2017-01-19 Nr. AB-1613-3-61-3-03442-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1051-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03442-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. N. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), kurį patikslino (b. l. 32–33), prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK), 300 Eur neturtinės žalos.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. liepos 2 d. 10.30 val. Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus pareigūnai konvojavo jį iš Vilniaus pataisos namų į Vilniaus miesto apylinkės teismą ir atgal. Pareiškėjo teigimu, pareigūnai viso konvojavimo metu neteisėtai naudojo prieš jį specialiąją policijos priemonę – antrankius. Įlaipinus jį į specialų automobilį, jis paprašė pareigūno nuimti antrankius, tačiau pareigūnas tai padaryti atsisakė, neteisėtų savo veiksmų priežasties nenurodė. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių neteisėtų pareigūnų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą – buvo pažemintas, patyrė fizinius nepatogumus, skausmą, jaučia ilgalaikį stresą. Pakankamas neturtinės žalos atlyginimas turėtų būti 300 Eur.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus AVPK, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 37–40) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Paaiškino, kad 2014 m. liepos 2 d. pareiškėjo M. N. konvojavimui buvo naudojamas automobilis FIAT DUKATO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) 195, 229 punktus, konvojuotojas turi teisę naudoti antrankius arba surinkimo priemones, konvojuodamas konvojuojamąjį. Pareiškėjas yra nuteistas už sunkius, tyčinius, smurtinius nusikaltimus ir šiuo metu už tai atlieka bausmę Vilniaus pataisos namuose, todėl konvojaus pareigūnai, atsižvelgę į konkrečią situaciją, pasinaudojo teise panaudoti antrankius kaip saugumo priemonę. Dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovas nurodo, kad pareiškėjas turėjo galimybę pateikti pretenzijas, nusiskundimus žodžiu arba raštu konvojaus pareigūnams, tačiau jokių skundų iš pareiškėjo nebuvo gauta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimu (b. l. 110–113) atmetė pareiškėjo M. N. skundą kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam 300 Eur neturtinės žalos iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl neteisėtai jam uždėtų antrankių konvojavimo metu. Byloje ginčo nėra, jog pareiškėjas konvojavimo metu buvo surakintas antrankiais.

Pasisakydamas minėtu klausimu, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsniu, pažymėjo, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog pareiškėjas M. N. 2014 m. liepos 2 d. buvo konvojuotas Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus pareigūnų iš Vilniaus pataisos namų į Vilniaus miesto apylinkės teismo 11.00 val. posėdį. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 120 straipsnio 1 dalis nustato, kad BVK 121–123 straipsniuose nustatytais pagrindais ir tvarka pataisos įstaigose gali būti panaudotos specialiosios priemonės: antrankiai, tramdomieji marškiniai ar surišimo priemonės, lazdos, koviniai imtynių veiksmai, dujos, vandensvydžiai, tarnybiniai šunys, šarvuočiai ir kita technika.

Specialiosios priemonės naudojamos atsižvelgiant į teisėtvarkos pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę ir konkrečias aplinkybes bei situaciją. Naudodami specialiąsias priemones, pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių (BVK 120 str. 2 d.). Specialiųjų priemonių naudojimas privalo būti nutrauktas, kai išnyksta jų panaudojimo pagrindai. Panaudojęs specialiąsias priemones pareigūnas privalo suteikti neatidėliotiną medicinos pagalbą, jei tai būtina (BVK 120 str. 4 d.). BVK 121 straipsnio 1 dalis numato, kad Kalėjimų departamento, pataisos įstaigos, policijos ir Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai gali panaudoti prieš nuteistuosius antrankius, tramdomuosius marškinius ar surišimo priemones, lazdas, kovinius imtynių veiksmus bei asmens apsaugai skirtas dujas šiais atvejais:

1) kai reikia apginti pataisos įstaigos darbuotojus ir kitus asmenis nuo užpuolimo, gresiančio jų gyvybei ar sveikatai, taip pat vaduoti įkaitus;

2) kai reikia sulaikyti teisėtvarkos pažeidimą padariusį nuteistąjį, kuris nevykdo pataisos įstaigos darbuotojo reikalavimų ar priešinasi jėga;

3) kai reikia atremti saugomų objektų bei transporto priemonių užpuolimą;

4) kai prasideda riaušės ar grupiniai tyčiniai veiksmai, šiurkščiai pažeidžiantys pataisos įstaigos vidaus tvarką. Pagal tą patį straipsnį, be šio straipsnio 1 dalyje nurodytų atvejų, antrankiai arba tramdomieji marškiniai ar surišimo priemonės naudojami šiomis aplinkybėmis:

1) kai nuteistasis siautėja, – iki nusiraminimo;

2) kai nuteistasis atsisako konvojavimo, sekti į karcerį, baudos ar drausmės izoliatorių, kamerų tipo patalpas, – konvojavimo arba palydos metu;

3) kai nuteistasis bando žudytis ar susižaloti;

4) konvojuojant nuteistąjį specialiai neįrengtomis transporto priemonėmis;

5) konvojuojant sulaikytą pabėgusį nuteistąjį.

Taigi remiantis BVK 120–121 straipsnių nuostatomis, pareigūnai gali panaudoti prieš nuteistuosius antrankius juos konvojuojant specialiai neįrengtomis transporto priemonėmis (BVK 121 str. 2 d. 4 p.). Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra išaiškinęs, jog nurodytų BVK nuostatų konstrukcija leidžia teigti, kad specialiosios priemonės gali būti naudojamos tik išimtiniais, teisės aktų numatytais atvejais ir jų naudojimas privalo būti nutrauktas, kai išnyksta jų panaudojimo pagrindai. Taikant šias priemones turi būti gerbiamos asmens teisės, pareigūnai negali veikti nesilaikydami teisės aktų numatytų reikalavimų, negali būti piktnaudžiaujama suteikiamais įgaliojimais, asmenims tokioje situacijoje turi būti užtikrinamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje, BVK 7 straipsnio 1 dalyje nurodomos teisės, atsižvelgiama į tai, kad vykdant bausmę neturi būti siekiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (LVAT 2016 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-236-858/2016).

Lietuvos Respublikoje konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą nustato Konvojavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo”. Konvojavimo taisyklių 3 punkte nurodyta, jog konvojavimas – tai ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Konvojavimo metu prievartos (psichinės ir fizinės), specialiųjų priemonių (antrankius, tramdomuosius marškinius ar surišimo priemones, lazdas, asmens apsaugai skirtas dujas, tarnybinius šunis ir kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas priemones), šaunamojo ginklo panaudojimą reglamentuoja Konvojavimo taisyklių XII skyrius. Įprastai specialiosios priemonės ir šaunamasis ginklas gali būti naudojami tik įspėjus apie tokį ketinimą ir suteikus asmeniui galimybę įvykdyti teisėtus konvojuotojo reikalavimus, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę konvojuotojo, konvojuojamojo ar kito asmens gyvybei ar sveikatai arba toks įspėjimas neįmanomas (Konvojavimo taisyklių 222 p.). Tačiau antrankiai arba surišimo priemonės taip pat naudojamos: ypatingojo konvojaus metu; konvojuojant konvojuojamuosius, kurie yra linkę pabėgti, užpulti konvojų, žaloti save ar kitus asmenis, taip pat įtariamus, kaltinamus ar nuteistus už labai sunkių nusikaltimų padarymą. Antrankiai šiems asmenims gali būti nuimti tik teismo posėdžio metu ir tik leidus šio posėdžio pirmininkui, taip pat konvojuojamąjį palydėjus į tualetą; bei konvojuojant konvojuojamuosius transporto priemonėmis, kuriose nėra įrengtų kamerų, kol konvojuojamasis bus nuvežtas į įstaigą ar kitą paskirties punktą. Jei tokia transporto priemone konvojuojami du ar daugiau konvojuojamieji, jie gali būti kartu surakinami antrankiais, vieno konvojuojamojo dešinę ranką prirakinant prie kito konvojuojamojo kairės rankos (Konvojavimo taisyklių 223 p.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas maršrutu Vilniaus pataisos namai – Vilniaus miesto apylinkės teismas – Vilniaus pataisos namai buvo konvojuojamas specialiu transportu ir lydymas Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus pareigūnų.

Atsižvelgiant į tai, kad M. N. yra nuteistas už sunkius, tyčinius, smurtinius nusikaltimus ir už tai atlieka bausmę Vilniaus pataisos namuose, teismo vertinimu, konvojaus pareigūnai, pasinaudodami išvardintomis Taisyklių nuostatomis bei atsižvelgdami į konkrečią situaciją ir įvertinę ypatingų įvykių riziką, teisėtai pasinaudojo jiems suteikta teise panaudoti antrankius kaip saugumo priemonę konvojuodami nuteistąjį M. N.. Be to, pareiškėjas M. N. surakintas antrankiais buvo palyginti neilgą laiko tarpą, nes konvojavimo maršrutas vyko Vilniaus miesto ribose. Todėl darytina išvada, kad Vilniaus AVPK pareigūnai Taisyklių reikalavimų nepažeidė. Pažymėtina ir tai, kad sutinkamai su Konvojavimo taisyklių 107 ir 137 punktais, visos konvojuojamųjų pareikštos pretenzijos įrašomos į kelionės žiniaraštį, taip pat visi konvojuojamieji, atvykę į paskirties tašką, turi teisę surašyti skundą dėl konvojavimo sąlygų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas dėl antrankių panaudojimo jo atžvilgiu jokių skundų ar pretenzijų Vilniaus AVPK nereiškė.

Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos dėl patirto streso; jokių esminių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl antrankių panaudojimo sukelto neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirti fiziniai nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo draudžiamam elgesiui.

Atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog pareiškėjui M. N. antrankiai buvo uždėti pagrįstai ir laikantis teisės aktų nuostatų. Todėl neteisėtų Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus pareigūnų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu nenustatyta.

Atsižvelgiant į tai, jog neturtinės žalos atlyginimo atveju, visų pirma, būtina nustatyti veiksmų neteisėtumą, o šiuo atveju atsakovo veiksmų neteisėtumas nebuvo nustatytas, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas

Remiantis išdėstytais motyvais, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

III. Pareiškėjas M. N. apeliaciniu skundu (b. l. 118–119) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą nagrinėti iš esmės.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas maršrutu Vilniaus pataisos namai – Vilniaus miesto apylinkės teismas – Vilniaus pataisos namai buvo konvojuojamas specialiu transportu, tačiau visiškai nepagrįstai padarė išvadą, jog Vilniaus AVPK pareigūnai Konvojavimo taisyklių reikalavimų nepažeidė. BVK 121 straipsnio 2dalies 4 punktas numato, kad konvojavimo metu Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai gali panaudoti prieš nuteistuosius antrankius tik konvojuojant nuteistąjį specialiai neįrengtomis transporto priemonėmis. Taigi, pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiu transportu, o antrankių, kaip tramdomųjų priemonių panaudojimas be būtinojo pagrindo, laikytinas neteisėtu veikimu. Teismas konstatavo, jog antrankiai buvo panaudoti atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas yra nuteistas už sunkius, tyčinius smurtinius nusikaltimus. Toks teismo vertinimas prieštarauja BVK 121 straipsnio nuostatoms, kurios imperatyviai nustato kokiais atvejais gali būti panaudotos specialios tramdymo priemonės. Šiuo atveju nebuvo jokio pagrindo naudoti tramdomųjų priemonių, be to, nei byloje esantys duomenys, nei pareiškėjo fizinis sudėjimas ar elgesys nesudarė pagrindo specialiųjų priemonių panaudojimui, o pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos nėra išimtimi panaudoti antrankius be jokios realios priežasties, todėl teismo argumentai ir išvados laikytinos nepagrįstomis, prieštaraujančiomis įstatymo nuostatoms. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas surakintas antrankiais buvo palyginti neilgą laiką, nes konvojavimo maršrutas vyko Vilniaus miesto ribose. Konvojavimo taisyklės nenumato išimčių dėl atstumo ir vietovės. Pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiąja transporto priemone, todėl įlaipinus jį į specialiąją transporto priemonę, jam privalėjo būti nuimti antrankiai.

Apeliantas pažymi, kad LVAT yra išaiškinęs, jog nurodytų BVK nuostatų konstrukcija leidžia teigti, kad specialiosios priemonės gali būti naudojamos tik išimtinais, teisės aktų numatytais atvejais ir jų naudojimas privalo būti nutrauktas, kai išnyksta jų panaudojimo pagrindai. Taikant šias priemones turi būti gerbiamos asmens teisės, pareigūnai negali veikti nesilaikydami teisės aktų numatytų reikalavimų, negali būti piktnaudžiaujama suteikiamais įgaliojimais, asmenimis tokioje situacijoje turi būti užtikrinamos Konstitucijos 21 straipsnyje, BVK 7 straipsnio 1 dalyje nurodomos deklaruojamos teisės (LVAT 2016 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-236-858/2016).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus AVPK, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 124–127) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas pažymi, kad, jo nuomone, nagrinėjamu atveju vadovautis BVK nuostatomis yra ydinga praktika. BVK paskirtis yra nustatyta BVK 1 straipsnio 1 dalyje, kurioje skelbiama, kad bausmių vykdymo įstatymai nustato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus. BVK privalo vadovautis bausmių vykdymo institucijos, išvardintos šio teisės akto IV skyriuje. Kadangi Vilniaus AVPK nėra bausmių vykdymo institucija (bent jau šios bylos kontekste), nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus AVPK pareigūnai pažeidė BVK 121 straipsnio 2 dalies 4 punktą, t. y. teisės normą, kalbančią apie pataisos įstaigų režimą (XI skyrius I skirsnis „Pataisos įstaigų režimas“ 112-124 straipsniai). Policijos įstaigų vykdomo konvojavimo tvarką nustato specialusis teisės aktas – Konvojavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246. Šis specialusis teisės aktas reglamentuoja konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotąją apsaugą. Būtent šiuo teisės aktu vadovaujasi Vilniaus AVPK konvojaus pareigūnai, vykdydami funkcijas.

Pareiškėjas 2014 m. liepos 2 d. į teismą ir atgal buvo konvojuojamas specialiai tam pritaikytu automobiliu. Konvojavimas specialiosiomis transporto priemonėmis reglamentuotas Konvojavimo taisyklių X skyriaus I poskyryje (Konvojavimas specialiuoju automobiliu ar specialiuoju autobusu). Šioje Konvojavimo taisyklių dalyje nėra aptarta specialiųjų prievartos priemonių naudojimo tvarka. Tačiau Konvojavimo taisyklių 229 punktas (XII skyriaus „Šaunamųjų ginklų, fizinės prievartos ir kitokios prievartos panaudojimas konvojavimo metu“ II poskyris „Fizinės prievartis panaudojimo pagrindai“) nustato, kad konvojuotojas taip pat turi teisę naudoti antrankius arba surišimo priemones, konvojuodamas konvojuojamąjį. Remiantis šio punkto lingvistine analize teisės akto turinio plotmėje, darytina išvada, kad konvojuotojas turi teisę naudoti antrankius bet kuriuo konvojavimo metu. Atitinkamai nėra teisinio pagrindo vertinti Vilniaus AVPK pareigūnų veiksmus kaip neteisėtus. Be to, policijos pareigūno teisę naudoti antrankius konvojavimo metu įtvirtina ir kitas aukštesnės teisinės galios teisės aktas – Policijos įstatymas, nustatantis policijos pareigūnų įgaliojimus, teises, pareigas, atsakomybę ir prievartos panaudojimo teisėtumo sąlygas. Policijos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą sulaikydamas, pristatydamas, konvojuodamas ar atvesdindamas asmenį, padariusį nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) ar įtariamą jų padarymu, siekdamas užtikrinti savo ar kitų asmenų saugumą.

Visgi, jeigu teismas nuspręstų Vilniaus AVPK pareigūnų veiksmus vertinti remiantis BVK nuostatomis, būtina atkreipti dėmesį, kad pareigūnų veiksmų ir sprendimų, pažeidžiančių šio teisės akto nuostatas, apskundimo tvarka yra reglamentuota BVK 183 straipsnyje (Bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimas). Specifinės apskundimo tvarkos numatymas suponuoja išvadą, kad BVK neskirtas reglamentuoti policijos įstaigų veiklą, o atskirų kodekso normų taikymas policijos pareigūnams yra nenuoseklus ir nelogiškas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikia jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl antrankių panaudojimo sukelto neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Pažymėtina ir tai, kad M. N. turėjo galimybę pateikti pretenzijas, nusiskundimus žodžiu arba raštu konvojaus pareigūnams. Konvojavimo metu visi teisėti konvojuojamųjų skundai sprendžiami vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 137 punktu, apie tai įrašoma konvojaus dokumentacijoje. Tačiau skundų ar pretenzijų dėl netinkamo Konvojaus pareigūnų elgesio konvojavimo metu pareiškėjo atžvilgiu Vilniaus AVPK negavo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas M. N. kildina iš neteisėtų valstybės valdžios institucijų veiksmų jį laikant su antrankiais 2014 m. liepos 2 d. konvojavimo metu iš Vilniaus pataisos namų į Vilniaus miesto apylinkės teismą ir atgal bei jo laikymo su antrankiais teismo posėdžio metu, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartimi pareiškėjo M. N. skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, susijusį su teismo procesiniu sprendimu laikyti pareiškėją surakintą antrankiais, išskyrė į atskirą administracinę bylą (b. l. 102-104). Todėl dėl šios skundo dalies apeliacinės instancijos teismas nepasisakys.

Pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, kurią pareiškėjas teigė patyręs dėl jo konvojavimo su antrankiais iš Vilniaus pataisos namų į teismą ir atgal, atmetė kaip nepagrįstą.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo konstatavimui CK 6.271 straipsnio prasme reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Taigi, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas valstybės valdžios institucijos pareigūnų veikos teisėtumą CK 6.271 straipsnio prasme, pagrįstai rėmėsi Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatomis, kurių 120 straipsnis reglamentuoja specialiąsias priemones, jų panaudojimo tikslą, ir ribas. Minėto straipsnio 1 dalis nustato, kad BVK 121–123 straipsniuose nustatytais pagrindais ir tvarka pataisos įstaigose gali būti panaudotos specialiosios priemonės: antrankiai, tramdomieji marškiniai ar surišimo priemonės, lazdos, koviniai imtynių veiksmai, dujos, vandensvaidžiai, tarnybiniai šunys, šarvuočiai ir kita technika. Specialiosios priemonės naudojamos atsižvelgiant į teisėtvarkos pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę ir konkrečias aplinkybes bei situaciją.

Sutiktina, kad remiantis BVK 120–121 straipsnių nuostatomis, pareigūnai gali panaudoti prieš nuteistuosius antrankius juos konvojuojant specialiai neįrengtomis transporto priemonėmis (BVK 121 str. 2 d. 4 p.). Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai pažymėjo ir tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad nurodytų BVK nuostatų konstrukcija leidžia teigti, kad specialiosios priemonės gali būti naudojamos tik išimtiniais, teisės aktų numatytais atvejais ir jų naudojimas privalo būti nutrauktas, kai išnyksta jų panaudojimo pagrindai. Taikant šias priemones turi būti gerbiamos asmens teisės, pareigūnai negali veikti nesilaikydami teisės aktų numatytų reikalavimų, negali būti piktnaudžiaujama suteikiamais įgaliojimais, asmenims tokioje situacijoje turi būti užtikrinamos Konstitucijos 21 straipsnyje, BVK 7 straipsnio 1 dalyje nurodomos deklaruojamos teisės, atsižvelgiama į tai, kad vykdant bausmę neturi būti siekiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-236-858/2016).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2014 m. lapkričio 2 d. pareiškėjas M. N. iš Vilniaus pataisos namų buvo konvojuojamas į Vilniaus miesto apylinkės teismą ir atgal specialiai konvojuojamųjų pervežimui pritaikyta transporto priemone. Šios aplinkybės atsakovas neginčija.

BVK 121 straipsnio 1 dalis numato, kad Kalėjimų departamento, pataisos įstaigos, policijos ir Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai gali panaudoti prieš nuteistuosius antrankius, tramdomuosius marškinius ar surišimo priemones, lazdas, kovinius imtynių veiksmus bei asmens apsaugai skirtas dujas šiais atvejais: 1) kai reikia apginti pataisos įstaigos darbuotojus ir kitus asmenis nuo užpuolimo, gresiančio jų gyvybei ar sveikatai, taip pat vaduoti įkaitus; 2) kai reikia sulaikyti teisėtvarkos pažeidimą padariusį nuteistąjį, kuris nevykdo pataisos įstaigos darbuotojo reikalavimų ar priešinasi jėga; 3) kai reikia atremti saugomų objektų bei transporto priemonių užpuolimą; 4) kai prasideda riaušės ar grupiniai tyčiniai veiksmai, šiurkščiai pažeidžiantys pataisos įstaigos vidaus tvarką. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, be šio straipsnio 1 dalyje nurodytų atvejų antrankiai arba tramdomieji marškiniai ar surišimo priemonės naudojami šiomis aplinkybėmis: 1) kai nuteistasis siautėja, – iki nusiraminimo; 2) kai nuteistasis atsisako konvojavimo, sekti į karcerį, baudos ar drausmės izoliatorių, kamerų tipo patalpas, – konvojavimo arba palydos metu; 3) kai nuteistasis bando žudytis ar susižaloti; 4) konvojuojant nuteistąjį specialiai neįrengtomis transporto priemonėmis; 5) konvojuojant sulaikytą pabėgusį nuteistąjį.

Aptartos Bausmių vykdymo kodekso normos nenumato galimybės konvojuoti nuteistąjį uždėjus antrankius, kai jis konvojuojamas specialiai konvojavimui įrengtomis transporto priemonėmis, nesant papildomų įstatyme nustatytų pagrindų.

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad įvertinus, jog M. N. nuteistas už sunkius tyčinius smurtinius nusikaltimus ir bausmę atlieka Vilniaus pataisos namuose, konvojaus pareigūnai, atsižvelgdami į konkrečią situaciją ir įvertinę ypatingų įvykių riziką, teisėtai pasinaudojo Konvojavimo taisyklių 222, 223 punktų nuostatomis suteikta jiems teise panaudoti antrankius kaip saugumo priemonę, konvojuojant M. N., nepagrįsta. Šį argumentą pirmosios instancijos teismas perrašė iš atsakovo atsiliepimo į skundą, tačiau jo nepagrindė nei konkrečiomis, konvojavimo metu buvusiomis faktinėmis aplinkybėmis, nei konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, kurios suteiktų teisėtą pagrindą pareiškėją 2014 m. liepos 2 d. iš Vilniaus pataisos namų į Vilniaus miesto apylinkės teismą ir atgal konvojuoti su antrankiais.

Pažymėtina, kad byloje nagrinėjamas ginčas susijęs su pareiškėjo konvojavimu, vykdytu 2014 m. liepos 2 d., todėl jam spręsti taikytinos būtent tuo metu galiojusios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių normos.

Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta ir atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytą teiginį, kad teisę panaudoti antrankius (kurie pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą priskiriami specialiosioms priemonėms) konvojuotojui numato Konvojavimo taisyklių 229 punktas bei Policijos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 2 punktas.

Anksčiau minėtose teisės normose nustatyta teisė konvojuotojui naudoti antrankius (ar kitokią fizinę prievartą) konvojuojant konvojuojamąjį yra siejama su tam tikrais pagrindais tai daryti, t. y., kai siekiama apsaugoti save, kitus asmenis nuo gresiančio pavojaus gyvybei ar sveikatai; siekiant užtikrinti konvojuotojo teisėto reikalavimo įvykdymą, kai asmuo vengia jį įvykdyti; ypatingų situacijų metu ir pan. Tačiau ir šiose teisės normose nėra įtvirtinta konvojuotojo teisė panaudoti antrankius, konvojuojant asmenį specialiai tam pritaikytu automobiliu nesant kitų, šiose teisės normose nustatytų pagrindų. Atsakovo cituojama Konvojavimo taisyklių 229 punkto nuostata turi būti aiškinama sistemiškai su kituose Konvojavimo taisyklių XII skyriaus „Šaunamųjų ginklų, fizinės prievartos ir kitokios prievartos panaudojimas konvojavimo metu“ II poskyrio „Fizinės prievartos panaudojimo pagrindai“ punktuose įtvirtintomis normomis.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą teisinį reguliavimą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus pareigūnai, 2014 m. liepos 2 d. konvojuodami pareiškėją specialiai konvojuojamųjų pervežimui pritaikytu automobiliu ir konvojavimo metu uždėję jam antrankius, nesilaikė minėtų teisės aktų reikalavimų.

Atsakovo atsiliepime ir pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas M. N. yra nuteistas už sunkius tyčinius smurtinius nusikaltimus ir šiuo metu atlieka bausmę Vilniaus pataisos namuose, nėra pirmiau aptartuose teisės aktuose nustatytas pagrindas panaudoti antrankius, konvojuojant tokį asmenį į teismą ir atgal specialiai konvojuojamųjų pervežimui pritaikytu automobiliu.

Taigi darytina išvada, jog byloje nenustatyta, kad 2014 m. liepos 2 d. pareiškėjo konvojavimo metu buvo BVK 121 straipsnio 1-2 dalyse ar kituose atsakovo nurodytose teisės normose nustatyti pagrindai specialiosios priemonės panaudojimui, todėl panaudodami specialiąsias priemones pareiškėjo atžvilgiu pareigūnai veikė nesilaikydami teisės aktų reikalavimų.

Aplinkybė, kad kelionės žiniaraštyje nebuvo įrašyti jokie pareiškėjo skundai ar pretenzijos dėl antrankių panaudojimo, nagrinėjamam ginčui esminės reikšmės neturi, nes pareigūnų veiksmų teisėtumo nepagrindžia.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas M. N., nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į tai, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl nustatytų pažeidimų būtų patyręs kokius nors sveikatos sutrikimus. Tačiau asmens laikymas su antrankiais, nesant tam teisėto pagrindo, neabejotinai sukėlė jam papildomų fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs konvojuojamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis (CK 6.271 str.). Todėl vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes vertintina, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms proporcinga priteistina suma yra 50 Eur.

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičiant ir priteisiant pareiškėjui 50 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimą pakeisti ir iš dalies patenkinus pareiškėjo M. N. skundą priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė