2015-12-01 Nr. AB-23284-3-61-3-01103-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1641-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01103-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (b. l. 1-5, 17-18), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus PN pareigūnai neveikė taip, kaip privalėjo veikti, t. y. pareiškėjas kreipėsi į administraciją su prašymu, kad būtų izoliuotas jis arba kiti nuteistieji, kurie jį šantažuoja, susigalvojo nebūtas istorijas ir šmeižia pareiškėją. Administracija į pareiškėjo prašymus nereagavo, todėl jis pats ėmėsi veiksmų apsiginti, todėl sužalojo vieną nuteistąjį.

Pažymėjo, kad tik po šio įvykio pareiškėjas buvo izoliuotas, buvo apkaltintas ir nuteistas. Pareiškėjo vertinimu, Vilniaus PN administracija su juo susidorojo, nes, jei ne šis incidentas, jis dar ir dabar būtų dirbęs, nebūtų nubaustas papildomomis bausmėmis. Pareiškėjo nuomone, kiti nuteistieji, kurie šmeižė ir šantažavo pareiškėją, turėjo būti nubausti, o ne jis. Nurodė, kad po viso šio incidento buvo priimtas sprendimas perkelti pareiškėją, o ne kaltus nuteistuosius, į kitus pataisos namus. Pažymėjo, kad būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kurią ir prašo priteisti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 31-33) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečiai teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pabrėžė, kad neturtinės žalos atlyginimo pagrindus, kriterijus nustato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnis. Tvirtino, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala buvo patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus ir jų galimą konkrečią išraišką asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme.

Atsakovo teigimu, Vilniaus PN administracija jokiais veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam žalos nepadarė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimu (b. l. 139-141) pareiškėjo K. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos K. P. atlyginimo, kurios atsiradimas siejamas su galimai neteisėtais viešojo administravimo subjekto – Vilniaus PN – veiksmais. Teismas rėmėsi CK 6.271 straipsniu ir nurodė, jog šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams.

Pažymėjo, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 10 000 Lt neturtinę žalą, kuri jam padaryta dėl netinkamų Vilniaus PN pareigūnų neveikimo. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl Vilniaus PN pareigūnų neveikimo jis patyrė žalą, t. y. pataisos namų pareigūnai nereagavo į pareiškėjo nusiskundimus dėl jo šantažavimo, nepriėmė sprendimų izoliuoti pareiškėją nuo nuteistųjų, kurie jį šantažavo bei šmeižė. Tik įvykus incidentui bei atsiradus pasekmėms, pareiškėjas buvo izoliuotas. Pabrėžė, kad pareiškėjas buvo priverstas imtis savigynos, todėl sužalojo nuteistąjį, o vėliau buvo nuteistas už šį poelgį. Pareiškėjo vertinimu, jei Vilniaus PN administracija būtų ėmusis aktyvių veiksmų, tai nebūtų atsitikęs incidentas, o pareiškėjas nebūtų nuteistas už tai.

Teismas, vertindamas nurodytus pareiškėjo neteisėtus veiksmus, pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. pateikti teismui skunde išdėstytus argumentus, patvirtinančius objektyvius duomenis, kuriuos teismas, nagrinėdamas bylą galėtų ištirti ir įvertinti bei jais pagrįsti daromas išvadas. Pažymėjo, kad pareiškėjo anksčiau išdėstyti teiginiai dėl to, kad pataisos namų pareigūnai nereagavo į pareiškėjo nusiskundimus; nepriėmė sprendimų izoliuoti pareiškėją nuo nuteistųjų; kad jis buvo priverstas imtis savigynos, todėl sužalojo nuteistąjį; kad jei administracija būtų ėmusis aktyvių veiksmų, tai nebūtų atsitikęs incidentas, o pareiškėjas nebūtų nuteistas už tai, yra grindžiami išimtinai jo subjektyvaus pobūdžio pasakojimais ir nepatvirtinti objektyviais, įrodomąją galią turinčiais duomenimis. Pareiškėjo argumentai, iš kurių kildinamas neturtinės žalos padarymo faktas, yra abstraktūs ir deklaratyvūs. Atitinkamai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo argumentai, jog Vilniaus PN administracija į jo prašymus nereagavo ir nesiėmė veiksmų, prieštarauja jo paties paaiškinimams bei surinktai rašytinei medžiagai. Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su prašymais dėl jo šmeižimo bei šantažavimo, tačiau į jo prašymus nebuvo atsižvelgta. Teismas nurodė, jog pareiškėjas dėl šių argumentų jokių įrodymų nepateikė, priešingai, bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas ir negalėjo tokių prašymų pateikti, nes aplinkybės, dėl kurių įvyko incidentas, susiklostė 2013 m. gegužės 22 d. apie 22.30 val., o pats incidentas (sužalojimas dėl neva neteisingo šmeižimo bei šantažavimo) įvyko 2013 m. gegužės 23 d. apie 7.35 val. Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas papildomų paaiškinimų ir įrodymų teismui nepateikė. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teismas sprendė, jog pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai, kad Vilniaus PN neveikė taip, kaip privalėjo veikti, yra nepagrįsti.

Teismas sprendė, jog Vilniaus PN administracija bei pareigūnai veikė įstatymų nustatytose ribose, todėl neatliko neteisėtų veiksmų, patvirtinančių žalos pareiškėjui atsiradimą. Teismas, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, sprendė, jog nėra ir jo atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos (neteisėtų veiksmų), o, kaip jau minėta, nesant pagrindinės sąlygos, kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės. Nurodytų aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjui žalos atlyginimas nepriteistinas, nenustačius pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (Vilniaus PN) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

III. Pareiškėjas K. P. apeliaciniu skundu (b. l. 147-149) prašo iš atsakovo Lietuvos valstybės priteisti 110 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės įvardintos pareiškėjo skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog su pareiškėju vyko organizuotas susidorojimas. Pareiškėjas paaiškina, jog jį minėti trys nuteistieji pradėjo terorizuoti 2013 m. gegužės 22 d. apie 22 val., vėliau pareiškėjas sužinojo, kad apie jį skleidžiami įvairūs gandai ir apie tai pareiškėjas informavo būrio vadą. Pareiškėjas prašo išsiaiškinti, kodėl Vilniaus PN administracija laiku nereagavo į jo skundus, kodėl pareiškėjo nurodytiems asmenims neiškeltos baudžiamosios bylos.

Pareiškėjas nurodo, jog jis prašė pirmosios instancijos teismo jam priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, tačiau kai artimieji jam pranešė, kad jo atsisako, jis prašo priteisti jam iš Lietuvos valstybės 110 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Be to, ši žala pasireiškia ir tuo, kad pareiškėjas nedirba ir nežino tokio nedarbo priežasčių. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat pateikė ir kitokio pobūdžio prašymų (pavyzdžiui, išsiaiškinti, kodėl jis už tą pačią veiką buvo nubaustas du kartus, įpareigoti institucijas panaikinti jo nenuoseklaus tyrimo nuosprendį baudžiamoje byloje Nr. 03-0-00805-13, prašyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo panaikinti nuosprendį baudžiamoje byloje Nr. 03-0-00805-13 dėl netinkamai atlikto tyrimo ir kad tyrimas būtų atliktas iš naujo).

Pareiškėjas taip pat pažymi, jog jis Vilniaus pataisos namų 2013 m. gegužės 24 d. nutarimu buvo nubaustas už Ž. S. sužalojimą, už tą patį sužalojimą jis buvo nubaustas ir 2013 m. lapkričio 20 d. Vilniaus apylinkės teismo nutarimu. Atsižvelgęs į tai, kad asmuo negali būti baudžiamas už tą pačią veiką du kartus, pareiškėjas prašo jo antrąjį nubaudimą baudžiamoje byloje Nr. 03-0-00805-13 panaikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas K. P. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Neturtinę žalą pareiškėjas iš esmės kildina iš neteisėtų Vilniaus pataisos namų pareigūnų veiksmų ir neveikimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, skundžiamu 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjo K. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su priimtu teismo sprendimu nesutinka ir pabrėžia, jog teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, taikė ir aiškino ginčo teisinius santykius reglamentuojančius aktus ir nepagrįstai netenkino jo pateikto skundo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, aktualų teisinį reguliavimą, tokiems pareiškėjo argumentams nepritaria.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Atitinkamai ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis numato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-146-391/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-S143-560/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra ne kartą akcentavęs, jog nurodytos nuostatos, be kita ko, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-11-443/2005; 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-906/2008 ir kt.).

Be to, pabrėžtina, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008).

Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Kartu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-336/2012 ir kt.).

Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-336/2012 ir kt.).

Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad Vilniaus pataisos namų administracija, gavusi pareiškėjo prašymą izoliuoti jį arba kitus nuteistuosius, kurie jį šantažuoja, nedelsiant nesiėmė veiksmų pareiškėjo prašymui patenkinti. Pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde nurodė, jog 2013 m. gegužės 23 d. su neatidėliotinu prašymu kreipėsi į Vilniaus pataisos namų administraciją, tačiau atsakingi pareigūnai nesiėmė jokių veiksmų, dėl ko pareiškėjas buvo priverstas imtis savavališkų veiksmų.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y., kad atsakovas laiku nesiėmė priemonių, nereagavo į pareiškėjo prašymą būti izoliuotam nuo kitų nuteistųjų. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalį, jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti tokį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Laiką, kuriam nuteistasis perkeliamas į kamerų tipo patalpas, nustato pataisos įstaigos direktorius.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių savo teiginius apie neteisėtą atsakovo neveikimą. Teisėjų kolegija šiuo aspektu atkreipia dėmesį, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad incidentas, kurio metu pareiškėjas sužalojo kitą nuteistąjį ir dėl kurio pareiškėjas buvo nuteistas 2013 m. lapkričio 20 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1-3201-716/2013; nuosprendis įsiteisėjęs; b.l. 80-84), įvyko 2013 m. gegužės 23 d. apie 7.35 val, o pareiškėjas nagrinėjant minėtą baudžiamąją bylą paliudijo, kad A. G. pareiškimą padavė ryte. Šią aplinkybę patvirtino ir A. G., nurodžiusi, kad ryte pas ją užėjo K. P. ir ji priėmė pareiškimą.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įvertinus pirmiau minėtoje baudžiamojoje byloje ir šioje byloje pateiktus įrodymus nėra pagrindo teigti, kad incidento metu grėsė grėsmė pareiškėjo gyvybei ar sveikatai. Priešingai, įsiteisėjusiame 2013 m. lapkričio 20 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendyje konstatuota, kad pareiškėjas neturėjo teisės į baudžiamosios teisės pripažįstamą būtinąją gintį, t. y. jo veiksmai neatitiko įstatymo numatytos būtinosios ginties sąlygų visumos. Šiame nuosprendyje taip pat konstatuota, kad būtent pareiškėjas tyčia sužalojo kitą asmenį, grasino nužudyti. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog, kaip nurodo pareiškėjas, prašymą grindė kitų nuteistųjų apkalbomis, šmeižimu ir šantažavimu. Įvertinus minėtas faktines aplinkybes ir byloje esančius įrodymus nėra pagrindo teigti, kad pataisos namų administracija nepateisinamai delsė, kad būtent dėl jos veiksmų ar neveikimo kilo incidentas. Taigi darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas byloje neįrodė buvus neteisėtus atsakovo veiksmus CK 6.250 straipsnio prasme.

Taip pat pažymėtina, kad nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė, kokiu būdu pasireiškė neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme, kurią jis prašo atlyginti dėl pareiškėjo neizoliavimo nuo kitų nuteistųjų. Pareiškėjas nurodė, kad dėl Vilniaus pataisos namų neveikimo turėjo imtis savavališkų veiksmų, dėl kurių jis buvo izoliuotas, apkaltintas ir nuteistas, prarado darbą. Teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip minėta, pareiškėjo savavališkų veiksmų teisėtumas įvertintas Vilniaus miesto apylinkės 2013 m. lapkričio 20 d. nuosprendyje, kuris Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartimi buvo paliktas nepakeistas. Minėtu nuosprendžiu pareiškėjas K. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį dėl kito nuteistojo sužalojimo ir 145 straipsnio 1 d. dėl grasinimo nužudyto. Taigi ir pareiškėjo nurodytos pasekmės, kurias pareiškėjas nurodo kaip kilusią neturtinę žalą dėl atsakovo neveikimo, atsirado ne dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, o dėl paties pareiškėjo aktyvių veiksmų. Todėl šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas papildomai prašo išsiaiškinti, kodėl jis už tą pačią veiką buvo nubaustas du kartus, įpareigoti institucijas panaikinti jo nenuoseklaus tyrimo nuosprendį baudžiamoje byloje Nr. 03-0-00805-13, panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosprendį baudžiamoje byloje Nr. 03-0-00805-13 dėl netinkamai atlikto tyrimo; įpareigoti tyrimą atlikti iš naujo ir kt.

Pagal ABTĮ 130 straipsnio 6 dalį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui, kuris, be kita ko, nustato šios administracinės bylos nagrinėjimo teisme ribas, šie reikalavimai formuluoti nebuvo bei nėra susiję su šia administracine byla. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, dėl šių pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimų nepasisakytina.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, vadovavosi tinkama administracinių teismų praktika ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas