2013-06-19 Nr. AB-3043-3-61-3-02064-2010-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-1253/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02064-2010-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. P.(toliau – ir pareiškėjas) 2010 m. liepos 7 d. (pagal gavimo datą) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-5), kuriuo prašė: 1) panaikinti 2010 m. birželio 21 d. atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas; VRM) sprendimą Nr. 1D-4983 (2); 2) solidariai iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės priteisti 221,91 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį už kiekvieną mėnesį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – Laikinasis įstatymas), kurio 4 straipsnio 1 dalimi yra įtvirtintas mokėtų valstybinių pareigūnų pensijų dydžio sumažinimas, o 5 straipsnio 1 dalimi įstatymų leidėjas mokamą valstybinės pareigūno pensijos dydį susiejo su tam tikrų pajamų turėjimu ir dar kartą įtvirtino jos sumažinimą. Teigė, jog šiuo atveju ir taip sumažinus pensijos dydį, dėl socialinės padėties yra diskriminuojamas dirbantis asmuo, kuriam mokama pareigūno pensija. VRM, taikydamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, 1 ir 2 priede nurodytas formules, pareiškėjui 2010 m. vasario 28 d. neišmokėjo 221,91 Lt valstybinės pensijos dalies. Minėtas teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Nurodė, kad valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas (išėjimas iš tarnybos, tarnybos stažas, amžius ir kt.), įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą, inter alia į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kartu prisiėmė įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti. Asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Teigė, jog valstybei nustačius tokį teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Atsižvelgiant į tai, kad iš vienos pusės Lietuvos valstybei yra taikytina civilinė atsakomybė, o iš kitos pusės dėl neteisėtų VRM veiksmų pareiškėjui nebuvo išmokėta visa priklausanti valstybinė pensija, mano, kad abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.279 straipsnio 1 dalis pagal analogiją).

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime (b. l. 15-17) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad VRM neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinasis įstatymas, kurio pagrindu buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, tuo metu galiojo. Be to, pareiškėjas, reikalaudamas iš Lietuvos respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, turtinės žalos atlyginimo neįrodė, kad minėta institucija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti, t. y. nepagrindė civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Pareigūnų ir karių pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka, todėl Vidaus reikalų ministerijos veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti įstatymu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Sveikatos priežiūros tarnyba) atsiliepimu (b. l. 20-22) prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant tam tikrą koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę, pagal kurią pareiškėjo R. P. paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo koeficientas yra 0,8361 (K = 0,8361). Pritaikius minėtą koeficientą pareiškėjo pensijos dydis perskaičiuotas: 1078,75 Lt × 0,8361 = 901,94 Lt. Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjų, gaunančių papildomas išmokas kitoje institucijoje, pateiktą 2010 m. vasario 23 d. sąrašą, pareiškėjas 2010 m. sausio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, jo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotai pensijai nustatytas koeficientas yra 0,9500 (K = 0,9500), apskaičiuotas pagal įstatymo 2 priede nurodytą formulę. Pritaikius šį koeficientą pareiškėjui 2010 m. vasario mėn. už 2010 m. sausio mėn. buvo išmokėta 856,84 Lt dydžio pensija (901,94 Lt × 0,9500 = 856,84 Lt). Pažymėjo, kad Laikinasis įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenustato. Be to, Sveikatos priežiūros tarnyba neturi teisinio pagrindo elgtis kitaip negu nustato įstatymas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 31 d. sprendimu (b. l. 55-60) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė R. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 4 632,66 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2001 m. rugpjūčio 30 d. patvirtinta išvada Nr. 17355 pareiškėjui skirta neterminuota pensija nuo 2001 m. liepos 2 d. (b. l. 6, 23). 2004 m. birželio 17 d. VRM sprendimu Nr.2/17-1351 pareiškėjui nustatytas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis – 1078,75 Lt nuo 2004 m. gegužės 1 d. (b. l. 7, 24). 2010 m. kovo 30 d. prašymu pareiškėjas kreipėsi į VRM dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo (b. l. 25). Išnagrinėjusi 2010 m. kovo 30 d. pareiškėjo prašymą, VRM 2010 m. birželio 21 d. priėmė sprendimą Nr. 1D-4983 (2), kuriame nurodė, kad R. P. paskirta 1078,75 Lt valstybinė pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą, taip pat pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotai pensijai nustatytas koeficientas yra 0,9500 (K=0,9500). Laikinasis įstatymas sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo nenumato (b. l. 7-8, 26).

Teismas atsižvelgė į Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) ir 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, ir nurodė, jog vadovaujantis Laikinojo įstatymo ir 8 straipsnio 1 dalimi ir buvo sumažinta pareiškėjo senatvės pensija. Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo sudarytos prielaidos sumažinti paskirtas senatvės pensijas, buvo nustatytas valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai dėl sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, taikytas laikinai ir nepažeidžiant iš konstitucinių proporcingumo, lygiateisiškumo principų kylančių reikalavimų, be to numačius kompensuoti dėl šių pensijų sumažinimo atsiradusius praradimus. Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad įstatymų leidėjas, Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcija) nustatęs teisinį reguliavimą, kuriuo buvo sudarytos prielaidos dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu senatvės pensijų gavėjams senatvės pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu. Todėl pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, 2 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija, 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsniu bei Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, kuriame nustatyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo senatvės pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjo pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nėra pateisinamas. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teisė gali būti apginta išmokėjus pensijos nepriemoką, kurios nebūtų buvę, jeigu nebūtų buvęs priimtas ir taikomas Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas senatvės pensijų mažinimą reglamentuojantis teisinis reguliavimas. Teismas pažymėjo, jog tai, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.

Pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę. Pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs skundo padavimo termino, teismas laikė, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimai perskaičiuoti pensiją nėra galutiniai, todėl neįvykdyti ir pareiškėjas turi teisę reikalauti, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau paskelbtą Konstitucinio Teismo nutarimą.

Todėl dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo neišmokėta pensijos dalis pareiškėjui turėjo būti grąžinta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 dalies prasme. Teismas sprendė, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme, atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.

Remdamasis Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. gruodžio 28 d. pažyma Nr. 11D(P)-6489, teismas sprendė, kad per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio pareiškėjui būtų buvę išmokėta 34 520,00 Lt (b. l. 48). Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui ir pritaikius jo 4 straipsnio 1 dalį nurodyta suma perskaičiuota iki 28 862,08 Lt. Ši suma vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis perskaičiuota ir pareiškėjui laikotarpiui nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio išmokėta 24 229,42 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (b. l. 48). Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytas valstybinių pensijų ribojimas, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui R. P. nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio turėjo būti išmokėta valstybinės pensijos suma perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. 28 862,08 Lt. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui priteistina susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka – 4 632,66 Lt suma.

Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl VRM kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis – 4 632,66 Lt, pareiškėjui priteistina ne iš VRM, o iš Lietuvos valstybės. Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Atsižvelgiant į tai, neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui R. P. priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM.

Teismas pažymėjo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Nagrinėdama pareiškėjo prašymus dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo VRM vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl veikė pagal kompetenciją ir teisės aktų nustatyta tvarka. VRM neturėjo teisinio pagrindo tenkinti R. P. prašymų ir išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką bei mokėti jam paskirtą 1078,75 Lt valstybinę pensiją, todėl juos atmetė pagrįstai. Todėl teismas konstatavo, kad teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo dalį dėl VRM 2010 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. 1D-4983 (2) panaikinimo nebuvo.

III. Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 63-65) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. sprendimą dalyje dėl tenkinto pareiškėjo skundo reikalavimo jį atmetant.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas į 2012 m. rugsėjo 21 d, į tai, kad iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo įstatyminis pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo teisinis pagrindas 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios. Remiasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi ir Konstitucinio Teismo praktika, pagal kurią preziumuojama, jog kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti.

Nurodo, jog Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime aiškiai pasakė, jog pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kartu konstatuota, jog pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymi, kad nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme nebuvo numatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl Konstitucinio Teismo nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje visiškai neanalizavo atsakovų veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo dėl pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimo pagal Laikinojo įstatymo 4, 5 straipsnių nuostatas ar Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktų išaiškinimų dėl šių nuostatų konstitucingumo. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nagrinėjo Laikinojo įstatymo 6, 7 ir 8 straipsnių taikymo pagrįstumą ir Konstitucinio Teismo nutarime pateiktus išaiškinimus dėl šių nuostatų, nors šios normos pareiškėjo atžvilgiu nebuvo taikomos.

Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjo prie VRM apeliacinio skundo (b. l. 70).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui R. P. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Byloje buvo nustatyta, kad VRM 2004 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. 2/17-1351 R. P. nuo 2004 m. gegužės 1 d. paskirta 1 078,75 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Remiantis VRM 2010 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. 1D-4983 (2), nuo 2010 m. sausio 1 d. ši pensija buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies bei 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Perskaičiuota pensijos suma buvo 856,84 Lt. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, tačiau nustatė, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytą ribojimą susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka buvo 4 632,66 Lt, todėl šią sumą priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams ir išvadoms.

Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime buvo nurodytos Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatos bei jų vertinimas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime. Vis dėlto, nagrinėjamu atveju šios normos nebuvo aktualios, kadangi pareiškėjui mokama buvo pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius. Pabrėžtina, kad ir šie ginčui aktualūs Laikinojo įstatymo straipsniai sprendime buvo nurodyti ir būtent jais remiantis buvo priimtas sprendimas. Teismas rėmėsi nagrinėjamai bylai aktualiu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ir buvo priimtas pagrįstas sprendimas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą, jog pareiškėjui turėjo būti išmokėta valstybinės pensijos suma, perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. 28 862,08 Lt, o pareiškėjui priteistina nepriemoka susidarė pakartotinai perskaičiavus jo pensiją pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Todėl tai, kad sprendime minimi Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsniai, nedarė įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui ir sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui.

Minėtame Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime buvo nurodyta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, tačiau taip pat nurodyta, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.

Taigi, pareiškėjui pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Todėl remiantis Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. gruodžio 28 d. pažyma Nr. 11D (P)-6489, valstybinę pensiją mokančiai institucijai vykdant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, kuri vėliau buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, reikalavimus per 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpį pareiškėjas negavo 4 632,66 Lt jam priklausančios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies (pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį perskaičiuotų išmokų suma buvo 28 862,08 Lt, o faktiškai išmokėta – 24 229,42 Lt). Taigi Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai ir teisėtai priteisė tokiomis aplinkybėmis susidariusią pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Atsakovai apeliaciniame skunde tvirtina, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Su šiuo atsakovų teiginiu teisėjų kolegija nesutinka. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, jog iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Pabrėžtina, jog nustatyto pažeidimo konkrečiu atveju nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu, kurį pritaikius nagrinėjant kitas bylas buvo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, bylos buvo sustabdytos, o jas atnaujinus buvo apgintos kitų asmenų teisės gauti valstybinę pensiją. Teismas, vadovaudamasis konstituciniu asmenų lygybės prieš įstatymą principu, teisingumo ir protingumo principu, teismų precedentais analogiškose bylose, daro išvadą, kad Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmės turi būti taikomos už laikotarpį iki šio nutarimo įsigaliojimo, o pareiškėjo teisė į valstybinę pensija turi būti ginama.

Vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios nagrinėjamu atveju deramai pareiškėjo teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjui išmokėta nebuvo. Būtent šis turtinis praradimas pripažįstamas pareiškėjo teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Priešingu atveju teismas pažeistų Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančius nuosavybės teisės apsaugos imperatyvus, neužtikrintų veiksmingos teisminės gynybos, socialinio teisingumo bei asmens pasitikėjimo teise. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atkurti pareiškėjo pažeistas teises priteisdamas visą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Konstitucijai prieštaraujančio Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė teisės normas, taikytinas ginčo išsprendimui, todėl naikinti jo sprendimo nėra jokio pagrindo. Dėl išdėstytų priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. sprendimas paliktinas nepakeistu, atsakovų apeliacinį skundą atmetant.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan