2020-07-29 Nr. AB-14080-3-64-3-00783-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2348-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00783-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. K. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 14 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2017 m. kovo mėnesio iki 2018 m. balandžio mėnesio periodiškai Šiaulių TI jis buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. E. K. nurodė, kad buvo kalinamas kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrinta vienam asmeniui privaloma ploto norma, ypač atėmus plotą, kurį užėmė baldai bei sanitarinis mazgas. Pažymėjo, kad kamerose buvo perteklinių gultų. Laikino sulaikymo kamerose, kur pareiškėjas būdavo po 2–3 valandas, buvo laikoma iki 10 asmenų, jos nebuvo vėdinamos, tualetai buvo atviro tipo.

3. E. K. pažymėjo, kad gyvenamosiose kamerose buvę sanitariniai mazgai neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos, jie buvo atitverti tik celofanu, įrengti tiesiai prieš duris ir buvo nuolat stebimi pro kameros stebėjimo langelį, kamerose tvyrojo nemalonūs kvapai, nebuvo tualeto reikmenų spintelės (lentynos). Šiaulių TI kamerose Nr. 30, Nr. 43 ir Nr. 87 nebuvo klozetų, tik skylė grindyse. Kamerų langai buvo nedideli, todėl nebuvo užtikrintas tinkamas natūralus apšvietimas, o dirbtinis buvo nepakankamas. Kamerų dėl įrengtų grotų per langą nebuvo galima vėdinti, o mechaninės vėdinimo sistemos nebuvo. E. K. akcentavo, kad žiemą kamerose buvo labai šalta ir drėgna. Skalbti drabužius skalbykloje ir juos džiovinti buvo galima tik tiems, kurie turėjo pinigų. Nurodė, kad betoninių grindų, lubų ir sienų tinkas buvo ištrupėjęs. Sanitarinė švarykla nebuvo įrengta, duše ne visada buvo duodamas muilas. Patalpos buvo apleistos, jose buvo pelėsio ir tarakonų, valymo priemonės nebuvo išduodamos. Paprastasis kamerų remontas nebuvo atliekamas. Lovos skalbiniai buvo keičiami ne dažniau kaip kartą per savaitę, nebuvo išduodama pagal materialinio aprūpinimo normas priklausanti patalynė, o minkštasis inventorius buvo akivaizdžiai purvinas. Socialinės pašalpos ar kitos išmokos nebuvo suteikiamos.

4. Dėl nurodytų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų E. K. patyrė dvasinį sukrėtimą, kuris pasireiškė įvairiais psichologiniais išgyvenimais – neviltimi, bejėgiškumo ir skriaudos jausmais, liūdesiu, tai jam sukėlė psichologinę traumą. Patirtą žalą pareiškėjas vertino 14 000 Eur suma.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, prašė E. K. skundą atmesti.

6. Atsakovas paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 nustato, jog suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, teisinis reguliavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Kaip matyti iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2019 m. balandžio 30 d. pažymos „Dėl E. K.“, pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2017 m. kovo 23 d. iki 2018 m. balandžio 1 d. buvo laikomas įstaigos kamerose Nr. 8, Nr. 30, Nr. 42, Nr. 43, Nr. 56, Nr. 87, Nr. 92 ir Nr. 104. Kamerose buvo laikomi 1–6 asmenys, todėl E. K. teko nuo 3,67 kv. m iki 16,7 kv. m gyvenamojo ploto. Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad byloje minimalaus ploto pažeidimas nebuvo nustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas neturėtų būti vertinamas.

7. Atsakovas nurodė, kad sanitarinis mazgas buvo atskirtas iš visų keturių pusių ir tai asmenų privatumą užtikrino, sanitariniai mazgai veikė. Jie buvo įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Kiekvienoje Šiaulių TI kameroje buvo teisės aktuose nustatytas inventorius, o valymo inventorius buvo išduodamas suimtiesiems ir nuteistiesiems prašant. Akcentavo, kad kameras privalo valyti patys suimtieji / nuteistieji. Inventorius skiriamas ir dirbtinis apšvietimas įrengiamas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, tačiau patys suimtieji dažnai gadina inventorių. Vėdinimas vyko natūraliu būdu. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui būnant Šiaulių TI, kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo atliktas atitikties higienos normoms patikrinimas. 2017 m. kovo 13 d. atlikus patikrinimą, buvo nustatyta, jog Šiaulių TI kameroje Nr. 8 apšvietimas bei oro drėgmė atitiko reikalavimus, oro temperatūra prie atviro lango buvo žemesnė, pelėsio nebuvo. 2017 m. kovo 27 d. vykusio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad kameroje Nr. 8 apšvietimas bei oro drėgmė atitiko reikalavimus, oro temperatūra prie atviro lango buvo žemesnė, pelėsio nebuvo. 2017 m. birželio 6 d. atlikto patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Šiaulių TI kameroje Nr. 104 lempos buvo be gaubtų.

8. Atsakovas nurodė, kad patalpų valymas, dezinfekcija ir dezinsekcija buvo atliekami, miegamuoju inventoriumi buvo aprūpinama pagal galiojančias normas, buvo užtikrinamas apatinių ir viršutinių rūbų skalbimas. Apatiniai drabužiai buvo skalbiami nemokomai, viršutiniai kartą per tris mėnesius, asmeniui neturint lėšų, taip pat buvo skalbiami nemokamai. Atsakovas pažymėjo, kad sanitarinis švarinimas buvo atliekamas, nuvedant asmenis į dušą. Muilas dušui nuo 2016 m. nėra išduodamas, dušuose yra muilo dozatoriai. Nurodė, kad higienos priemonės E. K. buvo išduotos.

9. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad laikino sulaikymo patalpoms netaikomi reikalavimai, kurie taikomi gyvenamosioms kameroms. Teisės aktai nenustato privalomo suimtųjų įdarbinimo, o dėl socialinės paramos pareiškėjas nesikreipė.

10. Atsakovas nurodė, kad niekaip E. K. iš kitų įstaigoje laikomų asmenų neišskyrė, jam tyčia blogesnių laikymo sąlygų nesudarė ir jokių įstatymuose nenustatytų ribojimų netaikė. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis, padarytą žalą jis grindė abstrakčiais argumentais ir reiškė bendro pobūdžio pretenzijas, o tai sudaro pagrindą išvadai, kad E. K. teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

II. 11. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. birželio 27 d. sprendimu pareiškėjo E. K. skundą patenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, priteisė 350 Eur neturtinei žalai atlyginti.

12. Aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą, teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI aptariamu laikotarpiu buvo nuo 2017 m. kovo 23 d. iki 2018 m. balandžio 1 d. 2019 m. balandžio 30 d. pažymoje Nr. 60/09-15552 „Dėl E. K.“ nurodyta, kokią dieną kokioje kameroje ir su kiek žmonių pareiškėjas buvo kalinamas, o tai leidžia detalizuoti kiekvieną dieną jam tekusį kameros plotą. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI kamerose Nr. 8, Nr. 30, Nr. 42, Nr. 43, Nr. 56, Nr. 87, Nr. 92 ir Nr.104 buvo kalinamas 425 dienas, kameroje buvo laikomi 1–6 asmenys, per visą šį laikotarpį E. K. teko nuo 3,67 kv. m iki 16,72 kv. m kamerų ploto. Taigi, jis visą aptartą laikotarpį buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui privalomo kameros ploto, todėl Šiaulių TI administracija pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, nepažeidė, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

13. Teismas pažymėjo, kad teisinis reguliavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog E. K. teisė į minimalų kameros plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista (jam teko ne mažiau nei 3,67 kv. m kamerų ploto), apskaičiuojant pareiškėjui tekusį kameros plotą, iš bendro kameros ploto neturi būti atimamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.

14. Teismas nustatė, kad Šiaulių TI kamerose tualetai nuo kameros ploto buvo atskirti nuo 1,81 m (kameroje Nr. 8) iki 2,31 m (kameroje Nr. 104) aukščio orientuotų skiedrų plokštėmis ar mūrine sienele. Įėjimas į sanitarinį mazgą, kaip matyti iš pateiktų fotonuotraukų, buvo užtvertas durimis arba užuolaida, todėl galimybės pareigūnams stebėti asmenį, esantį sanitariniame mazge, nebuvo. Teismas taip pat nustatė, kad Šiaulių TI kameroje Nr. 56 buvo įrengti keturi dviaukščiai gultai vietoje galimų trijų. Kameros Nr. 56 plotas yra 19,05 kv. m, pertekliniai baldai užėmė 1,28 kv. m, todėl kameros plotas sumažėjo iki 17,77 kv. m. Pareiškėjas minėtoje kameroje buvo laikomas 38 dienas, kameroje buvo nuo 3 iki 5 asmenų, vienam asmeniui teko 3,55 kv. m (kai kameroje buvo 5 asmenys) kameros ploto, todėl E. K. judėjimo laisvė 31 dieną buvo apribota daugiau nei būtina. Baldų perteklius taip pat buvo nustatytas kameroje Nr. 92, kurioje buvo įrengti keturi dviaukščiai gultai vietoje galimų trijų. Kameros Nr. 92 plotas yra 18,95 kv. m, pertekliniai baldai užėmė 1,35 kv. m, todėl kameros plotas sumažėjo iki 17,6 kv. m. E. K. minėtoje kameroje buvo laikomas 2 dienas, kameroje buvo nuo 4 iki 5 asmenų, vienam asmeniui teko 3,52 kv. m (kai kameroje buvo 5 asmenys) kameros ploto, todėl pareiškėjo judėjimo laisvė 2 dienas buvo apribota daugiau nei būtina.

15. Teismas pažymėjo, kad Šiaulių TI Resocializacijos skyriaus 2019 m. gegužės 7 d. pažymoje Nr. 61/04-1236 „Dėl E. K.“ nurodyta, jog pareiškėjas nuo 2017 m. kovo mėnesio iki 2018 m. balandžio mėnesio su skundais į Šiaulių TI direktorių dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė. Iš pateiktos aprūpinimo apranga, patalyne, rankšluosčiais, indais, stalo įrankiais ir higienos priemonėmis asmeninės sąskaitos Nr. 449 matyti, kad patalyne ir minkštuoju inventoriumi E. K. buvo aprūpinamas pagal galiojančias normas. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2017 m. gruodžio 29 d. pažymoje Nr. 62/08-82 „Apie 2017 metais atliktus remonto darbus“ yra nurodyta, jog remonto darbai buvo vykdomi, tačiau pareiškėjo buvimo kamerose jie nebuvo atlikti. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2019 m. sausio 8 d. pažymoje Nr. 62/08-12 „Apie 2018 metais atliktus remonto darbus“ nurodyta, kad remonto darbai buvo vykdomi, Šiaulių TI kameroje Nr. 8 buvo suremontuotos sienos, lubos, nuvalytas pelėsis, užtaisyti įtrūkimai, perdažytos lubos ir sienos, įrengtas naujas apšvietimas, sanitariniame mazge buvo pakabintos naujos užuolaidos, perdažytos grotos, perstatyti baldai. Šiaulių TI kameroje Nr. 92 buvo suremontuotos sienos, lubos, nuvalytas pelėsis, užtaisyti įtrūkimai, perdažytos lubos ir sienos, perklijuotos sienų ir grindų plytelės, įrengtas naujas apšvietimas, demontuoti pertekliniai gultai. Kameroje Nr. 56 buvo suremontuotos sienos, lubos, nuvalytas pelėsis, įrengtas naujas klozetas, perstatyti baldai. Teismas akcentavo, kad nurodytose kamerose pareiškėjas buvo iki remonto darbų atlikimo. Teismas pažymėjo, kad jam buvo pateikti Šiaulių TI higienos-dezinfekcijos planai, tačiau duomenų, jog šie planai nebuvo vykdomi, nėra.

16. Teismas nurodė, kad pagal Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 1/01-236 ir 2012 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1/01-210 nustatytą tvarką, asmeninė patalynė ir apatiniai rūbai suimtiesiems buvo skalbiami nemokamai, viršutinių rūbų skalbimas ir cheminis valymas buvo atliekami už turimas asmenines lėšas, pagal Šiaulių TI direktoriaus 2015 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 1/01-243 nustatytą tvarkos papildymą, 2017 m. birželio 28 d. įsakyme Nr. 1/01-162 nustatytą tvarką, viršutinių rūbų skalbimas ir cheminis valymas buvo atliekami suimtajam neturint pinigų kartą per mėnesį nemokamai. Pagal Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 nustatytą tvarką, suimtiesiems buvo užtikrinamas vienos valandos per parą pasivaikščiojimas gryname ore. Pagal Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2017 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 1/01-358 (pakeistas 2018 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 1-01-130) nustatytą tvarką, suimtiesiems užtikrinamas dviejų valandų per parą pasivaikščiojimas gryname ore, duomenų, jog šie įsakymai nebuvo vykdomi, nėra pateikta.

17. Teismas nustatė, kad E. K. laikymo Šiaulių TI metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas atliko patikrinimų dėl sąlygų atitikties higienos reikalavimams. 2017 m. kovo 13 d. vykusio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad kameroje Nr. 8 apšvietimas bei oro drėgmė atitiko reikalavimus, oro temperatūra prie atviro lango buvo žemesnė, pelėsio nebuvo; švarūs skalbiniai iki išdavimo laikomi atskirai nuo nešvarių, keičiami kartą per savaitę, nuolatinį kenkėjų stebėjimą ir naikinimą vykdo licencijuota įmonė, valymo inventorius (šepečiai, kibirai, valikliai ir kita) yra, kamerų dezinfekcija atliekama. 2017 m. kovo 27 d. vykusio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad kameroje Nr. 8 apšvietimas bei oro drėgmė atitiko reikalavimus, oro temperatūra prie atviro lango buvo žemesnė, pelėsio nebuvo, vėdinti kameras per langus buvo galima, asmenys valymo priemonėmis buvo aprūpinti, valikliai buvo išduodami pagal poreikį, dušinės dezinfekuojamos, skysto muilo dozatoriuose buvo. 2018 m. birželio 6 d. patikrinimo metu buvo nustatyta, kad kameroje Nr. 104 lempos buvo be gaubtų, o kameroje Nr. 8 – su jais.

18. Susipažinęs su asmens sveikatos istorija, teismas nustatė, kad aptariamu laikotarpiu pareiškėjas į Šiaulių TI gydytojus kreipėsi dėl danties skausmo, skausmo širdies plote ir panašiai, duomenų, kad susirgimai būtų susiję su netinkamomis sąlygomis kamerose, nėra.

19. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015), o ne E. K. nurodyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“.

20. Teismas akcentavo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124, nustatantis, jog suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, nebuvo pažeistas, viso buvimo Šiaulių TI drausmės kameroje nuo 2017 m. kovo 23 d. iki 2018 m. balandžio 1 d. metu (iš viso 425 dienas) E. K. teko didesnis, nei šis įsakymas nustato, kameros plotas. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo argumentas dėl kamerų perpildymo buvo atmestas, tačiau teismas pažymėjo, kad dėl baldų pertekliaus E. K. judėjimo laisvė 33 dienas nors ir nežymiai (pareiškėjui teko 3,52–3,55 kv. m kameros ploto), tačiau buvo apribota daugiau, negu buvo būtina.

21. Teismas pažymėjo, kad E. K. skundo teiginys dėl kamerų neatitikties sveikatos ir higienos normoms iš dalies buvo patvirtintas. Nustatyta, jog Šiaulių TI kameroje Nr. 8 prie praviro lango oro temperatūra buvo žemesnė nei nustatė teisės aktai, tačiau šis pažeidimas buvo nustatytas 2017 m. kovo mėnesį, o pareiškėjas šioje kameroje buvo nuo 2017 m. birželio mėnesio. Taip pat nustatyta, kad kameroje Nr. 56, kurioje pareiškėjas buvo 38 dienas, atliekant remontą, buvo šalinamas pelėsis, o E. K. šioje kameroje buvo iki remonto atlikimo. Teismas nurodė, kad Šiaulių TI kameroje Nr. 8, kurioje pareiškėjas buvo 60 dienų, apšvietimas ir oro drėgmė buvo tinkami, pelėsio nebuvo nustatyta. Nesant duomenų apie sąlygų užtikrinimą kitose kamerose, abejonės buvo traktuojamos E. K. naudai. Teismas pažymėjo, kad lempų gaubtų nebuvimu pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimo neargumentavo.

22. Teismas atkreipė dėmesį, kad Higienos normos HN 134:201514 punktas nustato, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, todėl E. K. argumentas, jog tokio dydžio natūralus apšvietimas nesiekė, buvo atmestas. Langų dydžio ši norma nenustato.

23. Teismas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 28219) buvo pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, saugoma valstybės, todėl jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai dėl šio pastato statuso nėra galimi. Teismas nurodė, kad nepakankamas natūralus apšvietimas buvo kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu, patalpų vėdinimas buvo užtikrinamas per atvirus langus. Higienos normos HN 134:2015 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš patikrinimų aktų matyti, jog galimybė kameras vėdinti per langus buvo.

24. Teismas pažymėjo, kad nors tualetai kamerose buvo įrengti pagal teisės aktų reikalavimus (buvo ne žemesnė nei 1,5 m aukščio sienelė), tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Teismui pateiktoje Šiaulių TI sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelėje užfiksuota, kad žemiausia sanitarinio mazgo sienelė buvo 1,81 m aukščio, todėl privatumo pažeidimo dėl sienelės aukščio nebuvo nustatyta, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog iš tualeto sklido blogas kvapas, buvo vertinama kaip pagrįsta. Teismas pažymėjo, kad sėdimų unitazų privalomumo Higienos norma HN 134:2015 nenustato. Ji taip pat nereguliuoja, iš ko ir kaip turi būti padengtos grindys, sienos, lubos, šios higienos normos 39 punktas nustato, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų ir lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Tikrintose kamerose pelėsio nebuvo nustatyta.

25. Teismas nurodė, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog kamerose nebuvo spintelių ir lentynėlių higienos priemonėms pasidėti, tačiau pažymėjo, jog šie nurodyti pažeidimai nebuvo detalizuoti, taip pat nebuvo paaiškinta, kaip jie yra susiję su E. K. padaryta neturine žala. Atsižvelgus į tai, šis argumentas buvo atmestas kaip nepagrįstas.

26. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu galiojo nauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ redakcija, kurioje buvo nustatytos normos minkštojo inventoriaus ir patalynės išdavimui, bei įtvirtinta, jog patalynė keičiama kartą per savaitę. Šie reikalavimai buvo vykdomi. Higienos normos HN 134:2015 41 punktas nustato, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir / arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pavyzdžiui, dezinfekavimo kameroje. Iš patikrinimų aktų teismas nustatė, kad minkštasis inventorius buvo dezinfekuojamas.

27. Teismas atmetė E. K. argumentą dėl sanitarinės švaryklos nebuvimo. Nurodė, kad Higienos normos HN 134:2015 29 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla. Sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo / apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa. Teismas pažymėjo, kad visos šios patalpos Šiaulių TI yra. Dušinėje yra dozatoriai su skystu muilu, pirminė gydytojų apžiūra pareiškėjui buvo atlikta, todėl priešingas jo argumentas buvo atmestas. Atmesti buvo ir E. K. argumentai dėl netinkamo pasivaikščiojimo laiko, šis laikas yra nustatytas Šiaulių TI direktoriaus įsakymu, todėl teisės aktų reikalavimų buvo laikomasi. Teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjas nebūtų galėjęs naudotis Šiaulių TI nustatyta rūbų skalbimo tvarka, ar kad į Šiaulių TI administraciją būtų kreipęsis dėl nustatytų tvarkų pakeitimo. Byloje taip pat nėra įrodymų dėl netinkamai atlikto profilaktinio aplinkos kenksmingumo šalinimo. Taip pat nebuvo pateikta duomenų, kad E. K. būtų kreipęsis dėl socialinių išmokų.

28. Teismas akcentavo, kad nėra pateikta duomenų apie higienos sąlygų laikymąsi laikino sulaikymo kamerose ir pažymėjo, jog reikalavimai, taikomi gyvenamosioms kameroms, laikino laikymo kameroms netaikomi, tačiau abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, taip pat turi būti vertinama, kad pareiškėjas per 425 dienas, būtas Šiaulių TI, laikino sulaikymo kamerose buvo 8 kartus, kaip jis pats nurodė, ne daugiau kaip po 2–3 valandas, todėl poveikis negali būti laikomas ilgalaikiu.

29. Aptaręs Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalies bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio nuostatas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad valstybė privalo užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų tinkamai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Teismas nurodė, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo konstatuoti, jog E. K. jo nurodytu laikotarpiu bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

30. Atsižvelgęs į E. K. skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas padarė išvadą, kad galima teigti, jog pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomus nepatogumus, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jeigu būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Teismas pažymėjo, kad Šiaulių TI administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismas padarė išvadą, kad nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas E. K. atžvilgiu nebuvo nustatytas, tačiau buvo nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę jam neužtikrino tinkamų laikymo laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje sąlygų, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad E. K. kilo atitinkamos pasekmės.

31. Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi praėjus 12 mėnesių nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių TI. Teismas pažymėjo, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad E. K. 12 mėnesių delsė pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nebuvo tokia didelė, kaip jis nurodė.

32. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti, teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad byloje nebuvo nustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu jį išskyrė iš kitų kalinamųjų ar dirbtinai blogino jo kalinimo sąlygas, taip pat nebuvo nustatyta, kad E. K. būtų visą laiką laikomas higienos normų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, nors tai bylos medžiaga visiškai ir nepaneigta, taip pat į tai, kad Šiaulių TI būtent netinkamos kalinimo sąlygos (galbūt netinkamos higienos sąlygos, galimas pelėsis kameroje, blogas kvapas) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nėra duomenų, kad E. K. patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį jo sveikatai), įvertinęs tai, kad pareiškėjui visą laiką buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas kamerose, tačiau 33 dienas jo judėjimo laisvė, nors ir minimaliai, tačiau dėl perteklinių baldų buvo apribota daugiau nei buvo būtina, kitos sąlygos Šiaulių TI šioje gyvenamojoje kameroje tik iš dalies buvo užtikrintos, nustačius, jog kameroje galėjo būti pelėsio, blogas kvapas, esant abejonėms, kurios traktuojamos pareiškėjo naudai, dėl sąlygų kamerose, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymėjęs, kad dalis argumentų buvo paneigti bylos medžiaga, tačiau dalis ir patvirtinta, pažymėjęs, jog E. K.

į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus 12 mėnesių nuo jo išvykimo iš Šiaulių TI, atkreipęs dėmesį į visus skunde išdėstytus pareiškėjo argumentus bei atsakovo atsikirtimus, atsižvelgęs į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo, kurioje nurodyta, jog vertinant higienos normų pažeidimų įtaką neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėjęs, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas, tačiau įvertinęs ir tokias aplinkybes, kaip blogas kvapas kameroje, galimi pažeidimai laikino sulaikymo kamerose, perteklinis judėjimo laisvės ribojimas, ilgas buvimo laikas tardymo izoliatoriuje, atsižvelgęs į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo, teismas pareiškėjui E. K. priteisė 350 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 33. Pareiškėjas E. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 27 d. sprendimą panaikinti ir jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, priteisti 14 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

34. Pareiškėjas pažymi, kad nuo 2017 m. kovo mėnesio iki 2018 m. balandžio mėnesio Šiaulių TI buvo kalinamas pažeidžiant visus įmanomus teisės aktų reikalavimus. Nurodo, kad buvo kalinamas kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrinta vienam asmeniui privaloma ploto norma, ypač atėmus plotą, kurį užėmė baldai bei sanitarinis mazgas. Pažymi, kad gyvenamosios kameros sanitarinis mazgas neturėjo atskiros oro vėdinimo sistemos, kameroje nebuvo tualeto reikmenų spintelės, nebuvo užtikrinamas oro judėjimo greitis, nes vėdinimas vyko tik per kameroje esantį langą. Jokio oro judėjimo kameroje nebuvo ir tai leido susiformuoti pelėsiui bei grybeliui.

35. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, jo skundą tenkindamas iš dalies, neatsižvelgė į daugelį bylai svarbių detalių. Vertindamas Šiaulių TI administracijos pateiktas pažymas, teismas nekreipė dėmesio į E. K. nurodytus argumentus. Akcentuoja, kad jau seniai buvo pripažinta, jog suimtieji / nuteistieji turi specialų statusą ir ribotą galimybę susipažinti su reikiama informacija ar teisės aktais. Teigia, kad nepripažįstant ar ribotai pripažįstant suimtojo teikiamus įrodymus, yra pažeidžiami teisės aktai. Nurodo, kad suimtojo statusas iš pareiškėjo neatėmė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytų Lietuvos Respublikos piliečio teisių.

36. E. K. pažymi, kad teismo vertintose pažymose yra pateikta neteisinga informacija ir ja teismas buvo klaidinamas. Nurodo, kad jeigu kas nors ir buvo daroma kamerose, tai buvo daroma atmestinai, nesilaikant statybinių technologinių rekomendacijų ir dėl pažeistų kalinimo sąlygų atsakovo atsakomybė nemažėja.

37. Pareiškėjas pastebi, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies patvirtino jo skundo teiginius dėl kamerų neatitikties sveikatos ir higienos normoms. Teismas pripažino, kad E. K. galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomus nepatogumus, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jeigu būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Teigia, kad nors ir įvertino visas su ginču susijusias aplinkybes, skirdamas piniginę kompensaciją, teismas tiesiog pasityčiojo iš pareiškėjo ir savo sprendimu leido Šiaulių TI administracijai toliau pažeidinėti teisės aktus, kadangi iš valstybės biudžeto išlaikomai įstaigai teismo priteista suma yra menka. Akcentuoja, kad jam paskyrus laisvės atėmimo bausmę, E. K. Lietuvos Respublikos pilietybės neprarado, o tyčiotis iš jo ir kalinti nepriimtinomis sąlygomis neleidžia joks įstatymas ar kitas teisės aktas.

38. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, prašo E. K. apeliacinį skundą atmesti.

39. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde lakoniškai dėstomi įrodymais nepagrįsti jo argumentai ir reiškiami bendro pobūdžio nusiskundimai nebūtinai yra kilę dėl laikymo Šiaulių TI sąlygų.

40. Atsakovas nurodo, kad net iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, E. K. mažiausias tekęs plotas buvo daugiau nei 3 kv. m, todėl nėra pagrindo iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo ar baldų užimamo ploto, kadangi pareiškėjo galimybė judėti nebuvo suvaržyta. Pažymi, kad jeigu ir buvo minimaliai apribota E. K. teisė judėti, tai jam negalėjo sukelti tokių pasekmių, kurios būtų vertinamos pinigais. Be to, gultai yra dviviečiai, antrajame aukšte esančios gulimos vietos grindų ploto neužima, o laisvi gultai naudojami kaip lentynos kalinčių asmenų daiktams.

41. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų požiūriu vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto užtikrinimas vertinamas kaip esminė (itin svarbi) saugios gyvenamosios aplinkos prielaida, ir jeigu nustatomi tik higienos sąlygų pažeidimai, neturtinė žala pinigais dažnai net nepriteisiama, darant išvadą, kad pats pažeidimo pripažinimas yra teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, arba priteisiama tik nedidelė suma, nes minimalios kameros ploto normos vienam asmeniui užtikrinimas mažina higienos normų reikalavimų neužtikrinimo neigiamą poveikį.

42. Atsakovas akcentuoja, kad pagal nacionalinius teisės aktus, sanitarinio mazgo atitvėrimas 1,5 m aukščio sienele laikomas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, tačiau nacionaliniai teismai, atsižvelgdami į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, vertina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo požiūriu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus. Atkreipia dėmesį, kad pagal teismų praktiką, turi būti įvertinamos konkrečios aplinkybės, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu. Atsakovas pažymi, kad teismas, remdamasis minėta teismų praktika bei tuo, kad sienelės aukštis buvo kur kas didesnis nei 1,5 m, pagrįstai konstatavo, jog asmens privatumas nebuvo pažeistas, tačiau pripažino, jog dėl iki lubų neatskirto sanitarinio mazgo kameroje galėjo tvyroti blogas kvapas. Kadangi šis argumentas buvo įvertintas pareiškėjo naudai, nėra tikslo jam pakartotinai teismui nurodyti tas pačias aplinkybes.

43. Atsakovas pažymi, kad tokie teisės aktai nereguliuoja kamerose esančio kvapo parametrų. Tokie pareiškėjo teiginiai yra subjektyvūs kiekvieno asmens atžvilgiu, todėl negali būti vertinami kaip neturtinę žalą galintys sukelti veiksniai. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas pažymi, kad kvapas yra neatsiejamai susijęs su galimybe Šiaulių TI įrengti vėdinimo sistemą, o jos įrengimas dėl įstaigos statuso nėra galimas. Be to, yra galimas vėdinimas per langus, todėl toks pažeidimas neturėtų būti laikomas darančiu ilgalaikį poveikį.

44. Atsakovas akcentuoja, kad kameros buvo aprūpintos teisės aktuose nurodytu inventoriumi. Įstaiga pagal galimybes stengiasi užtikrinti patalpų aprūpinimą inventoriumi ir baldais, pagal numatytą planą remontuoja ne tik kameras, bet ir atnaujina jose esančius baldus. Nors pareiškėjas nurodė, kad kamerose nebuvo lentynėlės higienos reikmenims pasidėti, tačiau šių argumentų nedetalizavo ir nenurodė, kokia žala jam dėl to galėjo kilti. Teismas tai įvertino ir pagrįstai konstatavo, kad šis E. K. argumentas su padaryta turtine žala nėra susijęs.

45. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo skundo dalį dėl pelėsio buvimo paneigia pirmosios instancijos teismui teikti patikrinimo aktai. Nurodo, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos per langus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, problemų dėl atsirandančio pelėsio neturi. Atkreipia dėmesį, kad atsiradus pelėsiui, jis naikinamas specialia priemone.

46. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas iš esmės jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų nepateikė, jis taip pat nenurodė naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurių pirmosios instancijos teismas nebūtų įvertinęs. E. K. nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių bei išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir padarytos neturtinės žalos. Aplinkybių dėl žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pareiškėją pažeminti ir panašiai administracinėje byloje nebuvo nustatyta, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo jau suformuotos teismų praktikos ir kurti kitokį precedentą. Atsakovo nuomone, teismo sprendimas yra teisingas, o pareiškėjui priteista suma nėra per maža.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 47. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo E. K. prašymo priteisti jam 14 000 Eur neturtinei žalai, kurią kildina iš netinkamų kalinimo Šiaulių TI sąlygų, atlyginti.

48. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, priteisė 350 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo jo skundą tenkinti visiškai. Akcentuoja, kad buvo kalinamas neužtikrinant vienam asmeniui privalomo ploto kamerose, sanitariniai mazgai neturėjo atskiros oro vėdinimo sistemos, trūko tualeto reikmenų spintelės, nebuvo užtikrintas tinkamas oro judėjimo greitis, kamerose buvo pelėsio. E. K. taip pat pažymi, kad teismas vertino tik atsakovo atstovo pateiktus duomenis, tačiau neatsižvelgė į jo argumentus. Pareiškėjas taip pat nesutinka su jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos E. K. apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

50. E. K. apeliacinio skundų turinys patvirtina, kad jis iš esmės kvestionuoja teismo atlikto vienam asmeniui privalomo minimalaus ploto ir tinkamo oro judėjimo neužtikrinimą, netinkamą sanitarinio mazgo vėdinimą, spintelės trūkumą bei pelėsio buvimą kamerose. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pirmosios instancijos priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina tik nurodyta apimtimi.

51. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo santykius reguliuoja Civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

52. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje E. K. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Šiaulių TI – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

53. Teisėjų kolegija pažymi, kad skunde E. K. nurodė keletą, jo nuomone, netinkamų ir teises pažeidžiančių kalinimo sąlygų: Šiaulių TI vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumą, netinkamą sanitarinio mazgo įrengimą, tinkamų temperatūros, drėgmės, vėdinimo bei apšvietimo neužtikrinimą, tualeto reikmenų spintelės trūkumą, galimybės skalbti ir džiovinti drabužius nesudarymą, netinkamą grindų, lubų ir sienų techninę būklę, sanitarinės švaryklos neįrengimą, muilo nedavimą, remonto darbų neatlikimą, pelėsio ir tarakonų buvimą kamerose, netinkamą lovos skalbinio keitimo bei patalynės išdavimo tvarką ir socialinių pašalpų neskyrimą. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs kiekvieną E. K. nurodytą galimą pažeidimą, pripažino, kad atsakovo veiksmai, įrengiant perteklinius gultus, neatlikus kamerų remonto darbų ir tinkamos tualeto vėdinimo sistemos neužtikrinimo buvo neteisėti. Teismas nustatė, kad visą aptartą laikotarpį E. K. buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui privalomo kameros ploto, privatumo naudojantis tualetu pažeidimo nebuvo nustatyta. Teismas taip pat nenustatė drabužių skalbimą bei džiovinimą, aprūpinimą patalyne ir minkštuoju inventoriumi bei pasivaikščiojimą reguliuojančių teisės aktų nuostatų pažeidimo. Įvertinęs administracinėje byloje esančius įrodymus, teismas apšvietimo, vėdinimo ir oro drėgmės bei buitinių parazitų naikinimo pažeidimų ir pelėsio buvimo nenustatė. Teismas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl socialinių išmokų. Pažymėjo, kad asmenys valymo priemonėmis buvo aprūpinti, valikliai buvo išduodami pagal poreikį, dušinės dezinfekuojamos, skysto muilo dozatoriuose buvo, švarykla buvo įrengta. Teismas akcentavo, kad atsakovas pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog kamerose nebuvo spintelių ir lentynėlių higienos priemonėms pasidėti, nepaneigė, tačiau šie pareiškėjo nurodyti pažeidimai nebuvo detalizuoti. Nesant duomenų apie higienos sąlygų kai kuriose kamerose užtikrinimą, abejonės buvo traktuojamos E. K. naudai.

54. Apeliacinį skundą pareiškėjas pirmiausia grindžia tuo, kad buvo kalinamas kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrinta vienam asmeniui privaloma ploto norma.

55. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertindamas vienam asmeniui privalomo ploto normą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, pagal kurio 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Nustatydamas vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto dydį, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pagrįstai visą patalpos plotą dalino iš joje buvusių asmenų skaičiaus ir padarė pagrįstą išvadą, jog visą ginčo laikotarpį E. K. buvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma. Atsakovo atstovo pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjui Šiaulių TI teko mažiausiai 3,67 kv. m jų ploto. Atkreiptinas dėmesys, kad galiojantis teisinis reguliavimas nenustato, kad vertinant vienam asmeniui tenkantį patalpos plotą, iš bendro ploto turi būti atimamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjo argumentą, jog jam nebuvo užtikrintas tinkamas kameros plotas, atmeta kaip nepagrįstą. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti valstybės institucijos oficialiai pateikta informacija. Atkreiptinas dėmesys, kad nustatęs perteklinių lovų buvimą Šiaulių TI kamerose Nr. 56 ir Nr. 92, teismas sprendė, kad pareiškėjo judėjimo laisvė dalį laikotarpio, t. y. 33 dienas, buvo apribota daugiau, nei buvo būtina. Ginčo dėl šių nustatytų aplinkybių administracinėje byloje nėra. Atsakovo atstovo teiginys, kad gultai yra dviviečiai, antrajame aukšte esančios gulimos vietos grindų ploto neužima, o laisvi gultai naudojami kaip lentynos kalinčių asmenų daiktams, išvados dėl nepagrįsto judėjimo laisvės ribojimo nepaneigia.

56. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog sanitariniai mazgai neturėjo atskiros oro vėdinimo sistemos ir iš tualeto sklido nemalonus kvapas, pirmosios instancijos teismo buvo pripažinta pažeidimu. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovas E. K. nurodytų aplinkybių, jog kamerose nebuvo spintelių ir lentynėlių higienos priemonėms pasidėti, nepaneigė, tačiau atsižvelgęs į pareiškėjo argumentus, pagrįstai sprendė, kad šie nurodyti pažeidimai nebuvo detalizuoti, taip pat nebuvo paaiškinta, kaip jie yra susiję su E. K. padaryta neturine žala.

57. Administracinėje byloje nesant jokių duomenų apie Šiaulių TI kamerose, kuriose buvo laikomas E. K., laikotarpiu buvusį netinkamą oro srauto judėjimą ar pelėsio dėl to atsiradimo, nurodyti pareiškėjo argumentai dėl šių kalinimo sąlygų neužtikrinimo buvo pagrįstai atmesti. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis dėl kamerų vėdinimo natūraliai per langus. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti kameros per atveriamą langą. Taip pat nebuvo nustatyta, kad E. K. dėl jo netenkinusių higienos sąlygų teikė skundus Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, o šiuo metu dėl praėjusio ilgo tarpo nuo ginčo laikotarpio tuo metu buvusių kalinimo sąlygų objektyviai negalima nustatyti. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados, tačiau apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodytų aplinkybių tinkamo oro srauto judėjimo tinkamai nepagrindė ir įtikinančių argumentų nepateikė, tik apsiribojo deklaratyviais argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais.

58. Teisėjų kolegija pažymi, kad specifinė kalinamo asmens teisinė padėtis suponuoja ir tam tikrus procesinių taisyklių taikymo ypatumus. Tai, kad asmens laisvė yra ribojama, administracinių teismų praktikoje atsižvelgiama taikant įrodinėjimo naštos dėl reikalavimų atlyginti kalinimo metu kilusią neturtinę žalą taisykles (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-521-492/2020, 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2065-624/2019). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-789-502/2020, 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1685-822/2019). Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas šių taisyklių būtų nepaisęs ir pareiškėjui taikęs per didelę įrodinėjimo naštą. Nustačius, kad Šiaulių TI nepateikė tam tikrų duomenų, tačiau E. K. aplinkybes konkretizavo, abejonės buvo sprendžiamos pareiškėjo naudai. Iš E. K. nebuvo reikalaujama pateikti įrodymų, kurių jis objektyviai negalėtų pateikti.

59. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nuo 2017 m. kovo mėnesio iki 2018 m. balandžio mėnesio Šiaulių TI buvo kalinamas pažeidžiant visus įmanomus teisės aktų reikalavimus, tačiau šių savo teiginių detaliau nepaaiškino. Jis taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir neatkreipė dėmesio į jo nurodytus argumentus, tačiau šių savo teiginių nedetalizavo ir nenurodė, kokios, jo nuomone, kalinimo sąlygos buvo išanalizuotos netinkamai. Konkrečiai nenurodžius, su kokių pirmosios instancijos nustatytų ar nenustatytų pažeidimų vertinimu jis nesutinka, nėra pagrindo iš naujo vertinti visas pareiškėjo nurodytas ir pirmosios instancijos teismo išsamiai aptartas kalinimo sąlygas, kadangi, kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu ir nenustatė akivaizdžiai neteisingo tam tikrų apelianto neginčijamų aplinkybių įvertinimo. Jokių atsakovo atstovo bandymo klaidinti teismą faktų nebuvo nustatyta.

60. Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus Šiaulių TI veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog institucijos veiksmai buvo neteisėti Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, o E. K. teisės buvo pažeistos, todėl jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala. Kita vertus, nagrinėjamu atveju Šiaulių TI veiksmai negali būti prilyginami kankinimui, žiauriam ar nežmoniškam bei asmens orumą žeminančiam elgesiui, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovo atstovas pažeidė Konvencijos 3 straipsnio nuostatas.

61. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad E. K. sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuoti teisės pažeidimai, tačiau jam neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų, teisėjų kolegijos nuomone, nustatyti atsakovo atstovo padaryti pažeidimai sudarė prielaidas patirti pareiškėjo nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi, tarp nurodytų atsakovo atstovo pažeidimų ir E. K. kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys.

62. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.

63. Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai turi būti kompensuojami didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti turi būti skiriama mažesnė suma. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1124-1062/2020, 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-716-261/2020).

64. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, pažeidimo trukmė, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir taip toliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

65. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę, intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 350 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra proporcinga Šiaulių TI padarytiems pažeidimams ir pakankama. Pažymėtina, kad pareiškėjo prašoma priteisti 14 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.

66. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė Šiaulių TI padarytus pažeidimus. Teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, išsamiai išaiškino ir įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo E. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Rytis Krasauskas Ramutė Ruškytė