2019-05-22 Nr. AB-11673-3-61-3-01587-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-878-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01587-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 12.13.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. 69-52 (toliau – ir VMI sprendimas) ir Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. (42.72)-FR0682-725 (toliau – ir Panevėžio AVMI sprendimas).

2. Pareiškėjo teigimu, ginčijamame VMI sprendime nurodyti argumentai ir apskaičiuotos pajamos neatitinka faktinių aplinkybių. Pažymėjo, kad mokestinio patikrinimo metu nepagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo nurodyti asmenys paskolų faktiškai nesuteikė, dėl ko gautos paskolos neįtrauktos į turėtas pajamas. Nurodė, kad į jo gautas pajamas taip pat nepagrįstai neįtraukta 50 000 Lt suma, kurią jis gavo pardavęs akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Rytų skirstomieji tinklai“ akcijas. Pareiškėjo nuomone, VMI padarė įrodymais ir mokestinio tyrimo metu surinktais duomenimis nepagrįstą išvadą, kad paskolas suteikę asmenys nurodytų sumų nepaskolino, nes jie tokių sumų paskolinti negalėjo. Akcentavo, kad skolinę lėšas asmenys neturi įstatymu nustatytos pareigos teikti gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) deklaracijas, todėl vien atitinkamų, pajamas atspindinčių deklaracijų nebuvimas ir duomenų, iš kur tokios pajamos gautos, neturėjimas, pareiškėjo įsitikinimu, nereiškia, jog asmuo skolintų lėšų faktiškai neturėjo.

3. Pareiškėjas nurodė, kad VMI, veikdama kaip mokesčių administratorius, negalėjo daryti išvadų neištyrusi skolintojų realios turtinės padėties ir negalėjo atmesti pajamų, pagrįstų pateiktomis paskolos sutartimis. Pažymėjo, kad mokesčių mokėtojo teisė paneigti VMI apskaičiuotas mokesčio sumas ir padarytas išvadas tik turint pagrindžiančius įrodymus, šiuo atveju negali būti įgyvendinta, nes pareiškėjas kitų asmenų duomenimis apie turtinę padėtį, pajamas nedisponuoja, šių asmenų atžvilgiu negali teikti jokių privalomų prašymų dėl minėtų duomenų, todėl pateikti įrodymus, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus išvadas, objektyviai negali. Kadangi paskolos buvo realiai suteiktos, jos turėtų būti pripažintos gautomis pareiškėjo pajamomis tikrinamu laikotarpiu.

4. Pareiškėjas dėl VMI sprendimo dalies, kuria 50 000 Lt nepripažinta gautomis pajamomis pardavus AB „Rytų skirstomieji tinklai“ akcijas, paaiškino, kad VMI turėdama visas galimybes nesikreipė į šią bendrovę ar jos teisių perėmėją, nesiaiškino akcijų pardavimo aplinkybių. Mano, kad siekiant nuspręsti, jog minėta suma negali būti priskiriama pareiškėjo pajamomis, neužtenka vien prielaidų konstatuoti faktą, kad pats tikrinamasis asmuo nepateikė atitinkamų dokumentų, patvirtinančių įvykusį sandorį.

5. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad Panevėžio AVMI atliko pareiškėjo mokestinį tyrimą, kurio metu nustatė, jog pareiškėjo ir jo sutuoktinės D. P. 2012 m., 2013 m. patirtos išlaidos bei paties pareiškėjo 2014 m. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas ir patirtoms išlaidoms (įnašams į uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Svajonių baldai“, automobilio įsigijimui, bankų paskolų ir palūkanų grąžinimui, vartojimo išlaidoms) panaudojo kitas iš nenustatytų pajamų šaltinių gautas pajamas, kurios nebuvo apmokestintos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, t. y. mokesčių mokėtojas nevykdė arba netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuojant mokesčius. Pažymėjo, kad nustatęs šias aplinkybes Panevėžio AVMI pagrįstai pareiškėjo patikrinimą atliko taikydama Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio nuostatas.

7. Atsakovas paaiškino, kad Panevėžio AVMI pagal įvertinimą apskaičiuodama pareiškėjo GPM bazę, naudojosi VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 29 punkte nustatytais informacijos šaltiniais, t. y. Panevėžio AVMI patikrinimo metu remdamasi VMI informacinės duomenų bazės duomenimis (apie registruotus sandorius, gautas su darbo santykiais susijusias pajamas ir kitas išmokas, turimą valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Registrų centras“ informaciją apie pareiškėjo ir jo sutuoktinės vardu registruotą nekilnojamą turtą), iš Lietuvos komercinių bankų gauta informacija, UAB „Svajonių baldai“ apskaitos duomenimis, pareiškėjo paaiškinimais bei kita patikrinimo metu surinkta informacija, apskaičiavo pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2012 m., 2013 m. bei paties pareiškėjo 2014 m. gautas pajamas ir patirtas išlaidas. Patikrinimo metu mokesčių administratorius vertino pareiškėjui palankesnes nustatytas faktines aplinkybes, apskaičiuodamas pareiškėjo šeimos (2011–2013 m.) ir paties pareiškėjo (2014–2015 m.) vartojimo išlaidas. Pažymėjo, kad pareiškėjas Panevėžio AVMI teiktuose paaiškinimuose apie gautas pajamas ir iš fizinių asmenų gautas paskolas nurodė, jog apie 50 000 Lt gavo pardavęs AB „Rytų skirstomieji tinklai“ akcijas, šią sumą panaudojo verslo vystymui 2000–2010 m., taip pat gaudavo trumpalaikes paskolas iš fizinių asmenų, šių sandorių notariškai netvirtino, visų paskolas teikusių asmenų įvardinti negalėjo, išskyrė J. G. ir D. I.. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad apie 25 000 Eur kaip paskolą yra gavęs iš E. K. 2013–2015 m. laikotarpiu, dalį šios paskolos yra grąžinęs grynais pinigais ir pavedimais. Panevėžio AVMI patikrinimo metu pareiškėjo paprašė papildomai pateikti paskolų gavimą pagrindžiančius dokumentus, nurodyti asmenų identifikavimo duomenis, paskolų gavimo ir grąžinimo laikotarpį ir sumas, tačiau dokumentų, įrodančių paskolų gavimą, pareiškėjas nepateikė.

8. Atsakovo teigimu, mokestinio patikrinimo metu pareiškėjo paaiškinimuose pateikta informacija apie gautas paskolas iš fizinių asmenų neįrodė realaus pinigų gavimo, piniginių lėšų perdavimo fakto, o Panevėžio AVMI išanalizuotoje kredito įstaigų informacijoje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pervedęs pinigus E. K.. Pareiškėjas nepateikė paaiškinime nurodytai 50 000 Lt pajamų sumai, gautai pardavus AB „Rytų skirstomieji tinklai“ akcijas, juridinę galią patvirtinančio dokumento, o pagal kredito įstaigų pateiktą informaciją nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas gavo nurodytą sumą.

9. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė, kad pinigų sumas, gautas kaip paskolas ir sumą, gautą pardavus AB „Rytų skirstomieji tinklai“ akcijas, jis realiai gavo, o pareiga įrodyti šių lėšų gavimą teko būtent pareiškėjui. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių paskolų gavimą ir pajamų, pardavus akcijas, gavimą, šios sumos, atsakovo manymu, pagrįstai nepriskirtos tikrinamo laikotarpio pajamoms. Nustačiusi, kad 2012–2014 m. pareiškėjo išlaidos viršijo gautas pajamas 176 386 Lt suma, Panevėžio AVMI pagrįstai konstatavo, jog 176 386 Lt patirtoms išlaidoms padengti pareiškėjas panaudojo iš kitų mokesčių administratoriui nežinomų ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų šaltinių gautas pajamas, kurios nebuvo deklaruotos, todėl jas apmokestino GPM.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Panevėžio AVMI, atlikus mokestinio tyrimo užduotį, 2016 m. rugsėjo 20 d. sudarė mokestinio tyrimo ataskaitą Nr. (42.72) FR0686-1880 ir inicijavo pareiškėjo mokestinį patikrinimą. Panevėžio AVMI atliko pareiškėjo laikotarpio nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. teminį mokestinį patikrinimą (tikrintas GPM) ir surašė 2016 m. lapkričio 21 d. patikrinimo aktą Nr. (42.72) FR0680-705, kuriuo pareiškėjui už 2012–2014 m. priskaičiuota 8 330,63 Eur mokėtina GPM suma. Tikrinimo metu nustatyta, kad 2012–2013 m. pareiškėjo ir jo sutuoktinės D. P., 2014 m. paties pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas. Atsižvelgdama į tai, Panevėžio AVMI sprendė, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė išlaidoms panaudojo iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas, kurios gavimo metu nebuvo apmokestintos teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad Panevėžio AVMI vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalimi ir Taisyklių 4 punktu bei pritaikiusi išlaidų metodą konstatavo, jog pareiškėjo ir jo sutuoktinės išlaidos 2012 m. gautas pajamas viršijo 111 685 Lt, 2013 m. – 159 090 Lt, 2014 m. paties pareiškėjo išlaidos gautas pajamas viršijo 40 998 Lt. Mokesčių administratorius, įvertinęs, kad pareiškėjo santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini), apskaičiavo 178 383 Lt GPM bazę ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2, 3, 6, 22 ir 27 straipsnių nuostatomis apskaičiavo 8 330,63 Eur GPM.

12. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nekelia ginčo, ar buvo MAĮ 70 straipsnyje nustatyti pagrindai apskaičiuoti pareiškėjo GPM bazę pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taip pat neginčija paties aritmetinio mokesčių, baudų ir delspinigių apskaičiavimo, kitų Panevėžio AVMI veiksmų, susijusių su pareiškėjo 2012–2014 m. išlaidomis laikytinų sumų apskaičiavimu tikrinamų mokestinių laikotarpių išlaidų-pajamų balansuose. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesutinka su faktinių aplinkybių (įrodymų) vertinimu tik dėl gautų paskolų iš fizinių asmenų (E. K., J. G., D. I. ir kitų asmenų) bei 50 000 Lt, gautų pardavus AB „Rytų skirstomieji tinklai“ akcijas, priskyrimo pareiškėjo pajamoms. Pareiškėjo teigimu, Panevėžio AVMI ir VMI nesurinko pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti.

13. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad iš atlikto mokestinio patikrinimo medžiagos matyti, jog mokesčių administratorius atliko pareiškėjo ir pareiškėjo šeimos 2011–2015 m. gautų ir išleistų piniginių lėšų analizę, atsižvelgė į ankstesnių mokestinių laikotarpių, skaičiuojamų nuo 2004 m. sausio 1 d. pareiškėjo ir jo sutuoktinės turimas lėšas banke ir ne banke. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas galėjo gauti grynųjų pinigų iš savo motinos S. S. ir buvusios sutuoktinės D. P., nors šie lėšų perdavimai nebuvo tvirtinami raštu.

14. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo teiginių, kad į jo pajamas neįtraukta 50 000 Lt suma, kurią jis gavo pardavęs AB „Rytų skirstomieji tinklai“ akcijas, pagrįstumą, ir susipažinęs su mokestinio patikrinimo medžiaga, padarė išvadą, kad jokių įrodymų, patvirtinančių akcijų perleidimo sandorį ir šio sandorio pagrindu gautų pajamų faktą, išskyrus pakartotinius iš esmės panašaus turinio paaiškinimus, Panevėžio AVMI pareiškėjas nepateikė. Šiame kontekste teismas akcentavo, kad nuo 2000 m. liepos 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas nustatė, jog akcinių bendrovių akcijos turi būti nematerialios (41 straipsnio 1 dalis), o nematerialių akcijų perleidimas pažymimas debeto įrašu jų perleidėjo vertybinių popierių sąskaitoje ir kredito įrašu jų įgijėjo sąskaitoje (49 straipsnio 2 dalis). Esminiai reikalavimai, keliami nematerialiųjų akcijų perleidimo įforminimui, išliko nepakitę. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjas turėjo objektyvią galimybę mokesčių administratoriui pateikti tikslius duomenis apie įvykusį akcijų perleidimo sandorį, tačiau to nepadarė, dėl ko teismas pripažino, jog pareiškėjas nepateikė nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, pagrindžiančių nurodytos sumos gavimo realumą (faktą).

15. Įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus, susijusius su gautomis piniginėmis lėšomis verslo vystymui iš privačių asmenų J. G., D. I. ir E. K., bylos aplinkybių ir aktualaus teisinio reglamentavimo kontekste, teismas neturėjo pagrindo nepritarti atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens išvadoms, kad pareiškėjas neįvardijo tikslių, konkrečių aplinkybių (paskolų suteikimo laikotarpių, sumų, įvardijo tik du galimai skolinusius asmenis), suponuojančių išvadą, jog pareiškėjas gavo pajamų paskolų forma. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas teigia, jog su kreditoriais yra visiškai ar iš dalies atsiskaitęs, pareiškėjas mokesčių administratoriui nepateikė jokių juridinę galią turinčių įrodymų, patvirtinančių suteiktų paskolų grąžinimą, kurie galėtų netiesiogiai patvirtinti pareiškėjo nurodytų paskolų gavimą, t. y. pajamų gavimo faktą. Mokesčių administratoriui patikrinus pareiškėjo banke atliktas operacijas, duomenų, kad būtų pervestos lėšos pareiškėjo įvardintiems kreditoriams, nustatyta nebuvo, todėl pagrįstai pripažinta, kad pareiškėjas neįrodė suteiktų paskolų gavimo fakto 2011–2015 m. laikotarpiu.

16. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Panevėžio AVMI ir VMI visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei įvertino surinktus duomenis, juo vertindamos vadovavosi aktualiu teisiniu reglamentavimu ir teismine praktika, todėl priėmė teisėtus ir pagrįstus ginčijamus sprendimus. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, kad mokesčių administratorius nesurinko pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, kadangi paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą mokesčio sumą privalo mokesčio mokėtojas, pateikdamas lygiaverčiais laikytinus įrodymus, o ne abstrakčius paaiškinimus.

III. 17. Pareiškėjas K. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

18. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad teismas sprendimo nemotyvavo, o tik pritarė mokesčio administratoriaus išvadai, jog pareiškėjas nepateikė pakankamai faktinių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, leidžiančių paneigti išvadą, kad pareiškėjas realiai (faktiškai) negavo nurodytų 50 000 Lt pajamų pardavus AB „Rytų skirstomieji tinklai“ akcijas.

19. Pareiškėjo teigimu, VMI nepagrįstai nepripažino pajamomis 50 000 Lt sumą, gautą pardavus AB „Rytų skirstomieji tinklai“ akcijas, nesiaiškino, už kiek ir kada, kam tos akcijos buvo parduotos, nesikreipė į AB „Rytų skirstomieji tinklai“ teisių perėmėją su prašymu pateikti informaciją, kada ir kam bei už kiek akcijos buvo parduotos, todėl VMI sprendimo dalis, kurioje nurodoma, jog ši suma nelaikytina gautomis pajamomis, yra nepagrįsta, nes sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis. Mano, kad teismui neįvertinus šių argumentų dėl VMI sprendimo pagrįstumo, skundžiamas sprendimas taip pat negali būti laikomas išsamiu ir pagrįstu.

20. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai patvirtino VMI sprendime pateiktą įrodymais ar konkrečiais mokestinio tyrimo surinktais duomenimis nepagrįstą išvadą, neva pareiškėjui paskolas suteikę asmenys nurodytų sumų nepaskolino. Pažymi, kad nors nurodoma, jog pareiškėjas neįvardijo tikslių, konkrečių aplinkybių, tačiau tai neatitinka aplinkybių, išdėstytų pareiškėjo skunduose. Atkreipia dėmesį, kad asmenys skolinę lėšas neturi įstatyminės pareigos kiekvienais metais teikti GPM deklaraciją, todėl vien atitinkamų pajamas atspindinčių deklaracijų nebuvimas ir duomenų neturėjimas nereiškia, jog asmuo skolintų lėšų faktiškai neturėjo. Teigia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo vertinta, ar skolintojais nurodyti asmenys galėjo turėti ir turėjo santaupų. Mano, kad šiame mokestiniame patikrinime VMI negali remtis nevisapusiškomis išvadomis, neištyrusi skolintojų realios turtinės padėties, negali atmesti pajamų, grindžiamų pateiktomis paskolos sutartimis.

21. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismų praktika, kurioje išdėstyta, jog mokesčių mokėtojui siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus išvadas, sprendimus, mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius, šiuo atveju negali būti taikoma, kadangi tikrinamas fizinis asmuo neturi galimybės gauti duomenų apie kitų fizinių asmenų turtinę padėlį, pajamas, be to, negali teikti jiems privalomų prašymų, todėl pats surinkti informaciją ir pateikti mokesčių administratoriui, siekdami paneigti jo nepagrįstas išvadas, objektyviai negali.

22. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

23. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovas grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2017 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. 69-52 ir Panevėžio AVMI 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. (42.72)-FR0682-725 teisėtumo bei pagrįstumo.

25. Panevėžio AVMI, nustačiusi, kad pareiškėjas 2012–2014 metais teiktose metinėse pajamų deklaracijose nedeklaravo 176 386 Lt gautų pajamų ir nesumokėjo GPM, 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. (42.72)-FR0682-725 patvirtino Panevėžio AVMI patikrinimo aktą, ir nurodė pareiškėjui sumokėti 8 330,63 Eur GPM, 2 382,18 Eur GPM delspinigių ir 833 Eur GPM baudą.

26. VMI, ikiteismine tvarka išnagrinėjusi mokestinį ginčą pagal pareiškėjo skundą, 2017 m. balandžio 7 d. sprendimu Nr. 69-52 patvirtino Panevėžio AVMI 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. (42.72)-FR0682-72.

27. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas priėjo nepagrįstą išvadą, jog jis neįrodė suteiktų paskolų gavimo fakto 2011–2015 metų laikotarpiu, taip pat nepateikė pakankamai faktinių duomenų apie tai, kad realiai (faktiškai) gavo 50 000 Lt pajamų pardavęs AB „Rytų skirstomieji tinklai“ akcijas.

28. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šio straipsnio 2 numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

29. Byloje nenustačius aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

30. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Be to, teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, taip pat kurios bylai reikšmingos aplinkybės nėra nustatytos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.

32. Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

33. Pagal šias MAĮ nuostatas įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai įvertinus, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2012 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012; 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-982-438/2017).

34. Pagal MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintas įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo taisykles, nagrinėjamu atveju, pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalėjo pateikti objektyvius faktinius duomenis apie gautas pajamas. Nagrinėjamu atveju pareiga įrodyti pajamų pagal civilinius sandorius (AB „Rytų skirstomieji tinklai“ akcijų pardavimo sutartį bei pareiškėjo nurodytas paskolų sutartis) gavimo faktą tenka ne mokesčių administratoriui, o pareiškėjui (mokesčių mokėtojui). Tačiau pareiškėjas mokesčių administratoriui nepateikė nei rašytinių civilinių sandorių nei kitų objektyvių faktinių duomenų, kad jis realiai gavo pajamas pagal akcijų pardavimo ir paskolų sutartis. Vien pareiškėjo paaiškinimai negali būti pripažinti pakankamais įrodymais, pagrindžiančiais minėtų pajamų gavimo faktą.

35. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes, jas nustatė remdamasis įrodymais, kuriuos vertino laikydamasis procesinio įstatymo normų, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

36. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys