2016-03-17 Nr. AB-5840-3-62-3-00026-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-520-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00026-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas 2015 m. sausio 7 d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis nuo 2014 m. rugpjūčio 25 d. iki 2014 m. spalio 6 d. buvo kalinamas Alytaus pataisos namuose (toliau – Alytaus PN) 210-oje brigadoje 55-oje vietoje nežmoniškomis sąlygomis, kadangi patalpos plotas buvo apie 50 kv. m, o apgyvendinti buvo 24 asmenys. Gyvenant tokiomis sąlygomis pareiškėjui neteko įstatymiškai numatytų 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, patalpose kartu su juo buvo apgyvendinti asmenys, užsikrėtę ŽIV. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, jautėsi žeminamas, sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsakovas atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę atlikti Alytaus PN atvyko 2014 m. rugsėjo 3 d. 2014 m. rugsėjo 5 d. jis buvo paskirtas gyventi į 21-ą būrį 210-ą brigadą 55-ą lovą (3-ias miegamasis). Čia gyveno iki 2014 m. spalio 6 d., t. y. 32 dienas, kai buvo paleistas atlikęs bausmę. 1-ojo lokalinio sektoriaus 21-o būrio 3-ias miegamasis (miegamasis ne kameros tipo, o bendrabučio tipo) yra 43,77 kv. m. ploto, jame įrengta 19 miegamųjų vietų. Pažymėjo, jog vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra santykinis dydis, t. y. apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji, gyvenantys tame pačiame miegamajame, išvyksta etapais į kitus pataisos namus, tardymo izoliatorius, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, ligos metu būna Sveikatos priežiūros tarnyboje, kitiems suteikiama teisė išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos teritorijos ribų), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto.

Akcentavo bausmės atlikimo Alytaus PN bendrąsias sąlygas, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Alytaus PN nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, sveikatos priežiūros tarnybą, užsiimti kita leistina veikla.

Nuteistųjų užimtumas vykdomas įtraukiant juos į įvairias socialinės reabilitacijos programas, kurių yra net trylika. Taigi tik nuo nuteistojo noro, teisingo ir prasmingo veiklos planavimo, priklauso, ar jis visą dieną praleis gyvenamojoje patalpoje, ar užsiims naudinga, prasminga veikla. Buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Mano, kad santykinai mažą patalpų plotą kompensuoja nuteistiesiems suteikta judėjimo laisvė. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nustatyta tvarka į atsakovą nesikreipė.

Alytaus PN administracija niekada nežemino nuteistųjų, taip pat ir pareiškėjo asmens orumo, nesielgė su jais nežmoniškai. Pareiškėjui niekada nebuvo sudarytos išskirtinės, blogesnės nei kitiems nuteistiesiems, bausmės atlikimo sąlygos. Pareiškėjas būryje gyveno tokiomis pat sąlygomis kaip ir kiti 21 būrio nuteistieji. Pareiškėjas, atlikdamas bausmę Alytaus PN, pas gydytojus nė karto nesikreipė. Dėl miego sutrikimų buvo konsultuotas Kauno tardymo izoliatoriaus medikų. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog nėra teisinio reglamentavimo, draudžiančio ŽIV infekuotus asmenis laikyti, apgyvendinti kartu su sveikais nuteistaisiais.

Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo visas aplinkybes tinkami įrodyti, tačiau savo skunde remiasi tik abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas nenurodė, kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip yra konkrečiai paskaičiuotas. Šios aplinkybės taip pat leidžia teigti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 20 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies. Pripažino, kad pareiškėjo M. G. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista. Pareiškėjo M. G. reikalavimą dėl 5 000 Eur neturtinės žalos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 (toliau tekste - Higienos norma HN 76:1999), 6.15. punkto nuostatas pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m (neteko galios 2010 m. kovo 30 įsakymu Nr. V-241 (nuo 2010 m. balandžio 11 d.) (Žin., 2010, Nr. 41-1999). Nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo 2010 m. balandžio 26 d. Teisingumo ministro įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Taisyklės). Taisyklių 111.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o Taisyklių 111.2 punktas - ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas gyveno 21-ajame būryje, 3-ame miegamajame, kurio plotas 43,77 kv. m, miegamųjų vietų yra 19 (b. l. 13, 16, 18). Kadangi objektyvių duomenų apie Alytaus PN konkrečiu pareiškėjo buvimo 21-o būrio 3-ajame miegamajame buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas apskaičiuotas minėto miegamojo gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus, todėl konstatuota, jog vidutiniškai pareiškėjui teko 2,3 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, t. y. 1,3 kv. m mažiau negu nustato higienos norma. Įvertinus byloje esamus duomenis, daryta išvada, jog pareiškėjui atliekant bausmę Alytaus PN, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, o būtent, dėl sąlyginai mažesnio vienam asmeniui tenkančio ploto pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų fizinių nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Kita vertus, teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad Alytaus PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Sprendžiant ginčą, akcentuotos bausmės atlikimo Alytaus PN bendrosios sąlygos, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti biblioteką, užsiimti kita leistina veikla. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2014 m. liepos 1 d. Alytaus PN direktorius įsakymu Nr. 1-181 patvirtino pozityvaus užimtumo priemonių taikymo tvarkos aprašą, kurio 2 punktas numato laisvalaikio leidimo organizavimo formas: fizinę kultūrą, sportą; dvasinių, religinių poreikių tenkinimą; nuteistųjų klubo, bibliotekos darbą; kūrybinių studijų, būrelių, pomėgių klubų veiklą (b. l. 46-48), pareiškėjas galėjo nuteistųjų bibliotekos ar koplyčios lankymo grafiku lankytis minėtose vietose ir taip kompensuoti trūkstamo ploto daromą žalą. Taigi, įvertinus bylos duomenis, daryta išvada, jog pareiškėjo buvimas gyvenamojoje patalpoje buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku.

Teismas, remdamasis ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, CK 1.138 straipsniu, Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumento, jog jis buvo apgyvendintas su kitais nuteistaisiais, užsikrėtusiais infekuota liga ŽIV, teismas pažymėjo, kad Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijų Nr. R(98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 punktas nustato, kad asmenų, infekuotų ŽIV, atžvilgiu negali būti taikoma jokia segregacijos forma. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(93)6 „Dėl infekcinių ligų, taip pat AIDS, kontrolės aspektų bei susijusių sveikatos problemų įkalinimo įstaigose“ 9 punktas nustato, jog laisvėje ŽIV infekuotiems asmenims netaikant segregacijos, izoliacijos ar užimtumo, sporto bei poilsio apribojimų, tokio paties požiūrio turi būti laikomasi kalbant ir apie ŽIV infekuotus kalinius.

Minėtų tarptautinių teisės aktų pagrindu daryta išvada, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, kad jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 4 dalį, pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, asmenis, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius.

Minėtame straipsnyje nėra nustatyta, kad gali būti izoliuojami ŽIV infekuoti asmenys. Vadovaujantis Vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija 1999 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ pakeitimo“, 1 punkte atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio.

Metodinių rekomendacijų „ŽIV/AIDS prevencija ir kontrolė laisvės atėmimo vietose“ 26 punkte taip pat nustatyta, kad ŽIV infekuotų kalinamųjų ir nuteistųjų nerekomenduojama atskirti ar izoliuoti nuo kitų, o 30 punkte pažymėta, kad reikėtų stengtis formuoti teigiamą kalinamųjų ir nuteistųjų požiūrį į ŽIV infekuotus ar sergančius AIDS asmenis, siekiant išvengti jų diskriminacijos ir išgyvendinti baimę bei prietarus, supančius ŽIV infekuotus asmenis.

Įvertinus nurodytą reglamentavimą, daryta išvada, jog atsakovui nėra nustatyta pareiga izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Pažymėta, kad tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas administracinių teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-2477-12).

Pažymėta, kad nors byloje ir nėra pateikta įrodymų, jog kartu su pareiškėju buvo kalinami ŽIV infekuoti asmenys, ar kad tokie asmenys būtų pareiškę norą būti izoliuotais ar linkę elgtis nesaugiai ir neatsargiai, tačiau atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, net ir pasitvirtinus pareiškėjo nurodytai aplinkybei, jog kartu su juo vienoje gyvenamojoje patalpoje buvo kalinami asmenys, infekuoti ŽIV, nesant atsakovo pareigos izoliuoti tokius asmenis, nėra pagrindo teigti, jog nurodytais veiksmais buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai.

Teismas akcentavo, jog atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, bei įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo iš dalies patirti trumpalaikių neigiamų dvasinių išgyvenimų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau šie neigiami aspektai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimui dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Iš byloje pateikto Alytaus PN medicinos dokumentų išrašo nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 4 d. iki 2014 m. spalio 6 d., t. y. bausmės atlikimo laikotarpiu, į Alytaus PN gydytojus nesikreipė. Tik būdamas Kauno tardymo izoliatoriuje nuo 2014 m. kovo 3 d. iki 2014 m. rugsėjo 3 d. buvo konsultuotas psichiatro dėl miego sutrikimo (b. l. 14). Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, daryta išvada, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo priteisti jam iš atsakovo 6 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nesutinka, kad nustatyti pažeidimai yra nežymūs ir trumpalaikiai, vertina juos kaip didelius ir mano, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo teises ir orumą. Remiasi Konvencijos 3 straipsniu. Prašo teismo išsireikalauti reikalingus įrodymus, nustatyti aplinkybes dėl kalinimo sąlygų neatitikimo teisės aktų reikalavimams. Remiasi LVAT 2015 m. vasario 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A423-575/2015. Prašo pripažinti, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai turėjo negrįžtamą pobūdį, jų mastas itin didelis.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti. Laikosi pozicijos, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo faktą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, patirtos kalint įstatymo reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, priteisimo.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildino iš to, kad jis buvo laikomas pataisos namuose neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 25 d. iki 2014 m. spalio 6 d. pareiškėjas gyveno patalpose, kuriose pareiškėjui periodiškai teko mažiau gyvenamosios patalpos ploto, nei nustatyta Taisyklių 111.1 punkte. Todėl, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pareiškėjas Alytaus PN buvo kalinamas pažeidžiant minėtų Taisyklių 111.1 punkto reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto normos.

Kita vertus, pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Buvimo Alytaus PN laikotarpiu pareiškėjas turėjo galimybę laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje ir lauke, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyičą, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Byloje nenustatyta, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo nemaži kambario išmatavimai bei pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė.

Taigi, įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju minėtu laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui.

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiribojo tik pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Byloje nustatyta, kad bausmės atlikimo laikotarpiu į gydymo įstaigą pareiškėjas nesikreipė. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Šiuo atveju pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildino iš neteisėtų Alytaus PN veiksmų (neveikimo), pasireiškusių laikant jį kartu su ŽIV virusu sergančiais asmenimis, dėl ko jis jautė nerimą, įtampą.

Pažymėtina, kad BVK 63 straipsnis numato, jog tai, kokios rūšies pataisos įstaigoje nuteistasis atliks laisvės atėmimo bausmę, nustato teismas remdamasis BK 50 straipsniu. Pagal BVK 65 straipsnį į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, nuteistąjį siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija atsižvelgdama į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą. Atitinkamai pareiškėjas nagrinėjamu atveju į Alytaus PN atvyko iš Kauno TI, t. y. Alytaus PN šiuo atveju nesprendė klausimo dėl pareiškėjo paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą.

Papildomai pažymėtina, jog BVK 70 straipsnis, reglamentuojantis nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, nenumato, kad ŽIV virusu sergantys asmenys privalo būti laikomi atskirai arba izoliuoti nuo kitų nuteistųjų. Priešingai, Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 punktas numato, kad asmenų, infekuotų ŽIV, atžvilgiu negali būti taikoma jokia segregacijos forma. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(93)6 „Dėl infekcinių ligų, taip pat AIDS, kontrolės aspektų bei susijusių sveikatos problemų įkalinimo įstaigose“ 9 punktas taip pat įtvirtina, kad atsižvelgiant į tai, jog segregacija, izoliacija ar užimtumo, sporto bei poilsio apribojimai netaikomi ŽIV infekuotiems asmenims laisvėje, tokio paties požiūrio turi būti laikomasi kalbant ir apie ŽIV infekuotus kalinius.

Minėtų tarptautinių teisės aktų pagrindu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra padaręs išvadą, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, kad jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu (žr., pvz., LVAT 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2477/2012). Atitinkamai, remiantis 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija 1999 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ pakeitimo“, 1 punktu, atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Taigi, teisės aktai nenumato atsakovui pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Tačiau nagrinėjamu atveju byloje tokios aplinkybės nenustatytos.

Apibendrinant byloje nustatytas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis dėl laikymo kartu su ŽIV virusu sergančiais asmenimis jautė nerimą, įtampą, atmestini kaip nepagrįsti.

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (ABTĮ 130 str. 6 d.). Remiantis šia nuostata nenagrinėtinas pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas naujas reikalavimas priteisti 6400 Eur neturtinei žalai atlyginti, nevertinamos naujai nurodytos aplinkybės, kuriomis nebuvo grindžiamas pareiškėjo skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija taip pat nenustatė ABTĮ 138 straipsnio 3 dalyje nurodytų pagrindų naujų įrodymų išreikalavimui ir tyrimui. Pareiškėjas turėjo galimybę nurodomus apeliaciniame skunde duomenis prašyti išreikalauti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė