2017-10-05 Nr. AB-18123-3-61-3-01042-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4734-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01042-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2017 m. kovo 17 d. sprendimą (duomenys neskelbtini) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą priimti sprendimą suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą; 2) netenkinus pirmojo reikalavimo, panaikinti Sprendimą ir įpareigoti Departamentą priimti sprendimą suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą.

2. Pareiškėjo teigimu, Departamento Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas, nes jis pagrįstas netinkamai motyvuota Departamento Prieglobsčio skyriaus 2017 m. kovo 17 d. išvada (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Išvada), o pačiame Sprendime visiškai nepateikta jokių individualizuotų argumentų ir įrodymų, kuriais grindžiamas Sprendimo teisinis vertinimas. Pareiškėjas tai tvirtina, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 124 punktu.

3. Pareiškėjo nuomone, Išvadoje nepagrįstai konstatuota, jog jis kelia grėsmę visuomenei ar viešajai tvarkai. Minėta išvada pagrįsta tik Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) 2016 m. spalio 25 d. raštu (duomenys neskelbtini) „Dėl A. G. grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimo“, kuris dėl vartojamų sąvokų ir dėstomų prielaidų neatitinka nekaltumo prezumpcijos principo. Šiame rašte pareiškėjo keliama grėsmė visuomenei ar viešajai tvarkai įrodinėjama tik nepagrįsto pareiškėjo baudžiamojo persekiojimo (duomenys neskelbtini) faktu, kurio pareiškėjas neneigia ir dėl kurio prašo prieglobsčio Lietuvoje. Atsakovas Išvadoje neatsižvelgė, kad byloje esanti rašytinių įrodymų visuma patvirtina, jog pareiškėjas nekelia grėsmės Lietuvos valstybei, visuomenei ir viešajai tvarkai. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdybos (toliau – Valdyba) 2016 m. spalio 20 d. rašte (duomenys neskelbtini) patvirtinta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje nekeltų grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei. Tai, kad dėl pareiškėjo buvimo Lietuvoje gali kilti grėsmė valstybės saugumui, neturėjo duomenų ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD), pateikęs 2017 m. vasario 1 d. raštą (duomenys neskelbtini). Net ir objektyvūs faktai paneigia pareiškėjo grėsmės visuomenei ar viešajai tvarkai buvimą: pareiškėjas nėra praeityje teistas, turi leidimą gyventi Lietuvoje, gyvendamas Lietuvoje nepadarė pažeidimų ar nusikalstamų veikų. Todėl pareiškėjas nekelia grėsmės nei viešajai tvarkai, nei visuomenei.

4. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) valstybinės įmonės (duomenys neskelbtini) vadovai išskyrė jį iš visuomenės kaip pasiturintį verslininką, t. y. priklausantį tam tikrai socialinei grupei, ir jis tapo jų nusikalstamo plano auka: neperdavęs reikiamos pinigų sumos kyšio forma, prieš jį pradėtas baudžiamasis persekiojimas. Todėl nepagrįsta atsakovo išvada, kad pareiškėjo individuali situacija neatitinka Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalies sąlygų. Pareiškėjo pateikti faktiniai duomenys patvirtina, kad jis buvo ir yra persekiojamas būtent dėl priklausymo socialinei – pasiturinčių verslininkų – grupei.

5. Nagrinėjamu atveju kyla pagrįsta abejonė dėl to, ar pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini), jis nebus kankinamas ir ar jo atžvilgiu vyks teisingas ir tarptautinius reikalavimus atitinkantis baudžiamasis procesas. Pareiškėjas nesutiko su įtakingų (duomenys neskelbtini) valdžios pareigūnų „žaidimo taisyklėmis“, kurių rankose, pareiškėjui grįžus į (duomenys neskelbtini), yra visos priemonės susidoroti su juo korumpuotos teisėsaugos ir užsakyto baudžiamojo persekiojimo pagalba. Jo patekimas į (duomenys neskelbtini) įkalinimo įstaigas keltų pareiškėjui, kaip (duomenys neskelbtini), pavojų dėl gyvybės ir sveikatos. (duomenys neskelbtini) įkalinimo įstaigose (duomenys neskelbtini) tautybės asmenys yra kankinami. Nagrinėjamu atveju rašytiniai duomenys patvirtina, jog išsiuntimo į kilmės valstybę atveju įvyks aplinkybės, numatytos Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

6. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad ginčijamame Sprendime nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), nes jo pateikti argumentai yra nesusiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais ir Konvencijos 1 straipsnio A dalyje numatytomis pabėgėlio statuso taikymo sąlygomis. Pareiškėjas nepateikė jokios informacijos, nenurodė faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad (duomenys neskelbtini) jam gresiantis baudžiamasis persekiojimas būtų susijęs su Konvencijos 1 straipsnio A dalyje įtvirtintomis priežastimis, dėl kurių gali būti suteiktas pabėgėlio statusas.

8. Taip pat nustatyta, kad tiek (duomenys neskelbtini), tiek Lietuvos Respublikoje už nusikalstamas veikas, kuriomis kaltinamas pareiškėjas, numatytos panašios baudžiamosios sankcijos, todėl nėra pagrindo išvadai, jog (duomenys neskelbtini) skiriama bausmė yra neproporcinga ar peržengia protingumo ir žmogiškumo ribas. Ginčijamame Sprendime konstatuota, kad kilmės valstybėje pareiškėjui gresiantis baudžiamasis persekiojimas nesusijęs su jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, todėl padaryta išvada, kad priežastinis ryšys tarp baudžiamojo persekiojimo ir Konvencijoje numatytų priežasčių nenustatytas, ir dėl to jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Ginčijamame Sprendime konstatuota, kad pareiškėjo prašymas ir prašymo motyvai neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje numatytų kriterijų ir jam negali būti suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad kilmės valstybėje pareiškėjui gresiantis baudžiamasis persekiojimas nėra susijęs su jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais. Teismas vertino kaip nepagrįstą pareiškėjo teiginį, kad verslininkai gali būti laikomi tam tikra (duomenys neskelbtini) persekiojama socialine grupe Konvencijos ir Įstatymo prasme. Teismo vertinimu, pats savaime didesnės vertės turto (nuosavybės) turėjimas nesuteikia pagrindo asmens laikyti priklausančiu savarankiškai socialinei grupei. Nėra įmanoma objektyviai nubrėžti ribą, aiškinant, kuris asmuo yra pernelyg turtingas, o kuris – ne, tam, kad būtų konstatuojamas persekiojimas būtent pagal šią savybę.

11. Įvertinęs tai, kad pareiškėjas iš (duomenys neskelbtini) išvyko dar 1979 m., teismas konstatavo, jog nėra pakankamo pagrindo išvadai, jog pareiškėjas yra persekiojamas arba kad jam reikalinga apsauga dėl (duomenys neskelbtini) tautybės. Teismas pripažino, kad pareiškėjo pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje numatytais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais ir Konvencijos 1 straipsnio A dalyje numatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis. Pareiškėjas nepateikė jokios informacijos, taip pat minėto asmens byloje dėl prieglobsčio suteikimo nėra jokių faktų, kurie patvirtintų, kad (duomenys neskelbtini) jam gresiantis baudžiamasis persekiojimas būtų susijęs su Konvencijos 1 straipsnio A dalyje numatytomis priežastimis, dėl kurių gali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Be to, tiek (duomenys neskelbtini), tiek Lietuvos Respublikoje už nusikalstamas veikas, kuriomis kaltinamas pareiškėjas, yra numatytos panašios baudžiamosios sankcijos. Teismo nuomone, negalima konstatuoti, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjui gresianti bausmė yra neproporcinga ar peržengia protingumo ir žmogiškumo ribas. Todėl teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą.

12. Atsižvelgęs į Departamento atliktą tyrimą ir bylos faktines aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo manyti, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjas bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas, kad jam asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Pareiškėjui kilmės valstybėje negresia pavojus, kuris būtų susijęs su Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytomis aplinkybėmis.

13. Teismas konstatavo, kad Departamento priimtas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, dėl to tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus nėra pagrindo.

III. 14. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

15. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, lakoniškai konstatuodamas, kad nėra pagrindo manyti, jog jam galėtų būti suteikiama papildoma apsauga, neatsakė į jo skundo argumentus iš esmės, neįvertino įrodymų, neatsakė, kuriais įrodymais jis vadovaujasi, o kuriuos atmeta. Todėl pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

16. Pareiškėjas pabrėžia, kad dėl sąlygos, jog jis yra už savo kilmės valstybės ribų, ginčo byloje nebuvo, todėl šią sąlygą jis atitinka. Pareiškėjas atitinka ir kitą sąlygą – jis turi pagrįstą baimę dėl savo sveikatos, laisvės, gyvybės ar saugumo grįžti į (duomenys neskelbtini). Tais atvejais, kai užsieniečiui kitoje valstybėje pareikšti įtarimai nesudaro rimto pagrindo manyti, kad šis asmuo padarė nusikalstamą veiką, laikoma, jog egzistuoja visiškai pagrįstos baimės sąlyga prieglobsčio suteikimui, kadangi vertinama, jog toks asmuo bijo būti persekiojamas. Tai, kad (duomenys neskelbtini) kilmės pareiškėją laiko valstybės priešu, patvirtina ir ta aplinkybė, jog ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu pradėjo (duomenys neskelbtini). Esant tokioms aplinkybėms, baimė sugrįžti į (duomenys neskelbtini), patyrus grasinimus dėl savo gyvybės ir sveikatos iš aukščiausio rango sukarintų struktūrų vadovų, yra pagrįsta ir natūrali. Teismų praktikoje nėra paneigta, kad nepagrįstas baudžiamasis persekiojimas tikslu užvaldyti užsieniečio turtą negalėtų būti laikomas nežmonišku ar žeminančiu elgesiu arba baudimu kilmės šalyje. Tiek rašytinė bylos medžiaga, tiek apeliacinio skundo argumentai, pareiškėjo nuomone, patvirtina, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas jam taikyti papildomą apsaugą.

17. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Aprašo 116.1.5 punktą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pilietybę sutapatino su tautybe ir konstatavo, kad (duomenys neskelbtini) tautybė yra tik pareiškėjo gynybinė pozicija. Net ir atsakovas nustatė, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), todėl tai nėra pareiškėjo gynybinė pozicija, o objektyvūs bylos duomenys, kurių niekas negali nei pakeisti, nei paneigti. Pareiškėjo susidorojimu suinteresuoti aukšti (duomenys neskelbtini) valdžios pareigūnai žinojo jo tautybę, tyrimą pradėjo ne civilinė teisėsaugos institucija, o (duomenys neskelbtini), o tai patvirtina, kad pareiškėjas tapo (duomenys neskelbtini) priešu, pakenkė (duomenys neskelbtini) kariniams interesams. Patekimas į (duomenys neskelbtini)įkalinimo įstaigas keltų jam, kaip (duomenys neskelbtini), pavojų dėl gyvybės ir sveikatos. (duomenys neskelbtini) įkalinimo įstaigose (duomenys neskelbtini) tautybės asmenys yra kankinami, kai kurie net yra sumušami iki mirties. Tai patvirtina ir šios bylos duomenys.

18. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kategoriškai paneigė galimybę pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą dėl priklausymo socialinei verslininkų grupei. Nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nėra išaiškinta, jog verslininkai kategoriškai jokiais atvejais negali sudaryti socialinės grupės, dėl kurios galėtų būti persekiojami. Užsienio mokslinėje literatūroje nurodoma, jog verslininkai tam tikrais atvejais gali būti laikomi socialine grupe ir dėl to jiems gali būti suteiktas prieglobstis. Užsienio aukščiausių instancijų teismų praktikoje, pvz., Australijos, Vokietijos, vertinama, jog verslininkas atitinkamais atvejais, įskaitant ir persekiojimo atveju, gali būti laikomas atitinkamos socialinės grupės nariu. (duomenys neskelbtini) verslininkai, vykdydami verslo veiklą, dažnai patiria grėsmę, riziką savo verslui ir turtui būtent dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų. Pareiškėjas pabrėžia, kad tarptautinėje ir nacionalinėje teisėje verslininko sąvoka visų pirma siejama ne su verslininko valdomu turtu, bet su jo vykdoma veikla. Pareiškėjas iš kitų visuomenės narių buvo išskirtas būtent dėl to, kad jis priklauso verslininkų socialinei grupei – iš jo, kuris yra verslininkas ir buvo saistomas verslo santykiais su sukarinta organizacija, aiškiai buvo reikalaujama kyšio, jam buvo grasinta, o, nesumokėjus reikiamos sumos, buvo pradėtas diskriminacinio pobūdžio baudžiamasis persekiojimas jo atžvilgiu.

19. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą teismui sustabdyti šios bylos nagrinėjimą ir kreiptis su prašymu į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, klausiant, ar pagal Europos Parlamento ir Tarybos 2011 m. gruodžio 13 d. direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų preambulės 30 punkto, 2 straipsnio d punkto, 10 straipsnio 1 dalies d punkto nuostatas ir pagal Konvencijos 1 straipsnio A dalies nuostatas verslininkai gali būti priskiriami tam tikrai socialinei grupei.

20. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

21. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino tiek Departamento, tiek pareiškėjo argumentus ir surinktus duomenis bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Taip pat pažymi, kad prieglobsčiui suteikti nepakanka vien konstatavimo, jog prieglobsčio prašytojui gresiantis baudžiamasis persekiojimas yra diskriminacinis dėl to, kad ne visi yra nubaudžiami už padarytus korupcinius nusižengimus. Padarius išvadą dėl diskriminacinio baudžiamojo persekiojimo pobūdžio, vadovaujantis Įstatymo 86 straipsnio ir Konvencijos 1 straipsniu, turi būti įvertinta, ar priežastys, sąlygojančios diskriminacinį baudžiamojo persekiojimo pobūdį, yra susijusios su prieglobsčio prašytojo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais. Nagrinėjamu atveju tokios pareiškėjo baudžiamojo persekiojimo priežastys nebuvo nustatytos. Be to, pareiškėjas prašyme suteikti prieglobstį (duomenys neskelbtini) tautybės aspekto neminėjo, su tuo susiję argumentai buvo pateikti tik bylos nagrinėjimo teisme metu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. kovo 17 d. sprendimo (duomenys neskelbtini) Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo teisėtumo ir pagrįstumo, kurį pareiškėjas A. G. prašo panaikinti ir įpareigoti atsakovą priimti sprendimą suteikti jam pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą.

23. Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Konvencija dėl pabėgėlių statuso, kurios dalyvė yra ir Lietuvos Respublika (toliau – ir Ženevos konvencija, Konvencija), Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), nustatančio užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką, taip pat Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu (duomenys neskelbtini) nuostatos.

24. Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba.

25. Ginčui spręsti aktuali Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

26. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

27. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) formuojamoje praktikoje (pvz., 2016 m. kovo 23 d. sprendime byloje F. G. prieš Švediją) yra pažymėjęs, kad institucijoms, sprendžiančioms asmenų prieglobsčio, jų grąžinimo į kilmės valstybę klausimus, tenkančios pareigos įvertinti aplinkybes, su kuriomis siejamas tarptautinės apsaugos poreikis, apimtis skiriasi priklausomai nuo tokių aplinkybių pobūdžio. Tuo atveju, kai prieglobsčio prašymas yra grindžiamas individualizuota rizika, prieglobsčio siekiantis asmuo turi pagrįsti tokias aplinkybes. Jeigu asmuo pasirenka tokiomis aplinkybėmis nesiremti ir neatskleisti specifinių individualių aplinkybių dėl prieglobsčio suteikimo, iš valstybės institucijų negali būti tikimasi tokių aplinkybių įvertinimo. Tačiau atsižvelgus į absoliutų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir EŽTK) 2 ir 3 straipsniuose numatytų teisių pobūdį, įvertinus prieglobsčio prašytojų pažeidžiamumą, institucijos savo iniciatyva įvertina, ar kilmės valstybėje nebus pažeistos EŽTK 2, 3 straipsniuose nurodytos žmogaus teisės. Tai ypatingai pasisakytina apie situacijas, kai nacionalinėms institucijoms yra žinoma apie tai, kad prieglobsčio prašytojas yra grupės, kuri sistemiškai yra veikiama netinkamo elgesio tam tikroje valstybėje, narys. Kita vertus, EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime, priimtame byloje H. L. R. prieš Prancūziją, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje savaime nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėto EŽTK 3 straipsnio pažeidimas.

28. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo A. G. prašymas suteikti jam pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje iš esmės buvo grindžiamas dviem aspektais: 1) baime būti sugrąžintam į kilmės valstybę, kur jis bus kankinamas, žeminamas jo orumas dėl prieš jį neteisėtai vykdomo baudžiamojo persekiojimo; 2) persekiojimo baime dėl priklausymo socialinei verslininkų grupei.

29. Tam, kad būtų pripažinta esant pagrindui suteikti prieglobstį, pareiškėjas turėjo nurodyti aplinkybes, patvirtinančias konkretaus persekiojimo, kaip jis suprantamas Konvencijos kontekste, pavojų savo kilmės valstybėje. Patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. G. tokių aplinkybių nenurodė, o Migracijos departamentas, įvertinęs turimus duomenis apie pareiškėją, taip pat duomenis apie žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini), tokių aplinkybių nenustatė, todėl pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo pagrįstai atmestas kaip nepagrįstas Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pagrindais.

30. Nagrinėjamo ginčo kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdybos išleisto vadovo „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo“ (toliau – ir Vadovas) 56 punkte nurodyta, jog reikia skirti persekiojimą ir bausmę už teisės pažeidimą. Asmenys, bėgantys nuo baudžiamojo persekiojimo ar bausmės už tokį pažeidimą, pabėgėliais paprastai nelaikomi. Pabėgėlis yra tikra ar potenciali neteisybės auka, o ne bėglys, vengiąs teisingumo. Vadovo 57 punkte nurodyta, kad skirtumas tarp persekiojimo dėl teisės pažeidimo ir persekiojimo, kuriam egzistuojant yra suteikiamas pabėgėlio statusas, gali būti neaiškus. Vienas iš kriterijų, padedančių nustatyti šį skirtumą yra bausmės kilmės valstybėje griežtumas, kuris tam tikrais atvejais prilygintinas persekiojimui, kuris yra pagrindas gauti prieglobstį.

31. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas A. G. į Lietuvos Respubliką atvyko 2015 m. spalio mėn., 2016 m. balandžio 4 d. jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi iki 2017 m. balandžio 4 d. Prašymą dėl prieglobsčio suteikimo (kuriuo prašė suteikti jam pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvoje) pareiškėjas (duomenys neskelbtini) Migracijos skyriui pateikė tik 2016 m. rugsėjo 20 d., nors jau 2015 m. gruodžio 29 d. atitinkamo (duomenys neskelbtini) teismo sprendimu jam buvo skirtas suėmimas (už akių), 2015 m. gruodžio 24 d. priimtas nutarimas paskelbti tarptautinę A. G. paiešką. Apie tai, kad jam iškelta baudžiamoji byla, pareiškėjas atsakovui nurodė sužinojęs iš interneto 2015 m. gruodžio mėnesį.

32. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra yra gavusi (duomenys neskelbtini) generalinės prokuratūros 2016 m. spalio 14 d. teisinės pagalbos prašymą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio A. G. ekstradicijos baudžiamajam persekiojimui dėl nusikalstamų veikų, numatytų (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso (duomenys neskelbtini). Už šias veikas atitinkamai numatytas laisvės atėmimas iki 10 ir laisvės atėmimas iki 7 metų.

33. Šios veikos iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (duomenys neskelbtini) numatytą atsakomybę už nusikaltimus, už kuriuos numatyta atitinkamai laisvės atėmimo iki 8 metų ir laisvės atėmimo iki 7 metų bausmės. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo nesutikti su atsakovo išvada, kad (duomenys neskelbtini) skiriama bausmė nėra neproporcinga ar peržengia protingumo bei žmogiškumo ribas. Šios aplinkybės neleidžia spręsti, kad pareiškėjui gresianti bausmė yra tiek per griežta, kad galėtų būti prilyginta persekiojimui, kuris būtų pagrindas jam suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, tad pareiškėjas negali būti laikomas asmeniu, kuris bijodamas bausmės už nusikalstamą veiką išgyvena visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamu (Vadovo 58 punktas).

34. Duomenų, kad pareiškėjui iškelta baudžiamoji byla yra politinio pobūdžio, taip pat nepateikta. Pareiškėjas nesieja savęs su jokia politine partija ar dalyvavimu politinėje veikloje. Pirminėse apklausose jis nurodė, kad atvykimo į Lietuvą priežastis ir tikslas – vykdyti verslą. Pareiškėjo argumentus apie (duomenys neskelbtini) vykdytą įmonės (duomenys neskelbtini) (kuriai jis faktiškai vadovavo) reketą, kai iš jo, kaip verslininko, korumpuoti pareigūnai reikalavo kyšių, panaudodami psichologinį smurtą, Migracijos departamentas pagrįstai nevertino persekiojimu prieglobsčio teisės prasme. Pareiškėjo teiginiai, jog jis nepadarė jam inkriminuotų veikų, tėra deklaratyvūs, jie nepatvirtinti nei teismo, nei kompetentingų teisėsaugos institucijų. Pareiškėjas iš (duomenys neskelbtini), jo teigimu, išvyko dar 2014 metais, tačiau, kaip minėta, prašymą dėl prieglobsčio bei papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje pateikė tik 2016 m. rugsėjo 20 d. Duomenų, kad tokį prašymą jis būtų teikęs (duomenys neskelbtini), į kurią pirmiausia atvyko (duomenys neskelbtini), byloje nėra. Šios aplinkybės iš esmės paneigia pareiškėjo argumentus, kad jis buvo priverstas gelbėtis nuo gręsiančio susidorojimo bėgdamas į užsienį ir dėl visiškai pagrįstos baimės Įstatymo 86 ar 87 straipsniuose numatytų kriterijų prasme.

35. Prieglobsčio prašytojo 2016 m. rugsėjo 20 d. apklausos protokole, be kita ko, buvo nurodyta, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) tautybės, turintis (duomenys neskelbtini) pilietybę. Kaip teisingai pažymėjo atsakovas, aplinkybę, kad jam gali kilti pavojus įkalinimo įstaigoje dėl (duomenys neskelbtini) tautybės, pareiškėjas iškėlė tik pirmosios instancijos teisme. Iš bylos duomenų matyti, kad A. G. yra gimęs (duomenys neskelbtini), tačiau į (duomenys neskelbtini) persikėlė dar 1979 metais, kur studijavo, dirbo įvairiose įmonėse, ir jokių ryšių nuo to laiko su (duomenys neskelbtini) neturi. Todėl pareiškėjo argumentą dėl jam kilsiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai, kurį jis sieja būtent su (duomenys neskelbtini) tautybe, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą. Teisėjų kolegija nenustatė ir Aprašo 116.1.5 punkto taikymo pažeidimų.

36. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėją laiko valstybės priešu, nes ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu pradėjo (duomenys neskelbtini). Iš bylos duomenų matyti (ką patvirtinta ir pats apeliantas), kad (duomenys neskelbtini) buvo sudariusi sutartį dėl (duomenys neskelbtini), todėl faktinė aplinkybė, kad baudžiamoji byla pradėta (duomenys neskelbtini) nėra nesuprantama ar kažkuo ypatinga (išskirtina) nagrinėjamoje situacijoje.

37. Atsakydama į apelianto prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas dar 2013 m. lapkričio 7 d. sprendime (prejudicinis sprendimas priimtas sujungtose bylose Nr. C-199/12-C-201/12) konstatavo, kas pagal Direktyvos 2004/83/EB 10 straipsnio 1 dalį laikoma tam tikra socialine grupe, kuriai priklausant gali atsirasti baimė būti persekiojamam. Grupė laikoma „tam tikra socialine grupe“, kai visų pirma įvykdytos dvi kumuliacinės sąlygos. Pirma, grupės nariai turi tas pačias prigimtines savybes ar bendrą istoriją, kurios negalima pakeisti, arba turi tas pačias savybes ar įsitikinimus, kurie yra tokie svarbūs to asmens tapatumui ar sąžinei, kad jis negali būti verčiamas jų atsisakyti. Antra, ši grupė turi turėti individualų tapatumą tam tikroje šalyje, nes aplinkinės visuomenės suvokiama kaip skirtinga.

38. Pareiškėjo deklaruojama baimė būti persekiojamam dėl to, kad jis priklausąs verslininkų socialinei grupei, kuriuos „reikalaudami kyšių persekioja korumpuoti pareigūnai“ neatitinka anksčiau nurodytų „tam tikros socialinės grupės“ kumuliacinių sąlygų. Tad pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra.

39. Įvertinus prieglobsčio prašytojo byloje surinktų įrodymų visumą, kuriuos pakankamai išsamiai išanalizavo ir įvertino Migracijos departamentas priimdamas sprendimą, negalima konstatuoti, kad kilmės valstybėje pareiškėjui gresiantis baudžiamasis persekiojimas susijęs su jo pilietybe, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (t. y. Konvencijoje ir /ar Įstatyme nurodytomis priežastimis). Atsakovas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas nepateikė jokios patikimos individualaus pobūdžio informacijos, duodančios pagrindą manyti, jog grįžimo į kilmės šalį atveju jis patirs Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus veiksmus. Byloje esanti informacija apie situaciją kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini), pagal kurią keleto atgarsių sulaukusių bylų teisminis nagrinėjimas atskleidė įsišaknijusius ir plačiai paplitusius trūkumus (duomenys neskelbtini) baudžiamojo teisingumo sistemoje: lygiateisiškumo principo nepaisymas, kankinimų naudojimas ir kitoks nepriimtinas elgesys atliekant tyrimą, per kankinimus išgautų įrodymų neatmetimas teisme, slaptų liudininkų ir kitokių slaptų įrodymų naudojimas gynybai neturint galimybės jų nuginčyti, teisės būti atstovaujamam paties pasirinkto advokato ignoravimas, ir pan. nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad tai daroma (bus daroma) ir pareiškėjo atžvilgiu. Juolab, kad (duomenys neskelbtini) prašyme dėl ekstradicijos nurodyta, jog vadovaujantis tarptautinėmis teisės normomis A. V. G. (duomenys neskelbtini) bus suteiktos visos galimybės gintis, taip pat gauti advokatų pagalbą. Jis nebus kankinamas, su juo nebus elgiamasi žiauriai, nežmoniškai, žeminant jo orumą, arba jis baudžiamas (EŽTK 3 str.).

40. Pažymėtina ir tai, kad pagal Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro (duomenys neskelbtini), „jei nustatoma, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka pabėgėlio apibrėžimo atitikimo kriterijų, arba, jei nustatoma, kad taikoma išskirtinė sąlyga, susijęs asmuo negauna naudos iš apsaugos pagal tarptautinį pabėgėlių įstatymą, prašoma Valstybė gali, beje, uždrausti ieškomo asmens ekstradiciją, atsižvelgiant į negrąžinimo įsipareigojimus pagal Tarptautinį žmogaus teisių įstatymą“. (duomenys neskelbtini) prašymo dėl A. G. ekstradicijos pagrįstumo ir atitikimo tarptautinėms teisės normoms klausimus šiuo atveju turi išspręsti Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra.

41. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas Migracijos departamento sprendimas nesuteikti (duomenys neskelbtini) piliečiui A. G. pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje yra pagrįstas ir teisėtas. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė