2013-05-09 Nr. AB-1665-3-62-3-00843-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinės byla Nr. A756-913/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00843-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 24 d. (b. l. 4–7, 105–107).

Nurodė, kad nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 24 d. (skundo pasirašymo diena) neteisėtai buvo apribota jo laisvė, kadangi laisvės atėmimo bausmės sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų (pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2011 m. vasario 23 d. iki 2011 m. kovo 1 d. buvo karantine ir jokių pretenzijų dėl įkalinimo sąlygų atsakovui neturi). Terminuoto laisvės atėmimo bausmę pareiškėjas atliko perpildytuose pataisos namuose, kuriuose nuteistųjų skaičius viršijo teisės aktais nustatytą maksimalų nuteistųjų skaičių – gyvenamosiose patalpose gyvenamojo ploto vienam asmeniui vidutiniškai teko apie 2,3 kv.m. Būriuose, kuriuose nuteistųjų būdavo nuo 70 iki 90, pareiškėjas buvo priverstas naudotis kartu su kitais nuteistaisiais tik 6 praustuvėmis, 5 tualetais, 3 pisuarais, o maitinimo patalpose ir trumpalaikių pasimatymų kambariuose nebuvo įrengta šilto vandens tiekimo sistema. Skalbyklos ir džiovyklos patalpų plotas – apie 10 kv.m. ir todėl jos nebuvo pritaikytos patenkinti poreikiams (išskalbti ir išdžiovinti) dideliam nuteistųjų skaičiui (1200-2000). Baudos izoliatoriaus kameros priskiriamos prie maitinimo patalpų, todėl maistas tiekiamas tiesiai į jas. Neįrengta šilto vandens tiekimo sistema. Atliekant bausmę baudos izoliatoriuje nėra suteikiamos drabužių ir patalynės skalbimo paslaugos, be to, pataisos namai neturi Higienos paso, kuris įstaigai yra privalomas. Taip pat neturi statinio techninio ir techninio energetinio pasų. Pastatai nepritaikyti tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, todėl vėdinimo sistema gyvenamose patalpose neatitinka reikalavimų, taip pat patalpose nėra evakuacinio išėjimo, įvykus nelaimei visų gyvenamųjų patalpų nuteistieji patektų į spąstus. Taip pat susidarė palankios sąlygos graužikams ir parazitams veistis.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakyme Nr. 1R-85 nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vienam nuteistajam tenkantis plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv.m., o kameros tipo patalpose nuteistajam tenkantis plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m.. Lietuvos higienos normos HN76:2010 “Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ numato, jog turi būti sudaroma nuteistajam saugi sveikatai aplinka (6 p.), laisvės atėmimo vietų pastatai tinkamais naudoti pripažįstami teisės aktų nustatyta tvarka (17 p.), maitinimo įmonėje ir trumpalaikių pasimatymų būriuose turi būti įrengta šalto ir šilto vandens sistema (27 p.), nustato privalomą Higienos paso turėjimą (46 p.), neturi būti graužikų ir buitinių parazitų (60 p.).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnyje įtvirtinta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalis nustato, jog vykdant bausmę nesiekiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos kalinimo įstaigų taisyklių 18.3, 18.4 punktai numato, kad šalies įstatymuose turėtų būti nustatytos minimalios laikymo sąlygų normos bei numatyti mechanizmai, kuriais būtų užtikrinta, kad šie reikalavimai nebus pažeidžiami dėl laisvės atėmimo vietų perpildymo.

Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje 2-oje valdyboje pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, žalojant jo sveikatą, nesudarant normalių bausmės atlikimo sąlygų, žeminant pareiškėjo orumą ir garbę. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą - sutriko ir pablogėjo jo sveikata, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko miegas, atsirado dirglumas, sumažėjo bendravimo galimybės. Todėl neturtinė žala turi būti įvertinta pinigais.

Pareiškėjas nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2012 m. sausio 3 d. bausmę atliko 3 būrio 1 brigadoje, kurioje bausmę tuo metu atliko 20 nuteistųjų, taigi tenkančio gyvenamojo ploto dalis sudarė 3,3 kv.m. Nuo 2012 m. sausio 3 d. bausmę atliko 1 būrio 2 brigadoje, kurioje – 22 nuteistieji, todėl tenkančio gyvenamojo ploto dalis sudarė 3,15 kv.m. Dėl blogų bausmės atlikimo sąlygų į atsakovą pareiškėjas pirmą kartą kreipėsi 2012 m. kovo 21 d.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atsiliepime į skundą (b. l. 13-21) teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę.

Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, o kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti ir poilsio kambariai arba bibliotekos. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 6 val. 30 min. iki 22 val. 30 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose bei viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais.

Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtinto organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarką“ gyvenamųjų patalpų plotas skaičiuojamas kaip aritmetinė atskirų kambarių ir bendro naudojimo patalpų plotų suma. Nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, nes pagal minėtą teisės aktą gyvenamosios patalpos yra atskiri kambariai su bendrojo naudojimo patalpomis. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji.

Be to, ne visada visos miegamosios patalpos vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos direktorius savo įsakymu tvirtina Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarką, kuri reglamentuoja gyvenamųjų patalpų valymą kiekvieną dieną drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalies reikalavimus nuteistieji taip pat privalo budėti (palaikyti švarą ir tvarką) gyvenamosiose patalpose pagal įstaigos administracijos patvirtintą ir iškabintą brigados nuteistųjų budėjimo gyvenamojoje patalpoje grafiką.

Gyvenamųjų patalpų valymo rezultatus kiekvieną dieną kontroliuoja būrio viršininkas. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį yra atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas. Sanitariniai, techniniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami darbuotojų kiekvieną dieną. Skalbyklos, džiovyklos patalpų plotams teisės aktai nenumato minimalios ploto ribos. Pareiškėjo teiginys, kad jis kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis neatitinka tikrovės, nes jam nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginančios jo buvimą pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos.

Pareiškėjui tenkančio gyvenamojo ploto minimali riba (3,1 kv.m.) pažeista nebuvo, nes jam atitinkamai teko 3,2 ir 3,15 kv.m. plotas.

Be to, ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra ne kartą pažymėjęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis pažeidžiamas tik tuomet, kai asmeniui yra draudžiama judėti, užkertama galimybė mankštintis, pasivaikščioti lauke, varžoma nuteistojo galimybė laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje. Nėra jokių objektyvių duomenų, kad patalpų apšvietimas ir ventiliacija neatitinka reikalavimų bei turi neigiamą įtaką pareiškėjo sveikatos būklei. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų, o tuo pačiu ir neįrodė, kad Pravieniškių pataisos namai nesilaikė tokių teisės normų reikalavimų.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu pareiškėjo R. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą 20 000 Lt neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas terminuoto laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 24 d. (skundo pasirašymo diena). Pareiškėjas pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2012 m. sausio 3 d. buvo paskirtas gyventi 3 būrio 1 brigados patalpoje, kuri buvo skirta gyventi viso 20 asmenų (šią aplinkybę pripažįsta tiek pareiškėjas, tiek ir atsakovo atstovas).

Teismui pateikti duomenys (b. l. 22, 23-24, 109-111) patvirtino, kad pareiškėjui tuo metu teko didesnis negu 3,1 kv.m. gyvenamasis plotas – 3,27 kv.m. (netgi neįskaičiuojant virtuvės ploto). Nuo 2012 m. sausio 3 d. iki skundo pateikimo teismui dienos pareiškėjas gyveno 1 būrio 2 brigados patalpose (skirta gyventi 22 nuteistiesiems) (b. l. 22, 23-24, 109-111). Pareiškėjui teko 3,22 kv.m. gyvenamojo ploto (skaičiuojant tik ¼ dalį virtuvės ploto). Šias aplinkybes iš esmės pripažino ir pareiškėjas (b. l. 105-107). Teismas sprendė, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjui atsakovas užtikrino teisės aktais numatytą minimalų gyvenamąjį plotą.

Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Taisyklės) 11-1.2 punktas pareiškėjui garantavo minimalų 3,6 kv.m. kameros plotą. Teismui pateikti duomenys patvirtino, jog pareiškėjas drausminių nuobaudų atlikimui buvo patalpintas į baudos izoliatoriaus kameras Nr. 4, Nr. 8, Nr. 7, Nr. 9 (b. l. 8). Tuo metu jam nebuvo užtikrintas teisės aktais garantuotas minimalus gyvenamasis plotas, nes vidutiniškai teko 3,07 kv.m. vienam asmeniui – t. y. vidutiniškai 53 kv.cm. mažiau negu teisės aktais garantuota minimali riba.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. gegužės 17 d. nutartyje (civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006) imperatyviai nurodė, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d.).

Į baudos izoliatorių pareiškėjas buvo patalpintas dėl drausminių nuobaudų paskyrimo, t. y. iš dalies ir jo sąmoningi neteisėti veiksmai (režimo reikalavimų pažeidimas) buvo priežastiniame ryšyje dėl trumpalaikio įkalinimo sąlygų pablogėjimo (Civilinio kodekso 6.282 str. 1 d.). Vertintina, jog apie 53 kv.cm. mažesnis patalpos plotas realiai pareiškėjui negalėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvardinti kaip nežmogiškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą ir, kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo.

Atsakovas nepaneigė pareiškėjo skundo argumentų, jog Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (tiek ir Antroje valdyboje) bendras nuteistųjų skaičius viršija Taisyklių 11.5 punktu numatytą skaičių (ABTĮ 57 str. 4 d.). Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas pareiškėjui užtikrino gyvenamąjį plotą, kuris iš esmės (vertinant sąlygas neturtinei žalai atsirasti) nepažeidžia teisės aktuose įtvirtinto minimalaus ploto. Todėl šiuo aspektu atsakovas jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo) pareiškėjo atžvilgiu neatliko. Dėl šių aplinkybių minėtoje dalyje pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui vidutiniškai teko 4,02 kv.m. gyvenamasis plotas (b. l. 13-21), tai grindė 2012 m. rugpjūčio 21 d. pažymos Nr. 77-877 duomenimis (nurodyta, kad visų 5 Antrosios valdybos lokalinių sektorių bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų plotas sudaro 5 831,49 kv.m., o nuteistųjų skaičius pareiškėjo bausmės atlikimo laikotarpiu buvo 1449). Todėl minimali tenkančio vienam nuteistajam gyvenamojo ploto dalis sudaro 4,02 kv.m. (skaičiuojant 1449 nuteistuosius). Teismas pabrėžė, kad toks skaičiavimo būdas nevisiškai atitiko teisės aktų reikalavimus. 1999 m. rugsėjo 30 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. 310 patvirtinto STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ 8, 9, 10, 15, 18 punktų nuostatų sisteminė analizė patvirtino, jog į gyvenamąjį plotą neturėjo būti įskaičiuotos bendrojo naudojimo patalpos (turi būti sudedamas tik kambarių ir virtuvės plotas). Taigi teismas nesirėmė atsakovo pateiktais argumentais dėl gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, paskaičiavimo.

Vertindamas kitus pareiškėjo argumentus teismas pabrėžė, kad žmonių evakavimo iš būrių patalpų planai yra parengti ir iškabinti tam skirtose ir matomose vietose (b. l. 74, 75, 91-95). 1999 m. spalio 22 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 461 patvirtintos Higienos normos HN 76:1999 ir 2010 m. kovo 30 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatos nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam skirtinų skalbyklos, dušo, džiovyklos patalpų ploto.

Minėtuose teisės aktuose taip pat nėra nurodytas ir minimalus bendras šių patalpų plotas. Kauno visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktams bei nenustatęs esminių neatitikimų teisės aktų reikalavimams, 2011 m. vasario 14 d. atsakovui išdavė Higienos pasą Nr. 9-0128(13) (b. l. 76-77). Bylos įrodymai taip pat patvirtino, kad gyvenamosios, buitinės, pagalbinės patalpos valomos pagal 2011 m. liepos 20 d. Pravieniškių pataisos namų – atviros kolonijos direktoriaus įsakymu Nr. V-416 patvirtintą Tvarką (b. l. 71-73).

Kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalo duomenys patvirtino, jog reguliariai buvo atliekama dezinfekcija ir kontroliuojami jos rezultatai įvairiose patalpose (b. l. 35-69). Direktoriaus įsakymais buvo sudaromos komisijos, sistemingai tikrinusios patalpų stovį, dezinfekcijos atlikimą ir k.t. (b. l. 70). Siekdamas užtikrinti teisės aktais reglamentuotas pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas, atsakovas pasirašė sutartis su atitinkamomis firmomis (b. l. 26-30, 31-34, 87-90). Teismui nebuvo pateikti jokie duomenys, kurie patvirtintų, jog sutarčių šalys nesilaiko tų sutarčių sąlygų arba naudoja gautas priemones ne pagal paskirtį, arba jų aplamai nenaudoja patalpų valymui bei dezinfekcijai, jog neskalbiama ir nekeičiama patalynė ir t.t.

Kauno visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų duomenys (b.l. 78-86, 96-98) tai patvirtino. Įvertinęs pareiškėjo argumentus teismas nurodė, kad BVK 110 straipsnio 3 dalies, Higienos normos HN 76:2010 58 punkto nuostatos įpareigoja ir pačius nuteistuosius (tame tarpe ir patį pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara. Pateikti įrodymai davė pagrindą išvadai, jog klozetų, dušų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitiko 2004 m. birželio 9 d.

Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Normų reikalavimus. Tačiau teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo paminėtus pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Darydamas išvadą teismas atsižvelgė į tai, kad patalpų schemos (taip pat ir su sanitarinių mazgų išdėstymu), evakuacijos planai ir t.t. viešai iškabintos, su paskyrimu į konkretų būrį pareiškėjas buvo supažindintas Komisijos posėdžių metu (pareiškėjas taip pat turėjo realią galimybę suvokti kokiame būryje ir kokioje brigadoje jis gyvena), dalis informacijos (dėl konkretaus nuteistųjų skaičiaus atskirose patalpose) nebuvo fiksuojama ir saugoma, nes to imperatyviai nereikalauja teisės aktų nuostatos.

Be to, atsakovas pareiškėjui išsamiai nurodė teisės aktų, kurie reglamentuoja laisvės atėmimo vietos patalpų įrengimą bei eksploatavimą, nuostatas, kurios pareiškėjui objektyviai turėjo būti žinomos (b. l. 8-9). Dėl dokumentų apie statinių eksploatavimą (Energetinis, Higienos pasai, projektinė dokumentacija ir t.t.) pateikimo teismas nurodė, kad pareiškėjui jie pagrįstai nebuvo pateikti ir iš esmės pritarė atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytiems argumentams, nes įstatymų leidėjas nesuteikė teisės pareiškėjui ginti viešojo intereso.

Teismas savo iniciatyva ABTĮ 10 str. nuostatų pagrindu padėjo pareiškėjui ginti jo teigimu pažeistas subjektines teises ir todėl iš atsakovo savo iniciatyva išreikalavo atitinkamus įrodymus, kuriuos ABTĮ nuostatos iš esmės įpareigoja pateikti patį pareiškėją. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių duomenų (susirgimų, diagnozių ir t.t., jų nebuvo objektyvios galimybės surinkti ir teisme), kurie tiesiogiai įtakotų pareiškėjo sveikatos būklę jo nurodytų blogų įkalinimo sąlygų kontekste. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje, buvo grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtino jokie objektyvūs įrodymai, todėl šie argumentai nebuvo pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

Atsižvelgus į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų ir įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų trukmę ir mastą, teismas sprendė, kad pareiškėjas galėjo iš dalies patirti trumpalaikių neigiamų dvasinių išgyvenimų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau šie neigiami aspektai nebuvo tokio mąsto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimui dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Pareiškėjas terminuoto laisvės atėmimo bausmę atlieka pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, kur nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, dienotvarkės nustatytu laiku gali vaikščioti tiek dalyje bendro naudojimo patalpų, tiek ir lauke (BVK 117 str.). Pataisos namų teritorijoje įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje. Pareiškėjas nuo jo patalpinimo 2011 m. vasario 23 d. į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją iki 2012 m. rugpjūčio 24 d. nepateikė nei vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo jo atžvilgiu. Pareiškėjas beveik pusantrų metų negynė savo, jo manymu, grubiai pažeistų teisių turėdamas tam realias sąlygas, todėl teismui kilo pagrįsta abejonė, ar pareiškėjas iš viso asmeniškai bei realiai patyrė gyvenimo kokybės pablogėjimą ir neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Todėl likusioje dalyje pareiškėjo skundas taip pat buvo atmestas kaip nepagrįstas.

Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619-08 išaiškino, kad EŽTT praktikos analizė atskleidė, jog kalinamųjų laikymas tokiomis sąlygomis, kai jiems suteikiamas itin mažas gyvenamasis plotas (šioje administracinėje byloje nebuvo nustatyti jokie esminiai minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimai), pats savaime gali suponuoti klausimą dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo (pvz. EŽTT 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Kalašnikovas prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99). Kita vertus, EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime (Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98) akcentavęs, kad pareiškėjui teko atitinkamai apie 2,7 ir 3,2 kv.m. gyvenamojo ploto, tačiau patys miegamieji buvo 86,5 ir 55,3 kv.m. ploto ir juose netrūko nei šviesos, nei oro, be to, pareiškėjas turėjo realią galimybę judėti po visą lokalinį sektorių ir kiemą, ši teisė nebuvo apribota nuo kėlimosi iki gulimosi laiko, imperatyviai konstatavo, kad santykinai mažą gyvenamąjį plotą kompensavo absoliučiais dydžiais vertinant nemaži miegamųjų išmatavimai bei suteikta judėjimo laisvė.

III. Pareiškėjas R. D. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 127–131) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tokiais pat argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui bei nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, t. y. jų neįvertino. Todėl prašo teismo išreikalauti atitinkamus dokumentus apie pastatų stovį, taip pat higienos pasą ir kt. Teigia, kad patalpos nėra ventiliuojamos, tam tikrose patalpose nėra šilto vandens ir pan. Papildomai nurodo, kad nors atsakovas ir pateikė patalpų išplanavimo ir išėjimo schemas, tačiau teismas nevertino pareiškėjo teiginių, jog išėjimų nėra, todėl prašo nustatyti pažeidimą dėl evakuacinio išėjimo nebuvimo. Taip pat nesutinka su gyvenamojo ploto paskaičiavimu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 136–139) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teigia, kad teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis. Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės nurodo tuos pačius argumentais kaip ir atsiliepime į skundą. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti jokie duomenys, kurie duotų pakankamą pagrindą išvadai, kad patalpos nėra valomos ir dezinfekuojamos, jog neskalbiama ir nekeičiama patalynė bei kita. Nesutinka su pareiškėjo teiginiais bei nurodo, kad patalpų schemos (taip pat ir su sanitarinių mazgų išdėstymu), evakuacijos planai ir t. t. viešai iškabintos.

Pareiškėjas visą savo bausmės atlikimo laiką neskundė tariamai savo pažeidžiamų teisių, todėl kyla pagrįsta abejonė, ar pareiškėjas iš viso asmeniškai bei realiai patyrė gyvenimo kokybės pablogėjimą ir, tuo pačiu, neturtinę žalą apskritai. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Atsakovas pareiškėjui iš esmės užtikrino gyvenamąjį plotą, kuris nepažeidžia teisės aktuose įtvirtinto minimalaus ploto, todėl atsakovas jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo) pareiškėjo atžvilgiu neatliko. Pareiškėjo skundų argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje, yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Taigi pareiškėjas nepatyrė neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas R. D. prašo atlyginti neturtinę žalą, kurią kildina iš to, kad nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 24 d. atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis teisės aktais nustatyto gyvenamojo ploto patalpoje.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama į šiuos įstatymo reikalavimus.

Iš R. D. skundo (b. l. 4–7) matyti, jog pareiškėjas neturtinę žalą sieja su tuo, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Pareiškėjas rėmėsi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu, nustatančiu kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar jo orumą žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją. Be to, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98).

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Skundžiamame 2012 m. lapkričio 19 d. sprendime pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2012 m. sausio 3 d., pareiškėjui gyvenant 3 būrio 1 brigados patalpoje (kurioje šiuo laikotarpiu iš viso gyveno 20 nuteistųjų), jam teko 3,27 kv. m gyvenamasis plotas (neįskaičiuojant virtuvės ploto), o nuo 2012 m. sausio 3 d. iki skundo pateikimo teismui dienos (2012 m. rugpjūčio 24 d.), pareiškėjui gyvenant 1 būrio 2 brigados patalpose (kuriose iš viso gyveno 22 nuteistieji), pareiškėjui teko 3,22 kv. m gyvenamojo ploto (įskaičiuojant ¼ dalį virtuvės ploto). Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 1 d. iki skundo pateikimo teismui dienos, pareiškėjui atsakovas užtikrino teisės aktais numatytą minimalų gyvenamąjį plotą, tenkantį vienam nuteistajam.

Teismas nustatė ir tai, kad pareiškėjui atliekant drausmines nuobaudas, jis buvo patalpintas į baudos izoliatoriaus kameras Nr. 4, Nr. 7, Nr. 8 ir Nr. 9, kur jam vidutiniškai teko 3,07 kv. m gyvenamasis plotas. Nors drausminių nuobaudų atlikimo metu pareiškėjui teisė būti kalinamam teisės aktais nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto patalpoje nebuvo užtikrinta, tačiau pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog 53 kv. cm mažesnis plotas realiai pareiškėjui negalėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, ir kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinama pinigais, atlyginimo, o į baudos izoliatorių pareiškėjas buvo patalpintas dėl drausminių nuobaudų paskyrimo, t. y. iš dalies ir dėl savo sąmoningų veiksmų (režimo reikalavimo pažeidimų), nusprendė, kad atsakovas pareiškėjui užtikrino gyvenamąjį plotą, kuris iš esmės (vertinant sąlygas neturtinei žalai atsirasti) nepažeidžia teisės aktuose įtvirtinto minimalaus ploto.

Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl kalinimo sąlygų, neatitinkančių teisės aktais nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimų, padarė išvadą, kad atsakovas jokių veiksmų (neveikimo), duodančių pakankamą pagrindą neturtinės žalos konstatavimui, pareiškėjo atžvilgiu neatliko, todėl šioje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teisėjų kolegija iš dalies nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada.

Nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 24 d. (kreipimosi į teismą) gyvenamojo ploto vienam asmeniui pataisos namuose norma iš esmės nesikeitė. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Higienos normoje HN 76:2010 gyvenamojo ploto norma nenurodyta, tačiau nustatyti laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr.1R-85 redakcija). Šių Taisyklių 111 punkte nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus).

Nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė atsakovo pateiktais argumentais dėl gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, paskaičiavimo (pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime atsakovas nurodė, kad pareiškėjui vidutiniškai teko 4,02 kv.m gyvenamasis plotas), tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas gyvenamojo ploto dydį, nepagrįstai rėmėsi Reglamentu STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ (apskaičiuodamas gyvenamąjį plotą, teismas teigė, kad turi būti sudedamas tik kambarių ir virtuvės plotas).

Minėto Reglamento prasme gyvenamosios patalpos – butai gyvenamuosiuose ir negyvenamuosiuose pastatuose; vieno buto namai; atskiri kambariai su bendrojo naudojimo patalpomis. Šio Reglamento 1 punkte apibrėžta jo taikymo paskirtis – nustatyti pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarką juos projektuojant, statant (rekonstruojant, remontuojant), priimant naudoti, renkant jų kadastro duomenis ir registruojant nekilnojamąjį turtą bei teises į jį, taip pat skaičiuojant statinių kainas, organizuojant jų priežiūrą ir vykdant statistinę apskaitą Lietuvos Respublikoje. Šio Reglamento nustatyta tvarka pastatų plotai gali būti skaičiuojami ir kitoms reikmėms (mokesčių, lengvatų apskaičiavimui ir pan.), jei atitinkamais įstatymais nenumatyta kitaip. Tačiau bausmės atlikimo vietos yra specifinės įstaigos ir gyvenamųjų patalpų sąvoka šių įstaigų veiklos kontekste turi būti suprantama taip, kaip nustato specialieji laisvės atėmimo vietų įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-170/2013). Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų prasme yra apibrėžta Higienos normoje HN 76:2010, kurioje nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Higienos normos HN 76:1999 6.15 punkte nustatant ploto normą vienam asmeniui taip pat buvo nurodyta, kad ši norma (ne mažiau kaip 3 kv. m vienam žmogui) yra taikoma pataisos įstaigų bendrabučio gyvenamajam kambariui. Sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš to, kad pataisos namuose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui, į būrio/brigados gyvenamosios sekcijos bendrojo naudojimo patalpų plotą atsižvelgtina vertinant bendrąsias bausmės atlikimo sąlygas.

Kauno apygardos administracinis teismas, apskaičiuodamas nuo 2012 m. sausio 3 d. iki 2012 m. rugpjūčio 24 d. pareiškėjui tekusį gyvenamųjų patalpų plotą (jam gyvenant 1 būrio 2 brigadoje), į šį plotą įtraukė kelių brigadų bendrai naudojamos virtuvėlės patalpų ¼ dalį. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks skaičiavimas neatitinka nustatyto reglamentavimo. Iš 2012 m. rugpjūčio 21 d. Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos pateiktos pažymos Nr. 77-877 (b. l. 23–24) matyti, kad 1 būrio 2 brigados bendras miegamasis plotas (neįskaičiuojant virtuvėlės) yra lygus 66,73 kv. m. Kadangi aptariamu laikotarpiu šioje brigadoje gyveno 22 nuteistieji, pareiškėjui teko 3, 03 kv. m gyvenamasis plotas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose minėtu laikotarpiu nors ir nežymiai, bet buvo pažeista.

Tačiau byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių pataisos namuose – atvirajame kalėjime pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Akcentuotinos ir bausmės atlikimo Pravieniškių pataisos namuose bendrosios sąlygos, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Pareiškėjas šių aplinkybių neginčija. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog santykinai mažą patalpų plotą, kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose, kompensavo suteikta judėjimo laisvė.

Iš pareiškėjo skundo matyti, kad R. D. taip pat skundėsi tuo, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmę jam teko atlikti perpildytuose pataisos namuose, būriuose, kuriuose būdavo nuo 70 iki 90 nuteistųjų, jis buvo priverstas naudotis kartu su kitais nuteistaisiais tik 6 praustuvėmis, 5 tualetais ir 3 pisuarais, maitinimo patalpose ir trumpalaikių pasimatymų kambariuose nebuvo įrengta šilto vandens tiekimo sistema, skalbyklos ir džiovyklos patalpos (kurių plotas apie 10 kv. m) nebuvo pritaikytos išskalbti ir išdžiovinti rūbus dideliam nuteistųjų skaičiui. Be to, vėdinimo sistema gyvenamose patalpose neatitiko reikalavimų, patalpose nebuvo evakuacinio išėjimo, o pataisos namai neturėjo Higienos paso, statinio techninio ir techninio energetinio pasų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl šių pareiškėjo skundo argumentų ir pagrįstai juos atmetė remdamasis ištirtais įrodymais bei teisės normomis. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija šiais klausimais, todėl iš naujo dėl jų nepasisakys. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl higienos ir kitų veiksnių nėra pakankami tam, kad pareiškėjo įkalinimo sąlygos būtų laikomos nežmoniškomis ar pažeidžiančiomis pareiškėjo orumą, o elgesys su pareiškėju prilygtų kankinimui Konvencijos 3 straipsnio prasme.

Visgi, minėtos aplinkybės nepaneigia nustatyto fakto, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 3 d. iki 2012 m. rugpjūčio 24 d. bei drausminių nuobaudų atlikimo metu nebuvo visiškai užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui. Siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog pareiškėjas teismui nepateikė jokių duomenų apie jam diagnozuotus susirgimus, kurie įtakotų pareiškėjo sveikatos būklę jo nurodytų blogų įkalinimo sąlygų atžvilgiu, o pareiškėjo argumentai dėl sveikatos būklės pablogėjimo, vertinant juos kartu su išrašų iš medicininių dokumentų (b. l. 10) duomenimis (pareiškėjas skundėsi skausmais juosmens srityje, apžiūrėtas dėl badavimo), nėra pakankami daryti išvadai, kad būtent per mažas gyvenamasis plotas ir kiti kalinimo nepatogumai sąlygojo neigiamą poveikį pareiškėjo sveikatai. Be to, kaip jau buvo minėta, teisės aktais garantuojamas minimalus gyvenamasis plotas ginčui aktualiu laikotarpiu sumažėjo nežymiai (53 kv. cm – drausminių nuobaudų atlikimo metu ir 0,07 kv. cm – gyvenant 1 būrio 2 brigados patalpose). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ir bendrąsias bausmės atlikimo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje sąlygas. Atsižvelgiant į tai, kad Pravieniškių pataisos namai nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga (šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi režimo bei dienotvarkės reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla; nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš nerakinamų miegamųjų, skirtų atitinkamam nuteistųjų skaičiui; jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje ir būriui skirtose patalpose, gali sportuoti lauke ir patalpose, lankyti įvairius renginius, dirbti ir pan.), buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Teisėjų kolegijos vertinimu, santykinai mažą patalpų plotą, kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose, pareiškėjui kompensavo suteikta judėjimo laisvė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, teismo sprendimu pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. D. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą pakeisti, išdėstant jį taip: pareiškėjo R. D. skundą patenkinti iš dalies. Pripažinti, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė