A-143-2352-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-2352/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02582-2011-4

Procesinio sprendimo kategorija 28 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Ruslanui Černiauskui,

atsakovo atstovėms Ramunei Zailskienei ir Raimondai Ragelytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ (filialas „Kelmės šiluma“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ (filialas „Kelmės šiluma“) skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Litesko“ (filialas „Kelmės šiluma“) (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Litesko“ filialas „Kelmės šiluma“, apeliantas) skundu (1 t., b. l. 1–17), kurį patikslino (1 t., b. l. 82–83, 174–182), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2011 m. spalio 26 d. nutarimą Nr. O3-322 (toliau – ir Nutarimas dėl kainos), 2011 m. spalio 26 d. nutarimą Nr. O3-332 (toliau – ir Nutarimas dėl remonto) ir 2011 m. gruodžio 12 d. nutarimą Nr. O3-425 (toliau – ir Nutarimas dėl vienašališko nustatymo); 2) įpareigoti Komisiją atlikti 2011–2015 metų turto priežiūros ir eksploatavimo (remonto darbų) plano derinimo su pareiškėju UAB „Litesko“ filialu „Kelmės šiluma“ procedūrą ir iš naujo svarstyti 2011–2015 metų turto priežiūros ir eksploatavimo (remonto darbų) plano suderinimo klausimą laikantis Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 patvirtintos Šilumos kainų nustatymo metodikos (toliau – Metodika) reikalavimų bei tvarkos; 3) įpareigoti Komisiją nustatyti atitinkamai pakeistas UAB „Litesko“ filialo „Kelmės šiluma“ bazinės šilumos energijos kainos dedamąsias; 4) nustatant pastarąjį įpareigojimą, įvertinti ir numatyti pareiškėjo UAB „Litesko“ filialo „Kelmės šiluma“ negautų pajamų kompensaciją dėl neteisėto ir nepagrįsto pareiškėjo sąnaudų ir bazinės kainos dedamųjų sumažinimo priimant ir taikant Nutarimą dėl kainos.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam yra išduota šilumos tiekimo licencija Nr. L4-ŠT-27, suteikianti jam teisę užsiimti šilumos tiekimo veikla Kelmės savivaldybės teritorijoje. Šią teisę pareiškėjas realizuoja per savo filialą „Kelmės šiluma“. Nurodė, kad, vadovaudamasis Šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir ŠŪĮ) 32 straipsnio 4 dalimi ir Metodika, pareiškėjas 2010 m. spalio 11 d. raštu Nr. 1.21-407 ir 2011 m. rugpjūčio 24 d. raštu Nr. 1.21-426 pateikė Komisijai šilumos bazinės kainos dedamųjų projektą (toliau – ir Projektas) ir dokumentus, reikalingus bazinės kainos skaičiavimams pagrįsti, taip pat ir 2011–2015 metų UAB „Litesko“ filialo „Kelmės šiluma“ turto priežiūros ir eksploatavimo planą (toliau – ir Remonto planas).

Komisijos Komunalinių paslaugų skyrius 2011 m. rugsėjo 30 d. organizuojamam Komisijos posėdžiui pateikė 2011 m. rugsėjo 26 d. pažymą Nr. O5-231 (toliau – ir Pažyma), kurios priedo „Šilumos tiekimo sąnaudų suvestinė“ (toliau – ir Pažymos priedas) 6.1.1 eilutėje apskaičiavo žymiai mažiau (vidutinė metinė suma 98 000 Lt) turto priežiūros ir eksploatavimo sąnaudų (toliau – ir Remonto sąnaudos) nei buvo numatyta pareiškėjo Projekte (vidutinė metinė suma 149 000 Lt), t. y. net 35 proc. mažiau nei apskaičiuota pareiškėjo.

Pažymėjo, jog, susipažinus su Pažymoje pateiktais skaičiavimais ir šių skaičiavimų pagrindimu, 2011 m. rugsėjo 28 d. raštu Nr. 1.61-483 kreipėsi į Komisiją, nurodydamas, jog Pažymos priede nurodytų Remonto sąnaudų skaičiavimai yra nepagrįsti ir neteisėti bei pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Komisijos Komunalinių paslaugų skyrius 2011 m. spalio 20 d. po pakartotinio Projekto išanalizavimo pateikė pažymą Nr. O5-255, kurios priedo „Šilumos tiekimo sąnaudų suvestinė“ 6.1.1 eilutėje apskaičiavo žymiai mažiau (vidutinė metinė suma 66 000 Lt, nevertinant 32 000 Lt šilumos punktų remonto sąnaudų) turto priežiūros ir eksploatavimo sąnaudų nei buvo numatyta pareiškėjo Projekte (vidutinė metinė suma 117 000 Lt, nevertinant 32 000 Lt šilumos punktų remonto sąnaudų), t. y. net 44 proc. mažiau nei apskaičiuota pareiškėjo.

Nurodė, jog susipažinęs su Pažymoje pateiktais skaičiavimais 2011 m. spalio 21 d. raštu Nr. 1.21-526 pakartotinai kreipėsi į Komisiją dėl Pažymoje nurodytų Remonto sąnaudų skaičiavimų nepagrįstumo. Tačiau Komisija neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytas pastabas ir pritarė Komisijos Komunalinių paslaugų skyriaus Pažymoje pateiktiems skaičiavimams bei siūlomų nutarimų projektams. Komisija priėmė Nutarimą dėl kainų, kuriuo pareiškėjui nustatė bazinės šilumos energijos kainos dedamąsias, ir Nutarimą dėl remonto, kuriuo nutarė nederinti Remonto plano ir įpareigojo pareiškėją per 30 dienų pateikti Komisijai pakoreguotą filialo „Kelmės šiluma“ (remonto) planą vidutinei metinei 98 000 Lt sumai.

Pareiškėjas nesutiko su priimtais nutarimais, argumentuodamas, kad šie nutarimai jam sukelia tiesiogines neigiamas ekonomines pasekmes visam penkerių metų bazinės šilumos kainos dedamųjų galiojimo laikotarpiui, taip pat neužtikrina būtinųjų sąnaudų licencijuojamai šilumos tiekimo veiklai vykdyti, o tai sukelia grėsmę šilumos tiekimo vartotojų saugumui ir patikimumui. Pažymėjo, jog šie nutarimai atitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nurodytus administracinio akto negaliojimo pagrindus (89 str. 1 d. 1, 3 p.), nes savo turiniu prieštarauja Metodikos ir ŠŪĮ nuostatoms (Metodikos 64, 65, 80.1, 99, 103 p., ŠŪĮ 32 str. 2 d.), be to, priimant nutarimus buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač skaidrumo ir objektyvumo principų reikalavimai.

Dėl argumentų, jog remonto sąnaudos apskaičiuotos ir nustatytos pažeidžiant Metodiką ir ŠŪĮ, pareiškėjas nurodė, jog skirtumas tarp pareiškėjo ir Komisijos Komunalinių paslaugų skyriaus skaičiavimų, apskaičiuojant vidutines metines Remonto sąnaudas, susidarė todėl, kad, vadovaujantis Metodikos 80.1 punktu, nebuvo įvertintos paskutinių praėjusių trejų kalendorinių metų (2008−2010 m.) vidutinės faktinės sąnaudos. Teigė, jog imperatyviai nustatytų Metodikos 80.1 punkto reikalavimų nesilaikymas lemia Remonto sąnaudų ir bazinių kainų, į kurias įeina Remonto sąnaudos, apskaičiavimo nepagrįstumą.

Todėl Komisijos Komunalinių paslaugų skyrius, nevertindamas 2008–2010 m. ataskaitinio laikotarpio duomenų, pažeidė Metodikos 80.1 punkto reikalavimus, dėl to negalėjo objektyviai apskaičiuoti pagrįstų remonto sąnaudų. Nurodė, jog apskaičiuojant 2011–2015 m. Remonto kasmetines sąnaudas nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo esminius skirtumus nuo kitų V grupės šilumos tiekėjų, dėl to buvo netinkamai pritaikyti 2010 m. Šilumos tiekėjų lyginamosios analizės duomenys. Pažymėjo, jog 2010 m. šilumos tiekėjų lyginamosios analizės rodiklių 8/9 lentelėje „Remonto sąnaudos“ nurodyta, kad V grupės šilumos tiekėjų remonto sąnaudos gamyboje, tenkančios eksploatuojamų įrenginių instaliuotos galios vienetui, yra 2 187 Lt/MW.

Todėl pareiškėjo Remonto sąnaudos gamyboje negali būti mažesnės nei 49 841,73 Lt (pareiškėjo instaliuota galia 22,79 MW galia x 2 187 Lt/MW = 49 841,73 Lt), tačiau tai nereiškia, kad šios sąnaudos negali būti padidinamos atsižvelgiant į kiekvieno V grupės šilumos tiekėjo faktinę situaciją ir skirtumus nuo kitų tos pačios grupės tiekėjų. Pareiškėjo teigimu, spręsti apie gamybos remonto sąnaudų dydį vien pagal instaliuotą galią yra neobjektyvu ir netikslu, nes gamybos remonto sąnaudos priklauso taip pat ir nuo katilinių skaičiaus ir jose naudojamos įrangos senumo.

Nurodė, jog atlikta kelių V grupės šilumos tiekimo įmonių bazinių gamybos remonto sąnaudų analizė įrodo, jog vien instaliuota galia nėra indikatyvus rodiklis gamybos remonto sąnaudoms nustatyti, pavyzdžiui: uždarosios akcinės bendrovės „Birštono šiluma“ ir pareiškėjo instaliuota galia yra beveik vienoda, tačiau jų aptarnaujamų katilinių skaičius yra skirtingas (Birštone – 1, Kelmėje – 5). Taip pat pažymėjo, kad pagrindinę pareiškėjo gamybos remonto sąnaudų dalį sudaro biokuro katilo remontas, kuris dirba vidutiniškai 7840 valandų per metus, o toks darbo valandų skaičius kiekvienais metais reikalauja skirti vidutiniškai ne mažiau kaip po 100 000 Lt katilo ir jo agregatų remontams.

Nurodė, kad Remonto sąnaudų dydis yra reikšmingas nustatant bazinės šilumos kainos dedamąsias ir derinant Remonto planą, todėl Nutarimas dėl kainos ir Nutarimas dėl remonto yra neteisėti iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Dėl pagrindinių procedūrų pažeidimo priimant Nutarimą dėl kainos ir Nutarimą dėl remonto nurodė, jog Komisijos Komunalinių paslaugų skyriaus 2011 m. rugsėjo 26 d. pažymoje Nr. O5-231 ir 2011 m. spalio 20 d. pažymoje Nr. O5-255, kurių pagrindu buvo priimti ginčijami Nutarimas dėl kainos ir Nutarimas dėl remonto, nurodytas Remonto sąnaudų apskaičiavimo ir nustatymo pagrindimas pažeidžia įstatymų viršenybės, teisėtumo, skaidrumo, proporcingumo ir objektyvumo principus.

Dėl Remonto sąnaudų apskaičiavimo ir nustatymo bei Remonto plano derinimo pareiškėjas nurodė, jog, kaip numato ŠŪĮ 30 straipsnio 13 dalies 5 punktas, šilumos tiekėjas turi pareigą derinti su licenciją išdavusia institucija (su Komisija) valdomo turto priežiūros ir eksploatavimo planus, todėl, atsižvelgiant į Remonto plano svarbą sistemos patikimumui ir tiekimo nepertraukiamumui, Komisija turėtų būti įpareigota atlikti Remonto plano derinimo procedūrą, kuri dėl savo svarbos ir įtakos vartotojų gerovei negali būti tik formali.

Be to, Komisija derinimo procedūros metu turi užtikrinti, kad tiekėjo pateiktas Remonto planas būtų pakankamas sistemos saugumui ir tiekimo patikimumui pasiekti. Todėl tuo atveju, jei Remonto plane būtų aptinkama trūkumų, tai šių trūkumų nustatymas turi būti aiškiai motyvuotas, pagrįstas teisės aktais, ekonominiais ir techniniais rodikliais. Pažymėjo, jog būtent tokia derinimo procedūra yra nustatyta Komisijos 2009 m. liepos 10 d. nutarimu Nr. O3-100 patvirtintoje Energetikos įmonių investicijų projektų derinimo Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje tvarkoje (59 p. analogija).

Teigė, jog šiuo atveju Komisija, atsisakydama derinti jai pateiktą Remonto planą, jeigu matė pagrindą kokia nors apimtimi mažinti būtinas Remonto sąnaudas, privalėjo pateikti pareiškėjui pastabas, t. y. nurodyti, kokių darbų, Komisijos nuomone, visai nereikia, o kurių apimtys turėtų būti sumažintos. Nagrinėjamu atveju Komisija neatliko privalomos Remonto plano derinimo procedūros. Jeigu ir buvo aptikti kokie nors konkretūs Remonto plano trūkumai, Komisija jų nenurodė, neteikė jokių paaiškinimų tiekėjui dėl konkrečių skaičiavimų, taip pat nevykdė konsultacijų ir derybų su pareiškėju.

Taigi Komisija, priimdama vienašališką sprendimą, veikė pažeisdama teisėtumo, objektyvumo ir proporcingumo principus; ginčijami nutarimai yra neteisėti, todėl privalo būti panaikinti, nes juos priimant buvo pažeisti pagrindiniai Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 ir 8 straipsnių bei Komisijos darbo reglamento 3 ir 61 punktuose nustatyti procedūriniai principai, turėję užtikrinti objektyvų ir visapusišką visų su Remonto sąnaudų apskaičiavimu ir nustatymu susijusių aplinkybių įvertinimą bei sprendimų pagrįstumą.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 89–97, 162–163) prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Dėl skundžiamų nutarimų atsakovas nurodė, jog tiek pareiškėjo Remonto plane pateikta sąnaudų suma, tiek ir vidutinės paskutinių trejų praėjusių metų vidutinės remonto sąnaudos buvo didesnės nei V grupės lyginamosios remonto sąnaudos, todėl Komisijos Komunalinių paslaugų skyrius būtinąsias remonto sąnaudas apskaičiavo atsižvelgdamas į Metodikos 65 punktą. Vadovaujantis 2010 m. Šilumos tiekėjų lyginamosios analizės rodikliais, bazinių šilumos gamybos kainos dedamųjų skaičiavimuose remonto darbų sąnaudos buvo nustatytos taikant V grupės šilumos tiekimo įmonių remonto sąnaudas gamyboje apibrėžiantį rodiklį (Lt/MW), kuris parodo, kiek remonto sąnaudų gamyboje tenka eksploatuojamų įrenginių instaliuotos galios vienetui.

Taip pat pažymėjo, kad šilumos tiekėjų lyginamosios analizės rodikliai parengti sugrupavus šilumos tiekėjus į grupes pagal per metus realizuojamą šilumos kiekį, todėl nėra pagrindo pareiškėjo argumentui, kad Komisija netinkamai pritaikė 2010 m. Šilumos tiekėjų lyginamosios analizės duomenis, nes būtent pagal šį kriterijų UAB „Litesko“ filialas „Kelmės šiluma“ yra priskirtas V grupei, ir pagal šią grupę apibūdinančius rodiklius buvo apskaičiuotos remonto darbų sąnaudos. Todėl atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo planuojamos remonto sąnaudos instaliuotos galios vienetui (4 429,8 Lt/MW) net du kartus viršijo V grupės įmonių rodiklį (2 187 Lt/MW), pareiškėjo pateiktos remonto darbų sąnaudos gamyboje buvo sumažintos nuo 101 000 Lt iki 50 000 Lt (2 187 Lt/MW x 22,79 MW).

Dėl skundo argumento, jog pareiškėjas pateikė Remonto planą tik tokiems darbams, kurie, jo nuomone, yra būtini atlikti siekiant užtikrinti patikimą ir laiku atliekamą vartotojų aprūpinimą šilumos energija, nurodė, jog Komisija, kaip ekonominis reguliuotojas, pareiškėjo pateiktą 2011–2015 m. turto priežiūros ir eksploatavimo (remonto darbų) planą vertino pagal kompetenciją – ekonominiu aspektu. Pažymėjo, jog Komisija nėra kompetentinga minėtą planą vertinti techniniu aspektu (nurodyti, kokių turto priežiūros ir eksploatavimo (remonto darbų) pareiškėjui nevykdyti ar vykdyti iš dalies), todėl Komisija, priimdama Nutarimą dėl remonto, neprieštaravo darbams, nurodytiems pareiškėjo parengtame turto priežiūros ir eksploatavimo (remonto darbų) plane, nereikalavo sumažinti jų apimties, o vadovaudamasi teisės aktais ir lyginamaisiais rodikliais tik nustatė tam tikrą būtinųjų sąnaudų lygį remonto darbams atlikti.

Atkreipė dėmesį, kad Komisija, apskaičiuodama 98 000 Lt (66 000 Lt per metus be šilumos punktų nuo 2011 m. lapkričio 1 d.) turto priežiūros ir eksploatavimo (remonto darbų) sąnaudų sumą, vadovavosi teisės aktais ir užtikrino ŠŪĮ įtvirtintą būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo ir mažiausių sąnaudų užtikrinimo principą. Todėl, atsakovo nuomone, apskaičiuota 98 000 Lt (66 000 Lt per metus be šilumos punktų nuo 2011 m. lapkričio 1 d.) sąnaudų suma yra pakankama pareiškėjo 2011–2015 m. turto priežiūros ir eksploatavimo (remonto darbų) plane numatytiems darbams atlikti.

Taip pat pažymėjo, kad sąnaudų mažinimas turto priežiūros ir eksploatavimo (remonto darbų) plano įvykdymui užtikrina, kad kokybiškos, teisės aktų reikalavimus atitinkančios paslaugos vartotojui bus teikiamos mažiausiomis ir pagrįstomis kainomis, ir nedaro įtakos remonto darbų techninei kokybei. Taigi pareiškėjo pateikti argumentai dėl grėsmės patikimam, saugiam ir nepertraukiamam šilumos energijos tiekimui šilumos vartotojams yra nepagrįsti faktiniais duomenimis, todėl negali būti vertinami kaip įrodymai ABTĮ 57 straipsnio prasme.

Dėl skundo argumento, kad priimant skundžiamus nutarimus buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ir todėl nutarimai turėtų būti pripažįstami negaliojančiais, nurodė, jog šie argumentai yra nepagrįsti, nes Komisija, priimdama skundžiamus nutarimus, laikėsi visų taisyklių ir procedūrų. Pareiškėjas nesukonkretino bei neįvardijo tikslių Komisijos veiksmų bei procedūrų, kurios buvo pažeistos ar kuriomis buvo paneigtas pareiškėjo nurodytų principų laikymasis įgyvendinant Komisijai priskirtas funkcijas. Dėl pareiškėjo argumento, kad Komisija netinkamai vykdė ŠŪĮ 30 straipsnio 13 dalies 5 punkte įtvirtintą procedūrą, nurodė, kad derinimo procedūros iniciatyva yra numatyta ne Komisijai, o pačiam šilumos tiekėjui, šiuo atveju UAB „Litesko“ filialui „Kelmės šiluma“.

Todėl Komisijos vaidmuo derinimo procedūroje apima tik plane pateiktas remonto sąnaudas pripažinti pagrįstomis arba ne. Pažymėjo, jog Komisija neprivalo duoti tikslių nurodymų pareiškėjui, kaip turėtų būti keistinas pats planas ar detalizuoti būtinas remonto investicijas. Atkreipė dėmesį, jog teisės aktai nenumato konkrečių turto priežiūros planų derinimo procedūrų, todėl Komisija šiuos planus derina skaičiuodama bazines šilumos kainų dedamąsias, lėšų poreikį remonto darbams įvertindama pagal Metodikos nuostatas.

Taip pat nurodė, jog ŠŪĮ nuostata (30 str. 13 d. 5 p.) reiškia, kad Komisija pagal savo kompetenciją turi teisę spręsti – derinti ar nederinti atitinkamų metų Remonto planą, o jei derinti, tai kokia apimtimi. Apibendrindamas atsakovas nurodė, jog priimant skundžiamus nutarimus nebuvo pareiškėjo nurodytų procedūrinių pažeidimų, todėl nėra pagrindo juos panaikinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 5 d. sprendimu (2 t., b. l. 1–9) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad remiantis ABTĮ IX skirsniu (taip pat 57, 58 str.), įrodymo šaltinis negali būti tik asmens pareiškimas ar atsakovo paaiškinimas, adresuotas teismui, nors jame ir yra tam tikrų žinių apie kurią nors bylai turinčią reikšmės aplinkybę (t. y. pareiškėjas skunde ir atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytas aplinkybes turi pagrįsti rašytiniais įrodymais bei, esant būtinybei, nurodyti ABTĮ 58 str. – neįrodinėtinos aplinkybės ir faktai). Pareiškėjas skunde ir rašytiniuose paaiškinimuose (t. y. raštuose Komisijai) nurodytais motyvais ir bylos įrodymais nepatvirtino ginčijamų nutarimų, priimtų susiklosčiusių faktinių aplinkybių pagrindu, ydingumo.

Skunde yra įvardyta teisės teorijos taisyklės, teismų praktika bei nurodyti tariamai pažeisti teisės principai, tačiau visa tai nekonkretizuota ir nepritaikyta ginčo situacijos įvertinimui (t. y. patvirtinant ar paneigiant konkrečias ginčo faktines aplinkybes nenurodyti Komisijos veiksmai bei procedūros, kurios buvo pažeistos ar kuriomis buvo paneigtas minėtų principų laikymasis). Įvertinęs ginčo šalių veiksmų seką, jų surašytų dokumentų turinį, ginčo šalių kompetenciją ir jų atliekamas funkcijas, taip pat remdamasis ŠŪĮ nuostatomis (32 str. 4 d., 30 str. 13 d. 5 p.), teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo teiginys, kad skundžiami nutarimai tiesiogiai pažeidžia jo teises bei teisėtus interesus, nėra tinkamai pagrįstas nei rašytiniais įrodymais, nei teisės aktų nuostatomis.

Vertindamas Nutarimo dėl remonto teisėtumą ir pagrįstumą, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginys, jog vidutines metines remonto sąnaudas 2011–2015 m. laikotarpiui Komisija nepagrįstai sumažino pareiškėjo Projekte pateiktą sąnaudų 149 000 Lt (117 000 Lt be šilumos punktų remonto sąnaudų) sumą iki 98 000 Lt (66 000 Lt be šilumos punktų remonto sąnaudų), taip pažeisdama Metodikos 65 punktą bei 80.1 papunktį, ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalies nuostatas, nėra teisingas. Teismas padarė išvadą, kad Komisija tinkamai pritaikė 2010 m.

Šilumos tiekėjų lyginamosios analizės duomenis, pagal šį kriterijų UAB „Litesko“ filialas „Kelmės šiluma“ yra priskirtas V grupei ir pagal šią grupę apibūdinančius rodiklius buvo apskaičiuotos remonto darbų sąnaudos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo planuojamos remonto sąnaudos instaliuotos galios vienetui (4 429,8 Lt/MW) du kartus viršijo V grupės įmonių rodiklį (2 187 Lt/MW), pareiškėjo pateiktos remonto darbų sąnaudos gamyboje buvo sumažintos nuo 101 000 Lt iki 50 000 Lt (2 187 Lt/MW x 22,79 MW). Teismo vertinimu, Komisija, apskaičiuodama 98 000 Lt (66 000 Lt per metus be šilumos punktų nuo 2011 m. lapkričio 1 d.) turto priežiūros ir eksploatavimo (remonto darbų) sąnaudų sumą, vadovavosi teisės aktais ir užtikrino ŠŪĮ įtvirtintą būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo ir mažiausių sąnaudų užtikrinimo principą.

Komisija pareiškėjo pateiktą 2011–2015 m. turto priežiūros ir eksploatavimo (remonto darbų) planą vertino ekonominiu aspektu. Teismas konstatavo, kad Komisija, nustatydama remonto sąnaudas, nepažeidė ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalies ir Metodikos 65 punkto ir 80.1 papunkčio nuostatų, Komisijos atlikti skaičiavimai dėl remonto yra tinkamai motyvuoti. Vertindamas Nutarimo dėl kainos teisėtumą ir pagrįstumą, teismas nustatė, kad ginčo šalių oficialiuose dokumentuose nurodyta pozicija ir jos argumentacija (taip pat ir Komisijos Komunalinių paslaugų skyriaus 2011 m. rugsėjo 26 d. pažymos Nr. O5-231 ir 2011 m. spalio 20 d. pažymos Nr. O5-255 turinys) patvirtina, jog šilumos kainos buvo skaičiuojamos vadovaujantis tiek ŠŪĮ, tiek Metodikos nuostatomis.

Komisija yra viešojo administravimo subjektas ir neturi įstatymo nustatytos pareigos užtikrinti tik pareiškėjo subjektyviais skaičiavimais pagrįstų ekonominių interesų (VAĮ 3 str. 3 d.). Teismo vertinimu, Komisija, vienašališkai nustatydama UAB „Litesko“ filialui „Kelmės šiluma“ šilumos kainas, laikėsi ŠŪĮ nustatytos procedūros (32 str. 1 d. 1 p.) ir nustatė šilumos bazinių kainų dedamosioms lygias šilumos kainų dedamąsias. Nepatenkinus pagrindinių pareiškėjo reikalavimų dėl nutarimų panaikinimo, netenkinami reikalavimai dėl įpareigojimų atlikti veiksmus.

Teismo nuomone, Komisijos atsiliepimo į pareiškėjo skundo reikalavimus motyvacija pagrįsta, atitinka teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu, atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 13–27) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą ir patenkinti skundą. Apeliantas palaiko pirmosios instancijos teismo proceso metu nurodytus argumentus, taip pat apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismo sprendime nėra jokių jo priėmimo motyvų, neatliktas bylos šalių argumentų, faktinių bylos aplinkybių bei taikytinų teisės aktų nuostatų vertinimas. Teismas, nagrinėdamas Komisijos teiginius dėl pareiškėjo skundo, netinkamai aiškino ir pritaikė (t. y. jų iš viso netaikė ir nevertino) VAĮ 8 straipsnio keliamus reikalavimus individualiam administraciniam aktui (ABTĮ 143 str.).

2. Teismas taip pat neįvertino jokių pareiškėjo skunde nurodytų motyvų dėl skundžiamų nutarimų neteisėtumo, t. y. konkrečių teisės normų pažeidimų (ABTĮ 142 str. 2 d. 5 р.). Apeliantas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-390/2011 ir teigia, jog nepasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad skundžiami nutarimai yra neteisėti iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.) ir priimami pažeidžiant pagrindines procedūrines taisykles (ypač ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.), teismas priėmė nemotyvuotą sprendimą, kuris yra naikintinas ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punkto ir ABTĮ 143 straipsnio pagrindu.

3. Teismas nepasisakė dėl esminių aplinkybių, t. y. jog priimdama skundžiamus nutarimus Komisija nevertino 2008–2010 m. ataskaitinio laikotarpio pareiškėjo duomenų ir tuo pažeidė Metodikos 80.1 papunkčio ir ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalies reikalavimus, dėl to negalėjo objektyviai apskaičiuoti pagrįstų Remonto sąnaudų. Apeliantas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2637/2011, iliustruodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuoseklią poziciją, kad Komisijos nesivadovavimas Metodikoje įtvirtintais principais yra neteisėtas. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad 2008 m. pareiškėjo faktinės remonto sąnaudos sudarė 77 200 Lt (iš jų gamybos veikloje – 38 100 Lt), 2009 m. – 234 100 Lt (iš jų gamybos veikloje – 195 500 Lt), 2010 m. – 144 900 Lt (iš jų gamybos veikloje – 92 000 Lt), vidutinės 2008–2010 m. Remonto sąnaudos – 152 000 Lt (iš jų gamybos veikloje – 108 500 Lt). Šie duomenys užfiksuoti pačios Komisijos 2011 m. spalio 20 d. pažymos Nr. O5-255 priedų 2 ir 3 atitinkamai 6.2.1.2 ir 9.1.2 eilutėse. Taigi Nutarime dėl remonto, nustatydama laikotarpiui 2011–2015 m. 98 000 Lt (66 000 Lt be šilumos punktų) kasmetinių Remonto sąnaudų (iš jų 50 000 Lt gamybos veikloje), Komisija nustatė gamybos veikloje net 58 500 Lt (t. y. daugiau kaip 2 kartus) mažesnį Remonto sąnaudų dydį nei yra vidutinės faktinės 2008–2010 m. remonto sąnaudos. Komisijos apskaičiuotos ir nustatytos ženkliai mažesnės nei paskutinių trejų metų faktinės Remonto sąnaudos yra aiškiai nepagrįstos ir nepakankamos, kad būtų įmanoma tinkamai prižiūrėti ir eksploatuoti šilumos ūkį; tokių sumų aiškiai nepakaks užtikrinti patikimą ir saugų šilumos tiekimą. Atkreiptinas dėmesys, kad remonto darbų kainos auga tiek dėl objektyvių priežasčių, susijusių su remontuotinų gamybos įrenginių skaičiumi (o ne vien instaliuota galia) ir specifika (biokuro, o ne gamtinių dujų katilai), taip pat ir dėl infliacijos bei kitų rinkos faktorių, tai patvirtina viešai skelbiami Statistikos departamento duomenys.

4. Teismas nepasisakė ir dėl pareiškėjo argumentų, kad instaliuota galia nėra indikatyvus rodiklis gamybos remonto sąnaudoms nustatyti, ir lyginamosios analizės duomenys turi būti taikomi atsižvelgiant į konkretaus tiekėjo faktinius duomenis ir faktinę veiklos aplinką. Pareiškėjo katilo „Compact-500“ remontai yra vykdomi pagal patvirtintą daugiametį remonto darbų grafiką, kuris sudarytas remiantis gamyklos gamintojos aptarnavimo rekomendacijomis ir ilgamete tokio tipo katilų eksploatacijos patirtimi bei remontų apimtimi. 2009–2010 m. katilo remonto apimtims įvykdyti buvo išleista 191 000 Lt. Tai suteikia galimybę pasiekti didelį katilų darbo patikimumą, o tai yra ypač svarbu įvertinus aplinkybę, kad tai yra prioritetiniai katilai, deginantys atsinaujinantį ir pigesnį vietinį kurą. Laiku neįvykdyti remontai veda prie dažnesnių biokuro katilo stabdymų ir prie skalūnų alyvos deginimo kituose katiluose, o tai galiausiai turi įtakos šilumos savikainos padidėjimui.

5. Priimant Nutarimą dėl kainos ir Nutarimą dėl remonto buvo pažeistos pagrindinės procedūros, VAĮ 3, 8 straipsnių nuostatos. Apeliantas remiasi ir Komisijos darbo reglamento, patvirtinto Komisijos 2008 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. O3-19, 3 punkte įtvirtintais Komisijos veiklos principais, pabrėžia proporcingumo ir atsakomybės principų svarbą, atkreipia dėmesį į jų turinį. Taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su viešojo administravimo subjektų sprendimams, individualiems teisės aktams keliamais reikalavimais (nutartys administracinėse bylose Nr. A556-1395/2008, Nr. A556-549/2007, Nr. A3-750/2004, Nr. A444-203/2005, Nr. A63-994/2008, Nr. AS525-431/2010).

6. Teismas nepasisakė dėl esminės aplinkybės, jog derinimo eigoje Komisijos vaidmuo negali apsiriboti formaliu derinimo ar nederinimo sprendimo priėmimu – tiekėjui turi būti nurodyti konkretūs trūkumai, motyvai, kuriais grindžiamas jų nustatymas. Teisių ir pareigų apimtis remonto plano derinimo procedūroje tarp šilumos tiekėjo ir Komisijos pasiskirsto vienodai – pareiškėjas turi pareigą suderinti planą, o Komisija turi pareigą vertinti planą užtikrindama maksimalią viešojo intereso apsaugą. Tačiau Komisijos priimtame Nutarime dėl remonto apsiribota tik vienašališku nutarimu. Taigi Komisija apskritai neatliko privalomos remonto derinimo procedūros. Komisijos aktyvaus vaidmens Remonto plano derinimo procese poreikį, be kita ko, pagrindžia ir tai, kad, neįvykdžius visų pareiškėjo Remonto plane numatytų darbų, gali padidėti nelaimingų atsitikimų, incidentų, sutrikimų arba avarijų rizika, būtų nesilaikoma imperatyvių teisės aktų reikalavimų. Tačiau skundžiamame sprendime teismas dėl šių esminių aplinkybių nepasisakė.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 33–41) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime atsakovas palaiko pirmosios instancijos teismo proceso metu pateiktus argumentus, taip pat nurodo šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (administracinės bylos Nr. I5-12/2007, Nr. A14-l757/2005) administraciniai teismai nenagrinėja skundžiamų administracinių aktų ekonominio ir politinio pagrįstumo. Politinis ar ekonominis tikslingumas reiškia viešojo administravimo subjekto diskreciją pasirinkti visuomeninių santykių raidos prioritetus, nustatytos raidos strategiją, nepažeidžiant aukštesnių teisės aktų reikalavimų. Administracinių teismų kompetencija tokiu atveju apsiriboja tikrinimu, ar įgyvendindamas ekonominę ar politinę diskreciją viešojo administravimo subjektas nepažeidė teisės principų ir normų (2007 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I444-12/2007). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. kovo 2 d. nutarime yra konstatavęs, jog kainų ribų nustatymas yra vienas iš būdų ginti vartotojų interesus. Toks įstatymų leidėjo įtvirtintas reguliavimas ne tik nepažeidžia ūkinės veiklos laisvės principo, bet priešingai – tai proporcinga, adekvati priemonė, išlaikanti balansą tarp viešojo intereso ir ūkio subjekto ūkinės veiklos laisvės, užtikrinanti maksimalią tiek vartotojų, tiek tiekėjų teisių apsaugą.

2. Pareiškėjo teiginiai įrodinėjant skundžiamų nutarimų neteisėtumą yra tik subjektyvaus pobūdžio vertinimai, nepagrįsti nei faktais, nei kitais įrodymais. Priešingai, Komisija savo veikloje, taip pat priimdama skundžiamus nutarimus, preciziškai laikosi visų ŠŪĮ nuostatų, o ypač būtinųjų sąnaudų pagrįstumo principo, vadovaujasi visomis Metodikos nuostatomis.

3. Pareiškėjo apeliaciniame skunde minimas Komisijos 2011 m. liepos 29 d. nutarimu patvirtintas Šilumos gamybos, perdavimo, pardavimo, karšto vandens tiekimo ir atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo veiklų lyginamosios analizės aprašas bus taikomas Komisijai skaičiuojant 2011 m. ir vėlesnių metų lyginamuosius rodiklius. Šis aprašas nustato detalią duomenų, reikalingų šių lyginamųjų rodiklių apskaičiavimui, teikimo, lyginamųjų rodiklių apskaičiavimo ir įvertinimo bei viešo skelbimo tvarką, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su lyginamųjų rodiklių pagrįstumo kvestionavimu, neturi prasmės.

4. Atsakovas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. A444-1359/2011, nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog, neįvykdžius pareiškėjo Remonto plane numatytų darbų, gali padidėti nelaimingų atsitikimų, avarijų rizika, būtų nesilaikoma imperatyvių teisės aktų reikalavimų, tai būtų ekonomiškai nepagrįsta. Sąnaudų mažinimas turto priežiūros ir eksploatavimo (remonto darbų) plano įvykdymui užtikrina, kad kokybiškos, teisės aktų reikalavimus atitinkančios paslaugos vartotojui bus teikiamos mažiausiomis ir pagrįstomis kainomis, ir nedaro įtakos remonto darbų techninei kokybei. Todėl, Komisijos nuomone, pareiškėjo pateikti samprotavimai dėl grėsmės patikimam, saugiam ir nepertraukiamam šilumos energijos tiekimui vartotojams yra nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis, todėl negali būti vertinami kaip įrodymai ABTĮ 57 straipsnio prasme.

5. Pareiškėjo minimo Energetikos įmonių investicijų vertinimo ir derinimo Komisijoje tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), patvirtinto Komisijos 2009 m. liepos 10 d. nutarimu Nr. O3-100, taip pat ir Aprašo 59 punkto, nuostatos yra netaikomos valdomo turto priežiūros ir eksploatavimo planų derinimo Komisijoje procedūrai. Pagal Aprašo 2 punktą, Aprašo tikslas yra nustatyti energetikos įmonių planuojamų vykdyti investicijų vertinimo kriterijus ir derinimo su Komisija principus bei tvarką. Iš to darytina išvada, jog įmonės planuojamos remonto sąnaudos nėra priskiriamos įmonės planuojamų investicijų grupei, todėl valdomo turto priežiūros ir eksploatavimo planų derinimui nėra taikomos Apraše įtvirtintos derinimo taisyklės. Konkrečių turto priežiūros planų derinimo procedūrų teisės aktai nenumato, todėl Komisija šiuos planus derina skaičiuodama bazines šilumos kainų dedamąsias, lėšų poreikį remonto darbams įvertindama pagal Metodikos nuostatas. Praktika patvirtina, kad šilumos tiekimo įmonės paskutiniais bazinės kainos galiojimo metais remonto darbų atlieka žymiai daugiau, taip siekdamos padidinti faktines remonto darbų sąnaudas ir sudaryti sąlygas pasitvirtinti didesnį remonto darbų planą naujos bazinės kainos galiojimo laikotarpiui.

6. Teleologiškai aiškinant ŠŪĮ 30 straipsnio 13 dalies 5 punktą, darytina išvada, kad Komisija pagal savo kompetenciją turi teisę apsispręsti – derinti ar nederinti atitinkamų metų remonto planą, taip pat jei derinti, tai kokia apimtimi. Kartu būtina pažymėti, kad Komisija yra viešojo administravimo institucija, kurios veiklai visa apimtimi taikytinos VAĮ nuostatos, taip pat ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatos. Todėl Komisija, įgyvendindama savo diskrecijos teisę valdomo turto priežiūros bei eksploatavimo plano derinimo procedūroje, inter alia, taikant ŠŪĮ 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto bei Metodikos 3.2 punkto nuostatas, visais atvejais privalo tinkamai motyvuoti pasirinktą diskrecijos teisės įgyvendinimo variantą.

Administracinės institucijos diskrecijos teisė suprantama kaip galia, suteikianti administravimo subjektui tam tikrą veiklos laisvę priimant sprendimus, įgalinanti jį iš keleto teisiškai galimų elgesio variantų pasirinkti tą, kuris, jo nuomone, yra tinkamiausias. Administracinio teismo kompetencija apima tikrinimą, ar viešojo administravimo institucija nepažeidė jai suteiktos diskrecijos išorinių ribų. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A14-416/2005 ir teigia, kad, remiantis Komisijos pateiktais dokumentais, darytina išvada, jog šilumos kainos buvo skaičiuojamos vadovaujantis tiek ŠŪĮ, tiek Metodikos nuostatomis.

Atsakovas pažymi, jog būdamas viešojo administravimo subjektas, kurio veikla saistoma ne tik teisės aktų, bet ir principų (VAĮ 3 str. 3 d.), neprivalo išimtinai užtikrinti tik pareiškėjo subjektyviais skaičiavimais pagrįstų ekonominių interesų. Apibendrinant išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjo teiginys, jog Komisija, nustatydama remonto sąnaudas, pažeidė ŠŪĮ ir Metodikos nuostatas, yra visiškai nepagrįstas ir atmestinas, o Komisijos atlikti skaičiavimai dėl remonto yra pagrįsti ir teisėti. Kaip yra ne kartą pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse, pareiškėjas, būdamas atidus bei pakankamai rūpestingas rinkos dalyvis, privalėjo žinoti teisės aktų nuostatas ir negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių, kad Komisija, nustatydama šilumos kainas, skaičiavimuose taikys nepagrįstas sąnaudas, taip pažeisdama galiojantį reguliavimą.

Tiek ŠŪĮ 32 straipsnio nuostatos, tiek Metodika nenumato, kad nepagrįstos sąnaudos būtų įtrauktos į kainas vartotojams. Be to, visų sąnaudų ar jų dalies pagrįstumą turi įrodyti pareiškėjas, pateikdamas skaičius ir kitus akivaizdžius faktus, tačiau nagrinėjamos bylos atveju jis to nepadarė.

7. Apelianto argumentas, kad teismo sprendime nėra jokių sprendimo priėmimo motyvų, bylos šalių argumentų, faktinių aplinkybių bei taikytinų teisės aktų nuostatų vertinimo, yra klaidinantis ir visiškai neatitinka sprendimo, kurį skundžia apeliantas, turinio. Teismas motyvuojamoje dalyje aiškiai nurodė, kad, pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kurios nurodytos kaip skundo pagrindas. Teismas pareiškėjui nenaudingą sprendimą priėmė ir skundą atmetė įvertinęs skunde ir rašytiniuose paaiškinimuose nurodytus motyvus ir bylos įrodymus. Teismas aiškiai ir konkrečiai apibūdino pareiškėjo argumentų nepagrįstumą. Be to, teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo teisės aktų nuostatas, įtvirtinančias Komisijos kompetenciją kainų nustatymo, tarp jų ir turto priežiūros ir eksploatavimo planų derinimo, srityje. Įvertinęs abiejų ginčo šalių veiksmų seką, jų surašytų dokumentų turinį, ginčo šalių kompetenciją ir jų atliekamas funkcijas, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo motyvai neatitiko aptartų paminėtų rašytinių įrodymų visumos ir teisės aktų nuostatų. Taigi teismo neįtikino pareiškėjo subjektyvia teisės aktų nuostatų interpretacija pagrįsta argumentacija, todėl jis visiškai pagrįstai konstatavo, jog šilumos kainos buvo skaičiuojamos vadovaujantis tiek ŠŪĮ, tiek Metodikos nuostatomis. Pareiškėjas nepateikė jokių naujų objektyvių įrodymų, paneigiančių Komisijos priimtų skundžiamų nutarimų neteisėtumą, o abstraktūs ir subjektyvūs samprotavimai negali būti laikomi pakankamais įrodymais (ABTĮ 57 str.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl šilumos kainos nustatymo Kelmės rajono savivaldybės teritorijoje veikiančiam (šilumą tiekiančiam) pareiškėjo teritoriniam padaliniui (filialui) „Kelmės šiluma“. Ginčo esmė – šalių (šilumos tiekėjo ir atitinkamos licencijos turėtojo – pareiškėjo bei šią licencijuojamą veiklą prižiūrinčios ir valstybės kainų šioje srityje reguliavimą įgyvendinančios institucijos – atsakovo) nesutarimai dėl pareiškėjo parengto ir atsakovui pateikto suderinti šilumos bazinių kainų dedamųjų apskaičiavimo ir jų pagrindimo projekto. Konkrečiai paėmus, ginčo šalys nesutaria dėl Projekte nurodytų vidutinių metinių sąnaudų 2011–2015 metų laikotarpiui apskaičiavimo teisingumo ir pagrįstumo. Pagal pareiškėją, atsakovas, sumažindamas pareiškėjo apskaičiuotą ir Projekte nurodytą vidutinę metinę turto priežiūros ir eksploatavimo sąnaudų sumą – 117 000 Lt – iki 66 000 Lt (nevertinant 32 000 Lt dydžio šilumos punktų remonto sumos, kuri nuo 2011-11-01 negali būti įskaičiuojama į šilumos bazinę kainą), sukėlė jam (pareiškėjui) tiesiogines neigiamas ekonomines pasekmes; neužtikrino būtinų Remonto sąnaudų, dėl to, pareiškėjo manymu, atsiras grėsmė šilumos tiekimo vartotojų saugumui; netinkamai pritaikė pareiškėjui (pažeidė) Metodikos 80.1 ir 65 punktus; faktiškai neatliko ŠŪĮ 30 straipsnio 13 dalies 5 punkte numatytos derinimo procedūros. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo teismui nurodytais argumentais, teigia, kad paminėtas Remonto sąnaudų sumos sumažinimas buvo atliktas, laikantis jo (atsakovo) kompetenciją nustatančių teisės aktų ir nepažeidžiant pareiškėjo nurodytų Metodikos ir ŠŪĮ normų. Atsižvelgdama į nurodytus šio ginčo šalių pozicijų skirtumus, kolegija pirmiausia pasisako dėl ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje.

Tai darydama, kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčo šalys nekvestionuoja nei būtinumo pareiškėjui derinti su atsakovu paminėtą Projektą (toks būtinumas yra nustatytas Šilumos ūkio įstatymo 30 str. 13 d. 5 p. bei šio įstatymo 32 str. nuostatose), nei atsakovo kompetencijos apimties atliekant tokį suderinimą (ši kompetencija nustatyta Energetikos įstatymo 17 str. 8 d. 6 p., Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2, 4 ir 9 d. bei kyla iš Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 17 d. bendro pobūdžio nuostatos, pagal kurią Komisija kartu su savivaldybėmis kontroliuoja, ar įmonės teisingai skaičiuoja šilumos ir karšto vandens kainų dedamosios dydį ir kaip taikomos šilumos ir karšto vandens kainos). Teisės taikymo požiūriu nurodytos ginčo šalys skirtingai interpretuoja Metodikos taikymą, nustatant šilumos tiekėjo (pareiškėjo) sąnaudų skaičiavimo teisingumą ir pagrįstumą. Šiame kontekste pažymėtina, kad ginčo šalys taip pat nekvestionuoja nei būtinumo šioje byloje vadovautis atitinkamomis Metodikos nuostatomis (tokį būtinumą nustato Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 ir 4 d.), nei pačių byloje taikytinų Metodikos nuostatų teisingumo.

Pasisakydama dėl materialinės teisės normų taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija taip pat pažymi, kad Komisijos (atsakovo) teisės paminėtame kainų (jų sudedamųjų dalių) suderinimo procese kyla pirmiausia iš Komisijos veiklą reglamentuojančių įstatymų bendro pobūdžio nuostatų. Tai yra Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 6 punkto (bylai aktuali 2009-01-12 įstatymo Nr. XI-130 redakcija) nuostata, pagal kurią viena iš Komisijos funkcijų yra investicijų atsipirkimo ir veiklos išlaidų pagrįstumo įvertinimas, nustatant valstybės reguliuojamas kainas.

Tai taip pat yra Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies (bylai aktuali 2009-05-12 įstatymo Nr. XI-250 redakcija) nuostata, pagal kurią šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis.

Pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros ir rekonstravimo sąnaudos bei turto nuomos mokesčiai, nesusiję su šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo veikla, negali būti įtraukiami į šilumos ar karšto vandens kainas. Nurodytos įstatymo lygmeniu pateiktos nuostatos įpareigoja atsakovą laikytis jose suformuluotų šilumos kainų dedamųjų (tarp jų ir atitinkamų remonto sąnaudų) nustatymo kriterijų, kurių taikymas yra būtinas, atsižvelgiant į valstybės saugomus šilumos energijos vartotojų interesus bei derinant šiuos interesus su šilumos tiekėjų strateginiais interesais.

Poįstatyminio akto - Metodikos – lygmeniu šie kriterijai (bendrųjų nuostatų pavidalu) yra suformuluoti Metodikos 3 punkte. Pagal šį punktą, šilumos kainos grindžiamos nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo, stabilumo, kryžminio subsidijavimo draudimo principais ir sudaro prielaidas įgyvendinti šiuos tikslus: 3.1. ginti šilumos vartotojų teises bei teisėtus interesus; 3.2. mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti ilgalaikį, patikimą bei kokybišką šilumos tiekimą vartotojams; 3.3. didinti šilumos gamybos ir tiekimo efektyvumą; 3.4. užtikrinti pagrįstą šilumos tiekimo veiklos rentabilumą; 3.5. mažinti šilumos energetikos neigiamą poveikį aplinkai; 3.6. skatinti šilumos tiekėjus diegti pažangias technologijas, naudoti vietinio kuro išteklius; 3.7.

įteisinti pagrįstą konkurenciją tarp šilumos gamintojų. Detalesnis šilumos kainų dedamųjų nustatymo reguliavimas ir atsakovo (Komisijos) vaidmuo šiame reguliavime nustatyti Metodikos 64 punkte (bylai aktuali 2009-07-08 nutarimo Nr. O3-96 redakcija), pagal kurį šilumos kainų dedamosios grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos gamybos (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros (eksploatacijos) ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis <...>;

Metodikos 65 punkte (bylai aktuali 2010-10-04 nutarimo Nr. O3-203 redakcija), pagal kurį šilumos tiekėjų bei Reguliuojamų gamintojų veiklos efektyvumas bei sąnaudų pagrįstumas vertinamas atliekant lyginamąją analizę, t. y. lyginant įmonės veiklą su kitų atitinkamai įmonių grupei priklausančių įmonių veikla <...>. Lyginamosios analizės rodiklius skaičiuoja Komisija, vadovaudamasi Lyginamosios analizės aprašu <...>; bei Metodikos 80.1 punkte (bylai aktuali 2009-07-08 nutarimo Nr. O3-96 redakcija), pagal kurį šilumos bazinių kainų dedamųjų skaičiavimuose šilumos gamybos, perdavimo ir pardavimo pastoviosios būtinosios sąnaudos nustatomos, įvertinus paskutinių praėjusių trejų kalendorinių metų faktines sąnaudas, priežastis, lėmusias šių sąnaudų pasikeitimą, sąnaudų pasikeitimą dėl investicijų plane numatytų priemonių įgyvendinimo ir nustatytas veiklos efektyvumo užduotis pagal lyginamąją analizę <...>.

Aiškindama išvardintas teisės normas, kolegija pažymi, kad pirmiausia jos atskleidžia Komisijos diskreciją nustatyti (normuoti) šilumos tiekėjo siūlomos patvirtinti bazinės šilumos energijos kainos dedamąsias, tarp jų šilumos tiekėjo nurodytus (siūlomus patvirtinti) remonto bei eksploatacijos sąnaudų atitinkamam laikotarpiui metinius dydžius. Pasisakydama dėl šios diskrecijos, kolegija pažymi, kad nurodytos teisės normos detaliai nereglamentuoja jos realizavimo būdų, o tik nustato bendras gaires (kriterijus), kuriomis (kuriais) yra būtina vadovautis, Komisijai sprendžiant atitinkamo šilumos tiekėjo pasiūlymo priimtinumo klausimą.

Kalbant apie nagrinėjamai bylai aktualų remonto sąnaudų dydžio nustatymą, tai reiškia, kad, spręsdama šį klausimą, Komisija, be kita ko, turi teisę vadovautis ekonominio tikslingumo kriterijumi, be to, spręsdama atitinkamų remonto sąnaudų apimties, jų dydžio nustatymo, neatidėliotino būtinumo ar išdėstymo laike ir pan. klausimus, gali ir turi atsižvelgti į regione esamą (faktinę) šilumos energijos tiekimo padėtį, palyginti ją su kituose regionuose atitinkama padėtimi. Tačiau kartu pažymėtina, kad tokia Komisijos diskrecija nėra absoliuti, nes, ją įgyvendindama, Komisija privalo vadovautis atitinkamomis metodinio pobūdžio nuostatomis, nurodytomis Metodikoje.

Pažymėtina ir tai, kad, ją realizuodama, Komisija, nustatydama priimtinų (jos pakoreguotų) sąnaudų dydį, neprivalo paneigti tam tikrų šilumos tiekėjo prašomame suderinti plane nurodytų pozicijų pagrįstumą, t. y. aukščiau aptartose ribose Komisija gali pasinaudoti tam tikro „valingo“ sprendimo priėmimo teise. Atsižvelgiant į nurodytas, Komisijos vaidmenį šilumos kainų reguliavimo procese atskleidžiančias aplinkybes, darytina išvada, kad tokio pobūdžio administracinį ginčą nagrinėjantis teismas taip pat neturi būtinumo, o ABTĮ 86 straipsnio taikymo prasme - poreikio aiškintis tam tikrų ginčo šalių pozicijų neatitikimo priežasčių ir šalinti tokius neatitikimus.

Be to, pažymėtina, kad, pagal ABTĮ 3 straipsnį, administracinis teismas, skirtingai nuo aukščiau paminėtos Komisijos kompetencijos, neturi teisės vertinti ginčijamų administracinių aktų ekonominio tikslingumo požiūriu. Pastebėtina, kad iš esmės tokios panašaus pobūdžio administracinių bylų nagrinėjimo teisme (nagrinėjamo ginčo ribų nustatymo ir įrodymų įvertinimo aspektu) praktikos yra laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., 2011-02-28 nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-390/2011).

Pasisakydama dėl faktinių bylos aplinkybių, kolegija pažymi, kad atsakovo pozicija ir argumentai dėl pareiškėjo remonto sąnaudų vidutinio metinio dydžio skaičiavimo 2011-2015 m. laikotarpiui yra nurodyta pareiškėjo skundžiamus nutarimus pagrindžiančiose Komisijos Komunalinių paslaugų skyriaus surašytose 2011 m. rugsėjo 26 d. pažymoje Nr. O5-231 ir to paties skyriaus 2011 m. spalio 20 d. pažymoje Nr. O5-255 (1 t., b. l. 22-47, 55-61). Pastebėtina, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo požiūriu šios pažymos laikytinos motyvuojamosiomis skundžiamų atsakovo nutarimų dalimis. Pareiškėjo pozicija yra nurodyta 2010 m. spalio 11 d. ir 2011 m. rugpjūčio 24 d. raštais Komisijai suderinti pateiktame šilumos bazinių kainų dedamųjų skaičiavimo bei pagrindimo dokumentų projekte (1 t., b. l. 18-20). Be to, yra išdėstyta pastabose dėl paminėtų atsakovo Komunalinių paslaugų skyriaus surašytų pažymų (1 t., b. l. 48-53, 62-64).

Pasisakydama dėl byloje esančių duomenų (ABTĮ 57 str. taikymo požiūriu įrodymų) įvertinimo, kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad (kaip jau buvo pasisakyta aukščiau), atsižvelgiant į nagrinėjamo ginčo specifiką, vertinant šiuos duomenis, yra būtina vadovautis aukščiau aptartais atitinkamų aplinkybių nustatymo ir įvertinimo kriterijais, o ne tirti tam tikrų, konkrečiais skaičiais išreikštų, vienos arba kitos ginčo šalies pozicijų pagrįstumo klausimą. Antra vertus, dar kartą pabrėžtina, kad teismas, vertindamas šiuos įrodymus, turi atsiriboti nuo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimo ekonominio tikslingumo požiūriu, t. y. šio aspekto taikymas teismo turi būti paliktas išimtinei Komisijos diskrecijai.

Iš paminėtų Komunalinių paslaugų skyriaus surašytų pažymų matyti, kad, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo nurodytų Remonto sąnaudų suderinimo, buvo laikomasi Metodikos 80.1 ir 65 punktuose nustatytų kriterijų, tarp jų ir 2010 m. Šilumos tiekėjų lyginamosios analizės rodiklių, taip pat buvo atsižvelgta į pareiškėjo (Kelmės filialo) 2008-2010 metų faktines sąnaudas. Pareiškėjo teiginiai, kad tai buvo padaryta tik formaliai, viena vertus, nepaneigia paties šių kriterijų panaudojimo fakto, kita vertus, nepaneigia aukščiau aptartos atsakovo diskrecijos, kokia apimtimi atsižvelgti į nurodytus kriterijus, apskaičiuojant suderinti pateiktą 2011-2015 m. Remonto kasmetinių sąnaudų leistiną sumą. Pareiškėjas taip pat nepateikė teismui konkrečiomis Metodikos nuostatomis pagrįstų įrodymų, patvirtinančių, kad nagrinėjamoje situacijoje atsakovas akivaizdžiai peržengė jam suteiktos diskrecijos ribas. Todėl kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjas neįrodė jo teisių arba įstatymų saugomų interesų pažeidimo fakto.

Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamas administracinis ginčas pirmosios instancijos teismo išspręstas iš esmės teisingai. Tenkinti pareiškėjo skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis