22e07d9077bd11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. N575-27/2013

Teisminio proceso Nr. 4-45-3-00026-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 3.5.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 11 d. sprendimo H. S. administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. (duomenys neskelbtini) pilietis H. S. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) į Lietuvos Respubliką pirmą kartą atvyko 2012 m. rugsėjo 30 d., nelegaliai kirtęs Lietuvos Respublikos sieną (b. l. 1-2, (duomenys neskelbtini)).

2012 m. spalio 2 d. pareiškėjas paprašė prieglobsčio Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini), o Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) priėmė sprendimą dėl H. S. prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo iš esmės ir laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jam suteikimo (duomenys neskelbtini).

2012 m. spalio 5 d. užsienietis pasišalino iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro (toliau – Užsieniečių registracijos centras) (duomenys neskelbtini). Dėl to, 2012 m. spalio 10 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą sustabdyti H. S. prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą (duomenys neskelbtini), o 2012 m. lapkričio 12 d. – sprendimą nutraukti užsieniečio prieglobsčio prašymo nagrinėjimą (duomenys neskelbtini).

2013 m. sausio 3 d. užsienietis, pagal II-ąjį Dublino reglamentą, buvo grąžintas iš Vienos (duomenys neskelbtini) bei pateikė naują prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2013 m. sausio 4 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą dėl H. S. prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo iš esmės, laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jam suteikimo, užsieniečio registracijos pažymėjimo išdavimo bei užsieniečio apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre (duomenys neskelbtini).

2013 m. sausio 7 d. Užsieniečių registracijos centro Kriminalinės žvalgybos grupės sprendimu užsienietis buvo sulaikytas ne ilgiau kaip 48 valandoms (duomenys neskelbtini).

2013 m. sausio 8 d. Švenčionių rajono apylinkės teisme buvo gautas Užsieniečių registracijos centro teikimas dėl H. S. sulaikymo užsieniečių registracijos centre (b. l. 1-2), kuriuo, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 113 straipsnio 2 dalimi, Užsieniečių registracijos centras prašė sulaikyti H. S. Užsieniečių registracijos centre iki 2013 m. balandžio 7 d., bet ne ilgiau iki kol bus priimtas ir įvykdytas sprendimas dėl prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo Lietuvos Respublikoje.

Teikime Užsieniečių registracijos centras nurodė, kad iš bylos medžiagos akivaizdu, jog užsieniečio tikslas yra patekti į kitas Europos sąjungos šalis – nesulaukęs galutinio sprendimo dėl savo pateikto prieglobsčio prašymo Lietuvos Respublikoje, jis neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos, savo veiksmais tyčia, piktybiškai pažeisdamas Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir 2 punkto bei 135 straipsnio, taip pat Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 1V-340 patvirtino „Laikinojo užsieniečių apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre sąlygų ir tvarkos aprašo“ (toliau – Aprašas) III skyriaus 18.4 punkto bei Užsieniečių registracijos centro vado 2009 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. 3K-11 patvirtintų „Laikinai Užsieniečių registracijos centre apgyvendintų užsieniečių vidaus tvarkos taisyklių“ (toliau – Taisyklės) V skyriaus 8 punkto nuostatas. Pažymėjo, kad užsienietis piktybiškai naudojasi Lietuvos Respublikos įstatymų jam suteiktomis teisėmis, o prieglobsčio prašymas yra tik būdas nevaržomai keliauti į kitas Europos Sąjungos šalis. Teigė, jog užsienietis, pažeisdamas Lietuvos Respublikos įstatymus bei nevykdydamas kompetentingų institucijų sprendimų, negerbia Lietuvos Respublikos bei Europos Sąjungos įstatymų ir piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir faktinėmis bylos aplinkybėmis ir teigė, kad šiuo konkrečiu atveju akivaizdu, jog yra didelė tikimybė, jog netaikant sulaikymo, užsienietis, pasinaudojęs laisvu judėjimu Šengeno erdvėje, vėl išvyks iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis, taip dar kartą pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir kitų valstybių migracijos ir kitus įstatymus.

Švenčionių rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs Užsieniečių registracijos centro teikimą, 2013 m. sausio 11 d. sprendimu (b. l. 16-17), vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi, nusprendė teikimo netenkinti.

Teismas vertino faktines bylos aplinkybes bei Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje užsieniečio sulaikymui keliamas sąlygas ir nurodė, kad byloje nenustatyta Įstatymo 113 straipsnyje įtvirtintų užsieniečio sulaikymo pagrindų. Nurodė, kad H. S. turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą, Migracijos departamento sprendimu jam suteikus laikiną teritorinį prieglobstį, kartu suteikta teisė būti Lietuvos Respublikoje iki jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo išnagrinėjimo, užsienietis Lietuvos Respublikoje gyvena teisėtai, šiuo metu nėra sprendžiamas klausimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Pažymėjo, jog Migracijos departamentui priėmus sprendimą (2013 m. sausio 4 d.) suteikti jam laikiną teritorinį prieglobstį, užsienietis iš Lietuvos Respublikos nebandė išvykti, nurodė, kad siekia gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, o išvykęs buvo dėl kilusio nesusipratimo.

II. Apeliaciniu skundu (b. l. 21-23) Užsieniečių registracijos centras, remdamasis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi, prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 11 d. sprendimą.

Nurodo, tokius pat argumentus, kaip ir teikime sulaikyti H. S.. Papildomai pažymi, jog užsienietis neturi galiojančio asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, todėl nėra aišku, kuris vardas yra jo tikrasis – ar H. S., kuriuo jis pateikė prieglobsčio prašymą Lietuvoje, ar H. A., kuriuo jis prisistatė Austrijos institucijoms. Nurodė, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsniu, turėjo atsižvelgti į visas bylos aplinkybes bei iš esmės spręsti užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtumo klausimą, tačiau teismas, nuspręsdamas nesulaikyti užsieniečio, visiškai neatsižvelgė į išdėstytas aplinkybes bei į tai, jog užsienietis slepia savo asmens duomenis ir jo tapatybė nėra nustatyta. Daro išvadą, kad skundžiamas Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimas yra visiškai nepagrįstas ir apsunkinantis Užsieniečių registracijos centro, kurio funkcija yra Migracijos departamentui priėmus bei įsigaliojus sprendimui dėl išsiuntimo, jį įvykdyti. Pabrėžė, kad iš bylos medžiagos akivaizdu, kad užsienietis gali pasislėpti – jis jau buvo pabėgęs iš Užsieniečių registracijos centro, neteisėtai keliavo į kitas Europos Sąjungos šalis, prisistatydamas kitokiu vardu nei buvo prisistatęs Lietuvos Respublikoje; šiais veiksmais jis pažeidė Europos Sąjungos valstybių migracijos įstatymus; pareiškėjas nesiekia gauti prieglobsčio būtent Lietuvos Respublikoje, o tiesiog ieško galimybės įteisinti savo buvimą Europos Sąjungos šalyse.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo 2013 m. sausio 11 d. Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą, o Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą atmesti.

Pažymi, kad pareiškėjo padarytas taisyklių pažeidimas – neteisėtas išvykimas iš Lietuvos Respublikos gali būti pagrindu administracinei atsakomybei kilti, tačiau byloje nėra duomenų, ar užsienietis buvo nubaustas už tokį Užsieniečių registracijos centro tvarkos pažeidimą. Toks prieglobsčio prašytojo pažeidimas nėra ir negali būti teisinis pagrindas Įstatymo kontekste taikyti pareiškėjui sulaikymą.

Nurodo, kad Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus ir nurodo, kad ji buvo priimta perkeliant 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB „Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse“ (toliau – Direktyva 2008/115/EB) nuostatas, todėl, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, ji turi būti aiškinama taip, kad atitiktų Europos Sąjungos teisę, būtent - tą Europos Sąjungos teisės aktą, kurį konkreti nacionalinės teisės nuostata įgyvendina.

Atsižvelgiant į tai, teigia, kad prieglobsčio prašytojų sulaikymas nėra ir negali būti Direktyvos 2008/115/EB tikslu, nes jos paskirtis ir taikymo sritis Europos Sąjungos teisės sistemoje yra kitokia, būtent – užtikrinti valstybių narių teritorijoje neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimą. Nurodo, kad remiantis Direktyvos 2008/115/EB 2 straipsnio 1 dalimi bei preambulės 9 punktu, ši direktyva netaikoma prieglobsčio prašymą pateikusiems asmenims, iki tol, kol neįsigaliojo sprendimas nepatenkinti prašymo arba sprendimas, kuriuo jis netenka teisės likti šalyje kaip prieglobsčio siekiantis asmuo, t. y. tol, kol prieglobsčio prašytojas naudojasi teise pasilikti valstybėje, jis nepatenka į Direktyvos 2008/115/EB taikymo sritį ratione personae.

Remiasi Įstatymo 76 straipsnio 1 dalimi bei 139 straipsniu, įgyvendinančiais 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvos 2005/85/EB, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (toliau – Direktyva 2005/85/EB) 7 straipsnį bei 39 straipsnio 3 dalį, ir nurodo, kad prieglobsčio prašytojo skundas dėl prieglobsčio nesuteikimo turi suspensyvinį poveikį, sąlygojantį teisę prieglobsčio prašytojui likti šalyje, kaip prieglobsčio siekiančiam asmeniui tol, kol nėra priimtas galutinis sprendimas.

Pabrėžia, kad asmuo, kuris yra pateikęs prieglobsčio prašymą ir dėl kurio nėra priimtas galutinis sprendimas, nėra laikytinas neteisėtai valstybės narės teritorijoje esančiu asmeniu, todėl jam negali būti taikomos Direktyvos 2008/115/EB nuostatos bei perkeliant jas priimtos nacionalinės teisės nuostatos. Remiantis tuo, Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis negali būti taikoma asmenims, pateikusiems prieglobsčio prašymą bei dėl kurių nėra priimtas galutinis sprendimas. Pažymi, kad remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Tesimo praktika, prieglobsčio prašytojai gali būti sulaikomi, tačiau jų sulaikymas turi būti vykdomas pagal 2003 m. sausio 27 d.

Tarybos direktyvos 2003/9/EB, nustatančios minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo (toliau – Direktyva 2003/9/EB) ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatas bei atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas ir priešingai, tokių asmenų sulaikymas neturėtų būti vykdomas pagal Direktyvos 2008/115/EB nuostatas, t. y. išsiuntimo tikslu. Nurodo, kad Direktyvos 2003/9/EB ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatos dėl asmens sulaikymo pagal savo pobūdį yra neprivalomos, o Lietuvos valstybė pasirinko direktyvose numatytų sulaikymo pagrindų prieglobsčio prašytojams neperkelti į nacionalinę teisę, prieglobsčio prašytojai negali būti sulaikomi.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teigia, kad asmens pateikusio prieglobsčio prašymą sulaikymas pagal Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies ratione personae yra nesuderinamas su Lietuvos įsipareigojimais pagal Europos Sąjungos teisę, todėl Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytas sulaikymo pagrindas negali būti taikomas asmenims, pateikusiems prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Lietuvos Respublikos teisėje su užsieniečių teisine padėtimi bei prieglobsčio suteikimu jiems susijusius klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Šioje byloje aktualus šio Įstatymo 113 straipsnio, numatančio užsieniečių sulaikymo pagrindus, taikymas yra išaiškintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N575-1297/2012 ir kituose teismo sprendimuose.

Šioje byloje, svarbu išsiaiškinti, ar H. S. situacijoje egzistuoja Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytas užsieniečio sulaikymo pagrindas.

Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ar vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir pan.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, minėtoje byloje Nr. N575-1297/2012 ir susijusiose bylose, yra išaiškinęs, jog Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Direktyvos 2003/9/EB ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatoms, todėl gali būti taikoma ir prieglobsčio prašytojų atžvilgiu. Taip pat minėtoje praktikoje yra nustatyta, jog trukdymu priimti ar vykdyti sprendimą bei galimybės pasislėpti buvimu yra pripažįstami, inter alia, tie atvejai, kai užsienietis jau yra neteisėtai išvykęs iš Lietuvos Respublikos, nesulaukęs galutinio sprendimo dėl jo teisinės padėties ar kitaip trukdo kompetentingoms institucijoms priimti galutinį sprendimą. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad pareiškėjas, nesulaukęs galutinio sprendimo dėl jo prieglobsčio prašymo pasišalino iš Užsieniečių registracijos centro ir išvyko iš Lietuvos Respublikos (asmens byla Nr. AF00614, b. l. 10, 13-15). Tačiau, atsižvelgiant į tai, jog po to, kai Migracijos departamentas dar kartą suteikė pareiškėjui laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje (Migracijos departamento 2013 m. sausio 4 d. sprendimas) pareiškėjas daugiau nebėgo iš Lietuvos Respublikos ir nesislapstė nuo kompetentingų Lietuvos Respublikos institucijų, laikytina, kad jo sulaikymas Užsieniečių registracijos centre nėra būtinas siekiant priimti ir įvykdyti sprendimą dėl jo pateikto prieglobsčio prašymo bei dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, jog kitų Įstatymo 113 straipsnyje numatytų užsieniečio sulaikymo pagrindų H. S. atveju nėra nustatyta.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir Įstatymo nuostatas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą atmesti.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas