A-502-389-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-389/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01396-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 11d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Žmogaus teisių stebėjimo instituto apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Žmogaus teisių stebėjimo instituto skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) Žmogaus teisių stebėjimo institutas (toliau – ir Institutas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentą (toliau – ir Valstybės saugumo departamentas, VSD) išslaptinti VSD Specialiosios ekspertų komisijos (toliau – ir Komisija) 2011 m. gruodžio 14 d. posėdžio protokolą Nr. 47-10KF (toliau – ir Protokolas) bei pateikti jo kopiją pareiškėjui.

Skunde (b. l. 1-7) pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas, neišduodamas jam dalies Protokolo, nenurodydamas tokio sprendimo motyvų bei teisėtų ir pagrįstų šio sprendimo priežasčių, nepaaiškindamas, kokiu būdu informacijos, esančios Protokole, pateikimas padarytų realią žalą ar sukeltų objektyvią grėsmę Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) bei Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme (toliau – ir Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas, VTPĮ) išvardytoms vertybėms, neteisėtai ir nepagrįstai apribojo pareiškėjo teisę į informaciją, pažeidė Konstitucijoje įtvirtintų vertybių pusiausvyrą ir Konstitucijos saugomą viešąjį interesą. Atsakovas, nesuteikdamas Institutui viešos informacijos, t. y. nenurodydamas neišduodamos Protokolo dalies turinio apibūdinimo, suteiktos slaptumo žymos, įslaptinimo termino bei konkrečių VTPĮ 7 straipsnyje numatytų informacijos, esančios neteikiamoje Protokolo dalyje, įslaptinimo pagrindų, piktnaudžiavo VTPĮ jam laiduota teise įslaptinti informaciją. Šiais veiksmais atsakovas pažeidė Konstitucijos 25 straipsnio, Konvencijos 10 straipsnio, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – ir Teisės gauti informaciją įstatymas) 3 ir 16 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Visuomenės informavimo įstatymas) 4 ir 6 straipsnį, VTPĮ 3 straipsnio 1–4 dalį, 5 straipsnio 7 dalį.

Atsakovas Valstybės saugumo departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 42-45) paaiškino, kad teisinius santykius, susijusius su atitinkamos informacijos įslaptinimu, įslaptintos informacijos saugojimu, naudojimu, jos išslaptinimu, apsaugos veiksmų koordinavimu bei kontrole, reglamentuoja specialus Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas. Būtent šio įstatymo normomis būtina vadovautis nagrinėjant kilusį ginčą. VSD, motyvuotai atsisakydamas teikti pareiškėjui informaciją, sudarančią tarnybos paslaptį (įslaptintas Protokolo dalis), neatliko neteisėtų veiksmų ir Teisės gauti informaciją įstatymo bei Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų nepažeidė, bei pareiškėjo šiais įstatymais numatytos teisės gauti viešą informaciją nesuvaržė.

VTPĮ įpareigoja paslapčių subjektą įslaptinti sukuriamą, šiame įstatyme apibrėžtą, informaciją bei užtikrinti jai reikiamą apsaugą, suteikiant teisę su šia informacija susipažinti tik atitinkamus leidimus dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija turintiems asmenims, kuriems vykdant tarnybines pareigas reikalinga susipažinti su atitinkamos apimties įslaptinta informacija. VSD, teikdamas įslaptintą informaciją susipažinti asmenims, neturintiems tokios teisės, pažeistų VTPĮ nustatytas pareigas. Pareiškėjas klaidingai interpretuoja VTPĮ 3 straipsnio 2 dalį, teigdamas, jog ši norma numato prievolę pagrįsti informacijos įslaptinimo būtinybę, ir atitinkamai pareigą VSD nepateikus pareiškėjo prašomos informacijos, nurodyti konkrečius VTPĮ 7 straipsnyje įtvirtintus informacijos įslaptinimo pagrindus konkretaus prašomo dokumento ir informacijos jame atžvilgiu bei pagrįsti, kaip dokumentuose esančios informacijos atskleidimas padarytų žalą VTPĮ nustatytoms vertybėms.

Spręsti klausimą dėl konkrečios informacijos įslaptinimo tikslingumo, būtinumo ir pagrįstumo VTPĮ yra įgaliotas šios informacijos rengėjas. Įslaptintos informacijos apsaugos koordinavimą, atitinkamai ir priežiūrą dėl informacijos įslaptinime konkrečios slaptumo žymos suteikimo, apsaugos lygio nustatymo pagrįstumo atlieka speciali kolegiali institucija – Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija, kuri kaip tik ir sprendžia kylančius ginčus tarp paslapčių subjektų ir kitų asmenų dėl informacijos įslaptinimo, įslaptintos informacijos saugojimo, naudojimo, išslaptinimo, apsaugos kontrolės. Be to, VTPĮ neįpareigoja paslapčių subjekto (įslaptintos informacijos rengėjo) suinteresuotiems asmenims, neturintiems teisės susipažinti su įslaptinta informacija, teikti informaciją apie konkrečiuose dokumentuose esančios įslaptintos informacijos slaptumo žymas, įslaptinimo pagrindus, šių dokumentų turinį, svarstyti klausimą dėl informacijos išslaptinimo esant šių asmenų kreipimuisi.

VTPĮ 7 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad duomenys apie įslaptintos informacijos apskaitą, tvarkymą ir jos apsaugos organizavimą sudaro tarnybos paslaptį. Siekiant užtikrinti įslaptinimo proporcingumą bei pagrįstumą pasibaigus įslaptinimo būtinybei, įslaptinta informacija išslaptinama, tačiau tik griežtai laikantis VTPĮ reikalavimų. Išimtiniais atvejais, t. y. nepasibaigus įslaptinimo terminui, įslaptinta informacija galėtų būti išslaptinama tik tuomet, jei išnyktų šios informacijos įslaptinimo tikslingumas.

Sprendimą dėl išslaptinimo, taigi ir dėl įslaptinimo tikslingumo buvimo ir (ar) išnykimo, priima įslaptintos informacijos rengėjas. VSD pažymėjo, jog pareiškėjo raštus išnagrinėjo laikydamasis teisės aktų reikalavimų, pateikė motyvuotus atsakymus. VSD teisės aktais yra įpareigotas visuomenei teikti tik viešo pobūdžio informaciją. Gi pareiškėjas ne kartą kreipėsi į VSD dėl informacijos, sudarančios valstybės ar tarnybos paslaptį, suteikimo, šios informacijos išslaptinimo. Nesutikdamas su minėtais VSD atsakymais, pareiškėjas kreipėsi į Paslapčių apsaugos koordinavimo komisiją, kuri 2011 m. gruodžio 21 d. posėdyje pripažino, kad pareiškėjo 2011 m. liepos 4 d. rašte nurodyta informacija yra įslaptinta teisėtai.

Tuo tarpu, Protokole, kurio išviešinimo siekia pareiškėjas, kaip tik ir yra pasisakoma dėl pareiškėjo 2011 m. liepos 4 d. rašte nurodytos informacijos įslaptinimo tikslingumo, t. y. išslaptinimo pagrindų nebuvimo. VSD turimais duomenimis, Paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos 2011 m. gruodžio 21 d. protokolinis sprendimas (1 posėdžio klausimas) nebuvo apskųstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjo Instituto skundą atmetė (b. l. 75-80).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-1985/2012, nurodė, kad žmogaus teisė į informacijos gavimą nėra absoliuti. Ji gali būti ribojama įstatymo. Toks ribojimas gali būti pateisinamas, siekiant apsaugoti kitas, šios konstitucinės normos taikymo prasme prioritetines prieš teisę į informacijos gavimą vertybes. Įvertinęs VTPĮ 1–3 straipsnio, 6 straipsnio, 11 straipsnio 2 ir 4 dalies nuostatas, teismas padarė išvadą, kad spręsti apie konkrečios informacijos įslaptinimo tikslingumą, būtinumą ir pagrįstumą yra įgaliotas šios informacijos rengėjas, o spręsti kylančius ginčus tarp paslapčių subjektų ir kitų asmenų dėl informacijos įslaptinimo, įslaptintos informacijos saugojimo, naudojimo bei išslaptinimo VTPĮ nurodyta Paslapčių koordinavimo komisijai paslapčių subjektų teikimu.

Iš nagrinėjamos bylos duomenų visumos matyti, jog atsakovas pareiškėjui ne kartą išsamiai išaiškino, kad jo prašoma suteikti informacija yra įslaptinta, bei nurodė įstatyminius pagrindus, kodėl negali pateikti prašomos informacijos. Pareiškėjas šiuo atveju nepagrindė, kokiais konkrečiais veiksmais atsakovas pažeidė VTPĮ. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad ginčo atveju Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos negali būti taikomos, nes pareiškėjo prašoma informacija sudaro valstybės ar tarnybos paslaptį. Be to, kaip matyti iš Paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos 2011 m. gruodžio 21 d. posėdžio protokolo Nr. 56-7, pareiškėjas dėl Protokolo išslaptinimo nesikreipė, Paslapčių komisija tokio ginčo nenagrinėjo.

VTPĮ 11 straipsnio 4 dalies 12 punkte nustatyta, kad Paslapčių komisija yra įgaliota spręsti ginčus, kylančius tiek dėl informacijos įslaptinimo, įslaptintos informacijos saugojimo, naudojimo, tiek dėl įslaptintos informacijos išslaptinimo. Informacija gali būti išslaptinta tik esant VTPĮ 10 straipsnio 1 dalyje numatytiems pagrindams, t. y. kai pasibaigia šio įstatymo 8 straipsnyje nustatytas įslaptinimo terminas arba išnyksta įslaptinimo tikslingumas, nors įslaptinimo terminas dar nesibaigęs. Teismo įsitikinimu, nors ginčams dėl Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 12 punkto taikymo Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija nėra privaloma ikiteisminio ginčų nagrinėjimo institucija ir pareiškėjas su skundu galėjo tiesiogiai kreiptis į administracinį teismą, tačiau kadangi Paslapčių komisijai tokie ginčai yra priskirti nagrinėti, todėl pareiškėjas galėjo tokia teise pasinaudoti, nes būtent šiai komisija yra visos galimybės susipažinti su visa įslaptinta medžiaga, jos įslaptinimo terminais ir kitais VTPĮ nustatytais apribojimais.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl įslaptinto dokumento išslaptinimo ir kopijos išdavimo, nepažeidė įstatymų ar kitų teisės aktų, neviršijo kompetencijos. Atsakovas tinkamai taikė teisės normas, t. y. VTPĮ, kuris kitų įstatymų atžvilgiu yra specialus įstatymas. Be kita ko, teismui nekilo abejonių dėl VTPĮ konstitucingumo.

III. Pareiškėjas VšĮ Žmogaus teisių stebėjimo institutas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas (b. l. 84-90) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Nežinodamas įslaptinimo pagrindų, įslaptinimo termino ir dokumentui suteiktos slaptumo žymos, pareiškėjas objektyviai negali ginčyti atsakovo sprendimo įslaptinti atitinkamą informaciją bei pasinaudoti savo teise į informaciją ateityje, kai pasibaigs atitinkamos informacijos įslaptinimo terminas.

2. Teismas neištyrė ir nenustatė, kodėl dokumentas, įslaptintas kaip sudarantis valstybės ar tarnybos paslaptį, turi neįslaptintą dalį.

3. Teismas neteisingai šalims paskirstė įrodinėjimo naštą ir neišsprendė ginčo iš esmės. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalimi ir 81 straipsniu privalėjo įvertinti dokumento išslaptinimo pagrindų egzistavimą bei informacijos išslaptinimo galimybę, o atsakovui turėjo tekti pareiga pagrįsti, jog nėra pasibaigęs įslaptinimo terminas ir neišnykęs įslaptinimo tikslingumas.

4. Žinoti visą informaciją, susijusią su valstybinės svarbos klausimu, yra teisėtas ir legitimus viešasis interesas. Kadangi pareiškėjas siekė gautą informaciją skleisti visuomenei, jam taikomi tokie patys informacijos laisvės apsaugos standartai kaip ir žiniasklaidos priemonėms.

5. Teismas nenagrinėjo, ar pareiškėjo teisės gauti ir skleisti informaciją apribojimas buvo būtinas ir proporcingas Konstitucijos 25 straipsnio prasme.

Atsakovas Valstybės saugumo departamentas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 94-95).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinis ginčas kilo dėl atsakovo įpareigojimo atlikti atitinkamus veiksmus (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nagrinėjant tokio pobūdžio bylą paprastai turi būti tikrinama, ar atsakovas kompetentingas atlikti reikalaujamus veiksmus, ar turi pareigą juos atlikti, o pareiškėjas teisę to reikalauti. Taip pat visuomet aktualu patikrinti ir pareiškėjo materialinį teisinį suinteresuotumą.

Teismų praktika pripažįsta, kad teisę kreiptis į administracinį teismą nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A143-443/2005, A502-906/2008, A502-304/2009; Administracinių teismų praktika Nr. 7, p. 124-131).

Pažymėjęs, kad žmogaus teisę į informacijos gavimą nustato Konstitucijos 25 straipsnis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-1985/2012 išaiškino, kad žmogaus teisė į informacijos gavimą nėra absoliuti. Ji gali būti ribojama įstatymo. Toks ribojimas gali būti pateisinamas, siekiant apsaugoti kitas, šios konstitucinės normos taikymo prasme, prioritetines prieš teisę į informacijos gavimą vertybes. Laisvė gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymo, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis).

Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas yra specialus teisės aktas, kurio paskirtis yra aukščiau aptartos konstitucinės teisės į informacijos gavimą iš specialių subjektų - valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų - užtikrinimas. Pagal šio įstatymo 1 straipsnį, jis užtikrina asmenims teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, nustato šios teisės įgyvendinimo tvarką ir reguliuoja valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims. Tai reiškia, kad Įstatymo nuostatos yra vienodai privalomos tiek atitinkamos informacijos prašytojui (pareiškėjui), tiek jos valdytojui (atsakovui). Įstatymo 3 straipsnyje (2008-07-15 įstatymo Nr. X-1716 redakcija) yra išvardinti atvejai, kai jis nėra taikomas, tarp jų - jis nėra taikomas informacijai, kuri yra įstatymais pripažįstama kaip neteiktina dėl nacionalinio ar visuomenės saugumo, šalies gynybos interesų, statistinių duomenų panaudojimo apribojimo arba kuri sudaro valstybės, tarnybos, komercinę, profesinę, banko paslaptį, kitais įstatymų nustatytais atvejais (6 punktas).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą dėl Specialiosios ekspertų komisijos 2011 m. gruodžio 14 d. posėdžio protokolo kopijos, savo prašymą grindė ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo, inter alia nustatančio viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, nuostatomis. Šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina asmens teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų biudžetinių įstaigų viešąją informaciją apie jų veiklą, oficialius jų dokumentus (kopijas), taip pat informaciją, kurią minėtos įstaigos turi apie jį patį. Vadovaujantis šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos, taip pat kitos įstaigos, įmonės ir organizacijos neteikia viešosios informacijos rengėjams ir (ar) skleidėjams, kitiems asmenims informacijos, kuri pagal įstatymus yra valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar banko paslaptis arba yra privataus pobūdžio informacija.

Byloje nustatyta, kad VSD Specialiosios ekspertų komisijos 2011 m. gruodžio 14 d. posėdžio protokolas Nr. 47-10KF yra įslaptintas pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą ir sudaro tarnybos paslaptį. Todėl, kaip nustato aukščiau aptartas reguliavimas, nei Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas nei Visuomenės informavimo įstatymas negina pareiškėjo teisės ar intereso susipažinti su tarnybos paslaptį sudarančia informacija. Kitų subjektinių teisių ar įstatymų saugomų interesų, kuriuos būtų galima ginti tenkinant pareikštą reikalavimą, pareiškėjas teismui nenurodė. Kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog reikalaujama atskleisti informacija ir atsakovo atsisakymas ją atskleisti įtakoja pareiškėjo teisies ar įstatymo saugomus interesus, ar sukelia jam kokias nors teisines pasekmes, kurios galėtų būti modifikuojamos tenkinant pareikštą reikalavimą. Ginti viešąjį interesą pareiškėjui teisė nesuteikta. Tai leidžia konstatuoti, kad pareiškėjas pagal pareikštus šioje byloje reikalavimus neturi materialinio teisinio intereso, dėl ko reikalavimai negali būti tenkinami, o skundas turėjo būti atmestas.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino pareiškėjo materialinį teisinį suinteresuotumą dėl pareikštų reikalavimų ir pagrįstai skundą atmetė, dėl ko apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo viešosios įstaigos Žmogaus teisių stebėjimo instituto apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Dalia Višinskienė