22dca06f-1048-4dbe-9c8f-ed95120e6ce1 · Klaipėdos apygardos teismas

?Civilinė byla Nr. e2A-50-642/2022 Teisminio proceso Nr. 2-06-3-08423-2020-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.1; 2.6.8.9; 2.6.8.10; 2.6.8.11.1; 2.6.8.12; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S) KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS N U TA R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2022 m. vasario 15 d. Klaipėda Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Larisos Å imanskienės ir Danutės Žvinklytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo atsakovės ribotos atsakomybės bendrovės (toliau – RAB) „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundÄ dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1003-911/2021 pagal ieÅ¡kovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieÅ¡kinį atsakovei ribotos atsakomybės bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ dėl skolos priteisimo ir sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ prašė iÅ¡ atsakovės ribotos atsakomybės bendrovės (toliau – RAB) „(duomenys neskelbtini)“ priteisti 33 800,40 Eur skolÄ , 6 procentų dydžio palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki visiÅ¡ko sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi iÅ¡laidas, taip pat pripažinti atsakovės vienaÅ¡alį 2013 m. vasario 1 d. užsienio kelionių operatoriaus kelionių realizavimo agentavimo sutarties nutraukimÄ neteisėtu.

2. Reikalavimo pagrindu ieÅ¡kovė nurodė aplinkybes, kad 2013 m. vasario 1 d. ieÅ¡kovė su atsakove sudarė užsienio kelionių operatoriaus kelionių realizavimo agentavimo sutartį (toliau – Sutartis), kuria atsakovė RAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo savo vardu, tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ sÄ skaita vykdyti veiksmus, susijusius su turistinio produkto, t. y. apgyvendinimo, pervežimo, turistų maitinimo, ekskursijų, gidų-vertėjų ir kitų paslaugų realizavimu Rusijos rinkoje, o ieÅ¡kovė įsipareigojo sumokėti už tai atsakovei atlyginimÄ .

Sutarties 1.2. dalyje Å¡alys numatė, kad įgaliotojas, t. y. ieÅ¡kovė, turistams teikia visÄ paslaugų kompleksÄ â€“ apgyvendinimÄ , pervežimÄ , maitinimÄ , ekskursijų, gidų-vertėjų ir kt. paslaugas, o atsakovei buvo numatyta pareiga organizuoti tik turistų draudimÄ ir pagalbÄ jiems gaunant vizas įvažiavimui į LietuvÄ (Sutarties 1.5 dalis). Sutarties 1.6, 3.1 dalys numatė, kad piniginės lėšos, kurias atsakovė gauna iÅ¡ turistų už parduotÄ turistinį produktÄ , yra ieÅ¡kovės nuosavybė ir turi bÅ«ti pervestos ieÅ¡kovei pagal jos nurodytus rekvizitus per 30 dienų, tačiau ne vėliau kaip per 90 dienų, po to, kai jas į savo sÄ skaitÄ gauna atsakovė, iÅ¡skaitant atsakovei priklausantį atlyginimÄ ir iÅ¡laidas, susijusias su sutarties vykdymu.

Pagal Sutarties 2.5 punktÄ , RAB „(duomenys neskelbtini)“ privalėjo ieÅ¡kovei kas mėnesį ne vėliau kaip per 10 dienų pasibaigus kiekvienam ataskaitiniam periodui pateikti ataskaitÄ apie atliktÄ darbÄ . Sutarties 2.9.2 dalyje Å¡alys susitarė, kad ieÅ¡kovė turi atlyginti atsakovei iÅ¡laidas, susijusias su pavedimų pagal Å¡iÄ sutartį vykdymu, tačiau tik tuo atveju, jei nurodytas iÅ¡laidas atsakovė turėjo ieÅ¡kovės nurodymu, jos yra nurodytos atsakovės ataskaitoje ir pateikus visus pirminius dokumentus, patvirtinančius atsakovės iÅ¡laidas.

Atsakovė ieÅ¡kovei pateikė ataskaitas apie 2017 metų balandžio–rugsėjo mėnesiais atliktus darbus, kuriose atsirado nauja grafa „Tame tarpe kitų įgaliotojų paslaugos“, kurios iki 2017 m. balandžio 1 d. Sutarties nutraukimo nebuvo. Už Å¡ias „kitų įgaliotojų paslaugas“ ataskaitose atsakovė nurodo patyrusi 33 800,40 Eur iÅ¡laidų. Atsakovė už 2017 m. balandžio–rugsėjo mėnesius pateiktose ataskaitose iÅ¡ ieÅ¡kovei mokėtinų lėšų, gautų už turistinio produkto platinimÄ , iÅ¡skaičiuodama tariamas iÅ¡laidas už „kitų įgaliotojų paslaugas“, nepagrindė tokių iÅ¡laidų pirminiais dokumentais, jų ieÅ¡kovei nepateikė, nenurodė, kokiems konkretiems asmenimis ir už kokias konkrečiai paslaugas tokios iÅ¡laidos buvo patirtos.

IeÅ¡kovė, elektroniniu paÅ¡tu gavusi atsakovės vadovės I. B. siųstas minėtas ataskaitas, 2017 m. birželio 23 d. taip pat elektroniniu paÅ¡tu atsakovei iÅ¡siuntė raÅ¡tÄ , kuriame nurodė, kad ataskaitų patvirtinti negali, nes nepateiktos lydimosios CDS laikmenos, kuriose bÅ«tų pateiktos detalizuotos ataskaitos ir praÅ¡yta tokias ataskaitas pateikti. Taip pat praÅ¡yta pateikti detaliÄ informacijÄ apie naujai ataskaitose atsiradusioje grafoje „įskaitant kitų įgaliotojų paslaugas“ nurodytas paslaugas.

Tačiau atsakovė į raginimus pateikti informacijÄ ir pagrįsti priežastis, dėl kurių ieÅ¡kovei iÅ¡mokėjo 33 800,40 Eur mažiau iÅ¡ turistų gautų lėšų, negu privalėjo sumokėti pagal Sutartį, visiÅ¡kai nereagavo, nepagrindė atitinkamo dydžio ieÅ¡kovei pagal Sutartį nuosavybės teise priklausančių lėšų nesumokėjimo. Taip pat ieÅ¡kovė įrodinėjo neteisėtus atsakovės veiksmus, susijusius su vienaÅ¡aliu Sutarties nutraukimu. IeÅ¡kovė nurodė, kad 2013 m. vasario 1 d.

Sutartis buvo sudaryta apibrėžtam terminui – penkeriems metams, tai yra iki 2018 m. vasario 1 d., tačiau atsakovė pateiktame 2017 m. kovo 31 d. raÅ¡te nenurodė absoliučiai jokių priežasčių, dėl kurių itin skubiai – vos per vienÄ dienÄ â€“ nutraukė ilgametę Sutartį, nesuėjus Å¡ios Sutarties galiojimo terminui. IeÅ¡kovės nuomone, Sutartį atsakovė nutraukė be svarbios priežasties, todėl Sutarties nutraukimas turėtų bÅ«ti pripažintas neteisėtu.

3. Atsakovė, nesutikdama su ieÅ¡kiniu, pateikė atsiliepimÄ Ä¯ ieÅ¡kinį, prašė ieÅ¡kinį atmesti. Nurodė, kad RAB ,,(duomenys neskelbtini)“ yra juridinis asmuo, įregistruotas Rusijos Federacijoje, ir veikia Rusijos Federacijos teritorijoje. Sudarydamos 2013 m. vasario 1 d. sutartį Å¡alys vadovavosi Rusijos teises normomis ir nustatė Rusijos Federacijos teisės aktus kaip jų santykiams taikytinÄ teisę. Pagal Sutarties sÄ lygas, atsakovė įsipareigojo savo vardu, tačiau ieÅ¡kovės sÄ skaita atlikti veiksmus turizmo produktui parduoti Rusijos rinkoje, o ieÅ¡kovė įsipareigojo sumokėti atsakovei mokestį už suteiktas paslaugas (Sutarties 1.1 punktas).

Sudarytoje sutartyje nebuvo draudimo agentui sudaryti kompleksinį kelionių produktÄ , kuriame bÅ«tų galima derinti kelių kelionių organizatorių paslaugas, jei tai atitinka kliento reikalavimus ir pageidavimus. Å iuo atžvilgiu atsakovė, siekdama aukščiausios kokybės paslaugų galutiniam vartotojui, apjungė kelių įmonių, teikiančių įvairias paslaugas turizmo srityje, galimybes. Pagal tarp Å¡alių sudarytos sutarties sÄ lygas (1.4 punktas) turistinio produkto, kai jį realizuoja tretiesiems asmenims, kainÄ nustato Agentas, suderinęs tai su Ä®galiotoju.

ParaiÅ¡koje ir patvirtinime nurodomas pilnas užsakytų iÅ¡ Ä®galiotojo – ieÅ¡kovės –paslaugų sÄ raÅ¡as ir visa jų kaina, kuri turi bÅ«ti apmokėta Ä®galiotojui. Tokiu bÅ«du ieÅ¡kovei buvo sumokėta už visas iÅ¡ jos užsakytas ir jos patvirtintas paslaugas arba paslaugų paketÄ (turistinį produktÄ ). ParaiÅ¡kos dėl paslaugų, užsakytų iÅ¡ kitų įgaliotojų, ieÅ¡kovei nebuvo siunčiamos. Nei patvirtinimo, nei suderinimo ar sÄ skaitos už juos iÅ¡ ieÅ¡kovės nebuvo gauta.

Taigi reikalavimas sumokėti Å¡ių paslaugų iÅ¡laidas ieÅ¡kovei yra nepagrįstas. Viskas, kas buvo užsakyta papildomai iÅ¡ kitų atstovų, nėra papildomas RAB „(duomenys neskelbtini)“ pelnas – tai yra papildomos paslaugos, teikiamos klientams, o pelnas, susidaręs užsakant Å¡ias papildomas paslaugas, buvo padalytas su ieÅ¡kove pagal susitarimÄ . IeÅ¡kovei buvo pervedamos lėšos tik už tÄ jos suformuotÄ turizmo produkto ir paslaugų dalį, kuri buvo nurodyta atitinkamose Agento ataskaitose.

Atskiroje ataskaitos grafoje – kitų įgaliotojų paslaugos – yra pateikta informacija apie paslaugų, kurios buvo perkamos ne iÅ¡ ieÅ¡kovės, o iÅ¡ kitų įmonių, kainÄ . Kaip matyti iÅ¡ ieÅ¡kovės reikalavimų, ieÅ¡kovė reikalauja bÅ«tent pinigų, kuriuos RAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėjo kitiems įgaliotojams už jų paslaugas, o tai, atsakovės nuomone, yra neteisėta. Taip pat atsakovė nurodo, kad ieÅ¡kovės teiginys, jog atsakovė neturėjo teisės vienaÅ¡aliÅ¡kai atsisakyti sutarties, nėra pagrįstas įstatymo normomis, kadangi Sutarčiai tarp Å¡alių turėtų bÅ«ti taikomos Rusijos teisės aktų normos (Sutarties 7.3 punktas).

Pagal Rusijos Federacijos civilinio kodekso (toliau – CK RF) 310 straipsnio reikalavimus „Vienpusis prievolės sÄ lygų pakeitimas susijusios su visų jos Å¡alių vykdoma verslo veikla, arba vienaÅ¡aliÅ¡kas atsisakymas vykdyti Å¡iÄ pareigÄ leidžiamas Å¡io kodekso numatytais atvejais, kitų teisės aktų ar susitarimo numatytais atvejais“. Pagal CK RF 450 straipsnio 1 dalį, teisę į vienaÅ¡aliÅ¡kÄ sutarties (sutarties vykdymÄ ) atsisakymÄ (310 straipsnis), numatytÄ Å¡iame kodekse, kituose įstatymuose, kituose teisės aktuose ar sutartyje, teisę turinti Å¡alis gali įgyvendinti, praneÅ¡ant kitai Å¡aliai apie sutarties (sutarties vykdymÄ ) nutraukimÄ .

Sutartis nutraukiama nuo Å¡io praneÅ¡imo gavimo momento, nebent Å¡iame kodekse, kituose įstatymuose, kituose teisės aktuose ar sutartyje numatyta kitaip. Taigi Å¡alių sudarytos Sutarties 8.3 punktas suteikia Agentui RAB „(duomenys neskelbtini)“ teisę atsisakyti sutarties, iÅ¡siunčiant raÅ¡ytinį praneÅ¡imÄ Ä¯galiotojui. Laikoma, kad sutartis yra nutraukta nuo to momento, kai įgaliotojas gauna Agento praneÅ¡imÄ . IeÅ¡kovė neneigia, kad tokį praneÅ¡imÄ agentas iÅ¡siuntė 2017 m. kovo 31 d., o įgaliotojas gavo 2017 m. balandžio 1 d.

Tuo pačiu metu nei dabartinių Rusijos Federacijos teisės aktų nuostatos, nei pati sutartis nesusieta vienaÅ¡aliÅ¡ko sutarties atsisakymo galimybės su jokiomis svariomis priežastimis, kaip nurodė ieÅ¡kovė. Be to, atsakovė mano, kad ieÅ¡kovė praleido ieÅ¡kinio senaties terminÄ , kadangi ieÅ¡kovė apie vienaÅ¡aliÅ¡kÄ sutarties nutraukimÄ sužinojo 2017 m. balandžio 1 d., o į teismÄ kreipėsi tik 2020 m. lapkričio 25 d., tai yra pasibaigus 3 metų laikotarpiui, todėl praÅ¡o taikyti ieÅ¡kinio senatį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 4. Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimu teismas nusprendė ieÅ¡kinį tenkinti. Teismas pripažino atsakovės RAB „(duomenys neskelbtini)“ vienaÅ¡aliÅ¡kÄ 2013 m. vasario 1 d. Užsienio kelionių operatoriaus kelionių realizavimo agentavimo sutarties Nr. 1 nutraukimÄ neteisėtu. Teismas nusprendė priteisti iÅ¡ atsakovės RAB „(duomenys neskelbtini)“ 33 800,40 Eur skolÄ , 6 procentų dydžio metines palÅ«kanas už priteistÄ 33 800,40 Eur sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos (2020 m. gruodžio 3 d.) iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo ir 2 645,80 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidas ieÅ¡kovei UAB „(duomenys neskelbtini)“.

5. Dėl ginčui spręsti taikytinos teisės, teismas nurodė, kad iš šalių paaiškinimų, 2013 m. vasario 1 d. šalių sudarytos sutarties turinio galima spręsti, kad minėtu susitarimu nėra įtvirtintas šalių susitarimas dėl Rusijos Federacijos teisės taikymo tarp šalių susidariusiam teisiniam santykiui. Tai, kad 2013 m. vasario 1 d. sutarties 7.3 punkte yra numatyta, kad „sprendžiant šia sutartimi nesureguliuotus ir papildomų susitarimų klausimus šalys vadovaujasi galiojančiais Rusijos Federacijos įstatymais“, nėra pagrindas konstatuoti išvadai dėl Rusijos Federacijos teisės taikymo šalių teisiniam santykiui.

Teismas 7.3 punkto nuostatÄ vertina kaip Å¡alių susitarimÄ dėl Rusijos Federacijos teisės taikymo tik tuo atveju, jeigu kyla 2013 m. vasario 1 d. sutartimi neaptarti klausimai bei įvyksta papildomi Å¡alių susitarimai. Å iuo atveju 2013 m. vasario 1 d. sutartimi Å¡alys susitarė dėl turistinio produkto realizavimo, tarpusavio atsiskaitymo tvarkos, atsakomybės ir kt. sÄ lygų. Tarp Å¡alių kilusio ginčo dalis yra turtinio pobÅ«džio – dėl piniginės sumos priteisimo, ir Å¡is ginčas tiesiogiai kyla iÅ¡ 2013 m. vasario 1 d.

šalių sutarties vykdymo.

6. Teismas pažymėjo, kad kita Å¡alių ginčo dalis yra dėl neturtinio reikalavimo pripažinti neteisėtu minėtos sutarties nutraukimÄ . 2013 m. vasario 1 d. sutarties 8 dalis reglamentuoja sutarties keitimo, nutraukimo tvarkÄ . Sutarties 8.3 punktas nustato, kad atsakovė turi teisę atsisakyti Å¡ios sutarties, nusiųsdama raÅ¡tiÅ¡kÄ praneÅ¡imÄ ieÅ¡kovei. Sutartis laikoma nutraukta nuo to momento, kai ieÅ¡kovė gauna atsakovės praneÅ¡imÄ , jei praneÅ¡ime nenumatytas vėlesnis sutarties nutraukimo laikas. Taigi, sutarties nutraukimo klausimas yra aptariamas Å¡alių 2013 m. vasario 1 d. sutartyje, todėl Å¡is klausimas negali bÅ«ti laikomas sutartimi neaptartu ar Å¡alių papildomu susitarimu. Teismas, iÅ¡tyręs byloje esančius įrodymus, padarė iÅ¡vadÄ , jog 2013 m. vasario 1 d. sutartimi Å¡alys nesusitarė dėl Rusijos Federacijos teisės taikymo tarp Å¡alių susidariusiam teisiniam santykiui.

7. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog atsakovė teismui pateikė Rusijos Federacijos civilinio kodekso 10 straipsnio 1 ir 2 dalies, 195 straipsnio, 196 straipsnio 1 dalies, 199 straipsnio 1 ir 2 dalies, 200 straipsnio 1 ir 2 dalies, 310 straipsnio 2 dalies, 450.1 straipsnio 1 ir 2 dalies ir jų vertimÄ Ä¯ lietuvių kalbÄ ir prašė, remiantis Å¡iomis teisės normomis, ieÅ¡kinį atmesti. Atsakovė byloje nepateikė oficialaus minėtų teisės normų aiÅ¡kinimo, jų taikymo praktikos, doktrinos. Taip pat atsakovė atsiliepime cituoja ir remiasi Rusijos Federacijos federaliniu įstatymu „Dėl turistinės veiklos Rusijos Federacijoje pagrindų“, Rusijos Federacijos civiliniu kodeksu, tačiau, kaip tai numato CK 1.12 straipsnio 2 dalis, CPK 808 straipsnio 2 dalis, nepateikė Sutarties sudarymo ir nutraukimÄ dienÄ galiojusių originalių Å¡ių teisės aktų redakcijų su vertimu į lietuvių kalbÄ , kad bÅ«tų galima nustatyti jų turinį.

8. Teismas priėjo prie iÅ¡vados, kad Å¡alims 2013 m. vasario 1 d. sutartimi nesusitarus dėl užsienio teisės taikymo Å¡alių teisiniam santykiui, taip pat atsakovei neįvykdžius pareigos pateikti pakankamÄ informacijÄ apie, jos teigimu, Å¡alių teisiniams santykiams taikytinÄ Rusijos Federacijos teisę, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti užsienio teisę, todėl byloje Å¡alių ginčo sprendimui bus taikomos Lietuvos Respublikos teisės normos.

9. Dėl Å¡alių teisinių santykių kvalifikavimo, teismas, atsižvelgęs į sutarties sÄ lygas, taip pat į tai, kad abi Å¡alys yra verslininkai, kurie pasirašė sutartį dėl tarpininkavimo už atlyginimÄ , pripažino, jog Å¡alių pasiraÅ¡yta ginčo sutartis yra komercinio atstovavimo sutartis (CK 2. 152 straipsnio 1 dalis).

10. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, nesutikdama su ieÅ¡kovės praÅ¡ymu pripažinti, jog atsakovė neteisėtai nutraukė Sutartį, praÅ¡o taikyti ieÅ¡kinio senatį, remdamasi Rusijos Federacijos civilinio kodekso 196 straipsniu, kuris nustato, jog bendrasis ieÅ¡kinio senaties terminas yra 3 metai. Pirmosios instancijos teismas atsakovės argumentÄ dėl minėtos Rusijos Federacijos civilinio kodekso 196 straipsnio nuostatos taikymo atmetė kaip nepagrįstÄ , kadangi byloje teismas nustatė, kad nėra pagrindo taikyti Å¡alių teisiniams santykiams, kilusiems iÅ¡ sudarytos 2013 m. vasario 1 d. sutarties, Rusijos Federacijos teisės.

11. Dėl vienašališko sutarties nutraukimo, teismas konstatavo, jog byloje nustatyta, kad 2017 m. kovo 31 d. pranešimu atsakovė informavo ieškovę, kad ji nutraukia sutartį nuo 2017 m. balandžio 1 d. Kadangi šalys sutarties 8.3 punktu susitarė dėl galimybės atsakovei vienašališkai nutraukti sutartį, teismas pripažino, kad atsakovė turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 5 dalis).

12. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju Å¡alių sutartis buvo terminuota, kuri tęsėsi 4 metus, todėl atsakovė apie sutarties nutraukimÄ turėjo informuoti ieÅ¡kovę prieÅ¡ 4 mėnesius (CK 2.165 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 2.166 straipsnis, Civilinio kodekso antrosios knygos komentaras, CK 2.166 straipsnis (322-323 p.). Teismas pripažino, kad atsakovė 2017 m. kovo 31 d. iÅ¡siuntusi ieÅ¡kovei praneÅ¡imÄ , jog nuo 2017 m. balandžio 1 d. nutraukia sutartį, t. y. ieÅ¡kovę informavusi tik prieÅ¡ 1 dienÄ , nesilaikė įstatyme nustatyto termino, todėl atsakovės vienaÅ¡aliÅ¡kas 2013 m. vasario 1 d. Å¡alių sutarties nutraukimas pripažįstamas neteisėtu.

13. Dėl skolos priteisimo, teismas nurodė, kad iÅ¡ Å¡alių paaiÅ¡kinimų, raÅ¡ytinės bylos medžiagos nustatyta, kad Å¡alys vykdė elektroninį susiraÅ¡inėjimÄ dėl ataskaitų už laikotarpį nuo 2017 m. balandžio iki rugsėjo mėnesio pateikimo, tačiau atsakovė nepateikė ieÅ¡kovei detalių skaičiavimų apie patirtas iÅ¡laidas, kurias ji sumokėjo kitiems asmenims, nenurodė Å¡ių asmenų pavadinimų, kokios paslaugos buvo įgytos ir kiek konkrečiai už gautas paslaugas patyrė iÅ¡laidų. Taip pat atsakovė nepateikė tai pagrindžiančių dokumentų. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė taip pat nenurodė ir nepateikė į bylÄ Ä¯rodymų apie tai, kokias konkrečiai ji patyrė iÅ¡laidas už kitų asmenų suteiktas paslaugas, susijusias su 2014 m. vasario 1 d. sutarties vykdymu už laikotarpį nuo 2017 m. balandžio iki rugsėjo mėnesio.

14. Teismas nurodė, kad atsakovė neįrodė, jog per laikotarpį nuo 2017 m. balandžio iki rugsėjo mėnesio įskaitytinai patyrė papildomas iÅ¡laidas, susijusias su 2014 m. vasario 1 d. sutarties vykdymu, todėl nepagrįstai nesumokėjo 33 800,40 Eur sumos ieÅ¡kovei. Dėl Å¡ių priežasčių teismas nusprendė tenkinti ieÅ¡kovės reikalavimÄ dėl 33 800,40 Eur sumos priteisimo. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai 15. Apeliaciniu skundu atsakovė (toliau – ir apeliantė) RAB „(duomenys neskelbtini)“ praÅ¡o panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimÄ civilinėje byloje Nr. e2-1003-911/2021 ir bylos dalį dėl reikalavimo pripažinti Sutarties nutraukimÄ neteisėtu nutraukti kaip nenagrinėtinÄ teisme; dėl likusios dalies priimti naujÄ sprendimÄ â€“ UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieÅ¡kinį dėl skolos priteisimo atmesti; priteisti iÅ¡ UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliantei RAB „(duomenys neskelbtini)“ visas jos patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Pagrindiniai apeliacinio skundo motyvai: 15.1. Priimdamas skundžiamÄ sprendimÄ , žemesnės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog ieÅ¡kovo reikalavimas pripažinti Sutarties nutraukimÄ neteisėtu negali bÅ«ti nagrinėjamas teisme, kadangi tokio reikalavimo patenkinimas nesukuria materialinių teisinių pasekmių. Esant tokioms aplinkybėms, apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo atsisakyti priimti ieÅ¡kinį Å¡ioje dalyje, remiantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatomis. 15.2.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė remtis Rusijos Federacijos teise ir ginÄÄ iÅ¡nagrinėjo, taikydamas Lietuvos Respublikos teisės normas, taip paneigdamas CK 1.37 straipsnyje įtvirtintÄ galimybę Å¡alims pasirinkti jų teisiniams santykiams reglamentuoti taikomÄ teisę. 15.3. Apeliantės nuomone, net ir tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas manytų, kad Sutarties 7.3 punktas neįtvirtina Å¡alių susitarimo dėl taikytinos teisės ginčų sprendimui, Rusijos Federacijos teisė vis tiek taikytina ex officio, kadangi tai numatyta CK 1.37 straipsnio 4 dalyje.

Apeliantė nurodo, kad Rusijos Federacijos teisės taikymÄ nagrinėjamu atveju numato tiek Å¡alių susitarimas, tiek įstatymas (CK 1.37 straipsnio 4 dalis), kÄ nepagrįstai ignoravo pirmosios instancijos teismas. 15.4. Atsakovė pažymi, kad RAB „(duomenys neskelbtini)“ pirmosios instancijos teismui pateikė ginčo iÅ¡sprendimui aktualias Rusijos Federacijos teisės normas kartu su jų vertimu į lietuvių kalbÄ , tačiau teismas jas taikyti atsisakė. 15.5. Atsakovė nurodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieÅ¡kinys buvo pareikÅ¡tas, praleidus Rusijos Federacijos CK 196 straipsnyje įtvirtintÄ trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ , todėl turėjo bÅ«ti atmestas vien Å¡iuo pagrindu. 15.6.

Apeliantė pažymi, kad galiojantys Rusijos Federacijos įstatymai tiesiogiai numato galimybę sujungti įvairių įmonių paslaugas formuojant turistinį produktÄ . Kaip matyti iÅ¡ Rusijos Federacijos civilinio kodekso 1006 straipsnio nuostatų, agentavimo sutartis yra kompensuojamoji sutartis. Remiantis kompleksiniu 2013 m. vasario 1 d. sutarties 1.2–1.4, 1.6 papunkčių nuostatų aiÅ¡kinimu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ turi teisę reikalauti tik tų agento (RAB „(duomenys neskelbtini)“) gautų pinigų lėšų, kurias pastarasis gavo už tÄ turistinį produktÄ (ar jo dalį) ir paslaugas, kurias buvo suformavusi bÅ«tent UAB „(duomenys neskelbtini)“. 15.7.

Atsakovės vertinimu, nagrinėjamu atveju Å¡alių sudaryta Sutartis nenumatė draudimo RAB „(duomenys neskelbtini)“ sudaryti agentavimo sutarčių su kitais paslaugų teikėjais, siekiant parduoti turizmo produktÄ savo klientams Rusijos Federacijoje. RAB „(duomenys neskelbtini)“ įgyvendinus Å¡iÄ teisę ir dalį turizmo produktÄ sudarančių paslaugų įgijus iÅ¡ trečiųjų asmenų, UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatsirado teisė reikalauti už Å¡iÄ turizmo produkto dalį RAB „(duomenys neskelbtini)“ klientų Rusijos Federacijoje sumokėtų lėšų. 15.8.

Apeliantė tarp Å¡alių susiklosčiusių santykių kontekste teisės normų, įtvirtintų CK XII skyriuje, nevertina komercinio atstovavimo teisiniais santykiais, nes RAB „(duomenys neskelbtini)“ sandorius su trečiaisiais asmenimis sudarinėjo ne UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, o savo, t. y. RAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu (Å¡i aplinkybė nedviprasmiÅ¡kai ir aiÅ¡kiai įtvirtina Bendradarbiavimo sutartyje). Pripažinus, kad Å¡alių santykiai labiausiai atitinka atlygintinių paslaugų teikimo sutartį, ieÅ¡kovei teko pareiga įrodyti, kad paslaugos, už kurias buvo praÅ¡oma priteisti atlyginimÄ , faktiÅ¡kai buvo suteiktos.

Kadangi ieÅ¡kinyje nurodytų paslaugų (susijusių su bilietų įsigijimu ir transporto paslaugų užsakymu) ieÅ¡kovė neatliko, jos ieÅ¡kinys dėl skolos priteisimo negali bÅ«ti tenkinamas. 15.9. Pripažinęs atsakovės teisę nutraukti terminuotÄ sutartį prieÅ¡ terminÄ , teismas nepagrįstai nusprendė, kad sutartis nutraukta neteisėtai, neįspėjus ieÅ¡kovės apie tai prieÅ¡ 4 mėnesių terminÄ , kuris taikomas tik neapibrėžtam terminui sudarytoms komercinio atstovavimo sutartims.

Kadangi Å¡alių sudaryta bendradarbiavimo sutartis nėra komercinio atstovavimo sutartis ir ji sudaryta apibrėžtam terminui, taikomos CK 6.217 straipsnio nuostatos. Be to, nagrinėjamu atveju Å¡alys Sutarties 8.2–8.3 punktais sutarė, kad sutartis laikoma nutraukta nuo to momento, kai įgaliotojas gauna agento praneÅ¡imÄ , jei praneÅ¡ime nenumatytas vėlesnis sutarties nutraukimo laikas. Apeliantės nuomone, žemesnės instancijos teismas Å¡iÄ abiem Å¡alims numatytÄ teisę apribojo nepagrįstai, taip apribodamas sutarties laisvės principÄ .

16. IeÅ¡kovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė atsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ , praÅ¡o apeliantės apeliacinį skundÄ atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ , priteisti ieÅ¡kovės patirtas iÅ¡laidas apeliacinės instancijos teisme. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai: 16.1. IeÅ¡kovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai ginčui spręsti taikė Lietuvos Respublikos teisę, o atsakovės argumentai dėl Rusijos Federacijos teisės taikymo visiÅ¡kai nepagrįsti.

Teismas pagrįstai sprendime nurodė, kad Sutartyje nėra įtvirtintas šalių susitarimas dėl Rusijos Federacijos teisės taikymo tarp šalių susidariusiam teisiniam santykiui, kadangi šalys susitarė dėl Rusijos Federacijos teisės taikymo tik tuo atveju, jeigu kyla sutartimi neaptarti klausimai bei įvyksta papildomi šalių susitarimai. Teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp šalių kilusio ginčo dalis yra turtinio pobūdžio – dėl piniginės sumos priteisimo, ir šis ginčas tiesiogiai kyla iš Sutarties vykdymo, sutarties nutraukimo klausimas taip pat yra aptariamas Sutartyje, todėl ginčas nėra kilęs dėl sutartimi nesureguliuotų klausimų ar papildomų susitarimų. 16.2.

Pažymima, kad Lietuvos Respublikos teisės taikymas bÅ«tų pagrįstas net ir tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas manytų, kad Å¡alys buvo susitarusios dėl Rusijos Federacijos teisės taikymo, kadangi atsakovė neįvykdė CK 1.12 straipsnio 2 dalyje jai nustatytos pareigos pateikti Å¡alies, kurios teise remiasi, teisės normas, teisės praktikÄ ir doktrinÄ Å¡ioje Å¡alyje. 16.3. IeÅ¡kovė akcentuoja, kad Sutarties 7 skyriuje, 7.3 punkte yra įtvirtintas Å¡alių susitarimas dėl taikytinos teisės, todėl, esant Å¡alių susitarimui, CK 1.37 straipsnio 4 dalis netaikytina.

Be to, nepagrįstas ir atsakovės argumentas, kad atsakovės sutartinė prievolė labiausiai susijusi su Rusijos Federacija. Atsakovė piniginę prievolę pagal sutartį – iÅ¡ turistų gautus pinigus už ieÅ¡kovės parduotÄ turistinį produktÄ , dėl kurių yra pareikÅ¡tas reikalavimas, sumokėti Lietuvos Respublikos įsteigtai ir veikiančiai ieÅ¡kovei turėjo Lietuvos Respublikoje, todėl Å¡i valstybė laikoma prievolės įvykdymo vieta ir atitinkama sutartinė prievolė labiausiai yra susijusi su Lietuvos Respublikos teise. 16.4.

IeÅ¡kovė pažymi, kad apeliaciniame skunde teigiama, kad ieÅ¡kovės reikalavimas pripažinti Sutarties nutraukimÄ neteisėtu negali bÅ«ti nagrinėjamas teisme, kadangi tokio reikalavimo patenkinimas nesukuria materialinių teisinių pasekmių. Pažymima, kad Å¡ių aplinkybių atsakovė nebuvo nurodžiusi nei atsiliepime į ieÅ¡kinį, nei teismo posėdžių metu, kai byla buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme. 16.5. Pažymima, kad ieÅ¡kovės reikalavimÄ dėl Sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu nėra pagrindo konstatuoti, kad Å¡is reikalavimas nesukelia teisinių padarinių – prieÅ¡ingai, nustačius, kad Sutartis buvo nutraukta neteisėtai, yra patvirtinamas vienas iÅ¡ RAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktų nesÄ Å¾iningos konkurencijos veiksmų, dėl ko atsakovei kyla pareiga atlyginti ieÅ¡kovei padarytÄ turtinę žalÄ . 16.6.

Pažymima, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovė neginčijo tarp jos ir ieÅ¡kovės susiklosčiusių komercinių atstovavimo teisinių santykių, neįrodinėjo, kad tarp jų susiklostę atlygintinų paslaugų teisiniai santykiai, tokiÄ versijÄ iÅ¡kėlė tik apeliaciniame skunde. Atsakovė nenurodė ir neįrodinėjo, kad ieÅ¡kovė buvo kokių nors paslaugų teikėja, o atsakovė – jos klientas (arba atvirkščiai), kad ieÅ¡kovė suteikė kokias nors paslaugas atsakovei pagal agentavimo sutartį. 16.7.

Atsakovė savo atsiliepime, kÄ , beje, ne kartÄ nurodo ir apeliaciniame skunde, labai aiÅ¡kiai pripažino, kad santykiuose su ieÅ¡kove pagal sutartį ji veikė bÅ«tent kaip kelionių pardavimo agentas, atsakovė visas lėšas iÅ¡ turistų gavo kaip agentas, o su UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitydavo savo, kaip agento, ataskaitose, už tarpininkavimo paslaugÄ iÅ¡ ieÅ¡kovės gavo komisinį atlyginimÄ . 16.8. IeÅ¡kovė nurodo, kad Å¡alių sudaryta Sutartis, kurios net pavadinime yra žodžiai „agentavimo sutartis“ ir jos sÄ lygos (atsakovės įsipareigojimas Rusijoje vykdyti ieÅ¡kovės turistinio produkto realizavimo veiksmus, ieÅ¡kovės tam reikalingos informacijos atsakovei teikimas, komisinio atlyginimo jai mokėjimas, atsakovės iÅ¡ turistų gautų lėšų nuosavybės teise priklausymas ieÅ¡kove, atsakovės ataskaitų ieÅ¡kovei teikimas ir kt.) visiÅ¡kai atitinka komercinio atstovavimo teisinių santykių bruožus ir pirmosios instancijos teismas teisingai atitinkamai kvalifikavo Å¡alių teisinius santykius. 16.9.

Pažymima, kad nors Sutartį formaliai kaip tarpininkas su turistu pasiraÅ¡ydavo RAB „(duomenys neskelbtini)“ (kaip numatyta Sutartyje), tačiau turizmo paslaugų užsakymo lapuose, kurie pagal Turizmo paslaugų sutarties 1.1 punktÄ yra neatskiriama sutarties dalis, kelionės organizatoriumi visuomet buvo nurodoma UAB „(duomenys neskelbtini)“, o RAB „(duomenys neskelbtini)“ nurodomas tik kaip kelionę parduodantis tarpininkas – agentas. 16.10. IeÅ¡kovė pažymi, kad atsakovė buvo vienintelis ieÅ¡kovės turistinį produktÄ realizavęs agentas, kuris, analogiÅ¡kai, pardavinėjo iÅ¡imtinai tik ieÅ¡kovės organizuojamas keliones, vieninteles atsakovės pajamas sudarė iÅ¡ ieÅ¡kovės pagal Sutartį gaunamas komisinis atlyginimas.

Atsakovė, iÅ¡ ieÅ¡kovės gavusi visÄ reikalingÄ informacijÄ apie ieÅ¡kovės kuriamÄ turistinį produktÄ , ieÅ¡kojo klientų Rusijoje, ten reklamavo ieÅ¡kovės organizuojamas keliones ir už ieÅ¡kovės nurodytas kainas Å¡ias keliones klientams parduodavo, iÅ¡ pastarųjų gautus pinigus pervesdavo ieÅ¡kovei, nes Å¡ios lėšos pagal sutartį teko ieÅ¡kovei nuosavybės teise. Tokiu bÅ«du atsakovė veikė kaip ieÅ¡kovės prekybos agentas Rusijoje ir niekaip kitaip Å¡ių santykių kvalifikuoti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. 16.11.

Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai Å¡alių santykius kvalifikavęs kaip komercinio atstovavimo, teisingai taikė CK 2.166 straipsnio 1 dalį ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovė neįrodė svarbių priežasčių, dėl kurių per vienÄ dienÄ nutraukė terminuotÄ agentavimo sutartį, teismas pagrįstai konstatavo, kad tokių priežasčių nebuvo. Be to, kadangi agentavimo sutartyje įspėjimo apie sutarties nutraukimÄ terminas nebuvo nustatytas, tai anksčiausiai sutartį atsakovė galėjo nutraukti įspėjusi prieÅ¡ 30 dienų ir tik esant svarbioms priežastims (CK 6.218 straipsnio 1 dalis, CK 6.217 straipsnis). 16.12.

IeÅ¡kovė pažymi, kad nors atsakovė plačiai akcentuoja, jog byloje turėjo bÅ«ti taikoma Rusijos Federacijos teisė, tačiau sÄ moningai nutyli, jog Rusijos Federacijos civilinio kodekso 977 straipsnis numato, jog komercinio atstovavimo sutartį nutraukianti Å¡alis kitÄ Å¡alį privalo įspėti apie sutarties nutraukimÄ ne vėliau nei prieÅ¡ trisdeÅ¡imt dienų, jei sutartis nenumato ilgesnio termino. Taigi tiek Lietuvos Respublikos, tiek Rusijos Federacijos teisė imperatyviai numato, kad sutartis vienaÅ¡aliÅ¡kai gali bÅ«ti nutraukta įspėjus kitÄ Å¡alį ne mažiau nei prieÅ¡ trisdeÅ¡imt dienų. 16.13.

Pažymima, kad Rusijos Federacijos teisė Å¡ioje byloje netaikytina, todėl atsakovės mėginimas iÅ¡vengti atsakomybės praÅ¡ant taikyti Å¡ios Å¡alies Civiliniame kodekse nustatytÄ trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ nepagrįstas. Be to, pažymėtina, kad Rusijos Federacijos civilinio kodekso 196 straipsnio 2 dalis numato, kad ieÅ¡kinio senaties terminas negali virÅ¡yti 10 metų (Å¡iÄ dalį atsakovė sÄ moningai nuslepia ir nutyli – kaip minėta, teismui Rusijos Federacijos civilinio kodekso normos pateiktos selektyviai, „iÅ¡karpytos“).

Be to, ataskaitas už 2017 m. balandžio–rugsėjo mėnesius atsakovė ieÅ¡kovei pateikė tik 2018 m. sausio 22 d., todėl ieÅ¡kovė apie savo teisių pažeidimÄ , esantį pagrindu kreiptis į teismÄ , sužinojo tik gavusi iÅ¡ atsakovės ataskaitas ir nuo minėtos datos prasidėjo ieÅ¡kinio senaties terminas, kuris ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo dienÄ nebuvo suėjęs. 16.14. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendime nurodė, kad atsakovė nei ieÅ¡kovei asmeniÅ¡kai, nei bylos nagrinėjimo metu nenurodė ir nepateikė į bylÄ Ä¯rodymų apie tai, kokias konkrečiai ji patyrė iÅ¡laidas už kitų asmenų suteiktas paslaugas, susijusias su Sutarties vykdymu už laikotarpį nuo 2017 m. balandžio iki rugsėjo mėn., nenurodė Å¡ių asmenų pavadinimų, kokios paslaugos tariamai iÅ¡ jų buvo įgytos.

Tokiu bÅ«du teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog per laikotarpį nuo 2017 m. balandžio iki rugsėjo mėnesio patyrė papildomas iÅ¡laidas, susijusias su Sutarties vykdymu, todėl nepagrįstai nesumokėjo 33 800,40 Eur sumos ieÅ¡kovei. Pažymima, kad pagal Sutartį atsakovė galėjo organizuoti tik draudimo ir vizų gavimo paslaugas, tačiau visas kitas paslaugas, įeinančias į turizmo produktÄ , iÅ¡imtinai galėjo teikti tik ieÅ¡kovė.

2. IeÅ¡kovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius E. K. pateikė atsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ â€“ papildomus paaiÅ¡kinimus. Pagrindiniai E. K. nurodyti argumentai: 17.1. UAB „(duomenys neskelbtini)“ siekia suklaidinti teismÄ , sudarydama klaidingÄ Ä¯spÅ«dį, neva RAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2005 metų buvo kelionių organizatorius, ir tik 2013 metais buvo sudaryta sutartis tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir RAB ,(duomenys neskelbtini)“ ir neva abi bendrovės užsiėmė analogiÅ¡ka veikla.

Iš tiesų sutartiniai santykiai tarp ieškovės ir atsakovės prasidėjo anksčiau nei 2013 metais. Buvo sudarytos agentavimo sutartys. 17.2. Visos tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir RAB „(duomenys neskelbtini)“ pasirašytos sutartys savo turiniu buvo vienodos, tokios pat kaip ir 2013 m. sutartis. Visose sutartyse UAB „(duomenys neskelbtini)“ įvardytas kaip įgaliotojas, o RAB „(duomenys neskelbtini)“ – kaip agentas, kuriam mokamas komisinis atlyginimas. Pagal šias sutartis UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo kelionės organizatorius, o RAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo agentas, parduodantis šias keliones Rusijos turistams.

Agentas sutartis su turistais sudarydavo savo vardu, tačiau įgaliotojo sÄ skaita (Å¡iÄ aplinkybę atsakovė nutyli). Sutartyse su turistais buvo nurodyta, kad kelionės organizatorius yra UAB „(duomenys neskelbtini)“. 17.3. Pažymima, kad jokių turistinių paslaugų RAB „(duomenys neskelbtini)“ iÅ¡ UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepirko ir Å¡ių paslaugų nuosavybė niekada agentui nepereidavo. 17.4. Nurodo, kad (duomenys neskelbti) sugalvojo sukčiavimo schemÄ , kaip iÅ¡vengti savo įmonės skolų grÄ Å¾inimo ir dar pasinaudojant tariama paskola užvaldyti E. K. verslÄ . 17.5.

Pažymi, kad net jei (duomenys neskelbtini) ir turėjo E. K. finansinių pretenzijų, tai jos buvo iÅ¡spręstos pasiraÅ¡ant taikos sutartį, ir todėl netinkama remtis tariama E. K. „skola“ kaip teisėta priežastimi nutraukti agentavimo sutartį. 17.6. Pažymima, kad RAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo vienintelis UAB „(duomenys neskelbtini)“ agentas. I. B. 2017 m. kovo 31 d. raÅ¡tu nuo 2017 m. balandžio 1 d. nutraukė agentavimo sutartį, perėmė klientų srautÄ ir jį nukreipė į savo dukros įmonę UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Tai ji padarė, siekdama sutrukdyti E. K. įvykdyti pagal taikos sutartį prisiimtus įsipareigojimus. Kadangi E. K. priklausančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ 80 proc. akcijų antstolio buvo įvertintos tik 9 268 Eur, (duomenys neskelbtini) tikėjosi užvaldyti Å¡ias akcijas priverstinio iÅ¡ieÅ¡kojimo bÅ«du. Tokiu bÅ«du, E. K. nuomone, nemotyvuotas ir neteisėtas agentavimo sutarties nutraukimas buvo vienas iÅ¡ esminių (duomenys neskelbtini) sukčiavimo elementų, siekiant užvaldyti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ verslÄ .

Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai 3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylÄ nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

4. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas raÅ¡ytinio proceso tvarka, iÅ¡skyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas iÅ¡imtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylÄ nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra bÅ«tinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius raÅ¡ytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalykÄ , Å¡alių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro iÅ¡vadÄ , jog nėra pagrindo bylÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali bÅ«ti pasiektas raÅ¡ytinio proceso priemonėmis.

5. Apeliacijos objektÄ sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieÅ¡kovės ieÅ¡kinys dėl skolos priteisimo ir sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Dėl naujų įrodymų pridėjimo 6. CPK 314 straipsnis įtvirtina ribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme. Atsisakoma priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo bÅ«ti pateikti pirmosios instancijos teisme, iÅ¡skyrus atvejus, kai tas teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai tokių įrodymų pateikimo bÅ«tinumas iÅ¡kilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis).

7. Atsakovė kartu su apeliaciniu skundu į bylÄ papildomai pateikė naujus įrodymus – Maskvos miesto advokatų biuro „(duomenys neskelbtini)“ 2021 m. spalio 11 d. specialisto iÅ¡vadÄ su vertimu į lietuvių kalbÄ , ieÅ¡kovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundÄ pateikė 2013 m. gruodžio 23 d. Devintojo arbitražo apeliacinio teismo nutarimÄ N09AP-37685/2013 su vertimu į lietuvių kalbÄ , 09AP-39058/2013, RAB „(duomenys neskelbtini)“ 2018 m. sausio 22 d. raÅ¡tÄ su vertimu į lietuvių kalbÄ .

Atsižvelgdamas į tai, kad pateikti nauji įrodymai yra tiesiogiai susiję su nagrinėjamoje byloje sprendžiamu klausimu, ir tai, kad Å¡ių įrodymų pateikimas į bylÄ iki skundžiamo sprendimo priėmimo buvo neįmanomas, apeliacinės instancijos teismas priima pateiktus naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis). Dėl ginčui spręsti taikytinos teisės 8. Vadovaujantis CK 1.10 straipsnio 1 dalimi, civiliniams santykiams užsienio teisė taikoma tada, kai tai nustato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Å¡alių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai.

CK 1.10 straipsnis, 1.12 straipsnis ir CPK 808 straipsnyje įtvirtintos taisyklės, kuriomis vadovaujantis turi būti nustatoma, kuriais atvejais teismui tenka pareiga aiškinti užsienio teisę ir jos turinį nustatyti pačiam (ex officio), o kuriais – su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus turi pateikti bylos šalys.

9. CK 1.12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad teismas užsienio teisę taiko, aiÅ¡kina ir jos turinį nustato ex officio (savo iniciatyva) tais atvejais, kai tai nustatyta Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ar įstatymuose. CK 1.12 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, jeigu užsienio teisės taikymÄ nustato Å¡alių susitarimas, visus su taikomos užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus, atsižvelgdama į tos teisės oficialų aiÅ¡kinimÄ , jos taikymo praktikÄ ir doktrinÄ atitinkamoje užsienio valstybėje, pateikia ginčo Å¡alis, kuri remiasi užsienio teise. Tos pačios užsienio teisės turinio nustatymo taisyklės įtvirtintos ir CPK 808 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

10. Užsienio teisės turinio nustatymas, priklausomai nuo jos taikymo pagrindo, skirstomas į teisės arba fakto klausimus, kurie lemia pareigos nustatyti užsienio teisės turinį pasiskirstymÄ tarp Å¡alių ir teismo. Kasacinio teismo praktikoje yra iÅ¡aiÅ¡kinta, jog tais atvejais, kai užsienio teisę teismas taiko Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ar įstatymuose nustatytais atvejais ex officio (savo iniciatyva), užsienio teisės turinio klausimas laikytinas teisės, o ne fakto klausimu, ir pareiga jį, vadovaujantis ius novit curia principu, aiÅ¡kintis tenka bylÄ nagrinėjančiam teismui.

Tokiu atveju taikytina užsienio teisė apima visas materialiosios teisės normas, kurios reglamentuoja ginčo santykius, o tai, kas yra laikoma taikytinos materialiosios teisės Å¡altiniais, nustatoma, remiantis atitinkamos valstybės teise. Tais atvejais, kai užsienio teisės taikymÄ nustato Å¡alių susitarimas, užsienio teisės turinio klausimas laikytinas fakto klausimu, o pareiga įrodyti užsienio teisės turinį tenka Å¡alims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110-684/2015, 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-215-823/2020).

11. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad nagrinėjamu atveju šalys 2013 m. vasario 1 d. Sutarties 7 skyriuje „Ginčų sprendimas ir taikoma teisė“ nusistatė ir susitarė, jog visi ginčai dėl Sutarties vykdymo bus sprendžiami derybų keliu, jeigu tai nepavyksta – perduodami arbitražui arba ieškovo šalies teismui (7.1 ir 7.2 punktai). Taip pat numatė, kad sprendžiant šia sutartimi nesureguliuotus ir papildomų susitarimų klausimus šalys vadovaujasi galiojančiais Rusijos Federacijos įstatymais (7.3 punktas).

12. Nors apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad Å¡alys Sutarties 7 skirsnyje „Ginčų sprendimas ir taikytina teisė“ aiÅ¡kiai ir nedviprasmiÅ¡kai susitarė, jog Å¡alys vadovaujasi galiojančiais Rusijos Federacijos įstatymais, apeliacinės instancijos teismas tokius apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadoms, Sutarties 7.3 punkto nuostatÄ vertina kaip Å¡alių susitarimÄ dėl Rusijos Federacijos teisės taikymo tik tuo atveju, jeigu kyla 2013 m. vasario 1 d.

Sutartimi neaptarti klausimai ir kai sprendžiami sudarytų papildomų susitarimų klausimai. Nagrinėjamu atveju papildomi susitarimai tarp Å¡alių sudaryti nebuvo, o Å¡alių ginčas kildinamas iÅ¡ Sutartimi sureguliuotų turtinio pobÅ«džio santykių – atsakovės pareigos tinkamai atsiskaityti su ieÅ¡kove, realizavus turistinį produktÄ , t. y. dėl piniginės sumos priteisimo. Esant Å¡ioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas daro iÅ¡vadÄ , kad, atsižvelgiant į Å¡alių paaiÅ¡kinimus pirmosios instancijos teisme, 2013 m. vasario 1 d.

šalių sudarytos sutarties turinį, minėtu susitarimu nėra įtvirtinta šalių valia dėl Rusijos Federacijos teisės taikymo tarp šalių susidariusiam teisiniam santykiui.

13. Å alių ginčas dėl neturtinio reikalavimo pripažinti neteisėtu Sutarties nutraukimÄ taip pat nėra kildinamas iÅ¡ Sutartimi nesureguliuotų klausimų ar papildomų susitarimų. Sutarties 8 dalyje yra reglamentuota sutarties keitimo, nutraukimo tvarka. Todėl, sprendžiant klausimÄ dėl neturtinio reikalavimo pripažinti neteisėtu Sutarties nutraukimÄ pagrįstumo, nėra teisinio pagrindo vadovautis Rusijos Federacijos įstatymais.

14. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantė, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti Rusijos Federacijos teisę, teismui selektyviai pateikė Rusijos Federacijos civilinio kodekso 10 straipsnio 1 ir 2 dalies, 195 straipsnio, 196 straipsnio 1 dalies, 199 straipsnio 1 ir 2 dalies, 200 straipsnio 1 ir 2 dalies, 310 straipsnio 2 dalies, 450.1 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas ir jų vertimÄ Ä¯ lietuvių kalbÄ , kuriais prašė vadovautis. Toks teiginys vertintinas kaip deklaratyvus, nes jokių įrodymų, susijusių su nagrinėjamu atveju, atsakovės teigimu, aktualios taikytinos Rusijos Federacijos teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiÅ¡kinimÄ , jos taikymo praktikÄ ir doktrinÄ Rusijos Federacijoje atsakovė pirmosios instancijos teismui nepateikė.

CPK 808 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu teismui ar Å¡aliai, kuri remiasi užsienio teise, nepavyksta įvykdyti Å¡io straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos pareigos pateikti / surinkti visus įrodymus, susijusius su taikomos užsienio teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiÅ¡kinimÄ , jos taikymo praktikÄ ir doktrinÄ atitinkamoje užsienio valstybėje, tuomet taikoma Lietuvos Respublikos teisė. Taigi pareiga pateikti įrodymus apie Rusijos Federacijos teisės normas, aktualias tarp Å¡alių kilusiam ginčui iÅ¡spręsti, jų turinį, taikymo Rusijos Federacijoje praktikÄ ir doktrinÄ , tenka apeliantei, reikalaujančiai taikyti Å¡ios valstybės teisę nagrinėjamoje byloje (CK 1.12 straipsnio 2 dalis, 1.37 straipsnio 1 dalis, CPK 808 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantė Å¡ios pareigos tinkamai neįvykdė. Ir nors kartu su apeliaciniu skundu atsakovė pateikė Maskvos miesto advokatų biuro „(duomenys neskelbtini)“ 2021 m. spalio 11 d. specialisto iÅ¡vadÄ su vertimu į lietuvių kalbÄ , tokie duomenys dėl praÅ¡omos taikyti Rusijos Federacijos teisės, nesant oficialaus aiÅ¡kinimo, taikymo praktikos, doktrinos, yra nepakankami. Atsižvelgiant į nurodytÄ teisinį reguliavimÄ ir iÅ¡dėstytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tarp Å¡alių kilusį ginÄÄ dėl piniginių lėšų priteisimo, pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos teisę.

15. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į apeliacinio skundo argumentus, jog net ir tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas manytų, kad Sutarties 7.3 punktas neįtvirtina Å¡alių susitarimo dėl taikytinos teisės ginčų sprendimui, Rusijos Federacijos teisė vis tiek taikytina ex officio, kadangi tai numato įstatymas – CK 1.37 straipsnio 4 dalis. CK 1.37 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad jeigu Å¡alys nepasirinko taikytinos teisės, taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė. Atsakovės teigimu, atsakovės sutartinė prievolė labiausiai susijusi su Rusijos Federacija, t. y. Å¡alimi, kurioje veiklÄ vykdo Rusijos Federacijoje registruota atsakovė. Teisėjų kolegija tokius atsakovės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

16. Nagrinėjamu atveju pagrindinis ginčas vyksta dėl atsakovės (užsienio valstybės juridinio asmens) prievolės sumokėti pinigines lėšas ieÅ¡kovei įvykdymo. CK 6.52 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prievolė turi bÅ«ti įvykdyta toje vietoje, kuri nurodyta sutartyje ar įstatymuose arba kuriÄ nulemia prievolės esmė. Jeigu prievolės įvykdymo vieta nenurodyta, tai, pagal to paties straipsnio 2 dalies 4 punktÄ , piniginė prievolė turi bÅ«ti įvykdyta kreditoriaus gyvenamojoje ar verslo vietoje prievolės įvykdymo termino suėjimo momentu.

Atsakovė piniginę prievolę pagal sutartį – iÅ¡ turistų gautus pinigus už ieÅ¡kovės parduotÄ turistinį produktÄ , dėl kurių yra pareikÅ¡tas reikalavimas, sumokėti Lietuvos Respublikos įsteigtai ir veikiančiai ieÅ¡kovei, turėjo Lietuvos Respublikoje (piniginės lėšos pervedamos į Lietuvos Respublikoje veikiantį bankÄ ), todėl Å¡i valstybė laikoma prievolės įvykdymo vieta ir atitinkamai sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi su ieÅ¡kovės verslo ir gyvenamosios vietos valstybės (Lietuvos Respublikos) teise.

Dėl Å¡alių teisinių santykių kvalifikavimo 17. Teismų praktikoje nuosekliai pažymima, kad tam, jog asmens, kuris kreipėsi į teismÄ pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas bÅ«tų patenkintas, turi bÅ«ti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo Å¡alis, ir iÅ¡ jo kylanti ieÅ¡kovo reikalavimo teisė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016; 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015; 2012 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012).

18. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai šalių tarpusavio santykius vertino kaip komercinio atstovavimo teisinius santykius. Nurodoma, kad šalių santykiai labiausiai atitiko atlygintinių paslaugų teikimo sutartį, todėl teismas netinkamai įvertino iš šių santykių kylančias pasekmes ir padarė nepagrįstas išvadas dėl taikytinos teisės ir reikalavimo teisės į atsakovę galiojimo, tokiu būdu visapusiškai ir objektyviai neištyrė byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiems atsakovės argumentams.

19. Pagal CK 2.152 straipsnio 1 dalį, prekybos agentu laikomas nepriklausomas asmuo, kurio pagrindinė Å«kinė veikla – nuolat už atlyginimÄ tarpininkauti atstovaujamajam sudarant sutartis ar sudaryti sutartis atstovaujamojo vardu ir atstovaujamojo sÄ skaita. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodomi komercinio atstovavimo teisiniams santykiams bÅ«dingi elementai:

1) esminė atstovo funkcija – tarpininkauti arba sudaryti sutartis atstovaujamojo vardu ir sÄ skaita;

2) atstovo savarankiškumas;

3) pagrindinės veiklos kriterijus;

4) atstovo veiklos nuolatinis pobūdis;

5) atstovo veiklos atlygintinumas. Prekybos agento sutartinė veikla kvalifikuojama kaip komercinis atstovavimas, kai yra nustatyti visi šie elementai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-5-684/2016, 40–41 p.). Pagrindinės veiklos kriterijus tenkinamas ir tais atvejais, kai komercinio atstovavimo veikla yra viena iš pagrindinių atitinkamo subjekto veiklų, taigi nereikalaujama, kad tai būtų absoliučiai pagrindinė prekybos agento veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-313/2018, 54 punktas).

Vienas komercinio atstovavimo santykių ypatumų yra tas, kad Å¡ie santykiai pasižymi atstovo veiklos atlygintinumu. CK 2.158 straipsnio 1 dalyje nustatytas imperatyvus reikalavimas atstovaujamajam mokėti prekybos agentui nustatytÄ atlyginimÄ už kiekvienÄ sėkmingai sudarytÄ sandorį (žr., pvz., 2017 m. balandžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-61-421/2017 33, 34 punktus). Komercinio atstovavimo santykiuose įprasta atstovui už darbÄ atlyginti mokant komisinius. Be to, komercinio atstovavimo santykiams yra bÅ«dingas rÅ«pestingumas, pasitikėjimas, bendradarbiavimas, lojalumas, keitimasis informacija ir kt. (CK 2.156 ir 2.157 straipsniai).

AtstovÄ ir atstovaujamÄ jį vienija tas pats tikslas, kiekvienos iÅ¡ Å¡alių rezultatai, siekiant jas siejančios sutarties tikslo, priklauso nuo kitos sutarties Å¡alies indėlio, pastangų ir kooperacijos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-313/2018 68 punktÄ ).

20. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad kelionių organizatorius – ieÅ¡kovė UAB „(duomenys neskelbtini)“, siekdama pritraukti turistų iÅ¡ Rusijos Federacijos, turizmo paslaugų pardavimo tarpininku pasitelkė Å¡ioje valstybėje registruotÄ RAB „(duomenys neskelbtini)“, su kuria 2013 m. vasario 1 d. sudarė Užsienio kelionių operatoriaus kelionių realizavimo agentavimo sutartį, pagal kuriÄ agentas – RAB „(duomenys neskelbtini)“ – įsipareigojo savo vardu, tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ sÄ skaita, vykdyti veiksmus, susijusius su turistinio produkto, t. y. apgyvendinimo, pervežimo, turistų maitinimo, ekskursijų, gidų-vertėjų ir kitų paslaugų, realizavimu Rusijos rinkoje, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo sumokėti už tai RAB „(duomenys neskelbtini)“ atlyginimÄ (Sutarties 1.1 punktas).

Sutartis numatė, kad piniginės lėšos, kurias RAB „(duomenys neskelbtini)“ gauna už turistinį produktÄ , yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybė ir jai turi bÅ«ti pervestos per 30 dienų nuo Å¡ių lėšų iÅ¡ turistų gavimo (1.6 punktas), už turistinio produkto, kurio savininkė buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“, platinimÄ RAB „(duomenys neskelbtini)“ gauna agento atlyginimÄ , kuris aptariamas kas mėnesį ir fiksuojamas atliktų darbų akte (2.3 punktas), RAB „(duomenys neskelbtini)“ privalo kas mėnesį pateikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ataskaitÄ apie atliktÄ darbÄ (2.5 punktas).

21. Apeliantės pagrindinis argumentas, kodėl, jos nuomone, tarp Å¡alių susiklosčiusių santykių negalima vertinti kaip komercinio atstovavimo, yra tai, kad RAB „(duomenys neskelbtini)“ sandorius su trečiaisiais asmenimis sudarinėjo ne UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, o savo, t. y. RAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu. Tai, apeliantės teigimu, neatitinka vieno iÅ¡ komercinio atstovavimo teisiniams santykiams bÅ«dingų elementų – esminė atstovo funkcija yra tarpininkauti arba sudaryti sutartis atstovaujamojo vardu ir sÄ skaita. Apeliantė nurodo, kad tais atvejais, kai netenkinamas bent vienas iÅ¡ komercinio atstovavimo teisiniams santykiams bÅ«dingų elementų, atitinkami teisiniai santykiai negali bÅ«ti kvalifikuojami kaip komercinis atstovavimas.

22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju toks Å¡alių susitarimas, kad atsakovei esant Rusijoje, o ieÅ¡kovei esant Lietuvoje, sutartį savo vardu sudarys atsakovė, neprieÅ¡tarauja komercinio atstovavimo esmei. Be to, kaip tai patvirtino ieÅ¡kovė atsiliepime į apeliacinį skundÄ (tai patvirtino ir ieÅ¡kovės direktorius E. K. savo papildomuose paaiÅ¡kinimuose), nors sutartį formaliai kaip tarpininkas su turistu pasiraÅ¡ydavo RAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau turizmo paslaugų užsakymo lapuose, kurie, pagal Turizmo paslaugų sutarties 1.1 punktÄ , yra neatskiriama sutarties dalis, kelionės organizatoriumi visuomet buvo nurodoma UAB „(duomenys neskelbtini)“, o RAB „(duomenys neskelbtini)“ nurodoma tik kaip kelionę parduodantis tarpininkas – agentas.

23. Teisėjų kolegija sutinka su ieÅ¡kovės atsiliepime į apeliacinį skundÄ nurodytais argumentais, jog Å¡iuo atveju atsakovė buvo vienintelis ieÅ¡kovės turistinį produktÄ realizavęs agentas, kuris, analogiÅ¡kai, pardavinėjo iÅ¡imtinai tik ieÅ¡kovės organizuojamas keliones, vieninteles atsakovės pajamas sudarė iÅ¡ ieÅ¡kovės pagal Sutartį gaunamas komisinis atlyginimas. Atsakovė, iÅ¡ ieÅ¡kovės gavusi visÄ reikalingÄ informacijÄ apie ieÅ¡kovės kuriamÄ turistinį produktÄ , ieÅ¡kojo klientų Rusijoje, ten reklamavo ieÅ¡kovės organizuojamas keliones ir už ieÅ¡kovės nurodytas kainas Å¡ias keliones klientams parduodavo, iÅ¡ pastarųjų gautus pinigus pervesdavo ieÅ¡kovei, nes Å¡ios lėšos pagal Sutartį teko ieÅ¡kovei nuosavybės teise. Esant Å¡ioms aplinkybėms, darytina iÅ¡vada, kad atsakovė veikė kaip ieÅ¡kovės prekybos agentas Rusijoje.

24. Atsakovė, teigdama, jog ieÅ¡kovė atsakovei teikė atlygintinas paslaugas, nepateikė įrodymų, kad ieÅ¡kovė tokias paslaugas teikė ir kokios konkrečiai ieÅ¡kovės paslaugos buvo teikiamos, be to, nepateikė atsakovės ieÅ¡kovei apmokėjimÄ už Å¡ias paslaugas patvirtinančių buhalterinių dokumentų, neįrodė, kad ieÅ¡kovė atsakovei teikė ataskaitas apie paslaugų suteikimÄ ir pan. (CK 6.720 straipsnis, 6.722 straipsnis.). Å ios aplinkybės suponuoja iÅ¡vadÄ , kad jokių turistinių paslaugų RAB „(duomenys neskelbtini)“ iÅ¡ UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepirko ir Å¡ių paslaugų nuosavybė niekada agentui nepereidavo.

25. Esant Å¡ioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro iÅ¡vadÄ , kad atsakovė savo apeliacinio skundo tvirtinimus apie neva tarp Å¡alių susiklosčiusius atlygintinų paslaugų teisinius santykius grindė deklaratyviais teiginiais, todėl nepagrįsti jos argumentai, kad teismas netinkamai kvalifikavo tarp Å¡alių susiklosčiusius teisinius santykius. Å alių santykius kvalifikuoti atlygintinų paslaugų teisiniais santykiais nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Dėl ieÅ¡kinio senaties termino taikymo 26. Apeliantė nurodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieÅ¡kinys buvo pareikÅ¡tas, praleidus Rusijos Federacijos civilinio kodekso 196 straipsnyje įtvirtintÄ trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ , todėl Å¡iuo pagrindu pirmosios instancijos teismas turėjo ieÅ¡kinį atmesti.

27. CK 1.59 straipsnyje numatyta, kad ieÅ¡kinio senatis nustatoma pagal teisę, kuri taikoma civilinių teisinių santykių dalyvių teisėms ir pareigoms nustatyti. CK 1.125 straipsnio nuostatos nustato bendrÄ 10 metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ . Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė sutartį nutraukė nuo 2017 m. balandžio 1 d., iÅ¡ pateikto Å¡alių susiraÅ¡inėjimo matyti, jog 2017 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais ieÅ¡kovė net kelis kartus reikalavo atsakovės pateikti detalias ataskaitas, nurodant informacijÄ apie iÅ¡ „kitų įgaliotojų“ gautas paslaugas, užsakytÄ paslaugų kiekį, paslaugų kodus, paslaugų suteikimo datas, apmokėjimo už tokias paslaugas duomenimis ir pan. Ataskaitas už 2017 m. balandžio–rugsėjo mėnesius atsakovė ieÅ¡kovei pateikė tik 2018 m. sausio 22 d. IeÅ¡kovė su ieÅ¡kiniu dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir skolos priteisimo į teismÄ kreipėsi 2020 m. lapkričio 27 d.

28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismui pagrįstai nustačius, kad nėra pagrindo taikyti Å¡alių teisiniams santykiams, kilusiems iÅ¡ sudarytos 2013 m. vasario 1 d. Sutarties, Rusijos Federacijos teisės, daroma iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovė nėra praleidusi ieÅ¡kinio senaties termino. Dėl ieÅ¡kinio reikalavimo pripažinti atsakovės sutarties vienaÅ¡alį nutraukimÄ neteisėtu 29. Apeliantė nurodo, kad teismas, pripažinęs atsakovės teisę nutraukti terminuotÄ sutartį prieÅ¡ terminÄ , nepagrįstai nusprendė, jog sutartis nutraukta neteisėtai, neįspėjus ieÅ¡kovės apie tai prieÅ¡ 4 mėnesių terminÄ , kuris taikomas tik neapibrėžtam terminui sudarytoms komercinio atstovavimo sutartims. Atsakovės vertinimu, kadangi Å¡alių sudaryta Sutartis nėra komercinio atstovavimo sutartis ir ji sudaryta apibrėžtam terminui, taikomos CK 6.217 straipsnio nuostatos.

30. Sutarties laisvės principas užtikrina sutarties Å¡alies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jo interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo bÅ«du. Dažnai šį pasirinkimÄ lemia kitos sutarties Å¡alies veiksmai ir elgesys vykdant sutartinius įsipareigojimus, o esant sutartinių įsipareigojimų pažeidimui – pažeidimo mastas ir reikÅ¡mė. Esant esminiam sutarties pažeidimui Å¡alis gali pasinaudoti vienaÅ¡aliÅ¡ko sutarties nutraukimo galimybe. VienaÅ¡aliÅ¡ko sutarties nutraukimo atvejai, sÄ lygos ir tvarka nustatyti CK 6.217 straipsnyje.

Å io straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimÄ , kvalifikuojantys požymiai. CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties Å¡alims vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau Å¡ie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienaÅ¡aliÅ¡ki jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-577/2007;

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012, 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-596-313/2015).

31. Kasacinio teismo taip pat iÅ¡aiÅ¡kinta, kad ne kiekvienas sutartyje nurodytas vienaÅ¡aliÅ¡ko nutraukimo atvejis turi bÅ«ti susietas su kitos Å¡alies kalte dėl atsiradimo aplinkybių, sudarančių pagrindÄ vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukti sutartį. Sutartis aptariamu teisiniu pagrindu gali bÅ«ti vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukta dėl susidariusių objektyvių aplinkybių, susiklosčius tam tikrai padėčiai, kai Å¡ios vienaÅ¡aliÅ¡ko sutarties nutraukimo sÄ lygos yra Å¡alių iÅ¡ anksto aptartos sutartyje ir faktinė padėtis, aplinkybės atitinka tokias sutartyje įvardytas sÄ lygas.

Nusistačiusios vienaÅ¡aliÅ¡ko sutarties nutraukimo atvejus sutartyje Å¡alys taip susitaria iÅ¡ esmės dėl to, kad atsiradus tam tikroms sÄ lygoms nebÅ«tinai dėl kitos Å¡alies kaltės viena iÅ¡ sutarties Å¡alių praras interesÄ toliau vykdyti sutartį, kartu ji įgis teisę vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukti sutartį joje nustatytomis sÄ lygomis. Taigi skirtingai nuo CK 6.217 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinto vienaÅ¡aliÅ¡ko sutarties nutraukimo teisinio pagrindo – esminio sutarties pažeidimo, nulemto sutartį pažeidusios Å¡alies kaltais veiksmais, aptariamo straipsnio 5 dalyje įtvirtintas vienaÅ¡aliÅ¡ko sutarties nutraukimo pagrindas – sutartyje nurodytais atvejais – nebÅ«tinai siejamas su vienos iÅ¡ sutarties Å¡alių kalte ar sutarties neįvykdymu (netinkamu vykdymu) siekiant sutartį vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukti Å¡iuo teisiniu pagrindu.

Vis dėlto net ir sutartį vienašališkai nutraukiant, kai tai joje nustatyta, paisant kontrahento teisėtų interesų, tokiu nutraukimu neturėtų būti padaroma neproporcingai didelė žala kontrahento teisėtiems interesams, lyginant su sutartį nutraukiančios šalies interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2014).

32. Sprendžiant klausimÄ , ar toks sutarties nutraukimas yra teisėtas, be sutarties nutraukimo pagrindų egzistavimo, svarbu taip pat nustatyti, ar sutartis nutraukta nustatyta tvarka. CK 6.218 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad CK 6.217 straipsnyje nustatytais pagrindais Å¡alis gali nutraukti sutartį vienaÅ¡aliÅ¡kai, apie sutarties nutraukimÄ praneÅ¡dama kitai Å¡aliai per sutartyje nustatytÄ terminÄ , o jeigu toks nenustatytas, prieÅ¡ trisdeÅ¡imt dienų. Taigi Å¡i taisyklė nustato du reikalavimus vienaÅ¡aliam sutarties nutraukimui:

1) apie sutarties nutraukimÄ ne teismo tvarka bÅ«tina iÅ¡ anksto praneÅ¡ti kitai Å¡aliai;

2) nustatytas terminas, per kurį turi bÅ«ti atliktas praneÅ¡imas apie sutarties nutraukimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-916/2019, 20 punktas). Ä®statyme nenustatyta praneÅ¡imo apie vienaÅ¡alį sutarties nutraukimÄ forma, todėl Å¡alys gali pačios susitarti dėl jos, o jeigu sutartyje neaptarta, – praneÅ¡imu laikytina bet kokia forma, kuri, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, yra protinga ir priimtina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2013). Sprendžiant klausimÄ apie praneÅ¡imo tinkamumÄ svarbu nustatyti, ar sutarties Å¡alis suprato praneÅ¡imo turinį ir galėjo iÅ¡vengti sutarties nutraukimo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2014).

33. Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl CK 6.218 straipsnio 1 dalies aiÅ¡kinimo ir taikymo, konstatuota, kad, nustatant terminÄ , prieÅ¡ kurį vienaÅ¡aliÅ¡kai sutartį nutraukianti Å¡alis privalo praneÅ¡ti kitai Å¡aliai apie savo ketinimus, siekiama apsaugoti kitos Å¡alies interesus, kad Å¡i per nustatytÄ terminÄ pasirengtų sutarties nutraukimo teisiniams ir faktiniams padariniams, siekdama iÅ¡vengti papildomų nuostolių, kurių gali atsirasti dėl to, kad nėra aiÅ¡ku, ar bus reikalaujama įvykdyti sutartį ir ar pavėluotas įvykdymas bus priimtas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2014).

34. Nagrinėjamu atveju Sutarties 8.3 punkte Å¡alys buvo susitarusios, kad agentas turi teisę atsisakyti Å¡ios sutarties nusiųsdamas raÅ¡tiÅ¡kÄ praneÅ¡imÄ Ä¯galiotojui. Sutartis laikoma nutraukta nuo to momento, kai įgaliotojas gauna agento praneÅ¡imÄ , jei praneÅ¡ime nenumatytas vėlesnis sutarties nutraukimo laikas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagrindai, kuriems esant sutartis gali bÅ«ti nutraukta, Å¡ioje sutartyje nėra nurodyti, taip pat nenumatytas ir įspėjimo apie vienaÅ¡alį sutarties nutraukimÄ terminas.

35. Kaip matyti iÅ¡ skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas tarp Å¡alių susiklosčiusius santykius kvalifikuodamas kaip komercinio atstovavimo teisinius santykius, taikė komercinį atstovavimÄ reglamentuojančias teisės normas (CK 2.152 straipsnis, 2.165 straipsnis, 2.166 straipsnis, 6.154 straipsnio 2, 3 dalys, 6.155 straipsni 2 dalis) ir atsižvelgdamas į tai, jog sutartis tęsėsi 4 metus, laikė, jog atsakovė apie sutarties nutraukimÄ turėjo informuoti ieÅ¡kovę prieÅ¡ 4 mėnesius (CK 2.165 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 2.166 straipsnis, Civilinio kodekso antrosios knygos komentaras, CK 2.166 straipsnis (322–323 p.), todėl, atsakovei nesilaikius įstatyme nustatyto termino, atsakovės vienaÅ¡aliÅ¡kÄ Sutarties nutraukimÄ pripažino neteisėtu.

36. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinta, jog pareigos prieÅ¡ nustatytÄ terminÄ informuoti apie sutarties nutraukimÄ pažeidimas pats savaime nesuponuoja pagrindo sutarties nutraukimÄ pripažinti neteisėtu, jeigu faktinis sutarties nutraukimo poreikis buvo akivaizdus ir asmuo, savo teisių pažeidimÄ grindžiantis sutarties nutraukimo tvarkos pažeidimu, neįrodo, kad praneÅ¡imo termino pažeidimas realiai lėmė sutarties Å¡alies civilinių teisių pažeidimÄ , Å¡alis dėl to patyrė papildomų nuostolių ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020).

Todėl, sprendžiant klausimÄ , ar sutartis vienaÅ¡aliÅ¡kai buvo nutraukta teisėtai, turi bÅ«ti atsižvelgiama į tarp Å¡alių susiklosčiusius santykius, praktikÄ , jų tarpusavio santykius reglamentuojančias specialiÄ sias teisės normas, kasacinio teismo praktikÄ .

37. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, Å¡alių santykiai kvalifikuojami kaip komercinio atstovavimo, o Å¡alių sudaryta Sutartis yra terminuota, nagrinėjamu atveju aktualus CK 2.166 straipsnis, reglamentuojantis apibrėžtam terminui sudarytos komercinio atstovavimo sutarties nutraukimÄ . Vadovaujantis Å¡io straipsnio 1 dalimi, apibrėžtam terminui sudarytÄ sutartį kiekviena Å¡alis turi teisę nutraukti prieÅ¡ terminÄ , jeigu tam yra svarbių priežasčių. Atsisakymas nuo Å¡ios teisės negalioja.

38. Pagal CK 2.166 straipsnio 1 dalies normÄ , komercinio atstovavimo sutarties nutraukimo pagrindu gali bÅ«ti svarbios, t. y. esminę reikÅ¡mę sutarties vykdymui turinčios, aplinkybės, o ne bet kokie faktai. Å i nuostata nedetalizuoja, kokie yra svarbių priežasčių kriterijai, tačiau gali bÅ«ti vadovaujamasi bendraisiais esminio sutarties pažeidimo požymiais, nustatytais prievolių teisėje.

39. Tarpininkavimo veikloje, kai sutariama terminuotai naudotis tarpininko paslaugomis už atlyginimÄ , svarbi sutarties nutraukimo priežastis turėtų bÅ«ti aiÅ¡kinama ir kaip aplinkybės, kurios daro reikÅ¡mingÄ Ä¯takÄ Sutarties Å¡alies Å«kinei ar komercinei veiklai. Å ių reikalavimų neatitiktų atstovaujamojo, atstovo ir trečiojo asmens bendro darbo nesklandumai, jeigu Å¡ių nesklandumų nėra pagrindo vertinti kaip esminio sutarties pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-695/2016).

40. Nagrinėjamoje byloje atsakovė ieÅ¡kovei iÅ¡siuntė 2017 m. kovo 31 d. praneÅ¡imÄ , informuodama, kad terminuota, iki 2018 m. vasario 1 d. turėjusi galioti, Sutartis nutraukiama nuo 2017 m. balandžio 1 d. Atsakovė nutraukdama sutartį nenurodė visiÅ¡kai jokių priežasčių, o bylÄ nagrinėjant teisme pateikė versijÄ , kad RAB „(duomenys neskelbtini)“ steigėja I. B. kartu su sutuoktiniu R. B. paskolino ieÅ¡kovės vadovui E. K. iÅ¡ viso 282 970,66 Eur, kurių grÄ Å¾inimÄ E. K. atidėliojo, todėl jie kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismÄ su ieÅ¡kiniu dėl skolos priteisimo, praradus pasitikėjimÄ E. K. ir jo kontroliuojama UAB „(duomenys neskelbtini)“, bendradarbiavimas tapo neįmanomas ir dėl to atsakovė Sutartį nutraukė.

41. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į minėtÄ kasacinio teismo praktikÄ , pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė neįrodė svarbių priežasčių, dėl kurių atsakovė per vienÄ dienÄ nutraukė terminuotÄ Sutartį. Asmeniniai nesklandumai, nesutarimai, kilę tarp įmonių vadovų, negali tapti svarbia ir pagrindine priežastimi nutraukti ilgalaikius juridinių asmenų teisinius santykius. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės nurodytų aplinkybių nepakanka Sutarčiai nutraukti. Atsakovės vienaÅ¡aliÅ¡kas 2013 m. vasario 1 d. sutarties nutraukimas pripažįstamas neteisėtu.

42. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į apeliantės argumentus, kad, priimdamas skundžiamÄ sprendimÄ , žemesnės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog ieÅ¡kovės reikalavimas pripažinti Sutarties nutraukimÄ neteisėtu negali bÅ«ti nagrinėjamas teisme, kadangi tokio reikalavimo patenkinimas nesukuria materialinių teisinių pasekmių. Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovė pareiÅ¡kė reikalavimÄ dėl Sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, tačiau neprašė įpareigoti atsakovės tęsti sutartį ar atlyginti dėl neteisėto sutarties nutraukimo patirtus nuostolius.

Apeliacinės instancijos teismas pritaria argumentams, jog pažeistos teisės konstatavimas, neprašant vienu ar kitu CK 1.138 straipsnyje nustatytu būdu pašalinti dėl padaryto pažeidimo atsiradusių padarinių, neapgina pažeistos teisės ir nesukuria teisinių pasekmių. Neteisėtų veiksmų pripažinimas yra civilinės atsakomybės, kaip vieno iš pažeistos teisės gynimo būdų, sudėties elementas. Vien jo konstatavimas, nenurodant kitų elementų ir neprašant sutartinės ar deliktinės civilinės atsakomybės, nepašalina teisės pažeidimo.

43. Tačiau nagrinėjamu atveju svarbu atsižvelgti į tai, kad Klaipėdos apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-220-513/2021, kurioje ieÅ¡kovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ reiÅ¡kė reikalavimus RAB „(duomenys neskelbtini)“, jo steigėjai ir buvusiai vadovei I. B., jos sutuoktiniui dabartiniam RAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovui R. B., jų dukrai K. B. ir pastarosios įsteigtai ir vadovaujamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl 558 474 Eur žalos, padarytos nesÄ Å¾iningos konkurencijos veiksmais, atlyginimo.

Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje buvo siekiama įrodyti atsakovų neteisėtus veiksmus, tarp kurių ir RAB „(duomenys neskelbtini)“ vienašalis 2013 m. vasario 1 d. Sutarties nutraukimas. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. liepos 27 d. nutartimi nurodė reikalavimus RAB „(duomenys neskelbtini)“ reikšti Rusijos Federacijos teismui. Aukštesnės instancijos teismui išaiškinus, jog RAB „(duomenys neskelbtini)“ reikalavimai, susiję ir kylantys iš Sutarties, turi būti nagrinėjami Lietuvos Respublikos teismuose.

Esant Å¡ioms aplinkybėms, ieÅ¡kovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiÅ¡kė ieÅ¡kinį atsakovei RAB „(duomenys neskelbtini)“ praÅ¡ydama priteisti 33 800,40 Eur skolÄ . Siekiant įrodyti ir konstatuoti, kad RAB „(duomenys neskelbtini)“ Sutartį nutraukė neteisėtai, kartu buvo pareikÅ¡tas ir reikalavimas dėl Sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Siekdama, kad Å¡ios abi Klaipėdos apygardos teisme ir Klaipėdos apylinkės teisme ieÅ¡kovės iÅ¡keltos civilinės bylos bÅ«tų nagrinėjamos kartu ir bÅ«tų priimtas vienas sprendimas, ieÅ¡kovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė praÅ¡ymÄ Å¡ias civilines bylas sujungti (civilinė byla Nr. e2KT-13-1092/2021), tačiau Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas 2021 m. gegužės 12 d. nutartimi sujungti civilines bylas atsisakė.

44. Apeliacinės instancijos teismas daro iÅ¡vadÄ , kad nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovės reikalavimÄ dėl Sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu nėra pagrindo konstatuoti, kad Å¡is reikalavimas nesukelia teisinių padarinių – prieÅ¡ingai, nustačius, kad Sutartis buvo nutraukta neteisėtai, ieÅ¡kovei neužkertama galimybė įrodinėti minėtos sutarties nutraukimÄ kaip vienÄ iÅ¡ RAB „(duomenys neskelbtini)“ nesÄ Å¾iningos konkurencijos veiksmų ir dėl to atsakovei gali kilti pareiga atlyginti ieÅ¡kovei padarytÄ turtinę žalÄ , t. y. objektyviai kyla teisiniai padariniai.

Dėl skolos priteisimo 45. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad, nutraukus Sutartį, nuo 2017 metų balandžio mėnesio atsakovė kitų įgaliotojų paslaugoms atlyginti skyrė 33 800,40 Eur iÅ¡ savo klientų gautų lėšų. Taip pat nurodė, kad po sutarties nutraukimo atsakovė, siekdama užtikrinti tinkamÄ turizmo paslaugų teikimÄ turistams, dalį paslaugų, sudarančių turizmo produktÄ , įsigijo iÅ¡ kitų paslaugų teikėjų (t. y. paslaugos, kurios iki Sutarties nutraukimo klientams buvo teikiamos ieÅ¡kovės).

Atsakovės nuomone, ieškovė turėjo teisę reikalauti iš atsakovės pervesti tik tas pinigines lėšas, kurios gautos, atsakovei realizavus ieškovės teikiamas paslaugas.

46. Apeliantė pažymi, jog Sutartyje nėra draudimo agentui sudaryti kompleksinio kelionių produkto, kuriame gali būti sujungtos kelių kelionių organizatorių paslaugos, jei tai atitinka Kliento reikalavimus ir pageidavimus. Todėl RAB „(duomenys neskelbtini)“, siekdama aukščiausios kokybės paslaugų galutiniam vartotojui, sujungdavo kelių įmonių, teikiančių įvairias paslaugas turizmo srityje, galimybes. Apeliacinės instancijos teismas su tokias apeliantės argumentais neturi pagrindo sutikti.

47. Kaip matyti iÅ¡ Sutarties 1.2. dalies, joje numatyta, kad įgaliotojas, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“, turistams teikia visÄ paslaugų kompleksÄ â€“ apgyvendinimÄ , pervežimÄ , maitinimÄ , ekskursijų, gidų-vertėjų ir kt. paslaugas. Atsakovei buvo numatyta pareiga organizuoti tik turistų draudimÄ ir pagalbÄ jiems gaunant vizas įvažiavimui į LietuvÄ (Sutarties 1.5 dalis). Sutarties 1.6, 3.1 dalyse numatyta, kad piniginės lėšos, kurias RAB „(duomenys neskelbtini)“ gauna iÅ¡ turistų už parduotÄ turistinį produktÄ , yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybė ir turi bÅ«ti pervestos ieÅ¡kovei pagal jos nurodytus rekvizitus per 30 dienų, tačiau ne vėliau kaip per 90 dienų po to, kai jas į savo sÄ skaitÄ gauna RAB „(duomenys neskelbtini)“, iÅ¡skaitant atsakovei priklausantį atlyginimÄ ir iÅ¡laidas, susijusias su sutarties vykdymu.

Sutarties 2.9.2 dalis numatė, kad ieÅ¡kovė turi atlyginti atsakovei iÅ¡laidas, susijusias su pavedimų pagal Å¡iÄ sutartį vykdymu, tačiau tik tuo atveju, jei nurodytas iÅ¡laidas atsakovė turėjo ieÅ¡kovės nurodymu, iÅ¡laidos yra nurodytos RAB „(duomenys neskelbtini)“ ataskaitoje ir pateikus visus pirminius dokumentus, patvirtinančius jos iÅ¡laidas.

48. Byloje pateikti duomenys – atsakovės, kaip agento, ieškovei pateiktos ataskaitos apie 2017 metų balandžio–rugsėjo mėnesiais atliktus darbus – įrodo, kad atsakovė iš turistų gavo, tačiau ieškovei pagal Sutartį nepervedė: 2017 m. balandžio mėnesį – 4 120,09 Eur, 2017 m. gegužės mėnesį – 5 912,71 Eur, 2017 m. birželio mėnesį – 6 975,00 Eur, 2017 m. liepos mėnesį – 9 180,41 Eur, 2017 m. rugpjūčio mėnesį – 7 192,84 Eur, 2017 m. rugsėjo mėnesį – 419,35 Eur, iš viso – 33 800 Eur.

49. Taigi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, iÅ¡ Å¡alių paaiÅ¡kinimų, raÅ¡ytinės bylos medžiagos nustatyta, kad Å¡alys vykdė elektroninį susiraÅ¡inėjimÄ dėl ataskaitų už laikotarpį nuo 2017 m. balandžio iki rugsėjo mėnesio pateikimo, tačiau atsakovė nepateikė ieÅ¡kovei detalių skaičiavimų apie patirtas iÅ¡laidas, kurias ji sumokėjo kitiems asmenims, nepagrindė tokių iÅ¡laidų pirminiais dokumentais, nenurodė Å¡ių asmenų pavadinimų, kokios paslaugos buvo įgytos ir kiek konkrečiai už gautas paslaugas patyrė iÅ¡laidų. Taip pat atsakovė nepateikė tai pagrindžiančių dokumentų. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė taip pat nenurodė ir nepateikė į bylÄ Ä¯rodymų, iÅ¡laidas pagrindžiančių dokumentų apie tai, kokias konkrečiai ji patyrė iÅ¡laidas už kitų asmenų suteiktas paslaugas, susijusias su Sutarties vykdymu už laikotarpį nuo 2017 m. balandžio iki rugsėjo mėnesio.

50. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė neįrodė, jog per laikotarpį nuo 2017 m. balandžio iki rugsėjo mėnesio patyrė papildomas išlaidas, susijusias su Sutarties vykdymu, todėl nepagrįstai nesumokėjo 33 800,40 Eur sumos ieškovei (CK 2.156 straipsnio 2 punktas, 6.1–6.4 straipsniai, 6.38 straipsnis, 6.63 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis, CPK 12, 178 straipsniai).

51. Ir nors apeliantė apeliaciniame skunde pabrėžia, kad Å¡alių sudaryta Sutartis nenumatė draudimo RAB „(duomenys neskelbtini)“ sudaryti agentavimo sutarčių su kitais paslaugų teikėjais, siekiant parduoti turizmo produktÄ savo klientams Rusijos Federacijoje, tačiau, kaip minėta, Sutarties 2.9.2 dalimi Å¡alys susitarė, jog ieÅ¡kovė turi atlyginti atsakovei iÅ¡laidas, susijusias su pavedimų pagal Å¡iÄ sutartį vykdymu, tačiau tik tuo atveju, jei nurodytas iÅ¡laidas atsakovė turėjo ieÅ¡kovės nurodymu, iÅ¡laidos yra nurodytos RAB „(duomenys neskelbtini)“ ataskaitoje ir pateikus visus pirminius dokumentus, patvirtinančius jos iÅ¡laidas.

Esant anksčiau nutartyje iÅ¡dėstytoms aplinkybėms, darytina iÅ¡vada, jog atsakovė neįrodė, jog jos nurodomos patirtos iÅ¡laidos, susijusios su paslaugų turistams teikimu, buvo patirtos ieÅ¡kovės nurodymu, tuo labiau patirtų iÅ¡laidų už „kitų įgaliotojų paslaugas“ atsakovė nei bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei teikiant apeliacinį skundÄ nepagrindė jokiais pirminiais dokumentais. Be to, kaip minėta, pagal Sutartį atsakovė galėjo organizuoti tik draudimo ir vizų gavimo paslaugas, tačiau visas kitas paslaugas, įeinančias į turizmo produktÄ , iÅ¡imtinai galėjo teikti tik ieÅ¡kovė.

52. Apeliacinės instancijos teismas daro iÅ¡vadÄ , kad atsakovė privalėjo ieÅ¡kovei sumokėti visas pinigines lėšas, gautas iÅ¡ turistų už parduotÄ turistinį produktÄ , kurios pagal Sutarties 1.6, 3.1 dalis laikomos ieÅ¡kovės nuosavybe, todėl atsakovė nepagrįstai nesumokėjo 33 800,40 Eur sumos ieÅ¡kovei. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieÅ¡kovės reikalavimÄ dėl 33 800,40 Eur sumos priteisimo (CK 2.156 straipsnio 2 punktas, 6.1–6.4, 6.38 straipsnis, 6.63 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis, CPK 12, 178 straipsniai).

53. Ä®rodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos Å¡alims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylÄ nagrinėjančio teismo įtikinimÄ , kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Pažymėtina, kad civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviÄ jÄ tiesÄ , t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalykÄ , egzistavimo ar neegzistavimo neturi bÅ«ti absoliutus.

Å is įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartÄ pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 52 punktas). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi bÅ«ti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukÅ¡tai iÅ¡keltas.

54. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos medžiaga patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visus teisiÅ¡kai reikÅ¡mingus faktus ir tinkamai juos įvertino, rėmėsi į bylÄ pateiktais raÅ¡ytiniais įrodymais, Å¡alių procesiniais dokumentais, teiktais paaiÅ¡kinimais, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ , nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).

Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip, nei kad siekė apeliantė, nesudaro pagrindo manyti, jog teismas juos įvertino netinkamai ar neiÅ¡samiai. Dėl bylos procesinės baigties 55. Dėl esminių apeliacinio skundo argumentų pasisakyta. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį sprendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ , o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog teismas yra atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iÅ¡ esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-252/2010;

Nr. 3K-3-107/2010).

56. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytais motyvais pagrindo nėra, todėl atsakovės RAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme 57. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, Å¡aliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas teismas priteisia iÅ¡ antrosios Å¡alies, nors Å¡i ir bÅ«tų atleista nuo bylinėjimosi iÅ¡laidų mokėjimo į valstybės biudžetÄ .

58. Atsakovės (apeliantės) RAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundÄ atmetus, jai apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi iÅ¡laidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu ieÅ¡kovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepateikė bylinėjimosi iÅ¡laidas pagrindžiančių dokumentų, todėl praÅ¡ymas priteisti ieÅ¡kovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ iÅ¡ atsakovės RAB „(duomenys neskelbtini)“ turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas netenkinamas. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija n u t a r i a : Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjos Erinija Kazlauskienė Larisa Å imanskienė Danutė Žvinklytė