2019-08-28 Nr. AB-16298-3-63-3-00082-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4913-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00082-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 28.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. Ž. skundą atsakovams Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja T. Ž. (toliau – ir pareiškėja) 2019 m. sausio 30 d. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Klaipėdos skyriaus 2019 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-7-1563 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Tarnybą priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjai; 3) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, ir atsakovo Tarnybos (toliau kartu – ir atsakovai) solidariai priteisti 127 000 Eur turtinei žalai atlyginti ir 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjos teigimu, dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų nepagrįstai atsisakant suteikti jai antrinę teisinę pagalbą ji pralaimėjo civilinę bylą dėl turto padalijimo Klaipėdos apylinkės teisme (2018 m. gruodžio 31 d. sprendimas; ieškinio suma – 126 000 Eur), t. y. turtas buvo visiškai atiduotas pareiškėjos buvusiam vyrui, o ginčijamas Sprendimas, kuriuo atsisakyta suteikti jai antrinę teisinę pagalbą apeliaciniam skundui dėl jos netenkinančio teismo sprendimo paduoti, yra nemotyvuotas, neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant 5 darbo dienų terminą, vilkinant.

Tarnyba, atsakydama į pareiškėjos 2019 m. sausio 2 d. prašymą, 2019 m. sausio 7 d. jai pateikė ne sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo / nesuteikimo, kurį pareiškėja būtų galėjusi apskųsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, o raštą Nr. (2.3) NO-2-96, kuriame nurodomi klaidingi teiginiai apie pareiškėjos skolą valstybei, nepaisant to, kad Tarnyba žinojo apie pareiškėją spaudžiančius terminus (30 dienų terminą apeliaciniam skundui paduoti) ir apie sunkią jos finansinę padėtį, dėl kurios ji neišgalėjo tokios skolos apmokėti, ją išieško antstoliai.

Pareiškėja tvirtino, jog skolos iš jos yra išieškomos už realiai nesuteiktą antrinę teisinę pagalbą kitose bylose dar nuo 2010–2013 metų, kai kurie sprendimai (tarp jų – teismų sprendimai) pareiškėjai iki šiol nebuvo įteikti ir todėl liko neapskųsti. Pareiškėja paaiškino, jog ji tapo nemokia dar 2009 metais, bet ne dėl savo kaltės, o dėl to, kad 5 jos darbdaviai tyčia bankrutavo ir iki šiol jai neišmokėjo teismo sprendimais priteisto darbo užmokesčio (50 000 Eur), tai pareiškėja laikė kartu ir Lietuvos valstybės kalte, be to, pareiškėja nuo 2013 metų iki šiol yra registruota Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kaip bedarbė, yra šešiasdešimties metų, labai sunkiai serga, turi nedarbingumo pažymėjimus ir iki šiol gydosi reabilitacijoje, jai forminamas invalidumas, ji jau 10 metų yra socialiai remiamas asmuo, gauna skurdžią socialinę pašalpą, neturi turto (visas jos turtas yra neteisėtai areštuotas).

Tarnyba turi teisę pati surinkti visą informaciją apie pareiškėjos sunkią turtinę padėtį. Pareiškėja, vadovaudamasi Konstitucijos nuostatomis ir Konstitucinio Teismo išaiškinimais, teigė, kad nebuvo užtikrinta jos teisė į tinkamą teisinį procesą, teisė turėti byloje advokatą ir kt., bei atkreipė į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos nuostatas bei Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus, susijusius su teise į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą. Pareiškėja akcentavo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3189-556/2018 tenkino pareiškėjo J.

S. apeliacinį skundą ir panaikino Tarnybos Klaipėdos skyriaus sprendimą atsisakyti jam suteikti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėja, Tarnybos Klaipėdos skyriui 2019 m. sausio 18 d. teikdama pakartotinį prašymą kuo skubiau suteikti jai antrinę teisinę pagalbą, prašė vadovautis minėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu, taip pat Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimu, tačiau ginčijamame Sprendime tai net nebuvo paminėta, tai sietina su Tarnybos tarnautojų piktnaudžiavimu savo teisėmis, suinteresuotu veikimu prieš pareiškėją ir tyčiniu žalos jai darymu.

Pareiškėja dėl patirtos neturtinės žalos nurodė, jog dėl neteisėtų atsakovų veiksmų jai smarkiai pablogėjo sveikata, ėmė kamuoti fiziniai skausmai, ji patyrė dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, pablogėjo santykiai su artimaisiais, pažįstamais, kamuoja nuolatinė nemiga, ji prarado pasitikėjimą Tarnyba, teismais ir Lietuvos valstybe, ir kt.

3. Atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4. Tarnyba apžvelgė ginčo aplinkybes ir nurodė, kad, 2019 m. sausio 28 d. gavus Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos raštą Nr. (2.3)NO-1-707, iš kurio turinio matyti, jog antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų skolos išieškojimas iš pareiškėjos nėra baigtas, Tarnybos Klaipėdos skyrius 2019 m. sausio 28 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo atsisakė suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu.

Pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės, kad jai nepakanka gaunamų lėšų pragyvenimui ir ji neturi galimybės apmokėti susidariusią skolą, Tarnybos vertinimu, nėra pagrindas suteikti jai antrinę teisinę pagalbą kitose bylose, eliminuojant jos pareigą atlyginti antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Tarnyba atkreipė dėmesį į tai, jog Konstitucinis Teismas 2018 m. spalio 11 d. nutarime pripažino, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostatos prieštarauja Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui tais atvejais, kai asmeniui tokia pagalba yra itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių ir ją užtikrinti baudžiamojoje byloje būtina teisingumo interesams, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3189-556/2018 pažymėjo, kad minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pateikti išaiškinimai dėl nagrinėjamose bylose taikytino teisinio reguliavimo yra aktualūs ir administracinio nusižengimo bylose, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėja 2019 m. sausio 2 d. prašymu prašė suteikti jai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, todėl Tarnybos Klaipėdos skyrius neturėjo pagrindo netaikyti Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte įtvirtinto antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindo.

Tarnyba nurodė ir tai, kad 2019 m. sausio 29 d. Tarnybos Klaipėdos skyriuje buvo gautas pareiškėjos prašymas įvertinti jos individualią situaciją papildomai ir suteikti jai antrinę teisinę pagalbą, tačiau pareiškėja, paprašyta pateikti papildomus dokumentus, tokių dokumentų nepateikė, todėl galutinis Tarnybos sprendimas nėra priimtas. Tarnybos nuomone, pareiškėjos reikalavimas priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą negali būti tenkinamas, nes ji neįrodė nė vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų.

5. Pareiškėja 2019 m. gegužės 16 d. teismui pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, kuriame, atsižvelgdama į Tarnybos argumentus atsiliepime į skundą, kuriais iš esmės teigiama, jog Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3189-556/2018 nėra aktualūs nagrinėjamai bylai, nes ginčas kilo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo būtent civilinėje byloje, prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto, Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-3189-556/2018 atitikimo Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2 ir 6 dalims bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. birželio 11 d. sprendimu atmetė pareiškėjos T. Ž. skundą.

7. Teismas nustatė, kad 2019 m. sausio 2 d. pareiškėja kreipėsi į Tarnybos Klaipėdos skyrių, prašydama suteikti jai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. e2-93-512/2018 apeliacinio skundo parengimui. Tarnybos Klaipėdos skyrius ginčijamu 2019 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-7-1563 atsisakė teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą, vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 ir 14 punktais.

8. Ginčijamas Sprendimas grindžiamas įsiteisėjusiais teismų sprendimais, patvirtinančiais pareiškėjos prievolę sumokėti antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas: Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-315-283/2013 priteisė iš pareiškėjos į valstybės biudžetą 240,00 Lt (69,51 Eur) įmoką už antrinę teisinę pagalbą (nutraukta Tarnybos 2010 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. (1.3)-TPD-153-10); Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-314-279/2013 priteisė iš pareiškėjos į valstybės biudžetą 1 584,00 Lt (458,76 Eur) įmoką už suteiktą antrinę teisinę pagalbą (nutraukta Tarnybos 2010 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPD-154-10); Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-337-739/2013 iš pareiškėjos į valstybės biudžetą priteisė 215,50 Lt (62,41 Eur) įmoką už suteiktą antrinę teisinę pagalbą; Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-486-609/2011 konstatavo Tarnybos 2011 m. liepos 12 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPD-87-11, kuriuo nutraukta antrinė teisinė pagalba ir pareiškėja įpareigota sumokėti 440,00 Lt (127,54 Eur) į valstybės biudžetą, teisėtumą ir pagrįstumą. Be to, Tarnyba 2012 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. (1.31.)-TPD-12-12, vadovaudamasi Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktais, nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjai (pagal 2011 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-1077-11) ir įpareigojo sumokėti į valstybės biudžetą 61,50 Lt (17,83 Eur), o 2012 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPD-31-12, vadovaudamasi Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktais, nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą (pagal 2012 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-19-12) ir įpareigojo pareiškėją sumokėti 200,00 Lt (57,92 Eur) už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

9. Tarnybos Klaipėdos skyrius, gavęs pareiškėjos 2019 m. sausio 2 d. prašymą, 2019 m. sausio 7 d. raštu Nr. (2.3)NO-2-96 pareiškėją įpareigojo per 30 dienų nuo rašto išsiuntimo dienos atsiųsti patvirtinimą, ar ji yra apmokėjusi visas valstybės patirtas išlaidas už antrinės teisinės pagalbos teikimą. Tos pačios dienos raštu Nr. (2.3)NO-2-98 „Dėl informacijos pateikimo“ Tarnybos Klaipėdos skyrius kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją, prašydamas pateikti informaciją, ar yra įvykdytos / vykdomos pareiškėjos išskaitos pagal įsiteisėjusius teismų sprendimus už antrinę teisinę pagalbą. Valstybinės mokesčių inspekcijos 2019 m. sausio 28 d. rašte Nr. (20.2-06 E)RMA-56000 nurodyta, jog pareiškėjos vardu į biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas nuo 2013 m. rugsėjo 25 d. iki 2019 m. sausio 27 d. išskaitytos įmokos: 2017 m. balandžio 11 d. – 18,47 Eur (pagal Panevėžio apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-315-283/2013 išduotą vykdomąjį dokumentą), 2017 m. balandžio 11 d. – 123,69 Eur (pagal Panevėžio apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-314-279/2013 išduotą vykdomąjį dokumentą), 2017 m. balandžio 26 d. – 16,83 Eur (pagal Panevėžio apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-337-739/2013 išduotą vykdomąjį dokumentą), bet pažymėta, kad nėra duomenų apie pareiškėjos atliktus mokėjimus pagal Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 7 d. byloje Nr. I-486-609/2011 išduotą vykdomąjį dokumentą.

10. Teismas pastebėjo, kad pareiškėja antrinės teisinės pagalbos teikimo ir nustatytų tos pagalbos išlaidų neapmokėjimo fakto neginčija, neneigia, jog kartu su prašymu nepateikė dokumentų, patvirtinančių antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumokėjimą, tačiau nurodo, jog jai tenkančios prievolės atlyginti antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas įvykdyti negali dėl sunkios materialinės padėties. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reguliavimą, teismų praktiką ir akcentavo, kad Konstitucinis Teismas konstitucinės justicijos byloje, kurioje priimtas 2018 m. spalio 11 d. nutarimas, ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai tyrė tiek, kiek pagal jį antrinė teisinė pagalba neteikiama baudžiamojoje byloje, o nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl antrinės teisinės pagalbos pareiškėjai teikimo civilinėje byloje, bet laikytina, jog minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pateikti išaiškinimai dėl nagrinėjamoje byloje taikytino teisinio reguliavimo aktualūs ir šioje administracinėje byloje.

11. Teismas atkreipė dėmesį į Įstatymo pakeitimus ir nurodė, jog, pagal Įstatymo 11 straipsnio 10, 11 dalyse (2018 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-1437 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, Tarnybai atsisakius suteikti antrinę teisinę pagalbą (inter alia (be kita ko, įskaitant) vadovaujantis šio straipsnio 7 dalies 11 punktu), pareiškėjas gali kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, o Tarnyba, įvertinusi jo individualią situaciją (gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui), išimtiniais atvejais turi teisę suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje ir jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies. Bylos duomenys patvirtina, jog po to, kai buvo priimtas ginčijamas Sprendimas, pareiškėja motyvuotu rašytiniu prašymu kreipėsi į Tarnybą dėl jos individualios situacijos papildomo įvertinimo. Kadangi byloje nebuvo duomenų apie procedūrinio sprendimo dėl ankščiau nurodyto pareiškėjos prašymo priėmimą ir šiuo aspektu Tarnybos veiksmai nėra ginčijami, reikalavimas įpareigoti Tarnybą priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos pareiškėjai teikimo pripažintas nepagrįstu.

12. Teismas pabrėžė, jog nėra nuginčyta, kad pareiškėja nėra sumokėjusi antrinės teisinės pagalbos išlaidų (634,60 Eur), todėl, jo vertinimu, Sprendimu antrinė teisinė pagalba pareiškėjai nesuteikta pagrįstai. Ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį panaikinti. Atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamoje byloje atsakovų neteisėti veiksmai nebuvo konstatuoti, t. y. nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, teismas netenkino ir pareiškėjo reikalavimo priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą bei 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

13. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pagrįstumo, pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3189-556/2018 nėra norminai administraciniai aktai, kurių teisėtumas gali būti tiriamas teisme. Teismui nekilo abejonių dėl ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo, todėl prašymas ištirti įstatymo normų teisėtumą atmestas.

III. 14. Pareiškėja T. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. birželio 11 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat tenkinti jos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir 5 proc. metinių procesinių palūkanų.

15. Pareiškėja pakartoja skunde išdėstytus savo argumentus, apžvelgia teismui suformuluotus prašymus ir pateiktus dokumentus, atsakovo argumentus bei teismo sprendimo motyvus. Mano, kad teismo sprendime buvo nukrypta nuo skundo esmės ir imta cituoti tai, kas nebuvo skundžiama, be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pažymima, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, ir nepakankamai atkreiptas dėmesys į Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarime pateiktus išaiškinimus. Pareiškėja teigia, jog bylos duomenys patvirtina, kad po to, kai buvo priimtas Sprendimas, ji motyvuotu rašytiniu prašymu kreipėsi į Tarnybą dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, pareiškėja Tarnybos veiksmus ginčijo ir šiuo aspektu, todėl jos reikalavimas įpareigoti Tarnybą priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo negalėjo būti pripažintas nepagrįstu. Be to, pareiškėjos nuomone, kilusiame ginče yra pagrindas priteisti jai turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, nes Tarnyba savo veiksmais prisidėjo prie jai priklausančio turto netekimo, t. y. tyčia nesuteikė advokato civilinėje byloje Nr. e2-93-512/2018 apeliaciniam skundui paduoti, o dėl tokių Tarnybos veiksmų labai pablogėjo pareiškėjos sveikata, ji patyrė dvasinį sukrėtimą, pažeminimą ir kt. Pareiškėja įsitikinusi, jog teismas tyčia netenkino jos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir pernelyg nesąžiningai palaikė atsakovus. Pareiškėja tvirtina, kad nagrinėjama byla buvo išnagrinėta šališkai, neteisingai ir neobjektyviai, sąmoningai nesivadovaujant Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3189-556/2018.

16. Atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, nurodo palaikanti anksčiau išdėstytą savo poziciją, skundžiamą teismo sprendimą laiko teisėtu ir pagrįstu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2019 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-7-1563, kuriuo atsisakyta suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 ir 14 punktuose įtvirtintais pagrindais, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos pareiškėjai galbūt neteisėtu atsisakymu suteikti jai antrinę teisinę pagalbą, atlyginimo.

18. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas, ne kartą yra akcentavęs, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia (žr., pvz., 2012 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1681/2012, išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016, 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4709-415/2019).

20. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai, tarp jų – jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies (11 p.), ir jeigu pareiškėjas per tarnybos nustatytą terminą nepateikė visų šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų (14 p.).

21. Konstitucinis Teismas 2018 m. spalio 11 d. nutarimu pripažino, kad Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 54-2675) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, tais atvejais, kai asmeniui tokia pagalba yra itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių ir ją užtikrinti baudžiamojoje byloje būtina teisingumo interesais, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pastarajame Konstitucinio Teismo nutarime pateiktus išaiškinimus ir padarytas išvadas ne kartą pritaikė savo jurisprudencijoje, be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3189-556/2018, konstatuodamas, kad Tarnybos sprendimas atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu, neatsižvelgiant į jokias aplinkybes, t. y. nei į asmens turtą ir pajamas, nei į teisingumo interesus, inter alia (be kita ko, įskaitant) bylos ar taikomos teisės sudėtingumą, tam tikrus asmens socialinės ir asmeninės padėties ypatumus, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Akcentuotina, kad minėta Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicija reiškia ne tai, kad valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba turi būti teikiama neatsižvelgiant į pareiškėjo skolą Tarnybai (Lietuvos valstybei), o tai, kad, sprendžiant dėl atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu, asmens įsiskolinimo Tarnybai (Lietuvos valstybei) faktas savaime nėra pakankamas ir turi būti vertinamos papildomos aplinkybės.

22. Kilusio ginčo kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad po Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimo priėmimo įsigaliojo ginčui aktualių Įstatymo nuostatų pakeitimai. Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo Nr. VIII-1591 2, 11, 12, 13, 14, 15, 18, 19, 21, 22, 23, 24, 29, 30, 31, 32, 34 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymu (2018 m. birželio 30 d. Nr. XIII-1437), įsigaliojusiu 2019 m. sausio 1 d. (to paties įstatymo 19 str. 1 d.), Įstatymo 11 straipsnio 10 dalis buvo pakeista, ją išdėstant taip: „Tarnyba turi teisę išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į šio straipsnio 11 dalyje nurodytą pareiškėjo prašymą ir įvertinusi konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad yra šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktuose nustatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai“, be to, Įstatymo 11 straipsnis buvo papildytas 11 dalimi, numatančia: „Kai tarnyba, vadovaudamasi šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktais, priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas turi teisę kreiptis į tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo ir pateikti šį prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją. Individuali pareiškėjo situacija vertinama atsižvelgiant į gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui. Šiuo atveju tarnyba sprendimą priima teisingumo ministro nustatyta tvarka.“ Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priėmimo tvarką, kai pareiškėjas kreipiasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, nustato Sprendimų priėmimo, įvertinus individualią pareiškėjo situaciją, tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 1R-121 (2019 m. sausio 7 d. įsakymo Nr. 1R-16 redakcija, įsigaliojusi 2019 m. sausio 8 d.).

23. Teisėjų kolegija, išanalizavusi aptartą teisinį reglamentavimą, prieina prie išvados, jog, nepaisant to, kad Įstatymo 11 straipsnio 11 dalies nuostatas įgyvendinantis teisės aktas įsigaliojo po kelių dienų nuo pareiškėjos kreipimosi į Tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo (2019 m. sausio 2 d.), realiai kreipimosi į Tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo dieną galiojusios Įstatymo nuostatos pareiškėjai nebesudarė Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarime konstatuotų kliūčių veiksmingai pasinaudoti Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise kreiptis į teismą, o pareiškėja nepateikė jokių argumentų, galinčių sukelti pagrįstas abejones, kad šiuo metu galiojantis ginčui aktualus teisinis reglamentavimas yra nesuderinamas su Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje garantuojamu teisingo bylos išnagrinėjimo nepriklausomame ir nešališkame teisme imperatyvu, konstituciniu teisinės valstybės principu, suponuojama valstybės pareiga užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kuriems tokia pagalba būtų itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, tais atvejais, kai tai būtina teisingumo interesais, taip pat iš Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų konstitucinių teisės į gynybą ir teisės turėti advokatą kylančia valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali. Atitinkamai atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, spręsdami dėl teisinių prielaidų pareiškėjai skirti antrinę teisinę pagalbą egzistavimo, neturėjo pagrindo remtis Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-3189-556/2018 išvadomis.

24. Nagrinėjamu atveju pareiškėja 2019 m. sausio 2 d. Tarnybos Klaipėdos skyriui pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą (I t., b. l. 112–116), siekdama gauti advokato pagalbą apeliaciniam skundui dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-93-512/2018 parengti, prie prašymo pridėjo minėtą Klaipėdos apylinkės teismo sprendimą.

25. Tarnybos Klaipėdos skyrius 2019 m. sausio 7 d. rašte Nr. (2.3)NO-2-96 (I t., b. l. 130–131) pareiškėjai nurodė, kad jis iki šiol nėra gavęs duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja yra sumokėjusi visas nurodytas antrinės teisinės pagalbos išlaidas, prašė per 30 dienų nuo šio rašto išsiuntimo dienos atsiųsti patvirtinimą, kad pareiškėja yra apmokėjusi visas valstybės patirtas išlaidas už antrinės teisinės pagalbos teikimą, bei informavo, kad, negavus nurodytos informacijos ir dokumentų, bus atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą pagal 2019 m. sausio 2 d. prašymą.

26. Tarnybos Klaipėdos skyrius 2019 m. sausio 7 d. raštu Nr. (2.3)NO-2-98 (I t., b. l. 132–133) kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją, prašydamas pateikti informaciją, ar yra įvykdytos / vykdomos išskaitos iš pareiškėjos pagal įsiteisėjusius nurodytus teismų sprendimus, bei nurodyti susidariusios skolos likutį.

27. Pareiškėja 2019 m. sausio 18 d. prašymu (I t., b. l. 134) Tarnybos Klaipėdos skyriaus prašė nedelsiant priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo / nesuteikimo, nurodė, kad Tarnyba yra praleidusi įstatymu nustatytą terminą tokiam sprendimui priimti, paaiškino, kad skolas išieško antstoliai, ir tvirtino, kad Tarnyba piktavališkai nevykdo Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-3189-556/2018, kuriuose, jos nuomone, išaiškinta, kad teisinė pagalba suteikiama neatsižvelgiant į skolą Tarnybai.

28. Valstybinė mokesčių inspekcija 2019 m. sausio 28 d. raštu Nr. (20.2-06 E) RMA-56000 (I t., b. l. 137) Tarnybos Klaipėdos skyriui pateikė duomenis apie į biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas įskaitytas įmokas ir pažymėjo, kad nėra duomenų apie pareiškėjos atliktus mokėjimus į biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas pagal Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 7 d. vykdomąjį dokumentą Nr. I-486-609/2011.

29. Tarnybos Klaipėdos skyrius 2019 m. sausio 28 d. priėmė ginčijamą Sprendimą (I t., b. l. 138–139), kuriame nurodė, kad Tarnyba iki šiol nėra gavusi duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja yra sumokėjusi visas nurodytas antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurios sudaro 793,86 Eur (2 741,04 Lt), o pareiškėja per Tarnybos nustatytą terminą nepateikė prašomų dokumentų antrinei teisinei pagalbai gauti. Atsižvelgiant į tai, buvo atsisakyta pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą.

30. Pareiškėja 2019 m. sausio 29 d. prašymu (I t., b. l. 140) Tarnybos Klaipėdos skyriaus prašė panaikinti Sprendimą ir įvertinti individualiai papildomai jos turtinę situaciją, atsižvelgiant į gyvenimo lygį, turto ir pajamų neturėjimą, sveikatos stovį, procesinę padėtį civilinėje byloje, atimto turto mąstą, numanomus neigiamus padarinius pareiškėjai kaip atsakovei, bei įvykdyti Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3189-556/2018, kurie, pareiškėjos nuomone, įrodo, kad antrinė teisinė pagalba turi būti skiriama neatsižvelgiant į įsiskolinimą Tarnybai kitose bylose.

31. Tarnyba 2019 m. vasario 5 d. raštu Nr. (2.5)NO-2-818 (I t., b. l. 142) informavo pareiškėją, kad, siekiant papildomai įvertinti jos individualią situaciją, reikalingi papildomi duomenys apie jos finansinę padėtį ir turimą išsilavinimą, ir prašė pareiškėjos per 7 darbo dienas nuo šio rašto gavimo dienos pateikti dokumentus, pagrindžiančius jos turtinę padėtį, patirtas vartojimo išlaidas ir turimus finansinius įsipareigojimus už laikotarpį nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d., bei jos išsilavinimą ir profesiją pagrindžiančius dokumentus.

32. Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą, pateiktame 2019 m. vasario 18 d., nurodė, kad pareiškėja papildomų dokumentų papildomam vertinimui nėra pateikusi, todėl galutinis Tarnybos sprendimas nėra priimtas.

33. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra ginčo, kad pareiškėja turi įsiskolinimą Tarnybai (Lietuvos valstybei) už jai anksčiau teiktą antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjos mokėtinos sumos už jai anksčiau teiktą antrinę teisinę pagalbą yra pripažintos teismų sprendimais (žr. nutarties 8 p.) ir jos nesudaro ginčo dalyko nagrinėjamoje byloje. Įvertinus anksčiau aptartas faktines aplinkybes, t. y. kad pareiškėja iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies, matyti, jog atsakovas Sprendimu pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu. Kita vertus, atsakovas Sprendime neįvardijo, kokių Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų per Tarnybos nustatytą terminą pareiškėja nepateikė, o 2019 m. sausio 7 d. raštu Nr. (2.3)NO-2-96 pareiškėjos buvo prašoma per 30 dienų nuo šio rašto išsiuntimo dienos atsiųsti patvirtinimą, kad pareiškėja yra apmokėjusi visas valstybės patirtas išlaidas už antrinės teisinės pagalbos teikimą, tačiau pareiškėja tokio patvirtinimo akivaizdžiai negalėjo pateikti ir 2019 m. sausio 18 d. prašyme atsakovui paaiškino, kad jos skolas išieško antstoliai, todėl darytina išvada, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 14 punkte įtvirtintas antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindas Sprendime buvo nurodytas nepagrįstai. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte įtvirtintas pagrindas yra pakankamas ir savarankiškas atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, minėta aplinkybė nesudaro pagrindo visą Sprendimą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu.

34. Pareiškėja taip pat teigia, kad Sprendimas buvo priimtas nesilaikant įstatymuose nustatytų terminų. Dėl šios pareiškėjos pretenzijos pastebėtina, kad, pirma, skundžiami teisės aktai gali būti panaikinami ne dėl bet kokių procedūrinių taisyklių pažeidimo, o dėl pažeistų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. 1 d. 3 p.); antra, vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, tais atvejais, kai sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo negali būti priimamas iš karto, šis sprendimas civilinėse bylose priimamas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų ir šio įstatymo 11 straipsnio 9 dalyje nurodytos advokato išvados arba šio straipsnio 14 dalyje nurodytos informacijos gavimo dienos, o nagrinėjamu atveju atsakovas 2019 m. sausio 7 d. (t. y. per 3 darbo dienas nuo pareiškėjos prašymo gavimo) kreipėsi į pareiškėją ir Valstybinę mokesčių inspekciją dėl informacijos apie pareiškėjos įsiskolinimus pateikimo ir ginčijamą Sprendimą priėmė tą pačią dieną (t. y. 2019 m. sausio 28 d.), kai gavo reikalingą informaciją iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, pareiškėja 2019 m. sausio 18 d. prašyme jokių konkrečių duomenų apie savo įsiskolinimus už anksčiau teiktą antrinę teisinę pagalbą nepateikė, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą terminą.

35. Akcentuotina, kad, Tarnybai atsisakius teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu, atsirado Įstatymo 11 straipsnio 11 dalyje numatytos teisinės ir faktinės prielaidos pareiškėjai kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo ir pateikti šį prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją. Remiantis byloje esančiais duomenimis, pareiškėja ėmėsi veiksmų šia teise pasinaudoti, pateikdama 2019 m. sausio 29 d. prašymą. Kadangi pareiškėjos individualios situacijos papildomas įvertinimas nėra nagrinėjamos administracinės bylos dalykas (pareiškėja skunde jokių reikalavimų dėl to nesuformulavo), teisėjų kolegija šiuo aspektu plačiau nepasisakys.

36. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Nagrinėjamoje byloje yra nustatytas vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo) – neegzistavimas, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjos reikalavimas priteisti jai turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą yra atmestinas.

37. Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat prašo tenkinti jos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pažymėtina, kad kreipimąsi į Konstitucinį Teismą reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, jog, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Ši teismo teisė nėra siejama su atitinkamais proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016).

38. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, šio prašymo netenkino, akcentavęs, kad Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3189-556/2018 nėra norminai administraciniai aktai, kurių teisėtumas gali būti tiriamas Konstituciniame Teisme, ir kad teismui nekilo abejonių dėl ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo teisėtumo. Pareiškėja, nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, nepateikia jokių tokio nesutikimo argumentų. Pastebėtina, kad ir pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą (II t., b. l. 82) yra grindžiamas tik nesutikimu su atsakovo atsiliepime į skundą išdėstyta pozicija, kad Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimas Nr. KT20-N11/2018 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3189-556/2018 nėra aktualūs nagrinėjant civilines bylas. Pareiškėja nepateikė jokių argumentų, iš kurių būtų galima spręsti, kad, 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojus Įstatymo nuostatų pakeitimams, Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarime konstatuoti Įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo trūkumai nebuvo pašalinti, tokių abejonių nekyla ir apeliacinės instancijos teismui, todėl laikytina, kad pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą buvo atmestas pagrįstai.

39. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Teisėjų kolegija, likusius pareiškėjos ir atsakovo argumentus laikydamas pertekliniais ir neturinčiais lemiamos teisinės reikšmės bylos baigčiai, plačiau jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

40. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi teismo procesinis sprendimas yra priimamas ne pareiškėjos naudai, atitinkamai netenkinamas ir jos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė