2019-12-04 Nr. AB-22659-3-61-3-00076-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2246-415/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00076-2018-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovas), 3 000 Eur neturtinę ir 5 000 Eur turtinę žalą, kurią patyrė laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. iki 2017 m. spalio 2 d.

2. Pareiškėjas nurodė, kad prašomą priteisti neturtinę žalą grindžia tuo, jog buvo patyręs fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą, nes Vilniaus PN administracija jį vertė dirbti darbus be jokio instruktažo, be saugos priemonių ir dideliame aukštyje. Skunde nurodė, kad dirbdamas tokiomis sąlygomis, susipjaustė rankas į spygliuotas vielas bei susiplėšė drabužius, todėl prašė priteisti 3 000 Eur neturtinę žalą.

3. Pareiškėjas teigė, kad buvo išnaudojamas, verčiamas dirbti po 10–12 valandų neatlygintiną darbą, taip pat buvo priverstas statyti 4–5 metrų aukščio ir 30 metrų ilgio tvorą, kuri yra ant kamerų tipo patalpų drausmės grupės pasivaikščiojimų kiemelių stogo, skirta apsaugoti Vilniaus PN, kad nepatektų draudžiami daiktai. Pareiškėjas taip pat teigia, kad statomai tvorai buvo naudojama spygliuota viela, kuria buvo ne kartą susižalojęs, susiplėšęs drabužius, o prieš naudodamas elektros prietaisus - kampinį šlifuoklį ir suvirinimo aparatą, nebuvo pasirašytinai supažindintas su darbų saugos reikalavimais ar instruktuotas. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad dideliame aukštyje dirbo ant kopėčių be jokių apsaugos priemonių, t. y. diržų ar virvių.

4. Pareiškėjas skunde nurodė, kad prieš pradedant statyti minėtą tvorą buvo išleistas dirbti į besargybą, o būdamas ten laukė, kada bus suteiktas leidimas pradėti dirbti statybos bendrovėje „Naujoji statyba“, tačiau Vilniaus PN administracija pažadėjo išleisti tik su sąlyga, kad bus pastatyta tvora, todėl už priverstinį darbą pareiškėjas prašė priteisti 5 000 Eur turtinę žalą.

5. Pareiškėjas taip pat teigė, kad dėl šių pažeidimų 2017 m. lapkričio 27 d. jis kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą su prašymu atlikti ikiteisminį tyrimą dėl Vilniaus PN pavaduotojo ir Apsaugos ir priežiūros skyriaus inspektoriaus neteisėtų veiksmų ir išnaudojimo, tačiau ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta pradėti, todėl, pareiškėjo nuomone, būtų tikslinga įvertinti minėtų pareigūnų veiksmus tarnybinės (drausminės) atsakomybės požiūriu.

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. birželio 15 d. iki 2017 m. rugpjūčio 4 d. dirbo Vilniaus PN Ūkio skyriaus šaltkalvio pareigose (nuo 2016 m. birželio 15 d. iki 2016 m. liepos 5 d. – 0,25 etato, nuo 2016 m. liepos 5 d. iki 2017 m. balandžio 6 d. – 0,75 etato, nuo 2017 m. balandžio 6 d. iki 2017 m. rugpjūčio 4 d. – pilnu etatu), o nuo 2017 m. rugpjūčio 8 d. iki 2017 m. rugpjūčio 16 d. pareiškėjas dirbo Vilniaus PN Ūkio skyriaus pagalbiniu darbininku. Nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjas buvo įdarbintas Pravieniškių filialo Vilniaus padalinio darbininko – laikininko pareigose ir pradėjo dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Nauja statyba“ statybos objekte, adresu: Daugėliškio g. 11, Vilniuje.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, po jo atleidimo 2017 m. rugpjūčio 16 d., kreipėsi į Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus viršininko pavaduotoją dėl galimybės dirbti įstaigai, jos gerovei bei valstybei naudingus darbus, t. y. buvo pasiruošęs ir motyvuotas dirbti neatlygintinai įstaigos labui, o savo sąžiningu ir neatlygintinu darbu norėjo įrodyti, jog yra vertas pataisos namų administracijos, kuri jam suteikė teisę išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų be palydos ar be sargybos, pasitikėjimo. Vilniaus PN administracija, atsižvelgusi į pareiškėjo ilgalaikį darbą Vilniaus PN Ūkio skyriaus šaltkalviu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 134 straipsniu, kuris reglamentuoja nuteistųjų įtraukimą į nemokamus darbus, nusprendė neprieštarauti pareiškėjo iniciatyvai atlikti darbus įstaigos labui neatlygintinai. Pažymėjo, kad pagrindinius tvoros aukštinimo ir tinklo įrengimo darbus atliko darbuotojas, dirbantis šaltkalviu, kiti Ūkio skyriuje dirbantys asmenys, o pareiškėjas kartu su jais atliko nekvalifikuotus, papildomo pasiruošimo nereikalaujančius darbus.

9. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiais, kad jis buvo išnaudojamas įrengiant papildomas technines inžinerines priemones, užkardančias draudžiamų daiktų patekimą į pataisos namus. Pareiškėjas pats prašė leisti neatlygintinai prisidėti prie atliekamų darbų, jis žinojo, kad iš pagalbinio darbininko pareigų yra atleistas, todėl už jo darbą nebus apmokėta. Jam nebuvo nustatytas darbo laikas, dirbo neverčiamas ir neprašomas, išskirtinai savo iniciatyva. Akcentavo, kad nuteistųjų laisvės atėmimu darbas yra viena iš nuteistųjų pataisos priemonių. Vilniaus PN nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog jis dirbo po 10–12 val. 4–5 metrų aukštyje be saugos instruktažo. Pažymėjo, kad pareiškėjo atliktiems darbams nebuvo nustatytas joks darbo laiko grafikas, darbai buvo vykdomi ant nuteistiesiems skirtų pasivaikščiojimo kiemelių stogo, o nuo kiemelių stogo iki tvoros aukštinimo stulpų bei tinklo įrengimo vietos, aukštis buvo apie 50–70 cm, o ne 4–5 metrai, kaip teigė pareiškėjas.

10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, įdarbinus jį Vilniaus PN 2016 m. birželio 15 d., buvo instruktuotas dėl darbuotojų saugos ir sveikatos, pakartotinai instruktuotas 2017 m. sausio 6 d. Jokių tyrimų dėl nelaimingų atsitikimų administracija neatliko ir duomenų apie D. K. susižalojimą negavo.

11. Vilniaus PN atsiliepime dėl apmokėjimo pareiškėjui už atliktą darbą nurodė, kad atlikus tarnybinį patikrinimą, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo konstatuota, jog Vilniaus PN pareigūnai neteisingai interpretavo BVK 134 straipsnio nuostatas dėl nuteistųjų įtraukimo į nemokamus darbus, todėl yra pagrindas pareiškėjui apmokėti už atliktą darbą. Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. sausio 3 d. įsakymu pareiškėjui buvo apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis už 10 darbo dienų sumokėti, t. y. jam buvo priskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis 95 Eur už 10 darbo dienų. Taip pat nurodyta, kad bus sprendžiamas klausimas dėl Išvadoje nurodyto darbo apmokėjimo dydžio.

12. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti jam neturtinę žalą yra nepagrįstas, grindžiamas abstrakčiais teiginiais. Pareiškėjas nepagrindė, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikė jokių įrodymų, kuriais būtų galima pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą. Atsakovo nuomone, pareiškėjas į teismą kreipėsi galbūt siekdamas tik turtinės naudos, kadangi Vilniaus PN administracija savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 4 d. sprendimu tenkino pareiškėjo D. K. skundo dalį ir priteisė D. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 113,80 Eur turtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. birželio 8 d. su prašymu reg. Nr. 29(8)-847 kreipėsi į Vilniaus PN direktorių, prašydamas priimti dirbti į garažą. Tuo pagrindu, 2016 m. birželio 15 d. Vilniaus PN direktoriaus įsakymu Nr. 7-200 pareiškėjas nuo 2016 m. birželio 15 d. buvo įdarbintas Vilniaus PN Ūkio skyriaus šaltkalviu 0,25 etato. Vilniaus PN Ūkio skyriaus šaltkalvio pareigybės aprašyme, darbuotojų saugos ir sveikatos instruktavimų darbo vietoje registravimo žurnale bei gaisrinės saugos instruktažų registracijos žurnale nurodyta, kad pareiškėjas, prieš priimant jį į šaltkalvio darbą, buvo instruktuotas.

15. Pareiškėjas 2016 m. birželio 30 d. pateikė prašymą dėl etato ir atlyginimo padidinimo. Vilniaus PN direktorius 2016 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 7-231 pareiškėjui nustatė 0,75 šaltkalvio etatą nuo 2016 m. liepos 5 d. Gavus pareiškėjo 2017 m. balandžio 4 d. prašymą reg. Nr. 29(8)-632, buvo priimtas Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. balandžio 6 d. įsakymas Nr. 7-112, kuriuo pareiškėjui nustatytas pilnas šaltkalvio etatas nuo 2017 m. balandžio 6 d. Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. 7-265 pareiškėjas jo paties prašymu buvo atleistas iš šaltkalvio pareigų, o 2017 m. rugpjūčio 8 d. Vilniaus PN direktoriaus įsakymu Nr. 7-267 buvo įdarbintas Vilniaus PN Ūkio skyriaus pagalbiniu darbininku 0,5 etato. Pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 14 d. pateikė prašymą reg. Nr. 29(1)-642 atleisti jį iš darbo dėl netinkamo darbo užmokesčio, todėl Vilniaus PN direktorius 2017 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 7-278 atleido jį iš minėtų pareigų.

16. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas valstybės įmonės „Mūsų amatai“ direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 405-139 buvo įdarbintas Pravieniškių filialo Vilniaus padalinio darbininku laikininku ir nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. pradėjo dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Nauja statyba“ statybos objekte, adresu: Daugėliškio g. 11, Vilnius.

17. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-573 sudarytos komisijos tarnybinio patikrinimo išvadoje dėl Vilniaus PN darbuotojų veiksmų, susijusių su nuteistojo D. K. įdarbinimu (darbu), pažeidžiant teisės aktus (toliau – ir Išvada) konstatuoti Vilniaus PN pareigūnų tarnybinės veiklos pažeidimai bei siūloma jiems skirti atitinkamas nuobaudas. Taip pat Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjo atliktas darbas neatitiko BVK 134 straipsnio nuostatų, kuriomis remiantis, nemokant už darbą, nuteistieji gali būti įtraukti tik į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, taip pat į nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus, kuriuos atlieka paeiliui ne darbo metu. Tokie darbai neturi trukti ilgiau kaip dvi valandas per dieną. Išvadoje nustatyta, jog pareiškėjo atliekamas darbas – inžinerinio statinio įrengimas, negalėjo būti prilyginamas teritorijų tvarkymo, nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbams (nemokamiems darbams) bei nekvalifikuotam ar pagalbiniam darbui. Kalėjimų departamentas nustatė, kad nebuvo registruojamas pareiškėjo darbo laiko apskaitos dokumentas, ir vertino apmokėjimą už darbo laiką pareiškėjo naudai. Teismas taip pat pažymėjo, kad Vilniaus PN nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių atsiliepime išdėstytus paaiškinimus, jog pareiškėjas laisvu noru dirbo įstaigos labui, t. y. nepateiktas pareiškėjo prašymas atlikti darbą savanoriškai, nėra Vilniaus PN direktoriaus įsakymo, kuriuo būtų nustatytas jo atliekamų darbų pobūdis, t. y. savanoriškas darbas, taip pažeidžiant BVK 134 straipsnio 2 dalį, pagal kurią turėjo būti užtikrinta, kad pareiškėjas neatlygintiną darbą dirbtų ne ilgiau nei dvi valandas. Pareiškėjo darbo laikas nebuvo registruojamas ir nepildytas darbo laiko apskaitos žiniaraštis, todėl teismas aplinkybes dėl atlikto darbo trukmės vertintino pareiškėjo naudai. Atsakovo atsiliepime išdėstytus argumentus dėl to, kad savanoriškam darbui nėra nustatomas darbo grafikas, atmetė.

18. Teismas taip pat nurodė, kad Išvadoje buvo siūloma laikyti, jog pareiškėjas dirbo tris savaites, t. y. 15 darbo dienų po 8 darbo valandas darbą, kuriam reikalingas pagrindinis išsilavinimas, profesinė kvalifikacija ir darbo patirtis, todėl taikytinas valandinio atlyginimo dydžio koeficientas – 0,75, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. birželio 22 d. nutarimu Nr. 644 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“, kuriuo valandinis atlyginimas laikytinas 2,32 Eur. Vilniaus PN direktorius 2018 m. sausio 3 d. įsakyme Nr. 7-3 nurodė pareiškėjui sumokėti atlyginimą už 10 darbo dienų, nustatant 0,55 koeficientą. Pareiškėjas raštu buvo informuotas, kad jam bus išmokėtas 95 Eur atlyginimas.

19. Teismas pažymėjo, kad pagal Išvadoje nustatytas aplinkybes ir pateiktą siūlymą, pareiškėjui turėjo būti išmokėta 208,80 Eur, tačiau pagal Vilniaus PN direktoriaus įsakymą išmokėta suma yra daug mažesnė. Vilniaus PN nenurodė argumentų ir nepateikė duomenų, kodėl nusprendė apskaičiuoti darbo užmokestį už mažesnį laikotarpį bei koeficientą, nei Kalėjimo departamento buvo nustatyta, todėl teismas vertino, kad pareiškėjas iš dalies pagrįstai prašo priteisti turtinę žalą. Teismas sprendė, kad pareiškėjo prašoma priteisti 5 000 Eur turtinė žala yra per didelė ir nepagrįsta, tačiau, vadovaudamasis Išvadoje nustatytomis aplinkybėmis, pateiktu siūlymu dėl pareiškėjo darbo apmokėjimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. birželio 22 d. nutarimu Nr. 644 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“, laikė, jog pareiškėjas turi teisę į teisingą ir visą darbo užmokestį, kuris jam priklauso.

20. Teismas konstatavo, kad Vilniaus PN nepagrindė sumažintų darbo dienų skaičiaus ir koeficientų, taip pat nesant duomenų apie pareiškėjo realiai išdirbtą laiką, aplinkybės vertintinos pareiškėjo naudai. Vilniaus PN turėjo vadovautis Išvadoje pateiktu siūlymu ir pareiškėjui išmokėti atlyginimą už 15 darbo dienų dirbant po 8 darbo valandas, taikydami valandinio atlyginimo dydžio koeficientą – 0,75, todėl teismas priteisė pareiškėjui turtinę žalą dalyje, kurioje Vilniaus PN neišmokėjo jam priklausančio darbo užmokesčio, t. y. 113,80 Eur.

21. Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš Vilniaus PN veiksmų, kuomet pareiškėjui priverstinai buvo nurodyta dirbti darbą, už kurį tinkamai neapmokėjo, darbas buvo dirbamas be tinkamo instruktažo ir saugos priemonių, todėl pareiškėjas buvo susipjaustęs rankas į spygliuotas vielas bei susiplėšęs drabužius.

22. Teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, sprendė, kad Vilniaus PN pažeidė BVK 134 straipsnio nuostatas, todėl pagal galiojančius teisės aktus neveikė taip, kaip turėjo veikti, ir atliko neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu. Tačiau teismas nesutiko su skundo argumentais, jog pareiškėjas nebuvo instruktuotas, kadangi remiantis darbuotojų saugos ir sveikatos instruktavimų darbo vietoje registravimo žurnalo ir gaisrinės saugos instruktažų registracijos žurnalo duomenimis, pareiškėjas apie atliekamų darbų saugą buvo instruktuotas.

23. Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė jokių realių duomenų, patvirtinančių, jog darbo metu jis patyrė sužalojimus. Byloje nėra objektyvių įrodymų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl medicininės pagalbos suteikimo (pvz., medicininių išrašų ar kt.), su skundu būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl pavojingų darbo sąlygų, kurių metu patyrė sužalojimų. Teismas, remdamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos imuniteto skyriaus 2017 m. gruodžio 21 d. nutarimu M-2-02-00932-17, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, taip pat Išvada, konstatavo, kad byloje, išskyrus pareiškėjo paaiškinimus, nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo patirtus sužalojimus ar kitas neigiamas pasekmes, kurias būtų galima laikyti neturtine žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme, o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, t. y. padarytos žalos, nėra pagrindo kilti valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį.

24. Teismas dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su Vilniaus PN darbuotojų veiksmų įvertinimu tarnybinės atsakomybės požiūriu pažymėjo, kad Išvadoje įvertinta darbuotojų drausminė atsakomybė, t. y. Vilniaus PN direktoriaus pavaduotojui ir Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus viršininko pavaduotojui skirtos tarnybinės nuobaudos – pastabos.

III. 25. Pareiškėjas D. K. apeliaciniame skunde prašo patenkinti jo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą ir priteisti turtinę ir neturtinę žalą.

26. Apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimu. Bylos nagrinėjimo metu surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo skundo pagrįstumą. Teigia, kad prašo priteisti turtinę žalą ne tik dėl to, kad buvo priverstas dirbti neatlygintinai, bet ir dėl to, kad patyrė sužalojimus atliekant darbus. Pareiškėjas nurodo, kad sužalojimai buvo nežymūs, todėl jam kreipiantis į Sveikatos priežiūros tarnybą, buvo suteikiama pirminė medicininė pagalba, kurią teikė medicinos seselė, dėl to patirti nežymūs sužalojimai medicininiuose dokumentuose nebuvo fiksuojami.

27. Pareiškėjas pažymi, kad dirbdamas dėvėjo savo asmeninius drabužius, kurie greitai susidėvėdavo, nes nebuvo pritaikyti jo dirbamiems darbams, o specialiais drabužiais jis nebuvo aprūpintas, todėl ir dėl to patyrė turtinę žalą.

28. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam už nesumokėtą darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. iki 2017 m. spalio 2 d., t. y. už 22 darbo dienas.

29. Pareiškėjas teigia, kad byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo patirtą neturtinę žalą, kurią jis vertina 3 000 Eur suma. Dėl to, kad buvo išnaudotas atlikti fizinį darbą, patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją, orumo pažeminimą, pablogėjo jo reputacija įtraukiant į nemokamus darbus prieš jo valią. Prašoma priteisti neturtinė žala yra proporcinga patirtiems neigiamiems išgyvenimams ir sukeltiems nepatogumams.

30. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui D. K., kurią pareiškėjas kildina iš Vilniaus PN neteisėtų veiksmų laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. iki 2017 m. spalio 2 d. neatlygintinai dirbant Vilniaus PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

32. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3070-556/2018).

34. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017, 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016, 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2175-662/2015, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1997-415/2017, 2018 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-323-1062/2018)

35. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad dėl neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, t. y. dėl to, kad dirbo neatlygintinai, po 10–12 val. per dieną, nebuvo instruktuotas, susižalojo spygliuota viela ir susiplėšė drabužius, patyrė turtinę ir neturtinę žalą.

36. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo Vilniaus PN atliktas darbas neatitiko BVK 134 straipsnio nuostatų, kuomet nemokant už darbą nuteistieji gali būti įtraukti tik į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, taip pat į nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus, kuriuos atlieka paeiliui ne darbo metu, t. y. pareiškėjas dirbo pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, už darbą nemokant nustatyto darbo užmokesčio, neregistruojant pareiškėjo darbo laiko ir nepildant darbo laiko apskaitos žiniaraščio. Remdamasis byloje pateiktais įrodymais, teismas nustatė, kad pareiškėjas dirbo 15 darbo dienų po 8 val. darbą, kuriam reikalingas pagrindinis išsilavinimas, profesinė kvalifikacija ir darbo patirtis, todėl taikytinas valandinio atlyginimo dydžio koeficientas – 0,75. Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. sausio 3 d. įsakyme pareiškėjui nurodyta sumokėti atlyginimą už 10 darbo dienų, nustatant koeficientą 0,55, išmokėti 95 Eur, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjui buvo išmokėta ženkliai mažesnė suma nei turėjo būti išmokėta (208,80 Eur), dėl to jis patyrė turtinę žalą, ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 113,80 Eur. Spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, teismas nustatė, kad Vilniaus PN pažeidė BVK 134 straipsnio nuostatas, todėl pagal galiojančius teisės aktus neveikė taip, kaip turėjo veikti, t. y. pareiškėjo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus, tačiau nenustatė padarytos žalos padarymo fakto. Nenustatęs vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, t. y. padarytos žalos, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėjamu atveju įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, pareiškėjo skunde ir atsakovo atsiliepime nurodytus argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu, todėl papildomai jų nekartoja.

38. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

39. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai: iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei jų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

40. Vertindama pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl to, kad pareiškėjas patyrė turtinę žalą dėl asmeninių drabužių susidėvėjimo, kadangi darbiniai drabužiai jam nebuvo išduoti, teisėjų kolegija pažymi, jog nors pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės ir neįvertino, tačiau nagrinėjamu atveju įvertinus byloje pateiktus įrodymus, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad jis patyrė turtinę žalą. Pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde šio reikalavimo niekaip nepagrindžia. Vien tik bendro pobūdžio teiginiai apie asmeninių drabužių sugadinimą nepatvirtina, kad pareiškėjas patyrė turtinę žalą.

41. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su neturtinės žalos atlyginimu, pažymi, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

42. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atlyginti neturtinę žalą iš esmės grindžia bendro pobūdžio argumentais ir visiškai neindividualizuoja, kokį konkretų poveikį jo sveikatai, emocinei, psichologinei būklei padarė minėti pažeidimai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad sužalojimai buvo nežymūs, todėl nebuvo fiksuojami medicininiuose dokumentuose. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatyto pažeidimo mastą, šio trukmę ir intensyvumą, atsižvelgusi į aktualią teismų praktiką, sprendžia, kad nors šiuo atveju pareiškėjas dėl byloje nustatytų pažeidimų galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, šie pareiškėjui galbūt kilę neigiami padariniai nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytini pakankamai intensyviais. Pareiškėjo išgyvenimai, teisėjų kolegijos vertinimu, nepasiekė tokio masto, kad juos būtų galima pripažinti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo, kad valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

43. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalį, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys