2019-09-18 Nr. AB-17623-3-64-3-01224-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1247-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01224-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIOS VARDU

2019 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Nurodė, kad 2017 m. liepos 29 d. apie 00.00 val. Šiaulių TI kameroje Nr. 86 atsigulęs kalbėjosi su kitais suimtaisiais, kai atsidarė kameros durys ir korpusinis pasakė: „Tylėkit, gaidžiai“, tuo pažemindamas pareiškėją kitų suimtųjų akivaizdoje. Po tokių žodžių negalėjo užmigti, buvo sukrėstas.

3. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Pagal Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 1/01-58 patvirtintą Suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkę nuo 22.00 iki 6.00 ryto turi būti nepertraukiamas miegas. Iš prižiūrėtojų D. G. ir V. D. 2017 m. rugpjūčio 29 d. paaiškinimų matyti, jog 2017 m. liepos 29 d. 0.45 val. kameroje suimtieji nemiegojo, triukšmavo, todėl prižiūrėtojai atidarė kameros duris ir liepė jiems laikytis nustatytos dienotvarkės, netriukšmauti ir eiti miegoti. Atsakovas teigė, kad pareigūnai jokių necenzūrinių ir žeminančių garbę bei orumą žodžių suimtųjų atžvilgiu nevartojo. Pareiškėjas Šiaulių TI direktoriui jokių skundų dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis ar pareigūnų veiksmų neteikė, kreipėsi į Žmogaus teisių komitetą, kuris skundą persiuntė Šiaulių TI. Skundo nagrinėjimo metu buvo gautas pareiškėjo prašymas skundo nebenagrinėti, kadangi skunde nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, pareiškėjas nurodė, kad skundo rašymo metu buvo susinervinęs dėl šeiminių problemų, todėl taip pasielgė. Atsakovas nustatė, kad pareigūnų veiksmuose pažeidimų nėra. Šiaulių TI sprendimas dėl skundo nustatyta tvarka apskųstas nebuvo, todėl darė išvadą, kad pareigūnai elgėsi tinkamai ir įstatymų nepažeidė.

5. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo nusiskundimai pagrįsti. Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio pagrindu. Atsakovas teigė, jog atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą. CK 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais, o Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Atsakovas nurodė, kad neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

II. 6. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo E. V. skundą atmetė.

7. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

8. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

9. Asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pareigas ir jiems taikomus draudimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Šio Įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis tardymo izoliatoriuje nustatytos vidaus tvarkos (1 p.), vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus (2 p.). Įstatymo 11 straipsnis reglamentuoja suėmimo vykdymo režimo užtikrinimo priemones, tarp kurių yra ir tardymo izoliatorių vidaus tvarka, dienotvarkė; suimtųjų dienotvarkėje privalo būti numatytas darbo, poilsio, buvimo gryname ore, mokymosi, socialinėms ir psichologinėms programoms skirtas laikas. Nuteistųjų teises ir pareigas reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas, kur numatyta ir pareiga vykdyti įstatymų reikalavimus, laikytis nuteistiesiems nustatytų elgesio taisyklių (12 str. 1 d.), nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (110 str. 1 d. 1 p.); pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonės yra ir teisės bei režimo pažeidimų prevencija ir atskleidimas, įstaigos vidaus tvarka ir dienotvarkė (113 str.).

10. Teismas nustatė, kad iš byloje esančių Šiaulių TI apsaugos ir priežiūros skyriaus korpuso vyresniojo V. D. bei vyresniosios prižiūrėtojos D. G. paaiškinimų, rašytų 2017 m. rugsėjo 22 d., matyti, kad 2017 m. liepos 29 d. 0.45 val. kameroje Nr. 86 esantys suimtieji nemiegojo, triukšmavo, todėl prižiūrėtojai atidarė kameros duris ir pareikalavo, kad suimtieji laikytųsi dienotvarkės, netriukšmautų, necenzūrinių ir garbę bei orumą žeminančių žodžių nevartojo (b. l. 18, 19, 14). Tarnybinių pranešimų apie suimtųjų (nuteistųjų) padarytus suėmimo vykdymo pažeidimus registravimo žurnale užfiksuota, kad 2017 m. liepos 29 d. 0.45 val. kameroje Nr. 86 pareiškėjas ir V. T. nemiegojo, triukšmavo, dėl šio pažeidimo su suimtuoju pareiškėju pravestas pokalbis, o V. T. skirta nuobauda (b. l. 20–21). Šiaulių TI pamainos vyresnioji prižiūrėtoja D. G. bei korpuso vyresnysis V. D. 2017 m. liepos 29 d. Šiaulių TI direktoriui parašė tarnybinius pranešimus bei paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad suimtieji kameroje Nr. 86 2017 m. liepos 29 d. 0.45 val. nemiegojo, triukšmavo, tarpusavyje garsiai kalbėjosi, į pareigūnės reikalavimą netriukšmauti ir eiti miegoti nereagavo, pareigūnai necenzūrinių ir žeminančių garbę bei orumą žodžių suimtųjų atžvilgiu nevartojo (b. l. 18, 19, 22). Teismas nustatė, kad pats pareiškėjas savo pasiaiškinimu pripažino anksčiau nurodytu laiku kalbėjęsis su kitais nuteistaisiais (b. l. 23).

11. Teismas nurodė, kad suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkę Šiaulių TI direktorius yra patvirtinęs 2012 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 1/01-58 (b. l. 40), dienotvarkėje nustatytas suimtiesiems, nuteistiesiems skirtas darbo ir poilsio laikas, taip pat nepertraukiamas miegas nuo 22.00 val. iki 06.00 val. (b. l. 41). Pareiškėjas neginčija, kad nemiegojo 2017 m. liepos 29 d. 0.45 val., tą aplinkybę patvirtina ir kiti kameroje Nr. 86 buvę suimtieji. Jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius apie pareigūnų jo atžvilgiu pavartotus necenzūrinius ar įžeidžiančius žodžius, byloje nėra. Kitų įrodymų pareiškėjas nepateikė ir išreikalauti neprašė. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas sprendė, jog neturi pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI pareigūnai veikė pažeisdami teisės aktus ar savo elgesiu pažemino pareiškėją, t. y. neturi pagrindo nustatyti neteisėtus pareigūnų veiksmus.

12. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, jeigu yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis. Taigi pagrindu neturtinei žalai atlyginti pripažįstama tik ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų; nenustačius tokių aplinkybių negalima konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias ar nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas būtų viršijęs neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, t. y. nėra pagrindo laikyti, kad asmuo patyrė neturtinę žalą. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir nenustatęs neteisėtų Šiaulių TI pareigūnų veiksmų, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, konstatavo, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl jį atmetė.

III. 13. Pareiškėjas E. V. apeliaciniu skundu (b. l. 69) prašo jo skundą išnagrinėti sąžiningai ir priteisti iš atsakovo 500 Eur.

14. Pareiškėjas teigia, kad prieš 22.00 val. pareigūno V. D. buvo perspėtas, kad 22.00 val. kiekvienas gultų į savo gultus, taip ir buvo padaryta. Nei vienas nemiegojo, gulėdami šnekučiavosi, tačiau netriukšmavo, o po vidurnakčio, t. y. po 24.00 val. pareigūnas atrakinęs duris pasakė: „Tylėkit, gaidžiai“. Pareiškėjas teigia, jog tai jį pažemino, pažeidė orumą, sukėlė trumpalaikes ir sunkiai įveikiamas emocijas. Atkreipia dėmesį, kad sėdėjo ne vienas ir neišsigalvojo.

15. Kreipėsi raštu į direktorių, tačiau skundo neregistravo, kreipėsi žodžiu, tačiau taip pat nebuvo iškviestas, todėl nusprendė badauti ir skunde paaiškino priežastis, kodėl atsisako maisto. Pareiškėjas teigia, kad skundą užregistravo, tačiau prižiūrėtojai darė spaudimą, prašė atsiimti skundą, perkėlė kalinius į skirtingas kameras, o pareiškėją perkėlė į tokią, kurioje jis negalėjo sėdėti ir jo gyvybei grėsė pavojus.

16. Atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 72–74) prašo jį atmesti.

17. Apeliaciniame procese byla nėra nagrinėjama iš naujo, o tik tikrinamas joje priimto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Atsakovo vertinimu, teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, teismui konstatavus, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra nepagrįstos.

18. Atsakovas pateikia nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, papildomai pažymėdamas, jog teismas pagrįstai nustatė, kad jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius apie pareigūnų jo atžvilgiu išsakytus necenzūrinius ar įžeidžiančius žodžius, byloje nėra. Atsakovo vertinimu, nėra pagrindo abejoti teismo sprendimo teisingumu.

19. Atsakovas dėl pareiškėjo argumentų, kad skundai nebuvo fiksuojami, jis patyrė psichologinį spaudimą, pažymi, kad tokie pareiškėjo teiginiai abstraktūs, nepagrindžiami jokiais įrodymais, todėl teigti, kad šie nusiskundimai pagrįsti, nėra pagrindo.

20. Atsakovas pažymi, kad nėra duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir vykdymu. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų Šiaulių TI laikomų asmenų, jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai, nenustatyta. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais ir reiškiamais siekiant pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 21. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos Šiaulių TI pareigūnui pažeminus pareiškėją, atlyginimo.

22. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs neteisėtų Šiaulių TI pareigūnų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė. Nesutikdamas su tokiu sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, iš esmės grindžiamą tais pačiais argumentais, kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui, papildydamas jį kai kuriomis naujomis aplinkybėmis.

23. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

24. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atitinkamai nagrinėjamu atveju ginčo įvykio 2017 m. liepos 29 d. metu pirmosios instancijos teismas pareiškėjo atžvilgiu nenustatė neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), t. y. nenustatė vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, ir sprendė, kad nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, su minėta pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiant viešosios deliktinės atsakomybės, kildinamos iš nepriimtinų kalinimo sąlygų įrodinėjimo ypatumus, nuosekliai pažymima, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų kalinimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas laisvės atėmimo bausmės vykdymo ar atlikimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl tų sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

26. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas kartu su atsiliepimu į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui pateikė visus pareigūnų veiksmų atitiktį teisės aktams pagrindžiančius įrodymus, teismas skundžiamame sprendime išsamiai pasisakė dėl esminio pareiškėjo skundo argumento (orumo pažeminimo), pakankamai detaliai, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai (2017 m. liepos 29 d. tarnybinis pranešimas dėl suimtojo (nuteistojo) elgesio (b. l. 22), 2017 m. rugsėjo 22 d. pareigūnų V. D. ir D. G. paaiškinimai (b. l. 18–19), Tarnybinių pranešimų apie suimtųjų (nuteistųjų) padarytus suėmimo vykdymo režimo pažeidimų registras (b. l. 20–21), pareiškėjo 2017 m. rugpjūčio 2 d. paaiškinimas (b. l. 23)). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad minėti įrodymai yra aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi, todėl nėra pagrindo jais netikėti, o pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad nemiegojo 2017 m. liepos 29 d. 0.45 val. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių minėtus įrodymus ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, apeliacinio skundo argumentai taip pat nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų nepaneigia.

27. Bylos medžiagoje yra informacija, jog pareiškėjas dėl nagrinėjamo įvykio į Šiaulių TI direktorių nesikreipė (b. l. 17), todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundo ir jo registracijos atmestini kaip nepagrįsti. Pastebėtina ir tai, kad skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas informacijos apie badavimą ir jo priežastis neteikė, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl šio pareiškėjo argumento taip pat nepasisako.

28. Nagrinėjamu atveju nenustačius Šiaulių TI pareigūnų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą negali būti tenkinamas.

29. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą atmesti pareiškėjo skundą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. spendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė