2018-11-20 Nr. AB-20957-3-61-3-01335-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2498-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01335-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal S. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2015 m. rugsėjo 20 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Kamerų plotas neatitiko reikalavimų, nebuvo ventiliacijos, sanitariniai mazgai (tualetai) įrengti šalia durų ir nuo kameros atskirti tik sienele. Kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, būdavo šalta, nes žiemą langai būdavo visą laiką atidaryti vėdinimui. Pareiškėjui dėl skrandžio skausmo Laisvės atėmimo vietų ligoninė buvo paskyrusi dietinį maistą, tačiau Lukiškių TI-K jo pareiškėjui neduodavo, taip sukeldama jam papildomą skausmą. Dėl pareiškėjo prašymų iškviesti medikus pareigūnai visą laiką reikšdavo nepasitenkinimą. Pareiškėjo teigimu, teisės aktų reikalavimų atitinkamų sąlygų nesudarymas tiesiogiai nulėmė jam fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) nenumato jokio senaties termino Konvencijos 3 straipsnio taikymui. Atkreipdamas dėmesį į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai nėra išversti į lietuvių kalba, pareiškėjas nurodė, jog ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidinėjamos.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti, atlyginti 1,74 Eur dokumentų rengimo išlaidas.

4. Atsiliepime nurodė pareiškėjo judėjimo Lukiškių TI-K grafiką. Paaiškino, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems ir suimtiesiems. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, kurie atvyksta ar yra įstaigoje, skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnyje, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje numatytų reikalavimų.

5. Lukiškių TI-K nurodė, jog teisės aktai reikalauja, kad tualetas nuo likusio kameros ploto būtų atskirtas sienele, kuri turi būti ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Taip pat teigė, jog Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai laikydamiesi etikos, vidaus tvarkos taisyklių, stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

6. Dėl kamerų remonto Lukiškių TI-K paaiškino, kad remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms. Lukiškių TI-K nurodė, jog kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos, kaip ir laisvėje esantiems asmenims.

7. Atsakovo atstovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamą atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo prašomos atlyginti neturtinės žalos dydžio.

8. Pagal CK 6.271 straipsnį, deliktinė atsakomybė kyla, kai nustatytos visos būtinos sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, padariniai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei kilusių padarinių. Taigi šiuo atveju būtina nustatyti ne tik tai, ar Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai, bet ar dėl tokio veikimo (neveikimo) atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Pareiškėjo skundas grindžiamas ne konkrečiais faktais ar argumentais, bet bendro pobūdžio teiginiais ir abstrakčiais argumentais, kurie negali būti pripažįstami objektyviais.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 20 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė pareiškėjui S. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 100 Eur neturtinę žalą.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2014 m. rugsėjo 15 d. ir išvyko 2015 m. rugsėjo 16 d., todėl teismas sprendė dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. Bylos duomenimis nustatė, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 109 (plotas 7,31 kv. m), Nr. 140 (plotas 7,94 kv. m), Nr. 108 (plotas 7,38 kv. m), Nr. 128 (plotas 7,87 kv. m), Nr. 122 (plotas 7,38 kv. m), Nr. 113 (plotas 6,43 kv. m), Nr. 136 (plotas 7,94 kv. m), Nr. 110 (plotas 7,48 kv. m), Nr. 138 (plotas 7,44 kv. m), Nr. 111 (plotas 7,45 kv. m), Nr. 159 (plotas 7,94 kv.m), Nr. 112A (plotas 6,35 kv. m), Nr. 166 (plotas 7,94 kv. m), Nr. 106 (plotas 7,38 kv.m), Nr. 164 (plotas 7,86 kv. m), Nr. 152 (plotas 7,94 kv. m), Nr. 120 (plotas 7,38 kv. m), Nr. 160 (plotas 7,94 kv. m), Nr. 255 (plotas 24,38 kv. m), Nr. 269 (plotas 7,68 kv. m), Nr. 119 (plotas 7,31 kv. m), Nr. 281 (plotas 7,87 kv. m), Nr. 257 (plotas 34,57 kv. m), Nr. 292 (plotas 7,80 kv. m), Nr. 397 (plotas 20,14 kv. m), Nr. 282 (plotas 7,82 kv. m), Nr. 279 (plotas 7,77 kv. m), Nr. 315 (plotas 7,30 kv. m), Nr. 318 (plotas 7,81 kv. m), Nr. 273 (plotas 7,79 kv. m), Nr. 268 (plotas 7,30 kv. m), Nr. 275 (plotas 7,85 kv. m), Nr. 254 (plotas 34,71 kv. m), Nr. 112 (plotas 7,28 kv. m), Nr. 320 (plotas 7,76 kv. m), Nr. 262 (plotas 7,86 kv. m) nuo 1 iki 8 asmenų. Teismas nustatė, kad pareiškėjui 163 paras tekęs minimalus kameros plotas buvo mažesnis nei 3 kv. m, o 23 paras šis plotas buvo nuo 3 kv. m iki 3,6 kv. m. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamos ventiliacijos, temperatūros kamerose (buvo šalta), kadangi kameros buvo vėdinamos atidarius langus, nustatė, jog Lukiškių TI-K atsiliepime nurodyta, kad kameros yra pritaikytos vėdinimui natūraliu būdu – atidarius langus. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose Lietuvos higienos normų HM 76:2010 24 punkto ir HN 134:2015 17 punkto pažeidimų nenustatyta. Byloje nėra pateikta duomenų, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo netinkamai įrengti langai. Įvertinęs teisinį reglamentavimą ir nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, jog kameros, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, buvo vėdinamos natūraliu būdu (atidarius langus) ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus.

12. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog Lukiškių TI-K kamerų vėdinimas atidarius langus atitinka teisės aktų reikalavimus nereiškia, kad yra pateisinami Lukiškių TI-K kamerų oro temperatūros reikalavimų pažeidimai. Į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus Šiluminės aplinkos matavimo protokolai, jų analizė patvirtina kad Lukiškių TI-K kamerų atitikimas Lietuvos higienos normų HN 76:2010 ir HN 134:2015 reikalavimams buvo tikrinamas. Vis dėlto Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais buvo nustatyti tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lietuvos higienos normų HN 76:2010 ir HN 134:2015 pažeidimai. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. lapkričio 12 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-2189 nustatyta, jog kameroje Nr. 111 (kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2014 m. lapkričio 24 d.) oro temperatūra buvo 17,4 °C. Nurodytas Lietuvos higienos normų pažeidimas pašalintas tik 2015 m. vasario 10 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-206. Taip pat 2014 m. gruodžio 18 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-2581 buvo nustatyta, jog kameroje Nr. 320 (kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. iki 2015 m. rugpjūčio 19 d.) oro temperatūra buvo 17,8 °C. Lukiškių TI-K nėra pateikęs duomenų, iš kurių būtų galima matyti, kada nustatytas pažeidimas buvo / yra pašalintas. Visos abejonės yra aiškinamos pareiškėjo naudai, todėl teismas konstatavo Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkto pažeidimą. Atitinkamai, pareiškėjo skundo argumentą dėl to, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas 2014 m. lapkričio 24 d. bei laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. iki 2015 m. rugpjūčio 19 d., buvo šalta, laikytinas pagrįstu.

13. Teismas dėl skundo argumentų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu, nurodė, kad iš pareiškėjo skundo turinio matyti, jog skunde nurodytas sanitarinio mazgo įrengimas susijęs su jo privatumo pažeidimu. Teismas vertino, kad sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m pertvara, užlaidomis, neužtikrinant galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje, nėra tinkamas Lietuvos higienos normų HN 76:2010 ir HN 134:2015 reikalavimų laikymasis. Įvertinęs Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pateiktus duomenis, teismas sprendė, kad pareiškėjui esant kamerose Nr. 254, 255, 257 nebuvo pažeista jo teisė į privatumą, kadangi šiose kamerose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Atėmus laiką, kai pareiškėjas buvo laikomas minėtose kamerose, teismas vertino, kad sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K kamerose 271 parą neatitiko teisės aktų reikalavimų.

14. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad jam buvo paskirtas dietinis maitinimas, tačiau jam Lukiškių TI-K dietinis maistas nebuvo tiekiamas, nurodė, jog byloje pateikti pareiškėjo ambulatorinio gydymo statistinės kortelės duomenys, kurių analizė rodo, kad 2015 m. sausio 5 d. vidaus ligų gydytojas rekomendavo pareiškėjui laikytis mitybos rėžimo, nenaudoti keptų gaminių Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateiktų duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, informuodamas apie tai, kad jis negali valgyti keptų gaminių. Atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų teikęs Lukiškių TI-K prašymus dėl maitinimo ar skundus dėl netinkamo maitinimo, teismas sprendė, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo teigti, jog Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Teismas, įvertinęs teisinį reguliavimą, nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo skundo teiginius dėl dietinio maitinimo atmetė kaip nepagrįstus.

15. Teismas pareiškėjo teiginius, kad Lukiškių TI-K pareigūnai nuolat reikšdavo nepasitenkinimą, kai pareiškėjas paprašydavo jų iškviesti jam medikus dėl skrandžio skausmų ir pan., vertino kaip abstrakčius. Pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai jo atžvilgiu Lukiškių TI-K pareigūnai reiškė nepasitenkinimą, kaip toks nepasitenkinimas pasireiškė, todėl sprendė, kad šių aplinkybių pareiškėjas nepagrindė. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracijos veiksmus pareiškėjas pagal BVK 183 straipsnio 2 dalį galėjo skųsti Kalėjimų departamento direktoriui, tačiau pareiškėjas į Kalėjimų departamentą dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nesikreipė.

16. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų apie kokius nors negrįžtamus pareiškėjo sveikatos pakitimus, sąlygotus netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu. Priešingai, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas yra Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojų specialistų, reguliariai gauna medikamentus, pablogėjus sveikatai – nukreipiamas į Laivės atėmimo vietų ligoninę, gydytojų specialistų konsultacijoms ir gydymui. Pareiškėjas nenurodo, o byloje nėra duomenų, kad laikotarpiu, kuriuo pareiškėjas teigia Lukiškių TI-K patyręs neturtinę žalą, jis būtų skundęsis laikymo sąlygomis. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas vertino, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, patalpindami pareiškėją į patalpas, kuriose neužtikrinta jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą (163 paras), galimybė naudotis sanitariniu mazgu atskiroje patalpoje (272 paros), nustatyti tam tikri Lietuvos higienos normų reikalavimų pažeidimai galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismui nekilo abejonių dėl to, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas.

17. Teismas, vertindamas pareiškėjui priteistiną neturtinę žalą, pažymėjo, jog atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, viso 275 paras (iš jų 163 paras neužtikrinant teisęs į minimalų gyvenamą plotą), į kitus pareiškėjui nepagrįstai sukeltus nepatogumus, nurodytus sprendime, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, tačiau atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatavo, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1 100 Eur, kurią priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

III. 18. Pareiškėjas S. J. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 20 d. sprendimą panaikinti ir priteisti pareiškėjui 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

19. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo eilę atsakovo pažeidimų ir priteisė 1 100 eurų neturtinę žalą. Kaip vieną iš pagrindinių argumentų nurodė teismų praktiką analogiškose bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-848-520/2016 pareiškėjui priteisė 1 100 eurų neturtinę žalą, tačiau šis asmuo perpildytoje kameroje buvo 119 parų, o pareiškėjas neužtikrinus minimalaus nustatyto kameros ploto išbuvo 163 paras, todėl atitinkamai jam turėtų būti taikytas didesnis neturtinės žalos atliginimas, nes su šiuo pažeidimu susijusias kančias ir nepatogumus jis kentė akivaizdžiai ilgesnį laiką. Minėtoje byloje aplinkybės nėra visiškai analogiškos, kadangi šioje byloje buvo konstatuota daugiau pažeidimų nei nurodytoje. Šioje byloje konstatuota, kad buvo pažeistas kameros temperatūros režimas bei sanitarinio mazgo, neatitinkančio higienos normoms, pažeidimas. Esant nustatytų daugiau įkalinimo įstaigos veiklos pažeidimų pareiškėjo atžvilgiu, turi būti priteista ir didesnė neturtinės žalos suma.

20. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti, teismo spendimą palikti galioti.

21. Atsiliepime nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, tai lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Vadovaujantis nurodytų teisės normų sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga - valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Atsakovo atstovo nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįsta.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

23. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino, laikydamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatų. Pareiškėjas pateiktame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Pažymi, kad visi pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Šiuo atveju, nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo nutartį naikinti remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

25. Pareiškėjas skunde prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą dėl to, kad Lukiškių TI-K neužtikrino jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, t. y. vienam asmeniui tenkančios ploto normos, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, kamerose buvo šalta, bloga ventiliacija, neužtikrintas dietinis maitinimas.

26. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, remdamasis EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, sprendė, kad Lukiškių TI-K ginčijamu laikotarpiu 163 paras neužtikrino pareiškėjui minimalaus kameros ploto, 272 paras privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, taip pat higienos normos pažeidimą (dėl temperatūros kameroje), todėl konstatavo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 1 100 Eur ir priteisė šią sumą iš atsakovo.

27. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios inststancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas priteisė neadekvačią neturtinės žalos atlyginimo sumą, kadangi jo atžvilgiu buvo nustatytas ne vienas pažeidimas, todėl pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, jam turi būti priteista jo skunde prašomo dydžio neturtinė žala.

28. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, <...> apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

29. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2018 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-100-822/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1236-492/2018 ir kt.).

30. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

31. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia klausimą tik dėl pirmosios instancijos teismo priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismo nustatytų faktinių aplinkybių pareiškėjas neginčija. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo.

33. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, taip pat pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu konstatavo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pareiškėjo patirtos neturtinės žalos įvertinimu.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją ir pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

35. Nagrinėjamoje byloje, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui ginčo laikotarpiu 163 paras neužtikrino teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimo, 272 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojants sanitariniais įrenginiais, ir pripažino Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą pareiškėjo atžvilgiu, taip pat pagrįstais pripažino pareiškėjo skundo teiginius dėl nepakankamos temperatūros kameroje (buvo šalta), dėl to jis patyrė neturtinę žalą, nenustatęs kitų pažeidimų, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

36. Teisėjų kolegija, vertindama, koks neturtinės žalos atlyginimo dydis nagrinėjamu atveju priteistinas pareiškėjui, atsižvelgdama į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgusi į pažeidimo trukmę, kuomet pareiškėjui nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas (163 paros, kuomet jis buvo kalinamas mažesnio nei 3 kv. m ploto sąlygomis), 272 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, į kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis nėra pakankamas pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams kompensuoti. Nors pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteistas 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turi būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į anksčiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, šiuo metu aktualią teismų praktiką panašiose ir analogiškose bylose ir taikydama ją nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad adekvati pareiškėjo patirtiems nepatogumams kompensuoti neturtinės žalos suma yra 2 500 Eur.

37. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai teisingai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 20 d. sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui S. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 500 Eur dydžio sumą neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 20 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui S. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 500 Eur (du tūkstančius penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė