2013-11-11 Nr. AB-8252-3-61-3-01100-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedPareiškėjui priklausanti suma nėra didelė, todėl ji neturės esminės įtakos Vidaus reikalų ministerijos biudžetui. Dėl 2012 m. pareiškėjo vykdomos individualios veiklos Valstybinio socialinio draudimo fondui jis privalo sumokėti 1 506,18 Lt bei kitus mokesčius priklausančius sumokėti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Negavęs priteistos valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas negalės pilnai įvykdyti prievolės valstybei.
Legislator headnote
AI generated2013-11-11 Nr. AB-8252-3-61-3-01100-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Pareiškėjas D. A. (toliau – ir pareiškėjas) skundu, kurį patikslino 2013 m. balandžio 30 d., kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija) 2013 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 1D-3502(11); 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią per laikotarpį nuo 2011 m kovo 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. – 4 793,40 Lt.
Full text
Administracinė byla Nr. A858-2570/2013
Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-01100-2013-1
Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. lapkričio 11 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),
rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. A. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos pareigūnų valstybinės pensijos dalies priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Pareiškėjas D. A. (toliau – ir pareiškėjas) skundu, kurį patikslino 2013 m. balandžio 30 d., kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija) 2013 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 1D-3502(11); 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią per laikotarpį nuo 2011 m kovo 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. – 4 793,40 Lt.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2006 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 11SP-1074 nuo 2006 m. balandžio 2 d. jam buvo paskirta pareigūnų valstybinė pensija už tarnybą. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatoms, jam nuo 2011 m. kovo 1 d. kas mėnesį buvo mokama sumažinta valstybinė pensija, kadangi nuo 2011 m. kovo 1 d. pradėjo vykdyti individualią veiklą, kurią vykdo iki šiol. Jam priklausanti valstybinė pensija sumažėjo 50 procentų, t. y. 266,30 Lt kas mėnesį. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), tačiau nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjas gauna nesumažintą pensiją ir iki šiol ji jam nėra kompensuota. Pareiškėjas su skundu 2013 m. kovo 20 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo, tačiau atsakovas 2013 m. balandžio 3 d. sprendime Nr. 1D-3502(11) nurodė, kad išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką neturi teisinio pagrindo (b. l. 13-14).
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime paaiškino, kad įsigaliojus Laikinajam įstatymui, pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo nuostatas. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį prieštaraujančia Konstitucijai, o Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį – neprieštaraujančia. Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios.
Pažymėjo, kad pagal galiojančius teisės aktus, atsakovas sprendimo priėmimo metu neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą išmokėti pensijos nepriemoką. Kadangi Vidaus reikalų ministerija nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų netaiko, o pensijų kompensavimo mechanizmas nenustatytas, ginčijamas Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. balandžio 3 d. sprendimas Nr. 1D-3502(11) yra teisėtas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, reikalavimui priteisti neišmokėtos valstybinės pensijos dalį už 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. rugsėjo mėn. laikotarpį, yra praleidęs įstatymų nustatytą skundo padavimo pensiją skiriančiai ir mokančiai institucijai 3 metų terminą.
Apie pensijos sumažinimą sužinojo ar turėjo sužinoti 2010 m. sausio mėn., t. y. įsigaliojus Laikinajam įstatymui, o vėliausiai turėjo sužinoti 2010 m. vasario mėn. išmokant jam valstybinę pensiją. Pareiškėjas raštu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją 2013 m. kovo 20 d., t. y. praleidęs įstatymų nustatytą apskundimo terminą, todėl valstybinė pensija pareiškėjui už 2010 m. sausio – kovo mėn. nepriteistina. Nurodė, kad Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įstatymas arba kitas Seimo aktas, Respublikos Prezidento aktas negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai.
Konstitucinio Teismo nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Pagal Konstitucinio Teismo praktiką, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas atitinka Konstituciją ir tokio teisės akto pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti, todėl manė, kad Vidaus reikalų ministerijos veiksmai perskaičiuojant ir išmokant pareiškėjui sumažintą valstybinę pensiją buvo teisėti, pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką bei panaikinti atsakovo sprendimą nėra.
Taip pat prašė, teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo skundą, sprendimo vykdymą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes pensijų atstatymui lėšos 2013 m. biudžete nėra skirtos.
II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 1D-3502(11), kuriame atsisakyta D. A. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatų ir priteisė D. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 4 793,40 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.
Rėmėsi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
Pareiškėjo reikalavimą panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 1D-3502(11), kuriame išreikšta Vidaus reikalų ministerijos valia atsisakyti mokėti pareiškėjui susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, pirmosios instancijos teismas tenkino, nors atsakovas ginčo sprendimą priėmė vadovaudamasis tuo metu galiojančiais teisės aktais, tačiau teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Nurodė, kad pareiškėjas su skundu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo nepagrįstai taikant tik Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, todėl yra pagrindas panaikinti visą Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 1D-3502(11), kuriuo atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatų.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. kovo 29 d. pažyma Nr. 11D(P)-2361, nustatė, kad pareiškėjui per laikotarpį nuo 2011 m. kovo mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. buvo apskaičiuota 9 586,80 Lt valstybinės pensijos, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir per minėtą laikotarpį apskaičiuota ir išmokėta 4 793,40 Lt. Nuo 2012 m. rugsėjo mėn. Laikinojo įstatymo nuostatos pareiškėjo valstybinei pensijai apskaičiuoti nebuvo taikytos. Todėl pareiškėjui per laikotarpį nuo 2011 m. kovo mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas (kaip asmeniui turinčiam draudžiamųjų pajamų) susidarė 4 793,40 Lt ( 9586,80 – 4 793,40) valstybinės pensijos nepriemoka.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad aplinkybė, jog pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kai dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Pabrėžė, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti – nesukėlę realių teisinių pasekmių. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu.
Teismas nustatė, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2011 m. kovo mėn. Į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjas kreipėsi 2013 m. kovo 20 d., t. y. nepažeidęs pagal analogiją taikytino trejų metų termino, nustatyto tokiems reikalavimams pareikšti, todėl turi teisę teisme reikalauti pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį su visa neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemoka. Pažymėjo, kad atsakovų atsiliepime nurodyti argumentai, jog pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą apskundimo terminą pareikšti atitinkamą reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, dėl to už 2010 m. sausio mėn. vasario mėn. ir kovo mėn. valstybinės pensijos nepriemoka nepriteistina, yra nepagrįsti. Kaip nustatė pagal byloje esančią medžiagą, pareiškėjas individualią veiklą pradėjo vykdyti tik nuo 2011 m. kovo 1 d. (b. l. 29), iki to laikotarpio jis draudžiamųjų pajamų neturėjo ir jam paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas nebuvo ribojama. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas prašė priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., pareiškėjas reikalavimo priteisti jam pensijos nepriemoką už 2010 m. sausio – kovo mėn. nereiškė.
Nurodė, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus, todėl atsakovas šioje byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turėtų būti Lietuvos valstybė. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis (4 793,40 Lt) priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.
Atsakovo prašymo, teismui tenkinus pareiškėjo skundą, atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. sprendimo vykdymą, netenkino, nes atsakovas nepateikė įrodymų, jog tokio dydžio reikalavimo jis negali įvykdyti, o motyvuoti tokio pobūdžio prašymo lėšų neturėjimu ar neskyrimu, nėra pagrindo.
III. Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimą – nustatyti, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, teismo sprendimą turi įvykdyti iki 2014 m. vasario 1 d.
Apeliaciniame skunde (b. l. 53-54) nurodoma, kad atsakovai neginčija pareiškėjui priteistos sumos. Tačiau nurodo, kad teisės aktais (teismo sprendimu) negalima reikalauti neįmanomų dalykų. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos 2013 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 m. valstybės biudžeto projektą, todėl pagal dabartinę padėtį Vidaus reikalų ministerija negali įvykdyti teismo sprendimo.
Pareiškėjas D. A. atsiliepime (b. l. 58-59) į atsakovų apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, vykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimą.
Atsiliepime nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, mano, kad jis yra teisėtas ir pagrįstas. Papildomai nurodo, kad:
1. Pareiškėjui priklausanti suma nėra didelė, todėl ji neturės esminės įtakos Vidaus reikalų ministerijos biudžetui.
2. Dėl 2012 m. pareiškėjo vykdomos individualios veiklos Valstybinio socialinio draudimo fondui jis privalo sumokėti 1 506,18 Lt bei kitus mokesčius priklausančius sumokėti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Negavęs priteistos valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas negalės pilnai įvykdyti prievolės valstybei.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.
Tikrinamoje administracinėje byloje iškelto ginčo esmė – pareiškėjui paskirtos valstybinės pareigūnų pensijos dydžio sumažinimo teisėtumas laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjo D. A. skundą tenkino iš dalies – panaikino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 1D-3502(11), kuriame atsisakyta D. A. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatų ir priteisė D. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 4 793,40 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.
Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnis, kuris pagal analogiją yra taikomas ir administracinių bylų teisenoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-844/2010) numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos tinkamam ir savalaikiam teismo sprendimo vykdymui, atsakovai apeliacinės instancijos teismui nepateikė argumentų, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymas sukels ypatingai neigiamas pasekmes, taip pat, kad neatidėjus pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymo bus pažeisti teisingumo ir protingumo principai bei iš esmės paneigta pirmosios instancijos teismo sprendimo efektyvaus vykdymo galimybė.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, taip pat įvertinusi pareiškėjui priteistos sumos dydį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra objektyvaus, įrodymais pagrįsto pagrindo išvadai, kad šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas sukeltų neproporcingų sunkumų atsakovams, todėl prašymą pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., o kartu ir atsakovo apeliacinį skundą, atmeta kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka galioti nepakeistą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Irmantas Jarukaitis
Ričardas Piličiauskas
Dainius Raižys