2K-249/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-249/2012

Teisminio proceso Nr. 1-96-1-00648-2010-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.19.3., 2.1.2.7. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. B. kasacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 10 d. nuosprendžio, kuriuo J. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 3 dalį (Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda.

Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo J. B. apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą,

n u s t a t ė :

J. B. nuteistas už tai, kad 2010 m. spalio 26 d., 14.26 val., Šiaulių r., Bubių kaimo ribose, kelio Ryga-Šiauliai-Tauragė-Kaliningradas (A-12) 68 km 750 m patruliniame automobilyje „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) davė 80 Lt kyšį valstybės tarnautojui, (duomenys neskelbtini) patruliui J. O., veikiančiam teisėtai įstatymo nustatytos kompetencijos ribose, einančiam jam pavestas kelių eismo priežiūros funkcijas, už pageidaujamą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. siekdamas išvengti atsakomybės už Kelių eismo taisyklių (toliau KET) pažeidimus, prašydamas nepildyti administracinio teisės pažeidimo protokolo pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 148 straipsnio 2 dalį (važiavimas aukščiausios kategorijos automobilių keliais (magistraliniais ir krašto) nesumokėjus transporto priemonių savininkų ar valdytojų naudotojo mokesčio).

Nuteistasis J. B. kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad nuosprendis ir nutartis yra nepagrįsti ir neteisėti. Teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes išsamiai neištyrė bylos aplinkybių, sprendimus priėmė neatsižvelgdami į įrodymų visetą. Apkaltinamasis nuosprendis paremtas tik subjektyviais dviejų liudytojų – policijos pareigūnų J. O. ir G. M. – parodymais. Teismai nepagrįstai atmetė J. B. nuoseklius parodymus, kad pareigūnams kyšio jis nedavė, o paduodamas pinigus turėjo tikslą ne papirkti policijos pareigūnus, bet susimokėti dalį baudos, tikėdamasis kad taip bus paskirta minimali administracinė nuobauda ir jis galės greičiau vykti namo, o vėliau pareigūnų paskirtą administracinę nuobaudą galės apskųsti.

Jis suvokė nepadaręs jokio pažeidimo, nes kelionės maršrute nebuvo degalinių, kuriose galima sumokėti kelių naudotojo mokestį ir įsigyti vinjetę. Tiriant ir nagrinėjant baudžiamąją bylą nebuvo nustatinėjamos faktinės aplinkybės, tokios kaip mano kelionės maršrutas, kurios turėjo esminės reikšmės bylai teisingai išspręsti, t.y. ar buvo padarytas administracinės teisės pažeidimas ar buvo pagrindas papirkinėti policijos pareigūnus. Kasatorius teigia, kad pirmos instancijos teismas ignoravo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimą nutraukti administracinę bylą, teigdamas, kad šis faktas baudžiamojoje byloje reikšmės neturi.

Taip pat ir apeliacinės instancijos teismas nepaisė administracinio teismo sprendimo, nutartyje nurodydamas, kas iš bylos medžiagos yra aišku, kad J. B. tikrai padarė administracini teisės pažeidimą ir už tai jam grėsė administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymas. Nuteistasis tvirtina, kad jokio administracinio teisės pažeidimo nepadarė, todėl ir neturėjo tikslo papirkti policijos pareigūnus. Skunde taip pat nurodoma, kad teismai nepagrįstai jį nuteisė pagal BK 227 straipsnio 3 dalį, nes byloje neįrodyta šio baudžiamojo nusižengimo sudėtis J.

B. atliktuose veiksmuose. Teismai neteisingai nustatė faktines įvykio aplinkybes, objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Teismai padarė išvadą, kad nuteistojo veiksmuose yra tiesioginės tyčios požymių, tačiau jos neįrodė, neatskleidė kaltės turinio, tyčios kryptingumo bei nemotyvavo savo išvadų dėl subjektyviosios pusės požymių buvimo. Neįrodžius nusikalstamos veikos sudėties, teismai aiškiai netinkamai pritaikė BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas, nes netinkamai atliko įrodymų tyrimą. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo apklaustas liudytojas G. T., kriminalinės policijos tyrėjas, kurio parodymai nebuvo reikšmingi. Teismas nereagavo į J. B. paaiškinimus ir atmetė prašymus prie baudžiamosios bylos prijungti papildomus dokumentus (administracinio teisės pažeidimo bylą), kurie patvirtintų jo parodymus, dėl kelionės maršruto, prie baudžiamosios bylos prijungdamas tik tachografą. Teismas nesuvokė pateikto tachografo reikšmės ir jo išvis netyrė. Neturėdamas specialių žinių, reikalingų įvertinti kaltinamojo pateiktus ir prie bylos prijungtus duomenis, t.y. tachografą, teismas galėjo ir turėjo į teismo posėdį pakviesti specialistą. Įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme buvo atliekamas paviršutiniškai, formaliai, nemotyvuotai atmetant bet kokius J. B. kaltę neigiančius duomenis. Šiaulių apygardos teismas atsisakė prie baudžiamosios bylos prijungti administracinės bylos medžiagą, kurioje nustatytos reikšmingos įvykio aplinkybės, kurios nebuvo nustatinėjamos baudžiamojoje byloje nei bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme.

Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nagrinėdami baudžiamąją bylą pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto teismo nešališkumo principą, nes priimdami sprendimus rėmėsi liudytojų – policijos pareigūnų parodymais ir nemotyvuotai atmetė bet kokius J. B. kaltę neigiančius duomenis.

Atsiliepimu į nuteistojo J. B. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad Šiaulių rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, aiškiai išdėstė J. B. kaltinančius įrodymus, argumentuotai atmetė nuteistojo parodymus ir pagrįstai rėmėsi nuosekliais ir tapačiais liudytojų J. O. bei G. M. parodymais, akistatų tarp nuteistojo ir liudytojų metu duotais parodymais ir rašytine bylos medžiaga.

Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visus nuteistojo J. B. apeliacinio skundo argumentus ir priėmė pagrįstą bei teisingą nutartį dėl nuteistojo kaltės padarius BK 227 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismai savo sprendimuose motyvuotai pasisakė, dėl kokių priežasčių baudžiamojoje byloje nevertinamas Šiaulių apygardos administracinio teismo priimtas sprendimas nutraukti administracinę bylą J. B.. Teismai teisingai konstatavo, kad nuteistasis J. B. pareigūnams kyšį davė tuo metu, kai jie vykdė savo įgaliojimus. Baudžiamoji atsakomybė už papirkimą kyla nepriklausomai nuo to, ar administracinį teisės pažeidimą padaręs asmuo bus nubaustas administracine tvarka, ar nebus nubaustas.

Teismai teisėtai ir pagrįstai teismo procese įvertino kiekvieną byloje ištirtą įrodymą atskirai bei jų visumą, sprendžiant nuteistojo J. B. kaltės klausimą. Pagal nustatytas faktines aplinkybes ir bylos duomenis J. O. veikė teisėtai, o nuteistasis J. B. siekė papirkti pareigūną, norėdamas išvengti administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo. Teismai, vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, tinkamai ir motyvuotai įvertino byloje nustatytas ir ištirtas faktines aplinkybes, susijusias su nuteistojo J. B. kaltės klausimu, konstatuodami, kad J. B., sustabdytas policijos darbuotojų ir paklaustas apie kelių mokestį, suprato, jog yra padaręs administracinį teisės pažeidimą, dėl to pareigūnai šiam surašė protokolą. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, priimdami proceso sprendimus, teisingai aiškino baudžiamąjį įstatymą, nustatantį baudžiamąją atsakomybę už papirkimą. J. B. apeliacinis skundas buvo pilnai išnagrinėtas ir skundžiamoje teismo nutartyje pasisakyta dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų, išdėstyti aiškūs apelianto pateiktų argumentų atmetimo motyvai, nurodytos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą liudijančios aplinkybės.

Nuteistojo J. B. kasacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nuteistojo J. B. veiką pagrįstai kvalifikavo pagal BK 227 straipsnio 3 dalį, o kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, kvalifikuojant nuteistojo veiksmus ir BPK 44 straipsnio 5 dalies, BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 324 straipsnio 6 dalies pažeidimų nepagrįsti.

Patikrinusi teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, kolegija sprendžia, kad visos bylos aplinkybės, reikšmingos papirkimo, duodant mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį, sudėčiai, išnagrinėtos ir priimti teismų sprendimai pagrįsti įrodymais, atitinkančiais įstatymų reikalavimus. J. B. kaltumas nustatytas liudytojų policijos pareigūnų J. O. ir G. M. parodymais, rašytine bylos medžiaga – įvykio vietos, daiktų apžiūros protokolais, administracinio teisės pažeidimo protokolu. Apeliacinės instancijos teismas išdėstė motyvuotas išvadas dėl bylos įrodymų pakankamumo ir patikimumo ir nurodė, kodėl byloje nustatyta, kad J. B. prašė jo nebausti, nerašyti protokolo ir per atidarytą policijos automobilio langą ant kompiuterio, kuriuo J. O. jau buvo pradėjęs pildyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, įmetė kelias pinigų kupiūras, o pinigus atidavus kasatoriui ir paaiškinus, kad už tai gresia baudžiamoji atsakomybė, J. B. vėl numetė pinigus ant kompiuterio. Nėra pagrindo teigti, kad byloje atliktas įrodymų vertinimas pagrįstas neišsamiu ir šališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir grindžiamas prielaidomis ir abejonėmis. Šiuose teismų sprendimuose įvertinti ir nuteistojo J. B. parodymai apie tai, kad jis duodamas 80 Lt J. O. siekė ne papirkti valstybės tarnautoją, o sumokėti dalį baudos ir nurodyta, kokiems bylos įrodymams šie kasatoriaus parodymai prieštarauja.

Pažymėtina, kad 2010 m. spalio 26 d. kelių policijos pareigūnams sustabdžius J. B. aukščiausios kategorijos keliu vairuojamą automobilį be galiojančios vinjetės, liudijančios apie sumokėtą kelių naudotojo mokestį, buvo išrašytas ne baudos kvitas, o surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, kurį pasirašė pažeidėjas, ir administracinio teisės pažeidimo byla perduota nagrinėti Raseinių rajono policijos komisariatui. Nuteistasis teigia, kad duodamas 80 Lt jis norėjo sumokėti dalį baudos, taip tikėdamasis, kad bus paskirta minimali administracinė nuobauda. Tačiau ATPK 148 straipsnio 2 dalies sankcijoje už važiavimą aukščiausios kategorijos automobilių keliais (magistraliniais ir krašto) M3, N2 ir N3 kategorijų kelių transporto priemonėmis nesumokėjus transporto priemonių savininkų ar valdytojų naudotojo mokesčio numatyta bauda nuo 1200 iki 2600 Lt., kurios administracinį teisės pažeidimą protokolu užfiksuojantis Kelių policijos būrio magistralinių kelių priežiūros būrio pareigūnas negali pats paskirti, juolab sumažinti iki 80Lt.

Papirkimas, numatytas BK 227 straipsnio 3 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), yra pasiūlymas, pažadas duoti mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį arba tokios vertės kyšio davimas valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus arba tarpininkui, siekiant tų pačių rezultatų. Baudžiamąją atsakomybę už papirkimą lemia tai, kad kyšis duodamas turint tikslą, t. y. už pageidautiną kyšio davėjui valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklą. Kyšis laikomas duotu, kai papirkėjas jį perduoda (tiesiogiai ar netiesiogiai) valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą jo veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus (kasacinė nutartis 2K-53/2007). Pagal nustatytas nagrinėjamoje byloje aplinkybes J. B. davė neteisėtą atlygį už pageidaujamą valstybės tarnautojo neveikimą šiam vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad policijos pareigūnas, nustatęs administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 148 straipsnio 2 dalyje požymius, nevykdytų pareigos surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą. Kasaciniame skunde akcentuojama, kad teismai ignoravo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutarimą nutraukti J. B. administracinio teisės pažeidimo bylą. Tačiau aplinkybė, jog buvo panaikintas Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato VTS Kelių policijos poskyrio viršininko 2010 m. lapkričio 23 d. nutarimas, kuriuo J. B. pagal ATPK 148 straipsnio 2 dalį buvo paskirta 1200 Lt bauda, neturi reikšmės J. B. veikos kvalifikavimui pagal BK 227 straipsnio 3 dalį, nes kasatoriaus patraukimas baudžiamojon atsakomybėn nesietinas su administracinio teisės pažeidimo bylos išnagrinėjimo rezultatais. Šiuo atveju papirkimas baigėsi nuteistajam davus kyšį. Pažymėtina, kad priešingai negu teigia kasatorius Šiaulių apygardos administracinis teismas administracinio teisės pažeidimo protokolo nepanaikino, surašiusių protokolą pareigūnų veiksmų neteisėtumo nenustatė, o administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė dėl to, kad byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, jog J. B. važiavo aukščiausios kategorijos automobilių keliu nesumokėjęs kelių naudotojo mokesčio dėl savo kaltės (aplaidumo).

Nuteistasis nepagrįstai nurodo, kad teismai nustatę, jog jis veikė tiesiogine tyčia, šio subjektyviojo papirkimo požymio neatskleidė, nes teismų sprendimuose atkreipiant dėmesį į išorinius nustatytos nusikalstamos veikos požymius nurodyti tiek valinis, tiek intelektualinis J. B. tyčinės kaltės elementai. Nuteistasis akivaizdžiai suprato, kad duoda kyšį valstybės tarnautojui ir norėjo taip veikti.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nustačius, kad kasatorius veika teisingai kvalifikuota pagal BK 227 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), lieka nepagrįsti jo kasacinio skundo argumentai apie netinkamą BK 2 straipsnio 4 dalies pritaikymą.

BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą, tačiau atlikti tokį tyrimą yra teismo teisė, bet ne pareiga. Pagal susiformavusią teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos esminius įrodymus, kurie yra prieštaringi, o tokių prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio įrodymų ištyrimo. Taigi bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva yra spręsti, kurie įrodymai yra reikšmingi ir būtini papildomai tirti, o proceso dalyvių prašymai nėra privalomi. Iš teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonių, apsvarstė nuteistojo J. B. gynėjos prašymą prie bylos pridėti išnagrinėtos administracinės bylos medžiagą, tachografą ir su juo susijusius dokumentus bei į teismo posėdį iškviesti liudytojus J. O., G. M., G. T.. Teismas iš dalies tenkino tokį prašymą, apklausė liudytoją G. T., pridėjo prie bylos tachografo duomenis. Šiuos naujus įrodymus nutartyje įvertino ir pasisakė dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų. Taigi nėra pagrindo teigti, kad buvo padaryti esminiai BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatų pažeidimai.

Kasatoriaus nurodomi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatų, reglamentuojančių teismo nešališkumo principą, pažeidimai siejami su bylos įrodymų vertinimu. Tačiau vien tai, kad kasatoriaus ir jo gynėjo teismui pateikti pasiūlymai dėl atskirų duomenų pripažinimo įrodymais, turinčiais reikšmės įrodinėtinoms byloje aplinkybėms, buvo atmesti, ar įvertinti kaip neturintys įrodomosios reikšmės, nėra aplinkybės rodančios teismų šališkumą.

Taigi darytina išvada, kad kasacine tvarka skundžiamos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, dėl kurio apeliacinės instancijos teismo nuosprendį reikėtų panaikinti ir bylą nutraukti, ar kasaciniame skunde nurodytų BPK nuostatų pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti esminiais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Nuteistojo J. B. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Olegas Fedosiukas

Tomas Šeškauskas