P-444-146-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P444-146/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03234-2010-8

Procesinio sprendimo kategorija 70.1

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. rugpjūčio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-120/2012 pagal pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Olinda“, uždarajai akcinei bendrovei „Jungtinės architektų dirbtuvės“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus nekilnojamojo turto valdymo ir plėtros centras“ dėl statybos leidimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2009 m. birželio 23 d. išduotą statybos leidimą Nr. NS/78/08-1607 (toliau – ir Statybos leidimas).

Skunde (t. I, b. l. 1–5) pareiškėjas paaiškino, kad 2010 m. spalio 20 d. gavo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Merko statyba“ raštą Nr. 3D-5844, informuojantį apie techninio projekto pagrindu 2009 m. birželio 23 d. išduoto statybos leidimo Nr. NS/78/08-1607 neteisėtumą. Vykdydamas pareigą atlikti teisės aktuose nustatytą statybos valstybinės priežiūros funkciją ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 27 straipsnio 1 ir 3 punktais, Inspekcijos Vilniaus skyrius 2010 m. lapkričio 18 d. atliko patikrinimą dėl statytojui UAB „Olinda“ išduoto statybos leidimo Nr. NS/78/08-1607 teisėtumo.

Pareiškėjas paaiškino, kad Statybos leidimas suteikia teisę statyti prekybos paskirties pastatą, priskiriamą ypatingų statinių kategorijai, (duomenys neskelbtini), sklypo unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus m. k. v., kurio bendras plotas yra 3,1201 ha. Statybos leidimas buvo išduotas UAB „Jungtinės architektų dirbtuvės“ rengto techninio projekto Nr. 3616-JD pagrindu. Vadovaujantis aplinkos ministerijos 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-696 patvirtintų Nuolatinės statybos komisijos pavyzdinių nuostatų 16 punktu, Nuolatinė statybų komisija prieš išduodama statybos leidimą turi patikrinti, ar statinio techninis projektas yra teisėtas, t. y. neprieštarauja projektavimo sąlygų sąvado, teritorijų planavimo ir teisės aktų reikalavimams.

Inspekcija, susipažinusi su techniniu projektu, aptiko pažeidimų, kuriems esant Statybos leidimas negalėjo būti išduotas. Vilniaus miesto tarybos 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 1-634 „Dėl Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių keitimo ir teritorijos (duomenys neskelbtini) detaliojo plano sprendinių tvirtinimo“ buvo patvirtintas teritorijos, kurioje yra numatoma statybos vieta, detalusis planas, apimantis 99,45 ha teritoriją. Vilniaus miesto administracijos direktoriaus 2008 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 30-741 „Dėl sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“ ir Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. liepos 28 d.

įsakymu Nr. 2.3-9494-(01) buvo suformuotas Žemės sklypas. Žemės sklypas yra suformuotas teritorijoje, kuri apima detaliuoju planu suplanuotus žemės sklypus Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. nors detalusis planas numatė smulkesnį teritorijos skaidymą į sklypus, faktiškai suformuotas žemės sklypas apėmė keletą detaliojo plano projektinių sklypų. Detaliajame plane jokių žymėjimų ir duomenų apie tai, kad žemės sklypai Nr. (duomenys neskelbtini) būtų sujungti ar planuojami būti sujungtais į vieną sklypą, nėra. Šiuo metu pagal valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centras pateiktus kadastro duomenis, vietoj atskirų sklypų yra suformuotas bendras sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus m. k. v.

Pagal detaliojo plano reglamentų lentelę minėtiems projektiniams žemės sklypams (t. y. žemės sklypo dalims) numatytas leistinas užstatymo tankumas yra: 38 sklypui – 0,5, o 68 sklypui – 0,7. Tuo tarpu pagal techninį projektą 6 945 kv. m. ploto sklypo dalyje, kuri atitinka detaliojo plano sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), suprojektuotas užstatymo plotas sudaro apie 5 440 kv. m., t. y. realizuojamas užstatymo tankumas yra 0,78. Tai 56 procentais viršija leistiną užstatymo tankumą. Faktiškai pagal techninį projektą 15 008 kv. m. ploto sklypo dalyje, kuri atitinka detaliojo plano sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), suprojektuotas užstatymo plotas sudaro 13 076 kv. m., t. y. realizuojamas užstatymo tankumas yra apie 0,87.

Tai 24 procentais viršija leistiną užstatymo tankumą. Iš techninio projekto brėžinių matyti, kad suprojektuotas statinys kerta detaliuoju planu numatytą užstatymo ribą. Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. rugsėjo 10 d. rašte Nr. A51-19601 nurodė, kad Vilniaus m. savivaldybės administracija neprieštarauja, kad statybos techninio projekto rengimo metu būtų patikslinta sklype užstatyti leidžiamos teritorijos riba (statinio užstatymo vieta). Pagal šio rašto priėmimo metu galiojusią Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto redakciją, tokie teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai kaip statinio užstatymo vieta, galėjo būti tikslinami statybos techninio projekto rengimo metu, tačiau tik tuo atveju, jei jie nepažeidė įstatymų ar kitų teisės aktų ir šiuos reikalavimus nustačiusi institucija raštu tam pritarė.

Kadangi statinio užstatymo vieta buvo nustatyta 2004 m. detaliajame plane, patvirtintame Vilniaus m. savivaldybės tarybos, tai pagal Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas tik Vilniaus m. savivaldybės taryba (o ne Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktorius) galėjo raštu pritarti statinio užstatymo vietos pakeitimui UAB „Olinda“ priklausančiame žemės sklype. Tačiau pastarieji imperatyvūs Teritorijų planavimo įstatymo reikalavimai buvo pažeisti. Be to, net ir ta užstatymo riba, kuri buvo suderinta su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriumi, techninio projekto sprendiniais yra pažeidžiama – techniniame projekte yra numatyta daugiaaukštės automobilių saugyklos statyba toje sklypo dalyje, kurioje nei pagal 2004 m. detalųjį planą, nei pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 10 d. raštu patvirtintą brėžinį apskritai nebuvo nustatytas joks užstatymas.

Aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. D1-694 „Dėl atskirų rekreacinės paskirties želdynų plotų normų ir priklausomųjų želdynų normų (plotų) nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nustatyta, kad prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybos sklypams želdynų, įskaitant gėles ir gėlynus, plotas turi būti ne mažesnis kaip 15 procentų viso žemės sklypo ploto. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintas Vilniaus miesto bendrasis planas iki 2015 metų ir jo pagrindinio brėžinio reglamentų lentelė taip pat numato analogišką reikalavimą.

Statybos techniniame projekte numatyta, kad faktiškai ketinama apželdinti tik 3,8 procento (1 197 kv. m.) viso žemės sklypo ploto. Be to, 2008 m. rugsėjo 23 d. projektavimo sąlygų sąvade Nr. RPS 2238 nurodyta, kad jo turinį sudaro Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2003 m. lapkričio 25 d. išvada su sąlygomis tolimesniam projektavimui Nr. 1.7-2072. Išvadoje numatytos pastabos ir pasiūlymai, kad vakarinio greitkelio sanitarinėje apsaugos zonoje – 50 m pločio juostoje turi būti numatytos ištisinės želdinių juostos, taip pat, kad sklypuose turi būti numatyti želdinių plotai ne mažesni nei rekomenduojamos minimalios normos urbanizuotose teritorijose.

Detaliojo plano aiškinamajame rašte taip pat yra pateiktos rekomenduojamos minimalios sklypų apželdinimo normos, t. y. infrastruktūros ir komercinėse teritorijose, kurių plotas viršija 2500 kv. m., rekomenduojama 35 proc. želdinių ploto dalis. Tačiau techniniame projekte numatytas tik 3,8 procentų žemės sklypo apželdinimo procentas tokiu būdu pažeidžiant apželdinimo reikalavimus, nurodytus Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2003 m. lapkričio 25 d. išvadoje, t. y. techninio projekto sprendiniai prieštarauja projektavimo sąlygų sąvado reikalavimams, todėl laikytini neteisėtais.

Vadovaujantis aplinkos ministro 2004 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. D1-91 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ 3 priedo 1.1. punktu, ne visuomeninės paskirties inžinerinių statinių, esančių sklype, išskyrus sklypo aptvarus, atstumas iki gretimo sklypo ribos turi būti ne mažesnis kaip 1,0 m. Iš techninio projekto brėžinių matyti, kad automobilių stovėjimo aikštelės ir sklypo vidaus keliai yra suprojektuoti nesilaikant 1 metro atstumo nuo gretimų sklypų ribos, pavyzdžiui, nuo UAB Vilniaus nekilnojamojo turto ir plėtros centro sklypo.

Techninio projekto dokumentacijoje nėra UAB Vilniaus nekilnojamojo turto ir plėtros centro sutikimo statyti inžinerinius statinius nesilaikant 1 metro minimalaus atstumo. Detaliojo plano sprendinių privalomumas kildintinas iš Statybos įstatymo 2 straipsnio 30 dalies, 14 straipsnio 5 dalies 3 punkto, 20 straipsnio 1 dalies 2 punkto (iki 2010 m. spalio 1 d., t. y. projektavimo metu galiojusi redakcija), pagal kuriuos teritorijų planavimo dokumentai yra vienas iš privalomųjų statinio projekto rengimo dokumentų. Detaliojo plano sprendinių pažeidimas lemia techninio projekto, o kartu ir jo pagrindu išduoto Statybos leidimo negaliojimą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (t. I, b. l. 71–78) paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalį, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Ginčijamo statybos leidimo išdavimo dieną galiojusio Statybos įstatymo 23 straipsnio 14 dalis numatė, kad tuo atveju, kai statybos leidimą išduoda savivaldybės administracijos direktorius (jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas), jis per 3 dienas nuo šio leidimo išdavimo statybos leidimo kopiją pateikia apskrities viršininko administracijai. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 19 punkte. Vykdydamas minėtus teisės aktų reikalavimus, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2009 m. spalio 27 d. lydraščiu pateikė Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui Statybos leidimą. Šio lydraščio ir statybos leidimo kopijos gavimą 2010 m. spalio 27 d. parašu patvirtino Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) tarnautoja. Taigi VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas apie 2009 m. birželio 23 d. statybos leidimą Nr. NS/78/08-1607 sužinojo 2009 m. spalio 27 d., todėl nuo šios datos skaičiuotinas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas 1 mėnesio terminas skundui paduoti. Institucija, atsakinga už statybos priežiūrą (VAVA), šia įstatymu nustatyta teise nepasinaudojo ir praleido terminą skundui paduoti. Įsigaliojus Teritorijų planavimo įstatymo, Statybos įstatymo, Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo atitinkamų straipsnių pakeitimų įstatymams, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos vykdo apskričių viršininkų administracijų iki 2009 m. gruodžio 31 d. vykdytas teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros funkcijas. Inspekcija yra VAVA teisių perėmėja. VAVA Statybos leidimo neginčijo, o Inspekcija dėl Statybos leidimo panaikinimo kreipėsi tik 2010 m. lapkričio 19 d., t. y. akivaizdžiai praleidusi terminą ir neprašė jo atnaujinti, todėl byla turi būti nutraukta.

Dėl statybos leidimo išdavimo tvarkos atsakovas pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija statybos leidimus išduoda remiantis statybos leidimų išdavimą reglamentuojančiais teisės aktais. Ginčo statybos leidimui pritarė atitinkamų institucijų atstovai, todėl Statybos leidimas išduotas teisėtai, laikantis visų įstatymų reikalavimų. Savivaldybė negali atsisakyti išduoti statybos leidimą nesant tam įstatyminio pagrindo. Nurodė, kad pagal Statybos leidimo išdavimo metu galiojusios Statybos įstatymo redakcijos 23 straipsnio 9 dalį, Nuolatinė statybos komisija (toliau – ir Komisija) yra įpareigota patikrinti tik tai, ar statinio projektas atitinka teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus statybos sklypo tvarkymo reikalavimus (reglamentą), projektavimo sąlygų sąvado reikalavimus ir Komisijos nuostatuose nurodytus teisės aktus. Jokių kitų įpareigojimų Statybos įstatymas jai nenumato. Komisijai nustačius, kad statinio projektas atitinka statinio projektavimo sąlygų sąvado ir žemės sklypo detaliojo plano reikalavimus, 2010 m. birželio 23 d. buvo priimtas sprendimas išduoti UAB „Olinda“ Statybos leidimą. Pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalį, Komisijos sprendimas savivaldybės administracijos direktoriui (jo įgaliotam savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui) yra privalomas. Taigi Vilniaus miesto savivaldybės administracijai nebuvo pagrindo suvaržyti statytojo teisės realizuoti statybos teisę (Statybos įstatymo 3 str. 2 d.) ir neišduoti Statybos leidimo Nr. NR/78/08-1607 Versija 1.

Atsakovas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 1-634 „Dėl Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių keitimo ir teritorijos (duomenys neskelbtini) detaliojo plano sprendinių tvirtinimo“, 2008 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 30-741 „Dėl sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“ vietoj keturių privačių sklypų (duomenys neskelbtini) suformavo penkis sklypus ties (duomenys neskelbtini) greito eismo gatvių sankirta.

Minėtu įsakymu nustatytas žemės sklypo plotas - 31 201 kv. m, ribos, užstatymo plotas – nuo 50 iki 70 proc. Kaip matyti iš Statybos leidimo duomenų, leistinas užstatymo tankis yra 64 proc., t. y. statybos leidime numatytas užstatymo tankis neviršija 2008 m. balandžio 15 d. įsakyme numatyto tankio. Taigi, pareiškėjo argumentas, kad užstatymo tankis yra viršijamas 24 procentais, yra visiškai nepagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A14-63/2007 spręsdamas klausimą dėl detaliajame plane nustatyto užstatymo ploto atitikimo pajūrio regioninio parko apsaugos reglamentuose nustatytam maksimaliam sklypo užstatymo plotui, pažymėjo, jog detaliojo plano grafinėje dalyje kaip užstatyti leidžiama teritorija pavaizduota sklypo dalis neparodo konkrečios būsimų statinių vietos ir jų ribų, o tik tą sklypo dalį, kurioje statiniai galės būti statomi, konkreti statinių vieta yra numatoma rengiant techninį statybos projektą.

Detaliojo plano grafinės dalies ir aiškinamojo rašto sprendiniai sudaro vieningą visumą ir negali būti vertinami atskirai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad grafinėje plano dalyje numatytoje užstatyti leidžiamoje teritorijoje pastačius statinius, kurių plotas neviršys aiškinamajame rašte nustatytų maksimalių ribų, teisės aktų reikalavimai pažeisti nebus. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A146-1846/2008 nurodė, kad tokie detaliojo plano sprendiniai, kaip leistinas pastatų aukštis, sklypo užstatymo tankumas, užstatymo intensyvumas, statinių statybos zona, statybos riba ar linija, realizuojami ir konkretizuojami pagal išduotą projektavimo sąlygų sąvadą rengiant statinio projektą, o įgyvendinami – nustatyta tvarka gavus leidimą statinio statybai.

UAB „Olinda“, rengdama techninį projektą, nurodė tikslias planuojamo statybos prekybos paskirties statinio ribas. Iš ginčo sklypo plano matyti, kad sklypo plotas yra 31 201 kv. m, o sklypo užstatymo plotas – 20 100 kv. m, t. y. užstatymo tankumas yra 64 proc., ir tai neviršija nustatyto maksimalaus užstatymo tankumo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A15-1797/2005 nurodė, kad tam tikrais atvejais vien formalių pažeidimų, susijusių su statybos leidimu, nustatymas nesudaro pagrindo panaikinti šį leidimą, jei nėra pažeisti viešieji ar trečiųjų asmenų interesai, o asmuo, kuriam išduotas statybos leidimas, elgėsi sąžiningai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo konstatuota, kad asmuo leidimo statybai gavimo proceso metu elgėsi sąžiningai ir buvo įgijęs teisėtus lūkesčius gauti leidimą statybai, jei jis teisėtai atliko visus būtinus veiksmus statybos leidimui gauti, pateikė visus tokiam sprendimui reikiamus dokumentus ir: pagrįstai negalėjo numatyti, kad viešojo administravimo subjektas statybos leidimo išdavimo proceso metu pažeis formalias procedūras; nepateikė viešojo administravimo subjektui jokių apgaulingų, neteisingų ar neišsamių duomenų, siekdamas statybos leidimo išdavimo; viešojo administravimo subjektui, išdavusiam leidimą statybai, buvo žinomos visos faktinės ir teisinės aplinkybės, susijusios su sprendimu išduoti statybos leidimą, ir iki apeliacinės instancijos teismo posėdžio dienos šios aplinkybės nėra pakitusios; statybos leidimas tiesiogiai nepažeidė nei viešojo intereso, nei kitų asmenų teisių bei įstatymo saugomų interesų; remiantis išduotu statybos leidimu jau buvo atliktos didelės investicijos į statybą.

Teismas taip pat turėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad realiai įgijus leidimą statybai statytojo teisėti lūkesčiai virto teisėtai įgyta teise, kuri taip pat saugoma bendrųjų teisės principų ir tokia suteikta teisė gali būti atimta tik esant teisės turėtojo nesąžiningumui. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad iš techninio projekto brėžinių matyti, jog automobilių stovėjimo aikštelės ir sklypo vidaus keliai yra suprojektuoti nesilaikant 1 metro atstumo nuo gretimų sklypų ribos. Aplinkos ministro 2004 m. vasario 27 d.

įsakymo Nr. D1-91 „Dėl statybos techninio reglamento STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ patvirtinimo“ 3 priedo 1.1 punkte numatyta, kad ne visuomeninės paskirties inžinerinių statinių, esančių sklype, atstumas iki gretimo sklypo ribos, išskyrus sklypo aptvarus, turi būti ne mažesnis kaip vienas metras. Šis atstumas gali būti sumažintas, gavus gretimo sklypo savininko sutikimą raštu. Iš dangų plano matyti, kad UAB „Olinda“ nuosavybės teise priklausantį sklypą nuo visų gretimų sklypų skirs veja, todėl teisės aktuose numatytas atstumas yra išlaikytas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Olinda“ prieštaravo pareiškėjo skundo tenkinimui. Atsiliepime (t. I, b. l. 113-121) paaiškino, kad pareiškėjas neturėjo teisės Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) nustatyta tvarka nagrinėti UAB „Merko statyba“ 2010 m. spalio 20 d. skundo Nr. CO10-0193 ir vykdyti tolimesnių veiksmų: atlikti patikrinimo ir kreiptis į teismą, kadangi Statybos leidimas išduotas daugiau kaip prieš 1,5 metų – 2009 m. birželio 23 d. Naikinamojo termino pabaiga užkerta kelią Inspekcijai paduoti skundą ir pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą yra pagrindas atsisakyti priimti skundą. Savivaldybių administracinę priežiūrą vykdanti institucija (šiuo atveju – pareiškėjas) neturi teisės kreiptis į teismą ginant kitų asmenų subjektines teises, o teismas – priimti tokio neįgalioto asmens skundo, nes tokia pareiškėjo teisė nenumatyta įstatymo (ABTĮ 5 str. 3 d. 2 p.). Be to, pareiškėjas neturi teisės ginti viešojo intereso. Vadovaujantis Statybos įstatymo 23 straipsnio 30 dalimi ir aplinkos ministro 2003 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 349 patvirtintų Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos nuostatų 8.12 punktu, Inspekcija turi teisę kreiptis į teismą dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo; jeigu yra pažeistas viešasis interesas, kreiptis į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo. Pareiškėjo skundo argumentai, kad jis, susipažinęs su statinio techniniu projektu, aptiko pažeidimų, kuriems esant Statybos leidimas neturėjo būti išduotas, UAB „Olinda“ teigimu, yra nepagrįsti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 31 d. sprendimu pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prašymą tenkino ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2009 m. birželio 23 d. išduotą statybos leidimą Nr. NS/78/08-1607 panaikino (t. V, b. l. 172–190).

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas, t. y. termino kreiptis į teismą eigos pradžia prasideda tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ir kai pareiškėjas gali suvokti apie šio intereso pažeidimą.

Atsižvelgiant į tai teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas, 2010 m. spalio 20 d. gavęs duomenis apie padarytus pažeidimus išduodant Statybos leidimą, 2010 m. lapkričio 19 d. prašymą dėl jo panaikinimo pateikė nepažeisdamas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies. Teismas pažymėjo, kad Statybos įstatymo (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) 23 straipsnio 30 dalis nustato, kad kreiptis į teismą dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo turi teisę asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, šių asmenų skundų ar pranešimų pagrindu arba savo iniciatyva – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos ar statinio saugos ir paskirties valstybinės priežiūros institucijos pagal kompetenciją; jeigu yra pažeistas viešasis interesas, šios institucijos dėl viešojo intereso gynimo turi teisę kreiptis į prokuratūrą.

Statybos įstatymo 27 straipsnio 7 dalis numato, kad Inspekcija pagal kompetenciją nenagrinėja skundų ir pranešimų, jeigu skunde ar pranešime nurodyti klausimai nagrinėjami teisme arba šiais klausimais priimtas teismo sprendimas. Skundų ir pranešimų dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtai priimtų su statybos procesu susijusių administracinių sprendimų Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija pagal kompetenciją nenagrinėja, jeigu nuo šių sprendimų priėmimo dienos praėjo daugiau kaip vieneri metai. Šiuo atveju, kaip paaiškino Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, ji kreipėsi į teismą ne gindama UAB „Merko statyba“ interesus, bet savo iniciatyva, vykdydama savo funkcijas, kam nėra nustatyta jokių terminų, t. y. nustačiusi teisės aktų pažeidimus, pateikė teismui prašymą ginti valstybės interesą (ABTĮ 5 str. 3 d. 3 p.).

Kadangi teisės aktai nesuteikia Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai naikinti savivaldybės administracijos neteisėtai išduoto statybos leidimo, o savivaldybės administracija negali panaikinti savo pačios priimto individualaus teisės akto, trečiajam asmeniui suteikiančio subjektinę teisę, Inspekcija, kaip numato Statybos įstatymas, turi teisę kreiptis į teismą dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo, ir teismas imasi nagrinėti tokią bylą kaip viešojo administravimo subjekto kreipimąsi dėl administracinių ginčų sprendimo.

Įvertinęs ginčo teisiniams santykiams aktualų teisinį reglamentavimą, Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybės Nuolatinė statybos komisija, be kita ko, privalėjo patikrinti ir nustatyti, ar UAB „Olinda“ pateiktas techninis projektas atitinka teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus statybos sklypo tvarkymo reikalavimus (reglamentą), kas, kaip matyti iš atsakovo atsiliepimo ir jo atstovų paaiškinimų teismo posėdyje, iš esmės nebuvo padaryta: Vilniaus miesto tarybos 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 1-634 „Dėl Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių keitimo ir teritorijos tarp (duomenys neskelbtini) detaliojo plano sprendinių tvirtinimo“ buvo patvirtintas teritorijos, į kurią patenka ir žemės sklypas, kuriame suprojektuotas UAB „Olinda“ prekybos paskirties pastatas, detalusis planas, apimantis apie 99,45 ha teritoriją.

Šis detalusis planas yra galiojantis, todėl juo ir turėjo būti vadovaujamasi Komisijoje svarstant UAB „Olinda“ prašymą dėl statybos leidimo išdavimo, tačiau tai nepadaryta, kadangi pateikto prekybos paskirties pastato techninio projekto sprendiniai neatitinka detaliojo plano sprendinių: Vilniaus miesto tarybos 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 1-634 patvirtintas detalusis planas, kuriuo nustatytas privalomas šios teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas, numato, kad sklypo Nr. 38, kurio plotas 6 945 m2, leistinas užstatymo tankumas yra 0,5, tuo tarpu pagal techninio projekto sprendinius šio sklypo ribose numatytas 0,81 užstatymo tankumas; sklypo Nr. 68, kurio plotas 15 008 m2, leistinas užstatymo tankumas yra 0,7, tuo tarpu pagal techninio projekto sprendinius šio sklypo ribose numatytas užstatymo tankumas yra 0,83; detaliajame plane numatytos atskiros sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) užstatymo zonos, tuo tarpu pagal techninį projektą numatytas vientisas užstatymas per abu šiuos sklypus, pakeistos sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) leidžiamos užstatyti ribos.

Kadangi UAB „Olinda“ Komisijai pateikto techninio projekto sprendiniai, susiję su sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) užstatymo tankumu, statybos riba, neatitiko detaliuoju planu nustatyto privalomo šios teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo, UAB „Olinda“ nepateikė detalųjį planą patvirtinusios Vilniaus miesto savivaldybės tarybos pritarimo dėl užstatyti leidžiamos teritorijos ribos pakeitimo (pateiktas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pritarimas), statybos leidimas negalėjo būti išduotas. Prašymo dėl statybos leidimo išdavimo svarstymo metu buvo imperatyviai nustatyta, jog Nuolatinė statybos komisija privalo patikrinti ir nustatyti, ar statinio projektas atitinka ne bet kokiuose, o teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus statybos sklypo tvarkymo reikalavimus (reglamentą), tuo tarpu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. balandžio 15 d.

įsakymas Nr. 30-741 ir Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. liepos 28 d. įsakymas Nr. 2.3-9494-(01) nebuvo ir nėra teritorijų planavimo dokumentais Teritorijų planavimo įstatymo prasme, nebuvo ir nėra parengta teisės aktų, nustatančių teritorijų planavimo dokumentams prilyginamų dokumentų parengimo tvarką, nustatyta tvarka, todėl negali pakeisti teritorijų planavimo dokumentų. Teritorijų planavimo dokumento, kuriuo būtų sujungti žemės sklypai Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat detaliajame plane nurodyti sklypai Nr. (duomenys neskelbtini), kurie realiai patenka į UAB „Olinda“ nuosavybės teise priklausantį į 3,1201 ha ploto žemės sklypą, nėra, todėl nėra dokumento, kuris nustatytų privalomus tokio sklypo tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimus, atitinkamai – turi būti vadovaujamasi galiojančiu detaliuoju planu atskiriems sklypams nustatytais reikalavimais.

Teismas pažymėjo, kad UAB „Olinda“ prekybos paskirties pastato statyba pagal Statybos leidimą pažeistų Vilniaus miesto tarybos 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 1-634 patvirtinto detaliojo plano sprendinius, todėl statybos pagal šį neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas, numatytas Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 4 punkte, nėra galimas.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, arba administracinę bylą nutraukti.

Apeliacinis skundas (t. VI, b. l. 20–28) iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais, kaip ir atsakovo atsiliepimas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:

1. Inspekcija yra VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento teisių perėmėja. VAVA Statybos leidimo neginčijo, o Inspekcija dėl Statybos leidimo panaikinimo kreipėsi tik 2010 m. lapkričio 19 d., t. y. praleidusi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą ir neprašė jo atnaujinti, todėl byla nutrauktina vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 6 punktu.

2. Statybos leidimo patikrinimo aktas buvo surašytas 2010 m. lapkričio 18 d. išnagrinėjus UAB „Merko statyba“ 2010 m. spalio 20 d. paklausimą. Tai patvirtina, kad pareiškėjas, pažeisdamas Statybos įstatymo 27 straipsnio 7 dalyje nustatytą naikinamąjį vienerių metų terminą, nagrinėjo UAB „Merko statyba“ skundą ir minėto skundo pagrindu kreipėsi į administracinį teismą.

3. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 30-741 nustatė sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) greito eismo gatvių sankirta duomenis ir kartu 2.3.1 punktu nustatė, kad žemės sklype, kurio plotas 31 201 kv. m, užstatymo plotas yra nuo 50 iki 70 proc. Pagal Statybos leidimo duomenis, leistinas užstatymo tankis yra 64 proc., t. y. Statybos leidime numatytas užstatymo tankis neviršija 2008 m. balandžio 15 d. įsakyme numatyto tankio.

4. Vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 3 punktu, užstatymo tankis skaičiuojamas atsižvelgiant į viso žemės sklypo plotą. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 30-741 ir Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. 2.3-9494-(01) suformavus ir sujungus žemės sklypus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo nustatyti apjungto sklypo reglamentai: plotas – 31 201 kv. m, užstatymo plotas – nuo 50 iki 70 proc. Tokiu būdu, apjungus sklypus, prieš tai nustatytas užstatymo plotas 70 proc. ir nustatytas sklypo užstatymo tankis nuo 50 iki 70 proc. laikantis detaliuoju planu nustatytų privalomųjų teritorijos naudojimo ir tvarkymo režimo reikalavimų, nepakito.

5. Pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad UAB „Olinda“ nepateikė detalųjį planą patvirtinusios Vilniaus miesto savivaldybės tarybos pritarimo dėl užstatyti leidžiamos teritorijos ribos pakeitimo, vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu (nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojanti redakcija), nėra esminė. Tariamo pažeidimo pašalinimas šiuo metu reikštų naujo identiško Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus rašto gavimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Olinda“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą ir administracinę bylą nutraukti.

Apeliaciniame skunde (t. VI, b. l. 1-16) nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Pareiškėjas praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą kreiptis į teismą.

2. Inspekcija neturėjo jokio teisinio pagrindo šioje byloje ginti „valstybės“ interesą. Kadangi ginčo teritorijoje nėra jokių valstybei nuosavybės teise priklausančių nekilnojamojo turto objektų, negali būti ir valstybės interesų pažeidimo.

3. Pareiškėjas nėra įstatyme numatytas asmuo, turintis teisę kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo.

4. Pareiškėjas neturėjo teisės vykdyti Statybos leidimo patikrinimo bei kreiptis į teismą pasibaigus Statybos įstatymo 27 straipsnio 7 dalyje numatytam vienerių metų terminui.

5. Statinio techninis projektas ir Statybos leidimas neprieštarauja detaliojo plano sprendiniams.

6. Pareiškėjas neturi teisės ginčyti žemės sklypų apjungimo teisėtumo.

7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į UAB „Olinda“ argumentus, jog sklypų Nr. (duomenys neskelbtini)apjungimas, t. y. žemės sklypo ploto ir ribų nustatymas, šiuo metu negali būti pripažintas esminiu pažeidimu, nes atsižvelgiant į šiuo metu galiojančias teisės aktų nuostatas, sklypų apjungimui nėra būtinas detalusis planas.

8. Statinio techniniame projekte numatytas užstatymo tankis neprieštarauja detaliajam planui. Pirmos instancijos teismo atliktas užstatymo tankio skaičiavimas, skaičiuojant statinio dalis užstatomas buvusiuose žemės sklypuose (Nr. (duomenys neskelbtini)), kurių duomenys yra negaliojantys, ir tai, kad užstatyti leidžiamas plotas neturi kisti pasikeitus (padidėjus) sklypo plotui, nėra pagrįsti, nes užstatyti leidžiamas plotas tiesiogiai priklauso nuo viso padidėjusio sklypo ploto.

9. Vadovaujantis 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusia Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto redakcija, savivaldybės taryba turi teisę pavesti administracijos direktoriui keisti nepagrindinius teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimus.

10. Nustatyti tariami formalūs ir procedūriniai pažeidimai nelaikytini pakankamu pagrindu panaikinti Statybos leidimą.

11. Statybos leidimo panaikinimas gali sukelti neigiamas teisines pasekmes Vilniaus miesto savivaldybei, nes UAB „Olinda” įgis teisę kreiptis dėl patirtų nuostolių atlyginimo. Tokiu būdu viešojo intereso gynimas reikalautų tariamų pažeidimų pašalinimo be Statybos leidimo panaikinimo. Pareiškėjas nesikreipė ir dėl tariamų pažeidimų pašalinimo ir tokiu būdu pasirinko neproporcingą ir neadekvačią priemonę, prieštaraujančią Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintam proporcingumo principui.

Pareiškėjas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (t. VI, b. l. 58-63) papildomai pažymi, kad statybos leidimo kopija VAVA turėjo būti teikiama tik statistinei atskaitomybei, o ne statybos leidimo teisėtumui patikrinti. Inspekcijai Statybos leidimo turinys tapo žinomas 2009 m. spalio 27 d. Pareiškėjas akcentuoja, kad prieš kreipiantis į teismą privaloma patikrinti statybos leidimo ir techninio projekto turinio teisėtumą. Statybos įstatymo 23 straipsnio 29 dalyje nurodyta, kad statybą leidžiančio dokumento galiojimas panaikinamas teismo sprendimu, o šio straipsnio 30 dalyje reglamentuota, kad Inspekcija turi teisę savo iniciatyva kreiptis į teismą dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo. Vadovaujantis Statybos įstatymo 27 straipsnio 3 dalies 1 punktu, Inspekcija tikrina, ar statybą leidžiantys dokumentai išduoti teisėtai. Inspekcijos nustatyti pažeidimai nėra formalūs ir procedūriniai. Teismui pareikštas reikalavimas yra proporcingas.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 26 d. nutartimi atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Olinda“ apeliacinius skundus tenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą panaikino ir bylą nutraukė.

Teisėjų kolegija, remdamasi Statybos įstatymo 23 straipsnio 30 dalimi, (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) nurodė, kad nenustatyta, jog ginčijamas individualus administracinis aktas galėtų kaip nors įtakoti UAB „Merko statyba“ teises ar įstatymo saugomus interesus ir turėtų jai tiesioginių teisinių pasekmių, todėl konstatuoja, jog UAB „Merko statyba“ raštas nesudarė Inspekcijai pagrindo apskųsti Statybos leidimą. Pabrėžė, kad nėra jokių įstatyminių prielaidų Inspekcijai veikti viešojo intereso gynimo srityje.

Konstatavo, kad Statybos leidimo kopija vadovaujantis Statybos įstatymo 23 straipsnio 14 dalyje (2006 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. X-857 redakcija) nustatyta tvarka 2009 m. spalio 27 d. buvo pateikta Vilniaus apskrities viršininko administracijai t. y. ir ginčijamo akto turinys (esminiai turinio elementai: aktą priėmusi institucija, priėmimo data, aktu nustatomos teisės ar pareigos) iki 2010 m. sausio 1 d. už statybos valstybinę priežiūrą apskrities lygiu atsakingai valstybės institucijai (tuo metu aktuali Statybos įstatymo 27 str. 1 d.), kurios teisių perėmėjas yra pareiškėjas, tapo prieinamas tuo metu. Todėl paskutinė diena, kai pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 19 dalį (2003 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. IX-1924 redakcija) šis viešojo administravimo subjektas galėjo savo iniciatyva kreiptis į teismą dėl leidimo panaikinimo, buvo 2009 m. lapkričio 27 d.

Nagrinėjamu atveju Inspekcijos skundas pirmosios instancijos teisme gautas tik 2010 m. lapkričio 19 d., t. y. praleidus terminą ir pareiškėjas šio termino neprašė atnaujinti. Atsižvelgiant į tai byla buvo nutraukta.

V. Pareiškėjas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2012 m. balandžio 20 d. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-120/2012.

Procesą prašoma atnaujinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punkto pagrindais. Inspekcijos nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2012 m. sausio 26 d. nutartį, kai kurių nutarties teiginių, turinčių esminę įtaką šios nutarties teisėtumui, nemotyvavo, kas sudarė pagrindą priimti nepagrįstą sprendimą, taip pat teismas padarė administracinėje byloje esminius materialinės teisės normų, reglamentuojančių statybos teisinius santykius, pažeidimus, bei nukrypo nuo susiformavusios teismų praktikos.

Pareiškėjo teigimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje dėl Inspekcijos galimybės kreiptis į teismą šioje byloje poziciją išdėstė dviejose pastraipose, trumpai konstatuodamas faktines aplinkybes ir taip pat trumpai nurodydamas Statybos įstatymo 23 straipsnio 30 dalies esmę, padarė nemotyvuotą išvadą, kad UAB „Merko statyba“, kaip nesuinteresuoto asmens statybos leidimo atžvilgiu, raštas nesudarė Inspekcijai pagrindo apskųsti statybos leidimą bei nurodė, kad nėra jokių įstatyminių prielaidų Inspekcijai veikti viešojo intereso gynimo srityje.

Mano, kad vadovaujantis Statybos įstatymo 23 straipsnio 30 dalies nuostata, Inspekcija į teismą dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo turi teisę kreiptis, kai ji nustato, kad statybą leidžiantis dokumentas yra išduotas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, galimybė kreiptis į teismą sietina su teisės aktų reikalavimų pažeidimų nustatymu. Inspekcija yra būtent tas subjektas, kuris atlieka statybos valstybinę priežiūrą, siekiant ją įgyvendinti efektyviai Inspekcijai teisės aktais suteikiami tam tikri įgaliojimai, pvz., surašyti savavališkos statybos aktus, reikalavimus, kreiptis į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo ir kt. Be šių įgaliojimų Inspekcijos veikla būtų tik deklaratyvi, neturinti realaus veikimo mechanizmo. Pabrėžia, kad viena iš Statybos įstatymo 27 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytų Inspekcijos funkcijų atliekant statybos valstybinės priežiūrą, yra tikrinimas, ar statybą leidžiantys dokumentai išduoti teisėtai. Inspekcijoje tokie patikrinimai atliekami tiek planuotai (kaip planiniai patikrinimai), tiek gavus informacijos, kuri suteikia pagrindą atlikti statybą leidžiančių dokumentų teisėtumo patikrinimą dėl galimai padarytų teisės aktų pažeidimų. Statybą leidžiančio dokumento neteisėtumas gali būti nustatomas gavus pakankamai informacijos apie šį administracinį aktą.

Teigia, kad Inspekcijos kreipimaisi į teismą (Statybos įstatymo 23 str. 30 d taikymo prasme) iš esmės yra dvejopo pobūdžio, t. y., tais atvejais, kai Inspekcija kreipiasi į teismą suinteresuotų asmenų skundų ar pranešimų pagrindu bei kai Inspekcija kreipiasi į teismą savo iniciatyva. Darytina išvada, kad antru atveju Inspekcijos kreipimasis į teismą dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo sietinas su bendro pobūdžio Inspekcijos statybos valstybinės priežiūros funkcijų įgyvendinimu, numatytu Statybos įstatymo 27 straipsnio 3 dalies 6 punktu, kuriame įtvirtinta, kad Inspekcija dėl neteisėtai priimtų su statybos procesu susijusių administracinių sprendimų panaikinimo kreipiasi į šiuos sprendimus priėmusius subjektus arba į teismą.

Mano, kad Inspekcijos teisės kreiptis į teismą realizavimui užtenka nustatyti teisės aktų reikalavimų pažeidimus, o ne kitų asmenų interesų pažeidimus. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1112/2010, teigia, kad tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis, o tais atvejais, kai valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą ar kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, o kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas, kad valstybės institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms šiuo atveju ši teisė siejama su valstybės intereso gynimu pagal ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies 3 punktą ir 56 straipsnio 1 dalį. Pažymi, kad Inspekcija į teismą savo iniciatyva gali kreiptis, gavusi informacijos apie statybos leidimą įvairiais būdais, taip pat ir iš nesuinteresuotų asmenų prašymų pateikti informaciją. Mano, kad teismas minėtų teisės aktų nuostatų ir aplinkybių neišanalizavo.

Teigia, kad šiuo atveju, net nelaikant UAB „Merko statyba“ suinteresuotu asmeniu, o jos rašto - suinteresuoto asmens kreipimusi, Inspekcija turėjo teisę ir pareigą kreiptis į teismą, kadangi ji gavusi informacijos, susijusios su statybos leidimo galimu neteisėtumu, tikrino šį statybos leidimą ir nustatė teisės aktų pažeidimus, kurie lėmė prašymo pateikimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Aplinkybės, susijusios su UAB „Merko statyba“ rašto gavimu Inspekcijoje, aktualios tik įrodinėjant, kad prašymas teismui paduotas nepraleidus ABTĮ nustatytų terminų, bet ne vertinant, ar Inspekcija turi teisę kreiptis į teismą savo iniciatyva dėl galimai neteisėto statybos leidimo

Pabrėžia, kad Statybos įstatymo 23 straipsnio 30 dalis nuostata, kad nustačiusios viešojo intereso pažeidimus paminėtos institucijos turi teisę kreiptis į prokuratūrą, savaime nereiškia, kad Inspekcija negali būti pareiškėju administracinėje byloje, pateikdama prašymą, susijusį su valstybės ar viešojo intereso gynimu. Įrodinėja, kad valstybės intereso gynimas Inspekcijai kreipiantis į teismą dažnai yra glaudžiai susijęs ir persipynęs su viešuoju interesu arba tapatus jam, todėl gali būti apgintas be prokuratūros įsikišimo (pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo apibendrinime nustatytą analogiją, t. y., kaip ir tais atvejais, kai privatus interesas sutampa su viešuoju, ir gali būti apgintas ginant privatų interesą, taip gali būti apgintas ir ginant valstybės interesą, šiuo atveju susitapatinimo tikimybė žymiai didesnė). Statybos įstatymo nuostata dėl teisės kreiptis į prokuratūrą laikytina papildoma garantija ginant viešąjį interesą.

Mano kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teiginys, jog Inspekcijai nėra įstatyminių prielaidų ginti viešojo intereso, yra nemotyvuotas.

Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarties motyvuojamojoje dalyje dėstė argumentus dėl to, kad Inspekcija neturėjo teisės kreiptis į teismą, tačiau rezoliucinėje dalyje priimant sprendimą nutraukti bylą nebuvo atsižvelgta į šiuos motyvus.

Mano, kad teismas konstatuodamas, jog Inspekcija praleido terminą paduoti prašymą Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl statybos leidimo nuginčijimo, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teismų praktikos, netinkamai taikė Statybos įstatymo 23 straipsnio 14 dalį ir 19 dalį, nemotyvavo kai kurių teiginių.

Pabrėžia, kad šioje byloje esminę reikšmę turi termino prašymui paduoti skaičiavimo momento nustatymas. Inspekcijos vertinimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas (Statybos įstatymo 23 str. 14 d.), nukrypo nuo administracinių bylų teismų praktikoje nustatytų taisyklių.

Nurodo, kad, kadangi valstybės intereso gynimas glaudžiai susijęs su viešuoju interesu ir su juo persipynęs, šioje byloje taikytinos taisyklės, kurias Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformavo bylose, kuriose ginamas viešasis interesas. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-180/2009, 2007 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-585/2005). Pabrėžė, kad nustatant termino skaičiavimo pradžią svarbu, ar subjektas, kuris kreipiasi į teismą, yra materialinių santykių dalyvis. Mano, kad nei Vilniaus apskrities viršininko administracija, nei dalį jos funkcijų (ne teisių ir pareigų) šiuo metu perėmusi Inspekcija statybos leidimo išdavimo metu nebuvo šių materialinių santykių dalyvėmis, kadangi atliko tik statybos valstybinę priežiūrą, statybos leidimo išdavimo procedūrose tiesiogiai nedalyvavo. Šiuo atveju Inspekcija, pagal įstatymo suteiktą teisę besikreipdama į teismą ir nebūdama materialinių santykių dalyve, kaip statybos valstybinę priežiūrą atliekantis subjektas, sužino apie statybos leidimo turinį tik atlikdama savo funkciją - tikrindama šio leidimo turinį (priešingai nei privatūs subjektai, kurie yra administracinio akto adresatai arba kitaip dalyvauja su administraciniu aktu susijusiuose santykiuose).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 26 d. nutartyje konstatavo, kad terminas prašymui paduoti turėjo būti skaičiuojamas nuo 2009 m. spalio 27 d., t. y. nuo tada, kai Vilniaus miesto savivaldybės administracija, remdamasi Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi 2009 m. spalio 27 d.) 23 straipsnio 14 dalimi, Vilniaus apskrities viršininko administracijai pateikė statybos leidimo kopiją (taigi termino paduoti prašymą teismui skaičiavimo pradžios momentas yra susijęs su materialinės teisės normų taikymu). Teismas šią nuostatą aiškino netinkamai, atskirai nuo viso Statybos įstatymo konteksto, t. y. nesivadovavo sisteminiu teisės akto aiškinimu. Tuo metu galiojusio Statybos įstatymo 23 straipsnio 22 dalyje buvo nurodyta, kad apskričių viršininkų administracijos tiesiog atliko statybos leidimų apskaitą, gavus leidimus jų teisėtumas automatiškai nebuvo ir neprivalėjo būti tikrinamas. Šiuo atveju prilyginti administracinio akto paskelbimui ar Įteikimui asmeniui tokio statybos leidimo pateikimą apskrities viršininko administracijai apskaitos vykdymui, apelianto nuomone, negalima, kadangi tokių veiksmų atlikimas yra netapatus savo esme. Akto paskelbimo ar įteikimo tikslas yra supažindinti adresatą su akto turiniu, o akto pateikimas apskaitai yra tik formalumas, atliekamas vienai institucijai pateikiant dokumentą, o kitai jį priimant ir apskaitant, tačiau nesigilinant į jo turinį, jo neperžiūrint ir pan., juo labiau - netikrinant jo teisėtumo. Mano, kad statybos leidimų apskaita negali būti prilyginama statybos valstybinei priežiūrai tikrinant statybos leidimo teisėtumą, t. y. būtent susipažįstant su akto turiniu ir jį tikrinant, kada priežiūrą atliekančiai institucijai ir paaiškėja administracinio akto galimo neteisėtumo faktas. Neprotinga ir neteisinga būtų aiškinti, kad statybos leidimo pateikimą apskaitai galima prilyginti jo turinio atskleidimui, dar ir todėl, kad statybos leidimai yra ne pavieniai administraciniai aktai, jų išduodama labai daug, todėl automatinis jų pateikimas apskaitai negali būti laikomas turinio atskleidimu, juo labiau teisėtumo tikrinimu, kadangi tam nėra nei teisinio pagrindo, nei fizinių galimybių.

Pabrėžia, kad Inspekcija po apskričių reformos pradėjo vykdyti papildomas funkcijas, susijusias su statybos valstybine priežiūra, tačiau tai nereiškia, kad ji automatiškai perėmė anksčiau veikusių apskričių viršininkų administracijų teises ir pareigas statybos valstybinės priežiūros srityje, todėl šių dviejų subjektų sutapatinti negalima. Teismas, padarydamas išvadą, kad Inspekcija perėmė Vilniaus apskrities viršininko administracijos teises, jos nemotyvavo (nenurodė nei vieno teisės akto, kuriuo remiantis padaryta ši išvada, taip pat teismų praktikos pavyzdžių), be to nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-658-11, 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011). Vykstant apskričių reformai apskričių viršininkų administracijų vykdytos funkcijos buvo perskirstytos kitoms institucijoms, todėl pasikeitė teisės aktai (pvz., Statybos įstatymas), reglamentuojantys statybos valstybinę priežiūrą. Be to, buvo priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimas Nr. 248 „Dėl apskričių viršininkų administracijų likvidavimo“ (Žin., 2010, Nr. 31-1434, Nr. 54-2654), kuriame nustatyta tik atstovavimo ginčuose dėl apskričių viršininkų priimtų sprendimų atliekant statybos valstybinę priežiūrą valstybei (Lietuvos Respublikos Vyriausybei) tvarka. Taigi ir Civilinio kodekso antros knygos aštunto skyriaus taikymo prasme Inspekcija gali būti (ir yra) dalies Vilniaus apskrities viršininko administracijos funkcijų, bet ne teisių, perėmėja.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė prieštaravimus dėl prašymo atnaujinti procesą.

Atsakovas mano, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pakankamai aiškiai išdėstė ir pagrindė motyvus, kurių pagrindu nusprendė nutraukti bylos nagrinėjimą.

Mano, kad teismo išvados yra pagrįstos bei teisingos pareiškėjas negalėjo inicijuoti Statybos leidimo panaikinimo remiantis materialinio teisinio suinteresuotumo neturinčio asmens skundu. Be to, pareiškėjas negalėjo nagrinėti UAB „Merko statyba“ pateikto skundo, nes buvo praėjusi vienerių metų skundų pateikimo ir nagrinėjimo senatis (Statybos įstatymo 27 str. 7 d.).

Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas netinkamai aiškina Statybos įstatymo 23 straipsnio 3 dalies formuluotę, kad nustačiusios viešojo intereso pažeidimus paminėtos institucijos turi tik teisę kreipti į prokuratūrą. Statybos įstatymo 23 straipsnio 30 dalis imperatyviai numato, kad pareiškėjas dėl viešojo intereso gynimo turi teisę kreiptis tik į prokuratūrą o ne į teismą.

Atsakovo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nesant viešojo intereso pažeidimo, negalima ir jo gynyba.

Atsakovas pažymi, jog pareiškėjo minimų administracinių bylų (Nr. A -1758/2008 ir Nr. A822-1622/2008) ir bylos, kurioje pareiškėjas prašo atnaujinti procesą, faktinės aplinkybės skiriasi, todėl nėra pagrindo vadovautis suformuotu precedentu.

Atsakovo įsitikinimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tinkamai taikė senaties taisykles, pagrįstai sprendė, kad ginčijam akto turinys tapo žinomas, prieinamas 2009 m. spalio 27 d.

Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjas nepagrįstai tapatina savo veiklą ir situaciją, kai prokuroras kreipiasi dėl viešojo intereso gynimo.

Atsakovas akcentuoja, jog būtent Vilniaus apskrities viršininko administracija vykdė statybos valstybinę priežiūrą ir 2009 m. spalio 27 d. Statybos leidimo kopija buvo pateikta statybos priežiūrą atliekančiai institucijai, kurios teises perėmė pareiškėjas. Taigi, neabejotina, jog subjektui, kurio teises perėmė pareiškėjas, nustatytu terminu nesikreipus dėl Statybos leidimo panaikinimo, pareiškėjas praleido kreipimosi į teismą terminą.

Atsakovas taip pat pažymi, jog pareiškėjo cituojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtos administracinės bylos Nr. AS525-658-11 ir šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi, todėl nėra pagrindo vadovautis nurodytu išaiškinimu. Priešingai, akcentuotina, jog pareiškėjas, kaip subjektas, likvidavus apskričių viršininkų administracijas, įgijęs funkcijas statybos valstybinės priežiūros srityje, atitinkamai perėmė ir šiuo atveju Vilniaus apskrities viršininko administracijos procesines teises, t. y. terminas skundui paduoti turėtų būti skaičiuojamas iš esmės nuo Statybos leidimo pateikimo arba bent jau apskričių viršininkų administracijų likvidavimo, o ne nuo pareiškėjo sužinojimo apie Statybos leidimą momento. Be jokios abejonės funkcijos perdavimas neturi keisti pirminės institucijos procesinių teisių turinio ir būti vada dokumentus perėmusiai institucijai iš naujo pradėti skaičiuoti skundo padavimo terminą, kadangi kitoks aiškinimas pažeistų kitų suinteresuotų asmenų teises.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Olinda“ atsliepimu į prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-120/2012 prašo atsisakyti atnaujinti procesą ir atmesti pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos prašymą „Dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A502-120/2012 ir palikti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį nepakeistą.

Teigia, kad prašyme nėra įrodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo pagrindas, kadangi motyvuojamoje dalyje yra pateikiami nuoseklūs motyvai, kurie sudaro pakankamą pagrindą rezoliucinėje nutarties dalyje suformuotoms išvadoms priimti

Mano, kad taip pat nėra įrodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto taikymo pagrindas, kadangi nutartis yra priimta ir motyvuojama iškirtinai procesinės teisės normomis, kurios reglamentuoja skundo padavimo teismui terminą. Tokiu būdu yra akivaizdu, kad esminę įtaką priimant nutartį turėjo proceso, bet ne materialinės teisės normos. Pažymi ir tai, kad Inspekcija nepateikia jokiu akivaizdžių įrodymų ir (ar) pagristų argumentų, patvirtinančių nutartimi padarytą esminį materialinės teisės normų pažeidimą, o jos motyvai susiję su teise kreiptis į teismą nevertintini, kadangi pirmosios instancijos teismas bylą nutraukė ne dėl to, kad Inspekcija neturėtų teisės kreiptis į teismą, bet dėl praleistų šios teisės įgyvendinimo terminų. Pabrėžia, kad nutarties motyvai dėl Inspekcijos galimybių ginti viešąjį interesą yra teisėti ir nepažeidžia jokių materialinės teisės normų. Pabrėžia, kad Inspekcijos pateikiamas aiškinimas, kad veikimas valstybės valdymo ar viešoje administravimo srityje visada reiškia viešojo intereso gynimą ir suteikia su tuo susijusia; teises teisminių procesų metu yra absoliučiai klaidingas.

Nurodo, kad prašyme nėra įrodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto taikymo pagrindas, kadangi pažymėtina, kad Inspekcija nenurodo nė vienos analogiškos bylos, taip pat aiškiai ir konkrečiai neišskiria, kaip priimta nutartis pažeidžia vienodą administracinių teismų praktikos formavimą. Pabrėžia, kad Inspekcija remiasi nutartimis, kuriose yra aiškinama prokuroro teisė ginti viešąjį interesą, nors pati Inspekcija turimų teisių požiūriu ne tik kad negali būti lyginama su prokuroru, tačiau negali būti vertinama ir bylų dėl viešojo intereso gynimo kontekste, kadangi, kaip jau buvo minėta aukščiau Inspekcija neturi teisės ginti viešojo intereso.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Procesą atnaujinti atsisakytina.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai, kaip minėta, išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P249-92/2012).

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra išvardinta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Asmuo, paduodantis prašymą dėl proceso atnaujinimo, turi šį prašymą pagrįsti įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas taip pat patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo priimta ir tuo pačiu įsiteisėjo 2012 m. sausio 26 d., o pareiškėjas su prašymu atnaujinti procesą į teismą kreipėsi 2012 m. balandžio 20 d. (t. VI, b. l. 94), taigi iš esmės nepraleidęs įstatymu numatyto trijų mėnesių termino.

Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą matyti, jog jis jį grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo. Be to, proceso atnaujinimas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą galimas, tik jei esminis teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-117/2009 ir kt.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas mano, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažeidė tuo metu galiuojusio Statybos įstatymo 23 straipsnio 30 dalį. Statybos įstatymo 23 straipsnio 30 dalyje nustatyta, kad kreiptis į teismą dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo turi teisę asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, šių asmenų skundų ar pranešimų pagrindu arba savo iniciatyva – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ar statinio saugos ir paskirties valstybinės priežiūros institucijos pagal kompetenciją; jeigu yra pažeistas viešasis interesas, šios institucijos dėl viešojo intereso gynimo turi teisę kreiptis į prokuratūrą.

Tačiau pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai buvo pažeistos šios materialiosios teisės normos ir pats sutinka su teismo išvada, kad Inspekcija turi teisę kreiptis į teismą dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo savo iniciatyva, tačiau nesutinka su teismo išvada, kad minėta nuostata nesuteikia teisės pareiškėjui kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Kaip ir minėta Statybos įstatymo 23 straipsnio 30 dalyje expressis verbis įtvirtinta, kad jeigu yra pažeistas viešasis interesas, atitinkamos institucijos dėl viešojo intereso gynimo turi teisę kreiptis į prokuratūrą.

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad teismas tinkamai aiškino šią teisės nuostatą teigdamas, kad esant įtarimų dėl galimo viešojo intereso pažeidimo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija turėtų teisę kreiptis į prokuratūrą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad viešasis interesas ginamas tik įstatymų nustatytais atvejais ir tik įstatymuose numatytiems subjektams kreipiantis į teismą, o Inspekcijai tokie įgaliojimai nesuteikti. Pareiškėjas taip pat mano, kad teismas iš esmės pažeidė Statybos įstatymo 23 straipsnio 14 dalį, kurio tuo metu galiojusioje redakcijoje buvo numatyta:

„Jei statybos leidimą išduoda savivaldybės administracijos direktorius (jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas), jis per 3 dienas nuo šio leidimo išdavimo leidimo kopiją pateikia apskrities viršininko administracijai.“, mano kad teismas turėjo vertinti šią nuostatą 23 straipsnio 22 dalies kontekste ir nepagrįstai prilygino statybos leidimo pateikimą apskaitos tikslais (kaip numatyta Statybos įstatymo 23 straipsnio 22 dalyje) individualaus administracinio akto turinio atskleidimui. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad toks pareiškėjo pateikiamas teisės normų aiškinimas yra nepagrįstas.

Akivaizdu, jog šis teisinis reguliavimas yra imperatyvaus pobūdžio, konkretus ir aiškus, todėl aiškinti jo alternatyviai, t. y. taip, kaip nurodoma atsakovo apeliaciniame skunde bei jo pateiktame prašyme dėl proceso atnaujinimo, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiti Inspekcijos argumentai, pagrindžiantys galimą proceso atnaujinimą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, yra susiję su galimu procesinių, o ne su materialinių teisės normų pažeidimu. Materialinės teisės normos reglamentuoja teisių atsiradimą ir jų turinį, o procesinė teisė visų pirma reglamentuoja teisių įgyvendinimui skirtas procedūras. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog teisės normos, numatančios bylų nutraukimo pagrindus bei procesinių terminų skaičiavimo pradžios momentą savo esme yra procesinės teisės normos, o ABTĮ procesinių normų pažeidimo, kaip vieno iš proceso atnaujinimo pagrindų, nenumato. Teisėjų kolegijos nuomone, toks pažeidimas, net jei ir būtų nustatytas, nėra laikomas pagrindu atnaujinti procesą administracinėje byloje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-45/04, 2007 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P14-189/07, 2012 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-64/2012).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas neįrodė, kad buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, juo labiau, kad šis, pareiškėjo nuomone, padarytas pažeidimas buvo toks esminis ir akivaizdus, kad neliktų pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo, kuris galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį, todėl nėra pagrindo proceso atnaujinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog procesas, vadovaujantis šiuo pagrindu, gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas ar nutartis apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo ar nutarties rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylas Nr. P525-194/2009, P444-180/2010, P525-100/2011 ir kt.). Tiek teismo sprendime, tiek nutartyje privalo būti išdėstyti motyvai, kuriais prieinama atitinkama išvada, ir nurodyti teisės aktai, kuriais teismas vadovaujasi (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis, 106 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pažymi, jog teismas išpildė bendrąją pareigą savo sprendimus motyvuoti, iš nutarties motyvų yra aišku, kuo vadovaudamasis jis priėjo prie galutinių išvadų. Atsižvelgiant į tai, procesą atnaujinti, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu, taip pat nėra pagrindo.

Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010).

Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, ši būtinybė turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į įvairiose administracinėse bylose priimtus atitinkamus vienodos administracinių teismų praktikos formavimui svarbius administracinių teismų sprendimus, nutartis ir pan.).

Pareiškėjas nurodo, kad teismas priimdamas nutartį administracinėje byloje Nr. A502-120/2012 nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos suformuotos 2008 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-1758/2012, 2008 m. spalio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-1622/2008, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A17-742/2007, administracinėse bylose Nr. AS11-379/2011, AS143-129, Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2008 m. gruodžio mėn. 31 d. aprobuoto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas pagal viešąjį interesą ginančių subjektų skundus (prašymus), apibendrinimo; Administracinė jurisprudencija 16 ir kt.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytų administracinių bylų ratio decidendi nelaikytina identiška administracinėje byloje Nr. A502-120/2012 nagrinėtai teisinei situacijai. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pareiškėjas objektyviais įrodymais nepagrindė fakto, kad šiuo atveju egzistuoja objektyvi būtinybė užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą panašaus pobūdžio administracinėse bylose, kuriose būtų priimti skirtingo turinio teismo sprendimai.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr. A502-120/2012 neatnaujintinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A502-120/2012 neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Virgilijus Valančius