2020-01-29 Nr. AB-1876-3-61-3-00645-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-180-438/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00645-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. V. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 6 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus PN nėra sudarytos galimybės privačiai bendrauti su artimaisiais telefonu, atėjus paskambinti iš taksofono, aplink visada yra kiti nuteistieji ir pareigūnai, kurie klausosi pareiškėjo pokalbio, jį komentuoja, šaiposi. 2017 m. vasarą Vilniaus PN kiemelis buvo sumažintas ir jame vienas šalia kito įrengti 2 taksofonai. Į kiemelį pakvėpuoti grynu oru, parūkyti ar paskambinti išeina apie 200 nuteistųjų, todėl čia visada yra daug žmonių. Vienas taksofonas yra nuolat sugedęs, prie vienintelio veikiančio taksofono susidaro didelės laukiančiųjų eilės. Dėl nurodytų aplinkybių yra pažeidžiama pareiškėjo teisė į privatumą, pareiškėjas patyrė dvasinių sukrėtimų, neigiamų išgyvenimų.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad įstaigoje yra sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu visoje Lietuvoje. Taksofonai yra ryšio paslaugas teikiančios įmonės nuosavybė, juos administruoja AB Telia Lietuva. Pareigūnas, kuris leidžia nuteistajam kalbėti telefonu, privalo įsitikinti, kad nuteistasis surinko telefono numerį, kurį nurodė pareigūnui prieš skambindamas telefonu, taip pat pareigūnas privalo patikrinti, ar nuteistasis nebando paskambinti nuteistiesiems, laikomiems kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose. Todėl šalia I-o gyvenamojo korpuso taksofonų yra įrengtas stacionarus priežiūros postas, kuriame nuolat budi pareigūnas. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nuolat naudojosi teise paskambinti telefonu (nuo atvykimo į įstaigą laiko pareiškėjas yra pasinaudojęs šia teise 254 kartus) ir nesikreipė į Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais dėl įstaigoje įrengtų taksofonų. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nenurodė jokių Vilniaus PN administracijos atliktų pažeidimų jo atžvilgiu, skunde neindividualizavo ir nepagrindė subjektyvių neigiamų pasekmių, todėl galimai pareiškėjas kreipėsi į teismą siekdamas turtinės naudos.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 3 d. sprendimu pareiškėjo S. V. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad atsakovas nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2018 m. vasario 21 d. neužtikrino pareiškėjo S. V. pokalbių neliečiamumo ir jo teisės į privatumą.

6. Teismas nurodė, kad nuteistųjų pokalbių telefonu tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Taisyklės), nuostatos. BVK 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi, skambinti ir kalbėti telefonu galima ne ilgiau kaip 15 minučių. Kam skambinti, pasirenka nuteistasis. Telefoninis pokalbis gali būti nutrauktas, jeigu nuteistasis pažeidžia skambinimo tvarką (BVK 102 str. 3 d.). Vadovaujantis Taisyklių 124 punktu, nuteistųjų, kuriems BVK nustatytas ribotas telefoninių pokalbių skaičius, telefoniniai pokalbiai registruojami Nuteistųjų telefoninių pokalbių apskaitos kortelėse arba elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje. Taigi, teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuteistųjų skambinimo telefonu tvarką, yra numatyti tam tikri šios teisės apribojimai, susiję su ypatingu nuteistųjų teisiniu statusu, be kita ko, nustatyta maksimali telefoninių pokalbių trukmė ir skaičius, galimybė kontroliuoti, su kuo telefonu bendrauja nuteistasis, registruojant jo skambučius nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelėje, ir pažymint joje asmens, kuriam yra skambinama, telefono numerį, vardą ir pavardę. Be to, pareigūnams yra suteikta galimybė nutraukti telefoninį pokalbį tuo atveju, jeigu nuteistasis nesilaiko teisės aktuose nustatytos skambinimo tvarkos.

7. Byloje nustatyta, jog prie įėjimo į Vilniaus PN I-ą korpusą yra įrengti 2 taksofonai, šalia kurių įrengtas pareigūno, registruojančio telefoninius skambučius, postas. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad stacionariame priežiūros poste nuolat budi Vilniaus PN pareigūnas, kontroliuojantis telefoninių pokalbių vykdymo tvarką. Pareigūnas, leisdamas nuteistajam kalbėti telefonu, privalo įsitikinti, kad nuteistasis surinko tą abonento telefono numerį, kurį prieš skambindamas nurodė pareigūnui, taip pat pareigūnas privalo patikrinti, ar nuteistasis nebando paskambinti nuteistiesiems, laikomiems kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose. Taigi, Vilniaus PN teritorija, kurioje yra įrengti nuteistiesiems skambinti skirti telefonai, yra prižiūrima pareigūnų, siekiant užtikrinti, kad nuteistieji, realizuodami savo teisę paskambinti telefonu, laikytųsi jų atžvilgiu nustatytų apribojimų ir nepažeistų teisės aktų nuostatų, todėl ši aplinkybė nelaikytina pareiškėjo teisės į privačius telefoninius pokalbius pažeidimu.

8. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus PN I-o korpuso telefonai, skirti nuteistiesiems paskambinti, yra įrengti 7 m x 11 m ploto kiemelyje, kuriame yra ne tik nuteistuosius prižiūrintys pareigūnai, tačiau į kurį pakvėpuoti grynu oru ar parūkyti gali išeiti apie 200 nuteistųjų. Iš atsakovo pateiktų nuotraukų matyti, kad telefono aparatai yra įrengti vienas šalia kito, telefoninių pokalbių vieta nėra izoliuota, joje nėra įrengta jokių būdelių, atitvarų, todėl nuteistieji, esantys kiemelyje šalia įėjimo į Vilniaus PN I-ą korpusą, gali nevaržomai girdėti telefonu kalbančių asmenų pokalbį. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nepaneigė aplinkybės, kad telefonai yra įrengti I-o korpuso kiemelyje, į kurį nekildomai gali išeiti ir leisti laiką didelis nuteistųjų skaičius, taip pat nenurodė, kokių priemonių įstaigos administracija imasi, siekdama užtikrinti nuteistųjų pokalbių neliečiamumą ir apsaugoti skambinančiųjų privatumą nuo kitų Vilniaus PN laikomų nuteistųjų. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo asmeninius telefoninius pokalbius galėjo girdėti ne tik Vilniaus PN pareigūnai, kurių funkcijos yra susijusios su skambinančių nuteistųjų priežiūra, tačiau ir kiti į kiemelį išėję Vilniaus PN laikomi nuteistieji, pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos skambinti telefonu negirdint kitiems nuteistiesiems.

9. Pareiškėjas nurodė, kad žiemą, nuo 2018 m. vasario 21 d., lauke buvo ypatingai žema oro temperatūra ir telefono aparatai neveikė, todėl jam buvo apribota galimybė paskambinti. Tačiau iš nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelės matyti, kad nurodytu laikotarpiu (2018 m. vasario 23 d. bei 2018 m. vasario 26 d.) pareiškėjas kalbėjo telefonu su savo sutuoktine. Be to, nuteistųjų telefoninių pokalbių apskaitos kortelėje yra įrašyta pastaba, kad taksofonas yra sugedęs, tačiau iš šio įrašo neįmanoma nustatyti nei jo įrašiusio asmens, nei įvykio datos, nei to, ar dėl minėtos aplinkybės pareiškėjui buvo užkirstas kelias paskambinti, o kitų duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjui nesant teisinio pagrindo buvo apribota galimybė pasinaudoti telefonu, pvz., pareiškėjo skundų ar prašymų, byloje nėra. Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamai įrengtų telefonų teikė žodinius ir rašytinius skundus būrio viršininkui ar budinčiam pareigūnui, tačiau šių aplinkybių visiškai nedetalizavo ir nepagrindė, t. y. nenurodė skundų pateikimo laiko, konkrečių asmenų, priėmusių jos skundus, todėl teismas pareiškėjo argumentus, kad tam tikrais laikotarpiais jam nebuvo užtikrinta galimybė paskambinti telefonu, atmetė.

10. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas neužtikrino pareiškėjui galimybės skambinti ir kalbėti telefonu privačiai, netrukdant kitiems Vilniaus PN laikomiems nuteistiesiems, ir tokiu būdu neužtikrino jo teisės į privatumą. Įvertinęs pažeidimo pobūdį ir mąstą, teismas sprendė, jog pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija.

III. 11. Pareiškėjas S. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

12. Pareiškėjas teigia, jog teismas neįvertino aplinkybės, kad pažeidimas truko ilgą laiko tarpą (vos ne 4 metus). Atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir trukmę, pareiškėjo patirtus išgyvenimus, teismas turėjo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

14. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia analogiškus argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Jis nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Jis visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikia duomenų apie sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.

15. Vilniaus PN nuomone, teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo S. V. prašomo neturtinės žalos atlyginimo dėl galimybės skambinti ir kalbėti telefonu privačiai neužtikrinimo.

17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad Vilniaus PN neužtikrino pareiškėjui galimybės skambinti ir kalbėti telefonu privačiai, netrukdant kitiems Vilniaus PN laikomiems nuteistiesiems, ir tokiu būdu neužtikrino jo teisės į privatumą.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos jo prašyta forma (pinigais). Pareiškėjas pabrėžia, kad buvo akivaizdžiai pažeistos jo teisės bei sukelti dideli nepatogumai, dvasinis, emocinis, fizinis diskomfortas.

19. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015; 2018 m. vasario 28 d. nutartis Nr. A-1805-502/2018 ir kt.).

20. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog šiuo atveju ginčo dėl nustatytų atsakovo pažeidimų nėra, tačiau ginčas iš esmės kyla dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui būdo.

21. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017; 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013; 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

22. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose, pagal kurią Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (pvz., 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytas Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į nurodytus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus, pareiškėjo individualią situaciją, konkrečius konstatuotus neteisėtus veiksmus, tam tikrais atvejais taip pat apsiriboja teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtą žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-722-415/2017; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017; 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016; 2015 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2113-662/2015 ir kt.).

24. Nagrinėjamu atveju, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei atsižvelgdama į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiu, kad šiuo atveju jam turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog šiuo atveju pareiškėjui dėl privatumo skambinant ir kalbant telefonu neužtikrinimo atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Minėtas pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pareiškėjui pagrįstai nepriteistas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

25. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Romanas Klišauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė