2018-05-10 Nr. AB-9502-3-62-3-02131-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Adm

Administracinė byla Nr. A-26-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02131-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.3; 18.10; 18.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. M., A. M., T. M. ir L. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – O. R. ir V. M.) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai M. M., A. M., T. M. ir L. S. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 8–10), prašydami panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimus Nr. 50S-67 ir Nr. 50S-68 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui V. M.“.

2. Pareiškėjai skunde nurodė bei teismo posėdžio metu pareiškėjai ir jų atstovė paaiškino, kad ginčijami sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, kadangi atsakovas netinkamai vertino pretendento V. M. ir jo paveldėtojų (pareiškėjų) įstatymo nustatytais terminais pateiktus prašymus dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, todėl nepagrįstai priėmė sprendimus dėl kompensacijos pinigais. Pažymėjo, kad V. M. (mirė 2001 m. spalio 26 d.) 1998 m. spalio 1 d. prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo į iki nacionalizacijos turėtą žemę Druskininkų miesto ribose nurodė, jog pageidauja gauti 0,5 ha žemės sklypą Druskininkų miesto ribose, o likusią kompensuoti pinigais arba mišku.

Į dalį visos priklausančios žemės (13,05 ha) nuosavybės teisės yra atkurtos, liko neatkurta į 10,6981 ha. 2003 m. kovo 26 d. pareiškėjai A. M., T. M. ir M. M. atsakovui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises natūra, o už likusią užstatytą ir apaugusią mišku žemę suteikti neatlygintinai žemės (miško) sklypą kaimiškoje teritorijoje, perkeliant į Lazdijų rajoną. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. M. 2003 m. vasario 20 d. pateikė prašymą suteikti neatlygintinai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio naują žemės sklypą individualiai statybai, o už likusią kompensuoti mišku.

Ginčijamų sprendimų priėmimo metu atsakovas turėjo V. M. paveldėtojų pateiktus minėtus 2003 m. prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir dėl kompensavimo už valstybės išperkamą žemę būdo. V. M. teisių perėmėjai turėjo teisę reikšti prašymus ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, ir dėl kompensavimo už valstybės išperkamą žemę būdo, ką ir padarė iki įstatymo nustatyto termino pabaigos. Ginčijamų sprendimų priėmimo metu niekas iš paveldėtojų neprašė už valstybės išperkamą žemę kompensuoti pinigais.

Atitinkamai atsakovas neturėjo pagrindo siūlyti kompensaciją pinigais ir priimti sprendimus dėl šio kompensavimo už valstybės išperkamą žemę būdo, nesant paveldėtojų išreikštos valios dėl kompensacijos pinigais, kadangi V. M. įpėdiniai iki 2015 m. kovo 1 d. tinkamai išreiškė valią dėl kompensavimo už valstybės išperkamą žemę būdo, prašė parengti išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio suteikimo neatlygintinai nuosavybėn kaimiškoje vietovėje. Dėl aplinkybės, jog minėtuose pareiškėjų prašymuose nurodoma išvadą parengti į jiems tenkančią dalį V.

M. žemės, pabrėžė, kad dėl to nurodyti prašymai netampa netinkamais, nes bet kuriuo atveju sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimami mirusio pretendento vardu. Tuo tarpu V. M. ir jo paveldėtojų prašymuose buvo išreikšta valia gauti kompensaciją sklypu kaimiškoje vietovėje, o ne pinigais. Tai, jog prašymų pateikimo metu už mieste turėtą žemę nebuvo kompensuojama mišku, nereiškia, kad pagal šiuos prašymus negali būti priimami sprendimai, nes toks kompensavimo už valstybės išperkamą žemę būdas yra numatytas nuo 2014 m. lapkričio 1 d.

3. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 51–56) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. NŽT atsiliepime nurodė ir atsakovo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad su skundu nesutinka, kadangi ginčijami sprendimai buvo priimti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų ir yra pagrįsti. Nurodė, kad pareiškėjai ne kartą teikė prašymus, raštus atsakovui, prašydami V. M. turėtą žemę grąžinti natūra. Atsakovas, atsakydamas pareiškėjams, 2003 m. gegužės 19 d., 2003 m. spalio 2 d., 2003 m. lapkričio 19 d. ir 2004 m. rugpjūčio 26 d. raštuose pažymėjo, kad visi V. M. turto paveldėtojai prašo žemę grąžinti natūra.

Tuo tarpu 2014 m. lapkričio 4 d. raštu NŽT informavo V. M. turto paveldėtojus, kad, jiems pageidaujant pakeisti valią ir už valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti mišku, jie turi iki 2015 m. kovo 1 d. pateikti prašymą dėl valios pakeitimo, nurodant vietovės rajoną ir kadastro vietovę, kurioje pageidaujama gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą, tačiau iki nurodytos datos pareiškėjai nepateikė minėto pobūdžio prašymo. Atsakovas, atlikęs visus jo kompetencijai priskirtus veiksmus, nesant laisvos neužstatytos žemės, kurią galima būtų grąžinti V.

M. vardu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, priėmė ginčijamus sprendimus. Atsakovas pažymėjo, jog 2014 m. rugsėjo 12 d. raštu kreipėsi į visus V. M. turto paveldėtojus, informuodamas, kad 2014 m. rugsėjo 22 d. bus svarstomas sprendimo projektas dėl nuosavybės teisės atkūrimo miesto gyvenamojoje teritorijoje V. M. vardu, kompensuojant pinigais. Atitinkamai 2014 m. rugsėjo 22 d. atsakovas parengė Žemės sklypo mieste, už kurį kompensuojama pinigais, vertės nustatymo išvadą, kurioje buvo nurodyta, kad V.

M. už valstybės išperkamą žemę – 9,4251 ha – atlygintina 47 050,10 Lt. P. T. M. ir M. M. 2014 m. spalio 31 d. atsakovui pateikė analogiškus prašymus, kuriuose nurodė, kad nesutinka su sprendime nurodytu kompensacijos dydžiu, tačiau minėtos išvados neginčijo. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, atsakovas teigė, kad, įgyvendindamas įstatymų suteiktas pareigas ir neperžengdamas įstatymų numatytų ribų, atliko visus veiksmus, siekdamas tinkamai atsiskaityti su pareiškėjais. Be to, kaip numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 1061 punkte, žemėtvarkos skyrius, tik gavęs iš savivaldybės administracijos informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę, turi savivaldybės siųstoje kartografinėje medžiagoje pažymėti savininko turėto žemės sklypo ribas.

Tačiau Druskininkų savivaldybės administracija teikė išvadas, kad Druskininkų miesto administracinėse ribose iki nacionalizacijos savininkų valdytoje žemėje, kurią būtų galima grąžinti natūra, laisvos valstybinės žemės nėra, todėl šios aplinkybės lėmė ginčijamų sprendimų priėmimą. Apibendrindamas atsakovas tvirtino, kad ginčijami NŽT 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimai Nr. 50S-67 ir Nr. 50S-68 yra teisėti, priimti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, todėl nėra jokio pagrindo juos naikinti.

5. Tretieji suinteresuoti asmenys O. R. ir V. M. atsiliepimų į pareiškėjų skundą nepateikė.

II. 6. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 13 d. sprendimu (b. l. 115–120) pareiškėjų skundą tenkino ir panaikino NŽT 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimus Nr. 50S-67 ir Nr. 50S-68 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui V. M.“.

7. Teismas nustatė, kad V. M. (mirė 2001 m. spalio 26 d.) iki nacionalizacijos nuosavybės teise Druskininkų miesto ribose valdė 13,05 ha žemės. 1998 m. spalio 1 d. V. M. D. miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybai pateikė prašymą už turėtą žemę Druskininkų miesto administracinėse ribose suteikti 0,5 ha (duomenys neskelbtini), o už likusią dalį žemės kompensuoti pinigais arba mišku. 2002 m. vasario 6 d. notarė J. K. išdavė Paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą po V. M. mirties, kuriame nurodyta, kad V. M. turtą paveldi jo žmona M. M. bei vaikai: A. M., V. M., A. M. ir T. U. (šiuo metu M.). 2003 m. vasario 20 d. trečiasis suinteresuotas asmuo V. M. pateikė prašymą Druskininkų žemėtvarkos skyriaus vedėjui už V. M. turėtą žemę kompensuoti suteikiant žemės sklypą neatlygintinai individualiai statybai (duomenys neskelbtini), o už likusią žemę kompensuoti mišku. 2003 m. kovo 26 d. M. M., A. M. ir T. U. pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises į likusią V. M. neatkurtos žemės dalį, grąžinti dalį žemės natūra ir už likusią dalį, kuri apaugusi mišku, parengti išvadą dėl kompensacijos mišku, perkeliant į Lazdijų rajoną. Į dalį V. M. žemės nuosavybės teisės pretendentams yra atkurtos ir ginčo dėl to nėra – Alytaus apskrities viršininkas 1998 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 15-205 atkūrė nuosavybės teises į 0,2519 ha; 2006 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. 15-2837 – į 2,1351 ha; 2007 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 15-3259 – į 0,0114 ha; 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. 15-3440 – į 0,0480 ha; 2009 m. lapkričio 9 d. sprendimu Nr. 15-3764 – į 0,9984 ha; 2009 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. 15-3795 – į 0,1801 ha žemės. Liko neatkurtos nuosavybės teisės į 10,6981 ha žemės, už kurios dalį – 9,4826 ha – ginčijamais NŽT 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimais Nr. 50S-67 ir Nr. 50S-68 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui V. M.“ paskirta kompensacija pinigais.

8. Teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje yra nurodyti asmenys, kurie turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, o šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Analogiškas teisinis reglamentavimas yra įtvirtintas ir Tvarkos 3 punkte.

Taigi, susiklosčius tokiai situacijai, kada nacionalizuoto turto savininkas laiku yra kreipęsis į NŽT teritorinį skyrių ir išreiškęs valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, o vėliau, šiam asmeniui mirus, nuosavybės teisės į šio asmens turėtą turtą atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniams. Šiuo atveju V. M., kaip nacionalizuoto turto savininkas, buvo pateikęs prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir atlyginimo būdo, o Atkūrimo įstatymo normos, jam mirus, nenumatė pareigos jo įpėdiniams (pretendentams) pasidalinti paveldimą teisę į nuosavybės atkūrimą ar pateikti institucijai susitarimą dėl jiems tenkančių dalių.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 ir 4 dalyse (redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.) buvo įtvirtinta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo; iki 2005 m. gruodžio 31 d. galėjo pakeisti pareikštą valią, kad už valstybės išperkamą turtą būtų atlyginta ne pinigais, o vertybiniais popieriais. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

Taigi, pagal galiojusį minėtą teisinį reglamentavimą piliečiai pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo galėjo iki 2003 m. balandžio 1 d., o jiems to nepadarius nustatytu terminu, teisė parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą perėjo apskrities viršininko administracijai, nuo 2010 m. liepos 1 d. – NŽT. Tuo tarpu nuo 2012 m. vasario 1 d. galiojančios redakcijos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, ar nurodytu būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Taigi, teismas pabrėžė, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą nuo 2012 m. vasario 1 d. NŽT negali savo nuožiūra parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nes nuosavybės teisės, esant nurodytoms aplinkybėms, gali būti atkuriamos tik atlyginant pinigais. Be to, teismas nurodė, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2014 m. lapkričio 1 d.) nustatyta, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba įvykdytas iš dalies.

Institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, priimtą ir neįvykdytą arba iš dalies įvykdytą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeičia administracine tvarka.

9. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje esantys objektyvūs ir neginčijami duomenys patvirtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjai ir trečiasis suinteresuotas asmuo V. M. iki 2003 m. balandžio 1 d. išreiškė valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo ir jos nekeitė: 2003 m. vasario 20 d. V. M. pateikė prašymą Druskininkų žemėtvarkos skyriaus vedėjui už V. M. turėtą žemę kompensuoti suteikiant žemės sklypą neatlygintinai individualiai statybai (duomenys neskelbtini), o už likusią žemę kompensuoti mišku; 2003 m. kovo 26 d. pareiškėjai M.

M., A. M. ir T. U. pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises į likusią V. M. neatkurtos žemės dalį, grąžinti dalį žemės natūra, o už likusią dalį, kuri apaugusi mišku, parengti išvadą dėl kompensacijos mišku, perkeliant į Lazdijų rajoną. Tuo labiau, pagal 2002 m. birželio 7 d. T. U. (dabar M.) prašymą 2002 m. birželio 20 d. buvo parengta Alytaus apskrities Išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 89 V. M. vardu, perkeliant žemę į Vilniaus rajoną (įgyvendinta Išvada nebuvo).

Taip atsakovas savo veiksmais patvirtino, jog atlyginimas pinigais nėra taikytinas likusiai žemei, kadangi pareiškėjai siekia pasirinkto nuosavybės teisių atkūrimo būdo – natūra arba ekvivalentine natūra. Teismas akcentavo ir tai, kad pagal minėtą 2003 m. kovo 26 d. pareiškėjų prašymą buvo priimti Alytaus apskrities viršininko sprendimai, kuriais jiems atkurtos nuosavybės teisės: 2006 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. 15-2837 – į 2,1351 ha, grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise; 2007 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 15-3259 – į 0,0114 ha, grąžinant natūra; 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. 15-3440 – į 0,0480 ha, grąžinant natūra; 2009 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. 15-3795 – į 0,1801 ha, grąžinant natūra.

Pareiškėjai taip pat yra ne kartą teikę prašymus, raštus Alytaus apskrities viršininko administracijos Druskininkų žemėtvarkos skyriui dėl nuosavybės teisių atkūrimo (2003 m. spalio 27 d. T. U., A. M., V. M., M. M., A. M. prašymas; 2003 m. gruodžio 30 d. M. M. prašymas; 2004 m. balandžio 14 d. V. M., A. M. prašymas; 2005 m. vasario 28 d. A. M., M. M., V. M. prašymas), kuriuose pažymima, kad prašoma V. M. turėtą žemę grąžinti natūra (pasirinkto būdo pareiškėjai nekeitė). Kita vertus, teismas nurodė, kad minėti raštai šiuo atveju nėra reikšmingi, kadangi pareiškėjai turėjo teisę pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki 2003 m. balandžio 1 d.

10. Teismas akcentavo, kad NŽT Druskininkų skyrius 2014 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. 50SD-(14.50.92.)-1899 informavo V. M. turto paveldėtojus, jog, jiems pageidaujant pakeisti valią ir už valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti mišku, jie turi iki 2015 m. kovo 1 d. pateikti prašymą dėl valios pakeitimo, nurodant vietovės rajoną ir kadastro vietovę, kurioje pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą. Tuo tarpu byloje nėra ginčo, jog pareiškėjai iki nurodytos datos nepateikė minėto pobūdžio prašymo. Taigi, teismo vertinimu, šioje ginčo situacijoje pareiškėjai, iki 2015 m. kovo 1 d. nepakeitę savo valios dėl atlyginimo būdo ir neprašę už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, neteko teisės į nuosavybės teisių atkūrimą šiuo būdu. Tačiau pareiškėjai nurodė, jog tokio prašymo nepateikė, kadangi jie savo valią buvo išreiškę minėtais 2003 m. prašymais dar iki 2003 m. balandžio 1 d. ir jos nekeitė. Teismas su šia pareiškėjų pozicija sutiko ir sprendė, jog pareiškėjai minėtais prašymas įstatymo nustatytais terminais išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Be to, bylos duomenys patvirtina, jog laisvos neužstatytos valstybinės žemės, kuri galėtų būti grąžinta natūra pareiškėjams, Druskininkų miesto administracinėse ribose nėra. Tuo tarpu byloje nėra jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų (jų nepateikė ir atsakovas), jog parengti išvadą dėl kompensavimo už likusią dalį žemės, kuri apaugusi mišku, perkeliant ją į Lazdijų rajoną, t. y. atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra, nebuvo galimybės.

11. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), nagrinėdamas panašaus pobūdžio ginčus bei vertindamas kitą Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte numatytą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą – perdavimą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, bei anksčiau galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atkūrimo būdą (lygiaverte natūra), konstatavo, jog vien tik teisinių formuluočių, kuriomis įstatymų leidėjas Atstatymo įstatymo ir Atkūrimo įstatymo raidoje apibūdino, kokiu būdu atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris negali būti grąžintas turėtoje iki nacionalizacijos vietoje, skirtumai (ekvivalentine natūra, lygiaverte natūra, lygiaverčiu turėtajam žemės sklypu) nereiškia, kad minėti nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo būdai pagal savo turinį ir paskirtį iš esmės skiriasi (rėmėsi LVAT 2014 m. liepos 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-590/2014, 2015 m. lapkričio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-868-261/2015).

12. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje numatytos aplinkybės, kurioms esant atlyginama piliečiams už valstybės išperkamą turtą pinigais. Būtent, nebuvo nustatyta, kad pretendentai iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo ir, kad pretendentų prašymuose nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas buvo nenumatytas Atkūrimo įstatyme. Pareiškėjai šiuo atveju turi teisę atkurti nuosavybės teises, atlyginant jiems už valstybės išperkamą turtą lygiaverčiu žemės sklypu jų pasirinktoje kitoje kadastrinėje vietoje. Aplinkybės, jog NŽT Druskininkų skyrius 2014 m. rugsėjo 22 d. parengė Žemės sklypo mieste, už kurį kompensuojama pinigais, vertės nustatymo išvadą, kurioje buvo nurodyta, kad piliečiui V. M. už valstybės išperkamą žemę – 9,4251 ha – atlygintina 47 050,10 Lt, o T. M. ir M. M. 2014 m. spalio 31 d. NŽT Druskininkų skyriui pateikė prašymus, kuriuose nurodė, kad nesutinka su nurodytu kompensacijos dydžiu, teismo vertinimu, nelaikytinos pareiškėjų sutikimu atkurti nuosavybės teises kompensuojant pinigais.

13. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes ir ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad ginčijami NŽT 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimai Nr. 50S-67 ir Nr. 50S-68 yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikintini.

III. 14. Atsakovas NŽT pateikė apeliacinį skundą (b. l. 129–133), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti pareiškėjų skundą.

15. NŽT mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių ir netinkamai aiškino bei taikė Atkūrimo įstatymo normas. Šiame kontekste pažymi, kad iš susirašinėjimų tarp NŽT Druskininkų skyriaus ir pareiškėjų turinio matyti, jog visi V. M. turto paveldėtojai pageidavo visas nuosavybės teises atkurti natūra ir nepageidavo už likusią neatkurtą žemės dalį prašyti kompensavimo lygiaverčiu miško plotu kaimo gyvenamojoje vietovėje.

Be to, NŽT Druskininkų skyrius 2014 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. 50SD-(14.50.92.)-1460 kreipėsi į visus V. M. turto paveldėtojus, informuodamas, kad 2014 m. rugsėjo 22 d. bus svarstomas sprendimo projektas dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje teritorijoje V. M. vardu, kompensuojant pinigais. Atitinkamai NŽT Druskininkų skyrius 2014 m. rugsėjo 22 d. parengė Žemės sklypo mieste, už kurį kompensuojama pinigais, vertės nustatymo išvadą, kurioje buvo nurodyta, kad piliečiui V. M. už valstybės išperkama žemę – 9,4251 ha – atlyginama pinigais 47 050,10 Lt.

Tuo tarpu pareiškėjos T. M. ir M. M. 2014 m. spalio 31 d. NŽT Druskininkų skyriui pateikė analogiškus prašymus, kuriuose nurodė, kad nesutinka su sprendime nurodytu kompensacijos dydžiu, tačiau nenurodė, jog pats kompensavimo būdas (atlyginimas pinigais) neturėtų būti priimamas, ar toks sprendimas, pareiškėjų nuomone, yra neteisėtas. Taigi, dar nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. pareiškėjams buvo žinoma, jog likusi V. M. turėta žemė yra priskirtina valstybės išperkamai ir už šią žemę bus kompensuojama pinigais, o ne kompensuojant lygiaverčiu miško sklypu.

Atsižvelgęs į tai, atsakovas teigia, jog pareiškėjai, žinodami, kad už likusią neatkurtą nuosavybės teisę bus kompensuojama pinigais, ir laiku negindami neva pažeidžiamos jų teisės į tinkamą nuosavybės teisių atkūrimą, elgėsi aplaidžiai ir nerūpestingai. Atsakovas kartu akcentuoja, kad NŽT Druskininkų skyrius dėjo visas įmanomas pastangas dėl savininkų iki nacionalizacijos valdytos žemės grąžinimo natūra, tačiau įgaliota ir kompetentinga institucija – Druskininkų savivaldybės administracija – teikė išvadas, kad Druskininkų miesto administracinėse ribose iki nacionalizacijos savininkų valdytoje žemėje, kurią būtų galima grąžinti natūra, laisvos valstybinės žemės nėra.

Taip pat nurodo, jog NŽT Druskininkų skyrius 2014 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. 50SD-(14.50.92.)-1899 informavo pareiškėjus, kad, pretendentams pageidaujant pakeisti valią ir už valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti mišku, jie turi iki 2015 m. kovo 1 d. pateikti prašymą dėl valios pakeitimo, nurodant vietovės rajoną ir kadastro vietovę, kurioje pageidaujama gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą. Pareiškėjai minėtą raštą gavo, jo turinys tiek pareiškėjams, tiek trečiajam suinteresuotam asmeniui V.

M. yra žinomas, tai patvirtino pareiškėjų atstovė, duodama paaiškinimus bylos nagrinėjimo metu. Tačiau pareiškėjai iki NŽT Druskininkų skyriui priimant ginčijamus 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimus Nr. 50S-67 ir 50S-68 nebuvo pateikę tikslios (suderintos) pozicijos dėl vietovės, kurioje norima gauti lygiavertį miško sklypą, t. y. patys elgėsi neapdairiai ir neteikė jokių pastabų, raštų, kuriuose nurodytų, jog reikalauja nuosavybės teises atkurti ne kompensuojant pinigais, o perduodant lygiavertį miško sklypą kaimo vietovėje.

Šiuo aspektu atsakovas pabrėžia, kad nuosavybės teises atkurti perduodant lygiavertį miško sklypą kaimo vietovėje galima tik žinant rajoną, kadastro vietovę, kurioje pageidaujama gauti tokį sklypą. Tuo tarpu tiek pareiškėjų 2003 m. kovo 27 d. prašymuose, tiek trečiojo suinteresuoto asmens V. M. 2003 m. vasario 20 d. prašyme tokie duomenys nebuvo pateikti. Atsakovas papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo V. M. nepateikė jokių pretenzijų, jog nesutinka su NŽT Druskininkų skyriaus 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimais Nr. 50S-67 ir 50S-68, o po minėtų sprendimų priėmimo buvo atvykęs į NŽT Druskininkų skyrių ir išreiškė savo poziciją, jog minėti sprendimai jį tenkina ir jis neprisidės prie pareiškėjų teikiamo skundo, t. y. jau dabar kyla nesutarimai tarp pareiškėjų ir trečiojo suinteresuoto asmens.

Atsakovo manymu, į tai svarbu atsižvelgti, kadangi, net ir panaikinus ginčijamus NŽT Druskininkų skyriaus 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimus Nr. 50S-67 ir 50S-68, tolesnis nuosavybės teisių atkūrimas piliečio V. M. vardu, perduodant lygiavertį turėtajam miško sklypą kaimo gyvenamojoje vietovėje, galės būti vykdomas tik visiems pareiškėjams ir trečiajam suinteresuotam asmeniui V. M. suderinus poziciją dėl vietovės (rajono, kadastro vietovės), kurioje pageidaujama gauti lygiavertį miško sklypą. Apibendrindamas, atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, nesant galimybių nuosavybės teisių atkūrimą vykdyti natūra, taip pat neturint tikslių duomenų, kurioje vietovėje pareiškėjai ir trečiasis suinteresuotas asmuo pageidauja gauti lygiavertį miško sklypą kaimo gyvenamojoje vietovėje, NŽT Druskininkų skyrius teisėtai ir pagrįstai 2015 m. rugsėjo 9 d. priėmė sprendimus Nr. 50S-67 ir 50S-68.

16. Pareiškėjai M. M., A. M., T. M. ir L. S. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 137–144) prašo jį atmesti ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimą nepakeistą.

17. Pareiškėjai mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bei įvertino visus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas. Pažymi, kad lingvistiškai vertinant skirtingu laikotarpiu galiojusių Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijų nuostatas galima pagrįstai teigti, jog atsakovas galėtų atkurti nuosavybės teises išmokant kompensaciją pinigais tik šiais atvejais:

1) kai pilietis įstatymo nustatytais terminais pasirinko kompensavimo pinigais už valstybės išperkamą žemę būdą;

2) kai pilietis iki įstatymo nustatyto termino visiškai nepareiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo už valstybės išperkamą žemę būdo;

3) kai piliečio iki įstatymo nustatyto termino pasirinktu būdu atkurti nuosavybės teises ar kompensuoti už valstybės išperkamą žemę nėra galimybės. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, visiškai pagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamo ginčo atveju nebuvo nustatytos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnyje numatytos aplinkybės, kurioms esant piliečiams už valstybės išperkamą turtą atlyginama pinigais. Nors atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad teismas neįvertino susirašinėjimų tarp NŽT Druskininkų skyriaus ir pareiškėjų turinio, pareiškėjai pabrėžia, jog iš ginčijamo teismo sprendimo motyvuojamos dalies matyti, kad minėti raštai teismo buvo įvertinti.

Be to, pareiškėjai atkreipia dėmesį į tai, jog jiems teisines pasekmes sukelia NŽT Druskininkų skyriaus 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimai Nr. 50S-67 ir 50S-68, todėl atsakovo akcentuojama aplinkybė, jog nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. pareiškėjams buvo žinoma, kad už valstybės išperkamą žemę jiems bus kompensuojama pinigais, tačiau jie neskundė NŽT Druskininkų skyriaus rašto dėl kompensavimo pinigais, ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturi. Pareiškėjai taip pat pažymi, kad nuo 2014 m. lapkričio 1 d. galiojančioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies redakcijoje numatyta galimybė pakeisti valią ir už valstybės išperkamą žemę prašyti kompensacijos mišku kaimiškoje teritorijoje.

Tuo tarpu pareiškėjai neturėjo keisti valios, nes jų valia atlyginti mišku už valstybės išperkamą žemę jau buvo išreikšta, be to, buvo nurodyta, kuriame rajone jie pageidauja gauti miško sklypą. Negana to, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje galimybė keisti valią (prašyti kompensacijos mišku) buvo numatyta iki 2015 m. kovo 1 d., tačiau jokio termino konkrečios vietovės, kur pretendentai pageidauja gauti lygiavertį miško sklypą, nei minėtas įstatymas, nei poįstatyminiai aktai nenustato. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sutiko su pareiškėjų pozicija, kad jie dar iki 2003 m. balandžio 1 d. prašymuose išreiškė valią dėl kompensavimo būdo ir jos nekeitė.

Tuo tarpu byloje nėra jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų, jog parengti išvadą už likusią dalį žemės, perkeliant ją į Lazdijų rajoną, nėra galimybės. Todėl šiuo atveju atsakovas neturėjo teisinio pagrindo priimti ginčijamus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo išmokant kompensaciją pinigais. Pareiškėjai papildomai nurodo, kad V. M. yra įtrauktas į bylos nagrinėjimą trečiuoju suinteresuotu asmeniu dėl to, kad teismo sprendimas turės įtakos jo teisėms. Pagal bylos duomenis V. M. gavo visus procesinius dokumentus, įskaitant pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Taigi, V. M. galėjo pareikšti nesutikimą su pareiškėjų skundu arba apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą, jei šis sprendimas jo netenkintų ar pažeistų jo teises, tačiau to nepadarė. Todėl atsakovas neturi pagrindo remtis tariamu V. M. teisių pažeidimu, kaip pagrindu naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Be to, pareiškėjai pažymi, kad tarp V. M. įpėdinių, įskaitant V. M., jokių nesutarimų ar prieštaravimų nėra.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. M. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 146–147) prašo jį atmesti.

19. V. M. nurodo, kad nesutinka su atsakovo apeliaciniu skundu. Pažymi, kad nei jis, nei jo broliai, sesuo ar mama niekada neprašė kompensacijos pinigais. Šiuo aspektu paaiškina, kad sutiko su sprendimo projektu kompensuoti pinigais, nes NŽT Druskininkų skyriaus vedėja pasakė, jog kitaip negalima atkurti nuosavybės teisių, o jiems reikia baigti reformą. Atkreipia dėmesį į tai, kad buvo gavęs savo giminaičių skundą, su juo susipažino, taip pat gavo pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris jokių jo teisių nepažeidė. Pabrėžia, kad teisme nedalyvavo dėl ligos, o tuo atveju, jeigu manytų, jog pirmosios instancijos teismas priėmė jam nepriimtiną sprendimą, būtų pateikęs skundą. Be to, akcentuoja, kad jokių nesutarimų su paveldėtojais derinant poziciją ar kitokių komplikacijų tolesniam nuosavybės teisių atkūrimui V. M. vardu iš jo pusės nėra ir pirmosios instancijos teismo sprendimas jokių ginčų kilimo tarp paveldėtojų, atkuriant nuosavybės teises V. M. vardu, nelems.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo O. R. atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 21. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

22. Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimų Nr. 50S-67 ir Nr. 50S-68 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui V. M.“, kuriais nuspręsta atkurti nuosavybės teises piliečiui V. M. atitinkamai į 9,4251 ha ir 0,0575 ha žemės kompensuojant pinigais, teisėtumas ir pagrįstumas.

23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino konstatavęs, kad nebuvo Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje numatytų pagrindų priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant piliečiams už valstybės išperkamą turtą pinigais; teismas pažymėjo, kad pareiškėjų valia, pareikšta iki 2003 m. balandžio 1 d. dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra ir už likusią žemę kompensuojant mišku perkeliant į Lazdijų rajoną, atitiko Atkūrimo įstatymo nuostatas, galiojusias ginčijamų sprendimų priėmimo metu ir buvo privaloma atsakovui.

24. Atsakovas NŽT apeliaciniu skundu nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjų valią atkurti nuosavybės teises už likusią neatkurtą nuosavybės dalį kompensuojant lygiaverčiu miško plotu kaimo gyvenamojoje vietovėje, nes jie iki 2015 m. kovo 1 d. nepateikė prašymo dėl valios pakeitimo nurodant, kokiame rajone, kokioje kadastro vietovėje jie pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą. P. T. M. ir M. M. nors nesutiko su kompensacijos būdu, bet nenurodė, kad pats kompensavimo būdas būtų netinkamas, atkreipė dėmesį, kad trečiasis suinteresuotas asmuo V. M. nereiškė pretenzijų dėl priimtų sprendimų, nesant suderintos pozicijos, nuosavybės teisių atkūrimas V. M. vardu perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško sklypą būtų neįmanomas.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

26. Minėtame kontekste teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams, remiasi pirmosios instancijos teismo nustatytais faktais ir plačiau pasisako tik dėl tų aplinkybių, kurios akcentuojamos apeliaciniame skunde.

27. Nagrinėjamoje byloje yra aktualios Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje ir 5 dalyje (2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. XII-1150 redakcija, galiojanti nuo 2014 m. lapkričio 1 d.) įtvirtintos nuostatos, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba įvykdytas iš dalies. Institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisė, priimtą ir neįvykdytą arba iš dalies įvykdytą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeičia administracine tvarka (4 dalis). Tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais (5 dalis).

28. Minėtų įstatymo nuostatų taikymą nulemia aplinkybės, ar po pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą V. M. mirties jo teisių perėmėjai iki 2015 m. kovo 1 d. buvo pareiškę valią dėl atlyginimo būdo ir prašė už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, nustatymas, ir su ja susijusių įrodymų vertinimas.

29. Apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo išvadas, iš esmės nesutinka su įrodymų vertinimu byloje ir nepripažįsta tokios valios pareiškimo 2003 m. kovo 26 d. ir 2003 m. vasari 20 d. prašymais, kurie buvo pateikti Druskininkų žemėtvarkos skyriaus vedėjui (b. l. 27–29, 31).

30. Teisėjų kolegija, atmesdama apelianto argumentus, kad minėti prašymai negali būti laikomi tinkamu valios pareiškimu dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę ar jos dalį, pažymi, kad kaip valios pareiškimo trūkumas neturėtų būti vertinama ta aplinkybė, kad valią 2003 m. pareiškę asmenys iš naujo nepateikė prašymų po to, kai 2014 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo nauja Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies redakcija, numatanti galimybę atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Tai būtų itin formalus kriterijus, iš esmės neturintis nieko bendro nei su asmenų anksčiau tinkamai pareikštos ir šiuo metu aktualios valios turiniu, nei su kokiomis nors kliūtimis taikyti naujai įsigaliojusias įstatymo nuostatas šių asmenų atžvilgiu, nebuvo nurodyta ir faktinių duomenų, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teisės prašomu būdu, todėl laikytina, kad atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo kompensuojant pinigais, nepagrįstai ir neteisėtai ignoravo asmenų pareikštą valią.

31. Aptariamą asmenų valios išraišką dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę mišku kitoje vietovėje patvirtina byloje esantys prašymai raštu (minėti nutarties 9 p., 29 p.), kurie pripažintini tinkamais įrodymais, jų gavimą pas atsakovą patvirtina spaudai, todėl šiais dokumentais buvo privalu vadovautis priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusią negrąžintą pretendento V. M. vardu nekilnojamojo turto dalį. Apelianto nurodomos aplinkybės, kad nebuvo nurodytos konkrečios kadastro vietovės, kad pareiškėjos nėra pareiškusios, jog kompensavimo būdas yra netinkamas, kad pretendento įpėdiniai galbūt nesutartų dėl konkretaus atlyginimo būdo, neturi teisinės reikšmės vertinant asmenų pareikštą valią, nėra tokio pobūdžio, kad leistų įstatymo prasme ją interpretuoti nevienareikšmiai. Esant aiškiai pareikštai valiai dėl atlyginimo būdo, atsakovui nebuvo kliūčių pasitikslinti dėl konkrečios kadastro vietovės, suteikti reikiamą informaciją, t. y. įgyvendinant įstatymu nustatytą kompetenciją tikslingai bendradarbiauti, ko ir reikalauja gero viešojo administravimo principai. Tuo tarpu byloje pateiktas susirašinėjimas patvirtina priešingas aplinkybes – atsakovas, neatsižvelgdamas į asmenų pareikštą valią dėl atlyginimo būdo bei reiškiamus prieštaravimus (T. M., M. M. 2014 m. spalio 31 d. prašymai), nepagrįstai siūlė atkurti nuosavybės teises vieninteliu būdu – kompensuojant pinigais (NŽT Druskininkų skyrius 2014 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. 50SD-(14.50.92.)-1460).

32. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas ginčui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, objektyviai įvertino įrodymus byloje, tinkamai aiškino ir taikė aktualias Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatas bei aktualią teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-590/2014, kt.). Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, akcentuoja, kad, esant asmenų pareikštai valiai dėl atlyginimo būdo ir prašymui už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, kai sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nebuvo priimtas, atsakovui nebuvo teisinio pagrindo taikyti Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatas ir priimti ginčijamus 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimus Nr. 50S-67 ir Nr. 50S-68 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui V. M.“ kompensuojant pinigais, todėl teismo sprendimu šie administraciniai aktai buvo pagrįstai panaikinti kaip neteisėti ir nepagrįsti. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė