2020-08-05 Nr. AB-14540-3-61-3-02407-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-930-502/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02407-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Stasio Gagio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 12 d. iki 2017 m. balandžio 28 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes kamerose buvo laikoma po du ir daugiau asmenų, todėl jose trūko gyvenamojo ploto. Nurodė, kad kamerų plotą mažino sanitarinis mazgas, baldai. Tokios sąlygos trukdė ramiai pailsėti, išsimiegoti, pareiškėjas buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, dėl didelio suimtųjų kiekio valgyti atšalusį maistą. Pareiškėjas pažymėjo, kad skaičiuojant kameros plotą būtina išskaičiuoti sanitarinio mazgo plotą, kurį sudaro 1,12 kv. m. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K nebuvo pakankamai užtikrinama reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nepakankamai užtikrinti kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos renginiai. Nebuvo užtikrinta judėjimo laisvė, sportas lauke. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti pareigūną, nors įkalinimo įstaiga privalėjo užtikrinti kalinamojo asmens teisę į saugią aplinką.

3. Pareiškėjas nurodė, kad kalėdamas Lukiškių TI-K turėjo teisę į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje. Pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pripažinęs, jog vienos valandos pasivaikščiojimas laikytinas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimu. Pareiškėjo nuomone, pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko higienos normų, nes nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, sulaužyti suoliukai, sienos padengtos pelėsiu. Be to, juose buvo šiferinis stogas, kuriame yra asbesto.

4. Pareiškėjas tvirtino, kad Lukiškių TI-K kamerose neveikė ventiliacija, kameros buvo vėdinamos tik per langus, kamerose buvo drėgna ir tamsu. Kamerose, kurios buvo pusrūsyje, drėgnumas viršijo 70 proc. Oro judėjimo greitis neatitiko higienos normų reikalavimų. Kamerose nebuvo užtikrintas apšvietimas. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kamerose taip pat nebuvo užtikrinama pakankamai tinkama temperatūra. Žiemą buvo nepakankamai šildoma, temperatūra buvo nuo 10 iki 14 ℃, vasarą net iki 35 ℃. Kameros buvo neremontuotos, lubos ir sienos padengtos pelėsiu, grybeliu, atsilupę dažai. Pareiškėjas tvirtino, kad kalėjimo laikotarpiu nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, nebuvo išduodamas užvalkalo užklotas, rankšluosčiai, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nuo drėgmės čiužiniai rūdydavo, pūdavo. Apatiniai drabužiai būdavo skalbiami tik tuo atveju, jeigu turėjo specialiai plovimui skirtą maišą. Jeigu nebuvo sąskaitoje pinigų, viršutiniai drabužiai būdavo skalbiami tik vieną kartą per du mėnesius. Pareiškėjas pažymėjo, kad nebuvo galima pažeisti asmens teisės į higieną vien dėl to, kad asmeniui trūksta pinigų apmokėti drabužių skalbimą. Taip pat nebūdavo pakankamai išduodama tualetinio popieriaus.

5. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Sanitariniai mazgai kamerose buvo atskirti tik 1,35 m tvorele. Be to, naudojantis sanitariniu mazgu pareigūnai atidarydavo kameros duris, neįsitikinę, kad naudojamasi sanitariniu mazgu. Sanitariniame mazge nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės, atskiros oro šalinimo sistemos. Lukiškių TI-K dažnai nebūdavo šilto (karšto) vandens ir nebūdavo sudaryta galimybė praustis kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjo tvirtinimu, kamerose taip pat būdavo tarakonų, utėlių, blakių. Administracija nevykdė jokios dezinfekcijos, o vykdoma dezinfekcija nebūdavo efektyvi. Be to, maistas nebuvo tinkamai užtikrinamas ir nebuvo kaloringas ir skanus, o dienos davinio vertė buvo nuo 1 300 iki 1 500 kcal. Maisto kiekis dažnai neatitiko kiekio normos. Pareiškėjas nurodė, kad dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė ne tik fizinius, bet ir psichologinius išgyvenimus, dėl to tapo grubus, užsidaręs, patyrė didelius dvasinius sukrėtimus. Pabrėžė, kad dėl patirtų išgynimų pareiškėjas patyrė žalą, kurią prašė atlyginti pinigais.

6. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovo atstovas nurodė gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. lapkričio 9 d. numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose. Lukiškių TI-K paaiškino, kad vienam asmeniui laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

Atsakovo atstovas paaiškino, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K nuo 2015 m. sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Atsakovo atstovas pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji dažnai niokojo valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, todėl Lukiškių TI-K dažnai teko vėl daryti pakartotinį remontą. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad lovos matmenys buvo apie 1,9 x 0,7 (1,33 kv. m), stalo matmenys apie 0,6 x 0,5 (0,3 kv. m), kamerose buvo iki 4 gultų. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys buvo apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m).

Paaiškino, kad skaičiuojant minimalųjį gyvenamąjį plotą kameroje, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama. Lukiškių TI-K nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m aukščio. Sanitariniame mazge įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengtos užuolaidos arba atskiros kabinos su durimis. Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebėjo suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Pareigūnai, bendraudami su suimtaisiais bei nuteistaisiais, laikėsi bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

8. Lukiškių TI-K nurodė, kad kamerose buvo dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, kuris atitiko dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinti, jos buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atkreipė dėmesį, kad asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo ir tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl drėgmės. Išvedimas į dušą bei pasivaikščioti buvo vykdomas laikantis teisės aktų reikalavimų. Atsakovo atstovo tvirtinimu, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo nuolat valomi. Dėl užimtumo užtikrinimo atsakovo atstovas nurodė, kad norint dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, asmenys, laikomi Lukiškių TI-K turėjo parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu. Lukiškių TI-K nurodė, kad nuteistųjų ir suimtųjų maitinimas organizuojamas laikantis teisės aktų reikalavimų. Maistas buvo tikrinamas jusliniu būdu, išduodamas maistas kokybiškas, išduodamas laikantis higienos reikalavimų. Lukiškių TI-K taip pat teigė, kad buvo sudarytos galimybės išsiskalbti drabužius. Minkštasis inventorius išduodamas tinkamos kokybės (dezinfekuotas). Be to, kamerose veikė nuo 2016 metų sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema.

9. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjo nusiskundimai buvo bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Šiuo atveju nebuvo būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė pareiškėjui V. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

11. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo kalėjimo Lukiškių TI-K galimai netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 27 d. iki 2017 m. balandžio 27 d. ir dėl to atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K, laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 27 d. iki 2017 m. balandžio 27 d., tik laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 12 d. iki 2015 m. gruodžio 17 d., t. y. 6 paras buvo patalpintas kameroje Nr. 144, kurioje jam tenkantis plotas vienam asmeniui buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus (3,6 kv. m). Pareiškėjui teko 2,65 kv. m ploto kameroje, o atskaičius sanitarinio mazgo plotą (0,56 kv. m), pareiškėjui teko dar mažesnė gyvenamojo ploto dalis kameroje. Pareiškėjui minėtu laikotarpiu teko mažiau nei 3 kv. m ploto kameroje, todėl tai laikytina Konvencijos pažeidimu. Likusiomis dienomis Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, jam tenkantis minimalus kameros plotas atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

13. Teismas, remdamasis EŽTT praktika, pabrėžė, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

14. Teismas iš byloje pateikto Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus Pranešimo „Dėl V. B. skundo“, nustatė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo patalpos su klozetu. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426 sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis; kitose Lukiškių TI-K gyvenamosios kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Taip pat nustatė, kad kameroje Nr. 252, kurioje pareiškėjas buvo patalpintas laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 22 d. iki 2017 m. balandžio 27 d. sanitarinio mazgo patalpa kaip atskira kabina buvo įrengta dar 2013 metais. Taigi pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu sanitarinis mazgas minėtoje kameroje pilnai užtikrino pareiškėjo privatumą juo naudojantis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais, teismo vertinimu, objektyviai galėjo būti pažeista laikotarpiu nuo kalinimo pradžios iki 2016 m. gruodžio 21 d.

15. Byloje surinkti įrodymai patvirtino, kad Lukiškių TI-K kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per atidarytus langus, kaip tai numatė Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktas. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus Pranešime taip pat pažymėta, kad kameros vėdinamos per langus. Kamerų langų rėmai buvo lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad Lukiškių TI-K buvo veikianti laisvės atėmimo įstaiga, o nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojanti Lietuvos higienos norma 134:2015 nenustato reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų ventiliaciją, nes tai susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, šiuo atžvilgiu nustatė, kad nebuvo pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimo.

16. Teismas dėl galimybės pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti pareigūną, nurodė, kad Pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus reglamentuoja Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Taisyklės), kurių 16.11 punkte nurodyta, jog kamerose turi būti įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Europos kalinimo taisyklių 18.2 punkto c) dalyje (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalinimo taisyklių“) nustatyta, kad visose vietose, kuriose kaliniai gyvena, dirba ar susirenka turi būti įrengta aliarmo sistema, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pagrįsdamas savo argumentus skunde abstrakčiai nurodė, kad, jo teigimu, kamerose nebuvo įrengtų signalizacijos mygtukų. Atsakovo atstovas paneigdamas šiuos argumentus nurodė, kad 2016–2017 metais Lukiškių TI-K buvo sumontuota nauja aliarmo iškvietimo sistema visose kamerose ir ji buvo veikianti. Nagrinėjamu atveju esant priešingiems įrodymams, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas teigdamas, jog jis buvo kalinamas nesaugioje aplinkoje, iš esmės nepateikė jokių įrodymų, kad jam buvo kilęs pavojus ir dėl kameroje nesančių aliarmo iškvietimo mygtukų, jis realiai negalėjo išsikviesti pagalbos. Tokių įrodymų į bylą nepateikus, teismas neturėjo pagrindo netikėti atsakovo atstovo teiginiais, kad aliarmo mygtukai kamerose buvo įrengti ir jie buvo veikiantys.

17. Kadangi Lukiškių TI-K nurodė, kad vadovavosi teisės aktų nuostatomis ir buvo suteikiama galimybė asmenims vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, to neneigė ir pareiškėjas, tačiau tvirtino, kad vieno karto per savaitę yra mažai, teismas įvertinęs teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K, suteikdamas galimybę pareiškėjui dušu pasinaudoti vieną kartą per savaitę, teisės aktų nuostatų pažeidimo nepadarė.

18. Dėl pareiškėjo nusiskundimo, kad į pasivaikščiojimų kiemelį buvo išvedamas tik kartą per dieną ir tik vienai valandai, teismas pažymėjo, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Kadangi pareiškėjas neneigė, kad pasivaikščioti į lauką buvo išvedamas 1 valandą per dieną, todėl teismas neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų nenustatė. Nors pareiškėjas teigė, kad EŽTT yra pripažinęs, jog vienos valandos pasivaikščiojimas laikytinas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, tačiau teismas akcentavo, kad EŽTT yra nurodęs, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (EŽTT 1968 m. liepos 23 sprendimas Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62). Teismo vertinimu, kiekviena institucija savo veikloje pirmiausia turėtų vadovautis nacionalinės teisės aktais. Todėl ir šiuo atveju, galimi pareiškėjo nurodyti teisės pažeidimai pirmiausiai buvo vertinami nacionalinių teisės aktų nuostatų kontekste.

19. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktu nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomuose gyvenamuosiuose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose), tačiau atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K 2001 metais buvo veikianti įstaiga, šis reikalavimas nebuvo taikomas. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad dėl asbesto kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas atsakingas institucijas, kurios būtų vertinusios asbesto galimą pavojų pareiškėjo sveikatai ir tokie sveikatos negalavimai būtų nustatyti. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik bendrai akcentuodamas galimą žalą sveikatai dėl asbesto, neįrodė, kad Lukiškių TI-K pastato konstrukcijoje galimai esantis asbestas, galėjo sukelti / sukėlė pareiškėjui sveikatos negalavimus dėl kurių jam turėtų būti priteista žala.

20. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog Lukiškių TI-K nepakankamai plėtojama visuomeninė ir užimtumo programa, tuo tarpu pareiškėjo abstraktaus pobūdžio argumentus, kad Lukiškių TI-K nebuvo jokios veiklos už kamerų ribų, atmetė kaip nepagrįstus. Be to, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų apie tai, kad pareiškėjui pareiškus norą dalyvauti programose jam tokia teisė nebuvo suteikta.

21. Teismas nurodė, kad iš atsakovo atstovo prie atsiliepimo pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas kamerose Nr. 112A, 144, 149, 152, 154, 192, 195, 280, 252, 305, 307, 334, 338. Byloje pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir VVSC) patikrinimo aktai, iš kurių teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K kamerose nuolat atliekami patikrinimai. VVSC periodiškai atliekantis sveikatos saugos kontrolę, Lietuvos higienos normos 134:2015 pažeidimų Lukiškių TI-K kameroje Nr. 334, kurioje pareiškėjas buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 2 d., nenustatė. Ši aplinkybė taip pat buvo konstatuota ir VVSC 2016 m. kovo 21 d. Patikrinimo akte. Kitų įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes (kiti į bylą pateikti rašytiniai įrodymai tvirtina apie kamerų, kurios pareiškėjo atžvilgiu nėra aktualios, būklę), jog kameros, kuriose pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas, pilnai atitiko higienos reikalavimus, atsakovo atstovas nepateikė. Lukiškių TI-K Pažymoje tik nurodė, kad atitinkamos institucijos operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę atlieka nuolat, kurios metu tikrinamas kamerų atitikimas higienos normų reikalavimams. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui – t. y. Lukiškių TI-K administracijai. Lukiškių TI-K nepaneigus pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais. Atsižvelgiant į šiuos argumentus ir į faktą, kad atsakovo atstovas nepateikė teismui įrodymų apie kitų, t. y. daugumos kamerų būklę, teismas padarė išvadą, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą higienišką kalėjimo aplinką. Šie pažeidimai bus vertinami kitų nustatytų pažeidimų apimtyje.

22. Iš Lukiškių TI-K 2018 m. rugpjūčio mėn. Pranešimo ir kitų rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K administracija yra sudariusi paslaugų sutartį su įmone, kuri organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija). Atsižvelgdamas į tai, teismas neturėjo pagrindo abejoti Lukiškių TI-K organizuojamu tarakonų ir kitų graužikų naikinimu.

23. Dėl pareiškėjo tvirtinimu gaunamo mažesnio maisto davinio nei priklauso, teismas pažymėjo, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 28 straipsnyje nustatyta suimtųjų teisė įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų tardymo izoliatorių parduotuvėse, todėl trūkstant maisto pareiškėjas galėjo šia teise pasinaudoti. Skunde pareiškėjas nedetalizavo, kokie galimai netinkami maisto produktai jam buvo pateikiami ir kokių maisto produktų jam trūko. Pats dėl maisto netinkamos kokybės ir kiekio nebuvo kreipęsis su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją ar Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotoją. Teisės aktai nenumatė Lukiškių TI-K pareigos įvertinti kiekvieno nuteistojo ar suimtojo individualias fiziologines savybes pateikiant atitinkamai kaloringą maistą. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginys, kad maisto davinio praktinė energetinė vertė neatitiko nustatyto kiekio reikalavimo nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais įrodymais, todėl vertintas kaip abstraktus ir deklaratyvus, neturintis teisinės reikšmės sprendžiant dėl galimai neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų. Pareiškėjo teiginys, kad į kameras atneštas maistas būdavo atšalęs taip pat nepagrįstas jokiais įrodymais. Taigi pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kokie įrodymai patvirtina, kad maisto davinys buvo išduodamas mažesnis. Teismas nepagrįstais ir neįrodytais laikė ir pareiškėjo argumentus, kad maisto dalintojas, dalindamas maistą, nesilaikė higienos reikalavimų. Pareiškėjas dėl to, kad jo maistas pateiktas antisanitarinėmis sąlygos į Lukiškių TI-K administraciją ar Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotoją nebuvo pasikreipęs. Todėl, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K pažeidė kokias nors higienos normas, susijusias su maisto kokybe ar kiekiu, ar dalinimo tvarką.

24. Pareiškėjas teigė, kad kalėjimo laikotarpiu nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, nebuvo išduodamas užvalkalo užklotas, rankšluosčiai, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nuo drėgmės čiužiniai rūdydavo, pūdavo. Tačiau byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K būtų kreipęsis dėl nurodytų neišduotų būtiniausių priemonių išdavimo. Tokių įrodymų nebuvo pateikęs ir atsakovo atstovas, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti pareiškėjui padarytos žalos fakto remiantis abstrakčiais pareiškėjo argumentais.

25. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normoje buvo nustatyta, kad nuteistiesiems (vyrams), atliekantiems laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, vieną kartą per mėnesį išduodami šie higienos reikmenys: 200 g. skalbiamojo muilo, 100 g. tualetinio muilo bei 1 rulonas tualetinio popieriaus. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo išduota mažiau nei vienas rulonas tualetinio popieriaus.

26. Teismas įvertino, kad pareiškėjo teiginiai dėl negalėjimo išsiskalbti drabužius buvo abstraktūs ir nepagrįsti. Kaip nurodė Lukiškių TI-K, institucija buvo sudariusi sąlygas skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, t. y. vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai buvo skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius galima skalbti naudojantis ir mokama skalbimo paslauga. Taigi pareiškėjas galėjo vieną kartą per savaitę nemokamai išsiskalbti drabužius, o pagal galimybes naudotis ir mokama paslauga, o neturint tam lėšų – kreiptis su prašymu dėl nemokamų skalbimo paslaugų suteikimo. Byloje nebuvo duomenų, kaip šiuo aspektu pareiškėjo nurodytas pažeidimas pasireiškė būtent pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad neturėdamas piniginių lėšų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl drabužių iškabimo, tačiau jam buvo atsisakyta tokią paslaugą suteikti. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas neįrodė, jog Lukiškių TI-K šiuo aspektu pažeidė pareiškėjo teises.

27. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K neužtikrinus minimalaus gyvenamojo ploto iš viso 6 paras (pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto kameroje), dalį laikotarpio pažeidus pareiškėjo privatumą naudojantis sanitariniais mazgais (laikotarpiu iki 2016 m. gruodžio 21 d.), taip pat galimai neužtikrinant higienos sąlygų kamerose (kamerų būklė), sudarė pagrindą pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsižvelgdamas į tinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų neužtikrinimo laikotarpį, į pažeidimo mastą, jo trukmę, į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į aplinkybę, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir jam priteisė 1 000 Eur neturtinės žalos.

III. 28. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti.

29. Atsakovas nurodo, kad tiek ankščiau nustatytoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, tiek galiojančioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto nenumatytas. Pažymi, kad Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Teisės aktai nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukščio sanitariniame mazge. Atsakovas nurodo, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 metais – gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257; 2012 metais – gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395; 2015 metais – gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417; 2016 metais – gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

30. Atsakovo atstovas teigia, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.2. punktu, kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

31. Lukiškių TI-K pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, kaip ir šiuo atveju, kada teismas nustatė tik 6 paras jo manymu trukusius pažeidimus. Atsakovo atstovas pabrėžia, kad kai kuriose bylose remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

32. Lukiškių TI-K teigia, kad atsižvelgiant į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovo atstovo nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Lukiškių TI-K pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą, todėl mano, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

34. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 27 d. iki 2017 m. balandžio 27 d. iš viso 6 paras neužtikrino pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto (nuo 2015 m. gruodžio 12 d. iki 2015 m. gruodžio 17 d jam kameroje Nr. 144 teko mažiau nei 3 kv. m ploto), dalį laikotarpio pažeidė pareiškėjo privatumą naudojantis sanitariniais mazgais (nuo 2015 m. lapkričio 27 d. iki 2016 m. gruodžio 21 d.), taip pat galimai neužtikrino higienos sąlygų kamerose (kamerų būklė), nenustatęs kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų pareiškėjo atžvilgiu, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

35. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad nepagrįstai pareiškėjo atžvilgiu nustatytas privatumo pažeidimas, kadangi visose kamerose sanitariniai įrenginiai atskirti 1,5 m aukščio sienele, taip pat asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengtos užuolaidos. Teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

36. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundų ribų.

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas kamerose buvo laikomas užtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimą ir tik laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 12 d. iki 2015 m. gruodžio 17 d jam kameroje Nr. 144 teko mažiau nei 3 kv. m ploto. Pažymėtina, kad minėto pirmosios instancijos teismo nustatyto pažeidimo atsakovo atstovas apeliaciniame skunde neginčijo.

38. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K nepaneigus pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais. Atsižvelgęs į šiuos argumentus ir į faktą, kad atsakovo atstovas nepateikė teismui įrodymų apie daugumos kamerų būklę, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą higienišką kalėjimo aplinką. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo minėtai išvadai, todėl plačiau dėl kamerų būklės nustatymo nepasisakys, nes pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį teismams tenkanti pareiga motyvuoti priimamą spendimą negali būti aiškinama, kaip reikalaujanti pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną šalies argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99). Motyvų apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir gali būti nustatyta tik nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91), o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96).

39. Atsakovo atsakovas teigia, kad sanitariniai mazgai nuo kameros gyvenamosios patalpos yra atskirti 1,5 m aukščio sienele ir sanitarinio mazgo patalpose įrengtos užuolaidos, tačiau gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas 1,5 m aukščio sienele bei užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu nuo pareiškėjo kalinimo pradžios iki 2016 m. gruodžio 21 d. neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.).

41. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu Lukiškių TI-K kamerose ir privatumo užtikrinimu juose, teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu nebuvo užtikrintas privatumas. Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

42. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

44. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

45. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

46. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir ilgą trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, todėl tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

47. Teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi nagrinėjamoje byloje pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo mastą ir trukmę, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, ginamos vertybės pobūdį, tai, kad nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais ir atsižvelgusi į formuojamą EŽTT bei aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, vertina, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti nėra per didelė, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT analogiškose bylose priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį, todėl mažinti ją nėra pagrindo.

48. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, pagrįstai pareiškėjo teisei apginti priteisė jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą. Atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Virginija Volskienė