2026-03-18 Nr. AB-5523-3-61-3-08484-2023-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-18-520/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08484-2023-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2026 m. kovo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. K. prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-2194-552/2025 pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) direktoriaus 2023 m. rugsėjo 1 d. įsakymo Nr. P-1273 (toliau – ir Įsakymas) 1, 2 ir 3 punktus; 2) įpareigoti Tarnybą grąžinti pareiškėją į prieš tai eitas Tarnybos Personalo valdymo skyriaus (toliau – ir Skyrius) patarėjo, karjeros valstybės tarnautojo, pareigas (pareigybės grupė – 7.1, pareigybės lygmuo – VIII); 3) priteisti pareiškėjui iš Tarnybos vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo jo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos (2023 m. rugsėjo 5 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti 96,12 Eur vienos dienos darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, susidariusią už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos (2023 m. rugsėjo 5 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Įsakymu nepagrįstai pripažinta, kad pareiškėjas, neatvykdamas į tarnybą 2023 m. birželio 16–30 d., liepos 1–31 d., rugpjūčio 1–11 d., padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 33 str. 5 d. 7 p.), ir jam nepagrįstai paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų.

2.2. Pareiškėjui griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – galėjo būti paskirta tik tokiu atveju, jeigu per paskutinius 12 mėnesių jam būtų taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Kadangi pareiškėjui per paskutinius 12 mėnesių nebuvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – pareiškėjas negalėjo būti atleistas iš pareigų.

2.3. Tarnybinį patikrinimą atlikusi komisija buvo sudaryta pažeidžiant Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 „Dėl Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybes tarnautojams tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – ir Aprašas) reikalavimus; pareiškėjui nebuvo įteiktas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą, nesuteikta teisė pareiškėjui pareikšti nušalinimus komisijos nariams; pranešimas apie tarnybinį nusižengimą surašytas nesilaikant Aprašo priede pateiktos pavyzdinės formuluotės.

2.4. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nuo 2023 m. birželio 16 d. žinojo (turėjo informaciją), kad pareiškėjas nevykdys neįsiteisėjusio teismo sprendimo grąžinti jį į tarnybą, tarnybinis patikrinimas turėjo būti pradėtas ne vėliau kaip 2023 m. birželio 23 d. ir baigtas ne vėliau kaip 2023 m. liepos 24 d, o išvada perduota tvirtinti Tarnybos direktoriui 2023 m. liepos 25 d. Atsižvelgiant į tai, kad išvada patvirtinta tą pačią dieną, pareiškėjui tarnybinė nuobauda galėjo būti paskirta ne vėliau kaip iki 2023 m. rugpjūčio 25 d. įskaitytinai, tačiau Įsakymas priimtas tik 2023 m. rugsėjo 1 d., po darbo valandų (17:36:10 val.), tai reiškia, jog Įsakymas buvo priimtas tik 2023 m. rugsėjo 2 d. Tokiu būdu buvo pažeistos imperatyviosios Aprašo 3, 11, 14 ir 18 punktų nuostatos ir praleistas VTĮ 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tarnybinei nuobaudai skirti nustatytas naikinamasis vieno mėnesio terminas.

2.5. Atsakovas viršijo savo kompetenciją, pripažindamas, kad pareiškėjas pažeidė Kalėjimų departamento (nuo 2023 m. sausio 1 d. – Tarnyba) direktoriaus 2019 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. V-228 patvirtinto Pataisos pareigūnų, kitų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) nuostatas, kadangi spręsti dėl Tarnybos darbuotojų galimo Etikos kodekso nuostatų pažeidimų priskirta išimtinei Tarnybos Etikos komisijos kompetencijai. Be to, Etikos kodeksas 2023 m. liepos 1 d. buvo pripažintas netekusiu galios. Atsakovas taip pat vadovavosi negaliojančiu Tarnybos darbo reglamento, patvirtinto Tarnybos direktoriaus 2006 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 4/07-31, (toliau – ir Darbo reglamentas) 134 punktu.

2.6. Atsakovas savavališkai vykdė neįsiteisėjusį ir negaliojantį teismo sprendimą grąžinti pareiškėją į pareigas. Pareiškėjas neturėjo pareigos vykdyti neįsiteisėjusį ir negaliojantį teismo sprendimą, todėl jo veiksmuose nėra jokios kaltės ir nusižengimo sudėties.

2.7. Pareiškėją 2023 m. sausio 15 d. atleidus iš tarnybos dėl pareigybės panaikinimo, jo neatvykimas į darbą nesukėlė atsakovui jokių neigiamų pasekmių, todėl toks pažeidimas negali būti traktuojamas kaip šiurkštus, o pareiškėjo veiksmai – diskredituojantys Tarnybos autoritetą.

3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Pareiškėjas buvo grąžintas į pareigas vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI3-4524-595/2023. Šis teismo sprendimas buvo vykdomas skubos tvarka siekiant neeikvoti valstybės biudžeto lėšų ir nedidinti priverstinės pravaikštos laiko, užtikrinant ir pačiam pareiškėjui pragyvenimo šaltinį. Be to, 2023 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. P-944 (toliau – ir Įsakymas Nr. P-944) buvo priimtas sprendimas grąžinti pareiškėją į iki tol eitas pareigas bei su juo atnaujinti darbo santykius, nelaukiant, kol Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinės Tarnybos ir pareiškėjo pateiktus apeliacinius skundus, kurie nesusiję su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 16 d. sprendimo dalimi dėl pareiškėjo grąžinimo į tarnybą.

4.2. Pareiškėjas buvo informuotas apie jo grąžinimą į tarnybą, tačiau į tarnybą neatvyko ir nurodė svarbių neatvykimo priežasčių. Pareiškėjui buvo siunčiamas 2023 m. liepos 21 d. pranešimas apie galimą tarnybinį nusižengimą Nr. LV-33748 (toliau – ir Pranešimas), tačiau pareiškėjas vengė patvirtinti Pranešimo gavimą.

4.3. Įsakymas priimtas teisėtai, išsamiai ištyrus visas su pareiškėjo veiksmais susijusias aplinkybes bei jas tinkamai kvalifikavus, nustačius pareiškėjo kaltę.

4.4. Tarnybos direktoriaus 2023 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-499 „Dėl Tarnybos darbuotojų etikos kodekso ir Lietuvos kalėjimų tarnybos etikos komisijos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintame Tarnybos darbuotojų etikos kodekse yra numatytos analogiškos nuostatos, kurių pažeidimu yra kaltinamas pareiškėjas, keitėsi tik šių nuostatų numeracija (iš 8.1 p. į 7. 1 p. ir iš 8.2 p. į 7.2 p.). Nors pareiškėjas teigė, kad Įsakyme pažeistas Darbo reglamento 134 punktas nebegalioja, tačiau toks pareiškėjo teiginys neatitinka tikrovės, nes komisija rėmėsi galiojančia Darbo reglamento suvestine redakcija.

4.5. Pareiškėjo padarytas nusižengimas yra ne tik neetiškas, bet turi tarnybinio nusižengimo požymių, todėl jam nagrinėti taikytinas ne Etikos kodeksas, o Aprašas. Pareiškėjo padarytas šiurkštus tarnybinis nusižengimas aiškiai nustatytas VTĮ 33 straipsnio 5 dalies 7 punkte, todėl jis buvo tiriamas kaip tarnybinis nusižengimas.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 6 d. sprendimu pareiškėjo J. K. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2249-821/2024, kurioje buvo nagrinėjamas Tarnybos 2023 m. birželio 15 d. priimto įsakymo, kuriuo, be kita ko, nuspręsta grąžinti pareiškėją į Tarnybos Skyriaus patarėjo (7.1 karjeros valstybė tarnautojų pareigybių grupė, VIII pareigybės lygmuo) pareigas nuo 2023 m. birželio 16 d., teisėtumo klausimas, konstatavo, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 16 d. teismo sprendimo dalis dėl Tarnybos direktoriaus 2023 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. P-65 panaikinimo ir įpareigojimo atsakovui grąžinti pareiškėją į eitas pareigas, kuri nebuvo apskųsta apeliaciniu skundu, įsigaliojo 2023 m. birželio 16 d. ir galėjo būti vykdoma nuo šios dienos. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėjo prie išvados, kad Tarnyba turėjo teisinį ir faktinį pagrindą priimti 2023 m. birželio 15 d. įsakymą, kuriuo grąžino pareiškėją į eitas pareigas nuo 2023 m. birželio 16 d. Teismas vertino, kad minėtoje byloje ir nagrinėjamoje byloje dalyvauja tie patys asmenys, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalies nuostatomis, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Dėl to teismas sprendė, kad yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas šioje byloje nebegali iš naujo įrodinėti administracinėje byloje Nr. eA-2249-821/2024 nustatytų aplinkybių nepagrįstumo.

7. Teismas nustatė, jog pareiškėjas neatvyko į tarnybą 2023 m. birželio 16– 30 d., liepos 1–31 d., rugpjūčio 1–11 d. ir nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų pateisinamos priežasties egzistavimą, t. y. į tarnybą be pateisinamos priežasties neatvyko iš viso 40 darbo dienų (veika tęstinė). Pareiškėjas savo kaltės nepripažino ir jokio paaiškinimo atsakovui nepateikė. Vėliau pareiškėjas tvirtino, jog neprivalėjo atvykti, nes jam nebuvo žinoma, kad atsakovas savavališkai vykdo neįsiteisėjusį teismo sprendimą.

8. Teismas nepripažino pagrįstomis pareiškėjo pretenzijų, jog jis (pareiškėjas) laiku nebuvo informuotas apie jo grąžinimą į eitas pareigas.

9. Teismas darė išvadą, kad tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, o tai šiuo atveju ir nustatyta, todėl atsakovas turėjo pagrindą taikyti griežčiausią atsakomybės rūšį ir atleisti pareiškėją iš pareigų, esant padarytam šiurkščiam tarnybiniam nusižengimui.

10. Teismas, įvertinęs pareiškėjui pateikto Pranešimo turinį, konstatavo, jog šis Pranešimas yra aiškus ir suprantamas, tarnybinės nuobaudos skyrimo proceso metu pareiškėjo teisė apsiginti nebuvo suvaržyta.

11. Teismas atmetė pareiškėjo abejones dėl komisijos sudėties, konstatavęs, kad komisija sudaryta nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovas laikėsi nustatytos tarnybinio patikrinimo tvarkos ir terminų, o Įsakymas priimtas nepraleidus tarnybinės nuobaudos skyrimo termino. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda paskirta nepažeidžiant VTĮ 34 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 2 punkto ir Aprašo 18 punkto nuostatų.

12. Teismas sprendė, kad komisija pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas pažeidė Etikos kodekso 8.1 ir 8.2 punktų nuostatas ir rėmėsi minėtais teisės aktais, taip pat pagrįstai rėmėsi Darbo reglamento suvestine redakcija, galiojusia pareiškėjo grąžinimo į pareigas metu. Nors pareiškėjo padarytas nusižengimas gali būti pripažintinas kaip neetiškas, tačiau teismas sprendė, kad turi tarnybinio nusižengimo požymių, todėl pagrįstai taikytos Aprašo nuostatos.

13. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, jog jis (pareiškėjas) veiksmais negalėjo diskredituoti Tarnybos autoriteto, nes neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas 40 dienų iš eilės be pateisinamos priežasties nebuvo darbe, t. y. visiškai neatliko jam pavestų funkcijų, todėl savo elgesiu akivaizdžiai paneigė savo tarnybines pareigas. Teismas sprendė, kad tokiais veiksmais (kai neatvykstama į tarnybą be pateisinamos priežasties, esant tęstiniam laikui), kai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms bei veiklos etikos principams (atsakomybės bei pagarbos žmogui ir valstybei principams), akivaizdžiai pažeminamas valstybės tarnautojo vardas ir diskredituojamas pačios institucijos autoritetas visuomenėje, tuo pačiu pakenkiama valstybės tarnautojų įvaizdžiui, valstybės tarnybos reputacijai, išreiškiama nepagarba ir įstaigai, ir valstybei. Todėl teismas nurodė, kad neturi pagrindo vertinti, jog veika buvo mažareikšmė, taip pat, kad paskirta nuobauda buvo neproporcinga.

III. 14. Pareiškėjas J. K. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

15. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

15.1. Teismas neįvertino, kad VTĮ 29 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostata nuo 2003 m. liepos 4 d. buvo pakeista, todėl griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – gali būti skiriama tiek už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, tiek ir už kitą tarnybinį nusižengimą, tačiau tik esant būtinai sąlygai, jog prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių būtų buvusi taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

15.2. Atsakovas nuo 2023 m. birželio 16 d. žinojo, kad pareiškėjas į tarnybą neatvyks, tačiau delsė (vilkino) beveik mėnesį surašyti Pranešimą, o teismas to nevertino ir nepasisakė sprendime.

15.3. Atsakovas praleido naikinamąjį vieno mėnesio terminą skirti tarnybinę nuobaudą.

15.4. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 16 d. sprendimui įsiteisėjus tik 2023 m. rugsėjo 6 d., o 2024 m. birželio 19 d. teismo sprendimui dėl 2023 m. birželio 15 d. Įsakymo Nr. P-944 teisėtumo – tik 2024 m. lapkričio 13 d., akivaizdu, kad pareiškėjas, nevykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 16 d. sprendimo ir skubiai ginčydamas Tarnybos direktoriaus 2023 m. birželio 15 d. Įsakymą Nr. P-944, sąžiningai klydo. Sąžiningas klydimas nėra jo tarnybinio nusižengimo kaltės įrodymas, t. y. paneigia bet kokios formos kaltę, tačiau komisija, Tarnybos direktorius, priimdamas Įsakymą, ir teismas to nevertino.

15.5. Nors teismas, taikydamas VTĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktus, vertino, jog komisija pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas pažeidė Etikos kodekso 8.1 ir 8.2 punktų nuostatas ir rėmėsi minėtais teisės aktais, tačiau dėl Etikos kodekso pripažinimo netekusiu galios (panaikinimo) sprendime nepasisakė.

15.6. Kadangi teismas taikė netekusius galios (panaikintus) Etikos kodekso 8.1 ir 8.2 punktus, todėl padarė netinkamas (klaidingas) išvadas, o dėl Etikos kodekso 8.1 ir 8.2 punktų taikymo priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

15.7. Nagrinėjamu atveju, iš kaltinimo pareiškėjui pašalinus dalį padarytų pažeidimų (Etikos kodekso 8.1 ir 8.2 punktų pažeidimus) bei atsižvelgiant į tai, kad tai yra mažiau šiurkštus tarnybinis nusižengimas, per visą tarnybos laiką pareiškėjas nebuvo baustas, o priešingai – skatintas, o tai laikytina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal VTĮ 35 straipsnio 2 dalį, į tai, kad pareiškėjas sąžiningai klydo, dalis atsakomybės dėl pasyvaus elgesio ir vilkinimo (beveik mėnesį nesurašytas 2023 m. liepos 13 d. Pranešimas, bei pareiškėjui nesiųstas 2023 m. liepos 17 d. įsakymas dėl komisijos sudarymo) tenka ir pačiam atsakovui, netenkinus pareiškėjo skundo visiškai, jam paskirta griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – keistina į švelnesnę tarnybinę nuobaudą.

15.8. Pareiškėjas, dar 2023 m. birželio 15 d. išreiškęs savo poziciją dėl nevykimo į tarnybą, negalėjo tikėtis, jog praėjus beveik mėnesiui jam bus siunčiami kokie nors dokumentai, nes buvo įsitikinęs, kad atsakovas laukia apeliacinės instancijos teismo sprendimo.

15.9. Pranešimas apie tarnybinį nusižengimą valstybės tarnautojo žinomu elektroniniu paštu arba registruotąja pašto siunta siunčiamas tik VTĮ 34 straipsnio 2 dalyje ir 40 straipsnio 2 dalyje nustatytais atvejais (Aprašo 8 p.), kurie šiuo atveju į pareigas grąžintam pareiškėjui netaikytini, tačiau teismas to nevertino ir sprendime nepasisakė.

15.10. Priešingai nei vertino teismas, pareiškėjas neturėjo galimybės žinoti, kuo yra įtariamas, įskaitant ir įtariamo nusižengimo padarymo tikslaus laiko, ir gintis nuo jam nežinomų įtarimų; Pranešimas neatitinka jo formos pavyzdyje nurodytos formuluotės, o tai paneigia teismo išvadas, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo proceso metu pareiškėjo teisė apsiginti nebuvo suvaržyta.

15.11. Teismas nevertino tarnybinio nusižengimo sunkumo ir kaltės formos, o dėl Tarnybos autoriteto diskreditavimo teismas iš esmės tik pažodžiui perrašė Įsakymo 1 punktą.

16. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

17. Atsakovo vertinimu, teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių bei nepateikia naujų įrodymų, kurie pagrįstų, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose.

IV. 18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. rugsėjo 17 d. nutartimi pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą atmetė, o Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 6 d. sprendimą paliko nepakeistą.

19. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai išanalizavo proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje surinktus įrodymus ir jais patvirtintas reikšmingas faktines aplinkybes, išdėstė sprendimo motyvus. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, be kita ko, yra grindžiamas byloje esančiais įrodymais, t. y. Įsakymu, Įsakymu Nr. V-543, Įsakymu Nr. P-944, 2023 m. rugpjūčio 11 d. išvada Dėl Lietuvos kalėjimų tarnybos personalo valdymo skyriaus patarėjo pareiškėjo veiksmų įvertinimo (toliau – ir Išvada), Pranešimu, raštais, kurie, priešingai nei tvirtina pareiškėjas apeliaciniame skunde, buvo tinkamai ištirti ir įvertinti, todėl sprendimas atitinka ABTĮ 86–87 straipsniuose įtvirtintus reikalavimus.

20. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra grindžiami tik prielaidomis, argumentai dėl netinkamo VTĮ nuostatų aiškinimo ir taikymo iš esmės yra pareiškėjo subjektyvi nuomonė, paremta klaidingu VTĮ nuostatų gramatinio aiškinimo ir taikymo interpretavimu, selektyviais argumentais ir aplinkybėmis, nepaneigianti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl atmestina; pareiškėjo apeliaciniame skunde minimoje administracinių teismų praktikoje nėra suformuluota tokių VTĮ 33 straipsnio aiškinimo ir taikymo taisyklių, kokias deklaruoja pareiškėjas.

21. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl šis sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

V. 22. Pareiškėjas J. K. prašyme dėl proceso atnaujinimo prašo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio administracinėje byloje Nr. eA-2194-552/2025 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais.

23. Pareiškėjo vertinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 17 d. nutartis yra be motyvų, kadangi šis teismas nieko nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo padarytų pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimo, taip pat dėl pareiškėjo prašymo pakeisti atleidimą iš pareigų į švelnesnę tarnybinę nuobaudą. Pareiškėjo teigimu, dėl byloje taikytinos teisės, teisės normų galiojimo, jų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams vertinimų teismas, nagrinėjantis bylą, turi pasisakyti ex officio (pagal pareigas). Atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė 2023 m. liepos 1 d. panaikinto Etikos kodekso nuostatas, pareiškėjas prašė apeliacinės instancijos teismo iš jo kaltinimo pašalinti Etikos kodekso 8.1 ir 8.2 punktų pažeidimus ir paskirtą griežčiausią tarnybinę nuobaudą pakeisti į švelnesnę, tačiau apeliacinės instancijos teismas nieko dėl to nepasisakė, taip nukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-2681/2008 pateiktų išaiškinimų.

24. Pareiškėjo vertinimu, teismai akivaizdžiai netinkamai taikė VTĮ 33 straipsnio 4 dalį, neatsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes (pareiškėjas per visą tarnybos laiką nebuvo baustas, buvo skatintas, padarytas tarnybos nusižengimas nesukėlė nepriekaištingos reputacijos pasekmių, neatsižvelgta į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, neatsižvelgta į kaltės formą (sąžiningą suklydimą)), todėl nepagrįstai neatvykimą į tarnybą vertino kaip šiurkštų tarnybinį nusižengimą. Pareiškėjo vertinimu, neįvykdęs pareigos įvertinti tarnybinio nusižengimo sunkumą, jo sukeltas neigiamas pasekmes, asmens kaltės formą ir laipsnį, pareiškėjo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1206-556/2024 suformuotos praktikos, taip pat nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-5082-662/2018 suformuotų VTĮ 33 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo taisyklių.

25. Pareiškėjo teigimu, teismai nenustatė tarnybinio nusižengimo padarymo momento, todėl nepagrįstai netaikė Apraše nuostatų, reglamentuojančių nuobaudos skyrimo procedūrą, terminus. Teismai terminą nuobaudai skirti skaičiavo tik nuo Išvados surašymo dienos (2023 m. rugpjūčio 11 d.), o Aprašo 3, 11 ir 14 punktuose imperatyviai nustatytų terminų netaikė ir tai lėmė neteisingą sprendimo priėmimą. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-1471/2012 suformuotos praktikos.

26. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo netenkinti šio prašymo.

27. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nenurodo argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą, taip pat išsamių argumentų, kad prašyme nurodyti pažeidimai yra esminiai, t. y. galėję turėti įtakos priimti neteisėtą ar neteisingą nutartį.

28. Tarnybos teigimu, Etikos kodekso nuostatų taikymas šiuo atveju nedaro esminės įtakos byloje, todėl paneigtini pareiškėjo prašymo argumentai dėl esminio materialiosios teisės normų pažeidimo. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas 40 darbo dienų be pateisinamų priežasčių neatliko savo pareigų, todėl jam skirta nuobauda – atleidimas iš pareigų – buvo proporcinga padarytam pažeidimui. Pareiškėjo elgesio, kaip netinkamo etikos prasme, vertinimas tarnybinio tyrimo metu atitinka teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-223-438/2015).

29. Tarnybos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. 30. Pareiškėjas J. K. siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 17 d. nutartimi (toliau – ir Nutartis) užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-2194-552/2025 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.

31. Pažymėtina, kad proceso atnaujinimas yra ypatinga įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) peržiūrėjimo procesinė priemonė, kuri taikoma tik įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Proceso atnaujinimo institutu siekiama, kad nebūtų palikti galioti galbūt neteisingi ir nepagrįsti teismų sprendimai (nutartys). Taigi proceso atnaujinimas yra išimtinė priemonė administraciniame procese, kuri taikoma tik išimtiniais atvejais. Proceso atnaujinimo pagrindų baigtinis sąrašas yra įtvirtintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje.

32. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) praktikoje, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, akcentuoja vieną iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principą, kuris suponuoja pagarbą res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumarescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28342/95); 2002 m. liepos 25 d. sprendimas byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99); 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Sypchenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04); 2007 m. kovo 15 d. sprendimas byloje Volkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02)).

33. Akcentuotina, kad bet kuris proceso šalies nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar proceso šalies nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimto teismo procesinio sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, todėl ABTĮ nesuteikia teisės proceso šalims atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo. Proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.

34. Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-6-968/2025; kt.).

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu

35. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą, procesas gali būti atnaujintas, jeigu teismo sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

36. EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-20-502/2026; kt.).

37. Pažymėtina, kad pareigos pateikti motyvus taikymo laipsnis gali varijuoti priklausomai nuo atitinkamo sprendimo pobūdžio. Klausimas, ar teismas įvykdė savo pareigą motyvuoti sprendimą, išplaukiančią iš Konvencijos 6 straipsnio, gali būti sprendžiamas tik atsižvelgiant į bylos aplinkybes (EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92)). EŽTT 2021 m. lapkričio 23 d. sprendime Tarvydas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 36098/19) nurodė, kad nėra būtina detaliai pasisakyti dėl kiekvieno pareikšto argumento, tačiau teismai privalo tinkamai išnagrinėti ir pasisakyti dėl esminių bylos šalių argumentų.

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje laikantis EŽTT jurisprudencijos, nuosekliai pabrėžiama, kad aptariamu pagrindu administracinės bylos procesas gali būti atnaujinamas tik tada, jei teismo sprendimas ar nutartis apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš teismo sprendimo ar nutarties turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo ar nutarties rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-11-415/2022 ir jos 48 punkte nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime (nutartyje) teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime (nutartyje) kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, proceso šalies nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu (žr., pvz., 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-20-968/2019; kt.).

39. Iš Nutarties motyvuojamosios dalies turinio nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ir Tarnybos atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimą įrodymų vertinimo aspektu ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė ABTĮ 56 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime aptarė tiek pareiškėjo argumentus dėl Tarnybos direktoriaus Įsakymo galiojimo, tiek argumentus dėl pareiškėjo žinojimo apie minėtą Įsakymą ir galimybės vykdyti valstybės tarnautojo pareigas ir nurodė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas bylai reikšmingas aplinkybes ir įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reguliuojančias proceso teisės normas ir padarė bylos faktais bei galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas dėl ginčo esmės. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl netinkamo VTĮ nuostatų aiškinimo ir taikymo, konstatavo, kad tai iš esmės yra pareiškėjo subjektyvi nuomonė, paremta klaidingu VTĮ nuostatų gramatinio aiškinimo ir taikymo interpretavimu, selektyviais argumentais ir aplinkybėmis, nepaneigianti pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytų išvadų, todėl atmetė šiuos argumentus. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde minimoje administracinių teismų praktikoje nėra suformuluota tokių VTĮ 33 straipsnio aiškinimo ir taikymo taisyklių, kokias deklaruoja pareiškėjas. Kitus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas vertino kaip nesudarančius pakankamų prielaidų abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu.

40. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (nutartį).

41. Vertinant pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodytus argumentus, pažymėtina ir tai, kad vien tam tikrų argumentų neaptarimas apeliacinės instancijos teismo procesiniame dokumente, savaime negali būti tapatinamas su motyvų nebuvimu šiame procesiniame sprendime apskritai, kai visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas atmetė apeliacinį skundą.

42. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar nėra aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ar nėra sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.).

43. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

44. Pažymėtina, kad ABTĮ įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar šis teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

45. Įvertinusi Nutarties turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas neįvertino pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, turinčių teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti, ir dėl jų nepasisakė. Nutarties turinys patvirtina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai buvo išnagrinėti ir nepripažinti pagrįstais, o tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl ginčo esmės ir motyvams, jų Nutartyje nekartojo, nesuteikia pagrindo vertinti, kad Nutartyje nėra argumentuotai atsakyta į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, nėra pasisakyta dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo ribas, įvertino, ar faktinės bylos aplinkybės, kurios tirtos pirmosios instancijos teisme, nustatytos nepažeidžiant įrodinėjimo taisyklių, ir sprendė, kad šios taisyklės nebuvo pažeistos.

46. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, nustatė ir įvertino, ar pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo pagrindinio skundo reikalavimo – panaikinti Įsakymą, nustatė ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo padarytu tarnybos pažeidimu, už kurį jis atleistas iš valstybės tarnybos, įvertino jas patvirtinančius byloje surinktus įrodymus. Pareiškėjas nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti konstatuota, kad Nutarties motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai.

47. Apeliacinės instancijos teismo Nutarties turinys nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad Nutartis yra nemotyvuota (be motyvų), o iš Nutarties turinio neaišku, kuo vadovaudamasis šis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų nutarties rezoliucinėje dalyje (t. y. pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti), todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo argumentai dėl proceso atnaujinimo šioje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu nėra pagrįsti.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu

48. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą (2025 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. XV-292 redakcija, įsigaliojusi nuo 2025 m. birželio 21 d.), procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį.

49. Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu grindžiamas materialiosios teisės normų pažeidimu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-37-520/2023; kt.).

50. Kadangi aptariamo proceso atnaujinimo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017; kt.).

51. Pareiškėjas atnaujinti procesą minėtu pagrindu prašo dėl to, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis neatsižvelgė į tai, kad ginčijamas Įsakymas grindžiamas negaliojančio (panaikinto) Etikos kodekso nuostatomis, todėl pašalinus Etikos kodekso 8.1 ir 8.2 punktų pažeidimus, apeliacinės instancijos teismas turėjo spręsti tarnybinės nuobaudos pakeitimo į švelnesnę klausimą, tačiau to nepadarė; taip pat netinkamai taikė VTĮ 32 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad valstybės tarnautojai už tarnybinius nusižengimus, išskyrus mažareikšmius tarnybinius nusižengimus, traukiami tarnybinėn atsakomybėn; netinkamai taikė VTĮ 33 straipsnio 4 dalį, nes neatsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes, todėl nepagrįstai pareiškėjo padarytą tarnybinį nusižengimą vertino kaip šiurkštų; netinkamai taikė VTĮ 35 straipsnio 2 dalį, nustatančią, kad valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo gali ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes pripažinti tarnybinę atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis; neatsižvelgė į tai, jog atsakovas, skirdamas pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, pažeidė Aprašo 3, 11 ir 14 punktus.

52. Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 6 d. sprendime nustatė, kad komisija, atlikusi pareiškėjo tarnybinį patikrinimą, pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas pažeidė Etikos kodekso 8.1 ir 8.2 punktų nuostatas ir pagrįstai vadovavosi minėtais teisės aktais. Šią pirmosios instancijos teismo išvadą patvirtino apeliacinės instancijos teismas. Pažymėtina, kad tiek Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. V-228 patvirtintame Pataisos pareigūnų, kitų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, Etikos kodekse, kuris galiojo iki 2023 m. liepos 1 d., tiek Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2023 m. birželio 30 d.

įsakymu Nr. V-499 patvirtintame Lietuvos kalėjimų tarnybos darbuotojų etikos kodekse, kuris įsigaliojo 2023 m. liepos 1 d., buvo įtvirtintos iš esmės analogiškos nuostatos, kurių pažeidimu buvo kaltinamas pareiškėjas: iki 2023 m. liepos 1 d. galiojusiame Etikos kodekse buvo nustatyta, kad darbuotojas, laikydamasis Etikos kodekso nuostatų, taip pat nuostatų, kurios nėra įvardytos, tačiau konkrečioje situacijoje pagal visuotinai priimtinas elgesio normas turėtų būti pasirenkamos kaip teisingo ir etiško elgesio modelis, turi vadovautis šiomis moralinėmis nuostatomis: saugoti profesinę garbę ir elgtis taip, kad savo elgesiu ar veiksmais nežemintų ir nediskredituotų darbuotojo vardo, bausmių vykdymo sistemos darbuotojo statuso ir bausmių vykdymo sistemos įstaigos (-ų) autoriteto (8.1 p.); visada atminti, kad savo elgesiu ir veiksmais darbuotojas rodo pavyzdį ir pagal jo elgesį bei formuojamą įvaizdį sprendžiama apie visą bausmių vykdymo sistemą ir jos darbuotojus (8.2 p.).

Nuo 2023 m. liepos 1 d. įsigaliojęs Etikos kodeksas nustato, kad darbuotojai, laikydamiesi veiklos ir profesinės etikos principų, Etikos kodekso nuostatų, taip pat nuostatų, kurios nėra įvardytos, tačiau konkrečioje situacijoje pagal visuotinai priimtinas elgesio normas turėtų būti pasirenkamos kaip tinkamo ir etiško elgesio modelis, turi vadovautis šiomis moralinėmis nuostatomis: saugoti profesinę garbę ir elgtis taip, kad savo elgesiu ar veiksmais nežemintų ir nediskredituotų darbuotojo statuso bei Tarnybos autoriteto (7.1 p.); visada prisiminti, kad savo elgesiu ir veiksmais darbuotojai rodo pavyzdį ir iš jo bei jų formuojamo įvaizdžio sprendžiama apie visą Tarnybą ir jos darbuotojus (7.2 p.).

53. Taigi pirmosios instancijos teismas nustatė aplinkybes, susijusias su Etikos kodekso normų pažeidimu, šios aplinkybės nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad Įsakymu netinkamai buvo pritaikytos Etikos kodekso nuostatos, kadangi tiek tarnybinio nusižengimo padarymo metu galiojęs, tiek ginčijamo Įsakymo priėmimo metu galiojęs Etikos kodeksas nustatė pareigą pareigūnams, valstybės tarnautojams ir kitiems darbuotojams vadovautis paminėtomis etikos nuostatomis. Pažymėtina, kad valstybės tarnautojų pareigą laikytis etikos principų įtvirtina VTĮ 16 straipsnio 1 dalies 5 punktas, pagal kurį valstybės tarnautojai privalo laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos ir tarnybinės etikos principų ir taisyklių, vengti interesų konflikto, teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus, nepiktnaudžiauti tarnyba.

54. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda (atleidimas iš pareigų) iš esmės paskirta už tarnybinį nusižengimą – nebuvimą tarnyboje (darbe) vieną ar daugiau darbo dienų be pateisinamos priežasties, be kita ko, nurodant, kad tokiais veiksmais pažeidžiamos ir atitinkamos Etikos kodekso nuostatos, taip sukeliant neigiamas pasekmes ir reputacinę žalą, t. y. pažeminant valstybės tarnautojo vardą, bausmių vykdymo sistemos darbuotojo statusą, diskredituojant Tarnybos autoritetą visuomenėje. Taigi, pareiškėjo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl Etikos kodekso normų taikymo, netinkamai taikė Etikos kodekso normas, yra nepagrįsti.

55. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai aiškino ir taikė VTĮ 33 straipsnio 4 dalį, pagal kurią tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, taip pat už kitą tarnybinį nusižengimą, jeigu prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

56. Pažymėtina, kad pagal VTĮ 33 straipsnio 5 dalies 7 punktą, šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu laikomas nebuvimas tarnyboje (darbe) vieną ar daugiau darbo dienų be pateisinamos priežasties.

57. Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 6 d. sprendime padarė išvadą, kuriai pagrįstai pritarė ir apeliacinės instancijos teismas, kad šiurkštus tarnybinis nusižengimas yra atskiras savarankiškas pagrindas taikyti atleidimą iš pareigų. Tai, kad pareiškėjo tarnybinį patikrinimą atlikusi komisija nepripažino pareiškėjo nurodytos aplinkybės (skatintas (nebaustas)) atsakomybę lengvinančia aplinkybe, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti materialiosios teisės normos pažeidimo. VTĮ 35 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo gali ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes pripažinti tarnybinę atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, įtvirtina valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens teisę spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo lengvinančiomis aplinkybėmis, todėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių nepripažinimas atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis negali būti vertinamas kaip esminis materialiosios teisės normų pažeidimas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo kaltės klausimu išsamiai buvo pasisakyta pirmosios instancijos teismo sprendime, apeliacinės instancijos teismas pareiškėjo nurodomo argumento, jog jo kaltę dėl padaryto tarnybinio nusižengimo šalina aplinkybė, jog jis sąžiningai klydo, vertino kaip subjektyvią pareiškėjo nuomonę ir nepripažino pagrįstu.

58. Akcentuotina, jog pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad jam yra skirta per griežta tarnybinė nuobauda, ir aiškiai nurodė argumentus, dėl kurių pareiškėjui paskirta jo padarytam pažeidimui adekvati tarnybinė nuobauda, t. y. nurodė, kad pareiškėjas 40 dienų iš eilės be pateisinamos priežasties nebuvo darbe ir visiškai neatliko jam pavestų funkcijų, todėl savo elgesiu akivaizdžiai paneigė savo tarnybines pareigas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tokiais veiksmais (kai neatvykstama į tarnybą be pateisinamos priežasties, esant tęstiniam laikui), kai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms bei veiklos etikos principams (atsakomybės bei pagarbos žmogui ir valstybei principams), akivaizdžiai pažeminamas valstybės tarnautojo vardas ir diskredituojamas pačios institucijos autoritetas visuomenėje, tuo pačiu pakenkiama valstybės tarnautojų įvaizdžiui, valstybės tarnybos reputacijai, išreiškiama nepagarba ir įstaigai, ir valstybei. Pažymėtina ir tai, kad byloje nustatyta, jog Tarnyba 2023 m. birželio 14 d. raštu Nr. 7S-278 pareiškėją informavo apie jo grąžinimo į pareigas datą – 2023 m. birželio 16 d.

59. Atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje pažeidimas (tęstinis sąmoningas darbuotojo neatvykimas į darbą ir pavestų pareigų nevykdymas) priskiriamas prie šiurkščių darbo pareigų pažeidimų ir darbuotojas dėl tokio pažeidimo atleidžiamas iš darbo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-684/2026).

60. Valstybės tarnautojo (statutinio pareigūno) nebuvimas tarnyboje be pateisinamos priežasties vieną ar daugiau darbo dienų taip pat pripažįstamas tarnybiniu nusižengimu, už kurį skiriama tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1366-492/2024).

61. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas neįrodė, kad sprendžiant jo kaltės klausimą buvo padarytas akivaizdus, esminis VTĮ 32 straipsnio 1 dalies pažeidimas, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą procesinį sprendimą.

62. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė Aprašo 3, 11 ir 14 punktų nuostatas, nenustatė, jog pareiškėjui tarnybinė nuobauda paskirta praleidus VTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje buvo tinkamai aiškinamos ir taikomos teisės aktų, reglamentuojančių tarnybinio nusižengimo tyrimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo terminus, nuostatos. Tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena laikoma Aprašo 17.1 punkte nurodytos motyvuotos išvados patvirtinimo ar pritarimo jai šio punkto pirmojoje pastraipoje nustatyta tvarka diena (Aprašo 18 p.). Šiuo atveju buvo nustatyta, kad Išvada dėl tarnybinio nusižengimo surašyta 2023 m. rugpjūčio 11 d., o atsakovas Įsakymą priėmė 2023 m. rugsėjo 1 d., t. y. atsakovas nepraleido vieno mėnesio tarnybinės nuobaudos skyrimo termino. Taip pat nustatyta, kad komisija pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimui atlikti buvo sudaryta 2023 m. liepos 17 d., o Išvadą surašė 2023 m. rugpjūčio 11 d., Aprašo 11 punkte nustatytas terminas tarnybiniam nusižengimui ištirti (20 darbo dienų nuo pavedimo pradėti tirti tarnybinį nusižengimą gavimo) ir Aprašo 14 punkte nustatytas terminas pateikti išvadą (ne vėliau kaip 21 darbo dieną po tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžios) nebuvo pažeisti.

63. Pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodyti argumentai, kuriais yra kritikuojamas minėtų teisės normų taikymas, suponuoja išvadą, kad iš esmės pareiškėjas nesutinka su byloje surinktų įrodymų vertinimu, taikant VTĮ ir Aprašo nuostatas. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su byloje įrodymų vertinimu, kurį atlikus buvo nustatyta, jog pareiškėjas padarė šiurkštų tarnybos pažeidimą ir pagrįstai buvo atleistas iš valstybės tarnybos, kad atsakovas, skirdamas tarnybinę nuobaudą, nepaleido vieno mėnesio termino, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas Nutartyje netinkamai taikė materialiosios teisės normų (VTĮ 34 str. 1 d., Aprašo 3, 11 ir 14 p.) nuostatas.

64. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų, juo labiau – akivaizdų pažeidimą, galėjusį nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą, nepripažintini pagrįstais.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu

65. Prašydamas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose P-97-502/2015, P-106-525/2015; kt.). Pažymėtina, kad vertinant, ar nėra pagrindo atnaujinti procesą, svarbi teisės normos aiškinimo bei taikymo praktika, buvusi teismo sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-92-520/2015; kt.).

66. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas)

67. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015; kt.). Atnaujinti procesą vadovaujantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

68. Pareiškėjo vertinimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo Lietuvos Respublikos administracinio teismo praktikos, suformuotos 2008 m. spalio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-2681/2008, pagal kurią atleidimo iš pareigų atveju, konstatavus tik dalį pareiškėjo padarytų pažeidimų, paskirta griežčiausia nuobauda – atleidimas iš pareigų turi būti pakeičiama į švelnesnę tarnybinę nuobaudą. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad priimdamas Nutartį apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1206-556/2024 suformuotų išaiškinimų, jog teismo pareiga yra įvertinti patį pažeidimo sunkumą, jo sukeltas neigiamas pasekmes, asmens kaltės formą ir laipsnį, jo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes. Pareiškėjo teigimu, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-5082-662/2018 pateiktų VTĮ 33 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo taisyklių. Pareiškėjo vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-1471/2012 pateiktų išaiškinimų, kad tuo atveju, kai atsakovas turi visas administracines galimybes nustatyti pažeidimą nuo jo padarymo momento, nesvarstytinos su pažeidimo galimu tęstinumu susijusios aplinkybės, nes tokio pobūdžio pažeidimų tyrimo, kuris gali tęstis mėnesiais ir metais, neribojamas terminu, neatitiktų protingumo ir teisingumo kriterijaus.

69. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse nagrinėtas aplinkybes ir padarytas išvadas, nenustatė pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas Nutartį, nukrypo nuo pareiškėjo nurodytose bylose suformuotos praktikos.

70. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 23 d. nutartimi išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A442-2681/2008 buvo sprendžiama dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo už kelis atskirus valstybės tarnautojos padarytus pažeidimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad konstatuota tik dalis valstybės tarnautojos padarytų pažeidimų, už kuriuos jai buvo paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos, sprendė, kad tarnybinis nusižengimas nepripažintinas šiurkščiu. Dėl to pripažinta, kad valstybės tarnautojai nepagrįstai paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos, ir nuspręsta, jog gali būti skiriama švelnesnė tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

71. Nagrinėjamu atveju tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos pareiškėjui buvo paskirta už vieną tarnybinį nusižengimą, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-2681/2008 pateiktais išaiškinimais nėra pagrindo remtis šioje byloje. Teisėjų kolegija šioje nutartyje konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas neturėtų būti vertinamas kaip šiurkštus ir jam paskirtą tarnybinę nuobaudą reikėtų keisti į švelnesnę.

72. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-1471/2012 sprendė dėl VTĮ nuostatos, įtvirtinančios šešių mėnesių naikinamąjį terminą, kuriam suėjus negali būti skiriama tarnybinė nuobauda, taikymo. Minėtas šešių mėnesių terminas skaičiuojamas nuo nusižengimo padarymo dienos, todėl šioje byloje buvo pasisakyta dėl nusižengimo padarymo momento.

73. Nagrinėjamu atveju byloje nekilo ginčas dėl VTĮ įtvirtinto naikinamojo termino taikymo, todėl minėtoje byloje pateikti išaiškinimai nėra aktualūs šiai bylai.

74. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 23 d. nutartimi išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-5082-662/2018 valstybės tarnautojui tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų paskirta už pakartotinį tarnybinį pažeidimą, esant skirtam griežtam papeikimui.

75. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui tarnybinė nuobauda skirta už šiurkštaus tarnybinio nusižengimo, nurodyto VTĮ 33 straipsnio 5 dalies 7 punkte, kuris, kaip jau minėta, yra savarankiškas pagrindas skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų, padarymą. Taigi, nagrinėjamos bylos ir administracinės bylos Nr. A-5082-662/2018 ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa.

76. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1206-556/2024 pateiktų išaiškinimų, jog tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į tarnybinį nusižengimą padariusio asmens kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į asmens veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Bylą nagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai patvirtina, kad buvo nustatytos visos tarnybinei nuobaudai skirti reikšmingos aplinkybės, o tai, kad pareiškėjas kitaip vertina bylai reikšmingas aplinkybes, nesudaro pagrindo pripažinti, jog šios aplinkybės nebuvo įvertintos.

77. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog aptariamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Nutartyje nukrypo nuo pareiškėjo nurodomos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, t. y. nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu.

78. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, kadangi pareiškėjas iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, jog nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu bylos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014; kt.), t. y. kad dar kartą byla būtų išnagrinėta apeliacine tvarka.

79. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas ABTĮ nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesas administracinėje byloje Nr. eA-2194-552/2025 neatnaujinamas (ABTĮ 162 str. 1 d.).

80. Kadangi prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintas, pareiškėjui nepriteisiamos bylinėjimosi išlaidos (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. K. prašymo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-2194-552/2025 pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl sprendimo panaikinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje eA-2194-552/2025 pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Milda Vainienė

Dalia Višinskienė