2022-06-08 Nr. AB-16382-3-61-3-01811-2020-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-228-756/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01811-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas K. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 600 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad buvo sulaikytas ir laikomas Lukiškių TI-K nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. birželio 1 d. Pareiškėjui teko gyventi antisanitarinės būklės patalpose, nes dėl drėgmės ant sienos buvo įsiveisęs grybelis. Teigė, kad dėl to atsirado kvėpavimo sutrikimai. Kamerose, kuriose buvo laikomas, mažiau nei 8 kv. m dydžio bendroje patalpoje, stovėjo baldai: dviejų aukštų lova, stalas su dviem metalinėmis kėdėmis, kriauklė bei 1,5 metro aukščio betoninė sienelė, skirianti gyvenamąsias patalpas nuo sanitarinio mazgo, kuris buvo įrengtas kampe prie kameros. Iš sanitarinio mazgo sklido nemalonus kanalizacijos kvapas, kameroje gyveno du asmenys, kadangi kameros buvo skirtos dviem asmenims. Kai kitas kartu gyvenantis asmuo atlikdavo gamtinius reikalus, pareiškėjas turėjo kentėti smarvę. Ventiliacijos sistema buvo pasenusi ir bloga, todėl tvyrojo nemalonus kvapas, kurio nebuvo galima tinkamai išvėdinti dėl ant lango esančių grotų. Dėl to kentė kankinimus ir pasityčiojimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis negalėjo deramai atlikti gamtinius reikalus, kadangi sanitarinis mazgas buvo įrengtas prie pat kalinimo kameros durų, kuriose buvo įrengtas apžvalgos langelis, pro kurį pareigūnai stebėjo judėjimą kameroje. Kiekvieną kartą gamtinius reikalus turėjo atlikti stebint pareigūnams ir bet kuriuo metu galint atidaryti kameros duris, taip buvo pažeistas jo orumas ir privati erdvė. Pareiškėjas teigė dėl to patyręs psichologinę traumą visam gyvenimui, teko kreiptis į psichologę. Nusiprausti buvo leidžiama tik vieną kartą po penkiolika minučių per savaitę. Nurodė, kad per tą laiką turėjo spėti nusiprausti, nusiskusti ir apsikirpti. Be to, dušo patalpa buvo blogos būklės, vandens nutekėjimo sistema pasenusi, neatlikdavo savo paskirties. Teko braidyti po nešvarų vandenį su baime pasigauti odos infekciją, grybelį. Viduryje dušo patalpos buvo įrengtas langas, kuriame buvo įmontuotas ventiliatorius, pučiantis šaltą orą ant nuogo kūno. Pareiškėjo manymu, tokios laikymo sąlygas prilyginamos žmonių kankinimui ir pasityčiojimui.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Vilniaus PN paaiškino, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Atkreipė dėmesį, kad iš pateiktų duomenų buvo matyti, jog vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Vilniaus PN teigė, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnyje yra nurodytas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas. To paties skirsnio 14.6 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo dvi arba keturios lovos, buvo įrengti stalai komplekte su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir du suolai buvo tose kamerose, kuriose buvo daugiau negu keturios lovos. Lovos matmenys apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m). Stalo matmenys apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m) gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki keturių gultų. Kitose gyvenamosiose kamerose stalai buvo atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys buvo apie 0,3 m x 0,3 m (0,07 kv. m), suolai atitinkantys stalo dydį. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys buvo apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m). Toks gyvenamųjų kamerų įrengimas, Vilniaus PN teigimu, atitiko teisės aktų reikalavimus. Minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, neturėjo būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą.

5. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 21 punkte yra teigiama, jog pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė).

Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Atliekant gyvenamųjų korpusų kadastrinius matavimus sanitarinio mazgo vieta nebuvo matuojama, kadangi tai nėra atskira patalpa. Paaiškino, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 cm x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis.

Minėtame punkte taip pat numatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks įrengimas, Vilniaus PN teigimu, atitiko teisės aktų reikalavimus. Matavimai, kuriuose būtų paskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas, nebuvo atlikti, plotas gaunamas apytiksliai padauginus sienelės ilgį iš atstumo nuo minėtos pertvaros iki kameros sienos.

Gyvenamosiose kamerose buvo sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys – apie 0,8 m x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv.

m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m). Vilniaus PN atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukščio sanitariniame mazge. Pažymėjo, kad priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. 2013 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – Nr. 257; 2012 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 386 – Nr. 395; 2015 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 406 – Nr. 417; 2016 m.

– gyvenamosiose kamerose Nr. 418 – Nr. 426. Kitose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinas nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 metro aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Akcentavo, kad, vadovaujantis teisės aktais, kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis maistui ar knygoms perduoti. Pažymėjo, kad teisės aktai nenumatė reikalavimo, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, tačiau nurodė, kad tokie atitvarai ir negalėjo būti numatyti, nes priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Teisės aktai numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše. Tai atitiko higienos normų reikalavimus. Dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose buvo įrengta vieta nusirengimui / apsirengimui, kur yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė ir jie buvo valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcines priemones. Dušinėse veikė mechaninė vėdinimo sistema – įrengti ventiliatoriai, hermetiniai šviestuvai, kurie tinkamai apšviečią patalpą. Dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikia. Dušuose buvo nuolat teikiamas karštas vanduo. Dušo patalpos kiekvieną dieną buvo valomos naudojant dezinfekcijos priemones. Dušų įrengimas, Vilniaus PN vertinimu, atitiko Lietuvos higienos normos reikalavimus.

7. Atsakovo atstovas paaiškino, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra atitiko teisės aktų reikalavimus. Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės specialistai periodiškai atlikdavo operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuodavo oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose buvo palaikoma optimali temperatūra. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, kuriuo jis buvo Lukiškių TI-K, dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į administraciją nesikreipė.

8. Atsakovo atstovas teigė, kad K. G. savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai buvo bendro pobūdžio, nebuvo konkretumo. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, Vilniaus PN nuomone, traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti iš valstybės visų sąžiningų mokesčių mokėtojų sąskaita. Nagrinėjamu atveju nebuvo būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjo K. G. skundą atmetė.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo laikomas mažiau nei 8 kv. m. dydžio bendroje gyvenamojoje patalpoje. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 111.2 papunktyje nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) praktikoje (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) konstatuota, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti konkretaus kvadratinių metrų skaičiaus, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Atsižvelgęs į minėtame EŽTT sprendime pateiktą išaiškinimą, teismas pažymėjo, kad, vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygas, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neįskaičiuotini į bendrą kameros plotą. Iš Vilniaus PN atsiliepimo buvo matyti, kad sanitariniai įrenginiai kamerose užėmė 0,56 kv. m.

11. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3,6 kv. m, jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 kv. m, neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto, t. y. 0,56 kv. m. Teismas, iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. birželio 1 d. pareiškėjui tenkantis plotas Vilniaus PN atitiko nacionalinės teisės ir Konvencijos reikalavimus. Skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais nebuvo atsižvelgta.

12. Pareiškėjas nurodė, kad negalėjo deramai atlikti gamtinius reikalus, kadangi sanitarinis mazgas buvo įrengtas prie pat kalinimo kameros durų, kuriose buvo įrengtas apžvalgos langelis, pro kurį pareigūnai stebėjo judėjimą kameroje; kiekvieną kartą gamtinius reikalus turėjo atlikti stebint pareigūnams ir bet kuriuo metu jiems galint atidaryti kameros duris, taip buvo pažeisti jo orumas ir privati erdvė. Taip pat nurodė, kad sanitariniame mazge nebuvo įrengta ventiliacija. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsižvelgdamas į Vilniaus PN pateiktus duomenis, pagal kuriuos Vilniaus PN įrengė užuolaidas, uždengiančias sanitarinio mazgo matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse, darė išvadą, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu pažeista nebuvo.

13. Teismas pažymėjo, kad Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Atsakovo atstovas nurodė, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Vilniaus PN pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad atitvėrimai negali būti numatyti, kadangi priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pareiškėjo skundo argumentas, kad jis buvo stebimas pareigūnų, teismo laikytas nepagrįstu.

14. Pareiškėjas žalos atsiradimą, be kita ko, kildino iš to, kad Vilniaus PN kameros buvo antisanitarinės būklės dėl grybelio, drėgmės ir kt. Higienos normoje 134:2015 nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28°C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 p.). Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 201, 299A, 179, 141, 59, 35, 34, 112, 58, 151, 28, 130, 168, 115, 140, 21, 108 ir 138. Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Centras) pateiktame patikrinimo akte pareiškėjo nurodyti pažeidimai nebuvo nustatyti. Byloje nebuvo duomenų, ar pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su skundais dėl netinkamų sąlygų. Be to, teismas sprendė, kad pareiškėjas nedetalizavo aplinkybių dėl antisanitarinių sąlygų, nenurodė, ar dėl to kreipėsi į įstaigos administraciją, byloje nebuvo duomenų apie pareiškėjui realiai sukeltą žalą dėl minėtų veiksnių. Pareiškėjas taip pat nedetalizavo ir nepagrindė, kokias neigiamas pasekmes jam sukėlė tokios aplinkybės, kaip pelėsis ir grybelis, o tik abstrakčiai ir deklaratyviai nurodė šias aplinkybes.

15. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis dėl kalinimo sąlygų į kompetentingas valstybės institucijas, įskaitant ir Centrą, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl skunde dėstomų aplinkybių byloje nėra. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai atmesti. Byloje nebuvo pateikta Centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu dėl patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, pareiškėjo buvimo jose laikotarpiu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas dėl patalpų drėgmės ir grybelio buvimo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl grybelio, drėgmės patalpose teismo laikyti nepagrįstais.

16. Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, kad Vilniaus PN laikomiems suimtiesiems ir nuteistiesiems sudaroma galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu iki 15 minučių. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė į bylą įrodymų ar duomenų apie tai, kad suteikiama galimybė praustis duše ne dažniau kaip vieną kartą per savaitę turėjo įtakos jo sveikatai ar kitaip įtakojo jo gyvenimo kokybę ir dėl to atsirado žala, kurią prilygino neturtinės žalos atlygiui. Teismas atmetė šią skundo dalį kaip nepagrįstą.

17. Kitus pareiškėjo argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais teisinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstė ir neanalizavo.

18. Atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių visumą teismas konstatavo, kad atsakovo atstovas ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. birželio 1 d. nepažeidė pareiškėjo teisės būti laikomam Lukiškių TI-K teisės aktų atitinkančiomis sąlygomis. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų ar neveikimo – negali kilti civilinė atsakomybė. Tuo remdamasis teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus nagrinėtais aspektais dėl neturtinės žalos atlyginimo ir plačiau dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų nepasisakė.

19. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 20. Pareiškėjas K. G. apeliaciniame skunde prašo tenkinti jo skundą ir priteisti 1 000 Eur, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais.

21. Pareiškėjo teigimu, skunde jis buvo nurodęs, kad Lukiškių TI-K buvo įkalintas nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. birželio 1 d. ir per šį laikotarpį yra patyręs dvasinius ir moralinius išgyvenimus dėl netinkamų įkalinimo sąlygų ir pažeistų higienos normų, todėl jautė fizinius skausmus dėl sutrikusio kvėpavimo. Pabrėždamas šiuos faktus ir skunde nurodytus pažeidimus bei jų įtaką pareiškėjo moraliniams ir dvasiniams išgyvenimams, pareiškėjas teigia patyręs neturtinę (moralinę) žalą.

22. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

23. Atsakovo atstovas nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog tam tikri suimtųjų (nuteistųjų) asmenų neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Vadovaudamasis teisės normų sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais, Vilniaus PN daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl mano, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. birželio 1 d.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, spręsdamas, kad pareiškėjas neįrodė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, todėl negali kilti civilinė atsakomybė, ir tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės nesutinka su teismo atliktu skunde nurodytų faktinių aplinkybių vertinimu ir tuo, kad teismas nenustatė, jog pareiškėjas patyrė moralinę žalą.

26. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

28. Teisėjų kolegija pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies taip pat išplaukia, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos tikėtinos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų daryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4949-520/2019, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1559-822/2019).

29. Teisėjų kolegija, pirmiausia atkreipia dėmesį, kad pagal ABTĮ 86 straipsnį, teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymuose nustatytas teismo pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-320/2008). Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį, teisėjai, nagrinėdami bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, pareiškėjo skunde, apeliaciniame skunde ir atsakovo atsiliepime į skundą bei į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pareiškėjo teisių į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimų, susijusių su ploto gyvenamosiose patalpose trūkumu, patalpų įrengimu, privatumo naudojantis sanitariniais mazgais ir higienos normų pažeidimu, ventiliacijos, grotų ant langų įrengimu, galimybe pasinaudoti dušu, ir motyvuotai sprendė, kad pareiškėjo teisės minėtais aspektais nebuvo pažeistos, todėl pagrįstai nenustatė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų.

31. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė, kokias faktines aplinkybes ar įrodymus pirmosios instancijos teismas nustatė ar įvertino neteisingai, tačiau prašo priteisti neturtinę žalą, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais.

32. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Šioje byloje nenustačius vienos iš būtinų sąlygų viešajai atsakomybei atsirasti – neteisėtų Vilniaus PN veiksmų (neveikimo) pareiškėjo atžvilgiu, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

33. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė proceso ir materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Jūratė Varanauskaitė