2018-12-19 Nr. AB-23526-3-62-3-00449-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1095-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00449-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 18.2; 18.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl administracinių sprendimų panaikinimo ir įstatymu nustatyto praleisto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja V. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti 2016 m. sausio 18 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Kauno miesto skyriaus sprendimą, išdėstytą rašte Nr. 8SD-237-(14.8.94.); 2) panaikinti NŽT vadovo sprendimą, išdėstytą rašte Nr. lSS-665-(7.5.); 3) atnaujinti pareiškėjai (E. M. įpėdinei) terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo – atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų; 4) panaikinti 2016 m. kovo 24 d. NŽT Kauno miesto skyriaus 2016 m. kovo 24 d. pažymą (išvadą) Nr. 5-522 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E. M.“; 5) panaikinti 2016 m. balandžio 21 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimą Nr. 8S-267-(14.8.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E. M.“.

2. Pareiškėja nurodė, kad jos mama 1991 m. lapkričio 12 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio A. N. iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą 0,2875 ha žemę (duomenys neskelbtini) 1993 m. ir 2009 m. pareiškėjos motinai buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį žemės, liko negrąžinta 0,1036 ha ploto žemės dalis. 2010 m. gruodžio 31 d. pareiškėjos motina mirė ir jos teisių perėmėja tapo pareiškėja. Pareiškėja teigė, kad jai apie tolesnę nuosavybės teisių atkūrimo eigą atsakovas nepranešė, todėl ji 2016 m. sausio 12 d. pateikė prašymą, kuriuo prašė suteikti naują žemės sklypą ekvivalentine natūra Kauno mieste ar Kauno rajone. Kartu su prašymu atsakovui buvo pateikti pareiškėjos motinos mirties liudijimo kopija ir paveldėto turto pasidalijimo sutarties kopija.

3. Pareiškėja nurodė, kad skundžiamu 2016 m. sausio 18 d. NŽT Kauno miesto skyriaus raštu Nr. 8SD-237-(14.8.94.) ji buvo informuota, jog nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) pakeitimai, pagal kuriuos numatytas atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, būdas – piniginė kompensacija. Taip pat buvo nurodyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais (iki 2003 m. balandžio 1 d.) piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Atsakovas taip pat nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrius 2013 m. balandžio 10 d. raštu informavo, kad turėtos iki 1940 metų žemės ribose laisvos (neužstatytos) žemės nėra. Šis raštas galimai buvo persiųstas atsakovo Kauno miesto skyriaus 2013 m. gegužės 6 d. raštu 8SD-(14.8.7.)-2321 „Dėl informacijos pateikimo" pareiškėjos deklaruotu adresu. Atsakovas nurodė, kad už negrąžintą 0,1036 ha žemės dalį bus atlyginta pinigais. Pareiškėja pabrėžė, kad šių raštų nėra gavusi, nurodė, kad faktiškai pareiškėja visą laiką gyveno kitur nei jos deklaruota gyvenamoji vieta.

4. Pareiškėja paaiškino, kad 2016 m. sausio 18 d. atsakovo raštą Nr. 8SD-237-(14.8.94.) ji apskundė NŽT vadovui, tačiau skundžiamu 2016 m. kovo 4 d. NŽT vadovo raštu Nr. lSS-665-(7.5.) pareiškėja buvo informuota, jog Nacionalinė žemės tarnyba neturi pagrindo tenkinti jos prašymo ir pratęsti (ar atnaujinti) terminą pakeisti valią dėl atlyginimo būdo bei prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Pareiškėja teigė, kad terminas pakeisti valią dėl atlyginimo būdo buvo praleistas tik dėl atsakovo kaltės. Atsakovas 2013 ir 2014 metų raštus siuntė pareiškėjos ir jos mirusios mamos deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, tačiau pareiškėja šių raštų negavo, motina buvo mirusi 2010 metais, todėl įpėdiniai neturėjo galimybės savo teisės įgyvendinti teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjos manymu, NŽT turėjo padidintus reikalavimus tinkamai informuoti pretendentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūros, tačiau neatliko visų būtinų veiksmų siekiant tinkamai informuoti pareiškėją dėl galimybės pakeisti valią dėl atlyginimo būdo – atlyginti lygiaverčiu mišku. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad informaciniai raštai pareiškėjai buvo įteikti, pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 4 dalies reikalavimus, tai sukėlė pareiškėjai teisinius padarinius, todėl naikintini skundžiami NŽT 2016 m. sausio 18 d. NŽT Kauno miesto skyriaus raštas Nr. 8SD-237-(14.8.94.) ir NŽT vadovo 2016 m. kovo 4 d. raštas Nr. 1 SS-665-(7.5.).

5. Pareiškėja taip pat pabrėžė, kad nepaisant to, jog teismui buvo pateiktas skundas dėl termino atnaujinimo, atsakovas 2016 m. kovo 24 d. priėmė skundžiamą pažymą (išvadą) Nr. 5-522 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E. M.“. Nepaisant ir to, jog pareiškėja nesutiko su tokiu nuosavybės teisių atkūrimo būdu ir pateikė prašymą grąžinti žemę ekvivalentine natūra, 2016 m. balandžio 21 d. atsakovas priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 8S-267-(14.8.3.), kuriuo nuspręsta pareiškėjai atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais už 0,1036 ha žemės (1312 Eur). Apie tai, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teises Kauno mieste, pareiškėja teigė sužinojusi tik praėjus 25 metams nuo pirminio prašymo pateikimo. Net ir 2013 m. gegužės 6 d. raštas 8SD-(14.8.7.)-232, kuriame nurodyta, kad laisvos (neužstatytos) žemės Kauno mieste nėra, buvo išsiųstas praėjus daugiau nei 20 metų nuo procedūros pradžios. Atsižvelgiant į tokį ilgą procedūros laiką buvo pagrįstai tikėtasi, kad nuosavybės teisės į žemę bus atkurtos būtent Kauno mieste. Pareiškėjai nebuvo žinoma nei apie pasikeitusį teisinį reglamentavimą, nei apie terminus iki kada galima pateikti prašymą dėl būdo atkurti nuosavybės teises pakeitimo.

6. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. NŽT nurodė, kad visi informaciniai raštai pareiškėjai buvo išsiųsti jos deklaruotu adresu. Prašymo dėl valios pakeitimo ir atlyginimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje pareiškėja iki 2015 m. kovo 1 d. nepateikė, todėl atsakovas pagrįstai priėmė skundžiamą 2016 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. 8S-267-(14.8.3.), kuriuo pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,1036 ha ploto žemes dalį atlyginant pinigais.

8. Atsakovo manymu, pareiškėja nepagrįstai teigia, jog NŽT netinkamai užtikrino jos procedūrinę garantiją realizuoti jos teises nuosavybės teisių atkūrimo procese, kadangi jai nebuvo žinoma apie pasikeitusį teisinį reglamentavimą. VAĮ nenustato prievolės siųsti atsakymus pareiškėjams į jų skundus ir (arba) informuoti pareiškėjus apie administracinės procedūros priėmimą registruota pašto siunta, todėl atsakovo teritorinių padalinių sprendimai dėl pareiškėjų skundų išnagrinėjimo ir ar informacijos pateikimo nėra siunčiami registruotais laiškais. Atkūrimo įstatyme taip pat nebuvo numatyta pareiga atsakovui informuoti piliečius, turinčius teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, apie Atkūrimo įstatyme priimtą papildomą nuosavybės teisių atkūrimo būdą – atlyginant lygiaverčiu miško plotu. Įstatymų leidėjas, priimdamas Atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnio pakeitimo įstatymą, nenumatė galimybės pratęsti ar atnaujinti terminą pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje – t. y. šis terminas yra naikinamasis, todėl atnaujinti jį nėra pagrindo.

9. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad skundžiama NŽT Kauno miesto skyriaus 2016 m. kovo 24 d. pažyma (išvada) Nr. 5-522 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E. M.“ materialinių teisinių pasekmių pareiškėjai nesukelia, ji negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

II. 10. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 9 d. sprendimu nutraukė administracinės bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti NŽT Kauno miesto skyriaus 2016 m. kovo 24 d. pažymą (išvadą) Nr. 5-522 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E. M.“, kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

11. Teismas nustatė, kad atsakovas 2014 m. lapkričio 3 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.0-6079) „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“, adresuotu pareiškėjos motinai, informavo apie galimybę iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti atlyginti už negrąžintą žemės plotą lygiaverčiu miško plotu. Pareiškėja ir jos motina gyvenamąsias vietas buvo deklaravusios tuo pačiu adresu, kuriuo atsakovas siuntė pranešimus. Pareiškėja tik kartu su 2016 m. sausio 12 d. prašymu pateikė atsakovui savo motinos mirties liudijimą ir paveldėjimo teisės liudijimą. NŽT ginčijamu 2016 m. sausio 18 d. raštu Nr. 8SD-237-(14.8.94.) pretendentę informavo, kad atsižvelgiant į Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2013 m. balandžio 10 d. rašte Nr. 70-2-1023 „Dėl laisvos (neužstatytos) žemės plano" pateiktą informaciją, jog laisvos (neužstatytos) žemės nėra, jai už likusią negrąžintą 0,1036 ha žemės dalį bus atlyginta pinigais (NTAB II d., b. l. 470). Pareiškėja šią atsakovo poziciją apskundė NŽT vadovui, taip pat prašė atnaujinti terminą valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeisti (vietoje pinigų gauti miško plotą kaimo vietovėje). NŽT direktorius pareiškėjos skundo nepatenkino ir ginčijame 2016 m. kovo 4 d. sprendime Nr. 1SS-665-(7.5.) konstatavo, kad iki 2015 m. kovo 1 d. nustatytas terminas yra naikinamasis, jo atnaujinti nėra teisinio pagrindo, todėl atkurti nuosavybės teises mišku nėra galimybių (II t., b. l. 7). Atsakovo ginčijamu 2016 m. balandžio 21 d. sprendimu Nr. 8S-267-(14.8.3.) buvo atkurtos nuosavybės teisės atlyginant pinigais už likusią negrąžintą žemės dalį – už 0,1036 ha žemės plotą atlyginant pinigais (1312 Eur) (I t., b. l. 8).

12. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Atkūrimo įstatymas nenustato imperatyvo už valstybės išperkamą žemę atlyginti rinkos verte, darė išvadą, kad žemės vertė paskaičiuota nepažeidžiant teisinio reglamentavimo.

13. Teismo vertinimu, terminai pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (prašant atlyginti mišku), kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, yra naikinamieji ir asmenys, nerealizavę teisių per šiuos terminus, vėliau jų įgyvendinti negali (LVAT 2013 m. liepos 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-1375/2013; 2014 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2501/2013 ir kt.). Teismas nustatė, kad pareiškėjos motina, 1991 m. teikusi prašymus atsakovui dėl nuosavybės teisių atkūrimo, prašė atkurti nuosavybės teises natūra ir iki savo mirties valios nekeitė, aplinkybės, kad natūrinė žemė šiai dienai nėra laisva ir yra išperkama valstybės, byloje niekas neginčija. Teismas nurodė, kad Atkūrimo įstatyme nesant numatytos galimybės atnaujinti praleistą terminą pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (atlyginant lygiaverčiu miško plotu) pasirinkimo, teismas neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą dėl termino atnaujinimo. Dėl šios priežasties teismas nurodė detaliau nenagrinėjantis pareiškėjos nurodytų priežasčių (pranešimų negavimas, negyvenimas deklaruotojo vietoje).

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja savo naujos gyvenamosios vietos oficialiai nedeklaravo bei nepranešė atsakovui. Be to, pareiškėja privalėjo domėtis įstatymo leidėjo valia, kadangi žinojo, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas nėra baigtas. Pažymėjo, kad pareiškėja yra tik viena iš paveldėtojų grupės, kitiems giminaičiams nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo tęsiamas, teismui nebuvo pateikti jokie įrodymai (arba bent deklaratyviai išsakyti argumentai), kad pareiškėja nebendrauja su giminaičiais. Teismas sprendė, kad pagrinde pačios pareiškėjos veiksmai nulėmė situaciją, jog iki įstatyme nustatyto termino nebuvo pateiktas prašymas pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, atkuriant nuosavybės teises už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginant lygiaverčiu miško plotu.

15. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, teismas nustatė, kad atsakovas iš esmės tinkamai užtikrino pareiškėjos procedūrinę garantiją realizuoti teises nuosavybės teisių atkūrimo procese, nes 2014 m. lapkričio 3 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-6074, kuris buvo siųstas tiek pareiškėjos motinos, tiek ir pačios pareiškėjos viešame registre nurodytos gyvenamosios vietos adresu, informavo apie pasikeitusį teisinį reglamentavimą, kuris numatė papildomą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą – atlyginimą lygiaverčiu miško plotu. Teisės aktai 2014 metais nenumatė atsakovui imperatyvios pareigos informuoti pareiškėją (arba pretendentą) apie įstatymų pakeitimus ir tokio pobūdžio pranešimus siųsti registruotu paštu ar panašiai. Teismas darė išvadą, kad pareiškėja objektyviai turėjo galimybę žinoti apie galimybę nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. kovo 1 d. atsakovui pateikti prašymą dėl valios apie nuosavybės teisių atkūrimo būdą pakeitimo nuosavybės teisių atkūrimo procese. Teismo vertinimu, byloje nėra įrodymų, kad atsakovas pažeidė Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies, VAĮ 8 straipsnio 4 dalies nuostatas.

16. Teismas konstatavo, jog atsakovas tinkamai vertino pretendentės valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir tinkamai parinko nuosavybės teisių atkūrimo būdą – pinigais. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo naikinti atsakovo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimo Nr. 8S-267-(14.8.3.), NŽT Kauno miesto skyriaus 2016 m. sausio 18 d. sprendimo, išdėstyto rašte Nr. 8SD-237-(14.8.94.) bei NŽT vadovo 2016 m. kovo 4 d. sprendimo, išdėstyto rašte Nr. lSS-665-(7.5.).

17. Dėl reikalavimo panaikinti NŽT Kauno miesto skyriaus 2016 m. kovo 24 d. pažymą (išvadą) Nr. 5-522 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E. M.“ teismas nurodė, kad ginčo dėl šioje pažymoje išdėstytų aplinkybių iš esmės nėra, šis dokumentas atlieka tik tarpinį vaidmenį nuosavybės teisių atkūrimo procese pareiškėjai jokių materialinių teisinių pasekmių nesukėlė, todėl negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

III. 18. Pareiškėja V. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos patikslintą skundą tenkinti.

19. Apeliacinis skundas, be pareiškėjos patikslintame skunde nurodytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

19.1. Nesutiktina su teismo argumentu, kad Atkūrimo įstatyme nesant numatytos galimybės atnaujinti praleistą terminą pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (atlyginant lygiaverčiu miško plotu) pasirinkimo, ir teismui netenkinant pareiškėjos prašymo dėl termino atnaujinimo, detaliau nenagrinėtinos pareiškėjos nurodytos priežastys (pranešimų negavimas, negyvenimas deklaruotoje vietoje ir t. t.). Būtent šių aplinkybių visumos pagrindu buvo priimti neteisėti administraciniai aktai ir buvo praleistas terminas, kurį pareiškėja prašė atnaujinti, be to, net ir tai, kad terminas yra naikinamasis, nesudaro kliūčių teismui vertinti administracinių aktų teisėtumą.

19.2. Teismas neteisėtai atidumo ir rūpestingumo pareigą priskyrė pareiškėjai. Noras atkurti nuosavybės teises į A. N. iki nacionalizacijos turėtą žemę (duomenys neskelbtini) buvo išreikštas tinkamai ir laiku, tačiau nebuvo įgyvendintas dėl procedūrą atliekančios institucijos kaltės. 2013 m. gegužės 6 d. raštas Nr. 8SD-(14.8.7.)-2321 buvo siųstas praėjus 4 metams po dalies nuosavybės teisių atkūrimo, 2014 m. lapkričio 3 d. raštas Nr. 8SD-(14.8.94.)-6074 – dar vėliau. Minėti raštai pareiškėjai nebuvo siunčiami, jie buvo siunčiami jos mamai, t. y., asmeniui, kuris negalėjo jų gauti. Pareiga įrodyti apie pretendentui siųstą informaciją ir tinkamą supažindinimą su ja tenka viešojo administravimo subjektui. Atsakovui nebuvo jokių kliūčių pasidomėti, ar pareiškėjos mama nėra mirusi, užklausti dėl palikimo perėmimo. Pareiškėja savo teisėmis nepasinaudojo tik dėl to, kad atsakovas tinkamai neinformavo pareiškėjos, informaciją siuntė mirusiam asmeniui.

19.3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas tinkamai užtikrino pareiškėjos procedūrinę garantiją realizuoti teises nuosavybės teisių atkūrimo procese, ir kad nebuvo pažeista Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis ir VAĮ 8 straipsnio 4 dalis. Atsakovas jokiu būdu neinformavo pareiškėjos apie jos teisių apimtį, todėl pareiškėja neturėjo galimybės laikytis Atkūrimo įstatyme įtvirtintų terminų. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad informaciniai raštai buvo įteikti ar siunčiami pareiškėjai, bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas šios pareigos neįvykdė. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos žinojimo apie NŽT 2013 m. gegužės 6 d. raštą Nr. 8SD-(14.8.7.)-2321 ir 2014 m. lapkričio 3 d. raštą Nr. 8SD-(14.8.94.)-6074 bei jų turinį, nesirėmė jokiais konkrečiais duomenimis, o tik prielaidomis.

19.4. Nesuprantamas teismo argumentas, kad teismui nebuvo pateikti įrodymai, jog pareiškėja nebendrauja su giminaičiais. Pareiga teikti būtiną informaciją nuosavybės teisių atkūrimo procese tenka atsakovui, todėl teismo nurodyta aplinkybė teisiškai nereikšminga.

19.5. Teismas nevertino NŽT Kauno skyriaus veiksmų tinkamumo ir teisėtumo nuosavybės teisių atkūrimo procese.

20. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą, be atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

20.1. Pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes ir pažymėjo, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir pareigas, turi elgtis rūpestingai, operatyviai ir racionaliai.

20.2. Apeliantė nepagrįstai nurodo, jog teismas neteisėtai atidumo ir rūpestingumo pareigą priskyrė tik pareiškėjai. Taip pat apeliantė nepagrįstai teisinasi, jog savo teisėmis nepasinaudojo tik todėl, kad viešojo administravimo institucija tinkamai neinformavo pretendentės apie jos teisių ir pareigų apimtį, o informacija buvo siunčiama asmeniui, kuris buvo miręs.

20.3. Apeliantė buvo įgaliota atstovauti E. M. tvarkant su nuosavybės teisių atkūrimu susijusius klausimus, žinojo, jog yra vykdoma nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, gyveno kartu su savo mama E. M. ir liko gyventi toje pačioje vietoje po jos mamos mirties, todėl turėjo visas galimybes aktyviai dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje, laiku susipažinti su naujausia informacija bei instituciją informuoti apie palikimo priėmimą, tačiau to nepadarė ir laiku prašymo dėl valios patikslinimo nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą patikrino neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų, kadangi nėra aplinkybių, nustatytų ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių turėtų būti nepaisoma apeliacinio skundo ribų.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, sutinka su teismo sprendimo išvadomis, todėl jų nekartoja ir nekeičia, o tik atsakydama į apeliacinio skundo argumentus papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadas.

23. Pareiškėja nenurodė, kuriuos teisės aktus atsakovas pažeidė nuosavybės teisių atkūrimo procese, nulėmusius jos nurodomą teisių suvaržymą, ir pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad Nacionalinė žemės tarnyba ir NŽT Kauno skyrius šio ginčo atveju neatliko jo kompetencijai priskirtų funkcijų.

24. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 10, 16 ir 21 straipsnių 2014 m. rugsėjo 25 d. pakeitimo įstatymu Nr. XII-1150 buvo papildytas 21 straipsnis nauja 4 dalimi, kuria nustatyta, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, priimtą ir neįvykdytą arba iš dalies įvykdytą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeičia administracine tvarka.

25. Pareiškėja iki šiame įstatyme nurodyto termino (2015 m. kovo 1 d.) valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo neišreiškė. Todėl atsakovas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos 2016 m. vasario 1 d. skundą, kuriuo pareiškėja prašė atlyginti už nacionalizuotą žemės lygiaverčiu miško plotu, kadangi prašymas buvo pateiktas po įstatymu nustatyto termino ir šio termino atnaujinimo teisės aktai nenumatė. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas teisingai nustatė nuosavybės teisų atkūrimo būdą – atlyginimą pinigais.

26. Vertinant pareiškėjos apeliacinio skundo argumentą dėl teisų bei pareigų pasiskirstymo nuosavybės teisių atkūrimo procese pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus tame tarpe ir dėl valios pasirenkant atkūrimo būdą, bei atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti. Žinodama apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasi savo interesais, pareiškėja turėjo galimybę domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėja, elgdamasis rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių atlikti veiksmų susijusių su nuosavybės teisų atkūrimo valios pakeitimu iki įstatymo nustatyto termino pabaigos. Todėl nepagrįstai pareiškėja jos patirtas neigiamas pasekmes kildina iš atsakovo veiksmų.

27. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo atlyginant pareiškėjai už žemę pinigais yra teisėta bei pagrįsta.

28. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys