2017-06-07 Nr. AB-13453-3-61-3-01424-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1552-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01424-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 18.6.1.5

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir A. R., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Daugiabučio namo M. M. g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje savininkų bendrija, uždarajai akcinei bendrovei „Arlitanus“ ir Vilniaus miesto savivaldybei, dėl sprendimų panaikinimo ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, (toliau – ir pareiškėjas, Prokuroras) kreipėsi į teismą su pareiškimu prašydamas:

1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. 2.3-3689-1021 „Dėl Vilniaus apskrities Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) seniūnijos Vilniaus miesto kadastro vietovės (duomenys neskelbtini) kaimo žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo“ dalį dėl žemės sklypo, kurio projektinis Nr. 1924-4 (toliau – ir Įsakymas);

2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) 2010 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. S49-313 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pilietei A. R.“ dalį dėl 2,39 ha ploto žemės sklypo Nr. 1924-4 (toliau – ir Sprendimas);

3) taikyti restituciją natūra – 2,39 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Vilniaus m. sav. (duomenys neskelbtini) k., grąžinti valstybės nuosavybėn.

Nurodė, kad Vilniaus miesto tarybos 1990 m. gruodžio 11 d. sprendimu buvo patvirtinti Tolminkiemio bei M. M. gatvių pavadinimai. Vilniaus miesto tarybos 2000 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. 84 „Dėl Vilniaus gatvių pavadinimų ir ribų“ bevardei Vilniaus gatvei, esančiai (duomenys neskelbtini) šiaurinėje dalyje buvo suteiktas (duomenys neskelbtini) vardas, o (duomenys neskelbtini) gatvė pratęsta iki (duomenys neskelbtini) gatvės. Šie duomenys registre buvo įregistruoti dar 2000 m. spalio 9 d. Vilniaus miesto tarybos 2008 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 1-565 „Dėl gatvių pavadinimų ir jų ribų“ buvo patikslintos (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)gatvių ašies linijos. Šio sprendimo pagrindu Adresų registre 2009 m. sausio 7 d. buvo įregistruotos pakeistos (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių ašinių gatvių linijų geografinės charakteristikos. Nekilnojamojo turto registro duomenimis: kelias (gatvė) – gatvė Vilniaus m. sav. Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) g., kelio ruožas tarp (duomenys neskelbtini) ir M. M. g. ir L. R. al., nuo 0,023 km iki 0,132 km, kurios ilgis 109 m (kadastro duomenų nustatymo data – 2009 m. liepos 9 d.) bei kelias (gatvė) – gatvė Vilniaus m. sav. Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) g., kelio ruožas tarp (duomenys neskelbtini) ir M. M. g. ir L. R. al., nuo 0,160 km iki 0,251 km, kurios ilgis 91 m. (kadastro duomenų nustatymo data – 2010 m. liepos 9 d.), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Atitinkami M. M. gatvėje esantys vandentiekio tinklai ir nuotekų šalinimo tinklai – fekalinės kanalizacijos vamzdynas (kadastro duomenų nustatymo data 2008 m. gruodžio 1 d.) priklauso UAB „Vilniaus vandenys“, Nuotekų šalinimo tinklai – lietaus kanalizacijos vamzdynas (kadastro duomenų nustatymo data 2008 m. gruodžio 1 d.) priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, Inžinieriniai tinklai – šilumos tiekimo vamzdynai (kadastro duomenų nustatymo data 2007 m. balandžio 13 d.) priklauso akcinei bendrovei (toliau – ir AB) „Vilniaus šilumos tinklams“, Kelias (gatvė) – gatvė Vilniaus m. sav. Vilniaus m. M. M. g. tarp (duomenys neskelbtini), nuo 0,011 km iki 0,390 km, ilgis 379 m (kadastro duomenų nustatymo data – 2009 m. liepos 9 d.) nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei.

Pareiškėjas nurodė, kad pagal valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro kadastro žemėlapio ištrauką buvo nustatyta, kad M. M., (duomenys neskelbtini) gatvių dalys patenka į 2,39 ha žemės ūkio paskirties sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris nuo 2010 m. lapkričio 15 d. priklauso A. R.. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą, dalis žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), yra intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų teritorijoje, kita dalis – rajonų centrų ir mišrioje didelio užstatymo tankio teritorijoje, bei dalis – intensyvaus užstatymo gyvenamojoje teritorijoje (šioje dalyje yra M. M. g.), taip pat pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2000 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 528 „Dėl (duomenys neskelbtini) teritorijos šiaurinės dalies detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtintą (duomenys neskelbtini) teritorijos šiaurinės dalies detalųjį planą, ginčo sklypo dalis yra susisiekimo ir inžinierinių tinklų koridorių teritorijoje (šioje dalyje yra įrengtos M. M. ir (duomenys neskelbtini) gatvės), kita dalis – bendrojo naudojimo teritorijoje, ir dar viena dalis – komercinės paskirties objektų teritorijoje. Savivaldybės administracijos 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 30-2049 buvo nustatyti bendro naudojimo sklypų, tame tarpe ir kitos paskirties 13 502 kv. m žemės sklypo duomenys ir kurio naudojimo būdas buvo nustatytas bendro naudojimo teritorijos, naudojimo pobūdis – urbanizuotų teritorijų viešųjų erdvių. Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 2.3-2561-(01) buvo suformuotas 13 502 kv. m ploto valstybinės žemės sklypas (duomenys neskelbtini) prospekte. Šiuo įsakymu suformuotas žemės sklypas buvo perduotas neatlygintinai naudotis Vilniaus miesto savivaldybei. VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2011 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. KS-1684 buvo atsisakyta įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto registrą, nes pažymint 1,3502 ha ploto žemės sklypo ribas buvo nustatyta, kad žemės sklypas dengia sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas dar 2010 m. vasario 26 d. raštu Nr. A51-4200(2.14.2.12-MP8) informavo žemėtvarkos projekto rengėją uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Arlitanus“, kad suprojektuotas grąžintinas natūra žemės sklypas Nr. 1924-4 patenka į (duomenys neskelbtini), M. M. ir (duomenys neskelbtini) gatvių ir numatomų inžinierinių tinklų koridorių teritoriją bei pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2000 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 528 „Dėl (duomenys neskelbtini) teritorijos šiaurinės dalies detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtintą (duomenys neskelbtini) teritorijos šiaurinės dalies detalųjį planą į bendro (viešo) naudojimo želdinių teritoriją. Tuo pagrindu buvo atsisakyta derinti parengtą žemės reformos žemėtvarkos projektą. Tačiau Vilniaus apskrities viršininkas skundžiamu 2010 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 2.3-3689-1021 nepaisydamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos argumentų, patvirtino UAB „Arlitanus“ parengtą Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) seniūnijos Vilniaus miesto kadastro vietovės (duomenys neskelbtini) kaimo žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą ir jame suformuotų žemės sklypų, tame tarpe ir ginčo žemės projekto ribas ir plotus, nustatytas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas bei servitutus. NŽT Sprendimu A. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės, žemę grąžinant natūra, taip pat grąžinant 2,39 ha ploto žemės sklypą Nr. 1924-4. Šio sprendimo pagrindu A. R. nuosavybės teises į 2,39 ha ploto žemę įregistravo Nekilnojamojo turto registre.

Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybė, vykdydama savarankiškąsias savivaldybių funkcijas, Bendruoju planu ir detaliaisiais planais nustatė teritorijas, kuriose būtų plėtojami visuomenės poreikiams tenkinti reikalingi objektai – intensyviam naudojimui įrengiami želdynai, taip pat susisiekimo ir inžinierinių tinklų koridoriai. Be to, ginčo teritorijoje esantys inžinieriniai tinklai ir komunikacijos buvo įregistruoti registre, taip pat ginčo teritorijoje remiantis detaliuoju planu buvo suformuotas ir 13 502 kv. m žemės sklypas ir detalusis planas nebuvo panaikintas. Pažymėjo, kad šiuo atveju viešojo naudojimo keliai – gatvės yra skirtos visuomenės poreikių užtikrinimui ir tenkinimui, todėl gatvės negalėjo būti grąžintos laisvos valstybinės žemės fondui ir grąžintos pretendentei. Atkreipė dėmesį, kad žemės reformos žemėtvarkos projektų sprendiniai turi neprieštarauti patvirtintiems teritorijų planavimo dokumentams (bendrajam planui ir detaliesiems planams). Todėl, atsižvelgus į tai, kad (duomenys neskelbtini) kaimo žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymas nebuvo suderintas su galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais, žemėtvarkos projektas nebuvo suderintas su Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti.

Nurodė, kad Žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo pateiktas derinti kompetentingoms institucijoms, kaip numato Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos patvirtinimo“ (toliau – ir Metodika). Nurodė, kad taip pat gavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos raštą, kuriame nurodyti galimi Žemės reformos žemėtvarkos projekto trūkumai – ginčo žemės sklypo patekimas į (duomenys neskelbtini), M. M. ir (duomenys neskelbtini) gatvių bei numatomų inžinierinių tinklų koridorių teritorijas ir pagal detalųjį planą į bendrojo naudojimo želdinių teritoriją. Dėl Savivaldybės administracijos pateiktos pozicijos nurodė, kad derinančių institucijų pozicija neturi lemiamos reikšmės priimant sprendimą dėl konkretaus projekto tvirtinimo jei derinamas projektas atitinka teisės aktų reikalavimus. Taip pat nurodė, kad 2000 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 528 patvirtinto (duomenys neskelbtini) šiaurinės dalies detalaus plano sprendiniai Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. 730 buvo pripažinti netekusiais galios, todėl ginčo žemės sklypo atžvilgiu detaliojo plano sprendiniai negalioja. Taip pat nurodė, kad pareiškėja nepagrindė viešo intereso buvimo.

Atsakovė A. R. atsiliepime prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti.

Atsakovė Nurodė, kad jai atkuriant nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, kartu buvo nustatytas ir servitutas, kuris tretiesiems suinteresuotiems asmenims leidžia važiuoti transporto priemonėms, naudotis pėsčiųjų taku ir pan. Atsižvelgus į tai, kad gatvės yra nutiestos nustatyto servituto ribose, todėl nesuprantamas prokuroro argumentas, kad komunikacijos yra privačiame žemės sklype. Atkreipė dėmesį į nuosavybės įregistravimo registre datą. Nurodė, kad jos nuosavybė registre buvo įregistruota 2010 m. lapkričio 15 d., tuo tarpu visos prokuroro nurodomos gatvių atkapos ir inžinieriniai įrenginiai VĮ Registrų centre buvo įregistruoti daug vėliau, todėl tuo metu NŽT turėjo pagrindą atkurti nuosavybės teises būtent ginčo sklypo vietoje. Nesutiko su prokuroro reikalavimu naikinti skundžiamus sprendimus visoje apimtyje, nes užtektų naikinti tik tas ginčijamų aktų dalis, kurios yra susijusios su ginčo gatvėmis. Taip pat nurodė, kad galbūt yra praleistas terminas dėl prokuroro kreipimosi į teismą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsiliepime prašė pareiškėjo pareiškimą patenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad didžiausia žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris neatlygintinai buvo suteiktas A. R. dalis pagal Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą iki 2015 m., patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519, patenka į intensyviam naudojimui įrengiamų želdinių funkcinę zoną, kitos, mažesnės dalys – rajonų centrus ir kitas mišrias didelio užstatymo tankio bei intensyvaus užstatymo gyvenamąsias teritorijas (šioje teritorijoje yra M.

M. g.). Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 m. pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 13 punkte nustatyta, kad teritorijos, esančios bendrojo plano nurodytose intensyviam ir ekstensyviam naudojimui įrengiamų želdinių funkcinėse zonose, traktuojamos kaip svarbūs miesto bendruomenei rekreacijos ir poilsio tikslams skirti objektai – teritorijos. Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 3 skirsnio nuostatas, šios teritorijos priskiriamos valstybės išperkamai žemei.

Pagal Vilniaus miesto tarybos 2000 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 528 patvirtintą (duomenys neskelbtini) teritorijos šiaurinės dalies detalųjį planą minėtas žemės sklypas patenka į bendrojo naudojimo teritorija bei iš dalies į komercinę ir infrastruktūros teritorijas (M. M. g.). Nurodė, kad pagal Aplinkos ministro 2005 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. D1-151 patvirtintą žemės sklypų pagrindinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikaciją, inžinierinės paskirties statiniais užimtas žemės sklypas negali būti traktuojamas kaip laisvas (neužstatytas), tuo tarpu į ginčo žemės sklypą patenka M.

M., (duomenys neskelbtini) gatvių dalys. Pažymėjo, kad M. M. ir Tolminkiemio gatvės, kurių dalys patenka į ginčo sklypą, buvo suformuotos dar Vilniaus miesto tarybos sprendimu Nr. 528 patvirtintame (duomenys neskelbtini) teritorijos šiaurinės dalies detaliajame plane. Taip pat nurodė, kad Vilniaus miesto taryba dar 2000 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. 84 nusprendė (duomenys neskelbtini) rajone esančioms bevardėms gatvėms suteikti pavadinimus, taip pat (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) g. pratęsti iki (duomenys neskelbtini) g.

M. M., (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvės Vilniaus miesto tarybos 2002 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. 585 buvo įtrauktos į Vilniaus miesto gatvių, aikščių, skverų sąrašą. 2008 m. lapkričio 12 d. sprendimu buvo patikslintos (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių ašinės linijos. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 1-91 buvo nustatytos minėtų gatvių raudonosios linijos atitinkančios detaliajame plane patvirtintas raudonąsias linijas. Gatvės buvo pastatytos 2009–2010 m. ir įregistruotos Vilniaus miesto savivaldybės vardu.

Pagal Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, gatvės yra savivaldybių nuosavybėn perduodamas turtas ir kuris valdomas patikėjimo teise. Be to, pagal savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 dalį, prie savarankiškųjų savivaldybės funkcijų priskiriama kelių ir gatvių priežiūra, taisymas ir pan., tuo tarpu NŽT suformavus žemės sklypus ir atkūrus nuosavybes į sklypus, užimtus Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiais inžinieriniais statiniais (keliais), buvo sudarytos kliūtys minėtoms savivaldybės funkcijoms tinkamai atlikti.

Atkreipė dėmesį, kad jau minėtų gatvių trasose taip pat yra suprojektuoti ir įrengti inžinieriniai tinklai (vandentiekis, fekalinės kanalizacijos ir kt.), kurie taip pat buvo registruoti registre. Minėtais pagrindais darė išvadą, kad NŽT Sprendimu nepagrįstai pareiškėjai atkūrė nuosavybės teises į Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiais keliais (gatvėmis) užimtoje teritorijoje, taip pat teritorijoje, kuri patenka į bendrojo naudojimo teritorijas (želdynus). Pažymėjo, kad jau vien tuo pagrindu negalėjo būti vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas.

Pabrėžė, kad NŽT prieš priimdama ginčijamus sprendimus turėjo įvertinti esamus teritorijų planavimo dokumentus, taip pat, ar planuojamame sklype nėra statinių. Apibendrindami nurodė, kad susidarė tokia situacija, kad dėl neteisėtų NŽT veiksmų, priimant skundžiamus sprendimus yra daroma žala visuomenei bei pažeidžiamas viešasis interesas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Daugiabučio namo M. M. g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje savininkų bendrija atsiliepime prašė pareiškėjo pareiškimą patenkinti.

Nurodė, kad ginčo žemės sklypas buvo grąžintas pažeidžiant tuo metu galiojusias Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinius, nes Vilniaus miesto savivaldybė Bendruoju planu bei detaliaisiais planais 2007 m. vasario 14 d. nustatė teritorijas, kuriose turi būti plėtojami visuomenės poreikiams tenkinti reikalingi objektai – želdiniai, taip pat susisiekimo ir inžinierinių tinklų koridoriai, taigi ginčo sklypas atsakovei buvo grąžintas su visa infrastruktūra. Nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. kovo 9 d. ir 2010 m. kovo 29 d. įsakymai yra vienas kitam prieštaraujantys, nes 2010 m. kovo 9 d. įsakymu nusprendžiama ginčo sklypą perduoti savivaldybei, o jau 2010 m. kovo 29 d. įsakymu patvirtinamas žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymas. Tokie veiksmai pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus įstatymo viršenybės, nepiktnaudžiavimo valdžia ir kt. principus. Be to, skundžiamas įsakymas priimtas neatsižvelgus į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2010 m. vasario 26 d. raštą, kad ginčo žemės sklypas patenka į gatvių bei numatomų inžinierinių tinklų koridorių bei želdinių teritoriją. Taip pat nurodė, kad pareiškėjai iš esmės nuosavybės teisės buvo atkurtos ne toje vietoje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Arlitanus“ atsiliepime prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti.

Nurodė, kad A. R. nuosavybės teisės buvo atkurtos teisėtai, nes sąlyginiais vadinami įrenginiai iki šiol nėra įteisinti, neįregistruoti ir atitinkami žemės sklypai yra nesuformuoti ir neįteisinti, o neįteisintas sklypų statusas neleidžia šios žemės kvalifikuoti kaip valstybės išperkamos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 punkto prasme. Nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad ginčo sklypo nuosavybės teisių atkūrimas pažeidė Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 2 punktą. Šiuo aspektu nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog ginčo žemė buvo faktiškai užimta numatomais ir neįrengtais inžinierinių tinklų koridoriais ir bendro naudojimo želdiniais. Nurodė, kad pareiškimo reikalavimai taip pat prieštarauja ir pačios Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. lapkričio 20 d. sprendimui Nr. 730.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu Pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą patenkino – panaikino Įsakymo dalį dėl žemės sklypo, kurio projektinis Nr. 1924-4; panaikino Sprendimo dalį dėl 2,39 ha ploto žemės sklypo Nr. 1924-4; grąžino Lietuvos valstybės nuosavybėn 2,39 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Vilniaus m. sav. (duomenys neskelbtini) k. Teismas sprendimu taip pat panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. nutartimi taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti atsakovei A. R. perleisti nuosavybės teises į 2,39 ha ploto žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Vilniaus m. sav. (duomenys neskelbtini) k. bei organizuoti ir vykdyti šio žemės sklypo teritorijų planavimą.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininkas 2008 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. 2.3-6952-(01) „Dėl (duomenys neskelbtini) kaimų teritorijos, Lietuvos Respublikos 1999-04-24 įsakymu Nr. I-1304 priskirtos Vilniaus miestui, Vilniaus miesto kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo“ patvirtino Vilniaus miesto kadastro vietovės neišskirstytų į vienkiemius (duomenys neskelbtini) kaimų teritorijoje, priskirtoje Vilniaus miestui, žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymui rengti parinktos teritorijos ribas, kurioje bus vykdomi Žemės reformos projekto papildymo darbai, laisvos valstybinės žemės fondo žemės sklypų, kuriuose bus vykdomi projektavimo darbai, sąrašus bei piliečių, pageidaujančių susigrąžinti žemę natūrą, pateikusių prašymus ir kitus dokumentus iki projekto papildymo pradžios sąrašus. Atsakovė A. R. buvo pateikusi prašymą pageidaujant susigrąžinti žemės plotą (8,4757 ha) natūra (duomenys neskelbtini) kaime. Vilniaus apskrities viršininkas Įsakymu patvirtino UAB „Arlitanus“ parengtą Vilniaus apskrities Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) seniūnijos Vilniaus miesto kadastro vietovės (duomenys neskelbtini) kaimo žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą ir jame suformuotų žemės sklypų (išskyrus sklypą Nr. 1924-7) ribas, plotus, specialiosios žemės naudojimo sąlygas ir servitutus. Įsakymu taip pat patvirtintas sąrašas asmenų, kuriems vykdant Vilniaus apskrities Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) seniūnijos Vilniaus miesto kadastro vietovės (duomenys neskelbtini) kaimo žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą buvo suformuoti žemės sklypai. NŽT sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į A. R. tenkantį buvusių savininkų iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 8,4757 ha ploto žemę, esančią (duomenys neskelbtini) dvare, (duomenys neskelbtini) kaime. Realiai atsakovei nuosavybės teisės buvo atkurtos į 7,5157 ha tenkančią nekilnojamojo turto dalį, paliekant teisę nuosavybės teises į 0,9600 ha tenančią dalį atkurti vėliau. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog A. R. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į turėtą išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ), Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir pažymėjo, jog nustatant momentą, nuo kurio turi būti skaičiuojama ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino eigos pradžia, kiekvienoje konkrečioje byloje turi būti atliktas tai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių vertinimas. Teismas nustatė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo Daugiabučio namo M.

M. g. (duomenys neskelbtini) savininkų bendrija į Vilniaus apygardos prokuratūrą su prašymu dėl galimai neteisėto sklypo grąžinimo kreipėsi su 2014 m. gruodžio 1 d. pareiškimu, kuriame nurodyta, jog sklypas, esantis tarp (duomenys neskelbtini) pr., (duomenys neskelbtini) o, M. M. ir (duomenys neskelbtini) g. (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 1-1519 skirtas intensyvaus naudojimo želdynams įrengti, želdyno įrengimas yra įtrauktas į įrengiamų vietinių želdinių prioritetinį sąrašą, o sklypas yra grąžintas A.

R. (grąžinimo pagrindas – Sprendimas). Prokuroras gavęs pareiškimą kreipėsi į atitinkamas institucijas dėl informacijos patekimo, taip pat ir į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentą, kuris 2015 m. sausio 26 d. pateikė atsakymą (Vilniaus apygardos prokuratūroje gautas 2015 m. sausio 27 d.), vadovaudamasis kuriuo Prokuroras nutarė kreiptis į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo ir restitucijos taikymo. Atsižvelgęs į tai teismas sprendė, kad kreipimasis į teismą turėtų būti skaičiuotinas nuo 2015 m. sausio 27 d., Prokuroras skundą teismui išsiuntė 2015 m. vasario 26 d., t. y. nepraleidęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.

Teismas akcentavo, kad byloje nėra duomenų, jog prokuroras informaciją (turinčia pagrindo išvadai, kad prokuroras į teismą galėjo kreiptis anksčiau) apie galimą viešojo intereso pažeidimą atkuriant nuosavybės teises A. R. buvo gavęs anksčiau. Teismas konstatavo, kad prokuroras termino kreiptis į teismą nėra praleidęs. Tai, kad Savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas atsakymą prokuratūrai pateikė praleidęs įstatymo nustatytą 20 dienų terminą, ši aplinkybė, nagrinėjamo ginčo kontekste, negali būti paneigianti teisę prokurorui su pareiškimu kreiptis į teismą.

Dėl viešojo intereso buvimo ir prokuroro teisės kreiptis į teismą teismas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija, Atkūrimo įstatymo nuostatomis bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Tvarka), patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 ir sprendė, kad nagrinėjamu atveju keliamo ginčo esminės aplinkybės yra tai, kad A. R. nuosavybės teisės buvo atkurtos į sklypą (Nr. 1924-4), kurio didžioji dalis patenka į želdynus ir susisiekimo bei inžinierinių tinklų koridorius. Taigi vertinat ginčo pobūdį, jog valstybės institucijos administracinis aktas atkurti nuosavybės teises priimtas galimai pažeidžiant imperatyvias įstatymų normas, draudžiančias atkurti nuosavybes teises natūra į kelius, želdinius, darytina išvada, jog yra pagrindas ginti viešąjį interesą.

Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 12 straipsnio 2 dalimi, Tvarkos 70 punktu, Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad iš byloje pateikto Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 m., patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519, pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 13 punkto taip pat matyti, kad teritorijos, esančios Bendrajame plane nurodytose intensyviam ir ekstensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinėse zonose, traktuojamos kaip svarbūs miesto bendruomenei rekreacijos ir poilsio tikslams skirti objektai – teritorijos. Teismas akcentavo, jog laikantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 skirsnio nuostatų, šios teritorijos priskiriamos išperkamai žemei, todėl sprendė, jog nuosavybės teisių atkūrimas numatytų kelių, želdinių vietoje nėra galimas.

Iš byloje esančių dokumentų teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 30-2049 „Dėl sklypų Juodkrantės gatvėje, M. J. ir (duomenys neskelbtini) prospekte duomenų nustatymo“ buvo nustatyti bendro naudojimo sklypų, tame tarpe ir 13 502 kv. m žemės sklypas, kurio naudojimo būdas – bendro naudojimo teritorijos, naudojimo pobūdis – urbanizuotų teritorijų viešųjų erdvių. Šiuo įsakymu taip pat buvo nustatytos sklypui taikytinos specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 2.3-2561-(01) 13 502 kv. m žemės sklypas, patvirtinus jo plotą, buvo perduotas Vilniaus miesto savivaldybei neatlygintinai naudotis 99 metams. Teismas pažymėjo, kad minėtas įsakymas yra nenuginčytas ir galiojantis. Galiojant 2010 m. kovo 9 d. įsakymui, Vilniaus apskrities viršininkas 2010 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 2.3-3689-1020 patvirtino žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą, kuriuo suformavo ginčo žemės sklypo ribas, plotą, specialiąsias žemės naudojimo sąlygas bei servitutus. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2010 m. vasario 26 d. raštu Nr. A51-4200(2.14.2.12-MP8) prieš Vilniaus apskrities viršininkui priimant 2010 m. kovo 29 d. įsakymą, projekto rengėją UAB „Arlitanus“ informavo apie tai, kad suprojektuotas ir A. R. grąžintinas natūra sklypas Nr. 1924-4 patenka į (duomenys neskelbtini) gatvių ir numatomų inžinierinių tinklų koridorių teritoriją bei į želdinių teritoriją bei tuo pagrindu atsisakė derinti parengtą žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą. Nepaisant 2010 m. vasario 26 d. rašto, Vilniaus apskrities viršininkas Įsakymu patvirtino žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą ir Sprendimu atkurtos nuosavybės teisės į ginčo sklypą. Teismas pažymėjo, kad A. R. Sprendimu nuosavybės teisės buvo atkurtos į žemės sklypą, kurio dalis patenka į želdinių ir infrastruktūrų teritorijas, tačiau toks atkūrimas, aptartų teisė aktų nuostatų kontekste, nėra galimas.

Teismas taip pat nustatė, kad duomenys apie tai, jog Tolminkiemio g., kelio ruožas (tarp (duomenys neskelbtini) prospekto ir M. M. g. ir L. R. al., nuo 0,023 km iki 0,132 km, kurios ilgis 109 m) ir (duomenys neskelbtini) g., kelio ruožas (tarp (duomenys neskelbtini) prospekto ir M. M. g. ir L. R. al., nuo 0,160 km iki 0,251 km, kurios ilgis 91 m.) nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei registre buvo įregistruoti 2011 m. kovo 9 d. Duomenys apie Vandentiekio tinklų ir Fekalinės kanalizacijos vamzdyno priklausymą UAB „Vilniaus vandenys“ įregistruoti 2013 m. gegužės 7 d., Lietaus kanalizacijos vamzdynas priklausantis Vilniaus miesto savivaldybei įregistruota 2011 m. sausio 19 d., Šilumos tiekimo vamzdynai priklausantys UAB „Vilniaus šilumos tinklai“ įregistruota 2009 m. gegužės 4 d., nors, kaip matyti, duomenys apie gatvių ruožus ir faktas apie esančias inžinierinių tinklų koridorių teritorijas viešame registre buvo paskelbti vėliau nei priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises, tačiau tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2010 m. vasario 26 d. raštu projekto rengėją informavo apie ginčo sklypo patekimą į teritorijas, kuriose nuosavybės teisių atkūrimas negalimas bei taip pat žinant apie Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 2.3-2561-(01) galiojimą bei 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą, NŽT iš esmės turėjo atsižvelgti į nurodytas aplinkybes ir nepriimti 2010 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. 2.3-3689-1020, kuriuo buvo patvirtintas žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymas. Todėl teismas nesutiko su atsakovo argumentais, jog šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, kaip derinančios institucijos, pateikta pozicija neturėjo lemiamos reikšmės priimant sprendimą dėl konkretaus projekto tvirtinimo. Teismas pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jei trūktų duomenų viešajame registre, gatvių ir želdinių priskirtinumą valstybei nurodytu momentu nulėmė aukščiau aptartos teisės aktų nuostatos. Atitinkamai minėtais pagrindais teismas nesutiko ir su atsakovės teiginiais dėl ginčo žemės sklypo atžvilgiu 2000 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 528 patvirtinto (duomenys neskelbtini) šiaurinės dalies detalaus plano sprendinių negaliojimo.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes teismas sprendė, kad ginčo sklypo dalis (Nr. 1924-4), kuri, kaip lygiavertė buvo neatlygintai perduota privačion nuosavybėn, sprendimo priėmimo metu priklausė valstybės išperkamai žemei, todėl negalėjo būti privačios nuosavybės teisės objektu. Tiek Vilniaus apskrities viršininko administracija, kurios pareigų ir teisių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo srityje perėmėja yra NŽT, tiek NŽT priimdama skundžiamus sprendimus ginčui aktualiose dalyse, pažeidė imperatyvias įstatymų normas, draudžiančias valstybės išperkamą žemę perleisti privačion nuosavybėn.

Teismas vadovvaosi ABTĮ 92 straipsniu ir pažymėjo, kad panaikinus kaip neteisėtus sprendimus ginčui aktualiose dalyse A. R. perduotas žemės sklypas (Nr. 1924-4) grąžinamas valstybės nuosavybėn. Pagal teismo užklausimą teismo posėdyje nei Prokuroras, nei Vilniaus miesto savivaldybės atstovas tiksliai nesuformulavo žemės sklypo paėmimo valstybės reikmėms iš A. R. dydžio (nurodant, kad ginčo sklype esantys želdiniai ir susisiekimo bei inžinierinių tinklų koridoriai užimą didžiąją dalį ginčo sklypo), todėl teismas sprendė, kad šis klausimas turėtų būti išspręstas administracine tvarka.

Teismas nurodė, jog atsižvelgus į tai, kad ginčijamos sprendimų dalys buvo priimtos dėl valstybės institucijos neteisėtų veiksmų, NŽT turi pareigą operatyviai ir vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 16 ir / ar 18 straipsnio nuostatomis išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo A. R. (dėl 2,39 ha) klausimą.

III. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti.

Atsakovas sutinka su teismo išvada, kad duomenys apie gatvių ruožus ir faktas apie esančias inžinerinių tinklų koridorių teritorijas viešajame registre buvo paskelbti vėliau nei priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises. Atsakovas tvirtina, kad byloje nesurinkta duomenų galinčių patvirtinti, jog ginčo žemės sklypo atkūrimo procedūros metu galėjo būti žinoma, kad žemės sklypas užimtas numatytais, tačiau neįrengtais ir įstatymų nustatyta tvarka neįregistruotais viešuosiuose registruose. Pareiškėjas turėjo objektyviais įrodymais pagrįsti faktą, kad NŽT priimant teismo panaikintus administracinius aktus buvo žinoma apie žemės sklypo užėmimo faktą. Apeliaciniame skunde pažymima, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija (NŽT) priimdama ginčijamus administracinius aktus atsižvelgė į Vilniaus miesto savivaldybės teiktas pastabas ir tikrino aktualius viešųjų registrų įrašus, tačiau nerado informacijos, kuri galėtų patvirtinti minėtas Vilniaus miesto savivaldybės pastabas dėl žemės sklypo užėmimo inžinerine infrastuktūra, todėl ginčo žemės sklypas negalėjo būti laikomas užimtu pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 dalį.

Atsakovas pažymi, kad teismas nepasisakė dėl vieno iš esminių atsiliepimo į pareiškimą argumentų, jog ginčo žemės sklypui detalusis planas negalioja. Atsakovas akcentuoja, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2002 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. 730 „Dėl Tarybos 2000-03-01 sprendimo Nr. 528 „Dėl (duomenys neskelbtini) teritorijos šiaurinės dalies detaliojo plano tvirtinimo“ papildymo“ nusprendė papildyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2000 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. 528 ir nustatyti, kad (duomenys neskelbtini) šiaurinės dalies teritorijos dalyse, kurios nepriskirtos valstybės išperkamai žemei ir kuriose nėra privačios nuosavybės teises savininkams priklausančių žemės sklypų, o žemės natūra grąžintina ją turėjusiems savininkams, šios teritorijos detaliojo plano sprendiniai pripažįstami netekusiais galios. Atsakovas akcentuoja, kad pati Vilniaus miesto savivaldybės taryba sukūrė minėtą taisyklę, o nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą, vadovaujantis Sprendimu buvo atkurto natūra. Atsakovas tvirtina, kad ginčo žemės sklypas atsakovei A. R. grąžintas natūra, todėl šiam sklypui taikoma minėtame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendime nustatyta taisyklė, kad detaliojo plano sprendiniai pripažįstami netekusiais galios, kitaip tariant, žemės sklypui detaliojo plano sprendiniai negalioja.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepime dėstomi pareiškime pateikti argumentai ir nurodoma, kad teismas teisingai sprendė, jog ginčijami aktai buvo priimti pažeidus imperatyvias įstatymo nuostatas, draudžiančias valstybės išperkamą žemę perleisti privačion nuosavybėn.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Daugiabučio namo M. M. g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje savininkų bendrija atsiliepime prašė apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nesutinkama su apeliacinio skundo argumentu, jog tvirtinant žemėtvarkos projektą buvo atsižvelgta į gautas pastabas. Pažymima, kad Vilniaus miesto savivaldybės teiktos pastabos dėl numatomų inžinerinių tinklų koridorių negalėjo būti laikomos menkavertėmis. Taip pat nurodoma, kad Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. kovo 9 d. įsakymą Nr. 2.3-2561-(01) „Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) prospekte, Vilniuje, įregistravimo valstybinėje įmonėje Registrų centre bei perdavimo neatlygintinai naudotis Vilniaus miesto savivaldybei“, kuriuo ginčo sklypas buvo perduotas Vilniaus miesto savivaldybei neatlygintinai naudotis 99 metams ir pavedama Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui įregistruoti suformuotą sklypą VĮ Registrų centre. Šiuo įsakymu, be kita ko Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pavedama įregistruoti suformuotą ginčo sklypą VĮ Registrų centre, tačiau Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius į VĮ Registrų centrą dėl nurodyto įsakymo įregistravimo nekilnojamojo turto registre kreipėsi tik 2011 m. kovo 17 d. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad NŽT nenurodė jokių pagrįstų argumentų, suteikiančių apeliacinės instancijos teismui pagrindą spręsti, kad pirmosios instancijos priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą Vilniaus miesto savivaldybė pateikia argumentus, nurodytus atsiliepime į pareiškimą, ir tvirtina, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija (NŽT) priimdama ginčijamus administracinius aktus atsižvelgė į Vilniaus miesto savivaldybės teiktas pastabas ir tikrino aktualius viešųjų registrų įrašus, tačiau nerado informacijos, kuri galėtų patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės pastabas dėl žemės sklypo užėmimo inžinerine infrastruktūra. Taip pat visiškai nepagrįsti ir apelianto teiginiai dėl ginčo 2000 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 528 patvirtinto(duomenys neskelbtini) šiaurinės dalies detalaus plano sprendinių žemės sklypui negaliojimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipdamasis į teismą prašė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. 2.3-3689-1021 „Dėl Vilniaus apskrities Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) seniūnijos Vilniaus miesto kadastro vietovės (duomenys neskelbtini) kaimo žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo“, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. S49-313 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pilietei A. R.“ dalis dėl 2,39 ha ploto žemės sklypo Nr. 1924-4 suformavimo bei nuosavybės teisių į jį atkūrimo. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti restituciją natūra – 2,39 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Vilniaus m. sav. (duomenys neskelbtini) k., grąžinti valstybės nuosavybėn.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, panaikino nurodytas ginčijamų aktų dalis bei grąžino Lietuvos valstybės nuosavybėn 2,39 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Vilniaus m. sav. (duomenys neskelbtini) k.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymėdamas, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą bei nepagrįstai tenkino pareiškėjo pateiktus reikalavimus.

Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl proceso šalių pateiktų argumentų, visų pirma pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose įtvirtinti atvejai visais atvejais yra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pastarieji atvejai pripažįstami absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais, kurių buvimą teismas paprastai tikrina ex officio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-849/2010), išskyrus ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punkte įtvirtintus atvejus. Atsižvelgusi į nurodytą teisinį reguliavimą teisėjų kolegija vertina priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nesivadovauja vien proceso šalių pateiktais argumentais.

Pagal ABTĮ 142 straipsnio 2 dalį teismo sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami, be kita ko, tokie atvejai, kai byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, kai pirmosios instancijos teismo sprendimą priėmė ne tas teisėjas, kuris nagrinėjo bylą. Įstatymo reikalavimas, kad bylą išnagrinėtų teisėtos sudėties, nešališkas ir nepriklausomas teismas, yra svarbi teisės į tinkamą procesą įgyvendinimo dalis. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtinta kiekvieno asmens teisė, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą yra garantuojama ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 5 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę, kad jo byla būtų teisingai išnagrinėta pagal įstatymus sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Taigi teisėtos sudėties teismas yra toks, kuris sudarytas pagal įstatymo reikalavimus, yra nepriklausomas ir nešališkas. Teisėtos sudėties teismas yra vienas iš teisės į tinkamą teismo procesą aspektų. Žvelgiant į ABTĮ įtvirtintą reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką matyti, kad neteisėta teismo sudėtis gali būti konstatuota nustačius ABTĮ septintojo skirsnio, reglamentuojančio teismo sudėtį bei nušalinimus, nuostatų pažeidimus, t. y. kai teismo sudėtis neatitinka ir įstatymo numatytų reikalavimų (ABTĮ 46 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-502-241-10, 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje administracinė byla Nr. P-143-114/2012).

Pagal ABTĮ 46 straipsnio 1 dalį administraciniuose teismuose bylas, numatytas šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3, 4 ir 5 punktuose, taip pat šio įstatymo 97 straipsnio 4 dalyje numatytais atvejais nagrinėja vienas teisėjas, kitas bylas – trijų teisėjų kolegija. Tam tikrais atvejais teismo pirmininko nutartimi gali būti sudaroma teisėjų kolegija nagrinėti ir toms byloms, kurioms numatytas vienasmenis nagrinėjimas. To paties straipsnio 4 dalis nustato, jog teisėjų kolegijos sudėtį sudaro, jos pirmininką ir teisėją pranešėją skiria administracinio teismo pirmininkas ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas.

Remiantis administracinės bylos medžiaga nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartimi šiai administracinei bylai nagrinėti buvo sudaryta teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų B. J. (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), R. M., I. P. (I t., b. l. 63). Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartimi dėl teisėjos R. M. ligos, vadovaujantis ABTĮ 46 straipsnio 1 dalimi, buvo pakeista sudaryta teisėjų kolegija ir bylą nagrinėti buvo paskirti teisėjai B. J. (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), V. P., I. P. (I t., b. l. 100). Ši kolegija ir dalyvavo nagrinėjant administracinę bylą 2016 m. sausio 11 d. (II t., b. l. 119-123), 2016 m. kovo 14 d. (II t., b. l. 143-144), 2016 m. gegužės 9 d. (II t., b. l. 150-153) teismo posėdžiuose, kur paskutiniame posėdyje buvo nutarta teismo sprendimo priėmimą ir paskelbimą atidėti 2016 m. gegužės 30 d.

Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 30 d., išnagrinėjęs administracinę bylą, priėmė sprendimą, kurio įžanginėje dalyje nurodyta, kad bylą išnagrinėjo teisėjai I. K., V. P., B. J. (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), bei minėti teisėjai pasirašė priimtą teismo sprendimą. Tokia kolegija buvo nurodyta ir kolegijos pirmininkui skelbiant priimtą teismo sprendimą (II t., b. l. 154).

Taigi iš administracinės bylos medžiagos, pirmiau nurodytų aplinkybių matyti, kad galutinį baigiamąjį teismo aktą pasirašė teisėja I. K., nors remiantis bylos medžiaga ir įrašais Lietuvos teismų informacinėje sistemoje Liteko, atskiru Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininko patvarkymu teisėjų kolegijos sudėtis nebuvo keista ir šiai teisėjai nebuvo pavesta nagrinėti šios bylos.

Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimą priėmė, be kita ko, ne tas teisėjas, kuris nagrinėjo bylą, ir atitinkamai byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo (ABTĮ 142 str. 2 d. 1, 4 p.). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 2 dalimi tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimas naikinamas.

Pirmiau nurodytų išvadų nepaneigia ir tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų B. J. (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), I. P. ir V. P., t. y. teisėjų kolegija, kuri ir buvo paskirta nagrinėti šią bylą, vadovaudamasi ABTĮ 94 straipsnio 2 dalimi, 2016 m. gegužės 31 d. priėmė nutartį ištaisyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendime padarytus rašymo apsirikimus – t. y. nurodymą „Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų I.

K., V. P. ir B. J. (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas)“ ištaisyti į „Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų B. J. (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), I. P. ir V. P.“, be to, teismo sprendimo rezoliucinės dalies nurodymą, kad teismo sprendimą pasirašo „teisėjai I. K., V. P., B. J.“, ištaisyti į „teisėjai B. J., I. P., V. P.“ (II t., b. l. 118-119). Kartu su nurodyta nutartimi byloje taip pat buvo pateiktas naujas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimas, pasirašytas jau tos kolegijos, kuri buvo paskirta nagrinėti bylą bei ją nagrinėjo teismo posėdžių metu (II t., b. l. 168-177).

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, jog pagal ABTĮ 94 straipsnio 2 dalį, kol sprendimas neįvykdytas, teismas gali savo iniciatyva ar bylos šalių prašymu ištaisyti sprendime aptiktus rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas. Ištaisymų klausimas išsprendžiamas nepranešus šalims, priimant nutartį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog šis teismo sprendimo trūkumų šalinimo institutas gali būti taikomas iki kol sprendimas neįvykdytas ir tik tokių teismo sprendimo netikslumų ištaisymui, kurie pagal bylos medžiagą yra akivaizdus rašymo apsirikimas ar aiški aritmetinė klaida, ir kurių ištaisymas nekeičia sprendimo turinio ir esmės. Tačiau teisėjų kolegija pastebi, jog tuo atveju, kai teismo baigiamajame akte yra nurodytas ir jį pasirašė ne jį įgaliotas pasirašyti teisėjas ir atitinkamai sprendimas buvo priimtas neteisėtos sudėties teismo, laikyti tai rašymo apsirikimo klaida negalima, toks vertinimas prieštarautų ABTĮ 94 straipsnio 2 dalies esmei ir tikslui.

Iš esmės panašaus požiūrio buvo laikytasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-6-99/2007.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad administracinę bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas ir ši aplinkybė yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (ABTĮ 142 str. 2 d.). Ši aplinkybė sudaro pakankamą pagrindą nepasisakyti ir dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl administracinėje byloje pateiktų reikalavimų. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir administracinė byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys

Virginija Volskienė