A-662-2912-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-2912/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00044-2010-4

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant atsakovo atstovui Aleksandrui Ivanovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės turtinės žalos atlyginimą – procentus iki visiško atsiskaitymo nuo priteistos ir nesumokėtos sumos pagal ribinį paskolos tarifą, galiojusį Europos centriniame banke nuo 2008 m. liepos 17 d. iki visiško atsiskaitymo, bei tris procentus ir 4 661,02 Lt; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 3) įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją per tris mėnesius nuo įsiteisėjimo dienos įvykdyti sprendimą; nurodytu terminu neįvykdžius sprendimo, įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę sumokėti pareiškėjui procentus iki visiško atsiskaitymo nuo priteistos ir nesumokėtos sumos pagal ribinį paskolos tarifą, galiojantį Europos centriniame banke, plius tris procentus.

Patikslintame skunde (t. I, b. l. 44) pareiškėjas paaiškino, kad 2008 m. liepos 17 d. įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-105-425/2007 iš Lietuvos valstybės jam buvo priteistas 63 900 Lt žalos atlyginimas. Atsakovo atstovas – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija, Ministerija) – privalėjo sprendimą įvykdyti, t. y. ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo išmokėti pareiškėjui priteistą sumą. Tačiau sprendimas nebuvo įvykdytas dėl Ministerijos tarnautojų neteisėto neveikimo, kuriuo pareiškėjui padaryta turtinė ir neturtinė žala. Kadangi teismo sprendimu priteistas 63 900 Lt atlyginimas A. B. nebuvo išmokėtas per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 str. 3 d.), vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pareiškėjas teigė, kad atsakovas privalo jam sumokėti turtinės žalos atlyginimą, t. y. procentus iki pilno atsiskaitymo nuo priteistos ir nesumokėtos sumos pagal ribinį paskolos tarifą, galiojusį Europos centriniame banke nuo 2008 m. liepos 17 d. iki visiško atsiskaitymo, plius tris procentus, taip pat 4 592,81 Lt dydžio (pagal akcinės bendrovės SEB bankas 2009 m. lapkričio 5 d. raštą) turtinės žalos atlyginimą už negautas pajamas, kurias pareiškėjas būtų gavęs, jei Ministerija ir jos tarnautojai būtų tinkamai ir laiku įvykdę teismo sprendimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovo atstovui laiku neįvykdžius savo pareigų, jis patyrė 68,21 Lt išlaidų palūkanoms uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Snoro lizingas“ pagal 2008 m. vasario 20 d. išperkamosios nuomos sutartį Nr. KVG 8022022 PA. Taip pat Lietuvos valstybė privalo atlyginti 30 000 Lt neturinę žalą, kurios atsiradimą pareiškėjas kildina iš to, kad jam, sunkiai vaikštančiam ir gaunančiam tik invalidumo pensiją žmogui, buvo suvaržyta teisė padėti savo sergančiai ir nuolatinės priežiūros reikalaujančiai motinai bei žmonai rūpintis dviem nepilnamečiais vaikais.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepimuose (t. I, b. l. 58-60, 85-87) paaiškino, kad sistemiškai analizuojant Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 2 straipsnio 3, 6 dalis ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 584 straipsnio 1 dalies 1 punktą, matyti, kad trijų mėnesių laikotarpis nustatomas asmens, kuris kreipėsi į Teisingumo ministeriją dėl teismo sprendimo vykdymo, interesams apginti, t. y. kad nebūtų vilkinamas priteistų piniginių lėšų išmokėjimas, tačiau šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai gaunamas suinteresuoto asmens prašymas, kuriame nurodyta banko sąskaita. Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje numatyta asmens teisė kreiptis dėl priverstinio vykdymo tada, kuomet pagal asmens prašymą šios lėšos neišmokamos per trijų mėnesių laikotarpį. Todėl netgi dėl priverstinio išieškojimo asmuo negali kreiptis iškart po teismo sprendimo įsiteisėjimo, bet tik tada, kai daugiau nei tris mėnesius netenkinamas jo prašymas. Sprendimo įvykdymui, atsakovo atstovo teigimu, reikalingos dvi sąlygos: pirma, įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl žalos priteisimo, gautas Teisingumo ministerijoje arba pateiktas asmens, kuriam priteista žala; antra, turi būti pateiktas prašymas su nurodyta sąskaita, į kurią turi būti pervestos piniginės lėšos, arba prašymas išmokėti pinigus grynais. Kitaip aiškinant nurodytas Įstatymo nuostatas, asmuo, kuriam įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteista turtinė ir (ar) neturtinė žala, gali piktnaudžiauti teise gauti iš Ministerijos teismo priteistas lėšas, nesikreipdamas su prašymu pervesti lėšas į jo pageidaujamą sąskaitą. Ministerija pažymėjo, kad pareiškėjo 2009 m. spalio 11 d. pareiškimą dėl teismo sprendimo įvykdymo gavo 2009 m. spalio 12 d., o jį įvykdė 2009 m. spalio 28 d. Taigi šios aplinkybės patvirtina, kad Ministerija Įstatyme nustatyto termino nepraleido ir kompensaciją A. B. išmokėjo laiku.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 143-147).

Teismas, įvertinęs Įstatymo 2 straipsnio nuostatas, padarė išvadą, kad tam, jog sprendimas dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo būtų tinkamai įvykdytas reikalingos dvi sąlygos: sprendimas turi būti gautas Teisingumo ministerijoje bei pateiktas asmens prašymas, jame nurodant sąskaitą banke, arba pateiktas prašymas išmokėti grynais pinigais. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad A. B. 2009 m. spalio 11 d. pareiškimas dėl priteistos 63 900 Lt žalos atlyginimo, kuriame nurodyta šią sumą bei vienerių metų ir trijų mėnesių palūkanas už terminuotą minėtos sumos indėlį pervesti į pareiškėjo sąskaitą, Teisingumo ministerijoje gautas 2009 m. spalio 12 d. Banko pavedimu 63 500 Lt suma 2009 m. spalio 28 d. pervesta į pareiškėjo nurodytą sąskaitą, apie tai jį informuojant 2009 m. lapkričio 2 d. raštu. A. B. 2009 m. lapkričio 5 d. pateikus pakartotinį pareiškimą dėl pervestos sumos dydžio, Ministerija 2009 m. gruodžio 4 d. pervedė jam 400 Lt likutį. Teismo vertinimu, tai patvirtina, kad sprendimas dėl priteistos žalos atlyginimo buvo įvykdytas 2009 m. gruodžio 4 d., t. y. Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatytais terminais. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, teismo sprendimo dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo arba kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų), atlyginimo įvykdymo pradžia siejama ne su sprendimo įsiteisėjimu, bet su jo gavimu. Todėl pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog Teisingumo ministerija sprendimą privalėjo įvykdyti ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Tokį aiškinimą patvirtina Įstatymo 2 straipsnio 6 dalies reglamentavimas, nustatantis, kad asmuo gali kreiptis dėl priverstinio vykdymo veiksmų tuo atveju, jeigu Teisingumo ministerija pagal asmens prašymą lėšas pervesti į nurodytą sąskaitą banke arba išmokėti grynais pinigais šių veiksmų neatliko Įstatymo 2 straipsnio 3-5 dalyse nustatytais terminais. Taigi viešosios atsakomybės sąlygos – neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, kurių pagrindu pareiškėjas reikalauja jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nagrinėjamu atveju nėra.

Pareiškėjas A. B. pateikė apeliacinį skundą (t. I, b. l. 150), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde teigė, jog pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pirmos sąlygos ir valdžios institucijų veiksmų neteisėtumo dėl vilkinimo perduoti vykdyti sprendimą Teisingumo ministerijai, ir nekėlė klausimo, kas kaltas, kad Ministerija iki 2009 m. spalio 12 d. negavo teismo sprendimo. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 2, 3 ir 4 dalis, sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas nedelsiant turi perduoti vykdyti Teisingumo ministerijai, nes Įstatymas nenustato ir neįpareigoja paties asmens pateikti sprendimą Teisingumo ministerijai. Kadangi Įstatymu atsakovas Lietuvos Respublika įsipareigoja įvykdyti sprendimą dėl žalos atlyginimo per tris mėnesius nuo sprendimo gavimo ir gavimą turi užtikrinti nedelsiant tiek Panevėžio apygardos teismas, tiek Teisingumo ministerijos atstovas, dalyvavęs civilinės bylos nagrinėjime ir atstovavęs Lietuvos valstybę, daro išvadą, jog neva tinkamam sprendimo įvykdymui dar reikalinga ir antra sąlyga – asmens prašymas – yra vienareikšmiškai nepagrįsta ir neteisėta. Iniciatyva ir pareiga įvykdyti gautą sprendimą per tris mėnesius nuo sprendimo gavimo priklauso atsakovui Lietuvos Respublikai ir atstovas Teisingumo ministerija privalo nevilkinti, užtikrinti sprendimo įvykdymą ir rodyti iniciatyvą, kad sprendimas būtų įvykdytas per tris mėnesius nuo sprendimo gavimo, tame tarpe pranešti asmeniui apie sprendimo gavimą ir pareikalauti informacijos dėl pinigų pervedimo į sąskaitą ar išmokėjimo grynais, nes asmuo nėra įpareigotas kreiptis su prašymu į Teisingumo ministeriją per tris mėnesius.

Atsakovo atstovas pareiškėjo apeliacinį skundą prašė atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime (t. I, b. l. 155-157) paaiškino, kad Teisingumo ministerija vykdo visus teismų sprendimus, kuriais vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 ir 6.272 straipsniais priteista žala. Nepriklausomai nuo to, ar Teisingumo ministerija buvo proceso dalyvis ar ne, ji privalo iš skirtų asignavimų vykdyti teismų sprendimus, todėl tuo atveju, kai teismo sprendimas nesiunčiamas Teisingumo ministerijai, nes ji nėra proceso šalis, pareiga atlyginti žalą turi būti atlikta. Tokiu atveju turi būti pateiktas ne tik prašymas, bet ir įsiteisėjęs teismo procesinis dokumentas. Pareiškėjo nuoroda į Įstatymo 2 straipsnio 2, 3 ir 4 dalis nepagrindžia teismo pareigos, kaip jis nurodo, siųsti įsiteisėjusius sprendimus vykdymui. Ministerija pažymi, jog asmuo, kuriam įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteista žala, nepateikdamas prašymo vykdyti teismo sprendimą, gali piktnaudžiauti savo teisėmis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 1 d. nutartimi (t. I, b. l. 198-203) pareiškėjo A. B. skundą tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 21 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog, nors Lietuvos valstybės atstovas aiškiai nepasisakė dėl šiam ginčui reikšmingų aplinkybių (jas nutylėjo), bet ir nepaneigė, kad Panevėžio apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-105-425/2007 baigtis jam buvo žinoma, Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 24 d. ir 2008 m. spalio 30 d. korespondencija pristatyta, todėl spręstina, jog Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą dokumentą Teisingumo ministerija gavo 2008 m., o jį vykdyti ėmėsi tik 2009 m. spalio mėnesį. Teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo nuostatas, neturi jokio pagrindo pritarti Teisingumo ministerijos pozicijai, kad pateikti teismo sprendimą yra išimtinė asmens, kuriam priteistas žalos atlyginimas, pareiga. Procesinės teisės normos gali tai pavesti ir kitiems subjektams (valstybės institucijoms ar pareigūnams). Pastarųjų kreipimasis Teisingumo ministerijai (pagal Įstatymo 2 str. 10 d. ji privalomai informuojama apie visų šios kategorijos bylų iškėlimą) nėra priežastis atsisakyti atlikti Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymu pavestą funkciją.

Nagrinėjamos bylos kontekste apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad Teisingumo ministerija, gavusi Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 17 d. nutartį, privalėjo pradėti atitinkamą administravimo procedūrą. Jos metu paaiškėjus, kad A. B. nėra išreiškęs valios dėl piniginių lėšų išmokėjimo būdo, pareiškėjas turėjo būti paprašytas papildomos informacijos. Duomenų, kad pareiškėjas ginčo klausimu nebendradarbiavo su Teisingumo ministerija, analizuojamu atveju nėra. Priešingai, įrodyta, jog atsakovo atstovas aktyvių veiksmų ėmėsi tik po to, kai pats A. B. 2009 m. spalio 11 d. pareiškimu pasiūlė jam vykdyti Panevėžio apygardos teismo sprendimą geruoju. Taigi nustačius pagrindinę viešosios atsakomybės sąlygą – valstybės valdžios institucijos neteisėtą neveikimą (Įstatymo 2 str. 3 d. pažeidimą), byloje reikalinga vertinti žalos A. B. padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp jo nurodomos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (CK 6.271 str.). Teisėjų kolegija darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčo esmės, nenustatė visų reikšmingų aplinkybių, susijusių su Įstatymo 2 straipsnio 3 dalies taikymu, sprendimo nepagrindė pagal įrodymų vertinimo taisykles ištirtais įrodymais ir teisės normomis. Atsižvelgiant į tai, 2011 m. vasario 21 d. sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl naikinamas ir byla buvo grąžinta Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 25 d. sprendimu (t. II, b. l. 23-27) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė A. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 10 000 Lt neturtinės žalos.

Teismas vadovavosi Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo nuostatomis ir pažymėjo, kad įstatymo leidėjas atlyginti žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nukentėjusiems sieja su teismo sprendimo gavimu. Teismas nustatė, kad Lietuvos apeliacinio teismo nutarties kopija Teisingumo ministerijai buvo išsiųsta 2008 m. liepos 24 d., o Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 29 d. nutartis dėl aritmetinių klaidų ištaisymo atsakovui išsiųsta 2008 m. spalio 30 d. (LITEKO sistema). 2008 m. liepos 17 d. Lietuvos apeliaciniame teisme vykusiame posėdyje dėl žalos atlyginimo dalyvavo Teisingumo ministerijos atstovas, vadinasi apie priteistą žalą Teisingumo ministerijai buvo žinoma. Bylos nagrinėjimo metu teismas ne kartą prašė Teisingumo ministerijos paaiškinti ir pateikti įrodymus apie tai, kada gavo Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 17 d. ir 2008 m. spalio 29 d. nutartis, tačiau Teisingumo ministerija šių duomenų nepateikė, aiškindama, kad pagal pateiktą pareiškėjo 2009 m. spalio 11 d. prašymą priteista neturtinė žala 2009 m. spalio 28 d. mokėjimo pavedimu pervesta į nurodytą sąskaitą, apie tai informuojant A. B. raštu.

Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, 6.249 straipsnio 1 dalimi, 6.247 straipsniu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A756-34/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-124/2011). Bylos duomenys patvirtino, jog Teisingumo ministerija Lietuvos apeliacinio teismo nutartis (2008-07-17 ir 2008-10-29) dėl A. B. priteistos žalos atlyginimo gavo, apie jas žinojo, atsakovo atstovas dalyvavo teismo posėdyje, šių aplinkybių teisme atsakovo atstovas neneigė, todėl teismas laikė, kad trijų mėnesių termino pradžia, per kurį teismo sprendimas turėjo būti įvykdytas, skaičiuotinas nuo 2008 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. vasario 1 d. Teismas nesutiko su Teisingumo ministerijos teiginiais, kad teismo sprendimą galėjo vykdyti tik gavę pareiškėjo prašymą, kuriame turi būti nurodyta banko sąskaita, į kurią galima būtų pervesti teismo sprendimu priteistą žalą, nes teisės aktai to nenumato. Įstatymo 2 straipsnio 3 dalies reikalavimas, kad dokumentus (teismo sprendimus), Teisingumo ministerija turi įvykdyti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo jų gavimo, t. y. šis reikalavimas yra imperatyvaus pobūdžio, nenumatantis jokių išlygų. Todėl teismas sutiko su pareiškėjo teiginiu, kad Teisingumo ministerija sprendimą privalėjo įvykdyti ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo sprendimo gavimo dienos.

Teismas padarė išvadą, kad Teisingumo ministerija nagrinėjamu atveju neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Teismui nekilo abejonių dėl tos aplinkybės, kad pareiškėjas dėl Teisingumo ministerijos neveikimo atitinkamą laiką (nuo 2008-11-01 iki 2009-10-28) negalėdamas naudotis jam teismo sprendimu priteistomis lėšomis, nepaisant visų pastangų teisėtomis priemonėmis apginti savo pažeistas teises, kaip neįgalus asmuo patyrė neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, kurie, atsižvelgiant į jų trukmę bei subjektą, pažeidusį šias teises, negali būti vertinami kaip nežymūs ar trumpalaikiai. Pareiškėjas negalėjo padėti savo sunkiai sergančiai ir specialios nuolatinės priežiūros reikalaujančiai mamai, taip pat padėti žmonai išlaikyti ir rūpintis dviem nepilnamečiais vaikais. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. liepos 17 d. nutartyje pažymėjo, kad A. B. neteisėtai buvo suimtas, neteisėtai atiduotas teismui pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 1 dalį, neteisėtai nuteistas, neteisėtai taikyta kardomoji priemonė - suėmimas, byla išnagrinėta ne per įmanomai trumpiausią laiką. Taigi Teisingumo ministerija turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes, imtis visų įmanomų priemonių teisingumui atstatyti, kad teismo nutartimi priteista žala (turtinė ir neturtinė) A. B. būtų atlyginta per įmanomai trumpiausią terminą. Teisingumo ministerija daugiau nei metus šio teismo sprendimo neįvykdė, nors apie priteistą žalą žinojo, taip pat nevykdė Įstatymo 2 straipsnio 3 dalies imperatyvaus reikalavimo per tris mėnesius pervesti į pareiškėjo sąskaitą priteistą žalą. Dėl šių Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta. Teismas priteisė 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės turtinės žalos atlyginimą procentus iki visiško atsiskaitymo nuo priteistos ir nesumokėtos sumos pagal ribinį paskolos tarifą, galiojusį Europos Centriniame banke nuo 2008 m. liepos 17 d. iki visiško atsiskaitymo, plius tris procentus ir 4 661,02 Lt, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų apie patirtas išlaidas, patirtų netiesioginių nuostolių faktą grindė vien prielaidomis, t. y. tikėtinomis, o ne realiomis pajamomis. Pareiškėjo prisiimti finansiniai įsipareigojimai (lizingo sutartis, palūkanų mokėjimas pagal prisiimtus įsipareigojimus), manomos palūkanos teismo vertintos kaip tikėtinos pajamos, todėl pagal susiklosčiusią teismų praktiką nepripažįstamos negautomis pajamomis pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, todėl šis pareiškėjo reikalavimas buvo netenkintas. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Ministeriją per tris mėnesius nuo įsiteisėjimo dienos įvykdyti sprendimą; nurodytu terminu neįvykdžius sprendimo, įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę sumokėti pareiškėjui procentus iki visiško atsiskaitymo nuo priteistos ir nesumokėtos sumos pagal ribinį paskolos tarifą, galiojantį Europos Centriniame banke, plius tris procentus nebuvo tenkinamas, nes tai yra vykdymo proceso dalis.

IV. Pareiškėjas A. B. apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 32-33) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą toje dalyje, kurioje jo skundas netenkintas, ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą ir priteisti likusią nepriteistą 20 000 Lt neturtinės žalos ir 8 610,02 Lt turtinės žalos atlyginimą.

Dėl reikalavimo priteisti likusios neturtinės žalos 20 000 Lt atlyginimą nurodo CK 6.250 straipsnio 2 dalį. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas, sumažindamas prašomą priteisti neturtinę žalą, vadovavosi protingumo ir teisingumo kriterijais, bet neįvertino sąžiningumo kriterijaus, nepagrįstai sumažino prašomą priteisti neturtinę žalą. Mano, kad nesant sprendime motyvų ar sutrumpintų motyvų, kuriais padaryta išvada, jog patirti išgyvenimai didesnių išliekamųjų padarinių nesukėlė, yra pagrindas pripažinti sprendimo dalį dėl likusios 20 000 Lt neturtinės žalos sumos nepriteisimo absoliučiai negaliojančia.

Pažymi, jog buvo netinkamai atsižvelgta į neturtinę žalą padariusį subjektą, nustatant, kad tai buvo Teisingumo ministerija, nors turėjo būti atsižvelgta į tinkamą subjektą – Lietuvos Respubliką, kurios sukeltos pasekmės, kaltė, turtinė padėtis ir kiti faktoriai esminiai dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydžio ir fakto skiriasi bei turi būti vertinami žymiai griežčiau ir reikliau negu atstovo Teisingumo ministerijos atžvilgiu. Teigia, jog faktiškai atsakovas Lietuvos Respublika neteisėtais veiksmais neįvykdė įsipareigojimo užtikrinti per tris mėnesius minėtų nutarčių įvykdymo po jų gavimo Teisingumo ministerijoje ir dėl to patirti išgyvenimai paliko išliekamuosius padarinius visam likusiam gyvenimui, kadangi jau vien faktas, jog atsakovas Lietuvos Respublika baudė jį dvigubai, t. y. laikė suimtą nuo 2008 m. liepos 10 d. iki 2009 m. spalio 9 d. kardomosios priemonės suėmimo pagrindu ir dar naudojosi jam priteistu žalos atlyginimu daugiau kaip metus laiko ir padarė jam turtinę žalą, patvirtina, kad tai išlieka visam gyvenimui.

Pažymi, kad būtina įvertinti, jog Lietuvos Respublika nesiruošė įvykdyti savo įsipareigojimų per tris mėnesius nuo nutarčių gavimo Ministerijoje. Ministerija tyčia nepateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įrodymų, kurių buvo prašoma teismo nutartimi, kas trukdė ir neleido teismui nustatyti tiesą ir objektyviai išnagrinėti skundą. Nors pirmosios instancijos teismo sprendime nustatoma, kad atstovas Ministerija eilę kartų nevykdė teismų įpareigojimų pateikti paaiškinimus ir įrodymus apie minėtų nutarčių gavimo Ministerijoje datos patvirtinimą, tačiau sprendime teismas dėl atsakovo Lietuvos Respublikos atstovo nesąžiningumo nepagrįstai ir neteisėtai nustato, kad trijų mėnesių termino pradžia, kada sprendimas turėjo būti įvykdytas, skaičiuotinas neva nuo 2008 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. vasario 1 d.

Mano, kad įrodymai ir aplinkybės patvirtina, jog atsakovas Lietuvos Respublika sukčiavo ir melavo ir net nesiruošė įvykdyti savo įsipareigojimų per tris mėnesius nuo minėtų nutarčių gavimo Ministerijoje, kadangi nutartys net nebuvo siunčiamos ir gaunamos po jų priėmimo iš Panevėžio apygardos teismo į Ministeriją.

Dėl reikalavimo priteisti 8 610,02 Lt turtinę žalą netenkinimo nurodo CK 6.249 straipsnį ir pažymi, kad, jeigu šalis negali nuostolių dydžio tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Teigia, jog Ministerija nepateikė argumentų ir įrodymų bei nenuginčijo, kad atsakovui Lietuvos Respublikai tinkamai įvykdžius įsipareigojimus ir jam sumokėjus priteistą 63 900 Lt žalos atlyginimą per tris mėnesius nuo 2008 m. liepos 17 d. nutarties gavimo, ši suma būtų padėta kaip terminuotas indėlis į AB SEB Vilniaus banko sąskaitą, per laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. spalio 28 d. jis gautų 4 592,81 Lt pajamas kaip terminuoto indėlio palūkanas. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 19 straipsnis suteikė teisę sudaryti civilinius sandorius, o taip pat ir gauti palūkanas už indėlį. Mano, kad trijų mėnesių pradžios terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo atsisakymas patenkinti turėtas 68,21 Lt turtines išlaidas dėl palūkanų sumokėjimo UAB „Snoro“ bankui kaip papildomų išlaidų, kurių nebūtų, jeigu atsakovas Lietuvos Respublika įvykdytų savo įsipareigojimus per tris mėnesius, prieštarauja ir pažeidžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86-87 straipsnius, kadangi sprendime nenurodomi argumentai, dėl kurių atmetami pateikti įrodymai dėl šios turtinės žalos pagrįstumo. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendime atsisakymas įpareigoti atsakovą Lietuvos Respubliką sumokėti jam procentus iki visiško atsiskaitymo nuo priteistos ir nesumokėtos sumos pagal ribinį paskolos tarifą, galiojusį Europos Centriniame banke tuo metu, plius tris procentus, t. y. 3 949 Lt, dėl to, kad neva tai yra vykdymo proceso dalis, prieštarauja ir pažeidžia Įstatymo 2, 3, 4 straipsnius ir yra nepagrįstas jokiu teisiniu pagrindu, kadangi negali būti atliekami jokie priverstiniai vykdymo veiksmai atsakovo Lietuvos Respublikos atžvilgiu. Mano, kad pastarasis jo reikalavimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 38-40) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 15 d. raštu Nr. I-2568-331/2012 pasiūlė atsakovui iki 2012 m. kovo 29 d. pateikti argumentus bei įrodymus dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutarties. Atsakovas 2012 m. kovo 29 d. raštu Nr.(1.15.)7R-2454 pateikė paaiškinimus Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir dėl administracinės procedūros pradėjimo, be kita ko, paaiškino, jog nagrinėjamu atveju jokia viešojo administravimo procedūra negalėjo būti pradėta, nes nebuvo gauta asmens skundo ar pranešimo apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galimai padarytą asmens, nurodyto skunde ar pranešime, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą.

Pažymi, kad administracinis sprendimas, vykdant įsiteisėjusius teismo sprendimus, nėra priimamas Teisingumo ministerijoje. Nurodo CK 6.2 straipsnį ir pažymi, jog šiuo atveju žala kilo iš delikto – įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo sprendimu iš Lietuvos Respublikos buvo priteista 63 900 Lt. Šį sprendimą turėjo vykdyti Teisingumo ministerija, nes ji yra asignavimų, kurie skirti iš biudžeto teismų sprendimų vykdymui, valdytoja (Įstatymo 2 str. 1 d.). Šiuo atveju tarp pareiškėjo ir atsakovo kilo prievoliniai teisiniai santykiai.

Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl šių atsakovo motyvų, jų nevertino ir nepaneigė jų pagrįstumo, todėl pažeidė ABTĮ 86 straipsnio nuostatas, nevertindamas atsakovo atsikirtimo motyvų. Taip pat pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nenurodydamas motyvų, kodėl nesutinka su atsakovo pateiktais atsikirtimo argumentais. Nurodo, kad Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog vykdant teismo sprendimus dėl žalos atlyginimo < ... > lėšos pervedamos į asmens nurodytą sąskaitą banke arba jo pageidavimu išmokamos grynais pinigais.

Dėl teismo sprendimo priverstinio vykdymo asmuo gali kreiptis, jeigu Teisingumo ministerija pagal asmens prašymą lėšas pervesti į nurodytą sąskaitą banke arba išmokėti grynais pinigais šių dokumentų neįvykdė per 3 mėnesių laikotarpį. Tokiu būdu Įstatymo 2 straipsnio 6 dalis yra speciali norma vykdymo procese, kuri nustato, kad net priverstinis vykdymas galimas tik po prašymo pateikimo. Nepateikus prašymo negali būti kreipiamasi dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo motyvų ir nustatytų aplinkybių, priteisiant neturtinę žalą ir netenkinant reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo, teismas prieštarauja pats sau.

Priteisdamas neturtinę žalą teismas motyvuoja, kad pareiškėjas negalėjo padėti savo sunkiai sergančiai ir specialios nuolatinės priežiūros reikalaujančiai mamai, taip pat padėti žmonai išlaikyti ir rūpintis dviem nepilnamečiais vaikais. Tačiau atsisakydamas patenkinti turtinį reikalavimą teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo palūkanų už galimą indėlį. Teigia, jog pareiškėjas tuo metu net nesiruošė skirti priteistų lėšų šeiminiams poreikiams, o ruošėsi gauti finansinę naudą. Taip pat pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, ar apskritai tuo metu pareiškėjas turėjo galimybę rūpintis šeima, motina.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. II, b. l. 45-46) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog teismas, priteisdamas pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, nesprendė klausimo dėl palūkanų priteisimo nuo ieškinio padavimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, nesant tokio teismo sprendimo, negali kilti pareiga sumokėti palūkanas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui jo patirtą turtinę ir neturtinę žalą, kuri kildinama iš neteisėtų Teisingumo ministerijos veiksmų (neveikimo) jai priskirtos kompetencijos teismų sprendimų ir taikos sutarčių dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo arba kitų valstybės institucijų neteisėtų veiksmų (aktų), atlyginimo vykdymo srityje.

Vadovaujantis Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Teisingumo ministerija yra valstybės biudžete numatytų asignavimų atlyginti žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo), valdytoja ir vykdytoja. Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalies 1 punkte < ... > nurodytus dokumentus, t. y. teismo sprendimus dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo arba kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų), atlyginimo, Teisingumo ministerija turi įvykdyti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo jų gavimo.

Byloje nustatyta, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 17 d. nutartimi, kuria A. B. apeliacinis skundas patenkintas iš dalies – Panevėžio apygardos teismo 2007 m. spalio 19 d. sprendimas pakeistas, iš Lietuvos valstybės pareiškėjo naudai priteista 13 500 Lt turtinės ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties kopija Teisingumo ministerijai buvo išsiųsta 2008 m. liepos 24 d., o Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 29 d. nutartis dėl aritmetinių klaidų ištaisymo atsakovui išsiųsta 2008 m. spalio 30 d. (Teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenys). Lietuvos apeliacinio teismo posėdyje dėl žalos atlyginimo, vykusiame 2008 m. liepos 17 d., dalyvavo Teisingumo ministerijos atstovas, vadinasi apie priteistą žalą Teisingumo ministerijai buvo žinoma (t. I, b. l. 91-99). Bylos nagrinėjimo metu teismas ne kartą prašė (t. I, b. l. 84-99, 167-170, t. II, b. l. 1) Teisingumo ministerijos paaiškinti ir pateikti įrodymus apie tai, kada gavo Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 17 d. ir 2008 m. spalio 29 d. nutartis, tačiau Teisingumo ministerija šių duomenų nepateikė, aiškindama, kad pagal pateiktą pareiškėjo 2009 m. spalio 11 d. prašymą (t. I, b. l. 88) priteista neturtinė žala 2009 m. spalio 28 d. mokėjimo pavedimu (t. I, b. l. 90) pervesta į nurodytą sąskaitą, apie tai informuojant A. B. raštu (t. I, b. l. 89).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pirmą kartą nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, 2012 m. kovo 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012 (t. I, b. l. 198-203) nustatė, kad Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą dokumentą Teisingumo ministerija gavo 2008 m., o jį vykdyti ėmėsi tik 2009 m. spalio mėnesį. Pirmosios instancijos teismas antrą kartą nagrinėdamas šią administracinę bylą nustatė, kad trijų mėnesių termino pradžia, per kurį teismo sprendimas turėjo būti įvykdytas, skaičiuotinas nuo 2008 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. vasario 1 d.

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6. 249 str.). Tačiau įstatymų numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės. Taip nustatoma griežta (objektyvi) atsakomybė. Vienas iš tokios atsakomybės atvejų yra numatytas CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/2008). Ta pati taisyklė taikoma sprendžiant tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, pirmą kartą nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nustatė pagrindinę viešosios atsakomybės sąlygą – valstybės valdžios institucijos neteisėtą neveikimą (Įstatymo 2 str. 3 d. pažeidimą); teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo nuostatas, nepritarė Teisingumo ministerijos pozicijai, kad pateikti teismo sprendimą yra išimtinė asmens, kuriam priteistas žalos atlyginimas, pareiga (administracinė byla Nr. A502-1605/2012; t. I, b. l. 198-203). Taigi šioje byloje nėra pagrindo kvestionuoti aplinkybę, jog Ministerija laiku neįvykdė teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo priteistas žalos atlyginimas, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti. Antrą kartą nagrinėdama bylą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertins, ar pirmosios instancijos teismas teisingai vertino žalos A. B. padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp jo nurodomos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (CK 6.271 str.).

Pirmosios instancijos teismas dėl Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 10 000 Lt (pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, kurie < ... > negali būti vertinami kaip nežymūs ar trumpalaikiai; pareiškėjas negalėjo padėti savo sunkiai sergančiai ir specialios nuolatinės priežiūros reikalaujančiai mamai, taip pat padėti žmonai išlaikyti ir rūpintis dviem nepilnamečiais vaikais).

Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, jog priteistas per mažas neturtinės žalos atlyginimas ir nepagrįstai nepriteistas turtinės žalos atlyginimas. Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir mano, kad pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas.

Dėl turtinės žalos atlyginimo

Apeliaciniame skunde dėl turtinės žalos atlyginimo pareiškėjas nurodo, kad jam sumokėjus priteistą 63 900 Lt žalos atlyginimą per tris mėnesius nuo 2008 m. liepos 17 d. nutarties gavimo, ši suma būtų padėta kaip terminuotas indėlis į AB SEB Vilniaus banko sąskaitą, per laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. spalio 28 d. jis būtų gavęs 4 592,81 Lt pajamas kaip terminuoto indėlio palūkanas; 68,21 Lt išlaidų dėl palūkanų sumokėjimo UAB „Snoro“ bankui kaip papildomų išlaidų nebūtų, jeigu atsakovas Lietuvos Respublika būtų įvykdžiusi savo įsipareigojimus per tris mėnesius.

CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, jog žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad negautos pajamos turi būti realios, o ne hipotetinės. Remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo gautas pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių ėmėsi, siekdamas gauti šių pajamų ir pan. Nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek ieškovas prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją, o didesnio, nei faktiškai asmens patirta žala, dydžio atlyginimas reikštų tokio asmens nepagrįstą praturtėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2007, 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis Nr.3K-3-469/2009).

Teisėjų kolegija pažymi, kad žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas. CK 6.249 straipsnio norma, kuria remiasi pareiškėjas, neatleidžia jo nuo pareigos įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą. Šiame įstatyme nustatyta: „jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.“ Be to, teisėjų kolegija įrodymų instituto kontekste pažymi, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-301/2007).

CK 6.247 straipsnyje numatyta, jog atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

Patikrinusi bylą, teisėjų kolegija sutinka su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas nusprendė, kad pareiškėjo argumentai dėl 4 592,81 Lt negautų pajamų, kurios galėjo būti gautos kaip terminuoto indėlio banke palūkanos, jei Ministerijos laiku pervesta žalos atlyginimo suma būtų buvusi laikoma sąskaitoje banke, sudarius sutartį dėl terminuoto indėlio, pagrįsti prielaidomis, todėl ši suma negali būti laikoma turtine žala. Toks tariamas pajamų gavimas yra kelių prielaidų (galimo) atsiradimo rezultatas. Todėl CK 6.249 straipsnio bei CK 6.247 straipsnio taikymo požiūriu negali būti pripažintas negautomis pajamomis arba nuostoliais ir minėto administracinio neveikimo rezultatu. Tokioje situacijoje teismui nekilo pareiga įrodinėti žalos faktą ir dydį už pareiškėją.

Iš byloje esančios UAB „Snoro lizingas“ pažymos (t. I, b. l. 110) matyti, jog Išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartis Nr. KVG8022022PA su pareiškėju buvo sudaryta 2008 m. vasario 20 d. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas patyrė išlaidas (sumokėjo UAB „Snoro lizingas“ 68,21 Lt palūkanų) dėl tam tikru metu sudarytos išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutarties. Šios išlaidos vertintinos kaip pareiškėjo laisvos valios, sudarant sutartį, išdava. 68,21 Lt įmoka bet kokiu atveju turėjo būti pervesta bankui, t. y. nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjui būtų buvęs priteistas žalos atlyginiams, ar ne. Taigi šiuo atveju 68,21 Lt papildomų išlaidų, kaip nuostolių, kurių nebūtų, jei Ministerija būtų laiku pervedusi pareiškėjui kaip turtinės žalos įvardinimas CK 6.249 straipsnio taikymo požiūriu nepatenka nei į turto netekimo (pinigine išraiška) sampratą, nei į negautų pajamų sampratą, kadangi neįrodytas priežastinis ryšys tarp nurodomos žalos ir minėtos valstybės institucijos neteisėtos veikos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo priteisti turtinės žalos atlyginimą.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su tuo, kad jam, sunkiai vaikštančiam ir gaunančiam tik invalidumo pensiją žmogui, buvo suvaržyta teisė padėti savo sergančiai ir nuolatinės priežiūros reikalaujančiai motinai bei žmonai rūpintis dviem nepilnamečiais vaikais.

Kriterijus, pagal kuriuos nustatomas neturtinės žalos dydis, įtvirtina CK 6.250 straipsnio 2 dalis. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-526/2009, 2011 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje A146-320/2011), kad neturtinės žalos atlyginimas nebūtinai sietinas su turtinės žalos nustatymu, t. y. nebūtinai turi būti konstatuojamas turtinės žalos padarymo faktas, suteikiantis teisinę galimybę ir reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2004/2012).

Teismas kiekvienu atveju prieš nustatydamas civilinę atsakomybę, privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Jo negalima vertinti abstrakčiai. Priežastinis ryšys visada yra konkretus ir jo nustatymui reikia išanalizuoti visas įvykio aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-464/2007).

Bylos aplinkybės atskleidė, kad Ministerijos darbuotojų neteisėtas neveikimas tęsėsi ilgą laiką – apie 1 metus (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys priimtos 2008 m. liepos 17 d. ir 2008 m. spalio 29 d., tačiau priteista neturtinė žala išmokėta 2009 m. spalio 28 d. pavedimu pagal pareiškėjo 2009 m. spalio 11 d. pateiktą prašymą), t. y. įstatymo nustatytas terminas teismo sprendimo, kuriuo priteistas žalos atlyginimas, įvykdymui buvo pažeistas, kas, be abejonės, sukėlė neigiamus pareiškėjo išgyvenimus dėl jo teisėtų lūkesčių ir interesų nerealizavimo.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog pareiškėjas, dėl Teisingumo ministerijos neveikimo atitinkamą laiką (nuo 2008-11-01 iki 2009-10-28) negalėdamas naudotis jam teismo sprendimu priteistomis lėšomis, patyrė neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, kurie, atsižvelgiant į jų trukmę bei subjektą, pažeidusį šias teises, negali būti vertinami kaip nežymūs ar trumpalaikiai. Be to, pastebėtina, kad Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta norma, kurioje numatyta, jog dėl šio straipsnio (Įstatymo 2 straipsnio) 2 dalyje nurodytų dokumentų priverstinio vykdymo (inter alia, teismo sprendimų dėl žalos atlyginimo) asmuo gali kreiptis, jeigu Teisingumo ministerija pagal asmens prašymą lėšas pervesti į nurodytą sąskaitą banke arba išmokėti grynais pinigais šių dokumentų neįvykdė per šio straipsnio 3–5 dalyse (inter alia, tris mėnesius nuo jų gavimo) nustatytus terminus. Nagrinėjamu atveju nors Panevėžio apygardos teismas vykdomąjį raštą A. B. išdavė 2009 m. sausio 6 d., tačiau pareiškėjas nesikreipė dėl priverstinio Panevėžio apygardos teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-105-425/2007 vykdymo, kas galėjo lemti, jog teismo sprendimas dėl žalos atlyginimo būtų buvęs įvykdytas anksčiau. Todėl kaip nepagrįstas atmestinas pareiškėjo argumentas dėl to, jog laiku neįvykdžius teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo pareiškėjas tapo nubaustas dvigubai, kadangi pats pareiškėjas galėjo paspartinti teismo sprendimo, kuriuo priteista žalos atlyginimas, įvykdymą. Taip pat atkreiptinas dėmesys į Teisingumo ministerijos elgesį, gavus 2009 m. spalio 11 d. pateiktą pareiškėjo prašymą, t. y. į tai, jog Ministerija, 2009 m. spalio 12 d. (t. I, b. l. 88) gavusi pareiškėjo prašymą ėmėsi aktyvių veiksmų ir gan operatyviai 2009 m. spalio 28 d. pervedė į pareiškėjo sąskaitą teismo sprendimu priteistą žalos atlyginimą.

Siekiant nustatyti neturtinės žalos atlyginimo pinigais dydį teisėjų kolegija atsižvelgia į teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus: neteisėtų veiksmų trukmę; pažeidimo įtaką tolesniam pareiškėjo gyvenimui; ar pareiškėjo teisės yra pažeistos negrįžtamai; ar neturtinės žalos nepriteisimo atveju pareiškėjo pažeistos teisės iš esmės liktų neapgintos, t. y. nebūtų pasiektas kertinis teisinės valstybės principas dėl pažeistų teisių teisminio gynimo, taip pat kitas aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamu atveju. Atsižvelgdama į tai, kad nepateikti duomenys ir įrodymai apie kitokius pareiškėjo išgyvenimus, sukrėtimus, pažeidimo įtaką tolesniam pareiškėjo gyvenimui, į pareiškėjo sveikatą (neįgalus, iš dalies darbingas, t. I, b. l. 11), į tai, jog Ministerijos neveikimas galėjo sukelti sunkumus pareiškėjui besirūpinant savo specialios priežiūros reikalaujančia motina (t. I, b. l. 13) bei dviem nepilnamečiais vaikais (t. I, b. l. 14-15), tačiau taip pat atkreipdama dėmesį, jog pats pareiškėjas galėjo kreiptis dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo, vertindama bylos aplinkybes pagal teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pareiškėjo patirtą neturtinę žalą vertina 1000 Lt, ir atitinkamai sumažina pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą. Tarp šios pareiškėjo patirtos neturtinės žalos ir valstybės institucijų neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys, taigi, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas, ši žalos atlyginimo suma priteistina iš atsakovo Lietuvos valstybės.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kaip nepagrįsti atmestini pareiškėjo argumentai, jog nagrinėjant šią bylą netinkamai atsižvelgta į neturtinę žalą padariusį subjektą, kadangi būtent Ministerijos neveikimas lėmė neturtinės žalos padarymą pareiškėjui, tačiau bylose dėl žalos atlyginimo atsakovu yra traukiama Lietuvos valstybė.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti atsakovą Lietuvos Respubliką per tris mėnesius nuo įsiteisėjimo dienos įvykdyti sprendimą ir sumokėti jam procentus iki visiško atsiskaitymo nuo priteistos ir nesumokėtos sumos pagal ribinį paskolos tarifą, galiojusį Europos Centriniame banke tuo metu, plius tris procentus, t. y. 3 949 Lt. Papildomai pažymėtina, kad tokį reikalavimą pareiškėjas formuluoja remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kuomet Lietuvos Respublika, per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo jo neįvykdžius, yra įpareigojama mokėti procentus. Tačiau šiuo atveju sprendžiamas žalos atlyginimo klausimas dėl nacionalinio teismo sprendimo neįvykdymo per įstatyme nustatytą terminą, todėl pagrindo remtis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą pakeisti. Priteisti pareiškėjui A. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Veslava Ruskan Skirgailė Žalimienė