2020-06-17 Nr. AB-12319-3-61-3-03498-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-2883-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01948-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 34.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės prekyba“ skundą atsakovui Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Šilutės prekyba“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – ir VMVT) 2019 m. balandžio 25 d. nutarimą Nr. MĮPN-42 „Dėl UAB „Šilutės prekyba“ Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo“ (toliau – ir Nutarimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad patikrinimo metu pareiškėjo parduotuvės patalpose tarp kitų prekių, kurių galiojimo terminas pasibaigęs, buvo rasti ir trys 1 l talpos buteliai sidro. Kadangi šie sidro buteliai buvo prekybos salėje esančiame vitrininiame šaldytuve, ginčą nagrinėjusi ir sankciją pritaikiusi institucija tai įvertino kaip Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimą, t. y. konstatavo, kad jais buvo prekiaujama. Rasti trys buteliai sidro buvo išimti iš prekybos, t. y. sudėti ir laikomi pirkėjams neprieinamoje ir nematomoje šaldytuvo dalyje. Tokiomis pat aplinkybėmis pagalbinėse parduotuvės patalpose buvęs alus, kurio galiojimo terminas pasibaigęs, nebuvo pripažintas skirtu parduoti ir ši pažeidimo tyrimo dalis nutraukta.

3. Atsakovas VMVT atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo su skundu pateiktos nuotraukos patvirtina, jog sidras, kurio tinkamumo vartoti terminas pasibaigęs, buvo laikomas parduotuvės prekybos salėje, kurioje alkoholiniai gėrimai parduodami vartotojams. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad šis sidras nebuvo prieinamas pirkėjams. Atsižvelgiant į AKĮ 161 straipsnio nuostatą, kad prekybos alkoholiniais gėrimais vieta yra parduotuvės patalpos, kuriose alkoholiniai gėrimai parduodami vartotojui, ir į tai, kad sidras, kurio tinkamumo vartoti terminas buvo pasibaigęs, rastas parduotuvės prekybos salėje, t. y. laikomas parduoti, Bendrovė nesilaikė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 3D-146 patvirtinto Sidrų apibūdinimo, gamybos ir prekinio pateikimo techninio reglamento (toliau – Sidrų techninis reglamentas) 40 punkto, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. V-675 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 15:2005 „Maisto higiena“ (2015 m. vasario 12 d. įsakymo Nr. V-204 redakcija; toliau – ir Higienos norma HN 15:2005) 29 punkto reikalavimų ir pažeidė AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintą draudimą. Nutarimas buvo priimtas įvertinus pažeidimo pobūdį, atsižvelgiant į patikrinimo metu rastų alkoholio produktų, kurių galiojimo terminas pasibaigęs, kiekį, į tai, kad pareiškėjas AKĮ pažeidė pirmą kartą. Pritaikytos poveikio priemonės yra proporcingos.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Nutarimą ir nutraukė bylą, nesant AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyto pažeidimo sudėties.

5. Teismas nustatė, kad Tauragės valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (toliau – ir Tauragės VMVT) 2019 m. vasario 20 d. atliko Bendrovės planinį patikrinimą ir 2019 m. vasario 20 d. surašė Mažmeninės prekybos subjekto patikrinimo aktą Nr. 62MPĮ-25, kuriame be kita ko nurodė, kad Bendrovei priklausančioje parduotuvėje buvo laikomas sidras (3 vnt. po 1 l), kuris buvo geriausias vartoti iki 2019 m. sausio 31 d. Tauragės VMVT 2019 m. kovo 15 d. protokole Nr. 62AKĮPP-1, be kita ko, nurodė, jog 2019 m. vasario 20 d. planinio patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovei priklausančioje parduotuvėje buvo laikomas sidras, kurio tinkamumo vartoti terminas pasibaigęs, taip pažeidžiant AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Skundžiamu Nutarimu Bendrovei už AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimą, t. y. už tai, kad parduotuvės patalpoje buvo rastas sidras, kurio tinkamumo vartoti terminas pasibaigęs, skirta 289 Eur bauda.

6. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A11-1186/2007 suformuotą praktiką, taikant atsakomybę už AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą pažeidimą, būtina nustatyti ne tik laikymo, bet ir pardavimo faktą. Nors ginčo alkoholio produktai ir buvo laikomi prekybos vietoje, tačiau jie nebuvo prieinami pirkėjams ir šių produktų pardavimo faktas nenustatytas. Dėl šių aplinkybių VMVT išvadą, kad Bendrovė pažeidė AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytą draudimą, teismas pripažino nepagrįsta, Nutarimą panaikino ir bylą nutraukė nesant AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyto pažeidimo sudėties.

III. 7. Atsakovas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliaciniame skunde pakartojami atsakovo atsiliepime į skundą, teiktą pirmosios instancijos teismui, išdėstyti motyvai, papildomai nurodant, kad:

7.1. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, ginčą išsprendė nevisapusiškai, netinkamai taikydamas bei aiškindamas ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nukrypdamas nuo suformuotos teismų praktikos.

7.2. Nustatant, kad ūkio subjektas nesilaiko AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų, nereikia nustatyti pardavimo fakto. VMVT, atlikdama maisto kontrolę, prižiūri, kad į rinką tiekiamas maistas atitiktų teisės aktuose nustatytus saugos, kokybės ir tvarkymo reikalavimus, atitiktų tinkamumo vartoti terminus. Atsižvelgiant į AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintą imperatyvią taisyklę akivaizdu, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama parduoti alkoholio produktus, kurių saugos ir (ar) kokybės rodikliai neatitinka Lietuvos Respublikoje galiojančių reikalavimų.

7.3. LVAT 2007 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A11-1186/2007 pateikė priešingas išvadas, nei nurodoma pirmosios instancijos teismo sprendime. LVAT nurodė, kad alkoholinių produktų laikymo turint tikslą parduoti prasmė (tuo atveju, kai šie produktai gauti ir laikomi jų prekybos vietoje) AKĮ taikymo prasme sutampa su tokių produktų laikymu, todėl produkto pardavimo fakto nustatyti nereikia.

7.4. Alkoholinių gėrimų, kurių vartojimo terminas pasibaigęs, laikymas prekybos salėje prilygintinas jų pardavimui AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme. LVAT nuosekliai aiškina, kad pagal sisteminį AKĮ nuostatų aiškinimą draudžiamas pardavimas viešosios ofertos prasme (kaip siūlymas pirkti alkoholinius gėrimus), t. y. pardavimas ne kaip rezultatas, bet kaip ir procesas (kaip prekyba). Alkoholinių gėrimų, kurių galiojimo terminas pasibaigęs, laikymas prekybos salėje, nepriklausomai nuo to, ar jie vartotojui prieinami, ar ne, ar jie laikomi įprastame gėrimų šaldytuve, ar šaldytuve po prekystaliu, atitinka AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto dispoziciją.

8. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Pareiškėjas, be jo skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, išdėstytų aplinkybių, nurodo, kad:

8.1. Sąžiningai aiškinant 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (toliau – ir Reglamentas Nr. 178/2020) 3 straipsnio 8 punktą, pardavimu laikytinas tik toks prekių laikymas, kurio tikslas – jas parduoti, o ne išimti iš prekybos, kaip buvo nagrinėjamu atveju. Panašiai pardavimo sąvoka aiškinama ir nurodytoje LVAT nutartyje, kurioje pripažįstama, kad pats pardavimo faktas nėra būtinas, kai draudžiami alkoholio produktai laikomi prekybos salėje su tikslu juos parduoti.

8.2. Pašalinus būtinąjį nusižengimo požymį – laikymo tikslą, siekiant juos parduoti – baustinu tampa pats laikymo faktas, nors tokio tikslo įstatymo leidėjas nesiekė. Iš byloje surinktos medžiagos akivaizdžiai matyti, kad prekybos salėje rasti sidro buteliai buvo paslėpti nuo pirkėjų, t. y. nebuvo laikomi su tikslu juos parduoti.

8.3. Atsakovo teikiamas aiškinimas neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų. Visų atvirai išdėstytų alkoholinių gėrimų laikymas po 20 val. tampa pažeidžiančiu įstatymą, jeigu nebūtų vertinami prie tokios alkoholio pardavimo vietos pastatyti įspėjamieji užrašai, kad prekyba po 20 val. yra draudžiama.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 9. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl VMVT 2019 m. balandžio 25 d. nutarimo Nr. MĮPN-42 „Dėl UAB „Šilutės prekyba“ Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo“, kuriuo pareiškėjui paskirta 289 Eur bauda už AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimo pažeidimą, pagrįstumo ir teisėtumo.

10. Pirmosios instancijos teismas panaikino Nutarimą ir bylą nutraukė, nesant Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyto pažeidimo sudėties. Atsakovas su tokia teismo išvada nesutinka ir, be kitų argumentų, nurodo, kad, jo nuomone, teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Apeliantas, be kita ko, akcentavo, kad nustatant, jog ūkio subjektas nesilaiko AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų, nereikia nustatyti pardavimo fakto.

11. Iš Nutarimo turinio matyti, kad AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimas konstatuotas ir bauda pareiškėjui paskirta nustačius, jog pareiškėjui priklausančios parduotuvės prekybos salėje buvo laikomas sidras, kurio tinkamumo vartoti terminas pasibaigęs. Bylos duomenys patvirtina ir byloje nėra ginčo dėl to, kad 2019 m. vasario 20 d. patikrinimo metu Bendrovei priklausančioje parduotuvėje buvo laikomas sidras, kurio tinkamumo vartoti terminas buvo pasibaigęs. Ginčo šalių pozicija iš esmės išsiskiria dėl aplinkybės, kad sidras, kurio tinkamumo vartoti terminas pasibaigęs, buvo laikomas galinėje šaldytuvo dalyje už durelių, vertinimo nagrinėjamos bylos kontekste. Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog atsižvelgiant į tai, kad pasibaigusio vartojimo termino sidro buteliai buvo laikomi pirkėjams nematomoje ir neprieinamoje vietoje – galinėje šaldytuvo dalyje, kurią pasiekti gali tik pardavėjas, neegzistavo siekis parduoti šį sidrą, t. y. jis nebuvo skirtas parduoti. Atsakovas teigia, kad nagrinėjamu atveju nebūtina nustatyti pardavimo faktą, o vien aplinkybė, kad pasibaigusio vartojimo termino sidro buteliai buvo laikomi prekybos salėje (nepriklausomai nuo to, ar jie vartotojui prieinami, ar ne, ar jie laikomi įprastame gėrimų šaldytuve, ar šaldytuve po prekystaliu), prilygintina jų pardavimui AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme.

12. AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama parduoti alkoholio produktus, kurių saugos ir (ar) kokybės rodikliai neatitinka Lietuvos Respublikoje galiojančių reikalavimų. Sidrų techninio reglamento 40 punkte įtvirtinta, jog sidrus galima laikyti pardavimui ir parduoti vartotojui, jeigu jie atitinka šio reglamento, receptūros ir kitų Lietuvos Respublikos galiojančių teisės aktų bei normatyvinių dokumentų reikalavimus. Draudimas parduoti alkoholinius gėrimus su pasibaigusiais tinkamumo vartoti terminais įtvirtintas Higienos normos HN 15:2005 29 punkte, kuriame nurodyta, kad tinkamumo vartoti terminai turi garantuoti maisto saugą ir kokybę nurodytomis laikymo sąlygomis; parduoti maistą, kai jo tinkamumo vartoti terminas pasibaigęs, draudžiama. Pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 178/2020 2 straipsnį, maistu, be kita ko, laikomas ir gėrimas. Taigi sidrui taikytinos maisto kokybę ir saugą reglamentuojančios teisės normos.

13. Nagrinėjamu atveju ginčas susijęs su alkoholinių gėrimų, laikomų mažmeninės prekybos parduotuvėje, atitiktimi teisės aktų reikalavimams, todėl aktualus ir Reglamento Nr. 178/2020 3 straipsnio 7 punkte įtvirtintas mažmeninės prekybos termino apibrėžimas, pagal kurį mažmeninė prekyba – tai maisto tvarkymas ir (arba) perdirbimas bei jo saugojimas prekybos taške. AKĮ 161 straipsnyje įtvirtinta, kad šiame įstatyme prekybos alkoholiniais gėrimais vieta, be kita ko, laikomos parduotuvių patalpos, kuriose alkoholiniai gėrimai parduodami vartotojui. LVAT 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1445/2014 pasisakydamas dėl prekybos vietos sampratos taip pat yra pažymėjęs, kad prekybos vieta yra laikoma ta vieta, kurioje prekiaujama alkoholiniais gėrimais (pvz., tam tikra patalpa).

14. Pirmosios instancijos teismas savo išvadą, kad taikant atsakomybę už AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą pažeidimą būtina nustatyti ne tik laikymo, bet ir pardavimo faktą, grindė LVAT 2007 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A11-1186/2007 suformuota praktika, tačiau ją nekorektiškai citavo ir aiškino. Minėtoje nutartyje LVAT, aiškindamas AKĮ normas, nustatančias draudimą Lietuvos Respublikoje parduoti alkoholio produktus neturint juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų, nurodė, jog alkoholinių produktų laikymo turint tikslą juos parduoti prasmė (tuo atveju, kai šie produktai gauti ir laikomi jų prekybos vietose) sutampa su tokių produktų laikymu 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo prasme. Todėl šioje byloje teismas pripažino nepagrįstais argumentus, kad pažeidimo kvalifikacijai pagal AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą yra būtina nustatyti prekių pardavimo faktą. Taigi, priešingai nei tikrinamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, LVAT 2007 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A11-1186/2007 (taip pat ir, pvz., LVAT 2020 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1951-629/2020) laikomasi nuostatos, jog alkoholinių produktų laikymo turint tikslą juos parduoti prasmė (tuo atveju, kai šie produktai gauti ir laikomi jų prekybos vietose) AKĮ taikymo prasme sutampa su tokių produktų laikymu, todėl konkrečiu atveju nebūtina nustatyti prekių pardavimo fakto.

15. LVAT praktikoje yra ne kartą konstatuota, jog alkoholiu prekiaujantis ūkio subjektas yra licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimas turėtojas ir yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant AKĮ reikalavimų. Todėl licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimas turėtojo atsakomybei už atitinkamus AKĮ nuostatų reikalavimus atsirasti pakanka nustatyti pažeidimo, numatyto šių įstatymo normų dispozicijoje, faktą (žr., pvz., mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais), LVAT 2008 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-159/2008, 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1561/2010). Taip pat LVAT yra pažymėjęs, jog nėra svarbu, kokiu būdu alkoholiniai gėrimai ir / ar tabako gaminiai buvo įsigyti ir po to laikomi bei parduodami pareiškėjo viešojo maitinimo vietos patalpose, ūkio subjektai privalo užtikrinti imperatyvių teisės aktų reikalavimų laikymąsi jų valdomose prekybos vietose, o pažeidimų kvalifikavimui užtenka nustatyti tokių gaminių laikymo prekybos vietoje faktą ir nėra būtina atskirai įrodinėti šių prekių pardavimo fakto (žr., pvz., LVAT 2019 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-876-629/2019).

16. Nagrinėjamoje byloje yra nustatytas ir įrodytas alkoholinių gėrimų (3 vnt. 1 l talpos butelių), kurių tinkamumo vartoti terminas pasibaigęs, laikymo pareiškėjo valdomos parduotuvės prekybos salėje, t. y. patalpoje, kurioje alkoholiniai gėrimai parduodami vartotojams, faktas, todėl, atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką, tam, kad būtų pagrindas konstatuoti AKĮ 17 straipsnio 1 dalie 5 punkte numatyto draudimo pažeidimą, papildomai nereikia įrodinėti šių gaminių pardavimo fakto. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės, kad ginčo alkoholiniai gėrimai buvo laikomi prekybos salėje, šaldytuve, sudaro pakankamą pagrindą pripažinti, kad šie gėrimai buvo laikomi turint tikslą juos parduoti. Juo labiau, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, kurie pagrįstų kitą, nei pardavimo, gėrimų laikymo prekybos salėje tikslą. Šių išvadų nepaneigia ir aplinkybė, kad ginčo alkoholiniai gėrimai buvo laikomi už prekystalio esančioje šaldytuvo dalyje ir nematomi vartotojui, kadangi juos pirkėjams galėjo paduoti pardavėjas, o gėrimai, kaip minėta, buvo laikomi prekybos salėje – patalpoje, skirtoje prekes parduoti pirkėjams.

17. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, tinkamai įvertinęs reikšmingas faktines aplinkybes, ginčijamame Nutarime pagrįstai nustatė AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimą dėl to, kad pareiškėjui priklausančios parduotuvės prekybos salėje buvo rasta alkoholinių gėrimų, kurių tinkamumo vartoti terminas pasibaigęs. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Nutarimą pripažino neteisėtu ir nepagrįstu, nustatęs, jog nėra AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyto pažeidimo sudėties dėl to, kad gėrimai nebuvo prieinami pirkėjams ir šių produktų pardavimo faktas nenustatytas.

18. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto pažeidimo pobūdį, rastų alkoholinių gėrimų, kurių tinkamumo vartoti terminas pasibaigęs, kiekį ir į tai, kad pareiškėjas AKĮ pažeidė pirmą kartą ir už šį pažeidimą jam skirta minimali AKĮ 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta bauda (289 Eur), sprendžia, kad Nutarimu paskirta bauda yra adekvati ir proporcinga pareiškėjo padarytam pažeidimui.

19. Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylai reikšmingas aplinkybes, netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, nukrypo nuo LVAT formuojamos teismų praktikos ir nepagrįstai sprendė, jog Nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės prekyba“ skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė