2019-11-27 Nr. AB-22359-3-63-3-02947-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1706-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02947-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 19.3.3; 19.3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų G. L., R. R.-M., D. S., A. B., L. G., M. S. ir M. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. L., R. R.-M., D. S., A. B., L. G., M. S. ir M. J. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centras, tretieji suinteresuoti asmenys Neringos savivaldybė, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, L. V., R. V., V. Č. ir J. M., dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai G. L., R. R.-M., D. S., A. B., L. G., M. S., M. J. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti atsakovo valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Klaipėdos filialo (toliau – ir atsakovas, Klaipėdos filialas) 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą „Dėl nekilnojamųjų daiktų įregistravimo nekilnojamojo turto registre” Nr. (4.6.10.) RS-979 (toliau – ir 2016 m. rugpjūčio 19 d. Sprendimas); 2) panaikinti Klaipėdos filialo 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą „Dėl daiktinių teisių įregistravimo nekilnojamojo turto registre” Nr. (4.6.10.) RS-983 (toliau – ir 2016 m. rugpjūčio 22 d. Sprendimas); 3) panaikinti VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. spr1-245 (toliau – ir Komisijos Sprendimas); 3) įpareigoti Klaipėdos filialą įregistruoti ūkinį pastatą – sandėlius, kaip namo, esančio (duomenys neskelbtini), priklausinį ir pareiškėjų nuosavybės teises į 7/11 priklausinio (po 1/11 dalį).

2. Pareiškėjai nurodė, jog namo (duomenys neskelbtini), butų savininkai 2016 m. rugpjūčio 3 d. pateikė prašymą Klaipėdos filialui dėl nekilnojamojo daikto įregistravimo ir dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą (jo dalis) įregistravimo. Ginčijamais Klaipėdos filialo 2016 m. rugpjūčio 19 d. bei 2016 m. rugpjūčio 22 d. Sprendimais minėtas prašymas netenkintas, todėl pareiškėjai teikė skundą Komisijai, kuri 2016 m. spalio 12 d. Sprendimu taip pat netenkino skundo. Pareiškėjų nuomone, ginčijami sprendimai neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

Pareiškėjai argumentavo, kad kadastrinių matavimų byla buvo parengta Klaipėdos filiale dirbančios matininkės, turinčios tinkamą kvalifikaciją rengti tokio pobūdžio dokumentus, kuri buvo nuvykusi į statinių buvimo vietą, ją įvertino ir atliko visus būtinus matavimus ir kitus veiksmus, bei parengė kadastrinių matavimų bylą (toliau – ir Kadastro byla). Sprendime nėra nurodyti konkretūs argumentai ir motyvai, kuriais Klaipėdos filialas grindžia savo nuomonę, jog kadastrinių matavimų byla neatitinka teisės aktų reikalavimų.

Klaipėdos filialo teiginys, jog statiniai buvo pamatų likučiai nepagrįstas, nes prašomi įregistruoti statiniai buvo pamatai ir jie negalėjo būti laikomi pamatų likučiais. Pareiškėjai nesutiko su Komisijos Sprendimo argumentais, kuriais remdamasi ji netenkino pareiškėjų skundo. Lingvistiškai aiškinant Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 32.2.4.2 punktą, kuriame naudojamas jungtukas „ar”, pažeisti statiniai matuojami, kai galima nustatyti kai kuriuos iš nurodytų parametrų, o ne visus išvardintus parametrus.

Normoje pateiktas parametrų sąrašas nėra baigtinis, todėl gali būti nustatyti ir kiti parametrai. Pareiškėjai pažymėjo, kad nebuvo ginčo dėl to, jog prašomas įregistruoti statinys buvo pažeistas, tačiau kadastrinių matavimų byloje buvo nustatyti pakankami statinio parametrai jo matavimui ir registracijai. Pareiškėjai, vadovaudamiesi Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys” 8.5 punktu, teigė, kad nagrinėjamu atveju yra išlikę virš žemės iškilę ūkinio pastato – sandėlių pamatai, t. y. jis negalėjo būti laikomas visiškai sugriuvusiu, sunaikintu ar nugriautu, todėl buvo galimas statinio rekonstravimas, atstatant neišlikusias jo dalis.

Pareiškėjai akcentavo, kad pagal išlikusius pamatus buvo galima nustatyti sienų medžiagą, kas ir buvo padaryta matavimų vietoje metu. Nei Klaipėdos filialas, nei Komisija nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų paneigti, kad pagal išlikusius pamatus nebuvo įmanoma nustatyti sienų medžiagos. Esant išlikusiems ūkinio pastato – sandėlių pamatams, buvo įmanoma apskaičiuoti pažeistų sandėlių techninius parametrus. Nagrinėjamu atveju kalbama ne apie naujo statinio registravimą, o apie iš dalies sudegusio, t. y. pažeisto statinio registravimą, todėl, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir proporcingumo principais, statinio plotas turėjo būti skaičiuojamas, atsižvelgiant į visas aplinkybes ir į tai, kad plotas galėjo būti apskaičiuojamas pagal išlikusios statinio dalies (pamatų) parametrus, nes nebuvo jokių abejonių, kad sienos prasideda ten, kur baigiasi pamatai.

Kadastrinių matavimų byloje buvo užfiksuoti visi būtini statinio parametrai ir duomenys, būtini ir pakankami nekilnojamojo turto objektui įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą. Pareiškėjai teigė, kad pastato registracijai turėjo būti taikoma jo statybos metu galiojusių teisės aktų redakcija. Neringos savivaldybės tarybos 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. T1-226 patvirtiname teritorijos tarp (duomenys neskelbtini), detaliajame plane prašomų registruoti ūkinio pastato – sandėlių pamatai taip pat buvo pažymėti.

3. Pareiškėjai argumentavo, jog 2016 m. rugpjūčio 22 d. Sprendimas remiasi neteisėtu ir nepagrįstu Klaipėdos filialo 2016 m. rugpjūčio 19 d. Sprendimu, todėl panaikinus 2016 m. rugpjūčio 19 d. Sprendimą naikintina ir 2016 m. rugpjūčio 22 d. Sprendimo dalis, kurioje nustatyta, kad registre neregistruotini patys daiktai. Pareiškėjai nesutiko su 2016 m. rugpjūčio 22 d. Sprendime padaryta išvada, kad Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nepatvirtino, jog (duomenys neskelbtini), butų savininkai nebuvo įgiję nuosavybės teisių į prašomas įregistruoti sandėlių dalis. Bylos duomenys patvirtino, jog ūkinis pastatas – sandėliai, buvo (duomenys neskelbtini), priklausiniai / pagalbiniai pastatai. Pareiškėjų nuomone, Nekilnojamojo turto registre esančių duomenų pakanka patvirtinti namo (duomenys neskelbtini), butų savininkų teises į ūkinį pastatą – sandėlius. Pareiškėjai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl daikto priklausinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėju kolegijos 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2004; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006; 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2008; kt.) ir pažymėjo, kad pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą nebuvo nustatyta pareiga registruoti namo priklausinius – ūkinius pastatus – sandėlius. Tokia pareiga atsirado tik Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinus STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai”. Pareiškėjai teigė, kad namo (duomenys neskelbtini) butų privatizavimo metu priklausinys negalėjo būti registruotas. Pareiškėjai atkreipė dėmesį ir į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 patvirtinto Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 26 d. sąrašo 2 punktą, kuriame buvo nustatyti dokumentai, teiktini seniems statiniams registruoti.

4. Pareiškėjai teigė, kad Komisijos Sprendime pateiktas argumentas, jog pareiškėjams priklausantys butai yra pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), tačiau prašomi įregistruoti sandėlių pamatai yra kitame žemės sklype adresu, (duomenys neskelbtini), neturėjo teisinės reikšmės statinio, kaip daikto ir nuosavybės teisių į jį registracijai. Pagal istorinius duomenis ūkinis pastatas – sandėliai, buvo tiek namo (duomenys neskelbtini), tiek namo (duomenys neskelbtini), priklausiniai. Pareiškėjai akcentavo ir tai, kad abu namai iki 2001 m. buvo viename žemės sklype, o žemės sklypai, kuriuose buvo namai (duomenys neskelbtini), buvo valstybiniai žemės sklypai ir, kaip esantys Kuršių nerijos teritorijoje, niekada negalės būti perleisti privačion nuosavybėn.

5. Atsakovas Klaipėdos filialas atsiliepime į pareiškėjų skundą su juo nesutiko.

6. Atsakovas nurodė, jog 2016 m. rugpjūčio 3 d. pareiškėjai kreipėsi į Klaipėdos filialą su prašymu įregistruoti Nekilnojamojo turto registre nekilnojamuosius daiktus – sandėlius 5I1ž, 6I1ž, 7I1ž, 9I1ž, esančius (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojo 2016 m. rugpjūčio 19 d. Sprendimu atsisakyta tenkinti minėtą prašymą vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsnio 4 punktu. Nekilnojamojo turto kadastro duomenų tvarkytojas nurodė, jog pateiktoje kadastrinių matavimų byloje užfiksuoti duomenys apie esančius statinių pamatų likučius nebuvo pakankami statinių įrašymui į Nekilnojamojo turto kadastrą, nes jais remiantis nėra galimybės nustatyti statinių būtinųjų parametrų, identifikuoti juos kaip nekilnojamuosius daiktus ir nustatyti duomenis, reikalingus nekilnojamojo turto objektų duomenims įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą (prašomi įrašyti objektai yra sunykę (nugriautų) pastatų pamatų likučiai, pamatų fragmentai, o pamatų likučiai Nekilnojamojo turto kadastro objektais nelaikytini).

Ginčijamu 2016 m. rugpjūčio 22 d. Sprendimu, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi, atsisakyta tenkinti pareiškėjų prašymą, nes buvo priimtas Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojo 2016 m. rugpjūčio 19 d. Sprendimas, kuriuo atsisakyta šiuos nekilnojamuosius daiktus įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalimis, nurodė, jog daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą registruojamos tik tuo atveju, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats daiktas; kartu su prašymu turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą.

Atsakovas vadovavosi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsniu, kuriame nurodyti daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymų ir juridinių faktų įregistravimo nekilnojamojo turto registre pagrindai. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas 2016 m. rugpjūčio 22 d. Sprendime nurodė, kad sutikrinus esamus ir istorinius Nekilnojamojo turto registro duomenis nustatė, jog butų, esančių gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), esami ar buvę savininkai nebuvo įgiję nuosavybės teisių į prašomas įregistruoti dalis sandėlių;

Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikti dokumentai nenustatė nuosavybės teisių atsiradimo į minimus sandėlius ir neatitiko Nekilnojamojo turto registro įstatymo. Atsakovas pažymėjo ir tai, kad Komisija, 2016 m. spalio 12 d. išnagrinėjusi pareiškėjų skundą ir, vadovaudamasi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 ir 32 straipsniais, priėmė Sprendimą, kuriuo paliko galioti Klaipėdos filialo 2016 m. rugpjūčio 19 d. ir 2016 m. rugpjūčio 22 d. Sprendimus.

7. Atsakovas papildomai nurodė, kad kartu su 2017 m. vasario 6 d. raštu Nr. (4.4.2) KLS-137 pateiktu atsiliepimu per klaidą pateiktas 2017 m. vasario 7 d. Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašas su istorija „tik vidiniam naudojimui”. Nurodytame išraše statinių statusas nurodytas „formuojamas”, o daiktinės teisės į juos neįregistruotos.

8. Tretieji suinteresuoti asmenys L. V., R. V., V. Č., J. M. atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

9. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad buvusių statinių naudojimo faktas neįrodė, jog statiniai buvo pareiškėjų nuosavybė bei nesukūrė teisinio pagrindo nuosavybės teisių atkūrimui. Pareiškėjai niekada nebuvo įgiję nuosavybės teisių į prašomas registruoti statinių dalis; didžioji jų dalis nebuvo statinių naudotojais, nes nuosavybės teisę įgijo 1992 m. Trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone, kad istorinė medžiaga – archyvas – neįrodė ir nekonkretizavo, kas ir kokiomis dalimis, kokiu nekilnojamuoju turtu naudojosi ar disponavo. Pareiškėjai neteikė įrodymų savo interesui pagrįsti. Iš archyvinės medžiagos matyti, jog statiniai buvo inventorizuoti, bet nebuvo patvirtintų duomenų, jog jie buvo registruoti kaip nekilnojamojo turto objektai. Buvusių statinių ribos išėjo už dabartinių žemės sklypo (duomenys neskelbtini)ribų. Sudegusių statinių naudotojas buvo ne tik (duomenys neskelbtini), bet ir (duomenys neskelbtini) daugiabučių namų gyventojai. Tokių asmenų buvo 24. Tretieji suinteresuoti asmenys darė išvadą, kad pareiškėjai klaidingai interpretavo istorinę informaciją bei pateikė tikrovės neatitinkančius faktus. Atkreipė dėmesį, kad faktinė situacija buvo pasikeitusi, o buvusių pagalbinių statinių naudotojų ratas nebuvo apibrėžtas. Atstačius buvusią padėtį, būtų pažeisti teisėti trečiųjų asmenų interesai. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad visi gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) butai buvo privatizuoti po 1992 m. Ginčo pastatai nebuvo identifikuoti ir užfiksuoti jau tuo metu, nes neatitiko registruotinam statiniui keliamų reikalavimų – buvo sunykę, sunaikinti gaisro. Tuo metu, kai pareiškėjai privatizavo pagrindinius daiktus, visi jau bent vienerius metus nesinaudojo ginčo pastatais, nes jie buvo sunykę. Pareiškėjai nuo butų privatizavimo buvusiais statiniais nesinaudojo, atstatymu nesirūpino ir teisėto valdymo nebandė susigrąžinti. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad buvo išlikę tik atskiri pastatų fragmentai, o sienos nebuvo išlikusios. Mūriniai sienojai buvo (duomenys neskelbtini) lauko tualeto likučiai, kurie buvo pašalinti įrengus centrinę nuotekų surinkimo sistemą. Detalusis planas paneigė ginčo statinių buvimą – nustatė galimą statybos sprendinį toje vietoje statyti naują statinį.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaujantis įstatymais.

11. NŽT pažymėjo, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-298-162/2017 atmetė pareiškėjų skundą atsakovui NŽT dėl administracinių aktų panaikinimo bei įpareigojimų pertvarkyti valstybinės žemės sklypus, atstatant jų ribas, kurios galiojo iki Neringos savivaldybės tarybos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. 151, pateikti duomenis registro tvarkytojui, kuris apimtų iki 2016 m. lapkričio 17 d. detaliojo plano patvirtinimo įregistruotų žemės sklypų teritorijas, registruoti.

II. 12. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m vasario 28 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

13. Teismas nustatė, kad iš esmės nagrinėjamo administracinio ginčo esmę sudarė atsakovo, kaip registrų tvarkytojo, priimtų sprendimų atsisakyti įregistruoti ginčo nekilnojamuosius daiktus bei pareiškėjų daiktines teises į juos, teisėtumas ir pagrįstumas.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjai 2016 m. rugpjūčio 3 d. prašymu Klaipėdos filialo prašė įregistruoti nekilnojamąjį daiktą – statinius, esančius valstybinės žemės sklype ir prašymo teikimo metu registruotus adresu (duomenys neskelbtini). Prašymui pagrįsti pateikė Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą ir kitus dokumentus. Klaipėdos filialas 2016 m. rugpjūčio 19 d. Sprendimu netenkino minėto pareiškėjų prašymo. Atsisakymas motyvuotas tuo, kad pateiktoje kadastrinių matavimų byloje užfiksuoti duomenys apie esančius statinių pamatų likučius nebuvo pakankami statinių registravimui, nes jais remiantis nebuvo galimybės nustatyti statinių būtinųjų parametrų, identifikuoti juos kaip nekilnojamuosius daiktus ir duomenų, reikalingų nekilnojamojo turto objektų duomenims įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą. Konstatuota, kad ginčo nekilnojamojo turto objektai yra sunykusių (nugriautų) pastatų pamatų likučiai, pamatų fragmentai, kurie nelaikytini Nekilnojamojo turto kadastro objektais. Pareiškėjai, nesutikdami su Klaipėdos filialo nurodytais motyvais, teigė, kad prašomi įregistruoti statiniai buvo pamatai ir jie negalėjo būti laikomi pamatų likučiais. Sutiko, kad prašomas įregistruoti statinys buvo pažeistas, tačiau kadastrinių matavimų byloje nustatyti pakankami statinio parametrai jo matavimui ir registracijai.

15. Teismas pažymėjo, kad administracinę procedūrą atsakovas vykdė pagal pareiškėjų 2016 m. rugpjūčio 3 d. prašymą, o pareiškėjai skundu ginčijo atsakovo sprendimus, kurie buvo priimti pabaigus šią administracinę procedūrą. Teismo vertinimu, prašymo nagrinėjimui turėjo būti taikomos teisės aktų redakcijos, galiojusios prašymo teikimo metu.

16. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos atveju nebuvo ginčo dėl to, jog pareiškėjai nebuvo sandėlių statytojai, o nuosavybės teises į patalpas – butus, įgijo tik po 1991 metų. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad ginčo atveju Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 patvirtintas Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d. sąrašas, netaikomas.

17. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (aktuali akto redakcija galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau – ir Registro įstatymas), Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2016 m. gegužės 1 d.) (toliau – ir Kadastro įstatymas), Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, (akto redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Nuostatai) ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių (akto redakcija, galiojanti nuo 2015 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Taisyklės), nuostatas, padarė išvadą, kad statinys buvo laikomas Nekilnojamojo turto kadastro objektu tokiu atveju, kai teisės aktų nustatyta tvarka suformuoti jo duomenys (statinio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis ir statinio pavadinimas; statinio parametrai: plotas, tūris, ilgis, plotis, skersmuo, skerspjūvis, aukštis, gylis, perimetras arba kiti statiniams būdingi geometriniai parametrai) įrašomi į Nekilnojamojo turto kadastrą. Tokia nuostata yra nurodoma ir teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-380-492/2015, 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-560-520/2015 ir kt.).

18. Teismas nustatė, kad pateiktoje Kadastro byloje pridėtos penkios 1B formos – „Pagalbinio pastato, jo dalių kadastro duomenys”. Pagalbinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 1B formoje nurodoma, kad pastato statybos pradžios ir pabaigos metai yra 1972 m., parametrai: tūris – 113 kub. m; baigtumo procentas – 6; užstatytas plotas – 62 kv. m; pamatai – betonas; sienos – nėra; perdanga – nėra; stogo konstrukcija – nėra; stogo danga – nėra; išorės apdaila – nėra; pertvaros – nėra; grindys – nėra; langai – nėra; durys – nėra.

Pagalbinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 1B formoje nurodoma, kad pastato statybos pradžios ir pabaigos metai yra 1972 m., parametrai: tūris – 113 kub. m; baigtumo procentas – 6; užstatytas plotas – 51 kv. m; pamatai – betonas; sienos – nėra; perdanga – nėra; stogo konstrukcija – nėra; stogo danga – nėra; išorės apdaila – nėra; pertvaros – nėra; grindys – nėra; langai – nėra; durys – nėra. Pagalbinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 1B formoje nurodoma, kad pastato statybos pradžios ir pabaigos metai yra 1972 m., parametrai: tūris – 115 kub. m; baigtumo procentas – 5; užstatytas plotas – 52 kv. m; pamatai – betonas; sienos – nėra; perdanga – nėra; stogo konstrukcija – nėra; stogo danga – nėra; išorės apdaila – nėra; pertvaros – nėra; grindys – nėra; langai – nėra; durys – nėra.

Pagalbinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 1B formoje nurodoma, kad pastato statybos pradžios ir pabaigos metai yra 1972 m., parametrai: tūris – 136 kub. m; baigtumo procentas – 5; užstatytas plotas – 62 kv. m; pamatai – betonas; sienos – nėra; perdanga – nėra; stogo konstrukcija – nėra; stogo danga – nėra; išorės apdaila – nėra; pertvaros – nėra; grindys – nėra; langai – nėra; durys – nėra. Pagalbinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 1B formoje nurodoma, kad pastato statybos pradžios ir pabaigos metai yra 1972 m., parametrai: tūris – 140 kub. m; baigtumo procentas – 5; užstatytas plotas – 64 kv. m; pamatai – betonas; sienos – nėra; perdanga – nėra; stogo konstrukcija – nėra; stogo danga – nėra; išorės apdaila – nėra; pertvaros – nėra; grindys – nėra; langai – nėra; durys – nėra.

Teismas pažymėjo ir tai, kad ginčo nekilnojamojo turto objektai formose žymimi ž raide, kas vadovaujantis Taisyklių 118.6 punktu reiškė, kad sienų statybinės medžiagos buvo medinės su karkasu, medinės skydų, molio ir kitos.

19. Teismas, atsižvelgęs į nurodytus duomenis, sutiko su ginčijamuose sprendimuose padaryta išvada, kad pareiškėjų į bylą pateikta Kadastro byla neatitiko tokiai bylai keliamų teisės aktų reikalavimų, nes objektai, dėl kurių duomenų byloje buvo kilęs ginčas, būtent ūkinis pastatas – sandėliai, vertinant juos kaip statinius (pastatus) pagal Kadastro byloje pateiktas 1B formas, nebuvo išlikę tiek, kad būtų galima nustatyti jų kadastro duomenis. Kadastro byloje pateiktose fotonuotraukose buvo matomos sudegusios statinio dalys, galėjusios būti statinio fragmentu ar liekana, tačiau nebuvo statinio laikančių konstrukcijų. Teismas akcentavo, kad fotonuotraukose užfiksuoti duomenys nepagrindė statinio egzistavimo, t. y. jog statinys buvo pastatytas ar išlikęs tiek, kad būtų galima nustatyti būtinus jo kadastro duomenis. Pateiktoje Kadastro byloje užfiksuoti ginčo nekilnojamojo turto objekto parametrai (tūris, plotas, sienos) iš esmės apibūdino tik atskirų galimų konstrukcinių pamatų išsidėstymą tam tikrame žemės plote, o ne išreiškė vieningos statinio konstrukcijos parametrus. Tokie Kadastro byloje nurodyti parametrai negalėjo būti laikomi pakankamais parametrais Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktų prasme, t. y. iš Kadastro byloje esančių duomenų negalima buvo daryti išvadų apie statinių pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį bei konkrečiai nustatyti statinių parametrus: ilgį, plotį, skersmenį, skerspjūvį, aukštį, gylį, perimetrą arba kitus statiniams būdingus geometrinius parametrus, ir atsižvelgiant į tai, tokius objektus, kaip statinius, įtraukti į Nekilnojamojo turto kadastrą Kadastro bylos pagrindu. Nagrinėjamu atveju Kadastro byloje bei natūroje esantys faktiniai duomenys neleido identifikuoti objektų kaip nekilnojamųjų daiktų – pastatų, ir nustatyti duomenų, būtinų tam, kad nekilnojamojo turto duomenys būtų įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą. Teismas pažymėjo ir tai, kad dabartinė ginčo objektų būklė – pastatai iš esmės sudegę, leido daryti išvadą, jog minėti objektai buvo sunykę ir dėl to taip pat negalėjo būti identifikuojami kaip realiai egzistuojantys statiniai.

20. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Kadastro įstatyme, Nuostatuose vartojama statinio, kaip Nekilnojamojo turto kadastro objekto, sąvoka atitiko Lietuvos Respublikos statybos įstatyme pateiktą statinio sąvoką, sprendė, kad iš Kadastro byloje esančių fotonuotraukų buvo matyti, jog objektai, dėl kurių yra kilęs ginčas, galėtų būti sunykusių pastatų pamatų likučiai. Vadovaudamasis byloje ištirtų įrodymų visuma, teismas konstatavo, kad minėtų objektų pamatų likučiai nebuvo statinys, atitinkantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą sąvoką, kuris Kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme galėjo būti Nekilnojamojo turto kadastro objektu. Kadastro byloje nebuvo nustatyta dauguma būtinų statinio parametrų, todėl teritorinis registratorius pagrįstai atsisakė įregistruoti ginčo nekilnojamuosius pastatus registre pagal pareiškėjų pateiktą Kadastro bylą.

21. Teismas dėl Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko 2017 m. vasario 7 d. išrašo su istorija, kurio 2.3–2.8 punktuose nurodyti ginčo nekilnojamojo turto objektai, pažymėjo, kad išrašas, kuriame nurodyta žyma „tik vidiniam naudojimui”, o ginčo nekilnojamųjų pastatų statusas – „formuojama” patvirtino, jog tokie duomenys yra skirti registratoriaus darbuotojams. Taigi, teismo vertinimu, tol, kol asmenims prieinamuose Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašuose nebus įregistruotų ginčo nekilnojamojo turto objektų, nebuvo teisinio pagrindo teigti, kad ginčo nekilnojamojo turto objektai buvo įregistruoti registre.

22. Teismas, vadovaudamasis Registro įstatymo nuostatomis, nustatė, kad teritoriniam registratoriui 2016 m. rugpjūčio 19 d. Sprendimu atsisakius įregistruoti ginčo nekilnojamuosius pastatus (t. y. nesant įregistruoto ginčo nekilnojamojo turto objekto), 2016 m. rugpjūčio 22 d. Sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakyta registruoti pareiškėjų daiktines teises į minėtus objektus.

23. Teismas, spręsdamas klausimą, ar atsakovas pagrįstai atsisakė įrašyti pareiškėjų nurodytus duomenis apie ginčo nekilnojamojo turto objektą kaip priklausinį, pažymėjo, kad byloje nebuvo ginčo dėl to, jog ginčo nekilnojamojo turto objektai (statiniai) buvo ne pareiškėjams priklausančiame (valdomame, naudojamame, disponuojamame) žemės sklype, t. y. ginčo nekilnojamojo turto objektai buvo ant žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), kuris buvo suformuotas Neringos savivaldybės tarybos 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimu Nr. T1-226 patvirtintame detaliajame plane bei išnuomotas iki 2031 m. sausio 11 d. L. V., R. V., V. Č. ir J. M.. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-298-162/2017 minėtą detalųjį planą, kuriuo suformuoti du atskiri žemės sklypai ((duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini)) pripažino teisėtu ir pagrįstu. Taigi, nors pareiškėjai prašė ginčo nekilnojamojo turto objektus įregistruoti kaip jiems priklausančių nekilnojamojo turto objektų priklausinius, tačiau po minėtais objektais esantis žemės sklypas buvo teisėtai valdomas kitų subjektų.

24. Teismas nesutiko su pareiškėjų argumentu, kad istoriniai duomenys patvirtino tai, jog ginčo nekilnojamojo turto objektas buvo tiek namo (duomenys neskelbtini), tiek namo (duomenys neskelbtini), priklausinys. Teismas nustatė, kad istorinės aplinkybės tik patvirtino faktą, kad 1991 m. sudegę statiniai anksčiau buvo naudojami kaip pagalbiniai pastatai, tačiau neįrodė to, kad ginčo nekilnojamojo turto objektai buvo pareiškėjų nuosavybė ar, kad jie buvo registruoti kaip nekilnojamojo turto objektai. Be to, pastatai 1991 m. sudegė, todėl nuo tada nebuvo naudojami. Iš Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašų teismas nustatė, kad butai, adresu (duomenys neskelbtini), privatizuoti 1992 metais, bei pastatas – gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini), ir šiame pastate esančios patalpos – butai, buvo įregistruoti be priklausinio (ūkinio pastato – sandėlių). Teismo vertinimu, dalis pareiškėjų nuosavybės teises įgijo jau po to, kai ginčo nekilnojamojo turto objektas tapo nenaudojamu, todėl negalėjo būti statinių naudotojais. Teismas pažymėjo ir tai, kad nors pareiškėjai teigė, kad ginčo nekilnojamojo turto objektus siekė atstatyti tam, jog ten būtų galima laikyti malkas, tačiau iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų buvo matyti, kad butuose Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 8 įrengtas vietinis centrinis šildymas. Minėti duomenys, teismo vertinimu, paneigė pareiškėjų teiginį, jog sandėliai jiems reikalingi malkoms laikyti. Be kita ko, iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų buvo matyti, jog vietinis centrinis šildymas neįrengtas būtent gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), gyventojams.

25. Teismas laikė, kad pareiškėjai atsakovui su 2016 m. rugpjūčio 3 d. prašymu nepateikė jokio dokumento, kuris neginčytinai patvirtintų, jog ginčo nekilnojamojo turto objektai buvo jiems nuosavybės teise priklausančių patalpų priklausiniai, ar, kad kitu būdu buvo įgiję nuosavybės teises į šiuos statinius. Pareiškėjai registratoriui taip pat nepateikė jokio teismo sprendimo, kurio rezoliucinėje dalyje būtų nurodyta, kad Nekilnojamojo turto kadastre ir registre neįregistruotas, bet realiai esantis statinys, ar kitas nekilnojamojo turto objektas, esantis kitoje namų valdoje, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso pareiškėjams ar buvo jiems nuosavybės teise priklausančių patalpų priklausinys. Teismas, įvertinęs pareiškėjų 2016 m. rugpjūčio 3 d. prašymo turinį bei jų atsakovui pateiktus dokumentus, nurodė, kad pareiškėjai, prašydami įregistruoti priklausiniu ginčo nekilnojamojo turto objektą bei nuosavybės teises į jį, nepateikė dokumentų, patvirtinančių jų nurodytas aplinkybes.

26. Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatė, kad pareiškėjai 2017 m. spalio 24 d. kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo (Klaipėdos apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2YT-16363-618/2017 (teisminio proceso Nr. 2-06-3-13662-2017-9)). Iš į bylą pateikto 2017 m. spalio 23 d. pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo turinio buvo matyti, kad pareiškimu Klaipėdos miesto apylinkės teismui pareiškėjai prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pastatai – sandėliai (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)) yra pastato – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), priklausiniai, ir tai, kad pastatų – sandėlių (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)), kaip gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), priklausinių 7/11 dalys nuosavybės teise priklauso G. L., R. R.-M., D. S., A. B., L. G., M. S., M. J.. 2017 m. gruodžio 1 d. nutartimi pareiškimas grąžintas pareiškėjams. Byla su atskiruoju skundu buvo išsiųsta į apeliacinės instancijos teismą. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos bylos iniciavimas patvirtino tai, kad pareiškėjams buvo suprantama, jog registro tvarkytojui 2016 m. rugpjūčio 3 d. pateiktų įrodymų neužteko pareiškėjų daiktinėms teisėms į ginčo nekilnojamojo turto objektus ir statinių kaip namo adresu (duomenys neskelbtini), priklausinius įregistravimui.

27. Apibendrindamas pareiškėjų pateiktus dokumentus, teismas konstatavo, kad su 2016 m. rugpjūčio 3 d. prašymu Klaipėdos filialui nebuvo pateikta dokumentų, kuriuose būtų nustatyta, jog realiai esantis statinys, stovintis kitoje namų valdoje, nuosavybės teise priklausė pareiškėjams ir buvo jiems nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto objekto priklausinys, t. y., pareiškėjai nepateikė teritoriniam registratoriui dokumentų, atitinkančių Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatas. Be to, pareiškėjų daiktinė teisė į nekilnojamojo turto objektus negalėjo būti registruota, nes iki šiol pats nekilnojamasis daiktas nėra įregistruotas.

28. Teismas pažymėjo, kad pripažinus, jog ginčijami Klaipėdos filialo 2016 m. rugpjūčio 19 d. ir 2016 m. rugpjūčio 22 d. Sprendimai teisėti ir pagrįsti, nebuvo teisinio pagrindo naikinti ginčijamą Komisijos sprendimą.

29. Teismas konstatavo, jog ginčijamuose individualiuose administraciniuose aktuose buvo aiškiai nurodyta, kodėl pareiškėjų prašymas negalėjo būti tenkinamas, nurodytos teisės aktų nuostatos, pagrindžiančios tokius sprendimus, taigi sprendimai negalėjo būti laikomi nemotyvuotais bei teisiškai nepagrįstais. Teismo vertinimu, iš pareiškėjų tiek skunde, tiek teismo posėdžio metu išreikštos pozicijos buvo matyti, kad jie aiškiai suvokė, kokių faktinių aplinkybių bei teisės aktų pagrindu yra grindžiami ginčijami sprendimai. Tai, kad pareiškėjų netenkina atsakovo bei Komisijos sprendimuose išdėstyti motyvai, nesudarė pagrindo teigti, jog jie neatitiko Viešojo administravimo įstatymo individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų.

30. Atsižvelgdamas į tai, jog ginčijami sprendimai pripažintini teisėtais ir pagrįstais, teismas nurodė, kad nebuvo teisinio pagrindo spręsti dėl pareiškėjų reikalavimo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus. Todėl šis reikalavimas taip pat teismo buvo atmestas kaip nepagrįstas.

31. Teismas taip pat buvo panaikino Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi taikytas reikalavimo užtikrinimo priemones, kuriomis buvo uždrausta atsakovui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui VĮ Registrų centrui atlikti veiksmus, susijusius su Nekilnojamojo turto registre (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) įregistruotais daiktais – gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), ir pastatais – sandėliais, bei uždrausta Nekilnojamojo turto kadastre pakeisti ir / arba panaikinti bet kuriuos duomenis apie pastatus – sandėlius.

III. 32. Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti pareiškėjų skundą, o jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, jog byla turėtų būti iš naujo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, pareiškėjai prašo grąžinti bylą Regionų apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

33. Pareiškėjai nurodo, kad nesutinka su teismo argumentais, jog ginčo atveju netaikomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimas Nr. 278, kuriuo yra patvirtintas Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašas (toliau – ir Nutarimas). Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad teismas siaurinamai aiškina Nutarimo taikymą. Nutarimas yra taikomas tiek iki 1991 m. pastatytiems, tiek iki 1991 m. įsigytiems statiniams. Nutarime nėra nustatyta, kad šiuos pastatus turi būti pastatę asmenys, kurie teikia prašymą registruoti statinius. Atsižvelgiant į iki 1991 m. galiojusią tvarką, pagal kurią iš esmės visi statiniai priklausė valstybei, pareiškėjų nuomone, Nutarimu buvo siekiama sureglamentuoti atvejus, kai pastatyti statiniai (paprastai pastatyti ir priklausę nuosavybės teise valstybei) registruojami kitų asmenų. Taigi, pirmosios instancijos teismas, pareiškėjų teigimu, nusprendęs, kad ginčo atveju Nutarimas netaikomas, nepagrįstai nevertino VĮ Registrų centre esančioje nekilnojamojo turto, registro Nr. (duomenys neskelbtini), byloje esančių įrodymų, kurie patvirtino faktą, kad ūkinis pastatas – sandėliai buvo namų (duomenys neskelbtini)priklausiniai ir, kad jie buvo pastatyti iki 1991 m.

34. Pareiškėjai nurodo, kad teismo aiškinimas, jog ūkinis pastatas – sandėliai yra sudegusio statinio dalys ir nėra statinio laikančių konstrukcijų, neatitinka statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 8.5 punkto nuostatų, kurios reglamentuoja, kada statinys laikomas visiškai sugriuvusiu, sunaikintu ar nugriautu.

35. Pareiškėjai pažymi, kad Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko 2017 m. vasario 7 d. išraše pateikti duomenys patvirtina, jog duomenys apie nekilnojamojo turto objektus – statinius – sandėlius yra įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą, taip pat jie patvirtina, kad yra nebaigta nuosavybės teisių į šiuos nekilnojamojo turto objektus registravimo procedūra. Pareiškėjai nesutinka, kad VĮ Registrų centro duomenų banke gali egzistuoti skirtingo turinio duomenys apie nekilnojamojo turto objektus ir kad jie gali būti vertinami skirtingai. Taigi, pareiškėjų nuomone, dokumentai, patvirtinantys, jog ūkinis pastatas – sandėliai, yra namų (duomenys neskelbtini)priklausiniai, yra VĮ Registrų centre esančioje nekilnojamojo turto, registro Nr. (duomenys neskelbtini), byloje. Pareiškėjai nurodo, kad neturi galimybių pateikti jokių kitų papildomų dokumentų, kadangi byla yra perduota spręsti administraciniam teismui, būtent šis teismas ir turi spręsti klausimą dėl ūkinio pastato – sandėlių kaip namų (duomenys neskelbtini) priklausinių statuso ir tokiu būdu išspręsti tarp pareiškėjų ir atsakovo kilusį ginčą iš esmės. Be to, ūkinio pastato – sandėlių, buvimas kitiems asmenims nuomojamame valstybinės žemės sklype nereiškia, jog ūkinis pastatas –sandėliai, negali būti laikomi namo (duomenys neskelbtini) priklausiniais.

36. Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo Komisijos 2016 m. spalio 12 d. Sprendimo turinio, o padarė išvadą, jog pripažinus teisėtais atsakovo sprendimus, nėra pagrindo naikinti Komisijos sprendimą. Pareiškėjai prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas panaikinti Komisijos sprendimą, remiantis pareiškėjų skunde išdėstytais motyvais.

37. Atsakovas Klaipėdos filialas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

38. Atsakovo nuomone, Regionų apygardos administracinis teismas išsamiai išnagrinėjo administracinę bylą, visapusiškai ir objektyviai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Atsakovas nurodo, kad Klaipėdos filialas savo motyvus šioje byloje yra išsamiai išdėstęs pateiktame 2017 m. rugsėjo 26 d. atsiliepime Nr. (4.4.2.)KLS-1268 ir juos palaiko, o apeliaciniame skunde pareiškėjai naujų argumentų nepateikė.

39. Tretieji suinteresuoti asmenys L. V., R. V., V. Č., J. M. atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra pagrįstas, kadangi teismas visapusiškai ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės bei proceso teisės normas.

40. Tretieji suinteresuoti asmenys papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad: 1) bylos medžiagoje esanti istorinė medžiaga yra archyvas, kurio buvimas ir turinys niekaip neįrodo ir nekonkretizuoja, kas, kokiomis dalimis ir kokiu nekilnojamuoju turtu naudojosi, ar disponavo. Iš archyvinės medžiagos galima daryti išvadą, kad statiniai buvo inventorizuoti, tačiau nėra patvirtintų duomenų, kad jie buvo registruoti kaip nekilnojamojo turto objektai; 2) sugretinus į bylą pateiktus archyvinius duomenis apie buvusius statinius su esamais žemės sklypų planais matyti, kad pareiškėjai klaidingai interpretuoja istorinę informaciją, pateikia tikrovės neatitinkančius faktus apie buvusių pagalbinių statinių naudotojų skaičių tam, kad pagrįstų savo tariamai teisėtai turimą teisę į nuosavybę. Nebeįmanoma atstatyti buvusios padėties, kai stovėjo pagalbiniai, šiuo metu sunykę statiniai, o mėginant tai daryti, būtų pažeisti teisėti trečiųjų asmenų interesai; 3) tariami priklausiniai, kuriuos pageidautų įregistruoti pareiškėjai, nebuvo identifikuoti ir užfiksuoti butų privatizavimo metu, nes ir 1992 m., kaip ir šiuo metu, faktiškai neatitiko registruotinam statiniui keliamų reikalavimų, buvo sunykę, sunaikinti gaisro; 4) tuo metu, kai pareiškėjai privatizavo pagrindinius daiktus, visi iš jų mažiausiai vienerius metus jau nesinaudojo tariamais priklausiniais, nes jie buvo sunaikinti gaisro; 5) nurodomas detalusis planas ne patvirtina esamų statinių buvimą, kaip teigia pareiškėjai, o priešingai – paneigia, nes nustato galimą statybos sprendinį toje vietoje statyti naują statinį. Šis pareiškėjų nurodomas argumentas yra priešingas kitiems pareiškėjų argumentams, kildinamiems iš archyvinių dokumentų, nes detaliajame plane pateikiamas leistinos naujos statybos brėžinys net teoriškai nesutampa su pareiškėjų pateiktu archyvinių dokumentų duomenimis apie buvusių pagalbinių pastatų ribas.

41. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

42. NŽT nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo visas reikšmingas bylai aplinkybes, rašytinius įrodymus, teisingai taikė ir aiškino teisės aktus, teismų praktiką, t. y. visiškai atskleidė bylos esmę, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 43. Nuo 2019 m. kovo 1 d. įsigaliojus naujai valstybės įmonės Registrų centro struktūrai ir nelikus VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo, t. y. atsakovo nagrinėjamoje byloje, atsakovu šioje byloje įtraukiama valstybės įmonė Registrų centras (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 54 str. 1 d.).

44. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. (4.6.10.) RS-979, VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. (4.6.10.) RS-983 ir VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2016 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. spr1-245, teisėtumo ir pagrįstumo.

45. Pareiškėjai 2016 m. rugpjūčio 3 d. prašymu kreipėsi į VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą prašydami: 1) įregistruoti statinius, esančius (duomenys neskelbtini); 2) minėtus statinius įregistruoti kaip gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), priklausinį; 3) įregistruoti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų savininkų G. L., R. R.-M., D. S., A. B., L. G., M. S., M. J. nuosavybės teises (po 1/11 dalį) į minėtus nekilnojamuosius daiktus.

46. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas ginčijamu 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu netenkino prašymo įrašyti ginčo nekilnojamuosius daiktus į Nekilnojamojo turto kadastrą, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsnio 4 punktu, nes, atsakovo teigimu, nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla neatitiko nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių.

47. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas 2016 m. rugpjūčio 22 d. Sprendimu netenkino pareiškėjų prašymo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre pareiškėjų nuosavybės teises į ginčo nekilnojamąjį daiktą (pagalbinį ūkinį pastatą), kadangi yra priimtas 2016 m. rugpjūčio 19 d. Sprendimas atsisakyti šį nekilnojamąjį daiktą įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą, be to, Nekilnojamojo turto registre nėra duomenų, kad pareiškėjai būtų įgiję nuosavybės teises į minėtą nekilnojamąjį daiktą. Šiame sprendime nurodyta, jog jis yra priimtas vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 2 punktu.

48. Pareiškėjai minėtus VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo sprendimus apskundė Centriniam registratoriui, kuris 2016 m. spalio 12 d. sprendimu paliko galioti VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2016 m. rugpjūčio 19 d. ir 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimus.

49. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 2 dalis nustato, kad prašymą įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti pateikia nekilnojamojo daikto savininkas ar patikėjimo teise valdantis nekilnojamąjį daiktą asmuo, išskyrus šio įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje ir Žemės įstatymo 22 straipsnio 6 dalyje nustatytus atvejus, kai Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys Kadastro nuostatuose nustatyta tvarka keičiami atitinkamai minėtuose straipsniuose nurodytų institucijų teikimu ar asmenų prašymu.

50. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsnio 1 punktas nustato, kad kadastro tvarkytojas atsisako įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma, jog asmenys, padavę prašymą, neturėjo teisės jį paduoti.

51. Pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nuostatas Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojas, spręsdamas prašymą dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą privalo, visų pirma patikrinti, ar asmuo turi teisę tokį prašymą paduoti, t. y. ar prašymą padavęs asmuo yra nekilnojamojo daikto savininkas ar patikėjimo teise valdantis nekilnojamąjį daiktą asmuo. Nustačius, jog asmuo, padavęs prašymą įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, neturi teisės tokį prašymą paduoti, nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos atitikties Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo reikalavimams vertinimas nėra būtinas.

52. Nors pareiškėjai 2016 m. rugpjūčio 3 d. prašyme dėl nekilnojamojo daikto ir nuosavybės teisų į jį registravimo, pateiktame VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui, nurodė, jog nekilnojamasis daiktas (pagalbinio ūkinio pastato pamatai), kurio duomenis prašoma įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą, yra namo, esančio (duomenys neskelbtini) priklausiniai, tačiau kadastro tvarkytojui nepateikė jokių dokumentų patvirtinančių, kad pareiškėjai yra nekilnojamojo daikto (pagalbinio ūkinio pastato pamatų) savininkai. Pareiškėjams nepateikus Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojui dokumentų apie tai, kad jie yra nekilnojamojo daikto, kurio kadastro duomenis prašė įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą, savininkai, buvo pagrindas atsisakyti minėtus duomenis įrašyti vadovaujantis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsnio 1 punktu.

53. Ginčijamame VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2016 m. rugpjūčio 19 d. Sprendime nurodytos aplinkybės, susijusios su pareiškėjų pateiktos kadastrinių matavimų bylos atitiktimi teisės aktams, reglamentuojantiems jos suformavimo tvarką, yra perteklinės ir neturi jokios teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija šių minėtame atsakovo sprendime išdėstytų aplinkybių nevertina.

54. Nors atsakovas, priimdamas ginčijamą 2016 m. rugpjūčio 19 d. Sprendimą taikė ne tą teisės normą, kurią privalėjo taikyti, tačiau, nuspręsdamas netenkinti pareiškėjų prašymo įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, iš esmės priėmė pagrįstą sprendimą, todėl naikinti šį atsakovo sprendimą nėra pagrindo.

55. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalis nustato, kad prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą paduoda jį įgijęs asmuo, o kai registruojamos kitos daiktinės teisės, taip pat šių teisių į nekilnojamuosius daiktus suvaržymai, – šių teisių turėtojas arba asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, jog kartu su prašymu turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog dokumentai, kurių pagrindu patvirtinamos, atsiranda, baigiasi, perleidžiamos ar suvaržomos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, turi atitikti teisės aktų reikalavimus, juose turi būti įregistravimui Nekilnojamojo turto registre būtini duomenys.

56. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnis nustato, kad daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami Nekilnojamojo turto registre, yra: 1) valstybės institucijos sprendimas; 2) teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis; 3) įstatymų nustatytų institucijų ar pareigūnų sprendimas areštuoti turtą, o įsigaliojus Turto arešto aktų registro įstatymui – turto arešto aktų registro dokumentai; 4) nekilnojamojo daikto savininko santuokos, ištuokos, vardo, pavardės pakeitimo, mirties liudijimas; 5) paveldėjimo teisės liudijimas; 6) teismo pranešimas apie civilinės bylos dėl nekilnojamojo turto registre įregistruoto nekilnojamojo daikto teisinio statuso iškėlimą; 7) rašytiniai sandoriai; 8) nekilnojamojo daikto pardavimo varžytynėse, aukcione sutartis (aktas); 9) kitų valstybės kadastrų ir registrų dokumentai; 10) kiti įstatymų nustatyti dokumentai.

57. Pareiškėjai kartu su 2016 m. rugpjūčio 3 d. prašymu dėl nuosavybės teisių registravimo Nekilnojamojo turto registre pateikė nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą, dokumentus iš VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), kadastro bylos, rengiamo detaliojo plano sprendinių planą. Šiuose dokumentuose nėra duomenų apie pareiškėjų nuosavybės teisių į ginčo nekilnojamąjį daiktą (pagalbinį ūkinį pastatą) atsiradimą, todėl šie dokumentai pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio nuostatas nėra teisinis pagrindas įregistruoti Nekilnojamojo turto registre pareiškėjų nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą (pagalbinį ūkinį pastatą). Todėl VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu pagrįstai netenkino pareiškėjų prašymo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre pareiškėjų nuosavybės teises į ginčo nekilnojamąjį daiktą (pagalbinį ūkinį pastatą).

58. Taigi, nesant pagrindo naikinti VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2016 m. rugpjūčio 19 d. ir 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimus, VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija, išnagrinėjusi ginčą ikiteismine tvarka, 2016 m. spalio 12 d. sprendimu pagrįstai netenkino pareiškėjų skundo. Nepanaikinus teritorinio registratoriaus sprendimų, kuriais buvo išspręstas pareiškėjų 2016 m. rugpjūčio 3 d. prašymas dėl nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį registravimo, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą įregistruoti ūkinį pastatą kaip namo, esančio (duomenys neskelbtini), priklausinį ir pareiškėjų nuosavybės teises į šį pastatą.

59. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų G. L., R. R.-M., D. S., A. B., L. G., M. S. ir M. J. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys