2017-09-13 Nr. AB-16579-3-65-3-00223-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eAS-767-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00223-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. rugsėjo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. Ž. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos karių ir pareigūnų valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. Ž. (toliau – ir pareiškėja) skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, (toliau – ir atsakovas) priteisti 551,20 Eur neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatų taikymo.

Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, nurodydama, kad po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo, kuriuo Laikinojo įstatymo nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), tikėjo, jog valstybė gera valia išmokės sumažintą pensijos dalį, tą žiniasklaidos priemonėse nuolat žadėjo politikai, kas ją dezinformavo ir paskatino neskubėti ginti savo teisių.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi atsisakė atnaujinti terminą pareiškėjos V. Ž. skundui paduoti ir jos skundą atsisakė priimti.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), ir pažymėjo, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Iš bylos medžiagos nustatęs, kad paskutinė sumažinta valstybinė pensija pareiškėjai buvo mokama 2013 m. gruodžio mėnesį, o pareiškėja su skundu į teismą kreipėsi tik 2017 m. liepos 11 d., padarė išvadą, kad pareiškėja praleido 3 metų procesinį terminą skundui paduoti.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 30 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgė į LVAT praktiką bylose dėl praleisto termino atnaujinimo.

Atsižvelgęs į pareiškėjos nurodytas aplinkybes, jog atsakovo atstovė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės), mažinant valstybines pensijas, įstatymų leidėjui nustatyta pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Konstitucinis Teismas savo 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ne daugiau nei 20 procentų nelaikytinas valstybinės pensijos sumažinimu dideliu mastu. Taigi, Konstitucinis Teismas įpareigojo nustatyti kompensavimo mechanizmą ne dėl visų sumažintų valstybinių pensijų, todėl pareiškėja negalėjo turėti pagrįsto lūkesčio, jog neišmokėta pensijos dalis galėtų būti kompensuojama. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėja po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo iki pat 2017 metų (skundo teismui padavimo) nėra kreipusis į valstybinę pensiją jai mokėjusią instituciją dėl neišmokėtos pensijos dalies kompensavimo. Tai rodo, kad pareiškėja į teismą kreiptis delsė nepateisinamai ilgai.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad terminą skundui paduoti pareiškėja praleido ne dėl objektyvių priežasčių, o dėl savo pačios aplaidumo, nerūpestingumo, t. y. be svarbių priežasčių, todėl šio termino neatnaujino.

III. Pareiškėja V. Ž. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 2 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi ir dėsto tas pačias aplinkybes dėl praleisto termino atnaujinimo, kaip ir prašyme atnaujinti skundo padavimo terminą, pateiktame pirmosios instancijos teismui.

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis, remiantis LVAT praktika, jog praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo priežastys turi būti tikrai svarbios, ekstraordinarios.

Atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas galėjo sąlygoti (faktiškai ir sąlygojo) masinius pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavėjų skundus administraciniams teismams dėl neteisėtai neišmokėtų pensijos dalių grąžinimo. Nurodo, jog ji turėjo pagrindą tikėtis, kad valstybė protingais terminais nustatys teisinį mechanizmą neteisėtai neišmokėtos pensijos dalims kompensuoti. Pareiškėjos teigimu, kreipimasis į teismą nedelsiant nagrinėjamu atveju būtų buvęs tam tikras piktnaudžiavimas procesu. Pabrėžia, jog atsakovas pareiškėjos atžvilgiu ignoravo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, todėl ji buvo suklaidinta dėl būtinumo kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.

Pasak pareiškėjos, pirmos instancijos teismas, nagrinėdamas jos prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, sprendė ir dėl paties skundo pagrįstumo iš esmės, nurodydamas, kad Konstitucinis Teismas nurodytu 2012 m. vasario 6 d. nutarimu nepripažino prieštaraujančia Konstitucijai Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, kuria pareiškėja grindžia savo reikalavimus, nors spręsdamas dėl praleisto termino atnaujinimo, teismas turėjo atsižvelgti tik į jo praleidimo priežasčių svarbą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 2 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta atnaujinti praleistą terminą pareiškėjos V. Ž. skundui paduoti ir skundą atsisakyta priimti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą, pareiškimą) atsisakoma priimti, jei praleistas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas ir šis terminas neatnaujinamas. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai V. Ž. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėja apie jos teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavusi pirmą pagal Laikinojo įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėja kreipėsi tik 2017 m. liepos 11 d., taigi praleidusi minėtą 3 metų terminą.

ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties, ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja skundą teismui padavė praėjus beveik 5 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.), procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas jau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 3 metams.

Šioje vietoje svarbu įvertinti tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 akcentavo, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, žinodama (turėdamas žinoti) apie jai taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tuo tarpu skundo padavimas 2017 m. liepos 11 d., ir jos nurodytos aplinkybės, kad ji tikėjosi, jog valstybė gera valia išmokės sumažintą pensijos dalį, tą žiniasklaidos priemonėse nuolat žadėjo politikai, kas ją dezinformavo ir paskatino neskubėti ginti savo teisių, teisėjų kolegijos vertinimu, nelaikytinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Atsižvelgdama į aptartą teismų praktiką, įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėja kreipėsi tik 2017 m. liepos 11 d., ir tai, kad prašydama atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą pareiškėja nenurodė aplinkybių, kurios galėtų būti laikomos išskirtinėmis, svarbiomis, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, nes pareiškėja nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą.

Įvertinusi skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus, teisėjų kolegija mano, kad teismas, spręsdamas praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą, neturėjo pasisakyti dėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo taikymo, todėl šie pirmosios instancijos teismo motyvai iš 2017 m. rugpjūčio 2 d. nutarties šalintini.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja terminą skundui paduoti praleido dėl subjektyvių, nuo jos valios ir veiksmų (neveikimo) priklausiusių priežasčių, kurios negali būti pripažintos išimtinėmis, ekstraordinariomis, svarbiomis. Pirmosios instancijos teismas, neatnaujinęs skundo padavimo termino ir dėl to atsisakęs priimti V. Ž. skundą, priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurios atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 2 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. Ž. atskirąjį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė