2017-12-06 Nr. AB-22896-3-61-3-02464-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2889-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02464-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad atskirais laikotarpiais nuo 2013 m. liepos 28 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K nepriimtinomis ir žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas: perpildytose kamerose, kurių plotas neatitiko minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimų; sanitarinis mazgas kamerose neturėjo atskiros ventiliavimo sistemos ir nebuvo izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos, sanitariniame mazge esantis asmuo buvo matomas kitiems asmenims, todėl atliekant gamtinius reikalus buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, be to, kamerose nuolat tvyrodavo blogas kvapas; nesuremontuotose kamerose, kuriose nuo lubų krisdavo tinkas, sienos – apipelijusios, grindys padengtos senu ir trupančiu betono sluoksniu; kamerose nebuvo ventiliacijos; kamerose nebuvo spintelių drabužiams ir kitiems daiktams susidėti, taip pat kėdžių, todėl reikėdavo valgyti sėdint lovoje; pareiškėjas buvo patalpintas į rūkančių asmenų kamerą, nors jis pats yra nerūkantis asmuo, pranešęs apie šią aplinkybę administracijai, pareiškėjas buvo perkeltas į karantino kamerą, kurioje laikymo sąlygos buvo dar blogesnės (kamera buvo perpildyta, joje nebuvo langų, kameroje laikėsi minusinė temperatūra, kameros sienos ir lubos buvo supelijusios, dėl nuo gyvenamosios patalpos neizoliuoto sanitarinio mazgo kameroje tvyrojo nemalonus kvapas) ir šioje kameroje jis buvo laikomas tol, kol sutiko grįžti į ankstesnę rūkančių asmenų kamerą (laikymas karantino kameroje iš viso truko 8 dienas); tiekiamas maistas buvo neskanus, nuo jo pykindavo ir skaudėdavo pilvą. Pareiškėjas nurodė, kad dėl tokių laikymo sąlygų jis patyrė dvasinį sukrėtimą, depresiją, nukrito svoris, atsirado galvos skausmai, pablogėjo savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, tapo dirglus, prarado pasitikėjimą savimi, pradėjo jausti baimę aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 50–56) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašė teismo priteisti iš pareiškėjo 2,40 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

4. Paaiškino, kad pareiškėjo keliami reikalavimai yra nepagrįsti. Atkreipė dėmesį, kad atskirais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose pilnai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų reikalavimų ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Dėl nurodytų aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas normines ribas, tačiau stengiamasi, kad tokiomis sąlygomis asmenys būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras.

5. Dėl kamerų inventoriaus paaiškino, kad visose kamerose yra taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų, taburečių ir kitų baldų. Priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Taisyklės), nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Dėl kamerų būklės ir švaros palaikymo kamerose paaiškino, kad už kamerų švarą ir tvarką yra atsakingi patys suimtieji / nuteistieji, kuriems švarai kamerose palaikyti išduodamas reikalingas inventorius. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir turimus materialinius resursus. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo, privatumo užtikrinimo ir kt. skundo argumentų paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkto reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

6. Pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Pareiškėjas neįrodė žalos atsiradimo dėl Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų fakto, todėl nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui I. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 115 Eur kompensaciją neturtinei žalai atlyginti. Likusią skundo reikalavimo dalį atmetė.

8. Teismas pažymėjo, kad byloje spręstinas ginčas dėl reikalavimo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Lukiškių TI-K, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.

9. Iš teismui pateiktame skunde nurodytų aplinkybių ir motyvų matyti, kad pareiškėjas savo reikalavimą iš esmės grindžia tuo, kad atskirais laikotarpiais nuo 2013 m. liepos 28 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d. Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, nes vienam asmeniui kamerose tenkantis minimalus plotas neatitiko teisės aktuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimų, sanitarinis mazgas kamerose nebuvo izoliuotas nuo bendros gyvenamosios patalpos ir kt. Atsakovo atstovo Lukiškių TI-K į bylą pateiktoje medžiagoje (atsiliepime į skundą ir jo prieduose) esantys duomenys patvirtino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. iki 2013 m. spalio 6 d. Atsakovo atstovo atsiliepimas į skundą, kuriame nurodoma, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. iki 2013 m. spalio 6 d., pareiškėjui buvo įteiktas 2016 m. rugpjūčio 30 d. (b. l. 91, 93). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas savo skunde suformulavo prašymą teismui išreikalauti iš Lukiškių TI-K skundo nagrinėjimui reikalingą medžiagą, taip pat į tai, kad pareiškėjas, gavęs atsakovo atstovo atsiliepimą į skundą, nepatikslino laikotarpio, už kurį prašė priteisti jam padarytą neturtinę žalą, darė išvadą, kad pareiškėjas, skunde teismui nurodydamas periodą, už kurį prašė priteisti jam padarytą neturtinę žalą (atskirais laikotarpiais nuo 2013 m. liepos 28 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d.), padarė rašytinį apsirikimą netiksliai nurodydamas laikymo Lukiškių TI-K periodą, todėl laikė, kad šioje byloje laikotarpis, už kurį nagrinėjamas pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumo ir teisėtumo klausimas yra nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. iki 2013 m. spalio 6 d.

10. Teismas rėmėsi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, 6.250 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad sprendžiant ginčą būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo skunde nurodytu atveju.

11. Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su patalpų plotu, teismas rėmėsi Įsakymo 1.3.1 punktu, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

12. Atsakovo atstovo teismui pateikta informacija patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. iki 2013 m. spalio 6 d. pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 13 d., 2013 m. rugsėjo 14 d., 2013 m. rugsėjo 15 d. – 2013 m. rugsėjo 25 d., 2013 m. rugsėjo 26 d. – 2013 m. rugsėjo 29 d., 2013 m. rugsėjo 30 d., 2013 m. spalio 2 d. – 2013 m. spalio 6 d. dienomis (iš viso – 23 dienos) buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas neatitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodytos minimalios vertės.

13. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumas nagrinėjamoje skundo dalyje konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas atskirais laikotarpiais buvo laikomas Lukiškių TI-K Įsakymo 1.3.1 punkto reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Todėl pareiškėjo skundo reikalavimų dalis, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, pasireiškusių pažeidžiant teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkančias gyvenamojo ploto normas, iš esmės yra pagrįsta.

14. Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu, teismas rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.5 punktu, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktu ir pažymėjo, kad teisės aktuose įtvirtintas reikalavimas, kad sanitarinis mazgas būtų įrengtas atskiroje patalpoje, jame turi būti įrengta atskira nuo kameros vėdinimo sistema. Atsakovo atstovas nepagrįstai nurodė, kad teisės aktai nenumato reikalavimo įrengti kamerose sanitarinio mazgo kabinos, be to, tokie atsakovo atstovo teiginiai prieštarauja ir teismų praktikai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-176/2013 ir kt.).

15. Atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodoma, kad Lukiškių TI-K kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara (b. l. 50–56). Aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą įvertinęs byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, t. y. kad kamerose sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas atskiroje patalpoje, teismas pripažino, kad Lukiškių TI-K kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko teisės aktuose (Eksploatavimo taisyklių 16.5 p., Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 p.) nustatytų reikalavimų ir tuo buvo pažeistos pareiškėjo teisės, todėl skundo reikalavimų dalis, kuria neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, pasireiškusių netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, pripažinta pagrįsta.

16. Nagrinėjamu atveju konstatavus teisės aktų dėl tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimų pažeidimą, pareiškėjo argumentai dėl atskiros sanitarinio mazgo ventiliacijos sistemos nebuvimo atskirai nenagrinėti.

17. Dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės grindžiamos ne teismui teikiamais įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais.

18. Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b. l. 59–82) turinio matyti, kad kameroje Nr. 121 Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimas atliktas 2013 m. gruodžio 18 d., kameroje Nr. 182 patikrinimas atliktas 2013 m. gegužės 7 d. ir 2013 m. gegužės 9 d., ir atliktų patikrinimų metu nustatyta, jog šių kamerų būklė atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Kitose kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K (kameros Nr. 108, 195, 290), Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimai nebuvo atliekami. Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų turinio matyti, kad patikrinimai dėl sąlygų tam tikrose kamerose atliekami pagal gautus skundus. Ši aplinkybė leido daryti išvadą, kad pareiškėjas dėl kamerų, kuriose buvo laikomas, galimai netinkamos būklės neteikė skundų Lukiškių TI-K administracijai, t. y. neprašė pagerinti jo laikymo sąlygų. Šiuo metu kamerų Nr. 108, 121, 182, 195, 290 būklės pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu nėra galimybės nustatyti. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl galimai netinkamo kamerų įrengimo (inventoriaus trūkumo) ir netinkamos maisto kokybės teikė skundus Lukiškių TI-K administracijai. Dėl pareiškėjo teiginio, kad jis buvo laikomas vienoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, teismas pasisakė, kad iš byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos turinio matyti, jog medicininės apžiūros metu pareiškėjas tiksliai nenurodė, jog jis yra nerūkantis asmuo (b. l. 13–48). Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui pateikus prašymą Lukiškių TI-K administracijai perkelti jį į nerūkančių asmenų kamerą, Lukiškių TI-K pareigūnai specialiai pablogino pareiškėjo laikymo sąlygas perkeldami jį į blogesnės būklės kamerą.

19. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad atsakovo veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su netinkama kamerų būkle, netinkamu kamerų įrengimu, pareiškėjo laikymu vienoje kameroje kartu rūkančiais asmenimis ir netinkamos kokybės maistu, nėra nustatytas.

20. Teismo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 23 dienas buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų (kamerose, kurių plotas neatitiko minimalaus vienam asmeniui nustatytų ploto reikalavimų ir kuriose sanitarinis mazgas įrengtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus), sudarė pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad byloje esančios I. V. asmens sveikatos istorijos duomenys nesudaro pagrindo teigti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K pareiškėjui kilo tokių neigiamų padarinių, kurie būtų negrįžtamai paveikę jo psichinės ir fizinės sveikatos būklę (b. l. 13–48). Teismas, įvertinęs I. V. patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 115 Eur (5 Eur x 23 d.) suma yra protingo dydžio neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašomos priteisti 10 000 Eur sumos neturtinės žalos atlyginimui nelaikė adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

21. Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teismas pažymėjo, kad atsakovo Lietuvos valstybės atstovas atsiliepime prašė priteisti iš pareiškėjo 2,04 Eur išlaidų, patirtų rengiant teismui pateiktos medžiagos kopijas. Teismas sprendė, kad šiuo atveju atsakovo atstovas nepateikė teismui jokio dokumento, įrodančio patirtų išlaidų pagrįstumą, todėl prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkintas.

III. 22. Pareiškėjas I. V. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 126–127), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

22.1. Nurodo, jog Lukiškių TI-K buvo laikomas tiek, kiek nurodė skunde, o ne kiek nurodė atsakovo atstovas atsiliepime. Dėl to teismas apskaičiavo per trumpą laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, nes pareiškėjas netinkamomis sąlygomis buvo laikomas 165 dienas.

22.2. Teismas, skaičiuodamas asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro kameros gyvenamojo ploto neišskaičiavo sanitarinio mazgo užimamo ploto. Be to, didelę kameros dalį užima joje esantys baldai.

22.3. Teismas neatsižvelgė, jog pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors buvo pateikęs prašymą būti laikomas su nerūkančiais. Atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl pelėsio buvimo, drėgmės, šalčio, netinkamo maisto.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

24. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų atlyginimo.

26. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 115 Eur kompensaciją neturtinei žalai atlyginti. Likusią skundo reikalavimo dalį atmetė.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, jog teismas neteisingai apskaičiavo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį.

28. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

29. Administracinių teismų praktika, pagal kurią įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai, be kita ko, grindžiama Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija. EŽTT tokiose bylose atidžiai atsižvelgia į objektyvius sunkumus, kuriuos patiria pareiškėjas, rinkdamas įrodymus tam, kad pagrįstų savo teiginius, susijusius su kalinimo sąlygomis. Dėl įkalinimo įstaigų režimui būdingų apribojimų negalima realistiškai tikėtis, kad įkalintieji pateiks savo kamerų nuotraukas ar pateiks tikslius jų ploto, temperatūros ar apšvietimo matavimų duomenis. Vis dėlto pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jų skundus (pvz., kartu kalinčio asmens rašytinius paaiškinimus ar, kai įmanoma, nuotraukas) (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08). Todėl bylose, susijusiose su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis, neįmanoma pritaikyti principo affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti), nes prieigą prie informacijos, galinčios pagrįsti ar paneigti kaltinimus, paprastai turi tik atsakovas (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje Olszewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 21880/03), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 2011 m. sausio 11 d. sprendimą byloje Hacioglu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 2573/03).

30. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016, 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015, 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93), 426 p.).

31. Taip pat pažymėtina, kad valstybės institucijos turi pagrįsti, dėl kokių priežasčių negali pateikti įrodymų, o argumentas, kad dokumentai buvo sunaikinti praėjus tam tikram laiko tarpui, negali pateisinti įrodymų nepateikimo ir atleisti nuo pareigos įrodyti tam tikrus faktus (žr., pvz., EŽTT 2013 m. spalio 24 d. sprendimą byloje Shcherbakov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34959/07), 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą byloje Gultyayeva prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 67413/01), 2009 m. vasario 10 d. sprendimą Novinskiy prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 11982/02).

32. Šiuo atveju pareiškėjas konkrečiai nurodė, jog nuo 2013 m. liepos 28 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, kadangi nebuvo užtikrina minimali vienam asmeniui tenkanti kamerų ploto norma, buvo pažeisti higienos normų reikalavimai. Atsakovas, atsiliepime pateikdamas duomenis dėl pareiškėjo apgyvendinimo ginčo laikotarpiu, be kita ko, nurodė, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. iki 2013 m. spalio 6 d. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas savo skunde suformulavo prašymą teismui išreikalauti iš Lukiškių TI-K skundo nagrinėjimui reikalingą medžiagą, taip pat į tai, kad pareiškėjas, gavęs atsakovo atstovo atsiliepimą į skundą, nepatikslino laikotarpio, už kurį prašė priteisti jam padarytą neturtinę žalą, darė išvadą, kad pareiškėjas, skunde teismui nurodydamas periodą, už kurį prašė priteisti jam padarytą neturtinę žalą, padarė rašymo apsirikimą netiksliai nurodydamas laikymo Lukiškių TI-K periodą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su minėta teismo išvada nesutinka, nurodydamas, jog skunde laikotarpį, kada buvo laikomas Lukiškių TI-K įvardijo tiksliai ir jokio rašymo apsirikimo skunde nebuvo.

33. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju laikotarpis, kada pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, yra iš esmės pagrindinis kriterijus, sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo išsiaiškinti tikslų pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį. Teismas turėjo įvertinti pareiškėjo skundo teiginius, kurie prieštaravo atsakovo atstovo atsiliepime pateiktiems duomenims. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų iš Lukiškių TI-K registrų, kuriose atsispindėtų, kada pareiškėjas buvo etapuojamas į Lukiškių TI-K, pareiškėjo laikymo minėtoje įkalinimo įstaigoje laikotarpiai. Dėl šių priežasčių spręstina, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo teisės aktuose ir teismų praktikoje suformuotomis taisyklėmis dėl įrodinėjimo proceso panašaus pobūdžio bylose, priėmė sprendimą neįvertinęs visų reikšmingų aplinkybių.

34. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių (ABTĮ 86 str. 2 d.), jų visapusiškai ir objektyviai neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis, pažeidė ABTĮ 56 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. netinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 146 str. 1 d.), o šį pažeidimą ištaisyti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nėra galimybės. Taigi, vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl, siekiant garantuoti teisingo teismo sprendimo priėmimą, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo ištirti bei įvertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius