2018-09-12 Nr. AB-15624-3-61-3-01317-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-864-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01317-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. N. (H. N.) skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas H. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSD, Departamentas, atsakovas) neišmokėtą 5 389,05 Eur darbo užmokesčio dalį už laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio mėn. iki 2015 m. gegužės mėn. dirbtą viršvalandinį darbą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dirba Departamento Asmenų apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos skyriuje (toliau – ir Skyrius) vyresniojo specialisto pareigose. Pareiškėjo nuomone, atsakovas 2013 m. balandžio mėn.–2015 m. gegužės mėn. laikotarpiu pažeidė jo teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą, t. y. netinkamai taikė ir aiškino teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias darbo laiką, dėl to netinkamai atliko pareiškėjo darbo laiko apskaitą – neapskaitė viršvalandinio darbo ir už jį neapmokėjo.

3. Pareiškėjo teigimu, ginčo laikotarpiu atsakovas pareiškėjo atžvilgiu nepagrįstai taikė iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, nes įstaigai nustatytos funkcijos, kurias vykdė pareiškėjas, de facto buvo vykdomos pertraukiamai, t. y. nebuvo vienos Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 29 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos taikyti iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normą. Pažymėjo, jog darbas buvo organizuojamas pamainomis, tačiau nakties metu nei viena pamaina, nei vienas pareigūnas nustatytų funkcijų nevykdė (nebuvo naktinės pamainos). Funkcijos buvo vykdomos tik dienos metu. Taigi funkcijos buvo vykdomos pertraukiamai. Pareiškėjas skunde rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015, kurioje, pareiškėjo teigimu, nustatytos faktinės aplinkybės yra analogiškos pareiškėjo atžvilgiu nustatytoms faktinėms aplinkybėms, ir toje situacijoje teismas pripažino, kad pareiškėjui nepagrįstai buvo taikoma iki 48 valandų per savaitę darbo laiko norma. Pareiškėjas, vadovaudamasis minėtu teismo išaiškinimu, teigė, kad atsakovas 2013 m. balandžio mėn.–2015 m. gegužės mėn. laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu nepagrįstai taikė iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, nors tam nebuvo teisinio pagrindo. Nepagrįstai taikydamas didesnę savaitės darbo laiko normą, atsakovas netinkamai vykdė darbo laiko apskaitą – neapskaitė viršvalandinio darbo laiko ir už jį neapmokėjo, dėl to susidarė darbo užmokesčio nepriemoka.

4. Pareiškėjo skaičiavimu, atsižvelgiant į darbo laiko apskaitos žiniaraščius, jis nuo 2013 m. balandžio mėn. iki 2015 m. gegužės mėn. įskaitytinai dirbo 555 val. viršvalandžių, 40 val. darbo laiko normą viršijusias valandas skaičiuodamas per bet kurį 7 dienų laikotarpį.

5. Pareiškėjas teismo posėdyje papildomai nurodė, kad pietų pertraukos nebuvo numatytos. Būdavo atvejai, kai, vykstant į objektą, pavykdavo papietauti, o būdavo atvejų, kai per pamainą papietauti nebuvo galimybės. Pažymėjo, kad Departamento saugomų objektų praėjimo kontrolės informacinės sistemos (toliau – ir SOPKIS) duomenys neatspindi realios situacijos, kadangi, išvykus tarnybiniu automobiliu, išvykimai SOPKIS nebuvo fiksuojami.

6. Atsakovas pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

7. Atsiliepime nurodė, kad iš Skyriaus darbo laiko apskaitos žiniaraščių bei darbo ir budėjimo grafikų (nuo 2013 m. balandžio mėn. iki 2015 m. gegužės mėn.) matyti, jog pareiškėjas Departamente, nepertraukiamai vykdančiame Vadovybės apsaugos įstatymo nustatytą saugomų asmenų apsaugos 24 valandas per parą funkciją, dirbo pamaininį darbą, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį), neviršijantį 48 valandų darbo laiko normos. Susidariusi teisinė ir faktinė situacija patenka į Statuto 29 straipsnio 3 dalyje reguliuojamą sritį, todėl pareiškėjo darbas, viršijantis 40 val. per savaitę (nuo pirmadienio iki sekmadienio), tačiau neviršijantis 48 valandų per savaitę, nelaikytinas viršvalandiniu. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas klaidingai aiškina Statuto 29 straipsnio 3 dalį dėl nepertraukiamo funkcijų atlikimo, susiaurindamas ir tapatindamas su nepertraukiamai nustatytas funkcijas vykdančiu statutinės vidaus reikalų įstaigos konkrečiu struktūriniu padaliniu (jo darbuotoju), o ne su visos įstaigos nepertraukiamai vykdoma veikla. Pabrėžė, kad teismas byloje vertina konkrečias faktines aplinkybes, siedamas su konkrečia taikytina norma. Pareiškėjo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje siaurinamai aiškintos Statuto 29 straipsnio 3 dalies nuostatos, todėl minėtoje byloje teismo padarytos išvados ir vertinimai negali turėti precedento galią nagrinėjamoje byloje. Akcentavo, kad pareiškėjo užimama pareigybė buvo įrašyta į Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašą (3.7 punktas).

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo skunde teismui pateikti darbo užmokesčio nepriemokos, pareiškėjo teigimu, susidariusios dėl nepagrįstai taikytos iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normos, paskaičiavimai yra neteisingi, neatitinkantys protingumo ir sąžiningumo principų, nes pareiškėjas, skaičiuodamas minėtus viršvalandžius, nepagrįstai ignoravo ginčo laikotarpiu galiojusį Departamento direktoriaus 2009 m. balandžio 30 d. įsakymą Nr. V-119 „Dėl Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos administracijos pareigūnų sąrašo bei kitų teisės aktų patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas), kurio 2.1 punkte nustatyta, kad savaitės (septynių dienų laikotarpis) darbo laiko apskaitos pradžia – pirmadienis.

9. Atsakovo teigimu, jeigu pareiškėjo atžvilgiu minėtu laikotarpiu turėjo būti taikoma 40 val. per savaitę darbo laiko norma (7 dienų laikotarpį), tai už šią normą viršijusias valandas – iš viso 311 val., pareiškėjui turėjo būti sumokėta 2 856,67 Eur. Papildomai teismui pateiktame paaiškinime patikslino, kad dėl įsivėlusios techninės klaidos teismui buvo pateikti netikslūs duomenys apie viršvalandžius. Atsižvelgdamas į patikslintą 2016 m. lapkričio 29 d. pažymą apie viršvalandžių perskaičiavimą, atsakovas nurodė, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjo atžvilgiu ginčo laikotarpiu turėjo būti taikoma 40 val. per savaitę darbo laiko norma (7 dienų laikotarpį), tai už šią normą viršijusias valandas – iš viso 289 val., pareiškėjui turėjo būti sumokėta 2 656,89 Eur.

10. Atsakovas taip pat nurodė, kad net jei ir būtų nustatyta, jog Departamentas nepagrįstai taikė pareiškėjui iki 48 valandų per savaitę (nuo pirmadienio iki sekmadienio) darbo laiko normą, nurodytą Statuto 29 straipsnio 3 dalyje, minėta suma pareiškėjui vis tiek negalėtų būti priteista, nes į pareiškėjo pamainos (darbo dienos), viršijančios 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, šalių susitarimu, buvo įskaitoma 2 valandų trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti, už kurią pareiškėjui buvo mokamas darbo užmokestis. Pareiškėjas pertraukos metu savo darbo funkcijų nevykdė, palikdavo darbo vietą. Toks poilsio laiko režimas buvo nustatytas išimtinai darbuotojų interesais (neblogino pareigūnų padėties) ir šis susitarimas atitiko tikrąją Departamento ir pareigūnų valią. Tai, kad pareiškėjas naudojosi pertraukomis ir jų konkretų laiką pasirinkdavo savo nuožiūra, atsakovo teigimu, patvirtina Departamento raštu teismui papildomai pateikti 2013–2015 metų SOPKIS, leidžiančios Departamentui automatizuotai leidimų pagalba kontroliuoti darbuotojų ir lankytojų įėjimą į Departamento saugomus objektus ir išėjimą iš jų, išrašai, 2013–2015 metų duomenys apie tarnybinių ginklų išdavimą ir grąžinimą, 2014–2015 metų nuolat saugomų VIP lankomų objektų sąrašas, 2016 m. lapkričio 22 d. Skyriaus viršininko tarnybinis pranešimas Nr. TP-2873.

11. Atsakovo teigimu, kadangi nuo 2013 m. balandžio mėn. iki 2015 m. gegužės mėn. pareiškėjas turėjo apie 164 pamainas, viršijančias 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, tai jam per šias pamainas iš viso buvo suteikta apie 328 val. trukmės pertraukos pailsėti ir pavalgyti. Pareiškėjas 328 val. faktiškai nedirbo, šias valandas naudojo savo nuožiūra, palikdavo darbo vietą ir pan. Pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką negali būti patenkintas, nes jo faktiškai nedirbtas laikas (328 val.) (už kurį jam buvo apmokėta) viršija viršvalandžius (pagal Departamento paskaičiavimus – 289 val.).

12. Pažymėjo, kad pritaikius 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, susidarytų pareiškėjo neišdirbtos darbo valandos ir taip būtų pažeidžiami Departamento teisėti interesai. Departamentas, remdamasis ginčui aktualiais žiniaraščiais, nurodė, kad pareiškėjo neišdirbtų valandų skaičius yra apie 279 val. Pažymėjo, kad pareiškėjas elgiasi nesąžiningai, piktnaudžiauja savo teisėmis, todėl nesąžiningos šalies interesai negali būti ginami. Skundo tenkinimas prieštarautų bendriesiems sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

13. Atsakovo atstovė teismo posėdyje papildomai nurodė, kad Departamento darbas yra nepertraukiamas, todėl turi būti vertinamas visų Departamento struktūrinių padalinių, o ne tik Skyriaus darbas. Skyriaus viršininkas tarnybiniame pranešime patvirtino aplinkybę, kad pareiškėjas naudojosi pietų pertrauka ir už šį laiką gavo darbo užmokestį, nors šiuo laiku jis neatliko savo darbinių funkcijų. Be to, pagal SOPKIS sistemos duomenis, pareiškėjas realiai išvykdavo iš patalpų ir nesibaigus darbui.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė pareiškėjui H. N. iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio mėn. iki 2015 m. gegužės mėn. dirbtus viršvalandžius – iš viso 2 656,89 Eur.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, ginčo laikotarpiu Departamento Skyriuje dirbęs vyresniuoju specialistu. Iš Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 „Dėl nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašo, šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumų patvirtinimo“ (toliau – ir Sąrašas), 3.7 punkto matyti, kad Departamento vyresnieji specialistai priklauso nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnams, dirbantiems pamainomis. Departamento direktorius 2009 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtino Skyriaus nuostatus, kurių 30.2 punkte nustatyta, kad Skyriaus Išankstinės apsaugos pamainų pareigūnai dirba pagal iš anksto sudarytą ir Departamento direktoriaus patvirtintą pamaininį darbo grafiką. Atsakovas, vadovaudamasis minėtų teisės aktų nuostatomis bei tuo, kad Departamentas pagal Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatymo 6 straipsnio 1 dalį nustatytas funkcijas vykdo nepertraukiamai, taiko pareiškėjui iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, įtvirtintą Statuto 29 straipsnio 3 dalyje.

16. Teismas, remdamasis ginčui aktualiomis teisės aktų nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal byloje esančią medžiagą sprendė, kad atsakovas nepagrįstai pareiškėjo atliekamas funkcijas priskyrė nepertraukiamai atliekančių asmenų funkcijoms. Atsakovo argumentus, kad Departamentas, kaip visuma, savo pareigas atlieka nepertraukiamai, laikė teisiškai nereikšmingais, nes byloje vertinama, ar konkrečiai pareiškėjo atliekamos funkcijos buvo vykdomos nepertraukiamai. Teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog pareiškėjo funkcijos, kurioms įgyvendinti reikalinga būtent pareiškėjo pareigybė, buvo vykdomos nepertraukiamai.

17. Teismas, remdamasis byloje pateiktais Darbo ir budėjimo grafikais bei Darbo laiko apskaitos žiniaraščiais sprendė, kad pareiškėjo darbas realiai buvo organizuojamas pertraukiamai. Iš budėjimo grafikų matyti, kad pamainų darbo režimas nustatytas taip, jog dirbama keliomis pamainomis, tačiau nuo 22 val. iki 6 val. nėra paskirto nei vieno Departamento Skyriaus pareigūno, kuris vykdytų jiems priskirtas funkcijas. Atsakovas teismui nepateikė įrodymų, kad kitų Departamento skyrių pareigūnai minėtu laiku atlikdavo pareiškėjui priskirtas funkcijas. Teismas sutiko su pareiškėjo teiginiu ir, įvertinęs tai, kad funkcijos, kurioms įgyvendinti yra reikalinga pareiškėjo pareigybė, yra vykdomos pertraukiamai, konstatavo, jog nėra vienos iš teisiškai reikšmingų aplinkybių, nurodytų Statuto 29 straipsnio 3 dalyje, tam, jog pareiškėjui būtų taikoma iki 48 valandų per savaitę darbo laiko norma.

18. Teismas vertino, kad atsakovas nepagrįstai pareiškėjo darbo nepertraukiamumą sieja su tuo, kad Departamentas savo funkcijas vykdo nepertraukiamai, todėl konkrečių darbuotojų (šiuo atveju pareiškėjo) faktinis darbo laikas negali būti vertinamas kaip pertraukiamas. Atsakovo teiginiai, kad bendrai įstaigos funkcijos yra nepertraukiamos, nesudaro pagrindo teigti, jog visiems įstaigos darbuotojams gali būti taikoma iki 48 valandų per savaitę darbo laiko norma, nes atskiri įstaigos padaliniai skirtingai organizuoja savo darbo laiką ir vieni iš jų dirba pertraukiamai, o kiti – ne, todėl darbo pertraukiamumas turi būti vertinamas konkretaus pareigūno atžvilgiu. Toks aiškinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 suformuotą poziciją, vertinant identišką faktinę situaciją. Kadangi atsakovas nepagrįstai pareiškėjui taikė iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, nurodytą Statuto 29 straipsnio 3 dalyje, pareiškėjas negavo darbo užmokesčio dalies, mokėtinos, viršijus 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą.

19. Teismas nesutiko su pareiškėjo skunde nurodytu viršvalandžių apskaičiavimo būdu, t. y. 40 val. darbo laiko normą viršijusias valandas skaičiuojant per bet kurį 7 dienų laikotarpį. Teismas nustatė, kad atsakovas Statuto 29 straipsnio 3 dalyje minimos savaitės atskaitos tašką – pirmadienį, nustatė, remdamasis Įsakymo 2.1 punktu. Minėtas atsakovo priimtas Įsakymas yra galiojantis teisės aktas, jo teisėtumas nėra nenuginčytas. Pareiškėjas neginčijo, kad apie tokį Įsakymą žinojo ir su juo buvo supažindintas. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad Įsakymas nustato darbo laiko apskaitą Departamente, t. y. savaitės pradžia laikomas pirmadienis, todėl atsakovas pagrįstai vadovavosi tokia darbo laiko apskaita, pareiškėjui skaičiuodamas darbo užmokestį.

20. Teismas, vertindamas atsakovo teiginius, kad teisės į neišmokėtą užmokestį už viršvalandinį darbą pareiškėjas neturi, nes į pareiškėjo pamainos, viršijančios 40 val. per savaitę darbo laiko normą, laiką šalių susitarimu buvo įskaitoma 2 val. trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti ir viršijo viršvalandžių laiką, nurodė, kad atsakovas nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių faktą, jog į pamainos darbo laiką buvo įskaičiuojama ir dviejų valandų pertrauka. Departamento papildomai pateiktame 2016 m. lapkričio 22 d. tarnybiniame pranešime Nr. TP-2873 nurodyta, kad siekiant pagerinti Departamento pareigūnų darbo sąlygas, prieš daug metų Departamente su pareigūnais žodžiu buvo susitarta, jog į jų pamainos (darbo dienos), viršijančios 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, būtų įskaitoma (ir apmokama) 2 val. trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti, ir, kad minėtą pertrauką pareigūnai naudotų savo nuožiūra. Atsižvelgiant į tai, 2013–2015 m. pareiškėjui buvo leista naudotis minėta pertrauka ir jis šia galimybe naudojosi. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose minėtu laikotarpiu pareigūnų faktiškai dirbtų valandų skaičius apėmė minėtas 2 val. trukmės pertraukas ir už jas pareigūnams buvo sumokėtas darbo užmokestis. Pareiškėjas tokį susitarimą neigė.

21. Teismas nurodė, kad įvertinus atsakovo teismui papildomai pateiktus išėjimo / įėjimo duomenis (išrašus iš SOPKIS), darytina išvada, jog jie negali būti laikomi teisiškai reikšmingais ir patikimais, nes neįrodytas tokių duomenų patikimumas. Iš pateiktų duomenų nėra galimybės nustatyti, ar pareiškėjas asmeniniais, ar darbo tikslai įeidavo / išeidavo. Vien tik laiko užfiksavimas negali patvirtinti atsakovo teiginių, jog pareiškėjas realiai atsakovo nustatytu laiku buvo išėjęs asmeniniais reikalais. Teismo vertinimu, judėjimas per SOPKIS įėjimą yra galimas ir jo neužfiksavus (įeinant ar išeinant su kitu darbuotoju, išvažiuojant tarnybiniu automobiliu). Šią aplinkybę patvirtina ir SOPKIS duomenys: pavyzdžiui, 2014 m. kovo 4 d., 2014 m. birželio 7 d. duomenys rodo, kad pareiškėjas įėjo į pastatą, tačiau išėjimas po darbo namo neužfiksuotas; 2014 m. birželio 8 d. užfiksuotas išėjimas, tačiau įėjimas nebuvo užfiksuotas. Teismo vertinimu, atsakovas nepateikė objektyvių duomenų ar argumentų, kad judėjimo fiksavimas yra griežtai kontroliuojamas ir visais atvejais užtikrinamas. Teismas SOPKIS sistemos duomenimis, kaip nepatikimais įrodymais byloje, nesivadovavo.

22. Teismas taip pat atsakovo argumentus dėl ginklų išdavimo ir grąžinimo vertino kaip teisiškai nereikšmingus, nes pateikti duomenys nepagrindžia pareiškėjo faktiškai dirbto laiko. Teismo sprendė, kad byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių atsakovo (darbdavio) poziciją, jog tarp šalių buvo susitarimas dėl būtent 2 val. pietų pertraukos suteikimo, jos įskaitymo į darbo laiką, jei darbo laiko norma yra 48 val. per savaitę ir neįskaitymo, jei 40 val. per savaitę, ir jos naudojimo savo nuožiūra.

23. Teismas, vertindamas atsakovo teiginius, jog, pritaikius 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, susidarytų ne tik pareiškėjo minėti viršvalandžiai, bet ir jo neišdirbtos darbo valandos, nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl apmokėjimo už viršvalandžius. Atsakovas neprašo minusuoti galimai pareiškėjo neišdirbtas valandas iš dirbto laiko, bet prašo pripažinti, kad pareiškėjas elgiasi nesąžiningai, piktnaudžiauja savo teisėmis, todėl jo interesai neturi būti ginami. Pažymėjo, kad, apmokėdamas už pareiškėjo darbą ginčo laikotarpiu, atsakovas žinojo tikslų pareiškėjo dirbtų valandų skaičių, už jas apmokėjo, tik apmokėjimo tarifą skaičiavo pagal klaidingą darbo laiko normą. Taigi atsakovas, apmokėdamas už pareiškėjo darbą, su tokiu elgesiu sutiko, apmokėjo tik už dirbtas valandas, o ne už nedirbtas. Darbo grafikus tvirtino pats Departamento direktorius, todėl nėra pagrindo atsakovo ir pareiškėjo elgesį laikyti nesąžiningu ar piktnaudžiavimu teise.

24. Teismas, įvertinęs atsakovo pateiktas 2016 m. lapkričio 29 d. pažymas apie viršvalandžių perskaičiavimą laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio mėn. iki 2015 m. gegužės mėn. (įskaitytinai), sprendė, kad pareiškėjas šiuo laikotarpiu dirbo 289 val. viršvalandžių, už kuriuos susidarė 2 656,89 Eur nepriemoka, kurią priteisė iš atsakovo.

III. 25. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

26. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, visapusiškai, pilnai ir objektyviai neišaiškino bei neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, tokiu būdu pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 ir 80 straipsnių nuostatas. Teismas netinkamai vertino Departamento atitinkamus paaiškinimus ir atskirus rašytinius įrodymus dėl 2 valandų trukmės pertraukos pailsėti ir pavalgyti įskaitymo į pareiškėjo pamainos (darbo dienos), viršijančios 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį), darbo laiko normą. Atsiliepime į pareiškėjo skundą buvo nurodyta, kad atsižvelgus į Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - ir DK) 4 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą nuostatą, Departamente su pareigūnais (taip pat ir su pareiškėju) žodžiu buvo susitarta, kad į jų pamainos (darbo dienos), viršijančios 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, būtų įskaitoma (ir apmokama) 2 valandų trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti, ir kad minėtą pertrauką pareigūnai naudotų savo nuožiūra. Atsižvelgiant į tai, 2013–2015 metais Departamento pareigūnams buvo leista naudotis minėta pertrauka ir tokia jiems suteikta galimybe jie naudojosi. Pareigūnai pertraukas naudojo savo nuožiūra (pertraukos konkretų laiką pasirinkdavo savo nuožiūra, atsižvelgdami į jiems paskirstytas tarnybines užduotis, dviejų valandų pertrauką taip pat galėjo skaidyti į dalis, t. y. pasinaudoti pertrauka dalimis), palikdavo darbo vietą, pertraukų metu savo darbo funkcijų nevykdė. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose 2013-2015 metais pareigūnų faktiškai dirbtų valandų skaičius apima minėtas pertraukas ir už jas pareigūnams buvo sumokėtas darbo užmokestis. Kadangi nuo 2013 m. balandžio mėn. iki 2015 m. gegužės mėn. pareiškėjas turėjo apie 164 pamainas, viršijančias 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, tai jam per šias pamainas iš viso buvo suteikta apie 328 val. trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Pareiškėjas 328 val. faktiškai nedirbo, šias valandas naudojo savo nuožiūra, palikdavo darbo vietą, todėl jo faktiškai nedirbtas laikas (328 val., už kurį jam buvo apmokėta) viršija viršvalandžius 311 val.

27. Nors pareiškėjas teismo posėdžio metu pradėjo neigti, kad pertraukos pailsėti ir pavalgyti jam buvo suteikiamos, tačiau aplinkybę, kad jam buvo suteikiamos pertraukos pailsėti ir pavalgyti, taip pat, kad jis jas naudojo savo nuožiūra, patvirtina duomenys iš Departamento saugomų objektų praėjimo kontrolės informacinės sistemos, leidžiančios Departamentui automatizuotai leidimų pagalba kontroliuoti darbuotojų ir lankytojų įėjimą į Departamento saugomus objektus ir išėjimą iš jų. Nesutinka su teismo argumentais, kad SOPKIS duomenys nepatikimi. Teismas, darydamas tokią išvadą, remiasi tik prielaida bei tikrovės neatitinkančiais pareiškėjo teiginiais, neišreikalaudamas papildomų įrodymų, neapklausdamas liudytojų.

28. Atsakovo teigimu, darbuotojų patekimas į Departamento saugomus objektus yra griežtai kontroliuojamas. Departamento darbuotojai, taip pat ir pareiškėjas, įeidami į patekimo grupę „VAD įėjimas“ (įėjimo/išėjimo skaitytuvas prie 209 apsaugos posto) (su tikslu įeiti į Departamentą arba išeiti iš Departamento), visais atvejais privalo priartinti savo pažymėjimą prie įėjimo/išėjimo skaitytuvo, esančio prie 209 apsaugos posto. Nepriartinę savo pažymėjimų prie įėjimo/išėjimo skaitytuvo, darbuotojai neįleidžiami/neišleidžiami. Iš pateiktų 2014–2015 metų nuolat saugomų VIP'ų lankomų objektų sąrašų (toliau – ir Sąrašai) akivaizdžiai matyti, kad pareiškėjas (H. N. suteiktas tarnybinis šaukinys - 88) Departamento 2016 m. gruodžio 1 d. rašte Nr. S-1562(20) nurodytais laikotarpiais (pagal SOPKIS duomenis) iš Departamento išeidavo ne tarnybiniais tikslais. Tarnybiniais tikslais iš Departamento jis išeidavo tik Sąrašuose nurodytu laiku. Visais kitais atvejais pareiškėjas tarnybines pareigas vykdė Departamento patalpose.

29. Atsakovas nurodo, kad aplinkybę, jog į pareiškėjo pamainos (darbo dienos), viršijančios 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, laiką buvo įskaitoma pertrauka pailsėti ir pavalgyti ir, kad jis ją naudojo savo nuožiūra (palikdavo darbo vietą ir pan.) patvirtino ir Departamento Apsaugos planavimo skyriaus viršininkas A. D. 2016 m. lapkričio 22 d. tarnybiniame pranešime Nr. TP-2873. Aplinkybę, kad pareiškėjas naudojosi pertraukomis ir jų konkretų laiką pasirinkdavo savo nuožiūra (pamainos pradžioje, pamainai įpusėjus, pamainos pabaigoje), patvirtina ir Departamento pateikti Ginklų žurnalo išrašai, kuriuose atsispindi duomenys apie tarnybinių ginklų išdavimą ir grąžinimą. Iš minėtų išrašų matyti, kai pareiškėjas vėliau ateidavo į darbą, taip pat anksčiau išeidavo iš darbo.

30. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad, pareiškėjo teigimu, nuo 2013 m. balandžio mėn. iki 2015 m. gegužės mėn. jam turėjo būti taikoma 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma. Tačiau pritaikius 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, susidarytų ne tik minėti viršvalandžiai, bet ir jo neišdirbtos darbo valandos, o tai neabejotinai rodo Departamento teisių bei teisėtų interesų pažeidimą. Iš darbo laiko paskaitos žiniaraščių (nuo 2013 m. balandžio mėn. iki 2015 m. gegužės mėn.) matyti, kad pareiškėjas neišdirbo nustatytos darbo laiko normos ir neišdirbtų darbo valandų skaičius būtų apie 279 val. Teismas šių aplinkybių neįvertino, nesilaikė ABTĮ nustatytų reikalavimų, nebuvo pakankamai aktyvus, nesurinko ir neištyrė visų reikšmingų bylai įrodymų, nepateikė surinktų įrodymų analizės, įrodymų neapibendrino, nepadarė atitinkamų išvadų dėl byloje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių. Be to, teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015, kadangi jis šioje byloje neturi prejudicinės reikšmės. LVAT išvados, padarytos aiškinant ir taikant Statuto 29 straipsnio 3 dalį, nėra prejudiciniai faktai.

31. Akcentuoja, kad Departamentas yra vidaus reikalų įstaiga, nepertraukiamai vykdanti Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatymo nustatytą saugomų asmenų apsaugos užtikrinimo funkciją. Ginčo laikotarpiu saugomų asmenų apsauga buvo užtikrinama sąveikaujant Departamento struktūriniams padaliniams: Išankstinės apsaugos skyriui, Asmenų apsaugos skyriui, Mobilios palydos skyriui, Pastatų apsaugos skyriui, Taktinės paramos skyriui, Operatyvaus valdymo skyriui. Pareiškėjo pamainų darbo režimas ginčo laikotarpiu buvo nustatytas taip, kad nuo 2013 m. kovo mėn. buvo dirbama pamainomis (pvz., nuo 7 val. iki 22 val.). Pareiškėjui 22 val. baigus pamainą, saugomų asmenų apsaugos užtikrinimas nutrauktas nebuvo, nes nakties metu dirbo kitų Departamento struktūrinių padalinių pareigūnai (iš teismui pateiktų 2013-2015 metų Departamento struktūrinių padalinių darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad Išankstinės apsaugos skyriaus, Asmenų apsaugos skyriaus, Mobilios palydos skyriaus, Pastatų apsaugos skyriaus, Taktinės paramos skyriaus, Operatyvaus valdymo skyriaus pareigūnai dirbdavo nakties metu). Taigi Departamentas Vadovybės apsaugos įstatymo nustatytą saugomų asmenų apsaugos funkciją ginčo laikotarpiu vykdė nepertraukiamai.

32. Pažymi, kad Departamento struktūrinių padalinių, t. y. Išankstinės apsaugos skyriaus, Asmenų apsaugos skyriaus, Mobilios palydos skyriaus, Pastatų apsaugos skyriaus, Taktinės paramos skyriaus, vykdomos funkcijos yra glaudžiai viena su kita susijusios ir darančios viena kitai įtaką. Visi minėti Departamento struktūriniai padaliniai vykdo bendrą saugomų asmenų apsaugos užtikrinimo funkciją. Tačiau teismas neįvertino šios aplinkybės, nebuvo aktyvus, nesurinko ir neištyrė visų reikšmingų bylai įrodymų, tik iš esmės perrašė atskirus LVAT 2015 m. gegužės 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 nurodytus teiginius. Be to, teismas visiškai nevertino pareiškėjo elgesio nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, t. y., kad pareiškėjas elgiasi nesąžiningai, piktnaudžiauja savo teisėmis. Teismas, tenkindamas pareiškėjo prašymą ir priteisdamas jam iš Departamento darbo užmokesčio nepriemoką (neįvertinęs aplinkybės, kad pareiškėjo neišdirbtų darbo valandų skaičius ženkliai viršija viršvalandžius), pažeidė šalių interesų pusiausvyros, šalių lygiateisiškumo principus bei apgynė nesąžiningos šalies, t. y. pareiškėjo, teises ir interesus. Šalių lygiateisiškumo principas reikalauja, kad sprendžiant su darbo santykiais susijusius klausimus, negali būti ginami vien tik darbuotojo interesai. Būtina įvertinti ir jo elgesį. Jei darbuotojas piktnaudžiavo savo teisėmis, elgėsi netinkamai, tai darbo įstatymų pažeidimai negali būti vertinami jo naudai, nes priešingu atveju būtų ginamas nesąžiningas asmuo, piktnaudžiaujantis savo teisėmis. Šiuo atveju teismui visapusiškai ir objektyviai neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių, priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu ir teisėtu. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso teisės normų pažeidimai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui.

33. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti.

34. Atsiliepime nurodo, kad atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti atsakovo argumentai yra visiškai nepagrįsti, klaidinantys, neatitinkantys tikrovės ir galiojančių teisės normų. Kaip nurodė pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime, atsakovas nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių jo teiginius dėl neva buvusio susitarimo dėl pertraukos pailsėti ir pavalgyti laiko įskaitymo į pamainos laiką. Pareiškėjo teigimu, jis jokia forma nebuvo sudaręs su atsakovu jokio susitarimo dėl poilsio laiko. Nesupranta ir atsakovo nuorodos į DK 4 straipsnio 4 dalį, kadangi ji reguliuoja iš esmės rašytinius susitarimus tarp darbdavio ir darbuotojo (iš esmės darbo sutarties pagrindu). Be to, minėta DK nuostata numato galimybę, kad rašytiniu susitarimu darbo santykių šalys gali susitarti tais klausimais, kuriais susitarti leidžia įstatymai ir kiti teisės aktai, susitarimai turi atitikti bendruosius principus. Pareiškėjas akcentuoja, kad jokio susitarimo su atsakovu nėra sudaręs, todėl, jo nuomone, atsakovas nepagrįstai siekia išvengti apmokėjimo už jo dirbtą viršvalandinį darbą. Be to, net teoriškai toks susitarimas negali egzistuoti būtent dėl protingumo ir teisingumo principų. Departamentas yra valstybės įstaiga, kuri finansuojama iš valstybės biudžeto asignavimų, kurių panaudojimas yra kontroliuojamas. Atsakovo teigimu, jis, kaip asignavimų valdytojas, neva galėjo sudaryti žodinį susitarimą su visais ar grupe darbuotojų, ir leido nenustatyta tvarka iš biudžeto asignavimų apmokamą darbo laiką visiems ar grupei darbuotojų naudoti savo nuožiūra, bet kada palikti darbo vietą ir tokio laiko jokia forma net nestebėjo, neapskaitė. Pareiškėjo nuomone, tokia situacija yra negalima. Valstybės kontrolė, atlikdama patikrinimus, į tai būtų atkreipusį dėmesį ir atitinkamai įvertinusi, todėl atsakovo teiginiai apie neva kažkokį susitarimą, kuris susijęs su biudžeto asignavimų naudojimu, yra visiškai nepagrįsti ir atspindi atsakovo gynybinę poziciją, o ne realiai įmanomą situaciją. Pažymi, kad toks susitarimas darbdaviui yra finansiškai visiškai nenaudingas ir nelogiškas.

35. Pareiškėjas taip pat nesutinka ir su atsakovo apeliacinio skundo teiginiais, kad teismas nepagrįstai rėmėsi LVAT 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A- 457-520/2015. Šiame sprendime LVAT aiškiai, nuosekliai ir pagrįstai pasisakė dėl 48 valandų per savaitę darbo laiko normos taikymo. Apeliaciniame skunde atsakovas vėl ginčija tuos teismo išaiškinimus. Pareiškėjo teigimu, tiek minėtame LVAT sprendime, tiek ankstesnėje teismų praktikoje yra suformuotos tokios taisyklės, kurių atkartojimas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės nieko nelemia. Teismų sprendimai yra galiojantys, nepanaikinti, todėl nėra teisinio pagrindo jais nesivadovauti ar nagrinėti tuos atsakovo argumentus dėl kurių yra ne kartą pasisakyta. Kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, kad pagal atsakovo organizuotą darbą (įskaitant darbo grafikus, darbo laiko apskaitos žiniaraščius) akivaizdžiai matosi, jog funkcijas, kurias pareiškėjui pavedė vykdyti darbdavys, buvo vykdomos pertraukiamai, nuo 22 val. iki 6 val. niekas tų funkcijų nevykdė. Taigi funkcijų vykdymas buvo pertraukiamas, o tai reiškia, kad nebuvo vienos iš sąlygų jo atžvilgiu taikyti 48 valandų per savaitę darbo laiko normą. Dėl to atsakovas, nepagrįstai taikydamas didesnę darbo laiko normą, neapskaitė viršvalandinio darbo ir atitinkamai už jį neapmokėjo. Naikinti ar keisti teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Vadovybės apsaugos departamente prie Vidaus reikalų ministerijos darbuotojui taikomos darbo laiko apskaitos ir apmokėjimo už viršvalandžius.

37. Pareiškėjas siekia, kad jam būtų išmokėtas darbo užmokestis už viršvalandžius, kurie susidarė laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio mėn. iki 2015 m. gegužės mėn., atsakovui nepagrįstai taikius 48 valandų per savaitę darbo laiko normą.

38. Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, pažymi, jog atsakovas apeliaciniame skunde prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau šio prašymo nemotyvavo. Vertindama šį prašymą teisėjų kolegija pabrėžia, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017, 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016).

39. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl būtinumo nagrinėti bylą apeliacine žodinio proceso tvarka, pažymi, kad byloje nėra tiriamos faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, proceso šalių paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į apeliacinį skundą. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, šalys teismo posėdyje žodžiu išdėstė savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, jų teisė teikti paaiškinimus ar papildomus įrodymus, nebuvo ribojama. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkina atsakovo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

40. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

41. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama atsakovo apeliacinio skundo ribų.

42. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliaciniame skunde atsakovas iš esmės ginčija pertraukos pavalgyti ir pailsėti įskaitymą į pareiškėjo viršvalandinį darbą. Pirmosios instancijos teismo sprendime šiuo aspektu konstatuota, kad darbuotojas turėjo pietų pertrauką, tačiau darbdavys nepateikė reikšmingų argumentų, kodėl pietų pertraukos laikas turi būti išskaitytas iš pareiškėjo darbo laiko, nustatyto pagal atsakovo pateiktus darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir budėjimo grafikus.

43. Atsakovas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu nesutinka ir teigia, jog teismas neišsamiai ir netinkamai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, nebuvo pakankamai aktyvus, nesurinko visų ginčui teisingai išspręsti būtinų įrodymų.

44. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su netinkamu įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais.

45. Departamentas nurodo, jog į pareiškėjo (taip pat ir kitų pareigūnų) pamainos (darbo dienos) viršijančios 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, laiką šalių susitarimu buvo įskaitoma 2 valandų trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti ir, kad H. N. ją naudojo savo nuožiūra. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo šiuos atsakovo argumentus, bet juos atmetė kaip neįrodytus. Šiame kontekste pabrėžtina, jog įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-221-2011, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1378-556/2016). Nagrinėjamu atveju įrodyti aplinkybę, kad su pareigūnais buvo susitarta dėl 2 valandų trukmės pertraukos pamainos metu pavalgyti ir pailsėti, kuria buvo galima pasinaudoti pasirinktu pareigūnui patogiu laiku ir už kurią buvo mokamas darbo užmokestis, privalo atsakovas, kuris apie tai teigia.

46. Atsakovas savo pozicijai pagrįsti nurodė SOPKIS duomenis, įrašus Ginklų žurnale bei Departamento Apsaugos planavimo skyriaus viršininko A. D. 2016 m. lapkričio 22 d. tarnybinį pranešimą Nr. TP-2873. Pareiškėjas tokio susitarimo buvimą neigė. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aptarė visus minėtus įrodymus ir juos įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą. Iš SOPKIS duomenų matyti, kad pareiškėjas iš Departamento įvairiais laikotarpiais išeidavo skirtingu laiku, o išėjimo trukmė taip pat būdavo skirtinga (viršydavo 2, 3, 4 ar net 5 valandas). Taigi ši informacija nepatvirtina, jog kiekvieną dieną iš Departamento pareiškėjas išeidavo pailsėti ir pavalgyti tuo pačiu metu ir sistemingai grįždavo į Departamentą po vienodos trukmės pertraukos. Ta aplinkybė, jog pareiškėjas savo tarnybos vietoje realiai būdavo trumpesnį laiką nei užfiksuotas darbo apskaitos žiniaraščiuose, įrodo tik tarnybos organizavimo ir pareigūnų veiklos kontrolės trūkumus, tačiau ne susitarimo dėl papildomų pertraukų buvimą. Atsižvelgiant į tai nėra jokio pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas neištyrė visų objektyviai tiesai byloje nustatyti reikšmingų aplinkybių ar kad nebuvo pakankamai aktyvus.

47. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 suformuluotomis Statuto 29 straipsnio 3 dalies taikymo taisyklėmis. Atsakovo argumentai dėl šio teismo sprendimo klaidingumo (sąlygos „nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų“ susiaurinimo, ją aiškinant ne pažodžiui ir sutapatinant su nepertraukiamai nustatytas funkcijas vykdančiu statutinės vidaus reikalų įstaigos konkrečiu struktūriniu padaliniu (jos atskiru pareigūnu)) teisėjų kolegijai nesukėlė abejonių šiame teismo sprendime pateiktų aiškinimų teisingumu ir nesudarė pagrindo nukrypti nuo suformuoto precedento, todėl yra atmetami. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių spręstina, jog pareiškėjo funkcijos buvo vykdomos pertraukiamai, todėl nebuvo vienos iš būtinų sąlygų pareiškėjui taikyti Statuto 29 straipsnio 3 dalyje numatytą 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą.

48. Atsižvelgdama į tai, kad statutinei tarnybai būdingas griežtas reglamentavimas teisės aktais, bet vidaus administravimo sprendimų (atitinkamų įsakymų) Skyriuje dirbantiems asmenims suteikti 2 valandų trukmės pertraukas pailsėti ir pavalgyti pamainos metu ir už jas apmokėti nėra, teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentus dėl pailsėti ir pavalgyti skirto laiko išskaitymo iš pareiškėjo dirbtų viršvalandžių laiko. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokią išvadą priėjo 2018 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-132-552/2018 ir 2017 m. birželio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-879-492/2017, vertindamas tapačius atsakovo argumentus dėl darbo užmokesčio nepriemokos už viršvalandžius, susikaupusius pareigūnams dirbant tame pačiame Departamento Išankstinės apsaugos skyriuje. Atsakovui neįrodžius, kad pareiškėjui darbo metu buvo suteikiamos pertraukos, kurias jis naudojo savo nuožiūra, nėra pagrindo vertinti, ar jis tokiomis pertraukomis piktnaudžiavo, arba šias pertraukas prilyginti pareiškėjo neišdirbtam darbo laikui.

49. Išnagrinėjusi pirmosios instancijos teismo nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, sprendimo motyvus, dėl kurių iš dalies tenkintas pareiškėjo skundas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių nepažeidė, išsamiai ištyrė šiai bylai aktualias aplinkybes (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnis, 87 straipsnio 4 dalis), todėl padarė teisingą išvadą, jog atsakovas neįrodė pareiškėjui ginčo laikotarpiu suteikęs pertrauką pailsėti ir pavalgyti, kurios laikas buvo įskaičiuojamas į darbo laiką, bei šios pertraukos trukmės, neturėjo pagrindo vertinti, ar tokių pertraukų trukmė turėtų būti išskaičiuota iš pareiškėjo dirbtų viršvalandžių trukmės, ar pareiškėjas piktnaudžiavo jam suteiktomis pertraukomis ir, ar tokios pertraukos turėtų būti pripažintos pareiškėjo neišdirbtu darbo laiku.

50. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo Departamento apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė