A-756-2551-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A756-2551/2012

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00921-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui P. Š., pareiškėjo atstovui R. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. Š. skundą atsakovui Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas P. Š. kreipėsi su skundu į Šiaulių apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. SP-4117(7.2675) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Tarnyba) 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. SP-4117(7.2675) nuo 2011 m. lapkričio 16 d. nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui administracinėje byloje Nr. I-485-289/2011. Pareiškėjo nuomone, Tarnybos sprendimas nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjui antrinė teisinė pagalba buvo skirta visose instancijose, įskaitant vykdymo procesą, apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Valstybės garantuojamą teisinę pagalbą pareiškėjui teikė advokatas V. L.. Iš advokato pasisakymų Šiaulių apygardos administraciniame teisme pareiškėjas susidarė pagrįstą nuomonę, kad byla, kurioje pareiškėjui teikiama antrinė teisinė pagalba, yra perspektyvi. Todėl atsakovas neturėjo pagrindo nutraukti pareiškėjui skirtos antrinės teisinės pagalbos teikimą.

Atsakovas Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Tarnyba 2010 m. rugsėjo 24 d. priėmė sprendimą suteikti antrinę teisinę pagalbą P. Š. civilinėje byloje Nr. 2-1196-368/10, kuri vėliau buvo perduota nagrinėti pagal teismingumą Šiaulių apygardos administraciniam teismui (bylos Nr. I-485-289/2011). Antrinė teisinė pagalba pareiškėjui suteikta neišskiriant procesinių stadijų, t. y. visose instancijose, įskaitant vykdymo procesą. Pirmosios instancijos teisme P. Š. interesams atstovavo advokatas V. L.. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimu minėtoje byloje atmetė P. Š. skundą.

Tarnyba 2011 m. lapkričio 7 d. gavo advokato V. L. pranešimą apie paaiškėjusias aplinkybes, kurios yra pagrindas spręsti klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo pareiškėjui P. Š.. Advokatas pranešime nurodė, kad pareiškėjas pageidavo skųsti Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą, nors atstovavimas apeliaciniame procese yra neperspektyvus. Advokatas neperspektyvumą grindė tuo, kad šiuo atveju nėra visų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatytų būtinų viešosios atsakomybės sąlygų, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas, nes nėra nustatyti pareigūnų neteisėti veiksmai, kuriais pareiškėjui būtų padaryta neturtinio pobūdžio žala.

Tarnyba, įvertinusi advokato pranešimą ir iš esmės išnagrinėjusi pareiškėjo reikalavimą, nustatė, kad atstovavimas minėtoje administracinėje byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo yra neperspektyvus. Tokią išvadą Tarnyba padarė remdamasi advokato V. L. pranešimu, Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančiais duomenimis, susijusiais su administracine byla Nr. I-485-289/2011 (teismo posėdžių protokolai, pirmosios instancijos teismo sprendimas), bei teismų praktikos ir teisės aktų analize. Tarnyba nustatė, kad pareiškėjo reikalavimas neatitinka CK 6.250 straipsnio 1 dalyje ir 6.271 straipsnyje nustatytų sąlygų, būtinų neturtinės žalos atlyginimui priteisti.

Šiuo atveju nėra nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai ir nėra įrodymų, pagrindžiančių neturtinę žalą. Pareiškėjas neturi neteisėtus atsakovo veiksmus pagrindžiančių dokumentų ar kitų tai patvirtinančių duomenų. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 23 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad teisinė pagalba nutraukiama, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus. VGTPĮ 23 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad advokatas privalo nedelsdamas pranešti Tarnybai apie paaiškėjusias aplinkybės, kurios yra pagrindas spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo.

Minėta teisės norma įpareigoja Tarnybą įvertinti, ar atstovavimas byloje yra perspektyvus, ir numato pareigą nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Priešingu atveju Tarnyba pažeistų VGTPĮ 3 straipsnio 2 punkte įtvirtintą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo principą bei nepagrįstai švaistytų valstybės biudžeto lėšas. Tarnyba nėra įpareigota teikti pareiškėjams antrinę teisinę pagalbą, net jeigu jie formaliai atitinka sąlygas tokiai pagalbai gauti.

Pareiškėjas pateiktame skunde nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų sukelti pagrįstų abejonių dėl Tarnybos priimto sprendimo pagrįstumo ar teisėtumo.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas sprendime nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis VGTPĮ 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 punktai).

Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus (nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010; 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011; 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2984/2011). Tokiais apribojimais laikytini ir VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalyje išvardinti pagrindai, kuriems esant antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas.

Tarnyba sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik Tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga. VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 2 punkte nustatyta, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus. To paties įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

Tai reiškia, kad atstovavimo byloje perspektyvumas VGTPĮ taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą atitinkama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas šis vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Informacija apie atstovavimo, kai yra priimtas sprendimas teikti antrinę teisinę pagalbą, neperspektyvumą paprastai gaunama iš advokato, teikiančio antrinę teisinę pagalbą pranešimų (VGTPĮ 23 str. 2 d.), taip pat iš teismų priimtų procesinių sprendimų, asmens, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, paaiškinimų ir kt.

Antrinės teisinės pagalbos teikimas, remiantis VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu, gali būti nutrauktas, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (nebus pasiektas siekiamas rezultatas). Sprendimas nutraukti antrinę teisinę pagalbą turi būti pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir motyvuotas taip, kad antrinės teisinės pagalbos netekusiam asmeniui būtų aiškios teisinės pagalbos nutraukimo priežastys, o ginčui persikėlus į teismą (jei asmuo nesutinka su sprendimu nutraukti teisinę pagalbą), teismas galėtų patikrinti antrinės teisinės pagalbos nutraukimo pagrįstumą.

Nurodė, jog pareiškėjas P. Š. prašė Tarnybos suteikti antrinę teisinę pagalbą Šiaulių apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-1196-368/2010, parengiant teismui dokumentus ir atstovaujant teisme (b. l. 34-38). Tarnyba 2010 m. rugsėjo 24 d. priėmė sprendimą Nr. SP-3492(7.2675) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“, kuriuo nusprendė teikti P. Š. antrinę teisinę pagalbą minėtoje civilinėje byloje ir skyrė antrinei teisinei pagalbai teikti advokatą Z. B. (b. l. 39). Advokatas Z. B. 2011 m. sausio 12 d. pranešė Tarnybai, kad P. Š. nebendradarbiauja antrinės teisinės pagalbos teikimo klausimais, su advokatu nesusisiekė, neatvyko antrinės teisinės pagalbos civilinėje byloje Nr. 2-1196-368/2010 teikimo klausimu (b. l. 40-41), ir siūlė Tarnybai spręsti klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo.

Tarnyba 2011 m. sausio 18 d. informavo apie tai pareiškėją P. Š. bei nurodė, kad pareiškėjas savarankiškai, prieš kreipdamasis į Tarnybą, pateikė Šiaulių apygardos teismui ieškinį dėl 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Antrinei teisinei pagalbai teikti skirtas advokatas Z. B. manė, kad pareiškėjas, atlikdamas procesinius veiksmus, pats savarankiškai be advokato pagalbos gali įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus (b. l. 42). Pareiškėjas P. Š. pateikė skundą Lietuvos advokatūrai dėl advokato Z.

B. pranešimo Tarnybai (b. l. 43-47). Tarnyba 2011 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. SP-1005-(7.2675) pakeitė Tarnybos 2010 m. rugsėjo 24 d. sprendimo Nr. SP-3492(7.2675) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ 2 punktą ir skyrė pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimui advokatą V. L. (b. l. 48). Apie tai buvo informuotas pareiškėjas (b. l. 49). Advokatas V. L. atstovavo pareiškėjui P. Š. Šiaulių apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-485-289/2011 (b. l. 53-59) dėl 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento.

Advokatas V. L. 2011 m. lapkričio 7 d. pateikė Tarnybai pranešimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo pareiškėjui P. Š., nes manė, kad pareiškėjo reikalavimas apskųsti aukščiau paminėtą teismo sprendimą apeliacine tvarka yra akivaizdžiai nepagrįstas ir atstovavimas norimame inicijuoti apeliaciniame procese yra neperspektyvus (b. l. 50-51). Advokatas neperspektyvumą grindė tuo, kad šiuo atveju nėra visų CK 6.271 straipsnyje numatytų viešajai atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas, nes nėra nustatyti pareigūnų veiksmai, kuriais būtų pareiškėjui padaryta neturtinio pobūdžio žala.

Nagrinėjamu atveju advokatas atliko VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktuose numatytą pareigą – informavo Tarnybą apie tai, kad atstovimas byloje yra neperspektyvus. Pareiškėjas P. Š. 2011 m. lapkričio 14 d. pateikė Tarnybai prašymą, kuriame nurodė, jog pageidauja, kad advokatas V. L. surašytų apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimo, priimto administracinėje byloje Nr. I-485-289/2011, ir atstovautų jam Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (b. l. 60).

Tarnyba, vadovaudamasi VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu ir remdamasi advokato pareiškimu, priėmė ginčijamą 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. SP-4117(7.2675) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“. Tarnybos sprendime nurodyta, kad Tarnyba, atsižvelgusi į advokato V. L. pranešimą ir iš esmės išnagrinėjusi pareiškėjo reikalavimą, nustatė, kad atstovavimas administracinėje byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo yra neperspektyvus (b. l. 3-4, 61-62). Tarnyba nustatė, kad iš visų nagrinėjamam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (nebus pasiektas siekiamas rezultatas).

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo nėra pagrindo, nenustačius nei vienos iš viešosios civilinės atsakomybės sąlygų pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį (nenustatyti atsakovo neteisėti veiksmai). Tarnybos sprendime akcentuota, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pareiškėjas Šiaulių apygardos administraciniam teismui nepateikė rašytinių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjas kreipėsi į gydymo įstaigą dėl emocinės depresijos, sielvarto ar kitų pakankamai intensyvių išgyvenimų, patirtų dėl teisminių procesų, ir kad jo nurodomą neturtinę žalą asmuo patyrė būtent dėl atsakovo veiksmų. Teismas pažymėjo, kad Tarnyba turi teisę ir pareigą vertinti atstovavimo perspektyvumą, kas šiuo atveju ir buvo padaryta.

Ištyręs bei išanalizavęs byloje esančią medžiagą, teismas pabrėžė, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, galinčių patvirtinti atsakovo neteisėtus veiksmus ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos faktą bei dydį, o esant tokiai situacijai, tolesnis atstovavimas byloje būtų neperspektyvus. Pareiškėjo atstovo nurodytu Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-312-552/2011, teismas nesirėmė, kadangi minėtoje byloje faktinės aplinkybės yra kitokios nei šioje byloje. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Tarnybos 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimas Nr. SP-4117(7.2675) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas P. Š. prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Tarnybos 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. SP-4117(7.2675) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“.

Pareiškėjas nurodo, jog nagrinėjant bylą dėl žalos atlyginimo pirmosios instancijos teisme su advokatu V. L. buvo sutarta, kad advokatas dalyvaus ir apeliaciniame procese, jei teismo sprendimas bus priimtas ne pareiškėjo naudai. Tačiau vėliau advokatas V. L. pradėjo vengti pareiškėjo ir siūlė jam pačiam parašyti apeliacinį skundą. Šiuo atveju buvo pažeistas Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintas lojalumo klientui principas ir 39 straipsnio 1 dalies 1 punktas, nustatantis, kad advokatas privalo sąžiningai atlikti savo pareigas, laikytis Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų ir elgtis dorai.

Teismas neturėtų toleruoti tokio advokato elgesio. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje numatytus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus.

Sprendimui atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatyti reikalavimai, keliami individualiam administraciniam aktui, t. y. jis turi būti pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir motyvuotas taip, kad antrinės teisinės pagalbos netekusiam asmeniui būtų aiškios teisinės pagalbos nutraukimo priežastys, o ginčui persikėlus į teismą (jei asmuo nesutinka su sprendimu atsisakyti teikti teisinę pagalbą), teismas galėtų patikrinti tokio sprendimo pagrįstumą (nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010).

Sutinka, kad nagrinėjamu atveju Tarnyba, spręsdama dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, turėjo teisę atlikti pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą bei spręsti dėl atstovavimo perspektyvumo tokioje byloje. Tačiau sprendžiant, ar yra pagrindas atsisakyti suteikti (ar nutraukti) antrinę teisinę pagalbą, negali būti nagrinėjami tokie klausimai, kurių sprendimas yra priskirtas teismo kompetencijai. Vadovaujantis VGPTĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 punktu, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, gavusi asmens prašymą teikti jam antrinę teisinę pagalbą, savo kompetencijos ribose turi atlikti asmens reikalavimo pagrįstumo vertinimą tik tuo aspektu, ar asmens pateikti dokumentai ir jo nurodytos faktinės aplinkybės atitinka įstatymų (materialinės ir procesinės teisės normų) nustatytas sąlygas, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus.

Atsiliepimu į pareiškėjo P. Š. apeliacinį skundą atsakovas Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašo skundą atmesti ir palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 21 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovas iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduotą skundą, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (nurodo administracines bylas Nr. A556-714/2007; Nr. A756-218/2008; Nr. A146-1411/2008; Nr. A662-1383/2010; Nr. A756-290/2011; Nr. A62-684/2011; Nr. A62-2853/2011).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimo Nr. SP-4117(7.2675) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“, kuriuo pareiškėjui P. Š. buvo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas administracinėje byloje Nr. I-485-289/2011, teisėtumo ir pagrįstumo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. Šio įstatymo 11-12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva bei savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Todėl net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus.

VGTPĮ nustato, kad tuo atveju, jei atstovavimas byloje neperspektyvus, antrinė teisinė pagalba neteikiama (VGTPĮ 11 str. 6 d. 2 p.), o jei ši aplinkybė paaiškėja po to, kai buvo priimtas sprendimas teikti šią pagalbą, antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas (VGTPĮ 23 str. 1 d. 9 p.). Teisėjų kolegija pažymi, kad atstovavimo byloje perspektyvumas VGTPĮ taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas šis vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Informacija apie atstovavimo, kai yra priimtas sprendimas teikti antrinę teisinę pagalbą, neperspektyvumą paprastai gaunama iš advokato, teikiančio antrinę teisinę pagalbą, pranešimų (VGTPĮ 23 str. 2 d.), taip pat iš teismų priimtų procesinių sprendimų, asmens, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, paaiškinimų ir kt. Antrinės teisinės pagalbos teikimas, remiantis VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu, gali būti nutrauktas, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (nebus pasiektas siekiamas rezultatas). Kartu pažymėtina, kad sprendimas nutraukti antrinę teisinę pagalbą turi būti pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir motyvuotas taip, kad antrinės teisinės pagalbos netekusiam asmeniui būtų aiškios teisinės pagalbos nutraukimo priežastys, o ginčui persikėlus į teismą (jei asmuo nesutinka su sprendimu nutraukti teisinę pagalbą), teismas galėtų patikrinti antrinės teisinės pagalbos nutraukimo pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010).

Taigi Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, spręsdama klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui P. Š. nutraukimo, turėjo teisę atlikti pirminį asmens reikalavimo pagrįstumo vertinimą bei spręsti dėl tolesnio atstovavimo perspektyvumo. Tuo pačiu Tarnyba, spręsdama minėtą klausimą, privalėjo laikytis VGTPĮ įtvirtintų nuostatų bei, veikdama kaip viešojo administravimo subjektas, vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu (toliau – ir VAĮ), kurio 8 straipsnio 1 dalis inter alia numato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Jame turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos bei nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 str. 1-2 d.). Pabrėžtina, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009; 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-471/2009 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas P. Š. kreipėsi į Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, prašydamas suteikti jam antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-1196-368/10 (b. l. 34-38). Tarnyba 2010 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. SP-3492(7.2675) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ nusprendė teikti P. Š. antrinę teisinę pagalbą minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1196-368/10, kuri vėliau buvo perduota nagrinėti pagal teismingumą Šiaulių apygardos administraciniam teismui (administracinės bylos Nr. I-485-289/2011), ir antrinę teisinę pagalbą teikti paskyrė advokatą Z. B. (b. l. 39). Tarnybos 2011 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. SP-1005-(7.2675) „Dėl advokato pakeitimo“ buvo pakeistas Tarnybos 2010 m. rugsėjo 24 d. sprendimo Nr. SP-3492(7.2675) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ 2 punktas ir pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimui paskirtas advokatas V. L. (b. l. 48), kuris ir atstovavo pareiškėjui P. Š. Šiaulių apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-485-289/2011 dėl neturtinės 100 000 Lt dydžio žalos atlyginimo iš Lietuvos Respublikos.

Pareiškėjui kreipusis į advokatą V. L. dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-485-289/2011 apskundimo apeliacine tvarka, advokatas, susipažinęs su minėtu Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu ir jo motyvais bei argumentais, 2011 m. lapkričio 5 d. pranešimu kreipėsi į Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, prašydamas spręsti klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui nutraukimo, kadangi tolesnis jo atstovavimas yra akivaizdžiai neperspektyvus, nes pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nenustatytos visos viešosios civilinės atsakomybės sąlygos pagal CK 6.271 straipsnį (nenustatyti atsakovo neteisėti veiksmai) (b. l. 50-51).

Tarnyba, atsižvelgusi į advokato V. L. pranešimą ir iš esmės išnagrinėjusi pareiškėjo reikalavimą, nustatė, kad atstovavimas administracinėje byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo yra neperspektyvus, kadangi iš visų nagrinėjamam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (nebus pasiektas siekiamas rezultatas), nes pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo nėra pagrindo dėl to, jog nenustatytos visos viešosios civilinės atsakomybės sąlygos pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį (nenustatyti atsakovo neteisėti veiksmai) (b. l. 3-4, 61-62). Tarnyba taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas Šiaulių apygardos administraciniam teismui nepateikė rašytinių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog jis kreipėsi į gydymo įstaigą dėl emocinės depresijos, sielvarto ar kitų pakankamai intensyvių išgyvenimų, patirtų „procesų teismuose“ su atsakovu metu, ir kad nurodomą neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, sielvartą) patyrė būtent dėl atsakovo veiksmų.

Iš byloje esančio Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-485-289/2011 matyti, kad šioje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo P. Š. reikalaujamos priteisti neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas teigė patyręs dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų (b. l. 53-59). Pareiškėjas neturtinę žalą grindė tuo, kad 2008 m. spalio 12 d., apie 23.00 val., į jo sodybą, esančią Priešginių kaime, Gataučių seniūnijoje, Joniškio rajone, be jo sutikimo savavališkai įsiveržė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento darbuotojai, jie nepakluso jo reikalavimui palikti privačias valdas, filmavo jo nuosavybę, atliko jo gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų kratą, jam grasino, dėl ko asmuo patyrė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo jo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės. Tačiau pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, iš esmės argumentuodamas tuo, kad nebuvo nustatytos visos viešosios civilinės atsakomybės sąlygos pagal CK 6.271 straipsnį (nenustatyti atsakovo neteisėti veiksmai ir neįrodytas neturtinės žalos padarymo faktas).

Kaip jau buvo minėta, antrinės teisinės pagalbos teikimas, remiantis VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu, gali būti nutrauktas, kai iš visų konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (nebus pasiektas siekiamas rezultatas). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų nėra pakankamai akivaizdu, kad tolesnis pareiškėjo P. Š. atstovavimas neperspektyvus. Pažymėtina, jog sprendžiant, ar yra pagrindas atsisakyti nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą, negali būti nagrinėjami tokie klausimai, kuriuos spręsti yra priskirta teismo kompetencijai. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, VGTPĮ 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka gavusi antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato pranešimą apie tai, kad paaiškėjo įstatyme nurodytos antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo aplinkybės (tarp jų, jog atstovavimas byloje yra neperspektyvus), savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar advokato pranešime nurodytos aplinkybės ir visi konkrečiam atvejui reikšmingi faktiniai duomenys leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą. Tokia pozicija atitinka formuojamą teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010; 2011 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2848/2011 ir kt.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. lapkričio 16 d. sprendime Nr. SP-4117(7.2675) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“ tinkamai nemotyvuota, kodėl pareiškėjo P. Š. reikalavimas dėl neturtinės 100 000 Lt dydžio žalos atlyginimo iš Lietuvos Respublikos, kurią pareiškėjas teigė patyręs dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, yra akivaizdžiai nepagrįstas. Pabrėžtina, jog sprendžiant dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, turi būti visapusiškai ištirtos ir įvertintos aplinkybės, kurios gali pagrįsti arba paneigti sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą (viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-1286/2006). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas aiškiai nurodė, kokiais konkrečiais neteisėtais veiksmais, jo teigimu, jam buvo padaryta neturtinė žala, ir įvardijo, kaip ji pasireiškė, taip pat teikė tai patvirtinančius įrodymus (b. l. 5-26, 53-59). Tuo tarpu, nesant akivaizdžių pareiškėjo reikalavimų nepagrįstumo požymių, išankstinė nuomonė, kad atstovavimas tokioje byloje neperspektyvus, yra negalima ir prieštarauja bendriesiems valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principams. Juolab kad iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 13 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A858-1591/2012 (Lietuvos teismų informacinė sistema LITEKO) matyti, jog Šiaulių apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. I-485-289/2011 ir priimdamas 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimą, visapusiškai, išsamiai bei objektyviai neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių, t. y. tinkamai neįvertino ir neišsiaiškino atsakovo galimus neteisėtus veiksmus, dėl ko minėtas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas ir byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimas Nr. SP-4117(7.2675) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“ negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas kaip prieštaraujantis VGTPĮ ir VAĮ nuostatoms (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo P. Š. apeliacinį skundą patenkinti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 21 d. sprendimą ir Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. SP-4117(7.2675) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“ panaikinti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė