2013-07-02 Nr. AB-3255-3-62-3-00716-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-1269/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00716-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 38; 70.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovams Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (1 t., b. l. 4), kurį patikslino (1 t., b. l. 11-23; 145-157), kreipėsi į teismą, prašydamas teismo: 1) panaikinti atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Kauno apskr. VPK) 2012 m. birželio 18 d. administracinį aktą Nr. 20-65-S-1476; 2) įpareigoti atsakovą pareiškėjo 2012 m. gegužės 22 d. skundą išnagrinėti bei atsakyti į jį iš naujo; 3) įpareigoti atsakovą įrengti vaizdo kameras pareiškėjo 2012 m. gegužės 22 d. skunde nurodytose Garliavos policijos nuovados, Kauno rajono policijos komisariato patalpose; 4) įpareigoti atsakovą pareiškėjui atlyginti neturtinę 120 000 Lt žalą.

Pareiškėjas nurodė, jog atsakovas sistemingai, sąmoningai ir tyčia pažeidinėja teisės aktus, neįrengiant Garliavos policijos nuovadoje bei Kauno rajono policijos komisariato patalpose vaizdo kamerų, į kurias pareiškėjas būna iškviečiamas ir turi atvykti, ar prievarta ir smurtu atgabenamas. Vaizdo kamerų įrašų nepateikimas pareiškėjui bei kitoms teisminėms institucijoms yra esminis pareiškėjo konstitucinės teisės pažeidimas. Be to, vaizdo kamerų neįrengimas kelia nuolatinį pavojų pareiškėjo saugumui, sveikatai ir gyvybei. Finansavimo sumažinimas atsakovui ir lėšų trūkumas nėra pagrindas pažeidinėti pareiškėjo pilietines bei žmogaus teises. Tokiais savo veiksmais atsakovas pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Konstitucijos, Policijos veiklos įstatymo, Vidaus tarnybos statuto nuostatas bei kitų teisės aktų reikalavimus. Atsakovui atsisakius atlikti pareiškėjo 2012 m. gegužės 22 d. skunde prašomus veiksmus, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė pareiškėjo patiriama nuolatine, ilgalaike įtampa, nesaugumo ir pavojaus jausmu, nepatogumais, trukdymu bylose, neigiamu atsakovų poveikiu gyvenimo kokybei, menkavertiškumo ir pažeminimo jausmu dėl nepagrįstos pareiškėjo diskriminacijos, persekiojimu, priekabiavimu, veiksmų laisvės apribojimu, bendravimo su aplinka apribojimu, sistemingu ilgalaikiu trukdymu pareiškėjui rūpintis savo sergančia motina, žmogiškojo ir pilietinio orumo žeminimu, ilgalaikiu trukdymu dirbti, atsakovo teisiniu nihilizmu, piktnaudžiavimu savo laikinu nebaudžiamumu, nuotaikos gadinimu, pesimizmo skatinimu bei kt.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 163-165) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog siekiant kokybiškesnio piliečių aptarnavimo nagrinėdami pareiškėjo skundą dėl vaizdo kamerų įrengimo tokio pašymo tenkinti negalėjo, kadangi Kauno apskr. VPK Kauno rajono policijos komisariato patalpose dėl finansavimo sumažinimo ir lėšų trūkumo teritorinei policijos įstaigai prekėms ir paslaugoms įsigyti nebuvo numatyta lėšų vaizdo kamerų įrengimui ir jų techninei priežiūrai, todėl ir prašymas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Siekiant užtikrinti pareiškėjui saugumo jausmą, jam pasiūlyta pačiam fotografuoti, filmuoti, daryti garso įrašus tose Kauno rajono policijos komisariato Garliavos policijos nuovados patalpose, į kurias jis yra kviečiamas ar turi teisę atvykti ir tokie jo veiksmai suprantami kaip viena iš leistinų įrodinėjimo priemonių, jeigu jie yra būtini siekiant apginti asmens pažeistas teises ir, jeigu remiantis garso ar vaizdo įrašu, būtina įrodyti byloje reikšmingas aplinkybes. Policijos pareigūnai neatliko jokių akivaizdžiai diskriminacinių veiksmų jo atžvilgiu, priešingai, laikėsi teisės aktų reikalavimų ir laiku bei tinkamai pateikė motyvuotą atsakymą į jo skundą. Be to, atsakovo policijos pareigūnų veiksmai buvo teisėti, jie veikė pagal jiems teisės aktais suteiktą kompetenciją. Policijos pareigūnų veiksmais pareiškėjui nebuvo padaryta nuostolių ar sukelta tam tikrų fizinių ar dvasinių nepatogumų, kuriuos būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 30 d. sprendimu (1 t., b. l. 198-202) administracinę bylą dalyje dėl atsakovo Kauno apskrities VPK 2012 m. birželio 18 d. administracinio akto Nr. 20-65-S-1476 panaikinimo, įpareigojimo atsakovui pareiškėjo 2012 m. gegužės 22 d. skundą išnagrinėti bei atsakyti į jį iš naujo, įpareigojimo atsakovui įrengti vaizdo kameras pareiškėjo 2012 m. gegužės 22 d. skunde nurodytose Garliavos policijos nuovados, Kauno rajono policijos komisariato patalpose nutraukė. Kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. gegužės 22 d. 17.27 val. su skundu kreipėsi į Kauno apskrities VPK viršininką (gautas 2012 m. gegužės 23 d., reg. Nr. 2-AP-420) dėl neteisėtų ir nepagrįstų Kauno apskrities VPK veiksmų - vaizdo kamerų neįrengimo Garliavos policijos nuovadoje (toliau – ir Garliavos PN) ir Kauno rajono policijos komisariate (toliau – ir Kauno rajono PK). Kauno apskr. VPK Kauno rajono PK, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2012 m. birželio 18 d. raštu Nr. 20-65-S-1476 atsakė į pareiškėjo skundą, kuriame nurodė, jog dėl teritorinei policijos įstaigai finansavimo sumažinimo ir lėšų trūkumo prekėms ir paslaugoms įsigyti nėra numatyta lėšų vaizdo kamerų įrengimui ir jų techninei priežiūrai bei buvo patarta pareiškėjui pačiam fotografuoti, filmuoti, daryti garso įrašus minėtose patalpose.

Teismas, vadovaudamasis Policijos veiklos įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 9 punktu, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato darbo reglamento, patvirtinto Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2008 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 20-V-90 (Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. vasario 2 d. įsakymo Nr. 20-V-88 redakcija), 141 punktu, Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14, 15, 16 dalimis, 14 straipsnio 1, 3 dalimis, Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – ir Taisyklės), 2, 41 punktais, Asmenų prašymų bei skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate taisyklių 46.4 punktu, konstatavo, kad pareiškėjo 2012 m. gegužės 22 d. skundas, atsižvelgiant į jo turinį, nelaikytinas skundu, nors pareiškėjas šį raštą būtent taip įvardijo.

Šiame rašte nebuvo nurodyta jokių konkrečių pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų, kurie, pareiškėjo nuomone, šiuo atveju galėjo būti pažeisti. Pareiškėjo 2012 m. gegužės 22 d. raštas nėra skundas ar pranešimas, kurie nagrinėjami Viešojo administravimo įstatymo trečiajame skirsnyje nustatyta tvarka. Iš rašto turinio spręstina, jog yra suformuluotas Taisyklių 2 punkte aptartas kreipimasis, kuriame išdėstyta pareiškėjo nuostata dėl vaizdo stebėjimo kamerų įrengimo, atkreipiamas dėmesys į susidariusią padėtį, pranešama apie institucijos veiklos trūkumus ir pateikiami pasiūlymai, kaip juos ištaisyti.

Į šį kreipimąsi atsakovas turėjo atsakyti Taisyklių 41.4 punkte nustatyta tvarka, t. y. laisvos formos raštu. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo skunde išdėstytus prašymus, išdėstė įstaigos poziciją dėl ko yra neįrengtos vaizdo kameros įstaigos patalpose ir dėl ko negali būti pateikiami jų įrašai bei pasiūlė pareiškėjui pačiam fotografuoti, filmuoti, daryti garso įrašus nurodytose patalpose. Kauno apskr. VPK Kauno rajono PK 2012 m. birželio 18 d. raštas Nr. 20-65-S-1476 neturi jokios įtakos pareiškėjo teisėms bei pareigoms ir nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, todėl, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatomis, raštas pats savaime nelaikytinas administracinių teismų nagrinėjimo dalyku, dėl ko teismas bylą dalyje dėl rašto panaikinimo, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai, nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimai įpareigoti atsakovą išnagrinėti bei atsakyti iš naujo į pareiškėjo 2012 m. gegužės 22 d. skundą bei įpareigoti atsakovą įrengti vaizdo kameras pareiškėjo 2012 m. gegužės 22 d. skunde nurodytose Garliavos policijos nuovados, Kauno rajono policijos komisariato patalpose yra išvestiniai iš pirmojo reikalavimo, ir, tik konstatavus padarytą pareiškėjo subjektinės teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, atsakovas gali būti įpareigotas atlikti konkrečius veiksmus (priimti konkretų sprendimą), tačiau šiuo nagrinėjamu atveju teismas pareiškėjo subjektinių teisių ar teisėtų interesų pažeidimo nenustatė dėl jau minėtų argumentų, todėl ir šioje dalyje teismas bylą nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Teismas, pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-39/2012 ir kt. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių įrodymų, kurie sudarytų prielaidą konstatavimui, jog, atsakant į pareiškėjo prašymą dėl vaizdo kamerų įrengimo komisariato ir nuovados patalpose, pareiškėjo atžvilgiu buvo atlikti neteisėti veiksmai (aukščiau nurodyti argumentai), sudarantys būtiną sąlygą valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui būtų buvusios sukeltos tokios apimties neigiamos pasekmės ar toks jo subjektinių teisių pažeidimas, kuris neabejotinai turėtų sąlygoti neturtinės žalos padarymo konstatavimą.

Tokiu būdu teismas nepatenkino pareiškėjo reikalavimų remiantis CK 6.271 straipsnio pagrindu priteisti iš valstybės neturtinę žalą, kadangi pagal CK 6.271 straipsnį valstybė turi pagrindą atlyginti žalą tuo atveju, jei jos institucijų pareigūnai veikė neteisėtai ir tuo buvo padaryta žala, o šioje nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių pareiškėjas neįrodė (ABTĮ 57 str. 1 d.). Teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjo skundas dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 2-3) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, išdėstytais skunde pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 13) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad teismas bylą išnagrinėjo teisingai, tinkamai taikė ir aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas (apeliantas), kreipdamasis į teismą, prašė naikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012 m. birželio 18 d. administracinį aktą Nr. 20-65-S-1476 bei suformulavo dar kelis (nurodyta įžanginėje šio baigiamojo teisės akto dalyje) su šiuo reikalavimu susijusius reikalavimus, o taip pat prašė atlyginti jam padarytą neturtinę žalą.

Kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąrašas bylų, kurias sprendžia administraciniai teismai. Jų tarpe ir bylų kategorija dėl viešojo administravimo sistemos subjektų priimtų teisės aktų (teisės aktas – tai valstybės institucijų, įstaigų, tarnybų, pareigūnų tam tikra tvarka priimtas oficialus rašytinis dokumentas, kuriame suformuluojama privaloma elgesio taisyklė, nustatanti visuomeninio santykio dalyviams teises ir pareigas) veiksmų teisėtumo bei pagrįstumo. Tačiau administraciniai teismai nesprendžia ginčų dėl viešojo administravimo subjektų informacinio – aiškinamojo pobūdžio dokumentų adresuotų kitiems asmenims, kaip atsakymų į jų paklausimus, nepriklausomai nuo to kaip tas paklausimas įvardintas. Teismas imasi nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl viešojo administravimo sistemos subjekto dokumento panaikinimo, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos, o ne aiškinama pareiškėjui, kokios procedūros turi būti laikomasi atitinkamu pareiškėjui rūpimu klausimu arba kokia finansinė situacija yra susiklosčiusi pas atsakovą. Vadinasi, skundžiamas dokumentas turi talpinti savyje atitinkamas teisines pasekmes, o jų nebuvimas byloja, jog ginčo iš esmės nėra. Nesant ginčo nėra ir bylos nagrinėjimo dalyko.

Skundžiamas 2012 m. birželio 18 d. raštas–atsakymas „Dėl gauto skundo“ - plačiąja prasme yra viešojo administravimo subjekto atliktas veiksmas, bet atlikus pastarąjį veiksmą pareiškėjo teisių apimtis nesusiaurėjo, papildomų pareigų neatsirado. O tai reiškia, jog ir dėl tokio veiksmo administracinė byla negalėjo būti iškelta. Teisminis nagrinėjimas dėl atsakovo išdėstytos pozicijos pareiškėjui aktualiu klausimu, nekeliant konkretaus materialinio pobūdžio reikalavimo padėsiančio apginti jo galimai pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus, teisiškai beprasmis, paneigiantis teismui priskirtą funkciją iš esmės spręsti socialinius konfliktus. O tai reiškia, kad Kauno apygardos administracinis teismas teisėtai atsisakė iš esmės svarstyti pirminius tris pareiškėjo skundo reikalavimus.

Byla turėjo būti nutraukta, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 p.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-17-06; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1062/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-02-23 nutartis administracinėje byloje Nr. R556-17/2011), kas teisingai ir buvo padaryta.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnyje yra pažymėta, kad administraciniai teismai sprendžia ir bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Šiuo atveju prašyta neturtinės žalos atlyginimo.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje išdėstyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 yra pažymėjusi, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirma turėtų būti patikrinama, ar yra viešosios atsakomybės viena iš būtinų sąlygų – neteisėti veiksmai (neveikimas), t.y. būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Byloje surinktų faktinių duomenų visuma leidžia tvirtinti, jog iš atsakovo pusės buvo laikomasi viešojo administravimo sistemos subjektui keliamų reikalavimų, ką ir akcentavo pirmosios instancijos teismas. Policijos komisariatas atsakė į pareiškėjo paklausimą, išaiškino situaciją dėl vaizdo kamerų įrengimo policijos komisariato patalpose bei pateikė atitinkamus pasiūlymus, taip įgyvendindamas konstitucinį imperatyvą dėl valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms. Visa tai leidžia teigti nebuvos vienos iš sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismo atmestas pagrįstai.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius