2016-10-05 Nr. AB-18963-3-61-3-02601-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-750-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02601-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. spalio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos T. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. V. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybei dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja T. V. per atstovą 2016 m. birželio 25 d. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė skundą, kuriame prašė įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos priimti atitinkamus sprendimus – perduoti nuosavybėn žemės sklypus, plane pažymėtus „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 29 d. nutartimi T. V. skundą atsisakė priimti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja kreipėsi į teismą dėl Nacionalinę žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos neveikimo, nurodydama, kad 2015 m. vasario 27 d. su prašymu dėl žemės grąžinimo kreipėsi į atsakovą, tačiau jis jokio atsakymo į minėtą prašymą nepateikė. T. V. nuomone, atsakovas vilkina žemės atkūrimo procesą.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos, bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtinta, jog jeigu viešojo administravimo subjektas vilkina atitinkamo klausimo nagrinėjimą ir nustatytu laiku jo neišsprendžia, toks neveikimas (vilkinimas) gali būti apskųstas per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas klausimo išsprendimo laikas, padarė išvadą, kad kadangi T. V. į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos kreipėsi 2015 m. vasario 27 d., teismui skundo dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus padavimo paskutinė data buvo 2015 m. spalio 27 d. Pareiškėja skundą teismui padavė 2016 m. birželio 25 d., t. y. praleidusi skundo padavimo terminą. T. V. nenurodė priežasčių, dėl kurių skundo padavimo terminas praleistas, ir neprašė šio termino atnaujinti. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalį, teismas, pareiškėjo prašymu, skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu pripažintų, kad jis buvo praleistas dėl svarbios priežasties, tačiau kadangi T. V. neprašo atnaujinti skundo padavimo termino, termino atnaujinimo klausimo teismas nenagrinėja. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS146-63/2012, pirmosios instancijos teismas tvirtino, kad termino praleidimo fakto konstatavimas ir prašymo atnaujinti terminą nebuvimas yra pakankamos sąlygos atsisakyti priimti teismui paduotą skundą, t. y. įstatymas neįpareigoja teismo papildomai siūlyti pareiškėjui pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo.

III. Pareiškėja padavė atskirąjį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės.

T. V. paaiškina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismui nustačius, kad skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimų, taikomas skundo trūkumų šalinimo institutas: teismo nutartimi pareiškėjui nustatomas terminas nurodytiems trūkumams pašalinti, o jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir nutartimi grąžinamas pareiškėjui.

Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pats sau prieštarauja, kadangi pažymėjo, jog pareiškėja nenurodo priežasčių, dėl kurių skundo padavimo terminas praleistas, ir neprašo šio termino atnaujinti, tačiau tokios galimybės nesuteikė, nors privalėjo nustatyti terminą trūkumams pašalinti ir pasiūlyti pateikti papildomus įrodymus.

T. V. nuomone, terminas skundui dėl atsakovo neveikimo paduoti nėra praleistas, kadangi jos 2015 m. vasario 27 d. prašymas atsakovui susidėjo iš trijų savarankiškų dalių. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos konkliudentiniais veiksmais įvykdė pirmus du reikalavimus ir telefonu žada suteikti sklypus buvusio Salininkų rėžinio kaimo teritorijoje. Atsakovas 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. 49SK-(14.49.109.)-2073 įregistravo 12 suformuotų sklypų, Vilniaus miesto savivaldybė 2014 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. 1-1754 patvirtino 5,5 ha žemės sklypų detalųjį planą. Tvirtina, kad nurodyti subjektai neabejotinai derina savo veiksmus, tačiau konkretaus sprendimo nepriima. Mano, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pripažįsta ilgą neveikimą bei nuolatinį bendravimą telefonu, tačiau nepateikia atsakymo raštu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo pareiškėjų atskirąjį skundą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą, nustačius, kad praleistas skundo padavimo terminas ir T. V. jo neprašo atnaujinti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodo, kad termino skundui paduoti nėra praleidusi, kadangi dalį prašymo reikalavimų atsakovas įvykdė. Be to, T. V. nuomone, teismas nustatęs, kad yra praleistas terminas skundui paduoti, turėjo nustatyti terminą trūkumams pašalinti bei pasiūlyti pateikti papildomus įrodymus ir tik nepašalinus nurodytų trūkumų, skundą būtų buvę galima atsisakyti priimti.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą) atsisakoma priimti, jei praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią.

Iš T. V. skundo turinio bei jo priedų pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad terminas skundui paduoti yra praleistas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos (nagrinėjamu atveju – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos, pareiškėjos 2015 m. vasario 27 d. prašymas atkurti nuosavybės teises, už natūra negrąžintą žemės dalį suteikiant lygiavertį miško sklypą, turėjo būti išnagrinėtas iki 2015 m. rugpjūčio 27 d. įskaitytinai, o skundas teismui dėl atsakovo neveikimo turėjo būti paduotas iki 2015 m. spalio 27 d. įskaitytinai. Administracinėje byloje nėra jokių įrodymų, kad T. V. pateikus 2015 m. vasario 27 d. prašymą, nuosavybės teisėms atkurti trūko įrodymų ar jie buvo pateikti vėliau. Taigi, elektroninių ryšių priemonėmis per atstovą 2016 m. birželio 25 d. paduodama skundą teismui, pareiškėja buvo praleidusi skundo padavimo terminą. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybė derina savo veiksmus bei vykdo tam tikrus prašymo reikalavimus, savaime teisės aktuose imperatyviai nustatyto termino atsakovo neveikimui apskųsti nepratęsia. Taigi, kaip teisingai atskiruoju skundu skundžiamoje nutartyje konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėja praleido įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti ir nepateikė prašymo šį terminą atnaujinti.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą, termino praleidimo fakto konstatavimas ir prašymo atnaujinti terminą nebuvimas yra pakankamos sąlygos atsisakyti priimti teismui paduotą skundą (prašymą). Pažymėtina, kad kai termino praleidimo faktas akivaizdus, teismas neprivalo papildomai aiškintis kokių nors aplinkybių. Be to, tiek skunde, tiek atskirajame skunde T. V. akcentavo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino nepraleido. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas neįpareigoja teismo papildomai siūlyti pareiškėjui pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-561-756/2016, 2016 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-296-520/2016, 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-63/2012 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą. T. V. atskirojo skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo suteikti galimybę ištaisyti skundo trūkumus, t. y. prašyti pratęsti terminą skundui pateikti, atmestinas kaip nepagrįstas. Tuo labiau, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjai pakartotinai kreiptis į teismą dėl atsakovo neveikimo, kartu su skundu teikiant prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, kuriame būtų nurodytos termino praleidimo priežastys bei pateikti įrodymai, iš kurių būtų galima nustatyti, kad terminas paduoti skundą praleistas dėl svarbių priežasčių.

Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, rėmėsi administracinių teismų praktika, suformuota analogiškose bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl to skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos T. V. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė