2019-12-04 Nr. AB-22858-3-61-3-02004-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1648-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02004-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 18.4.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, J. L., G. R., G. R. (G. R.), N. R. (N. R.), S. N., uždarajai akcinei bendrovei „Vyto sklypai“, R. R. (R. R.), (tretieji suinteresuoti asmenys – Vilniaus m. 37-ojo notaro biuro notarė S. K., Vilniaus miesto 21-ojo notaro biuro notarė V. Š., Vilniaus miesto 2-ojo notaro biuro notaras R. K.), dėl sprendimų, paveldėjimo teisės liudijimų, sandorių panaikinimo, restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – ir Prokuroras, pareiškėjas) su pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydamas:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2016 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. 46S-190 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui G. R.“ dalį dėl 0,0725 ha žemės;

2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 2.4-01-6749 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui G. R.“ dalį dėl 0,0221 ha žemės;

3) taikyti restituciją natūra grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn iš atsakovo G. R. 0,0725 ha plotą iš 1,0331 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Trakų rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), ir 0,0221 ha plotą iš 1844/20030 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas nesuteiktas;

4) panaikinti NŽT 2016 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 46S-198 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje mirusiajam P. R.“ dalį dėl 0,0721 ha žemės;

5) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 2.4-01-6748 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui P. R.“ dalį dėl 0,0225 ha žemės;

6) pripažinti negaliojančia Vilniaus miesto 21-ojo notaro biuro notarės V. Š. išduoto 2016 m. spalio 3 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo (notarinio registro Nr. VŠ-1590) dalį dėl 0,0721 ha ploto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), paveldėjimo;

7) pripažinti negaliojančia Vilniaus miesto 37-ojo notaro biuro notarės S. K. patvirtintą 2010 m. gruodžio 31 d. dovanojimo sutarties (notarinio registro Nr. SK-8195), sudarytos P. R., J. L. ir R. R., dalį dėl 0,0225 ha ploto, esančio 1841/40060 dalyje žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas nesuteiktas, perleidimo;

8) pripažinti negaliojančia Vilniaus miesto 37-ojo notaro biuro notarės S. K. patvirtintą 2012 m. gruodžio 6 d. dovanojimo sutarties (notarinio registro Nr. SK-9846), sudarytos R. R. ir G. R., dalį dėl 0,0225 ha ploto, esančio 1841/40060 dalyje žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas nesuteiktas, perleidimo;

9) taikyti restituciją natūra grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn iš atsakovės J. L. 0,0721 ha plotą iš 1,2858 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Trakų rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini);

10) taikyti restituciją natūra grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn iš atsakovės J. L. ir G. R. 0,0225 ha plotą, esantį 1841/40060 dalyje žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas nesuteiktas;

11) panaikinti NŽT 2016 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. 46S-217 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui N. R.“ dalį dėl 0,0719 ha žemės;

12) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 2.4-01-6750 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui N. R.“ dalį dėl 0,0226 ha žemės;

13) taikyti restituciją natūra grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn iš atsakovo N. R. 0,0719 ha plotą iš 1,0305 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Trakų rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), ir 0,0226 ha plotą iš 1839/20030 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas nesuteiktas;

14) panaikinti NŽT 2016 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. 46S-56 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei S. N. “;

15) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 2.4-01-6753 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pilietei S. N.“ dalį dėl 0,0225 ha žemės;

16) panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notaro R. K. 2016 m. rugpjūčio 24 d. patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 1-5959), sudarytą S. N. ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Vyto sklypai“;

17) taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu ir priteisti Lietuvos valstybei iš atsakovės S. N. 904,1 Eur, kuriuos ji gavo pagal Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notaro R. K. 2016 m. rugpjūčio 24 d. patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 1-5959);

18) taikyti restituciją natūra grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn iš atsakovės S. N. 0,0225 ha plotą iš 1841/20030 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas nesuteiktas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Generalinėje prokuratūroje buvo gautas NŽT 2017 m. gegužės 16 d. raštas Nr. 1SD-1604-(3.7E) su NŽT darbo grupės parengta 2017 m. gegužės 9 d. išvada Nr. 1LS-80-(3.2) dėl nuosavybės teisių į buvusių savininkų R. R., S. R. (S. R.), R. R. ir K. D. žemę, esančią (duomenys neskelbtini), atkūrimo teisėtumo. Susipažinus su gauta medžiaga buvo nustatyta, kad: G. R., kuriam nuosavybės teisės turėjusios būti atkurtos į buvusio savininko S. R. turėtą 0,2458 ha žemės, realiai buvo atkurtos į 0,3404 ha žemės, t. y. nuosavybės teisės atkurtos į 0,0946 ha didesnį plotą nei jam priklauso; P. R., kuriam nuosavybės teisės turėjusios būti atkurtos į buvusio savininko S. R. turėtą 0,2458 ha žemės, realiai buvo atkurtos į 0,3404 ha žemės, t. y. nuosavybės teisės atkurtos į 0,0946 ha didesnį plotą nei jam priklauso. Dalį žemės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), į kurią nuosavybės teisės P. R. buvo atkurtos Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6748, P. R. 2010 m. gruodžio 31 d. dovanojimo sutartimi perleido J. L. ir R. R.. R. R. 2012 m. gruodžio 6 d. dovanojimo sutartimi dalį to paties žemės sklypo padovanojo G. R.. Vilniaus m. 21-ojo notaro biuro notarė 2016 m. spalio 3 d. išdavė paveldėjimo teisės liudijimą P. R. dukrai J. L., paveldėtam nekilnojamam turtui – žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)); N. R., kuriam nuosavybės teisės turėjusios būti atkurtos į buvusio savininko S. R. turėtą 0,2458 ha žemės, realiai buvo atkurtos į 0,3404 ha žemės, t. y. nuosavybės teisės atkurtos į 0,0945 ha didesnį plotą nei jam priklauso; S. N., kuriai nuosavybės teisės turėjusios būti atkurtos į buvusio savininko S. R. turėtą 0,2458 ha žemės, realiai buvo atkurtos į 0,3404 ha žemės, t. y. nuosavybės teisės atkurtos į 0,0945 ha didesnį plotą nei jam priklauso. S. N. vieną iš sklypų, t. y. 0,1915 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), 2016 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, patvirtinta Vilniaus m. 2-ojo notaro biuro notaro, perleido UAB „Vyto sklypai“, kuris 2017 m. kovo 16 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. RK-1280 šį sklypą pardavė UAB „Santakos miškas“.

3. Pareiškėjas nurodė, kad pretendentai, siekdami atkurti nuosavybės teises į žemę, pateikė Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjimą Nr. 30-R, kuriame nurodyta, kad “Vilniaus apygardos teismo ipotekos archyviniame fonde, Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo nekilnojamojo turto 1931-1937 metų ipotekos knygoje Nr. 17021 yra žinių, kad savininkai – R. M. įpėdiniai – žmona R., sūnūs S. ir R. bei duktė D. K., sklype Nr. 50 turėjo 4,9170 ha žemės”. Minėti asmenys dokumente įvardinti kaip žemės sklypo bendraturčiai. Nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų bylose taip pat buvo pateiktas (duomenys neskelbtini) kaimo 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., ištraukos kopija. Pateiktoje plano kopijoje yra taisymai – pakeistos žemės sklypų ribos, nubrauktas žemės sklypo Nr. 50 numeris ir plotas, įrašyti sklypų numeriai 50A ir 50 B, planas oficialiai nepatvirtintas. Pretendentai rėmėsi pateiktu 1938 metų planu nurodydami, kad žemę nuosavybės teise valdė 3 savininkai – R. R., S. R. ir R. R., nes K. D. plane neįrašyta. Be to, dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. D. žemę niekas nesikreipė, todėl pretendentai mano, kad visa 4,9170 ha žemė priklausė R. R., S. R. ir R. R.. NŽT Vilniaus skyrius pretendentams siūlė kreiptis į teismą, kad būtų nustatyta, kokiomis dalimis bendraturčiai valdė 4,9170 ha žemės, tačiau atsakovai šia teise nepasinaudojo.

4. Pareiškėjas rėmėsi pretendentų pateiktais Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjimu Nr. 30-R ir 1996 m. lapkričio 18 d. pažymėjimu Nr. 257-R, kuriuose įrašyti duomenys apie savininko M. R. įpėdinių – žmonos R., sūnų S. ir R. bei dukters D. K. turėtą 4,9170 ha žemę. Duomenys įrašyti Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo vienkiemiais 1926-1936 m. byloje esančiame 1932 m. sąraše ir Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo nekilnojamojo turto 1931-1937 m. ipotekos knygoje Nr. 17021. Pareiškėjo teigimu, šie dokumentai atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos tvarkos (toliau – ir Tvarka) 12 punkte nurodytus dokumentus, todėl pagal juos ir turėtų būti atkurtos nuosavybės teisės.

5. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, priėmė išvadą, kad teises į 4,9170 ha žemės sklypą turėjo 4 savininkai ir kurių kiekvienas nuosavybės teise valdė po vieną ketvirtąją dalį 4,9170 ha žemės, t. y. po 1,2292 ha žemės, todėl atkurti nuosavybės teises į S. R. 1,2292 ha žemės turėjo teisę G. R., N. R., P. R., S. N., H. N., t. y. kiekvienas į 0,2458 ha. Pretendentams negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į didesnę nei priklausė buvusiam turto savininkui žemės dalį, todėl tuo pagrindu priimti skundžiami sprendimai turėtų būti panaikinti. Atitinkamai turėtų būti panaikinti ir visi administraciniai aktai, kurie laikytini neteisėtų veiksmų teisinėmis pasekmėmis (paveldėjimo teisės liudijimai, sandoriai ir kt.). Pažymėjo, kad teisės aktus pripažinus neteisėtais, asmuo negali būti laikomas teisėtu žemės savininku, todėl turtas iš jo turi būti išreikalaujamas taikant restituciją.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nustatytas imperatyvių įstatymo normų pažeidimas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo srityje, pasireiškęs neteisėtu nuosavybės teisių atkūrimu į didesnę žemės dalį nei iki nacionalizacijos priklausė buvusiam žemės savininkui, todėl tokio pobūdžio pažeidimai vertintini kaip viešasis interesas. Taip pat nurodė, kad teisė kreiptis su prašymu į teismą buvo realizuota laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 11 straipsnio reikalavimų.

7. Pareiškėjas teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad šiuo atveju pretendentams buvo atkurta didesnė dalis žemės nei iki nacionalizacijos valdė buvęs savininkas, o tai prieštarauja įstatymo nuostatoms. Tokią išvadą darė remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjimu Nr. 30-R, kuriame pateikti duomenys apie tai, kad ginčo sklypą valdė keturi savininkai. Sklypas į konkrečias dalis nebuvo padalintas, todėl sprendė, kad kiekvienas valdė po ¼ 4,9170 ha sklypo, t. y. po 1,2292 ha. Pretendentams nuosavybės teisės buvo atkurtos į didesnę dalį t. y. po 0,2458 ha, ginčo sklypą padalinus į tris dalis. Pretendentai teigdami, kad ginčo sklypas turėtų būti dalinamas į tris dalis, rėmėsi 1938 m. planu, tačiau įvertinus planą nustatyta, kad jame yra daug taisymų, t. y. nubrauktas plotas, nubraukta 50, pažymėta 50A, 50B, taip pat yra atsiradęs dar vienas sklypas. Pažymėjo, kad atsakovai, nors ir vadovaujasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ 13 punkto nuostata, kad nuosavybės teisės turėtų būti atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą, tačiau įrodymas, kuriuo vadovaujasi atsakovai, yra su trūkumais. Planas nėra patikimas, nes nepatvirtintas, nėra nurodytas plotas ir šis dokumentas neįrodo, kad ginčo sklypą valdė trys savininkai.

8. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą su juo sutiko ir prašė jį tenkinti.

9. Atsiliepime NŽT nurodė, kad vykdant nuosavybės teisių atkūrimą S. R. be jokio teisinio pagrindo buvo atkurtos nuosavybės teisės į didesnį nei galima plotą, todėl ir pretendentams G. R., N. R., P. R. ir S. N. nepagrįstai buvo atkurtos nuosavybės teisės į didesnį žemės plotą nei priklauso. Vykdant nuosavybės teisių procesą nepagrįstai buvo nustatyta, kad 4,9170 ha ploto žemę valdė tik 3 savininkai, t. y. R. R., S. R. ir R. R., taip pat nepagrįstai paneigiant bendrasavininkės K. D. statusą. Tarnybos darbo grupė, atlikusi ginčo nuosavybės teisių atkūrimo proceso teisėtumą, nustatė, kad kiekvienam iš pretendentų nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos tik į 1,2292 ha žemės (4,9170 / 4), o ne į 1,6390 ha (4,9170 / 3), kaip buvo nustatyta.

10. Atsakovo atstovės teismo posėdyje papildomai dėl 1938 m. plano paaiškino, kad nėra aišku, ar šis dokumentas pretendentams nustato teises ir pareigas. Vertino, jog tai daugiau panašu į darbinį brėžinį, be to, jo parengimo tikslai nėra aiškūs. Iš šio plano nėra aiškūs dalių plotai, jos yra skirtingos, taip pat yra prijungta ketvirta dalis, o tai prieštarauja teiginiams, kad ginčo sklypą valdė trys asmenys. Pažymėjo, kad NŽT duomenimis, sąraše yra nurodyti M. žmona ir trys vaikai. Pagal teismų praktiką, kai sklypą valdo bendraturčiai ir nėra nustatytų dalių, laikoma, kad dalys yra lygios. Taigi nesant nustatytų dalių ir nustačius, kad buvo keturi asmenys (žmona ir vaikai), ginčo sklypą valdė keturi asmenys lygiomis dalimis. K. D. dėl nuosavybės teisių atkūrimo nesikreipė. Paaiškino, kad galbūt buvo padaryta klaidų atsakovams atkuriant nuosavybės teises. Atsakovų buvo prašyta nusistatyti dalis civiline tvarka, tačiau jie to nepadarė.

11. Atsakovė J. L. atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą su pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti.

12. Atsakovė nurodė, kad remiantis Tarnybai pateiktu (duomenys neskelbtini) k. žemės 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m. ištrauka, žemės sklype Nr. 50 nuo 1938 m. žemė buvo padalinta į tris sklypus, kurie priklausė: sklypas Nr. 50 S. R., sklypas Nr. 50A R. R. ir sklypas Nr. 50B R. R.. Atsižvelgiant į tai, kad dokumente nėra išskirtas žemės plotas kiekvienam savininkui, todėl laikytina, kad kiekvienam dalys yra lygios. Pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) k. žemės 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., ištrauką pateikė Lietuvos centrinis valstybės archyvas, t. y. institucija, kuri saugo kompetentingų institucijų pateiktus oficialius dokumentus, be to, plano ištrauka atitinka teiktiną tinkamą dokumentą Tvarkos 12 punkto nuostatos prasme. Tai, kad prokurorui neaiškus geometrinių figūrų turinys, taip pat plano parengimo tikslas, nereiškia, kad šis dokumentas yra netinkamas konkrečių asmenų nuosavybės teisėms į konkretų žemės plotą patvirtinti. Pabrėžė, kad kito dokumento, kuris paneigtų, jog 4,9170 ha ploto žemės sklypas priklausė 3 asmenims, nėra. Paveldėtojams 2004 m. buvo išduotos pažymos, kuriose nurodyta, kad pretendentai turi teisę atkurti nuosavybės teises į S. R. turėtą 1,6390 ha žemės plotą ir R. R. turėtą 1,6400 ha žemės plotą. Pažymos buvo priimtos (duomenys neskelbtini) k. žemės 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., ištraukos pagrindu. Tenkinti pareiškimą nėra jokio pagrindo.

13. Atsakovas N. R. atsiliepime į pareiškimą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

14. Atsiliepime nurodė argumentus, nurodytus atsakovės J. L. atsiliepime.

15. Atsakovė S. N. atsiliepime su pareiškėjo pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti.

16. Atsakovė nurodė, kad K. D. plane neįrašyta, todėl nebuvo 4,9170 ha žemės sklypo savininkė nuo 1938 m., žemės šiame sklype neturėjo.

17. Atsakovė G. R. atsiliepime į pareiškimą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

18. Atsakovas G. R. atsiliepime su pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti.

19. Atsakovas teismo posėdyje papildomai nurodė, kad 1938 m. planas buvo parengtas ir patvirtintas kompetentingos komisijos. Jokių pakeitimų nebuvo. K. D. išėjo gyventi kitur, ji prašymo atkurti nuosavybės teises nebuvo pateikusi.

II. 20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.

21. Teismas nustatė, kad 4,9170 ha ginčo žemės sklypo, kurio Nr. 50, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, savininkai buvo M. R. ir R. R.. M. R. ir R. R. turėjo tris vaikus S. R., P. R. ir K. D.. Po M. R. mirties ginčo žemės bendraturčiais tapo R. R., S. R., P. R. ir K. D. (teisinis pagrindas – 1931-1937 metų ipotekos knygoje Nr. 17021 esantys duomenys apie tai, kad M. R. įpėdiniai – žmona R., sūnūs S. ir R. bei duktė D. K. sklype Nr. 50 turėjo 4,9170 ha žemės).

22. Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2002 m. buvo pateikta (duomenys neskelbtini) kaimo 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., ištraukos kopija, pagal kurią žemės sklypas Nr. 50 (4,9170 ha) nuo 1938 m. buvo padalintas į tris sklypus, kurie priklausė: S. R. sklypas Nr. 50, R. R. sklypas Nr. 50a, R. R. sklypas Nr. 50b. VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2004 m. balandžio 28 d. pažymomis Nr. 182, 183, 184, 185 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ nustatė, kad R. R. (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise valdė 1,6390 ha žemės. Taip pat 2004 m. balandžio 28 d. pažymomis Nr. 186, 187, 188, 189 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ nustatė, kad S. R. (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise valdė 1,6390 ha žemės. NŽT Tarnybos 2017 m. balandžio 7 d. įsakymu Nr. 1P-189-(1.3) buvo sudaryta darbo grupė patikrinti nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių savininkų R. R., S. R., P. R. ir K. D. nuosavybės teise valdytą 4,9170 ha žemės sklypą, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus. Darbo grupė nustatė, kad iš (duomenys neskelbtini) kaimo 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., ištraukos nėra galimybės nustatyti, kokia žemės dalis teko R. R. ir jos sūnums, todėl priėmė išvadą, kad R. R., S. R. bei R. R. valdė po 1,2292 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime. Tuo pagrindu NŽT nusprendė kreiptis į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorą patikrinti nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumą.

23. Teismas nustatė, kad Generalinėje prokuratūroje buvo gautas NŽT 2017 m. gegužės 16 d. raštas Nr. 1SD-1604-(3.7E) bei NŽT darbo grupės parengta 2017 m. gegužės 9 d. išvada Nr. 1LS-80-(3.2) dėl nuosavybės teisių į buvusių savininkų R. R., S. R., R. R. ir K. D. žemę (duomenys neskelbtini) kaime atkūrimo teisėtumo.

24. Teismas nurodė, kad Prokuroras, susipažinęs su Išvada, su pareiškimu kreipėsi į teismą, kuriuo siekia įrodyti, jog buvusiam žemės savininkui S. R. (M. R. sūnui) iš tiesų buvo nustatytas didesnis valdytos žemės plotas (1,6390 ha), kuris buvo nustatytas 4,9170 ha žemę padalinus trims asmenims, t. y. M. R. žmonai R. ir sūnums S. R. bei R. R. Prokuroro teigimu, 4,9170 ha žemę (duomenys neskelbtini) kaime po M. R. (S. R. tėvo) mirties valdė 4 asmenys, t. y. R. R. (M. R. žmona ir S. R. motina), sūnūs S. R. ir R. R. bei dukra K. D.. Prokuroras remiasi 1931–1937 metų ipotekos knygoje Nr. 17021 esančiais duomenimis apie tai, kad M. R. įpėdiniai – žmona R., sūnūs S. ir R. bei duktė D. K. sklype Nr. 50 turėjo 4,9170 ha žemės. Prokuroro teigimu, būtent R., sūnūs S. ir R. bei duktė D. K. yra laikomi ginčo žemės sklypo (4,9170 ha) bendraturčiais, todėl kiekvieno iš minėtų savininkų valdoma ginčo žemės dalis turėtų būti – 1,2292 ha žemės (4,9170 ha/4). S. R. tenkanti ginčo sklypo dalis buvo nustatyta neteisingai, atitinkamai ir jo įpėdiniams (G. R., N. R., P. R., S. N. ir H. N.) nuosavybės teisės nepagrįstai buvo atkurtos į didesnį žemės plotą nei priklausytų pagal įstatymą. Įpėdiniams nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos į ne didesnę nei 0,2458 ha ploto žemę (1,2292/5).

25. Teismas nurodė, kad byloje ginčas keliamas dėl to, jog buvusiam žemės savininkui S. R., kaip bendraturčiui, kartu su R. R., R. R. ir K. D., buvo nustatytas didesnis valdytos žemės plotas, nei šis nuosavybės teise iš tiesų valdė iki nacionalizacijos (4,9170/3/5). Pareiškėjo bei Tarnybos teigimu, esamoje faktinėje situacijoje K. D. iš ginčo žemės sklypo valdytojų buvo eliminuota be jokio teisinio pagrindo (Lietuvos centrinio archyvo išduoto žemės 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., ištrauka, kuriuo remiantis K. D. buvo pripažinta kaip neturinti teisės į ginčo žemę, prokuroro ir NŽT nuomone, nėra tinkamas įrodymas Tvarkos 12 punkto nuostatos prasme.

26. Teismas, remdamasis ginčui aktualiomis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) bei Tvarkos nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, nurodė, kad atkuriant nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą turtą, svarbu yra tai, ar atitinkamas asmuo buvo žemės savininkas, buvusio savininko turėta nuosavybė ir šios nuosavybės apimtis.

27. Teismas nustatė, kad nuosavybės teisių buvusiam žemės savininkui S. R. atkūrimo teisėtumas (dėl teisėtos 4,9170 ha žemės sklypo dalies) proceso šalių ginčijamas remiantis skirtingais faktiniais ir teisiniais pagrindais. Pagrindinis dokumentas (teisinis pagrindas), kuriuo remiantis S. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės į M. ir R. R. iki nacionalizacijos valdytos 4,9170 ha žemės dalį – 1,6390 ha, yra (duomenys neskelbtini) kaimo 1932 m. planas (jo ištraukos), sutikrintas 1938 m. Pareiškėjo teigimu, šis planas (jo ištraukos) nėra tinkamas dokumentas konkrečių asmenų nuosavybės teisėms į konkretų žemės plotą patvirtinti. Pareiškėjas įrodinėja, kad pagrindinis rašytinis įrodymas, kuriuo vadovaujantis turėtų būti išspręstas nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypo (4,9170 ha) dalis kiekvienam iš įpėdinių yra Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjimas Nr. 30-R, kuriame nurodyta, kad „Vilniaus apygardos teismo ipotekos archyviniame fonde, Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto 1931 –1937 metų ipotekos knygoje Nr. 17021 yra žinių, kad savininkai – R. M. įpėdiniai – žmona R., sūnūs S. ir R. bei duktė D. K., sklype Nr. 50 turėjo 4,9170 ha žemės”. Prokuroro ir NŽT nuomone, šie Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateikti duomenys aiškiai patvirtina, kad ginčo žemės bendrasavininkais po M. R. mirties laikytini keturi bendrasavininkai, t. y. R. R., S. R., R. R. ir D. K., todėl S. R. nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos į 1,2292 ha ginčo žemės sklypo dalį (4,9170 ha /4), atitinkamai S. R. įpėdiniams tenkanti ginčo žemės dalis turėtų būti po 0,2458 ha ginčo žemės (1,2292/5). Tuo tarpu S. R. įpėdiniai įrodinėja, kad (duomenys neskelbtini) kaimo 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., ištraukos pilnai atitinka tinkamą dokumentą Tvarkos 12 punkto nuostatos prasme, taip pat šis dokumentas yra vėliausiai išduotas.

28. Teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos medžiagą, sprendė, kad pareiškėjas S. R. įpėdinių teisės nuosavybės teises atkurti į tas dalis, į kurias šiuo metu yra atkurta nuosavybė, pareiškimo argumentais nepaneigė. Nors 1938 m. plano, kaip dokumento, kuris galėtų būti/yra pagrindas atkurti nuosavybės teises, tinkamumas Taisyklių 12 punkto prasme byloje nėra paneigtas, tačiau pareiškėjui abejonę kelia šio plano teisėtumas. Plane atlikti taisymai, t. y. pakeistos žemės sklypų ribos, nubrauktas žemės sklypo Nr. 50 ir plotas, įrašyti sklypai Nr. 50 a ir 50 b. Planas oficialiai nėra patvirtintas, taip pat nėra pateikta jokių dokumentų, patvirtinančių, kuriuo tikslu buvo rengiamas šis planas. Iš esmės tai yra pagrindiniai ir esminiai argumentai, kuriais pareiškėjas siekia paneigti įvykdyto nuosavybės teisių atkūrimo proceso teisėtumą.

29. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) kaimo 1932 m. planas, sutikrintas 1938 m., yra išduotas Lietuvos centrinio valstybės archyvo, t. y. institucijos, kurioje saugomi atitinkamų valstybės ir kitų institucijų saugoti perduoti oficialūs dokumentai ir ši faktinė aplinkybė yra reikšminga vertinant plano teisėtumą. Plane matyti, kad vientisas 4,9170 ha žemės plotas yra padalintas į tris dalis. Pažymėta, kad sklypas Nr. 50 S. R., sklypas Nr. 50a R. R., sklypas Nr. 50b R. R.. Sklype Nr. 50 b vizualiai matomo kvadrato formos žemės ploto (tarp sklypų Nr. 50 ir Nr. 50b) viena iš linijų yra akivaizdžiai punktyrinė, todėl negalima vertinti, kad tarp sklypų Nr. 50 ir Nr. 50b yra įsiterpęs ketvirtas sklypas. Ši NŽT iškelta abejonė dėl galbūt vientisame ginčo sklype esančio ir ketvirto sklypo atmestina dėl to, kad sklype Nr. 50b esanti pavaizduota linija yra punktyrinė, tuo tarpu ginčo sklype pavaizduotų atskirų trijų sklypų ribos yra aiškiai lygių tiesių linijų. Plane nėra nurodyta kieno ribas žymi punktyrinė linija, tačiau lyginant su kitų sklypų ribas žyminčiomis linijomis negalima spręsti, kad punktyrinė linija vaizduoja ketvirto sklypo vieną iš ribų.

30. Teismas nurodė, kad iš į bylą pateikto 1938 m. balandžio 4 d. Vilniaus 5-osios iždo įstaigos Vilniaus apskrities kvalifikacinės komisijos pranešimo matyti, jog juo (duomenys neskelbtini) savivaldybė informuojama, kad 1938 m. balandžio 9–30 dienomis prasidės (duomenys neskelbtini) seniūnijos sklypų matavimas/plano tikrinimas. Pranešime išdėstytą informaciją prašoma pranešti seniūnui, kuris privalo apie ketinamus atlikti veiksmus pranešti sklypų savininkams, pranešti dviem seniūnijos tarybos išrinktiems seniūnijos atstovams, atsiųsti vežimą, skirti matininkui apgyvendinimo vietą, skirti 4 darbuotojus su kirviais ir kastuvais, atnaujinti sklypų ribų kauburius, paruošti ribojimo ženklus (stulpus) ir tiesius, kiek įmanoma ilgus, kuolus.

Prašymas pasirašytas Vilniaus apskrities kvalifikacinės komisijos matininko. Byloje pateikta Techninė ataskaita dėl žemės sklypų plano tvirtina apie 1938 m. Vilniaus apskrities klasifikacinės komisijos matininko atliktą sklypų, esančių valdoje – (duomenys neskelbtini), tikrinimą. Techninės ataskaitos protokole nurodyta, kad 1938 m. birželio 27–31 d. Vilniaus apskrities kvalifikacinės komisijos/Vilniaus 5-oji mokesčių inspekcijos braižytojas, atvykęs į žemės sklypą, patikrino sklypo: padalytos (duomenys neskelbtini) kaimų ir (duomenys neskelbtini) kaimo, išsidėsčiusius (duomenys neskelbtini) Vilniaus-Trakų apskrityje, Vilniaus vaivadijoje, nuosavybės planą, kurį 1922 m., 1929 m. ir 1932 m. parengė matininkai (nurodyti vardai, pavardės).

Protokole fiksuota, kad plano atitikimas tikrajai būklei buvo atliktas patikrinant vietovėje ir dalyvaujant seniūnui bei 2 seniūnijos atstovams. Patikrinimas buvo atliktas seniūnijos nurodymu, vadovaujantis Finansų ministro 1936 m. įsakymo 39 parag. žemės sklypų klasifikavimui pagal Žemės mokesčio įstatymą. Techninėje ataskaitoje pateikta plano, kuri iš esmės yra identiška pareiškėjo su pareiškimu pateiktam planui, kopija. Iš šių rašytinių dokumentų turinio teismas sprendė, kad (duomenys neskelbtini) kaimo 1932 m. plano sutikrinimas realiai įvyko ir sutikrinimo duomenys buvo užfiksuoti Techninėje ataskaitoje.

Planų tikrinimo, kuris buvo organizuotas 1938 m. balandžio 9-30 dienomis priežastys ir tikslai teisiškai nėra svarbūs. Techninėje ataskaitoje esančiame plane (po sutikrinimo) matyti pataisymai (užbrauktas bendras sklypo plotas, nurodyti atskirų sklypų Nr. 50, 50a, 50b), tačiau jie (pataisymai) galėjo atsirasti atlikus 1932 m. plano patikrinimą. Tai, kad 1932 m. planas buvo sutikrintas 1938 m. planu, patvirtina aukščiau aptarti dokumentai. Šia faktine aplinkybe abejoti teismas neturi teisinio pagrindo.

31. Teismas taip pat nurodė, kad iš byloje pateiktos 1937 m. pažymos matyti, jog ja yra pranešama, kad atitinkamiems žemės sklypams po jų sujungimo 1937 m. balandžio 15 d. nustatyta preliminarioji hipoteka – Vilniaus ir Trakų pavietas, (duomenys neskelbtini) gmina, (duomenys neskelbtini) kaimas, hipotekos knyga N-Hip.17021. Pažymoje nurodyta, kad 4,9170 ha žemė priklausė R. R., S. R., R. R. ir D. K.. Taip pat nurodyta, kad ne vėliau kaip per nustatytą terminą suinteresuoti asmenys turi pareikšti savo teises į išvardytus žemės sklypus Vilniaus hipotekos skyriaus raštinėje, o to nepadarius per minėtą terminą, bus taikomos 1919 m. Hipotekos įstatymo (ši sąvoka naudojama tik vertime) 153 straipsnio nuostatos. Byloje pateiktų 1928 m. balandžio 25 d. Hipotekos taisyklių, kurios galiojo Lenkijos Respublikos Rytinių Žemių teritorijose ir kurių galiojimas 1938 m. ginčo plano sudarymo laikotarpiu byloje nėra paneigtas, 153 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas 152 straipsnyje paminėtas suinteresuotasis, kuris neprisistatė nurodytą dieną arba vėliausiai iki pasibaigiant senaties terminui, laikomas atsisakiusiu turtinės teisės. Taigi 1937 m. 4,9170 ha žemė, kartu su kitais šeimos nariais, priklausė ir D. K. (D. K.). Byloje pateikti duomenys apie 1938 m. ginčo žemės sklypo valdytojus patvirtina, kad 4,9170 ha žemės sklypo savininkais buvo įvardinti S. R., R. R. ir R. R., t. y. 1938 m. į ginčo sklypo bendrasavininkus jau nėra įtraukta D. K., todėl tikėtina, kad galbūt D. K. nepatikslino duomenų per nustatytą terminą, todėl buvo laikoma, kad ji savo teisės į ginčo sklypo dalį atsisakė.

32. Teismas pažymėjo, kad atsakovas G. R. įrodinėjo, jog K. D. 1938 m. gyveno visai kitoje vietoje nei yra ginčo žemės sklypas, o pareiškėjas įrodinėjo, kad ši aplinkybė nėra teisiškai reikšminga, kadangi tai nepaneigia K. D. nuosavybės teisių. Teismas vertino, kad K. D. gyvenamosios vietos pasikeitimas (galbūt po santuokos), nėra teisiškai nereikšmingas, ypač ginčijamu 1938 m. laikotarpiu. Vilniaus krašte 1938 m. galiojęs teisinis reguliavimas galėjo sąlygoti tai, dėl ko 1938 m. plane nėra nurodyta D. K. žemės dalis. Vilniaus krašte 1918–1940 m. galiojusio Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies Rytų žemių civilinė teisė (toliau – ir Sąvadas, apie tai, kad Vilniaus krašte 1918–1940 metais galiojo Sąvadas patvirtina teismų praktika) 1127 straipsnyje įtvirtinta, kad valstietė mergina, ištekėjusi už to paties kaimo gyventojo ir išėjusi į svetimą ūkį, praranda teisę naudotis savo mirusiojo tėvo dalimi kiemo sklype, padalintu jos senelio. Taigi byloje nesant duomenų, kad D. K. būtų pareiškusi teises į 1937 m. Pažymoje nurodyto, kartu su kitais šeimos nariais valdyto ginčo žemės sklypo dalį, galima spręsti, kad jai teisė į ginčo sklypo dalį nepriklausė vadovaujantis Sąvado 1127 straipsnio nuostatomis. Faktą, kad K. D. buvo ištekėjusi iki 1938 m. ir, kad mirė (duomenys neskelbtini) vietovėje, patvirtina byloje pateiktas išrašas iš Vilniaus (Kalvarijų) Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios laidotuvių registracijos knygos. Pateikto valstybės pripažintos tradicinės Lietuvoje bažnyčios, kurios santykių su valstybe teisiniai aspektai sureguliuoti atskiromis sutartimis, dokumento, kaip įrodymo, teismas neturi pagrindo vertinti kaip nepatikimo.

33. Teismas nurodė, kad byloje surinkti ir aptarti rašytiniai įrodymai (1938 m. balandžio 4 d. Vilniaus 5-osios iždo įstaigos Vilniaus apskrities kvalifikacinės komisijos pranešimas, Techninė ataskaita dėl žemės sklypų) nesudaro pagrindo abejoti, jog 1932 m. plano sutikrinimas, kuris buvo atliktas seniūnijos nurodymu, 1938 m. realiai įvyko. Šis faktas, be kita ko, patvirtintas plano sutikrinime dalyvavusių asmenų parašais, planų sutikrinimo duomenys fiksuoti oficialiuose archyve saugomuose dokumentuose. 1938 m. plane atlikti pataisymai, kuriems prieštarauja pareiškėjas, galėjo būti sąlygoti planų sutikrinimo aplinkybių. Tuo tarpu pareiškėjas vien tik formaliais pareiškimo argumentais 1938 m. plano, kurio pagrindu atsakovams atkurtos nuosavybės teisės į atitinkamas ginčo sklypo dalis, neteisėtumo neįrodė. Kaip nustatyta bylos duomenimis (1937 m. Pažyma), 1937 m. duomenys ipotekos knygoje apie keturis ginčo žemės valdytojus buvo tik preliminarūs ir kurie per nustatytą terminą turėjo būti patikslinti. Byloje nėra duomenų, kad D. K. būtų patikslinusi savo dalį į ginčo žemę, todėl byloje surinkti įrodymai nesudaro pagrindo abejoti, jog 1938 m. atlikus 1932 m. plano sutikrinimą, duomenys apie ginčo žemės valdytojus galėjo pasikeisti. Teismas vertino, 1937 m. preliminarūs duomenys apie sklypo Nr. 50 keturis valdytojus, negali būti teisiniu pagrindu, kuriuo remiantis galėtų būti paneigtas 1938 m. plano teisėtumas. Pareiškėjas pareiškimo argumentais neįrodė, kad nuosavybės teisių atkūrimas turėtų būti vykdomas vadovaujantis 1931–1937 metų ipotekos knygoje Nr. 17021 esančiais duomenimis ir tuo remiantis kiekvieno iš savininkų valdoma ginčo žemės dalis turėtų būti – 1,2292 ha žemės (4,9170 ha/4). Teismas sutiko, kad 1938 m. plane atlikti taisymai, planas oficialiai nėra patvirtintas, tačiau pažymėjo, kad šio plano tikrumu leidžia neabejoti aukščiau aptarti rašytiniai įrodymai ir aplinkybės, kurios galbūt lėmė, kad D. K. nėra nurodytos 1938 m. plane (ištraukoje). 1938 m. planas pagal Taisyklių 12 punktą yra tinkamas nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas, be to, jis yra vėliausiai išduotas nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas (Tvarkos 13 punktas).

34. Teismas atkreipė dėmesį, kad NŽT patvirtino, jog atsakovams atkuriant nuosavybės teises buvo padaryta klaidų, duomenų, kad atsakovai (pretendentai) kokiais nors neteisėtais būdais būtų darę įtaką nuosavybės teisių atkūrimo procesui, NŽT neturi. Pastarosios aplinkybės nėra žinomos ir pareiškėjui. Teismas vertino, kad pareiškėjui nekvestionuojant aplinkybės, jog atsakovai (pretendentai) sąžiningai veikė nuosavybės į ginčo žemės sklypą atkūrimo procese, ir byloje nesant priešingas aplinkybes patvirtinančių duomenų, valstybės institucijoms atkūrus nuosavybės teises, atsakovai (pretendentai) neturėjo pagrindo abejoti NŽT sprendimų atkurti nuosavybės teises teisėtumu ir jiems pagrįstai susiformavo lūkestis, kad šie sprendimai atgaline data nebus pripažinti negaliojančiais jų nenaudai. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovai (pretendentai) galėjo ir turėjo žinoti, kad žemę gauna neteisėtai, ar, kad veikdami nerūpestingai ir neatsargiai kaip nors būtų prisidėję prie nuosavybės teisių į didesnį žemės sklypą atkūrimo, turėtų būti vertinamas ir pareiškėjo bei NŽT argumentas, jog atsakovai (pretendentai) nereagavo į siūlymus kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, t. y. nustatyti, kurie M. R. turto paveldėtojai ir kokiomis dalimis iki nacionalizacijos momento valdė žemės sklypą Nr. 50, buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniuje. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovai (pretendentai), kuriems atkurtos nuosavybės teisės, kaip jau nurodyta, galėjo būti įsitikę vėliausių nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų teisėtumu, o NŽT galiausiai pati, vadovaudamasi paskutiniais galiojusiais dokumentais, atkūrė nuosavybės teises į žemės sklypą. Be to, pareiškėjas žodinio bylos nagrinėjimo teisme metu patvirtino, jog duomenų apie tai, kad K. D. palikuonys, kurie, be kita ko, nurodyti išraše iš Vilniaus (Kalvarijų) Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios laidotuvių registracijos knygos, ir kurie pretenduotų į jai galbūt priklausiusią žemės sklypo dalį, neturi.

35. Atsakovai, kuriems nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą buvo atkurtos vadovaujantis 1938 m. planu, neturėjo pagrindo abejoti plano ar vėliau priimtų nuosavybės teisių atkūrimą patvirtinančių administracinių aktų teisėtumu ir turėjo teisę remtis tuo, kad jie ateityje nebus panaikinti ir pripažinti negaliojančiais. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo reikalavimų tenkinimas reikštų, kad valstybės institucijų padarytų klaidų (nuosavybės teisės atkurtos remiantis planu, kurio teisėtumą vėliau ginčija NŽT) našta toliau tektų atsakovams. Tokia situacija neatitinka teisingos pusiausvyros, kurią reikalauja užtikrinti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio nuostatos. Taigi restitutio in integrum (atstatymas į seną padėtį) principo taikymas, atkuriant tik pažeistą išimtinę valstybės teisę, nepaisant arba visiškai paneigiant sąžiningo teisės įgijėjo teises ir teisėtus interesus, reikštų Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos saugomų teisių paneigimą.

36. Teismas, apibendrindamas tai, kas nurodyta, priėjo prie išvados, kad pareiškėjas teisinio pagrindo, kuriuo atsakovams (pretendentams) atkurtos nuosavybės teisės, neteisėtumo neįrodė. Pareiškėjo argumentai, kad nuosavybės teisės turėtų būti atkuriamos vadovaujantis 1931–1937 metų ipotekos knygoje Nr. 17021 esančiais duomenimis apie tai, kad M. R. įpėdiniai – žmona R., sūnūs S. ir R. bei duktė D. K. sklype Nr. 50 turėjo 4,9170 ha žemės, grindžiami prielaidomis, kurios, išnagrinėjus bylą, nelaikytinos vienareikšmiškai įrodytomis. Net ir tuo atveju, jei būtų teigiama, kad tiek pareiškėjas, tiek atsakovai (pretendentai) pagrįsdami savo teiginius remiasi vien tik prielaidomis, tai vis tiek suponuoja išvadą, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas turi išlikti esamoje faktinėje situacijoje, nes nebūtų aišku, kuriomis prielaidomis remdamasis teismas galėtų (turėtų teisinį pagrindą) pakeisti esamą faktinę situaciją, ar konstatuoti, kurios iš nurodytų prielaidų yra teisiškai patikimesnės pagal principą „labiau tikėtina nei netikėtina“. Taip pat reikšmingas yra ir in dubio pro reo principas, kuris reikalauja visas iškilusias abejones šiuo atveju vertinti atsakovų (pretendentų) naudai.

37. Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju kyla abejonės ir dėl valstybės intereso arba viešojo intereso šioje byloje buvimo sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumą. Ginčas kilo dėl to, kokia 4,9170 ha sklypo dalis t. y. 1/3, ar 1/4 dalis, turėjo atitekti S. R.. Taigi ginčas nagrinėjamoje byloje keliamas neišeinant už 4,9170 ha žemės sklypo, dėl kurio dydžio ginčo byloje nėra ir kuris priklausė atsakovų (pretendentų) šeimai (giminei), ribų. Todėl nagrinėjamoje byloje pagristai gali būti keliamas klausimas dėl pareiškėjo pernelyg plačios viešojo intereso sampratos interpretacijos, kuri galėjo sudaryti pagrindą galingai valstybės institucijai (prokurorui) įsiterpti į privatinių teisinių santykių sferą. Pareiškėjo ypatingai plati viešojo intereso interpretacija nagrinėjamu atveju galėjo sukurti prielaidas kilti situacijai, kurią draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, t. y. situacija, kai dėl galingo valstybės mechanizmo įsikišimo į privatinių teisinių santykių sferą yra sukuriamas didžiulis socialinis disbalansas. Konstitucijoje įtvirtintos vertybės – asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimas ir viešasis interesas – negali būti priešpriešinamos. Šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą. Viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija.

III. 38. Pareiškėjas Prokuroras apeliaciniame skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo pareiškimą tenkinti.

39. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas, kuriuo atmestas Prokuroro pareiškimas, nepagrįstas dėl proceso ir materialiosios teisės normų pažeidimo. Palikus galioti skundžiamą sprendimą, priimtą pažeidus teisės normų reikalavimus, liktų neįvykdytas teisingumas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismui pateiktas pareiškimas. Pažymi, kad įvertinus aplinkybę, jog pretendentai į buvusio savininko S. R. išlikusį nekilnojamąjį turtą (1,2292 ha žemės) turėjo teisę pretenduoti ir gauti ne daugiau kaip po 0,2458 ha ploto žemės, tačiau buvo atkurta į didesnį žemės plotą nei priklausė buvusiam turto savininkui, tokiu būdu pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas, buvo teisinis pagrindas kreiptis į teismą siekiant apginti viešąjį interesą.

40. Nurodo, kad įvertinus teisinį reguliavimą ir teisminę praktiką, nagrinėjamoje byloje privalu buvo nustatyti, kokiais dokumentais įrodomas 4,9170 ha ploto sklypas (duomenys neskelbtini) kaime ir kas nuosavybės teisėmis valdė minėtą žemės plotą iki nacionalizacijos (vardai, pavardės, giminystės ryšiai, kt.). Atsižvelgiant į tai, kad ginčo proceso šalys savo poziciją įrodinėjo skirtingais faktiniais ir teisiniais pagrindais, teismas 2017 m. lapkričio 28 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą ir nutarė kreiptis į Lietuvos centrinį valstybės archyvą su prašymu pateikti archyvinių dokumentų nuorašus, kurių pagrindu buvo parengtas 2002 m. rugpjūčio 10 d. raštas Nr. T-2252-R. Prašomi pateikti minėtame rašte nurodyti dokumentai, kurie pažymėti: P.55, ap.9, b.71; P.55, ap. 10, b.672; P.144, ap.14, b. 128. Taip pat buvo prašoma pateikti archyvinių dokumentų nuorašus, kurių pagrindu buvo parengtas 1995 m. gegužės 5 d. archyvo pažymėjimas Nr. 30-R. Prašomi pateikti minėtame pažymėjime nurodyti dokumentai, kurie pažymėti: F. 130, ap. 1, b. 20298. Teismo prašomi dokumentai iš Lietuvos centrinį valstybės archyvo buvo gauti 2017 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. POK-25212, kurie patvirtino, kad sklypo Nr. 50, kurio plotas 4,9170 ha savininkai nurodyti 4 asmenys: M. R., žmona R., sūnūs S. ir R. bei duktė D. K.. Todėl pareiškėjo nurodyti 1931-1937 m. ipotekos knygoje Nr. 17021 esantys duomenys atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 12 punkto reikalavimus, ir yra tinkami nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai (nėra taisyti ar paneigti kitais įrodymais), sudarantys teisinį pagrindą nuosavybės teisių atkūrimui. Pagal Tvarkos 13 punktą, jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą. Prokuroro nuomone, ne įrodymų kiekis (net jeigu jie ir išduoti vėliau), o jų patikimumas turi lemti vienokio ar kitokio sprendimo priėmimą.

41. Pareiškėjas pažymi, kad pagrindinis dokumentas ir tuo pačiu teisinis pagrindas, kuriuo remiantis S. R. atkurtos nuosavybės teisės į M. ir R. R. iki nacionalizacijos valdytos 4,9170 ha žemės dalį - 1,6390 ha, buvo (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės plano 1932 m. ištrauka, sutikrinta 1938 m., kurioje nurodyta, kad buvęs (duomenys neskelbtini) kaime žemės sklypas 4,9170 ha priklausė tik 3 savininkams (R., S. ir R. R.). Pareiškėjas teismui nurodė, kad pateiktoje plano kopijoje yra taisymai - pakeistos žemės sklypų ribos, nubrauktas žemės sklypo Nr. 50 numeris ir plotas, įrašyti sklypų numeriai 50A ir 50B, neaiškus plane padarytų įrašų, įbrėžtų geometrinių figūrų turinys, planas oficialiai nėra patvirtintas jokios tuometinės įgaliotos institucijos, todėl vadovaujantis Tvarkos 12 punktu, negalėjo būti teisiniu pagrindu buvusį žemės sklypą 4,9170 ha dalinti tik trims savininkams ir atkurti nuosavybės teises į didesnį žemės plotą nei iš tikrųjų priklausė S. R.. Teismas šiuos pareiškėjo argumentus pavadino prielaidomis. Nesutinka su šia išvada, kadangi akivaizdūs faktai, jog plano kopijoje yra neaptarti taisymai, pakeičiantys sklypo ribas, kad nubrėžtose geometrinėse figūrose nėra nurodytas plotas, kad planas nėra oficialiai patvirtintas, nepaneigti ir teismo pripažinti egzistuojančiais, todėl negali būti traktuojami kaip prielaidos.

42. Prokuroras nurodo, kad teismas nepagrįstai kaip teisiškai reikšmingą faktą, kad K. D. buvo ištekėjusi iki 1938 m. ir, kad mirė (duomenys neskelbtini) vietovėje, kadangi santuokos ir mirties faktas gali būti ir netapatus tikrosios gyvenamosios vietos nustatymo faktui. Atkreipė dėmesį, kad Tvarkos 12 punkte nurodyti dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, t. y. žemės perleidimo aktai ar sutartys, ištraukos iš kaimų ir dvarų žemės išskirstymo viensėdžiais projektų planų, Kauno notarinio archyvo apskričių notarų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji įrašai, hipotekos įstaigų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji išrašai, teismų sprendimai, notarų patvirtinti, testamentai, išrašai iš notarų aktų knygų ir kiti piliečių išsaugoti dokumentai, jeigu juos išdavė Lietuvos Respublikos įstaigos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus, taip pat valstybinių archyvų pažymėjimai, nuorašai bei išrašai. Valstybinių archyvų pažymėjimams prilyginami ir iš valstybinių archyvų gauti bei buvusioms agrarinės reformos tarnyboms ir kitoms žemės reformų vykdančioms institucijoms pateikti įvairių dokumentų - kaimų skirstymo viensėdžiais, dvarų parceliavimo, žemės dalijimo ir kitų žemės nuosavybę patvirtinančių planų, apskričių žemės rūšiavimo komisijų sudalytų sąrašų, kurių reikia žemei apmokestinti pagal rūšis, arba žemės tyrimo žiniaraščių, Žemės tvarkymo departamento kaimų skirstymo viensėdžiais, žemės tvarkymo projektų pateikimo protokolų, apskričių žemės ūkio komisijų nutarimų arba suvestinių apie žemės paėmimų 1940 metais į valstybinį žemės fondų, valsčių savivaldybių pateiktų apskričių žemės ūkio komisijoms ūkių sąrašų, turto nacionalizavimo aktų nuorašai bei išrašai. Taigi įstatymų leidėjas įtvirtino tik tokius tinkamus nuosavybės teises patvirtinančius į žemę dokumentus, kurie yra patvirtinti tuo metu įgaliotos institucijos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus, todėl teismo teiginys, kad nors archyvinis dokumentas ir nėra patvirtintas tuo metu įgaliotos institucijos, tačiau jis vis vien yra laikomas tinkamu nuosavybės teises patvirtinančių dokumentu, yra nepagrįstas ir prieštarauja Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio ir Tvarkos 12 punkto nuostatoms.

43. Pažymi, kad nors ketvirtos žemės sklypo dalies viena iš ribų yra punktyrinė, tačiau visi šios žemės sklypo dalies ribų posūkio taškai pažymėti taip pat kaip ir kitų (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės 1932 m. plane, sutikrintame 1938 m., žemės sklypų. Todėl nesutinka su teismo prieštaraujančiomis viena kitai išvadomis, kad atkuriant pretendentams nuosavybės teises į S. R. turėtą žemę reikėjo vadovautis (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės 1932 m. planu, sutikrintu 1938 m., ir atkurti nuosavybes teises lygiomis dalimis į 4,9170 ha žemės plotą, nors plane nėra nurodytas 4,9170 ha žemės plotas, kaip joks kitas žemės plotas, jame S. R., R. R. ir R. R. pažymėtų žemės sklypų dydžiai yra skirtingi, taip pat yra atskirtas ir ketvirtas žemės sklypas. Todėl esant šiems (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės 1932 m. plano, sutikrino 1938 m., neaiškumams ir tai aplinkybei, kad jame nėra nurodytas joks buvusių savininkų turėtas žemės plotas, teismas nepagrįstai konstatavo, jog planas atitinka Tvarkos 12 punkto reikalavimus ir yra tinkamas nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas.

44. Pareiškėjo teigimu, teismas nepaneigė, kad (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės 1932 m. plane, sutikrintame 1938 m., yra nubrauktas 4,9170 ha žemės plotas. Teismas nurodė, kad tai yra vientisas 4,9170 ha žemės plotas padalintas į tris dalis, nors taip ir lieka neaišku, į kokį žemės plotą pretendentams turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, jeigu, kaip minėta, plane nėra nurodytas joks nei S. R., nei R. R., nei R. R. turėtas žemės plotas. Be to, (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės 1 932 m. plane, sutikrintame 1938 m., yra aiškiai matyti, kad žemės sklypų Nr. 50, Nr. 50a ir 50b plotai yra skirtingi. Žemės sklypų Nr. 50 ir Nr. 50a plotai yra ženkliai didesni už žemės sklypo Nr. 50b plotą.

45. Prokuroras nesutinka su teismo daromomis prielaidomis apie tai, kad ginčijamu 1938 m. laikotarpiu Vilniaus krašte galiojęs teisinis reguliavimas galėjo sąlygoti tai, dėl ko 1938 m. plane nėra nurodyta D. K. žemės dalis. Teismas, vadovaudamasis Sąvado Rytų žemių civilinės teisės 1127 straipsniu, pagal kurį valstietė mergina, ištekėjusi už to paties kaimo gyventojo ir išėjusi į svetimą ūkį, praranda teisę naudotis savo mirusio tėvo dalimi kiemo sklype, padalintu jos senelio, ir atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra duomenų, jog K. D. būtų pareiškusi teises į 1937 m. pažymoje nurodyto, kartu su kitais šeimos nariais valdyto ginčo žemės sklypo dalį, padarė prielaidą, kad jai teisė į ginčo žemės sklypo dalį nepriklausė vadovaujantis Sąvado 1127 straipsnio nuostatomis. Teismas vertino, kad teisė į ginčo žemės sklypo dalį K. D. nepriklausė ir dėl to, jog po 1938 m. sudarytos D. K. santuokos galėjo pasikeisti jos gyvenamoji vieta, t. y. galbūt ji gyveno ne (duomenys neskelbtini) kaime, bet (duomenys neskelbtini), kur 1944 m. ir mirė (Vilniaus (Kalvarijų) Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios (duomenys neskelbtini) laidotuvių registracijos knygos išrašas. Prokuroras pažymi, kad Sąvado 1254 straipsnyje buvo nustatyta, jog teisė išlikusiam palikimui priklauso įpėdiniams nuo pat turto palikėjo mirties. Paveldėjimo teisė įpėdiniui (tiek iš įstatymo, tiek iš testamento) priklauso vien dėl palikėjo mirties fakto ir be jokio teismo patvirtinimo. Įstatymas leidžia kreiptis į teismą, kad nustatytų jų teises. Remiantis Sąvado nuostatomis, M. R. mirties 1937 metais, K. D. kartu su kitais M. R. įpėdiniais (motina R. R. ir broliais R. ir S. R.) iki 1947 metų turėjo teisę paveldėti (atsiliepti į šaukimą) 4,9170 ha žemės sklypą. Kadangi byloje nėra duomenų, kad K. D. būtų išsižadėjusi teisės paveldėti 4,9170 ha žemės sklypą, todėl teismo prielaida, jog K. D. prarado teisę į jai priklausančią ginčo 4,9170 ha žemės sklypo dalį, nes galbūt gyveno kitoje vietoje, yra nepagrįsta, kadangi vadovaujantis Sąvado 1239 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 1127 straipsniu, mirusio tėvo turtą turėjo teisę paveldėti visi teisėti jo vaikai per 10 metų senaties terminą, taip pat ir tie vaikai, kurie gyveno kitur.

46. Pareiškėjas teigia, kad net laikant, jog 1937 m. K. D. gyveno kitoje vietoje (nors šią aplinkybę patvirtinančių duomenų byloje nėra), tai nesudaro pagrindo teigti, kad K. D. neturėjo teisės paveldėti mirusio tėvo turto. Tačiau kadangi byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad iki 1947 m. (per 10 metų nuo tėvo mirties) K. D. nepaveldėjo mirusio tėvo turto arba duomenų, kad ji jo išsižadėjo, darytina išvada, kad ji kartu su kitais M. R. įpėdiniais (motina R. R. ir broliais R. ir S. R.) lygiomis dalimis paveldėjo 1937 m. mirusio tėvo M. R. turėtą 4,9170 ha žemės sklypą. Nustatytų plano kopijoje faktų atsiradimo aplinkybės teismo įvertintos prielaidomis. Todėl, pareiškėjo teigimu, plano kopija su taisymais netampa oficialiai patvirtintu dokumentu, kuris atitiktų Tvarkos 12 punkto reikalavimus, todėl negalėjo ir negali būti teisiniu pagrindu atkuriant nuosavybės teises.

47. Skundžiamu sprendimu pripažįstama, kad ginčijami administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra teisėti, nors teisinis pagrindas, kuriuo remiantis S. R. atkurtos nuosavybės teisės į M. ir R. R. iki nacionalizacijos valdytos 4,9170 ha žemės dalį - 1,6390 ha buvo (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės plano 1932 m. ištrauka, sutikrinta 1938 m., kurioje nurodyta, kad buvęs (duomenys neskelbtini) kaime žemės sklypas 4,9170 ha priklausė tik 3 savininkams (R., S. ir R. R.) paties teismo pripažintas prielaidomis pagrįstu dokumentu.

48. Pareiškėjas dėl viešojo intereso gynimo nurodo, kad pareiškimo, kuriuo ginamas viešasis interesas, dalykas yra viešojo intereso gynimas, o administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimas, restitucijos taikymas yra būdas, kuriuo viešasis interesas gali būti apginamas. Nepanaikinus skundžiamo teismo sprendimo, liktų galioti administraciniai aktai priimti ne tik pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio reikalavimus, bet visuotinai žinomą teisės principą ex injuria jus non oritur (iš ne teisės teisė neatsiranda), nes pretendentai iš valstybės gavo tai, ko neturėjo teisės gauti, t. y. didesnę dalį žemės nei priklausė buvusiam turto savininkui, o valstybė prarastų savo turtą, kuriuo galėtų disponuoti teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. realiai nebūtų apgintas viešasis interesas.

49. Atsakovas NŽT apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą tenkinti.

50. Atsakovas apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškimą. Papildomai nurodo, kad nagrinėjamoje byloje Prokuroras kėlė klausimą tik dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko S. R. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę. Bylos ginčo esmė yra ta, kad buvusiam žemės savininkui S. R. nesant jokio teisinio pagrindo buvo nustatytas didesnis iki 1940 m. žemės nacionalizacijos valdytos žemės plotas, nei iš tikrųjų pastarasis nuosavybės teise iki 1940 m. nacionalizacijos valdė, todėl pretendentams G. R., N. R., P. R. ir S. N. buvo atkurtos nuosavybės teisės į didesnį žemės plotą, negu jiems pagal teisės aktus priklauso atkurti. Įstatymų leidėjas įtvirtino tik tokius tinkamus nuosavybės teises patvirtinančius į žemę dokumentus, kurie yra patvirtinti tuo metu įgaliotos institucijos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktas priešingais aiškinimas, teigiant, kad, nors archyvinis dokumentas ir nėra patvirtintas tuo metu įgaliotos institucijos, tačiau jis vis tiek yra laikomas tinkamu nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentus, prieštarauja Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio ir Tvarkos 12 punkto nuostatoms, neatitinka nuosavybės teises atkuriančios institucijos (apskričių viršininkų administracijų ir NŽT) taikytinos praktikos ir prieštarauja teisingumo, teisėtumo, protingumo bei valstybės turto efektyvaus ir racionalaus valdymo principams. Nesutinka su teismo išvadomis, kadangi jos prieštarauja teisės aktų nuostatoms, reglamentuojančioms nuosavybės teises į žemę patvirtinančių dokumentų nustatymą vykdant nuosavybės teisių į žemę atkūrimą į buvusio iki 1940 m. žemės nacionalizacijos savininko turėtą žemę.

51. Atsakovas pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismas, išnagrinėjęs analogiška ginčą dėl (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., teisėtumo, sprendime administracinėje byloje Nr. eI-3158-815/2017 konstatavo, kad 4,9170 ha žemės iki 1940 m. nacionalizacijos valdė ne 3, bet 4 savininkai - R. R., S. R., R. R. ir K. D.. Teismas pažymėjo, kad atsakovų į bylą pateiktas Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2002 m. rugpjūčio 10 d. raštas Nr. T-2252-R kartu su (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės planu, kuriuo atsakovai, kaip faktiniu pagrindu, vadovaujasi įrodinėdami, kad buvęs (duomenys neskelbtini) kaime žemės sklypas 4,9170 ha priklausė tik 3 savininkams (R., S. ir R. R.), neatitinka Tvarkos 12 punkto reikalavimų, t. y. tai nėra valstybinio archyvo pažymėjimas, o planas nėra patvirtintas jokios už žemės tvarkymą atsakingos tuometės institucijos, jis nėra išduotas Lietuvos Respublikos įstaigos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus. Kadangi minėtas dokumentas neatitiko Tvarkos 12 punkto reikalavimų, Vilniaus apygardos administracinis teismas minėtame sprendime priėjo prie išvados, kad jis NŽT negalėjo būti teisiniu pagrindu buvusį žemės sklypą 4,9170 ha dalinti tik 3 savininkams ir atkurti atsakovams nuosavybės teises į didesni žemės plotą, nei iš tikrųjų priklausė R. R. (taip pat ir S. R.). Teismas minėtame sprendime konstatavo, kad aplinkybę, jog 4,9170 ha žemės buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime iki 1940 m. nacionalizacijos valdė R. R., jos sūnūs S. R. ir R. R. bei jos dukra K. D. (D.), įrodo šie archyviniai dokumentai: 1) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjimas Nr. 30-R; 2) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1996 m. lapkričio 8 d. pažymėjimas Nr. 257-R; 3) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. spalio 26 d. pažymėjimas Nr. T-2252-R. Taigi skirtingos Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegijos tą patį archyvinį dokumentą - (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės 1932 m. planą, sutikrintą 1938 m., vertino visiškai skirtingai.

52. Atsakovas taip pat nurodo, kad (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., ištraukos negalima laikyti nei kaimo išskirstymo viensėdžiais plano, nei dvarų parceliavimo, nei žemės dalijimo, nei kito žemės nuosavybę patvirtinančio plano ištrauka, nes jame nepateikti jokie duomenys, kurie leistų įvertinti, kokiu tikslu buvo rengiamas šis planas, koks yra plane padarytų įrašų ir įbrėžtų geometrinių figūrų turinys, taip pat, kokią reikšmę turi jame atlikti taisymai. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai nurodyta, kad nors 1938 m. plane atlikti taisymai, planas oficialiai nėra patvirtintas, tačiau šio plano tikrumu leidžia neabejoti aukščiau aptarti rašytiniai įrodymai ir aplinkybės, kurios galbūt lėmė, kad D. K. nėra nurodytos 1938 m. plane (ištraukoje). 1938 m. planas pagal Taisyklių 12 punktą yra tinkamas nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas. Taip pat planas yra vėliausiai išduotas nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas (Tvarkos 13 punktas).

53. (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės 1932 m. plane, sutikrintame 1938 m., yra nubrauktas 4,9170 ha žemės plotas. Todėl teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, kad vientisas 4,9170 ha žemės plotas yra padalintas į tris dalis. Jeigu ir būtų galima sutikti su teismo išvada, kad atkuriant pretendentams nuosavybės teises į S. R. turėtą žemę reikėjo vadovautis šiuo oficialiai nepatvirtintu planu, kuris yra vėliausiai išduotas nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas, lieka neaišku, į kokį žemės plotą pretendentams turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, jeigu, kaip minėta, plane nėra nurodytas joks nei S. R., nei R. R., nei R. R. turėtas žemės plotas. Be to, (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės 1932 m. plane, sutikrintame 1938 m., yra aiškiai matyti, kad žemės sklypų Nr. 50, Nr. 50a ir 50b plotai yra skirtingi. Nors ketvirtos žemės sklypo dalies viena iš ribų yra punktyrinė, tačiau visi šios žemės sklypo dalies ribų posūkio taškai pažymėti taip pat kaip ir kitų (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės 1932 m. plane, sutikrintame 1938 m., žemės sklypų. Todėl negalima sutikti su teismo prieštaraujančiomis viena kitai išvadomis, kad atkuriant pretendentams nuosavybės teises į S. R. turėtą žemę reikėjo vadovautis (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės 1932 m. planu, sutikrintu 1938 m., ir atkurti nuosavybes teises lygiomis dalimis į 4,9170 ha žemės plotą, nors plane nėra nurodytas 4,9170 ha žemės plotas, taip pat joks kitas žemės plotas, jame S. R., R. R. ir R. R. pažymėtų žemės sklypų dydžiai yra skirtingi, taip pat yra atskirtas ir ketvirtas žemės sklypas. Manytina, kad šie (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės 1932 m. plano, sutikrino 1938 m., neaiškumai ir ta aplinkybė, kad jame nėra nurodytas joks buvusių savininkų turėtas žemės plotas, negali suponuoti išvados, kad šis planas atitinka Tvarkos 12 punkto reikalavimus ir yra tinkamas nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas.

54. Atsakovas pažymi, kad iš nuosavybės teisių į buvusio savininko S. R. turėtą žemę atkūrimo byloje esančių dokumentų matyti, kad M. R. mirė 1937 m. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas sprendime, 1937 m. 4,9170 ha žemė, kartu su kitais šeimos nariais (M. R. įpėdiniais), priklausė ir K. D.. Sutinka su teismo sprendime padaryta išvada, kad Vilniaus krašte 1918-1940 metais galiojo Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalis (toliau – ir Sąvadas). Tačiau nesutinka su teismo daromomis prielaidomis apie tai, kad ginčijamu 1938 m. laikotarpiu Vilniaus krašte galiojęs teisinis reguliavimas galėjo sąlygoti tai, dėl ko 1938 m. plane nėra nurodyta D.

K. žemės dalis. Teismas, vadovaudamasis Sąvado Rytų žemių civilinės teisės 1127 straipsniu, pagal kurį valstietė mergina, ištekėjusi už to paties kaimo gyventojo ir išėjusi į svetimą ūkį, praranda teisę naudotis savo mirusio tėvo dalimi kiemo sklype, padalintu jos senelio, ir atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra duomenų, jog K. D. būtų pareiškusi teises į 1937 m. pažymoje nurodyto, kartu su kitais šeimos nariais valdyto ginčo žemės sklypo dalį, padarė prielaidą, kad jai teisė į ginčo žemės sklypo dalį nepriklausė vadovaujantis Sąvado 1127 straipsnio nuostatomis.

Teismas vertino, kad teisė į ginčo žemės sklypo dalį K. D. nepriklausė ir dėl to, jog po 1938 m. sudarytos D. K. santuokos galėjo pasikeisti jos gyvenamoji vieta, t. y. galbūt ji gyveno ne (duomenys neskelbtini) kaime, bet (duomenys neskelbtini), kur 1944 m. ir mirė. Teismas sprendime padarė nepagrįsta prielaidą, teigdamas, kad nesant byloje duomenų, jog K. D. būtų pareiškusi teises į 4,1970 ha žemės sklypą, ji prarado teisę į 4,1970 ha žemės sklypo dalį. Tokią išvadą teismas padarė pažeisdamas Sąvado nuostatas, taip pat pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles ir nukrypdamas nuo suformuotos teismų praktikos.

Iš Sąvado nuostatų matyti, kad po M. R. mirties 1937 metais, K. D. kartu su kitais M. R. įpėdiniais (motina R. R. ir broliais R. ir S. R.) iki 1947 metų turėjo teisę paveldėti (atsiliepti į šaukimą) 4,9170 ha žemės sklypą. Byloje nėra duomenų, kad K. D. būtų išsižadėjusi teisės paveldėti 4,9170 ha žemės sklypą. Todėl pirmosios instancijos teismo prielaida, kad K. D. prarado teisę į jai priklausančią ginčo 4,9170 ha žemės sklypo dalį, nes galbūt gyveno kitoje vietoje, yra nepagrįsta. Pagal Sąvado 1239 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 1127 straipsnį, mirusio tėvo turtą turėjo teisę paveldėti visi teisėti jo vaikai per 10 metų senaties terminą, taip pat ir tie vaikai, kurie gyveno kitur.

Taigi, net jeigu ir laikyti, jog 1937 m. K. D. gyveno kitoje vietoje (nors šią aplinkybę patvirtinančių duomenų byloje nėra), tai nesudaro pagrindo teigti, kad K. D. neturėjo teisės paveldėti mirusio tėvo turto, kaip nepagrįstai sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas. Kadangi byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad iki 1947 m. (per 10 metų nuo tėvo mirties) K. D. nepaveldėjo mirusio tėvo turto arba duomenų, kad ji jo išsižadėjo, darytina išvada, kad ji kartu su kitais M. R. įpėdiniais (motina R. R. ir broliais R. ir S. R.) lygiomis dalimis paveldėjo 1937 m. mirusio tėvo M.

R. turėtą 4,9170 ha žemės sklypą.

55. Atkreipia dėmesį į tai, kad byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, jog kiti M. R. įpėdiniai (R. R., R. ir S. R.) priėmė palikimą, t. y. M. R. turėtą 4,9170 ha žemės sklypą. Todėl, vadovaujantis teismo argumentias, R. R., R. ir S. R. taip pat kaip ir K. D. neturėjo būti laikomi buvusiais iki 1940 m. žemės nacionalizacijos žemės savininkais ir NŽT pretendentams apskritai neturėjo vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo į R. R., R. ir S. R. turėtą žemę. Atsakovo nuomone, teismas paviršutiniškai vertino bylos faktines aplinkybes, vertindamas byloje esančius įrodymus (archyvinius dokumentus), netinkamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio ir Tvarkos 12 punkto nuostatas, dėl to pažeidė Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio, Tvarkos 12 punkto nuostatas ir ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusias Sąvado nuostatas bei nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, taip pat pažeidė ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies ir 56 straipsnio 6 dalies nuostatas ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris apeliacinės instancijos teismo turėtų būti panaikintas.

56. Atsakovė J. L. atsiliepime į NŽT apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

57. Atsakovė nurodo, kad NŽT apeliaciniame skunde Tvarkos 12 punkto nuostatas aiškina susiaurintai, teigdama, kad tik dokumentai, patvirtinti tuo metu įgaliotos institucijos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus, gali būti pripažįstami tinkamais patvirtinti nuosavybę į žemę. Priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo NŽT, pagal Tvarkos 12 punktą, tinkamais nuosavybės teises įrodančiais dokumentais pripažįstami ir Valstybinių archyvų pažymėjimams prilyginami ir iš valstybinių archyvų gauti bei buvusioms agrarinės reformos tarnyboms ir kitoms žemės reformą vykdančioms institucijoms pateikti įvairių dokumentų - kaimų skirstymo viensėdžiais, dvarų parceliavimo, žemės dalijimo ir kitų žemės nuosavybę patvirtinančių planų <...> nuorašai bei išrašai. Kadangi byloje pateikta (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., ištrauka gauta iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo (2002 m. rugpjūčio 10 d. raštas Nr. T-2252-R) negali būti jokių abejonių, kad šis planinis dokumentas buvo oficialiai perduotas valstybiniam archyvui ir saugomas valstybiniame archyve, o tai reiškia prilyginamas valstybinio archyvo pažymėjimui, taigi atitinkantis Tvarkos 12 punkto reikalavimus.

58. Atsakovė pažymi, kad 1938 m. Techninę ataskaitą dėl žemės sklypų plano ir (duomenys neskelbtini) kaimo žemės 1932 m. plano sutikrinimą 1938 m. atliko kompetentingas įgaliotas asmuo - valstybės institucijos Vilniaus apskrities klasifikacinės komisijos/Vilniaus 5-osios mokesčių inspekcijos pareigūnas. Dokumente yra sutikrinimą atlikusio matininko - braižytojo parašas. Be to, minėtame archyviniame dokumente aiškiai nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) kaimo žemės 1932 m. plano sutikrinimas buvo atliktas ir vietovėje, t. y. vietovėje buvo tikrinamos ir nustatomos nuosavybės teise valdomų žemės sklypų ribos. Tai reiškia, kad NŽT išvada, jog šis dokumentas pagal Tvarkos 12 punktą negali būti laikomas tinkamu nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu, nes nėra patvirtintas jokios, už žemės tvarkymą atsakingos tuometės institucijos, t. y. jis nėra išduotas Lietuvos Respublikos įstaigos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus, yra nepagrįsta ir neteisinga.

59. Nurodo, kad nors pagal byloje esančius dokumentus yra visiškai aišku, kad 1938 m. Techninė ataskaita dėl žemės sklypų plano ir (duomenys neskelbtini) kaimo žemės 1932 m. plano sutikrinimas 1938 m. atlikti mokesčių inspekcijos pareigūno turėjo konkretų tikslą - nustatyti tikslius duomenis apie apmokestinamą turtą ir mokesčių mokėtojus, tačiau Tvarkos 12 punkte nenurodyta, kad tinkamais nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais gali būti laikomi tik tokie žemės planai (planinė medžiaga), kuriuose nurodytas jų rengimo tikslas, aprašytas geometrinių figūrų turinys, atliktų taisymų reikšmė. Priešingai, Tvarkos 12 punkte numatyta, kad tinkamais nuosavybės teise patvirtinančiais dokumentais pripažįstami iš valstybinių archyvų gauti <...> žemės dalijimo ir kitų žemės nuosavybę patvirtinančių planų <...> nuorašai bei išrašai. Tai reiškia, kad iš valstybės archyvų gauti žemės sklypų planai, pagal kuriuos galima nustatyti atitinkamo turto (žemės sklypo, ploto) savininkus, laikomi tinkamais nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais. Taip pat Tvarkos 12 punkte nėra jokios užuominos apie tai, jog žemės sklypo planas (planinės medžiagos dokumentas) privalo būti patvirtintas tuometinės įstaigos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus, todėl NŽT samprotavimai, kad Planas galėtų būti prižintas tinkamu dokumentu tik tuomet, jeigu būtų tokios įstaigos patvirtintas, neatitinka teisės aktų nuostatų ir yra nepagrįsti.

60. Atsakovė nurodo, kad remiantis Tvarkos 13 punkto nuostata, jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą. Šiuo atveju būtent Techninė ataskaita dėl žemės sklypų plano ir šioje ataskaitoje esantis (duomenys neskelbtini) kaimo 1932 m. žemės planas, sutikrintas 1938 m., parengti 1938 m., o ataskaitoje esančiame protokole nurodyta dar tikslesnė šių dokumentų parengimo data - 1938 m. birželio 27-31 d., yra vėliausiai išduotas dokumentas, kuriame nurodyta koks žemės plotas kam priklausė nuosavybės teise iki nacionalizacijos, t. y. nurodytas konkretus buvusios žemėvaldos plotas - 4,9170 ha ir jo savininkai: S. R., R. R. ir R. R.. Būtent pagal pastarąjį, vėliausiai iki 1940 m. nacionalizacijos parengtą dokumentą, turėjo būti ir buvo nustatytas plotas, į kurį turi būti atkurtos nuosavybės teisės, taip pat buvę savininkai, kuriems arba kurių įpėdiniams atkurtinos nuosavybės teisės.

61. Atsakovė dėl analogiško teisme išnagrinėto ginčo nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-3158-815/2017 nėra galutinis sprendimas šioje byloje, šalys yra padavusios apeliacinius skundus ir byla yra perduota nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, todėl ir šis sprendimas neturi prejudicinės galios nagrinėjamos bylos atžvilgiu.

62. Atsakovė sutinka su NŽT teiginiu, kad Plane nėra aiškiai išskirtas žemės plotas kiekvienam savininkui, tačiau tai tik patvirtina, kad kiekvieno savininko dalys yra lygios. Be to plane aiškiai pažymėta, kad žemės sklype Nr. 50 nuo 1938 m. išskiriamos 3 atskiros dalys (sklypai) Nr. 50 S. R., sklypas Nr. 50A R. R. ir sklypas Nr. 50B - R. R., t. y. Plane aiškiai nurodyti trys savininkai, o tai, kad prie jų pavardžių nėra nurodyti konkretūs plotai, aiškiai patvirtina, jog konkrečios žemės sklypo dalys savininkams po 1938 m. atlikto 1932 m plano patikrinimo, t. y. rengiant vėliausią iki 1940 m. išsaugotą dokumentą, nebuvo nustatytos, o tai reiškia, kad savininkai minėtą žemės sklypą Nr. 50 valdė lygiomis dalimis (kiekvienas po 1,6390 ha (4,9170 / 3). NŽT nepagrįstai teigia, kad Plane nėra nurodytas 4,9170 ha žemės plotas. Plane yra aiškiai nurodytas žemės sklypo numeris (Nr. 50) ir jo plotas - 4,9170 ha, šie skaičiai yra nubraukti, nes bendrame žemės sklype išskiriamos atskiros dalys, tačiau žemės sklypo Nr. 50 ribos visiškai identiškos žemės sklypo riboms, nurodytoms ankstesniais metais parengtuose žemės sklypo planuose (1932 m.), kuriais, pasak NŽT, ir reikėjo vadovautis nustatant žemės sklypo plotą, į kurį turi būti atkuriamos nuosavybės teisės.

63. Atkreipia dėmesį, kad kito dokumento, kuris paneigtų, jog 4,9170 ha ploto žemės sklypas priklausė 3 asmenims, nėra. Plano ištrauką pateikė Lietuvos centrinis valstybės archyvas, t. y. institucija, kuri saugo kompetentingų institucijų pateiktus oficialius dokumentus, be to, plano ištrauka atitinka Tvarkos 12 punkto nuostatas ir yra tinkamas dokumentas įrodantis nuosavybės teises į žemės sklypą.

64. Atsakovė dėl K. D. teisių į žemę nurodo, kad šioje byloje sprendžiant ginčą dėl jau įvykusio nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo, iš esmės sprendžiamas klausimas, kas buvo žemės sklypo (4,9170 ha ploto) savininkas (savininkai) 1940 m. nacionalizacijos metu. NŽT, dėstydama faktines aplinkybes, nurodo, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius 2014 m. gegužės 12 d. raštu Nr. 49 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ pasiūlė pretendentams kreiptis į teismą nustatyti, kokiomis dalimis bendraturčiai valdė 4,9170 ha žemės sklypą, tačiau pretendentai šia savo teise nepasinaudojo.

Pagal tokį NŽT teiginį galima suprasti, kad piliečiai kalti dėl to, jog pati NŽT - institucija, vykdanti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, nepasinaudojo teise atsisakyti atkurti nuosavybės teises į „didesnį nei turėjo“ žemės plotą, o priešingai, priėmė galutinius ginčijamus sprendimus atkurti nuosavybės teises. Todėl sprendžiant jau įgyvendinto nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo ir jau priimtų sprendimų atkurti nuosavybės teises panaikinimo būtinumą klausimą, turi būti ne nustatomas juridinę reikšmę turintis faktas, t. y. neturi būti vertinamas galimų prielaidų balansas - daugiau ar mažiau tikėtina, kad K.

D. buvo žemės sklypo savininkė, bet jau priimti sprendimai atkurti nuosavybės teises gali būti panaikinami tik tuo atveju, jeigu pagal pateiktus dokumentus (įrodymus) nėra jokių abejonių, kad K. D. iki 1940 m. nacionalizacijos buvo žemės sklypo bendraturtė. Visi įrodymai (dokumentai, duomenys), leidžiantys daryti prielaidą, kad K. D. 1940 m. nacionalizacijos metu nuosavybės teise žemės sklypo dalies nevaldė, turi būti aiškinami silpnesniosios valstybės institucijos atžvilgiu pusės - piliečių, kuriems jau atkurtos nuosavybės teisės, naudai.

Būtent taip ir padarė teismas, išnagrinėjęs bylą ir priėmęs motyvuotą sprendimą, kuriame kompleksiškai įvertino visus pateiktus dokumentus, kuriame užfiksuoti duomenys apie (duomenys neskelbtini) šeimos narių turėtą turtą (žemę), išnagrinėjo iki 1940 m. nacionalizacijos galiojusio Sąvado ne tik bendrąsias, bet ir specialiąsias normas, taip pat duomenis apie K. D. šeimyninę padėtį ir gyvenamąją vietą ir padarė pagrįstą išvadą, kad nėra galimybės neabejotinai teigti, jog K. D. buvo žemės sklypo savininkė, priešingai, yra pagrįstų prielaidų manyti, kad ji šios žemės nuosavybės teise nevaldė.

Net ir tuo atveju, jeigu kompleksiškai vertinti visus pateiktus įrodymus ir spręsti klausimą dėl K. D. buvimo / nebuvimo žemės sklypo savininke tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu), labiau tikėtina, kad K. D. nuosavybės teisės į šį žemės plotą neturėjo.

65. Atsakovė taip pat nurodo, kad nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad kiti M. R. įpėdiniai (R. R., R. R. ir S. R.) priėmė palikimą. Atkreipia dėmesį, kad nei viename pateiktame archyviniame dokumente nėra nurodyta, jog žemės sklypo 4,7190 ha ploto savininkas iki savo mirties (1937 m.) buvo vienintelis M. (M.) (duomenys neskelbtini), t. y. jis kaip savininkas archyviniuose dokumentuose neminimas. Priešingai, dar Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1996 m. lapkričio 18 d. išduotame archyvo pažymėjime Nr. 257-R nurodyta, jog Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini)valsčiaus žemės sklypų 1923 m. sąraše įrašyta savininkė R.

R., (duomenys neskelbtini )kaime turėjusi 3,5 dešimtines žemės; (duomenys neskelbtini) valsčiaus žemės mokesčio mokėtojų 1924 m. sąraše įrašyta R. R., (duomenys neskelbtini) kaime turėjusi 3,5 dešimtines žemės. Tai reiškia, kad jau 1923-1924 metais R. R. P. kaime buvo žemės sklypų savininke. NŽT apeliaciniame skunde nurodo, kad pagal Sąvado nuostatas (1241, 1246, 1255, 1265 straipsnius) po M. R. mirties 1937 m., K. D. kartu su kitais M. R. įpėdiniais (motina R. R., ir broliais R. ir S. R.) iki 1947 m. turėjo teisę paveldėti (atsiliepti į šaukimą) 4,9170 ha žemės sklypą ir byloje nėra duomenų, kad K.

D. būtų išsižadėjusi teisės paveldėti 4,9170 ha žemės sklypą. Tačiau Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1996 m. lapkričio 18 d. išduotame archyvo pažymėjime Nr. 257-R nurodyta, kad Vilniaus apygardos žemės valdybos archyviniame fonde, Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo vienkiemiais 1926-1936 m. byloje esančiame žemės sklypų 1932 m. gegužės 21 d. sąraše įrašyti savininkai - R. M. įpėdiniai: žmona R, sūnūs S. ir R. ir duktė K. D., iki (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo vienkiemiais turėję 5,3006 ha žemės, po išskirstymo vienkiemiais sklype Nr. 50 turėję 4,9170 ha žemės; byloje esančiame (duomenys neskelbtini) kaimo žemių matavimo 1932 m. sąraše, patvirtintame 1932 m. rugsėjo 7 d. ir sutikrintame 1936 m. gruodžio 2 d., įrašyti savininkai R.

M. įpėdiniai: žmona R., sūnūs S. ir R., duktė D. K., sklype Nr. 50 turėję 4 ha 9170 mtr. žemės. Tai reiškia, kad jau 1932 m. archyviniuose dokumentuose nurodyti M. R. įpėdiniai, todėl nėra pagrindo teigti, jog nėra jokių abejonių dėl M. R. tikslios mirties datos, taip pat dėl termino, iki kurio K. D. turėjo atsiliepti dėl palikimo priėmimo arba jo išsižadėti. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. išduotame pažymėjime Nr. 30-R nurodyta, kad Vilniaus apskrities viršininko archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) valsčiaus pieno gamintojų 1941 m. spalio 20 d. sąraše įrašytas R.

S., (duomenys neskelbtini) kaime valdęs 2 ha naudojamos žemės; Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1996 m. lapkričio 18 d. išduotame archyvo pažymėjime Nr. 257-R nurodyta, kad Vilniaus apskrities viršininko archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) valsčiaus pieno gamintojų 1941 m. spalio 20 d. sąraše įrašytas R. R., gyv. (duomenys neskelbtini) kaime (buv. (duomenys neskelbtini)) ir valdęs 2 ha naudojamos žemės. Minėti dokumentai išduoti po 1940 m. nacionalizacijos, bet šiuose dokumentuose minimi tik S. ir R. R., gyvenantys (duomenys neskelbtini) kaime, duomenų apie K.

D. (D.), nėra.

66. Atsakovės nuomone, yra pakankamai duomenų, pagal kuriuos būtų galima teigti, kad tik R. R., R. ir S. R. priėmė palikimą, t. y. M. R. turėtą 4,9170 ha ploto žemės sklypą, o K. D. (D.), ištekėjusi iki 1938 m. ir išvykusi gyventi kitur, buvo atskirta (išpasoginta) iš tėvų valstiečio ūkio (kaip įpėdinė duktė nurodoma su kita, ne R., pavarde, o tai reiškia, kad buvo atskirta iš ūkio iki tėvo mirties), nepatvirtino (nepatikslino) duomenų apie turtines teises į preliminariąja hipoteka apsunkintą žemės sklypą (4,9170 ha), nepriėmė palikimo, o tai reiškia, nuosavybės teisės į žemės sklypo dalį neturėjo. Būtent tokią išvadą pagrindžia archyvinių dokumentų, išduotų 1938 m. ir vėliau, duomenys, kuriuose neminima K. D. (D.). Šią išvadą patvirtina ir tai, kad nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo proceso Lietuvoje pradžios nei vienas pilietis (K. D. (D.) įpėdinis) nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo į minėtą žemę.

67. Atsakovas G. R. atsiliepimuose į pareiškėjo Prokuroro ir atsakovo NŽT apeliacinius skundus su jais nesutinka ir prašo juos atmesti. Taip pat prašo prijungti prie bylos naują įrodymą, archyvo pažymą, kuris negalėjo būti pateiktas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

68. Atsakovas atsiliepimus iš esmės grindžia atsakovės J. L. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais. Papildomai nurodo, kad byloje nėra nė vieno įrodymo ar kitų duomenų, kuriame D. K. būtų nurodyta žemės sklypo savininke. Pakankamai išsamioje planinėje medžiagoje nurodyti trys sklypai. Nėra duomenų, kad D. K. būtų iškėlusi ginčą ar pareiškusi teises į 1937 m. Pažymoje nurodyto, kartu su kitais šeimos nariais valdyto, ginčo žemės sklypo dalį.

69. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

70. Atsakovas atsiliepimą grindžia iš esmės argumentais, nurodytais NŽT apeliaciniame skunde. Papildomai nurodo, kad sutinka su Prokuroro apeliacinio skundo argumentais ir mano, jog pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados prieštarauja teisės aktų nuostatoms, reglamentuojančioms nuosavybės teises į žemę patvirtinančių dokumentų nustatymą vykdant nuosavybės teisių į žemę atkūrimą į buvusio iki 1940 m. žemės nacionalizacijos savininko turėtą žemę.

71. Pažymi, kadangi atkūrus pretendentams nuosavybės teises į buvusio savininko S. R. turėtą žemę buvo pažeistos imperatyvios Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio ir Tvarkos 12 punkto nuostatos, Prokuroras pagrįstai šioje byloje gynė viešąjį interesą, siekdamas panaikinti minėtoms imperatyvioms teisės aktų nuostatoms prieštaraujančius administracinius aktus, kuriais pretendentams nepagrįstai atkurtos nuosavybės teisės į didesnį žemės plotą, negu jiems pagal teisės aktus priklausė atkurti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 72. Prieš sprendžiant klausimą dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, pirmiausia pasisakytina dėl atsakovų pateiktų prašymų prijungti prie bylos papildomus įrodymus.

73. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

74. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

75. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą teisinį reguliavimą bei teisminę praktiką, atsakovų prašyme nurodytas aplinkybes ir argumentus dėl įrodymų prijungimo, atsižvelgusi į tai, kad atsakovai nenurodo, kodėl prašomų prijungti dokumentų negalėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, prašymų dėl papildomų įrodymų prijungimo netenkina.

76. Nagrinėjamos bylos dalykas – Nacionalinės žemės tarnybos priimtų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovams teisėtumas ir pagrįstumas.

77. Ginčas šioje byloje kilo dėl tol, kad atsakovams, pasak pareiškėjos – (Generalinės prokuratūros), NŽT sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės į didesnį plotą nei jiems priklauso.

78. Generalinės prokuratūros teigimu, žemės sklypo plotą - 4,9170 ha, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, valdė keturi savininkai. Byloje esančiuose Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjime Nr. 30-R ir 1996 m. lapkričio 18 d. pažymėjime Nr. 257-R, įrašyti duomenys apie savininko M. R. įpėdinių – žmonos R., sūnų S. ir R. bei dukters D. K. turėtą 4,9170 ha žemę. Sklypas į konkrečias dalis nebuvo padalintas todėl, pareiškėjo teigimu, kiekvienas savininkas valdė po ¼ 4,9170 ha sklypo, t. y. po 1,2292 ha. Duomenys įrašyti ir Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo vienkiemiais 1926-1936 m. byloje esančiame 1932 m. sąraše ir Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo nekilnojamojo turto 1931-1937 m. ipotekos knygoje Nr. 17021. Atsižvelgiant į tai, kad šie dokumentai atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos tvarkos 12 punkte nurodytus dokumentus, todėl pagal juos ir turėtų būti atkurtos nuosavybės teisės. Pretendentams, pareiškėjo teigimu, nuosavybės teisės nepagrįstai buvo atkurtos ginčo sklypą padalinus į tris, o ne keturias dalis.

79. Bylos ginčo esmė yra ta, ar NŽT priimdama ginčijamus sprendimus, galėjo vadovautis (duomenys neskelbtini) kaimo 1932 m. plano, koreguoto 1938 m., ištraukos kopija. Šioje plano kopijoje yra ranka įrašytos trys pavardės: R. R., S. R. ir R. R., o K. D. nėra įrašyta.

80. Pareiškėjo teigimu, pateiktoje plano kopijoje (I t.; b. l . 150; popierinė byla) yra taisymai – pakeistos žemės sklypų ribos, nubrauktas žemės sklypo Nr. 50 numeris ir plotas 4,9170, įrašyti sklypų numeriai 50a ir 50b, yra atsiradęs dar vienas sklypas, planas oficialiai nepatvirtintas, nėra pateikta jokių dokumentų, patvirtinančių, kuriuo tikslu buvo rengiamas šis planas, nėra nurodytas žemės ploto dydis ir šis dokumentas neįrodo, kad ginčo sklypą valdė trys savininkai. NŽT Vilniaus skyrius pretendentams siūlė kreiptis į teismą, kad būtų nustatyta, kokiomis dalimis bendraturčiai valdė 4,9170 ha žemės, tačiau atsakovai šia teise nepasinaudojo. Pretendentams nuosavybės teisės buvo atkurtos į didesnę dalį, t. y. po 0,2458 ha, ginčo sklypą padalinus į tris dalis.

81. Pirmosios instancijos teismas vertino plano kopiją taip: (duomenys neskelbtini) kaimo 1932 m. planas, sutikrintas 1938 m., yra išduotas Lietuvos centrinio valstybės archyvo, t. y. institucijos, kurioje saugomi atitinkamų valstybės ir kitų institucijų saugoti perduoti oficialūs dokumentai ir ši faktinė aplinkybė yra reikšminga vertinant plano teisėtumą. Plane matyti, kad vientisas 4,9170 ha žemės plotas yra padalintas į tris dalis. Pažymėta, kad sklypas Nr. 50 yra S. R., sklypas Nr. 50a yra R. R., sklypas Nr. 50b yra R. R.. Sklype Nr. 50 b vizualiai matomo kvadrato formos žemės ploto (tarp sklypų Nr. 50 ir Nr. 50b) viena iš linijų yra akivaizdžiai punktyrinė, todėl negalima vertinti, kad tarp sklypų Nr. 50 ir Nr. 50b yra įsiterpęs ketvirtas sklypas. Ši NŽT iškelta abejonė dėl galbūt vientisame ginčo sklype esančio ir ketvirto sklypo atmestina dėl to, kad sklype Nr. 50b esanti pavaizduota linija yra punktyrinė, tuo tarpu ginčo sklype pavaizduotų atskirų trijų sklypų ribos yra aiškiai lygių tiesių linijų. Plane nėra nurodyta kieno ribas žymi punktyrinė linija, tačiau lyginant su kitų sklypų ribas žyminčiomis linijomis negalima spręsti, kad punktyrinė linija vaizduoja ketvirto sklypo vieną iš ribų. Teismas pripažino, kad 1938 m. plane atlikti taisymai, planas oficialiai nėra patvirtintas.

82. Teismas sprendė, kad iš į bylą pateikto 1938 m. balandžio 4 d. Vilniaus 5-osios iždo įstaigos Vilniaus apskrities kvalifikacinės komisijos pranešimo matyti, jog juo (duomenys neskelbtini) savivaldybė informuojama, kad 1938 m. balandžio 9–30 dienomis prasidės (duomenys neskelbtini) seniūnijos sklypų matavimas/plano tikrinimas, o Techninė ataskaita dėl žemės sklypų plano patvirtina apie 1938 m. Vilniaus apskrities klasifikacinės komisijos matininko atliktą sklypų, esančių valdoje – (duomenys neskelbtini), tikrinimą. Pažymėjo, kad Techninės ataskaitos protokole nurodyta, jog 1938 m. birželio 27–31 d. Vilniaus apskrities kvalifikacinės komisijos/Vilniaus 5-sios mokesčių inspekcijos braižytojas, atvykęs į žemės sklypą, patikrino sklypo: padalytos (duomenys neskelbtini) kaimų ir (duomenys neskelbtini) kaimo, išsidėsčiusius (duomenys neskelbtini), Vilniaus vaivadijoje, nuosavybės planą, kurį 1922 m., 1929 m. ir 1932 m. parengė matininkai (nurodyti vardai, pavardės). Techninėje ataskaitoje esančiame plane (po sutikrinimo) matyti pataisymai (užbrauktas bendras sklypo plotas, nurodyti atskiri sklypai Nr. 50, 50a, 50b), tačiau jie (pataisymai) galėjo atsirasti atlikus 1932 m. plano patikrinimą. 1938 m. plane atlikti pataisymai, kuriems prieštarauja pareiškėjas, galėjo būti sąlygoti planų sutikrinimo aplinkybių.

83. Teismas pažymėjęs, kad pareiškėjas vien tik formaliais pareiškimo argumentais 1938 m. plano, kurio pagrindu atsakovams atkurtos nuosavybės teisės į atitinkamas ginčo sklypo dalis, neteisėtumo neįrodė, sprendė, kad K. D. prarado nuosavybės teises į turėtą žemės sklypą minėtu planu ir pagrįstai juo buvo vadovautasi atkuriant nuosavybės teises į kitų trijų buvusių savininkų turėtą žemę.

84. Teisėjų kolegija negali sutikti su pirmiau nuodytomis teismo išvadomis. Pirmiausia pažymėtina, kad nuosavybės teisės įgyjamos, pakeičiamos, jos nutrūksta vadovautis privatinės teisės normomis, išskyrus tuos atvejus, kai viešosios teisės aktais privati nuosavybė paimama visuomenės poreikiams (ekspropriacija) arba nuosavybė nacionalizuojama (nusavinama) valstybės naudai. Byloje nėra jokių duomenų, kad buvo tokie viešosios teisės aktai taikyti K. D. atžvilgiu.

85. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad planų tikrinimo, kuris buvo organizuotas 1938 m. balandžio 9–30 dienomis priežastys ir tikslai teisiškai nėra svarbūs, kartu nurodė, kad 1932 m. plano „patikrinimas“ buvo atliktas vadovaujantis Finansų ministro 1936 m. įsakymo 39 parag. žemės sklypų klasifikavimui pagal Žemės mokesčio įstatymą.

86. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad „Planų tikrinimo, kuris buvo organizuotas 1938 m. balandžio 9–30 dienomis priežastys ir tikslai teisiškai nėra svarbūs“, negali sutikti. Pirmiausia pastebėtina, kad pagal Vilniaus 5-osios iždo įstaigos 1938 m. balandžio 4 d. raštą plano tikrinimas vietovėje turėjo prasidėti1938 m. balandžio 9–30 dienomis (I t.; b. l. 143-145, popierinė byla), tačiau, kaip matyti iš Protokolo, Vilniaus apskrities kvalifikacinės komisijos Vilniaus 5-osios mokesčių inspekcijos braižytojas atvyko į vietovę 1938 m. birželio 27–31 d. (I t.; b. l. 149; popierinė byla).

87. Pabrėžtina, kad minėtas šios Nutarties 84 punkte tuometinės Lenkijos Respublikos Finansų ministro 1936 m. įsakymo paskirtis buvo suklasifikuoti žemės sklypus pagal žemės rūšis/kategorijas apmokestinimo tikslais. Pažymėtina, kad šiuo Finansų ministro 1936 m. įsakymu buvo įgyvendinamas 1935 m. kovo 26 d. priimtas įstatymas, reglamentuojantis žemės klasifikavimą pagal kategorijas. Pažymėtina ir tai, kad kito įstatymo, išleisto 1934 m. kovo 15 d., kuris reglamentuoja nekilnojamojo turto mokesčių administravimą, 62–65 straipsniuose nurodytos pareigos, kurias turi ne tik turto savininkai, bet ir jo valdytojai.

88. Įvertinus pirmiau nurodytų teisės aktų bylai aktualias nuostatas darytina išvada, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, mokesčių inspekcijos braižytojas, turėjo pareigą vykdyti žemės, kuri valdoma nuosavybės teise ar kita teise, klasifikavimą pagal žemės rūšis/kategorijas ir nėra jokio pagrindo teigti, kad mokesčių inspekcijos braižytojas, turėdamas tikslą klasifikuoti nuosavybės teise turimą ar kita teise valdomą žemę, galėjo panaikinti nuosavybės teisę kuriam nors iš savininkų ar sukurti nuosavybės teises į žemės sklypą kitam asmeniui pastarojo sąskaita.

89. Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2017 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. R6-210 pirmosios instancijos teismui atsiųsto vieno iš dokumento (F.130, a.p. 1, b. 20298, l24 a.p.-25) (I t; b. l 156–157) matyti, kad ūkio eilės 38 numeriu įrašyto žemės sklypo plane pažymėto 50 numeriu, skiltyje „Žemės sklypo savininkai ir valdytojai“ nurodyti keturi M. R. įpėdiniai: žmona R., sūnus S. ir R., duktė K. D., skiltyje bendras plotas nurodytas – 4 ha 9170 m plotas, skiltyje „Daržai aikštės ir statiniai“ nurodyta 2065 m, skiltyje „Ariamoji žemė“ – 4 ha 0495 m.; skiltyje „Pievos“ – 5395 m. Šio dokumento pirmosios instancijos teismas savo sprendime apskritai nevertino.

90. Šiame kontekste paminėtina, kad aptarti santykiai buvo reguliuojami vadovaujantis analogiškais principais (nekilnojamojo turto mokestį moka savininkai ir valdytojai, žemės mokesčio dydis priklauso nuo žemės rūšies/kategorijos; žemės plotų paskirstymo darbų tvarka vykdoma vadovaujantis įstatymu, taip pat taisyklėmis, kurias nustato, be kita ko, Finansų ministras) ir tuometinės Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojusiais aktais (žr., Lietuvos Respublikos Prezidento A. Stulginskio pasirašytą Žemės mokesnių įstatymą (V.Ž. 1923 m. lapkričio 2 d., Nr. 141, eil. Nr. 1019), o Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo, įsigaliojusio1939 m. sausio 1 d., 6 straipsnyje nustatyta, kad mokestį moka turto savininkas ar faktinis jo valdytojas (žr. V. Ž. 1939, Nr. 659-4289).

91. Vadovaujantis šios nutarties 85–88 punktais, teisėjų kolegija sprendžia, kad K. D. neprarado nuosavybės teisės dėl Techninėje 1938 m. ataskaitoje esančiame plane 1938 m. atliktų pataisymų (užbrauktas bendras sklypo plotas, nurodyti atskiri skirtingo dydžio sklypai Nr. 50, 50a, 50b, nenurodant nei vieno iš šių sklypų ploto dydžio), ranka įrašius trijų savininkų pavardes, jos pavardės pataisymuose neįrašius. Kaip minėta šios Nutarties 87 punkte braižytojas, vadovaudamasis minėtu 1936 m. Finansų ministro įsakymu ir aukštesnės galios teisės aktais neturėjo teisės vienam iš savininkų panaikinti turėtą nuosavybės teisę į žemės sklypą, o kitiems savininkams jo sąskaita padidinti nuosavybės teise valdomą žemės sklypą.

92. Kartu darytina išvada, kad net ir tuo atveju, jei K. D. ir būtų praradusi nuosavybės teisę dėl kokių nors priežasčių, jos nuosavybės teise turėtas žemės sklypas negalėjo būti padalintas kitiems trims savininkams skirtingais dydžiais padidinant jų turėtą žemės sklypo dalį bendrame sklype 1932 m. plane pažymėtame 50 numeriu, koreguotame 1938 m. Byloje nėra jokių pagrįstų duomenų kokiu pagrindu kiti trys savininkai, ranka įrašyti koreguotame plane , turėjo teisę įgyti K. D. žemės sklypą, išskyrus pirmosios instancijos teismo nurodytas dvi aplinkybes.

93. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad K. D. buvo ištekėjusi iki 1938 m., ji mirė (duomenys neskelbtini) vietovėje, darė prielaidą, kad ji prarado teisę į turėtą žemės sklypo dalį vadovaujantis Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies (Rytų žemių civilinė teisė) Sąvado 1127 straipsnio nuostatomis, pagal kurį valstietė mergina, ištekėjusi už to paties kaimo gyventojo ir išėjusi į svetimą ūkį, praranda teisę naudotis savo mirusiojo tėvo dalimi kiemo sklype. Teismas rėmėsi pateiktu išrašu iš Vilniaus (Kalvarijų) Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios laidotuvių registracijos knygos, kuriame nurodyta mirties vieta – (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegijos vertinimu, įraše nurodyta mirties vieta nei pagal Katalikų bažnyčios dokumentus, nei semantine prasme nereiškia mirusiosios gyvenamosios vietos, be to, ir mirties data yra pernelyg nutolusi nuo 1938 metų. Kartu atmestinas ir Lietuvos vyriausiajam teismui G. R. 2019 m. sausio 8 d. pateiktas išrašas iš Gyventojų surašymo, vykdyto 1942 m. gegužės 27 d., kuriame yra įrašas apie D. K., gyvenančią Lūžių kaime, net ir darant prielaidą, kad tai yra K. D. (K. D. ir D. K. gimimo metai nesutampa; Archyvo pažymoje (II t; b. l. 32; popierinė byla) apie gimimą nurodyta, kad K. D. gimė 1909 m. liepos 19 d. (duomenys neskelbtini) kaime, o Seimo rinkėjų sąraše K. D. gimimo data nurodyta 1910 m. (II t; b. l. 42; popierinė byla)) kaip neįrodantis, kad K. D. iki nekilnojamojo turto nacionalizacijos pradžios (1940 metais) ar anksčiau jau buvo praradusi nuosavybės teises į turėtą nekilnojamąjį turtą. Todėl negalima daryti išvados, kad šiuo pagrindu K. D. neteko nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą ir taip buvo paneigtos jos nuosavybės teisės.

94. Antroji aplinkybė, kurią nurodė teismas, siejama su tuo, kad „1938 m. į ginčo sklypo bendrasavininkus jau nėra įtraukta D. K., todėl tikėtina, kad galbūt D. K. nepatikslino duomenų per nustatytą terminą, todėl buvo laikoma, kad ji savo teisės į ginčo sklypo dalį atsisakė.“ Tokią prielaidą teismas padarė vertindamas 1937 m. pažymos (b. l . 159-161) prierašą, kad ne vėliau kaip per nustatytą terminą suinteresuoti asmenys turi pareikšti savo teises į išvardytus žemės sklypus Vilniaus hipotekos skyriaus raštinėje, o to nepadarius per minėtą terminą, bus taikomos 1919 m.

Hipotekos įstatymo 153 straipsnio nuostatos. Teismas, pacitavęs 153 straipsnį, kad kiekvienas 152 straipsnyje paminėtas suinteresuotasis, kuris neprisistatė nurodytą dieną arba vėliausiai iki pasibaigiant senaties terminui, laikomas atsisakiusiu turtinės teisės, nevertinęs ar būtent savininkai, nurodyti prie žemės sklypo, pažymėto numeriu 50, kuriam po jų sujungimo 1937 m. balandžio 15 d. nustatyta preliminarioji hipoteka, įskaitant D. K. yra suinteresuotas asmuo pagal nurodytas taisykles, kuris turi prisistatyti, taip pat nevertinęs per kurį laikotarpį (kada pasibaigė senaties terminas) tai buvo būtina atlikti ir kokiu būdu „prisistatymas“ įforminamas, ar tokį „prisistatymą“ įvykdė kiti trys ginčo sklypo savininkai, padarė prielaidą, kad „galbūt D.

K. nepatikslino duomenų per nustatytą terminą“. Teisėjų kolegija šią aplinkybę, kuri grindžiama tik prielaidomis, laiko neįrodyta. Šiuo atveju atsižvelgtina ir į tai, kad 1937 m. vasario 9 d. vykusiame teismo posėdyje ieškovas R. R. (vienas iš savininkų (K. D. brolis) teisme paaiškino, kad 1932 m. perskirstant (duomenys neskelbtini) gminos (duomenys neskelbtini) kaime žemės sklypus, jam bendrai su atsakovu (S. R.) sujungimą atliekantis matininkas, jiems prašant, neoficialiai padalijo skersai žemės sklypą į 2 dalis. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Kolonija (žemės sklypas) buvo bendra šalių nuosavybė ir kad žemės sklypas 1932 m. buvo padalytas neparengus atitinkamo dokumento, pripažino, kad pripažinti ieškovui išskirtinę sklypo dalies nuosavybę nemato jokio teisinio pagrindo, todėl ieškinį atmetė, nurodęs, kad ieškovo ir atsakovo teisės į žemės sklypą yra vienodos ((I t.; b. l . 173;196-197, popierinė byla).

Iš nurodyto teismo sprendimo akivaizdžiai matyti, kad neoficialius ginčo žemės sklypo padalijimas buvo atliktas dar 1932 m., ir toks padalijimas teismo buvo pripažintas nepagrįstu.

95. Atmestinas kaip nepagrįstas atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytas teiginys, jog tai, kad nei vienas pilietis (K. D. įpėdinis) nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo į minėtą žemę, reiškia, kad ji nebuvo ginčo sklypo savininkė. Prašymo nepateikimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo savaime neapsprendžia nuosavybės teisių turėjimo/ neturėjimo. Šiuo atžvilgiu reikšminga aplinkybė yra ir tai, kad (duomenys neskelbtini) visi (duomenys neskelbtini), kuri mirė būdama jauna, įpėdiniai jos mirties metu buvo nepilnamečiai, ir šiuo atžvilgiu kiti savininkai ir jų įpėdiniai, kurie pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises, yra geresnėje padėtyje.

96. Kartu atmestinas kaip nepagrįstas ir atsakovės J. L. teiginys, jog tai, kad (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies (duomenys neskelbtini) žemės 1938 m. plano ištrauka, saugoma valstybiniame archyve, reiškia, kad šis dokumentas prilyginamas valstybinio archyvo pažymėjimui ir atitinka Tvarkos 12 punkto reikalavimus ir, kad labiau tikėtina, jog K. D. nuosavybės teisės į ginčo sklypą neturėjo. Pažymėtina, kad Atkūrimo įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai, o pagal Vyriausybės nutarimu patvirtintos minėtos Tvarkos 12 punktą Nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, o jeigu šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai ir piliečių turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai.

Šiame punkte taip pat nurodyti dokumentai, kurie gali būti laikomi nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais: žemės perleidimo aktai ar sutartys, ištraukos iš kaimų ir dvarų žemės išskirstymo viensėdžiais projektų planų, Kauno notarinio archyvo apskričių notarų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji įrašai, hipotekos įstaigų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji išrašai, teismų sprendimai, notarų patvirtinti testamentai, išrašai iš notarų aktų knygų ir kiti piliečių išsaugoti dokumentai, jeigu juos išdavė Lietuvos Respublikos įstaigos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus, taip pat valstybinių archyvų pažymėjimai, nuorašai bei išrašai.

Valstybinių archyvų pažymėjimams prilyginami ir iš valstybinių archyvų gauti bei buvusioms agrarinės reformos tarnyboms ir kitoms žemės reformą vykdančioms institucijoms pateikti įvairių dokumentų – kaimų skirstymo viensėdžiais, dvarų parceliavimo, žemės dalijimo ir kitų žemės nuosavybę patvirtinančių planų, apskričių žemės rūšiavimo komisijų sudarytų sąrašų, kurių reikia žemei apmokestinti pagal rūšis, arba žemės tyrimo žiniaraščių, Žemės tvarkymo departamento kaimų skirstymo viensėdžiais, žemės tvarkymo projektų pateikimo protokolų, apskričių žemės ūkio komisijų nutarimų arba suvestinių apie žemės paėmimą 1940 metais į valstybinį žemės fondą, valsčių savivaldybių pateiktų apskričių žemės ūkio komisijoms ūkių sąrašų, turto nacionalizavimo aktų nuorašai bei išrašai.

97. Aptartas 1938 metais koreguotas planas, kurio taisymai nepasirašyti, asmenų sąrašas, į kurį būtų įtraukti tik trys savininkai su nurodytu konkrečiu žemės sklypo plotu, nepateiktas, (priešingai, kaip nurodyta šios Nutarties 88 punkte, pagal Archyvo išduotą pažymą yra nurodyti keturi savininkai) pagal šio Atkūrimo įstatymo 9 straipsnį nelaikytinas valstybinio archyvo išduotu pažymėjimu ir nėra toks dokumentas, kuris pagal Vyriausybės patvirtintos minėtos Tvarkos 12 punktą galėtų būti priskirtas nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams.

98. Apibendrinant išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, jog K. D. prarado nuosavybės teises į turėtą ginčo sklypo dalį, kuri nurodyta Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjime Nr. 30-R (III t., b. l. 132), tai patvirtina ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2017 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. R6-210 pateikta kopija (III t., b. l .139). Atitinkamai nėra pagrindo teigti, kad visas ginčo žemės sklypas nuosavybės teise priklausė tik trims M. R. įpėdiniams: žmonai R., sūnums S. ir R..

99. Konstatuotina, kad 4,9170 ha žemės buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime iki 1940 m. nacionalizacijos valdė R. R., jos sūnūs S. R. ir R. R. bei jos dukra K. D. ((duomenys neskelbtini)). Todėl atsakovams nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos tik į R. R. ir jos sūnaus S. R. nuosavybės teise kiekvieno iš jų valdytą ¼ dalį ginčo sklypo.

100. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo pozicija, kad nepanaikinus skundžiamo teismo sprendimo, liktų galioti administraciniai aktai, kurie priimti ne tik pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio reikalavimus, bet visuotinai žinomą teisės principą ex injuria jus non oritur (iš ne teisės teisė neatsiranda), nes pretendentai iš valstybės gavo tai, ko neturėjo teisės gauti, t. y. didesnę dalį žemės nei priklausė buvusiems turto savininkams R. R., S. R., o valstybė prarastų savo turtą, kuriuo galėtų disponuoti (be kita ko, teisės aktų nustatyta tvarka grąžinant jo dalį teisėtiems K. D. įpėdiniams), t. y. realiai nebūtų apgintas viešasis interesas. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo pareiškimas tenkinamas.

101. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo apeliacinis skundas ir Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinis skundas tenkinamas, atskiras jo bei atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinio skundo argumentų aptarimas nebeturi teisinės reikšmės. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo konstatuojamosios dalies antrojoje pastraipoje ir trečiosios pastraipos pradžioje klaidingai nurodytas vienas iš žemės bendraturčių P. R., turėtų būti – R. R., kaip teisingai nurodė pats teismas trečiosios pastraipos pabaigoje – R. R., o ne P. R., laikytinas rašymo apsirikimu.

102. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo pareiškimas tenkinamas, atsakovas G. R. neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl jo prašymas dėl teismo išlaidų atlyginimo netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą tenkinti.

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą tenkinti.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 46S-190 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui G. R.“ ta apimtimi, kiek juo atkurta nuosavybė į 0,0725 ha žemės.

Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 2.4-01-6749 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui G. R.“ ta apimtimi, kiek juo atkurta nuosavybė į 0,0221 ha žemės.

Taikyti restituciją natūra grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn iš atsakovo G. R. 0,0725 ha plotą iš 1,0331 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Trakų rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), ir 0,0221 ha plotą iš 1844/20030 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas nesuteiktas.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 46S-198 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje mirusiajam P. R.“ ta apimtimi, kiek juo atkurta nuosavybė į 0,0721 ha žemės.

Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 2.4-01-6748 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui P. R.“ ta apimtimi, kiek juo atkurta nuosavybė į 0,0225 ha žemės.

Pripažinti negaliojančia Vilniaus miesto 21-ojo notaro biuro notarės V. Š. išduoto 2016 m. spalio 3 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo (notarinio registro Nr. VŠ-1590) dalį dėl 0,0721 ha ploto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), paveldėjimo.

Pripažinti negaliojančia Vilniaus miesto 37-ojo notaro biuro notarės S. K. patvirtintą 2010 m. gruodžio 31 d. dovanojimo sutarties (notarinio registro Nr. SK-8195), sudarytos P. R., J. L. ir R. R., dalį dėl 0,0225 ha ploto, esančio 1841/40060 dalyje žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas nesuteiktas, perleidimo.

Pripažinti negaliojančia Vilniaus miesto 37-ojo notaro biuro notarės S. K. patvirtintą 2012 m. gruodžio 6 d. dovanojimo sutarties (notarinio registro Nr. SK-9846), sudarytos R. R. ir G. R., dalį dėl 0,0225 ha ploto, esančio 1841/40060 dalyje žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas nesuteiktas, perleidimo.

Taikyti restituciją natūra grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn iš atsakovės J. L. 0,0721 ha plotą iš 1,2858 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Trakų rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini).

Taikyti restituciją natūra grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn iš atsakovės J. L. ir G. R. 0,0225 ha plotą, esantį 1841/40060 dalyje žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas nesuteiktas.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. 46S-217 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui N. R.“ ta apimtimi, kiek juo atkurta nuosavybė į 0,0719 ha žemės.

Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 2.4-01-6750 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui N. R.“ ta apimtimi, kiek juo atkurta nuosavybė į 0,0226 ha žemės.

Taikyti restituciją natūra grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn iš atsakovo N. R. 0,0719 ha plotą iš 1,0305 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Trakų rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), ir 0,0226 ha plotą iš 1839/20030 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas nesuteiktas.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. 46S-56 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei S. N.“.

Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 2.4-01-6753 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pilietei S. N.“ “ ta apimtimi, kiek juo atkurta nuosavybė į 0,0225 ha žemės.

Panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notaro R. K. 2016 m. rugpjūčio 24 d. patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 1-5959), sudarytą S. N. ir uždarosios akcinės bendrovės „Vyto sklypai“.

Taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu ir priteisti Lietuvos valstybei iš atsakovės S. N. 904,10 Eur, kuriuos ji gavo pagal Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notaro R. K. 2016 m. rugpjūčio 24 d. patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 1-5959).

Taikyti restituciją natūra grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn iš atsakovės S. N. 0,0225 ha plotą iš 1841/20030 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas nesuteiktas.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas Ramutė Ruškytė Virginija Volskienė