2022-03-23 Nr. AB-6788-3-61-3-04604-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1605-502/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04604-2021-2

Procesinio sprendimo kategorija 9.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. C. E. (J. C. E.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. C. E. (J. C. E.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas J. C. E. (J. C. E.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 21S35717 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 6K-1796 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skundo reikalavimus grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį, tačiau atsakovas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) ir uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu Sprendimu, jį skundė atsakovui, tačiau jo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas.

2.2. Pareiškėjui grėsmę kilmės šalyje lėmė tautinė priklausomybė (duomenys neskelbtini) mažumai, nes vyraujanti (duomenys neskelbtini) tauta engia etnines mažumas, o ypač – katalikus. Dėl tokios situacijos ir nuolat gresiančio pavojaus pareiškėjas pats įsijungė į politinės-karinės organizacijos veiklą, o itin sustiprėjus grėsmėms, pasitraukė pas savo tėvus. Tačiau karinis konfliktas pasiekė ir ten, o jo tėvas – katalikų pastorius – per (duomenys neskelbtini) išpuolį buvo nužudytas. Pareiškėjas baiminasi dėl savo saugumo ir dėl šios priežasties išvyko iš šalies.

2.3. Atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu ir visiškai nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Tyrimą dėl baimės būti persekiojamam Departamentas iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos. Pareiškėjas yra paprastas žmogus, užaugęs ne europietiškoje kultūroje, neturintis gyvenimiškos patirties ir atvykęs bei pasiprašęs prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nuoširdžiai papasakojo savo situaciją bei visas aplinkybes, kurias jis subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Šioje situacijoje pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkelta tik pareiškėjui.

2.4. Padidintą individualią riziką vienareikšmiškai patvirtina tautinė pareiškėjo priklausomybė, nes apie (duomenys neskelbtini) visuomenėje vyraujantį neigiamą požiūrį ir taikomą diskriminaciją į etnines mažumas yra visuotinai žinoma, šį faktą pripažino ir atsakovas savo Sprendime. Etninėms mažumoms priklausantys asmenys nuolat susiduria su diskriminacija bei persekiojimu iš nevyriausybinių organizacijų bei pavienių asmenų, kurie nebūtinai turi asmeninį konfliktą, tačiau nepakančiai ir neadekvačiai elgiasi mažumų atžvilgiu, o valstybės jėgos struktūros tai toleruoja. Religinė priklausomybė dar labiau užaštrina pareiškėjui kylančias grėsmes.

2.5. Skundžiamame Sprendime numatyti pareiškėjo atžvilgiu jo teises ribojantys terminai yra nepagrįstai ir neproporcingai ilgi, neatitinkantys teisės aktų reikalavimų. Byloje nėra pateikta duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padarę kokių nors teisės pažeidimų. Taigi nustatytas penkerių metų atvykimo į Lietuvos Respubliką terminas yra neproporcingas.

2.6. Nesutinkama su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį.

3. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad neturi dokumentų (pametė), todėl nieko negali pateikti teismui, neturi jokių kontaktų. Jo istorija yra tikra, ji neišgalvota, nepakeista, išliko ta pati. Ji susijusi su daugumos persekiojama mažuma religiniu pagrindu. Pareiškėjas kiekvieną dieną susiduria su šia realybe. Pareiškėjas yra krikščionis, o tai didelė problema jo šalyje, jo gyvybei gresia pavojus. Jei jis grįš, mirs arba iki gyvenimo galo bus kalinamas kalėjime. Jo tėvas buvo nužudytas, mama persikėlė.

Į teismo klausimą atsakė, kad 2020 m. gruodį gyveno (duomenys neskelbtini) valstijoje, (duomenys neskelbtini) mieste. 2021 m. vasarį išvyko į (duomenys neskelbtini) miestą (gimtasis miestas). (duomenys neskelbtini) buvo apie 23 dienas, išvyko į (duomenys neskelbtini) miestą, jam padėjo jo bažnyčia. Iš (duomenys neskelbtini) išskrido į Turkiją 2021 m. birželį. Turkijoje buvo apie 23 d., po to išskrido į Baltarusiją. Į teismo klausimą atsakė, kad (duomenys neskelbtini) mieste sulaukė grasinimų, buvo protestai, jis iš rytų, o buvo vakaruose, buvo nerimti grasinimai, norėjo grąžinti jį į gimtąjį miestą.

Pareiškėjas jau iki tol buvo nusprendęs išvykti iš (duomenys neskelbtini). Į teismo klausimą atsakė, kad išvyko dėl žudymų, pagrobimų, daugumos persekiojimo. Į teismo klausimą atsakė, kad nežino, kiek kainavo bilietas, jį nupirko katalikų bažnyčia iš jo gimtojo kaimo. Su bažnyčia palaikė ryšius tiek (duomenys neskelbtini), tiek Turkijoje, tiek Baltarusijoje, bendravo su kunigu E. M.. Katalikų bažnyčia yra turtinga, jo bažnyčia yra turtinga, turėjo pinigų. Į teismo klausimą atsakė, kad jo tėvas nebuvo kunigas, jis buvo pastorius, jis paliko bažnyčią, jie su tėvu priklausė ne tai pačiai bažnyčiai.

Į teismo klausimą atsakė, kad grasino ne jam individualiai, o bendrai visiems, visų gyvybėms kilo pavojus. (duomenys neskelbtini) grasino, žudė žmones ir gyvulius. Tėvas buvo užpultas iš pasalų, pareiškėjas tuo metu buvo kitame mieste, grįžo palaidoti tėvo, pamatė, kad ir gimtajame mieste tos pačios problemos, kaip ir jo gyvenamojoje vietoje, todėl apsisprendė išvykti. Jam padėjo bažnyčia. Pareiškėjas žinojo, kad paskui bus nužudytas ir jis. Į teismo klausimą atsakė, kad (duomenys neskelbtini) mieste jam grėsė areštas, nes jį laikė agitatoriumi, įtarė, kad jis priklauso (duomenys neskelbtini), nors jis nepriklauso.

Visas miestas buvo gąsdinamas, jaunimui grasinama kaip agitatoriams. Į teismo klausimą atsakė, kad sąsajų su religija yra, nes (duomenys neskelbtini) vyriausybė persekioja rytiečius, kadangi jie yra krikščionys. (duomenys neskelbtini) yra (duomenys neskelbtini). Į teismo klausimą, kas kada ir kaip persekiojo, atsakė, kad persekiojo musulmonai, nes jis yra krikščionis, grasino 2021 m. sausį ir vasarį, į klausimą, kaip, – atsakė, kad žinojo, jog sekantis eilėje bus jis. Į teismo klausimą atsakė, kad Turkijoje niekas negrasino, bet jis nesijautė saugus, nes ten musulmoniška šalis, sunku melstis, eiti į bažnyčią, rasti kunigą.

Į teismo klausimą atsakė, kad Baltarusijoje jam niekas negrėsė, buvo depresija, nes nieko nepažinojo. Prieglobsčio neprašė, nes nenorėjo – ten ne visiškai krikščioniška šalis, norėjo, kad dauguma būtų katalikai. Į teismo klausimą atsakė, kad nežinojo, kad nelegaliai kirs sieną, bėgo, nes ieškojo saugumo. Išvykdamas turėjo du tikslus – rasti saugumą ir katalikišką šalį. Paaiškino, kad jam nieko nereikia, finansiškai jis gerai gyveno, jam reikia tik saugumo. Į teismo klausimą atsakė, kad buvo verslininkas, verslą vykdė (duomenys neskelbtini) valstijoje, pardavinėjo automobilius ir jų detales.

Į teismo klausimą atsakė, kad dėl verslo jokių problemų neturėjo, visi žinojo, kad jo tautos žmonės yra darbštūs. Verslas sekėsi, dėl to problemų neturėjo. Patikslina, kad jo vardas užrašytas netinkamai. Jo vardas yra J. C. E.. Taigi ir apklausų metu užrašyta netiksliai transkripcijose jo pozicija.

4. Pareiškėjo atstovė pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėjas verčiamas ir spaudžiamas pasakyti vieną priežastį, bet jo atveju priežasčių yra daug, jos kompleksinės dėl jo etninės priklausomybės ir dėl religijos. Pabrėžė, kad kilmės valstybės informacija nesurinkta ir neįvertinta, viešojo administravimo principai pažeisti, nes pareiga rinkti informaciją negali būti perkelta pareiškėjui. Departamentas neišsiaiškino, kiek (duomenys neskelbtini) etninė priklausomybė lėmė pareiškėjo išvykimą iš kilmės valstybės. Apklausos transkripcijoje minimas asmuo C. – gal tai techninė klaida, o gal visas tyrimas taip paviršutiniškai atliktas. Apklausa organizuota netinkamai. Tyrimą turi atlikti atsakovas, to jis nepadarė kruopščiai.

5. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti šiais argumentais:

5.1. Pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė (duomenys neskelbtini) žmonių grasinimais jį nužudyti. Departamentas konstatavo, kad nei iš pareiškėjo pasakojimo, nei iš kitos tyrimo metu surinktos kilmės valstybės informacijos negalima spręsti, kad pareiškėjui jo kilmės šalyje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Dėl to buvo konstatuota, jog pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Departamentas surinko bei įvertino visą aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste, ir nusprendė, kad pareiškėjo pasakojimas nėra laikytinas patikimu įrodymu. Pareiškėjas nepagrindė savo baimės grįžti į (duomenys neskelbtini), todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

5.2. Iš pareiškėjo nebuvo reikalaujama teisiškai kvalifikuoti pateikiamą informaciją. Pareiškėjas nurodė priežastis, paskatinusias išvykti iš kilmės valstybės, jam buvo užduodami klausimai apie faktinę patirtį, o Departamentas pateiktus duomenis įvertino ir kvalifikavo.

5.3. Pareiškėjo pasakojimas, jog jam grasino (duomenys neskelbtini) žmonės, buvo bendro pobūdžio, abstraktus, nepatvirtintas jokiais rašytiniais įrodymais, pasakojimui trūko konkrečių detalių, o tam tikros pasakojimo detalės keitėsi (pvz., pirminės apklausos metu pareiškėjas teigė, kad jo gentis priklauso (duomenys neskelbtini), dėl to jam šalyje gresia mirtis, nes jis atsisakė tapti kariu, o antrinės apklausos metu teigė, kad grėsmė kyla dėl to, kad asmuo yra krikščionis, priklauso (duomenys neskelbtini) etninei grupei). Be to, pareiškėjas netgi negalėjo nurodyti, kokiu būdu jam buvo grasinta (žodžiu ar raštu, nurodė tik apytikslį laikotarpį). Taigi buvo padaryta išvada, kad pareiškėjo pasakojimas ne tik turi formos ir turinio trūkumų (abstraktus, painus, prieštaringas), tačiau asmens istorija neleidžia identifikuoti tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, bei atitinkamai nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės, todėl jis pagrįstai atmestas dėl patikimumo stokos.

5.4. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Departamentas taip pat surinko pareiškėjo kilmės valstybės informaciją. Departamentas neturi duomenų, kad situacija pareiškėjo kilmės valstybėje būtų esmingai pasikeitusi, šiuo atveju pats pareiškėjas taip pat nepateikė jokių konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją, kuri turėtų būti papildomai įvertinta.

5.5. Pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas kaip nepagrįstas. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti.

5.6. Draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, atsikratė asmens tapatybę patvirtinančiais dokumentais, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

5.7. Departamentas, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar pareiškėjui gali būti suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga), atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos teisingai.

6. Atsakovo atstovė pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėjas naujų aplinkybių nenurodė, maišęsi atsakydamas į klausimus, tai dar kartą įrodo, kad Sprendimas teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjas nurodo vis skirtingas priežastis apklausų metu ir dabar, jis neįrodė, kad jam kyla individualios grėsmės Konvencijos prasme. Kilmės valstybės informacija nepaneigta: nei pareiškėjas, nei jo advokatė nepateikė duomenų, nors informacija yra viešai prieinama, kad yra kitaip nei konstatuota Departamento Sprendime. Transkripcijos yra tik palengvinimas teismui ir advokatams, o apklausos garso įrašas viską patvirtina – ten užfiksuoti tikri pareiškėjo paaiškinimai, viskas tikslu ir padaryta tinkamai.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Departamento Sprendimo 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiui J. C. E. (J. C. E.) atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“ bei Departamento Sprendimo 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) piliečiui J. C. E. (J. C. E.) pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, kitą skundo dalį atmetė.

8. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas 2021 m. liepos 29 d. buvo sulaikytas nelegaliai kirtęs Lietuvos Respublikos sieną ir pateikė prašymą suteikti prieglobsti Lietuvos Respublikoje, apžvelgė pareiškėjo 2021 m. rugpjūčio 24 d. ir 2021 m. spalio 15 d. apklausų metu duotus paaiškinimus, Departamento Sprendimo motyvus ir išvadas, akcentavo ginčui aktualios redakcijos Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 99 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus tokio pobūdžio bylose.

9. Teismas iš pareiškėjo paaiškinimų nustatė, kad jis iš kilmės šalies išvyko dėl to, kad jautė grėsmę kilmės šalyje dėl tautinės priklausomybės (duomenys neskelbtini) mažumai, nes vyraujanti (duomenys neskelbtini) tauta, pasak pareiškėjo, engia etnines mažumas ir ypač – katalikus.

10. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausos metu ir teisme pareiškėjo duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnyje. Nurodė, kad prieglobsčio prašytojo pasakojimas (apklausose, teismo posėdyje) buvo neišsamus, bendro pobūdžio, prieštaringas, kintantis, nenuoseklus. Kito pareiškėjo nurodyti persekiotojai, vietos, kur jis buvo persekiojamas, grasinimai, kurių jis sulaukė.

11. Teismas pažymėjo, kad 2021 m. rugpjūčio 24 d. apklausoje pareiškėjas teigė, kad jam gresia persekiojimas etniniu pagrindu: jo gentis priklauso (duomenys neskelbtini), dėl to šalyje jam gresia mirtis, jis atsisakė tapti kariu, dėl to jį persekioja, tėvą nužudė. 2021 m. spalio 15 d. apklausoje pareiškėjas teigė, kad pagrindinė priežastis, kodėl jis išvyko iš šalies yra teroristinė organizacija (duomenys neskelbtini), jie jį persekiojo. Teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad jį persekiojo ir (duomenys neskelbtini) mieste, ir (duomenys neskelbtini) (gimtasis miestas), ir (duomenys neskelbtini) mieste. Paprašytas nurodyti, kas ir dėl kokių priežasčių jį persekiojo, pareiškėjas painiojosi, nurodė skirtingas priežastis. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mieste jį persekiojo, jam grasino (duomenys neskelbtini) vyriausybė, kuri bandė įrodyti, kad jis yra agitatorius. Šiame pasakojime pareiškėjas nurodė bendrą grėsmę, atsakinėdamas į klausimus vartojo įvardį „mes“, patvirtino, kad individualiai jam niekas negrasino, grėsmė buvo bendra. Taip pat papasakojo, kad užsiėmė verslu, jo tauta žinoma už darbštumą, todėl jam sekėsi gerai. (duomenys neskelbtini) mieste (gimtasis) jį persekiojo (duomenys neskelbtini), žudė žmonės ir gyvulius. Tėvo nužudymas įvyko iki jam grįžtant, todėl nesusijęs su jo persekiojimu. Paaiškino, kad grįžus į laidotuves pamatė, kad ir gimtajame mieste situacija ta pati kaip ir (duomenys neskelbtini) mieste, todėl nusivylė. Į teismo klausimą atsakė, kad su tėvu negyveno, tėvas priklauso kitai bažnyčiai, jis nebuvo kunigas, buvo pastorius. Taigi šioje pasakojimo dalyje pareiškėjas nenurodė jam kilusios individualios grėsmės nei kaip (duomenys neskelbtini) atstovui, nei kaip krikščioniui. (duomenys neskelbtini) mieste jam grasino, nes norėjo jį grąžinti į ten, iš kur kilęs, nes jis yra iš (duomenys neskelbtini), o buvo Vakaruose. Taigi šioje pasakojimo dalyje pareiškėjas nenurodė jam kilusios individualios grėsmės nei kaip (duomenys neskelbtini) atstovui, nei kaip krikščioniui. Taigi pareiškėjas vardija skirtingus persekiotojus, grasinimus ir priežastis, kodėl grasinama, nurodo skirtingus reikalavimus. Šie pasakojimai yra nauji, kintantys, jie nebuvo paminėti pradiniame pasakojime. Jie nelogiški. Dėl to pareiškėjo pasakojimas atmetamas kaip nepatikimas.

12. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas teismo posėdyje neįvardijo konkrečių asmenų, kurie jam grasino, nurodė, kad grasinama buvo bendrai. Teismas apžymėjo, kad galimas persekiojimas dėl kurių nors iš Įstatymo 86 straipsnyje nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Pareiškėjo nurodomos jo galimo persekiojimo aplinkybės nėra individualaus pobūdžio. Tą teismo posėdyje patvirtino pats pareiškėjas (kai pasakojo apie grėsmę krikščionims, grėsmę iš (duomenys neskelbtini) ar grėsmę iš (duomenys neskelbtini) vyriausybės (duomenys neskelbtini) mieste).

13. Teismas nesutiko su skunde pateiktu argumentu, kad pareiškėjas yra priskirtinas socialinei grupei (krikščionims), kuri yra persekiojama, nes pats pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, kad grasinama ne jam individualiai, o bendrai visiems. Be to, tikėjimas pareiškėjo pasakojime pateikiamas tik pasakojant, kad bažnyčia padėjo jam pabėgti, o reikalavimų dėl tikėjimo iš grasintojų pusės pareiškėjas konkrečiai jam neįvardijo, nenurodė, konkrečių persekiotojų. Pareiškėjas negalėjo teismui paaiškinti, kaip jo tėvo, kuris gyveno kitame mieste, kaip pastoriaus nužudymas susijęs su pareiškėjo persekiojimu.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjas pirminės apklausos metu teigė, jog jis (jo gentis) priklauso (duomenys neskelbtini), dėl to jam kilmės šalyje gresia mirtis, taip pat papasakojo, kad jis atsisakė tapti kariu, dėl to jį persekioja, tuo tarpu antrinės (papildomai atliktos) apklausos metu pareiškėjas savo kilmės šalyje išlikusią grėsmę kildino iš to, jog jis yra krikščionis, priklauso (duomenys neskelbtini) etninei grupei ir gyvena rytiniame (duomenys neskelbtini) regione, taip pat paaiškino, kad jo tėvą nužudė minėtą (duomenys neskelbtini) grupuotė ir tuo pačiu jam taip pat buvo grasinama.

Tačiau, kaip teisingai pastebėjo atsakovas, tolesniuose savo pasakojimuose prieš tai pirminės apklausos metu išsakytus teiginius, kad jo gentis priklauso (duomenys neskelbtini), dėl to jam šalyje gresia mirtis ir kad jis atsisakė tapti kariu ir dėl to jį persekioja, jis nebepasisakė. Vis tik teismas pastebėjo, kad tiek apklausų metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjo duoti paaiškinimai apie (duomenys neskelbtini) grupuotės grasinimus ir grasinimų priežastis nėra informatyvūs, pasakojimas nenuoseklus, nėra pakankamai detalizuotas (pareiškėjas nežino konkrečių detalių, tokių kaip laikas, vieta, kitos konkrečios aplinkybės (kokiu būdu buvo grasinama, kokius konkrečius veiksmus reikalaujam atlikti, kaip atrodė grasintojai ir kokių detalių būtų galima spręsti, kad tai būtent (duomenys neskelbtini) ir pan.).

Tokie prieštaravimai patvirtina, kad pareiškėjo užpuolikai (persekiotojai) yra tariami bei tuo pačiu negalima identifikuoti jų motyvų bei tikslų, kas leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo persekiojimo baimė yra labiau hipotetinė (subjektyvus manymas). Konkrečių persekiotojų prieglobsčio prašytojas neįvardijo, nes nežino jų nei vardų, nei pavardžių, netgi konkrečiai negalėjo pasakyti, kodėl siekiama būtent jį nužudyti, jeigu jo kilmės šalyje pagal atsakovo surinktą medžiagą religinės priklausomybė maždaug tolygiai pasiskirsčiusi tarp (duomenys neskelbtini) ir krikščionių, nors ir neatmestinas faktas, kad surėmimai tarp šių religinių bendruomenių galimi.

Tokius pareiškėjo pasakojimo prieštaravimus teismas vertino itin kritiškai. Teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo pasakojimas (jo nedetalumas) neleidžia identifikuoti, kad pareiškėją persekiojo asmenys, nuo kurių gali būti suteikiama tarptautinė apsauga. Byloje nėra patikimų įrodymų apie galimą persekiojimą vykdančius asmenis, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jis persekiojamas dėl religijos ar etninės priklausomybės, laikytini abejotinais.

15. Teismas pažymėjo, kad Departamento surinkti duomenys patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) konstitucija draudžia federalinei ir valstijų vyriausybėms nustatyti valstybinę religiją, draudžia religinę diskriminaciją ir numato asmenų laisvę pasirinkti, praktikuoti, propaguoti ar keisti religiją. Per 2020 metus padidėjo bendras nesaugumas visuose šalies regionuose, t. y. įžūlūs žmonių grobimai ir ginkluoti apiplėšimai šiaurės vakarų ir pietų regionuose, kovotojų grupuotės ir nusikalstamos gaujos pietų regione, konfliktai tarp ūkininkų ir piemenų dėl galimybės naudotis žeme šiaurės centriniame regione. Šiaurės centriniame ir šiaurės vakarų regionuose būta smurto atvejų, kuriuose dalyvavo daugiausia (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ganytojai ir įsikūrę ūkininkai, daugiausia krikščionys, bet taip pat ir (duomenys neskelbtini). Vyriausybė tęsė vykdomas saugumo operacijas ir pradėjo papildomas operacijas, kuriomis, jos teigimu, buvo siekiama sumažinti nesaugumą, kylantį dėl ginkluotų nusikalstamų grupuočių ir smurtinių konfliktų dėl žemės ir vandens išteklių, į kuriuos dažnai įsitraukdavo konkuruojančios etninės grupės. Minėta surinkta informacija iš esmės patvirtina, kad pareiškėjui kilmės šalyje vien dėl buvimo teritorijoje nekyla grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, kaip jis tvirtina.

16. Teismas nurodė, kad Departamento surinktą informaciją patvirtina naujausia kilmės valstybės informacija. EASO 2021 m. spalį viešai paskelbtose (duomenys neskelbtini) valstybės gide nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) valstijoje iš esmės nėra rizikos civiliams asmeniškai susidurti su realia rizika. Analogiškai situacija vertinama (duomenys neskelbtini) valstijoje ir (duomenys neskelbtini). Taigi visose pareiškėjo įvardintose vietose kilmės valstybės informacija nepatvirtina poreikio pareiškėjui taikyti papildomą apsaugą. Departamento surinkta informacija ne tik nepaneigta, o priešingai – patvirtinta kompetentingos institucijos viešai skelbiamais duomenimis apie kilmės valstybę ir konkrečius pareiškėjo minimus miestus, gyvenamąsias vietoves.

17. Teismas pripažino, kad atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat vertino pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje bei įvertino pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes. Ginčijamame Sprendime nurodyta, kokia informacija surinkta ir iš kokių šaltinių. Ši informacija yra visiškai aktuali nagrinėjamai bylai, tuo tarpu pats pareiškėjas nepateikė nei argumentų, nei faktų, kad informacija nustatyta neteisingai. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad atsakovas tyrimą dėl baimės patirti grasinimus iš esmės atliko paviršutiniškai. Teismas nenustatė, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Duomenų, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje taip pat nėra. Pareiškėjas bei jo atstovai taip pat teismui nepateikė informacijos, kad kilmės valstybės informacija skirtųsi nuo Departamento surinktos. Pareiškėjas keitė gyvenamąsias vietas: gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, vėliau nuvyko į (duomenys neskelbtini) miestą (gimtąjį), vėliau į (duomenys neskelbtini), iš kur netrukdomas teisėtai išvyko į Turkiją, vėliau į Baltarusiją. Tai paneigia pareiškėjo pasakojimą apie (duomenys neskelbtini) vyriausybės persekiojimą.

18. Teismas akcentavo, kad šiuo atveju vertintinos ir aplinkybės, kad pareiškėjas nekliudomai paliko savo šalį, atvyko į Turkiją, kur praleido daugiau kaip 20 dienų, vėliau išvyko į Baltarusiją, kurioje, kaip teismo posėdyje patvirtino, jam niekas negrėsė, bet jis nenorėjo ten likti, ieškojo katalikiškos šalies, pats savo noru nusprendė neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną. Taigi pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Pareiškėjo skundo argumentai neleido teismui suabejoti Departamento padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu dėl pareiškėjui papildomos apsaugos suteikimo negalimumo, nes vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad nei pareiškėjo pasakojimas, nei kilmės valstybės informacija nesuponuoja prielaidos, kad prieglobsčio prašytojui grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl konvencinių priežasčių.

19. Teismas kritiškai vertino Departamento poziciją atsiliepime, nes ji susijusi ne su pareiškėjo kilmės valstybę, o su (duomenys neskelbtini). Šią informaciją teismas atmetė kaip neaktualia.

20. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsniu, vertino, kad atsakovo sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) yra teisėtas ir pagrįstas, be kita ko įvertinus, pareiškėjo atvykimo aplinkybes į Lietuvą (laisvai išvyko iš (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad vyks į Europos Sąjungą nelegaliai, neteisėtai kertant Lietuvos–Baltarusijos sieną hibridinės atakos metu, atvykus be dokumentų), prašymo išnagrinėjimą skubos tvarka. Yra tikimybė, jog pareiškėjas slėpsis.

21. Teismas Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ nuostatų, Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies kontekste sprendė, kad pareiškėjui nustatytas 5 metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra proporcingas. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidę atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje, ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padaręs kokių nors teisės pažeidimų.

22. Teismas sprendė, kad yra pagrindas keisti ir Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį, keičiant laikotarpį į 2 metus nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

23. Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Teismas, nenustatęs pagrindų naikinti skundžiamus Departamento ir Komisijos sprendimus, atmetė išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

III. 24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti visa apimtimi, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

25. Pareiškėjo teigimu, teismas padarė nepagrįstą išvadą kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktų reikalavimų.

26. Pareiškėjas Įstatymo ir EŽTT išaiškinimų kontekste nurodo, kad atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek EŽTT suformuotą praktiką, tiek Įstatymo bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.

27. Pareiškėjas pažymi, jog nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių jis negali pasilikti kilmės šalyje, nes kyla grėsmė jo visokeriopam saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą. Padidintą individualią riziką vienareikšmiškai patvirtina tautinė pareiškėjo priklausomybė, nes apie (duomenys neskelbtini) visuomenėje vyraujantį neigiamą požiūrį ir taikomą diskriminaciją į etnines mažumas visuotinai žinoma, šį faktą pripažino ir atsakovas Sprendime. Etninėms mažumoms priklausantys asmenys nuolat susiduria su diskriminacija bei persekiojimu iš nevyriausybinių organizacijų bei pavienių asmenų, kurie nebūtinai turi asmeninį konfliktą, tačiau nepakančiai ir neadekvačiai elgiasi mažumų atžvilgiu, o valstybės jėgos struktūros tai toleruoja. Religinė priklausomybė dar labiau užaštrina pareiškėjui kylančias grėsmes.

28. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymo ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

29. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pareiškė procesinį prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka tam, kad būtų tiesiogiai išklausytas.

31. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismas neprivalo.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos pobūdį, byloje surinktą medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, proceso dalyviams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Proceso šalių pozicija yra aiškiai išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje ginčytinu klausimu. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog jis pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

V. 33. Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2021 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 21S35717, kuriuo atmestas pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) bei nuspręsta išsiųsti jį į kilmės valstybę.

34. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

35. Ginčo teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos.

36. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

37. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

38. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

39. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

41. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. liepos 28 d. iki 2022 m. vasario 26 d.) 92 punkto nuostatas, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, nagrinėjantis prašymą suteikti prieglobstį iš esmės, privalo patikrinti duomenis apie prieglobsčio prašytoją. Tvarkos aprašo 99 punkte nustatyta, kad remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus. Tvarkos aprašo 99.1.1 punkte nustatyta, kad persekiojimu laikomi persekiojimo vykdytojų, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma, tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus. Persekiojimo veiksmai inter alia (be kita ko) gali būti: <...> fizinis ir psichologinis smurtas, įskaitant seksualinį smurtą; teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant ir neužtikrinant teisės į teisingą teismą; baudžiamasis persekiojimas arba baudimas dėl atsisakymo atlikti konflikto metu karo tarnybą, kurią atliekant reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, nurodytus įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 88 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose <...>. Tvarkos aprašo 99.1.9 punkte nustatyta, jog vertinant, ar prieglobsčio prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar jis iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, jei tokią savybę prieglobsčio prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.

42. Byloje nustatyta, kad prieglobsčio prašymą pareiškėjas grindė aplinkybėmis, jog jis (jo gentis) priklauso (duomenys neskelbtini), dėl to jam kilmės šalyje gresia mirtis, taip pat papasakojo, kad jis atsisakė tapti kariu, dėl to jį persekioja, jis yra krikščionis, priklauso (duomenys neskelbtini) etninei grupei ir gyvena rytiniame (duomenys neskelbtini) regione, taip pat paaiškino, kad jo tėvą nužudė (duomenys neskelbtini) grupuotė ir tuo pačiu jam taip pat buvo grasinama.

43. Teismas pripažino, kad Departamento surinkti duomenys patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) konstitucija draudžia federalinei ir valstijų vyriausybėms nustatyti valstybinę religiją, draudžia religinę diskriminaciją ir numato asmenų laisvę pasirinkti, praktikuoti, propaguoti ar keisti religiją. Per 2020 metus padidėjo bendras nesaugumas visuose šalies regionuose, t. y. įžūlūs žmonių grobimai ir ginkluoti apiplėšimai šiaurės vakarų ir pietų regionuose, kovotojų grupuotės ir nusikalstamos gaujos pietų regione, konfliktai tarp ūkininkų ir piemenų dėl galimybės naudotis žeme šiaurės centriniame regione. Šiaurės centriniame ir šiaurės vakarų regionuose būta smurto atvejų, kuriuose dalyvavo daugiausia (duomenys neskelbtini) ir įsikūrę ūkininkai, daugiausia krikščionys, bet taip pat ir (duomenys neskelbtini). Vyriausybė tęsė vykdomas saugumo operacijas ir pradėjo papildomas operacijas, kuriomis, jos teigimu, buvo siekiama sumažinti nesaugumą, kylantį dėl ginkluotų nusikalstamų grupuočių ir smurtinių konfliktų dėl žemės ir vandens išteklių, į kuriuos dažnai įsitraukdavo konkuruojančios etninės grupės. Šaltinių teigimu, vyriausybė nesiėmė reikšmingų priemonių su nesaugumu visoje šalyje, dėl nepakankamo vyriausybės atsako nesaugumas dar labiau padidėjo ir nebuvo pašalintos pagrindinės priežastys. Pripažinta, kad aukomis dažnai tapdavo religiniai veikėjai ir maldos namai.

44. Įvertinus byloje surinktą medžiagą, teisėjų kolegija nepritaria pirmosios instancijos teismo ir atsakovo vertinimams, kad pareiškėjui kilmės šalyje vien dėl buvimo teritorijoje nekyla grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Vertinant prašymo pagrįstumą ir pareiškėjo paaiškinimus, tinkamai neatsižvelgta į pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl tėvo nužudymo, jo priklausymo atitinkamai religijai ir tautinei mažumai, siejant jas su bendrais aktualiais duomenimis apie padėtį kilmės valstybėje.

45. Iš dalies sutinkant su apeliacinio skundo argumentais, jog Departamentas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo pareiškėjui klausimą, tyrimą atliko nepakankamai išsamiai, pripažįstama, kad pareiškėjo situacija nebuvo pakankamai individualizuota, kas neleidžia ginčijamo administracinio akto pripažinti atitinkančiu jam keliamus reikalavimus (Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas nenustatė visų aplinkybių, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, kad prieglobsčio prašytojui negrėsė ir negresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl konvencinių priežasčių.

46. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad Departamentas tinkamai ir visapusiškai neįvertino visų pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį išnagrinėti teisiškai svarbių aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, Departamento Sprendimas negali būti laikomas pagrįstu bei teisėtu, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo Sprendimas ir Komisijos sprendimas panaikinami ir atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. rugpjūčio 24 d. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo J. C. E. (J. C. E.) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 8 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo J. C. E. (J. C. E.) skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 21S35717. Panaikinti Departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 6K-1796. Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo nagrinėti pareiškėjo J. C. E. (J. C. E.) prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė