2016-08-30 Nr. AB-16419-3-62-3-00415-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1068-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00415-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. T. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad atliko bausmę Kybartų pataisos namuose (toliau – ir Kybartų PN). 2013 m. rugpjūčio 7-8 dienomis buvo paskirtas ilgalaikis pasimatymas. Kybartų PN pareigūnai 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutraukė jo iš anksto suderintą ilgalaikį pasimatymą su atvykusiais iš Anglijos artimaisiais, motyvuodami tuo, kad jis turi būti etapuojamas į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio apskrities VPN) areštinę. Pareigūnai nebuvo perspėję apie etapavimą į Panevėžio apskrities VPK areštinę. Pareiškėjas nurodė, kad dėl Kybartų PN pareigūnų veiksmų patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, buvo pažeminta jo garbė, orumas, jis patyrė emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, tapo dirglus ir t. t.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kybartų pataisos namų, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, jog Kybartų PN, suteikdami pasimatymus nuteistiesiems, vadovaujasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 94 straipsniu bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2013 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, (toliau – ir Taisyklės) XVI skirsniu. Pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose atliko nuo 2012 m. lapkričio 29 d. iki 2014 m. balandžio 24 dienos. Pareiškėjas 2013 m. birželio 26 d pateikė prašymą Nr. 1-30/824, kuriuo prašė skirti ilgalaikį pasimatymą 2013 m. rugpjūčio 7-8 dienomis. Į minėtą prašymą buvo atsižvelgta ir pasimatymas buvo suteiktas, tačiau realiai įvyko tik vieną parą dėl ne nuo atsakovo valios priklausančių aplinkybių, kadangi Kybartų pataisos namai 2013 m. rugpjūčio 2 d. gavo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato nusikaltimų tyrimo biuro raštą „Dėl etapavimo" Nr. 1-1/3659, kuriame buvo prašoma 2013 m. rugpjūčio 14 d. etapuoti į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę bei pridėta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 2 d. nutartis, kuria nutarta A. T. laikinai perkelti į Panevėžio apskrities VPK areštinę. Kadangi konvojus į Panevėžį per Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą iš Kybartų pataisos namų būna tik ketvirtadieniais, išskyrus šventines dienas, todėl pareiškėjas buvo etapuojamas 2013 m. rugpjūčio 8 d. (ketvirtadienį). Atsakovas darė išvadą, kad Kybartų PN neatliko jokių neteisėtų veiksmų, priešingai – elgėsi teisėtai ir pagrįstai.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjo A. T. skundą tenkino iš dalies ir priteisė A. T. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1, 3, 4 dalimis, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau vadinama – ir BVK) 73, 74, 94 straipsniais, Taisyklių 7, 50, 102 punktais, atkreipė dėmesį į Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių (Ministrų Komitetas priėmė 2006 m. sausio 11 d. 952-ame Ministrų pavaduotojų posėdyje) 3, 24.1, 60.4, 75 punktus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog jis apie būsimą jo etapavimą į Panevėžio apskrities VPK areštinę iš anksto nežinojo. Šios aplinkybės neginčijo ir atsakovas. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas apie būsimą jo etapavimą iš anksto nežinojo, nes pataisos namų administracija tik 2013 m. rugpjūčio 7 d. gavo Panevėžio apylinkės teismo nutartį, kurioje nurodyta, jog pareiškėją iki 2013 m. rugpjūčio 14 d. reikia pristatyti į Panevėžio apskrities VPK areštinę. Konvojus į Panevėžio apskrities VPK areštinę per Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą iš Kybartų PN planinius etapus į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą vykdo tik vieną kartą per savaitę – ketvirtadieniais.

Atsakovas, vykdydamas 2013 m. rugpjūčio 2 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartį, kuri įpareigojo perkelti nuteistąjį A. T. iš pataisos namų į Panevėžio apskrities VPK areštinę per Šiaulių tardymo izoliatorių ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti (į areštinę nuteistasis turėjo būti pristatytas iki 2013 m. rugpjūčio 14 d.), priėmė sprendimą nutraukti ilgalaikį pasimatymą ir planiniu etapu 2013 m. rugpjūčio 8 d. konvojuoti nuteistąjį.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 41 straipsniu, nustatė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno nurodymas ir teismo nutartis Kybartų PN buvo gauti 2013 m. rugpjūčio 7 d., tą pačią dieną buvo prasidėjęs ir pareiškėjo ilgalaikis pasimatymas.

Teismas vadovavosi Bausmių vykdymo kodekse įtvirtintais principais, įvertino nuteistųjų ryšių su artimaisiais palaikymo ypatingą svarbą ir darė išvadą, kad Kybartų PN administracija galėjo susisiekti su Panevėžio apskrities VPK pareigūnais bei, informavusi apie vykstantį pareiškėjo pasimatymą, paprašyti keletui dienų atidėti pareiškėjo pristatymo į Panevėžio apskrities VPK areštinę terminą arba pareiškėją konvojuoti neplaniniu etapu. Taip pat Kybartų PN pareigūnai galėjo etapavimo išvakarėse įspėti pareiškėją apie būsimą ir neišvengiamą jo pasimatymo nutraukimą. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą ir aukščiau nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Kybartų PN neveikė taip, kaip privalėjo elgtis pagal įstatymus, t. y. nepagrįstai nutraukė ilgalaikį pasimatymą. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo argumentai, jog dėl minėtų pareigūnų veiksmų jis patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, buvo pažeminta garbė, orumas, jis patyrė emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, tapo dirglus ir t. t., yra pagrįsti.

Spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo, teismas nurodė, jog nepakanka nustatyti, kad Kybartų pataisos namų pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl to buvo padaryta žala, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, jog pareiškėjo artimieji gyvena ne Lietuvoje, todėl jo socialinių ryšių palaikymas su šeima tampa dar sudėtingesnis. Pareiškėjo pasimatymas buvo suplanuotas daugiau nei prieš mėnesį, į pasimatymą atvyko nuteistojo sūnus, su kuriuo, kaip teigia pareiškėjas, pasimatė tik po ketverių metų pertraukos, tačiau Kybartų PN administracija, gavusi Panevėžio apylinkės teismo nutartį ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro nurodymą pristatyti pareiškėją iki 2013 m. rugpjūčio 14 d. į Panevėžio apskrities VPK areštinę, nutraukė pareiškėjo ilgalaikį pasimatymą. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei Kybartų pataisos namų pareigūnai būtų nenutraukę ilgalaikio pasimatymo.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti, teismas šiuo atveju vertino ne tik tai, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė būti su artimaisiais pasimatyme paskirtas dvi paras, ir tokie Kybartų PN pareigūnų veiksmai sukėlė pareiškėjui ir jo artimiesiems neigiamų išgyvenimų, kurių buvo galima išvengti, bet atsižvelgė ir į tai, jog nebuvo visiškai atimta teisė pasimatyti su artimaisiais, nes pasimatyme pareiškėjas išbuvo vieną parą.

Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, įvertinęs turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 100 Eur. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimą priteisti jam 10 000 Eur neturtinės žalos teismas tenkino iš dalies.

III. Pareiškėjas A. T. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas nurodo, kad dėl atsakovo veiksmų patyrė didelius sukrėtimus, dvasinį lūžį, teko kreiptis į psichologus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsižvelgdama į 2016 m. birželio 2 d. priimto Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas, atliekantis laisvės atėmimo bausmę, prašo priteisti dėl to, kad atsakovas nutraukė jo ilgalaikį pasimatymą su artimaisiais, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pripažino atsakovo veiksmus neteisėtais, konstatavo padarytą neturtinę žalą ir pareiškėjui priteisė 100 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

Apeliantas apeliaciniame skunde išsako pirmosios instancijos teismo sprendimo kritiką tuo aspektu, jog jam priteistas per mažas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, <...> apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Kybartų pataisos namų darbuotojai, iš anksto nepranešę nutraukdami pareiškėjo ilgalaikį pasimatymą su artimaisiais, pažeidė Bausmių vykdymo kodekse ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse įtvirtintus elgesio su nuteistaisiais principus ir neveikė taip, kaip privalėjo elgtis pagal įstatymus, t.y. nepagrįstai nutraukė ilgalaikį pasimatymą. Pataisos namų administracija, įvertinusi susiklosčiusią faktinę situaciją, atsižvelgdama, kad pareiškėjas turėjo būti pristatytas į Panevėžio AVPK areštinę tik rugpjūčio 14 d., ir veikdama pagal gero administravimo principą, galėjo imtis priemonių, kad pareiškėją konvojuoti jau pasibaigus pasimatymui neplaniniu etapu arba ne per Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą Tokio pareigūnų elgesio pateisinti vien organizaciniais sunkumais, finansinėmis problemomis ar formaliu teisės aktų vykdymu negalima.

Iš byloje ištirtų įrodymų visumos pripažintina, kad pareiškėjas dėl minėtų pareigūnų veiksmų patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, buvo pažemintas jo orumas, buvo apribotos jo galimybės bendrauti su artimaisiais, t.y. jam buvo padaryta neturtinė žala.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kurioje konstatuota, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais svarbu atsižvelgti į šios žalos ypatumus. Neturtinė žala dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, kaip tai galėtų būti padaryta pagrindžiant turtinę žalą, dažnai yra neįmanoma. Be to, neturtinių praradimų vertės apskaičiavimas taip, kad būtų patenkinti sąžiningumo, protingumo ir teisingumo interesai, yra itin sudėtingas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo, dėl kurio pareiškėjas jautė dvasinius išgyvenimus, mastą ir aplinkybes, atsižvelgdama į tai, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata realiai pablogėjo, į tai, kad pareiškėjas apie patirtą žalą pranešė tik po dešimties mėnesių, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, laiko, kad pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį. Pareiškėjo ilgalaikio pasimatymo nutraukimas įvyko ne siekiant pažeminti ar nubausti pareiškėją, bet Kybartų pataisos namams vykdant teismo nutartį, kuria pareiškėjas buvo laikinai perkeltas į Panevėžio AVPK areštinę.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertinta tinkamai. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Dainius Raižys Virginija Volskienė