2021-06-23 Nr. AB-13507-3-61-3-03996-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-525-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03996-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. atvykus į Vilniaus PN, būnant karantino patalpoje Nr. 109, trūko laisvo ploto, jis negalėjo laisvai judėti, per 24 val. į lauką įkvėpti gryno oro išvesdavo tik 1 val. Pasivaikščiojimo kiemelis buvo padengtas metalo skardomis, todėl per didelis metalo kiekis kenkė jo sveikatai. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo ankšti, juose nebuvo iškvietimo skambučio, todėl norint išeiti iš kiemelio į kamerą, jam tekdavo belstis į skardas.

3. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN drausmės grupės kamerose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, ant sienų buvo pelėsis, kamerose buvo didelė drėgmė. Dėl drėgmės norėdavo dažnai šlapintis, todėl tekdavo nulipti iš dviaukštės lovos per kito asmens galvą ir eiti į sanitarinį mazgą, pablogėjo sveikata. Drausmės kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų.

4. Pareiškėjas skundėsi, kad įkalinimo įstaigoje buvo tiekiamas atšalęs maistas. Pareiškėjo teigimu, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu: dušai buvo atviri, nebuvo nei pertvarų, nei tvorelių ar užuolaidų, skiriančių jį nuo kitų asmenų. Pertvaros dušuose Vilniaus PN buvo padarytos 2017 m. birželio 7 d. Dušo sienoje buvo tik vamzdžiai, kuriais bėgo karštas vanduo, nebuvo galima reguliuoti vandens temperatūros. Duše jis buvo stebimas kitų nuteistųjų, todėl jautė gėdą, pažeminimą, patyčias. Ginčo laikotarpiu dušu naudojosi kartą per savaitę.

5. Vilniaus PN taip pat nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis taksofonu: 1 korpuso 3 aukšte 306 sekcijoje ant sienos buvo įrengtas taksofonas, neatskirtas jokiomis sienelėmis ar tvorelėmis nuo kitų nuteistųjų. Šiame aukšte nuolat būdavo apie 100 nuteistųjų, todėl pareiškėjas turėjo taksofonu bendrauti su artimaisiais triukšmingoje aplinkoje, negirdėdavo, ką jie sako taksofonu.

6. Netinkamos kalinimo sąlygos jam pareiškėjui sukėlė pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, nemigą, priklausomybę nuo psichiatrės skiriamų vaistų nemigai gydyti.

7. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

8. Vilniaus PN atsiliepime prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

9. Vilniaus PN karantino patalpos Nr. 109 plotas – 19,78 kv. m., joje įrengtos 3 dviaukštės lovos, t. y. 6 miegamosios vietos. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2 ploto, bendrabučių tipo patalpose – ne mažiau 3,1 m2 ploto. Net ir esant užimtoms visoms miegamosioms vietoms karantino, bendrabučio ar kamerų tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose atliko bausmę pareiškėjas, vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus. Paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius.

10. Atsakovo atstovas paaiškino, kad Vilniaus PN teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada visos gyvenamosios patalpos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto faktiškai tenka daugiau. Vilniaus PN gyvenamosios patalpos įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės).

11. Pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodė, kad Vilniaus PN patalpose buvo pelėsio, nuolatos buvo drėgna, tačiau nenurodė konkrečių patalpų, kuriose galbūt buvo skunde nurodyti trūkumai. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl pažeidžiamų higienos reikalavimų – dėl ventiliacijos, drėgmės, temperatūros ir kitų sąlygų. Gyvenamuosiuose kambariuose (kamerose) įrengiamas radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose bei kamerų tipo patalpose yra įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, tačiau nuteistieji nuolatos techniškai gadina šias sistemas. Nuteistieji maitinami pagal pataisos įstaigoje pavirtintą dienotvarkę. Vilniaus PN pagamintas maistas yra įvertinamas, todėl sugedęs ar atšalęs maistas nuteistiesiems Vilniaus PN nėra tiekiamas.

12. Vilniaus PN pažymėjo, kad drausmės grupės sąlygomis laikomi nuteistieji kasdien turi teisę pasivaikščioti 2 valandas, pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti pagal Eksploatavimo taisyklių reikalavimus, juose įrengtas sporto inventorius.

13. Dėl dušų įrengimo Vilniaus PN nurodė, jog ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktuose nebuvo įtvirtinto reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose. Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dvi dušo patalpos, skirtos I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. Nuo 2017 metų dalis prausimosi vietų viena nuo kitos buvo atskirtos, nuo 2018 metų visos prausimosi vietos atskirtos pertvaromis. Vilniaus PN teigimu, I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dušo pertvaros atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą. Pareiškėjo teiginiai dėl galimo privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu ir galbūt patirtų stiprių neigiamų emocijų naudojantis dušu, suponuojančių neturtinės žalos kilimą, vertintini kritiškai. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu neteikė prašymų ar skundų Vilniaus PN administracijai, nereiškė pretenzijų dėl netinkamai įrengtų dušų.

14. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Vilniaus PN pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Šiuo atveju pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl neva jam padarytos neturtinės žalos, pareiškėjas skunde nenurodė jokių argumentų ir įrodymų, kad kalinimo sąlygos lėmė jo sveikatos pablogėjimą. Reikalaujamos priteisti žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad nuo 2016 m. lapkričio 21 d. iki 2019 m. lapkričio 21 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu.

16. Teismas pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2016 m. lapkričio 20 d. pareikšti pritaikė 3 metų ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde teismui nepateikė jokių argumentų, kodėl jo reikalavimui negali būti taikoma ieškinio senatis, taip pat skunde nenurodė objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam per įstatymo nustatytą terminą įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į pareiškėjo nurodomo teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, akivaizdu, kad pareiškėjas visą kalinimo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą. Nustatęs, kad pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi tik 2019 m. lapkričio 21 d., teismas tenkino atsakovo atstovo prašymą taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2016 m. lapkričio 21 d. iki 2019 m. lapkričio 21 d.

17. Teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl gyvenamojo ploto trūkumo ir per trumpo pasivaikščiojimo, kai pareiškėjas, atvykęs į Vilniaus PN, buvo laikomas karantino patalpoje Nr. 109. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas byloje pateikė įrodymus, kad darant prielaidą, jog karantino patalpoje buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek įrengta miegamųjų vietų, vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nebuvo pažeisti. Byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją, kitas kompetentingas institucijas dėl netinkamų jo laikymo sąlygų (minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo, per trumpo buvimo lauke) karantino patalpoje Nr. 109. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas šiuos pareiškėjo teiginius atmetė kaip neįrodytus.

18. Vertinamas pareiškėjo teiginius, kad jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas drausmės grupės kamerose, teismas vadovavosi Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktais, kuriuose nurodyta, kad iki Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 m² pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 m² – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

19. Teismas iš Vilniaus PN pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas vertinamu laikotarpiu buvo laikomas šiose gyvenamosiose patalpose: bendrabučio tipo patalpoje Nr. 11 D, kurios plotas – 19,45 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas - 1,71 kv. m), įrengtos 4 miegamosios vietos; bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, Nr. 303, kurios plotas – 32,02 kv. m, įrengta 10 miegamųjų vietų; kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 5 K, kurios plotas – 14, 08 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 1,67 kv. m), įrengtos 3 miegamosios vietos; kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 3 D, kurios plotas – 15, 44 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 1,69 kv. m), įrengtos 3 miegamosios vietos; bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr.306, kurios plotas – 33, 46 kv. m, įrengta 10 miegamųjų vietų; kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 2 K, kurios plotas – 14, 35 kv. m (sanitarinio mazgo plotas - 1, 60 kv. m), įrengtos 3 miegamosios vietos. Atsižvelgęs į minėtų patalpų plotą ir įrengtų miegamųjų vietų skaičių, teismas konstatavo, kad pareiškėjui tekęs plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Teismas papildomai pažymėjo, kad teisės aktai nenustato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą.

20. Teismas kaip abstrakčius ir nedetalizuotus atmetė pareiškėjo nusiskundimus, kad jam teko valgyti atšalusį maistą, kadangi šių aplinkybių pareiškėjas nekonkretizavo, byloje nebuvo duomenų apie tokias aplinkybes, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl atšalusio maisto tiekimo būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas.

21. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl drėgmės ir pelėsio gyvenamosiose patalpose, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) 14–16 ir 39 punktais. Teismo vertinimu, byloje nebuvo duomenų apie Vilniaus PN kamerų tipo patalpų neatitikimą higienos normoms, pareiškėjo teiktus prašymus ar skundus dėl per didelės drėgmės, ventiliacijos, pelėsio Vilniaus PN administracijai, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus skyriui. Byloje nebuvo duomenų apie Vilniaus PN patalpose nustatytus pažeidimus. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teiginius šiuo aspektu teismas atmetė kaip abstrakčius.

22. Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo nusiskundimus, kad drausmės grupės kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo sistemos. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų teismas nustatė, kad Vilniaus PN kamerose įrengta pareigūnų iškvietimo sistema, o tai atitiko Eksploatavimo taisyklių 13.10 ir 16.11 punktų reikalavimus. Nenustatęs, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme ar pavojingomis aplinkybėmis ir dėl to kreipęsis į Vilniaus PN administraciją, teismas pareiškėjo teiginius, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, vertino kaip deklaratyvius ir nesudarančius pagrindo neturtinei žalai kilti.

23. Teismo vertinimu, pasivaikščiojimo kiemelių įrengimas Vilniaus PN atitiko Eksploatavimo taisyklių 18–21 punktuose nustatytus reikalavimus, o iš pareiškėjo paaiškinimų nebuvo aišku, kaip dėl kiemelių įrengimo jam galėjo kilti neturtinė žala, todėl pareiškėjo nusiskundimus šiuo klausimu teismas atmetė.

24. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus, kad nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčijo aplinkybės, jog jam buvo suteikta galimybė nusiprausti po dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, kas atitiko teisės aktų reikalavimus. Nors teismas konstatavo, kad teisės aktai nereglamentuoja dušo vietų atskyrimo, tačiau atkreipė dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje konstatuota, jog pertvarų neįrengimas neužtikrina visiško privatumo buvimo.

25. Teismas iš Vilniaus PN pateiktų įrodymų nustatė, jog kad dalyje Vilniaus PN dušo patalpų pertvaros įrengtos nuo 2017 metų, o visose dušo patalpose – nuo 2018 metų vidurio. Konstatavęs aplinkybę, kad pareiškėjas turėjo galimybę naudotis dušu 1 kartą per savaitę po 15 minučių, teismas darė išvadą, kad vertintu laikotarpiu jo privatumas galėjo būti neužtikrintas 31 kartą. Teismo vertinimu, pareiškėjas deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės pažeidžia jo teises ir, jo manymu, sudaro pagrindą reikalauti atlyginti neturtinę žalą, tačiau pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (diskomforto, kitų asmenų stebėjimo ir pan.), taip pat ir priežastinio ryšio. Teismas pažymėjo, kad įkalinimo įstaigoje esantiems asmenims taikomi ribojimai galim neigiamai paveikti jų privatumą, tačiau ši aplinkybė pati savaime nesudarė pagrindo konstatuoti pareiškėjui kilusią neturtinę žalą. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista.

26. Teismas atmetė pareiškėjo pretenzijas, kad jam nebuvo užtikrinamas privatumas telefoninių pokalbių metu, kadangi byloje buvo nustatyta, kad Vilniaus PN administracija sudariusi sąlygas nuteistiesiems skambinti ir kalbėti telefonu su kitais asmenimis, t. y. pareiškėjas galėjo skambindamas palaikyti socialinius ryšius. Iš atsakovo atstovo pateiktų fotonuotraukų teismas nustatė, kad Vilniaus PN administracija yra įspėjusi nuteistuosius apie tai, kad būtina gerbti kalbantįjį, t. y. elgtis santūriai ir netriukšmauti, be to, reikalavimo, kad telefonų aparatai būtų izoliuojami, teisės aktai nenustato, o Vilniaus PN administracija nėra atsakinga už nuteistųjų keliamą triukšmą ir jų pačių nepagarbą kitam asmeniui. Atsižvelgęs į išdėstytus motyvus, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmu.

27. Apibendrindamas teismas pažymėjo, jog nustatytas pažeidimas, t. y. pareiškėjo privatumo neužtikrinimas, buvo momentinis – ne dažniau kaip vieną kartą per savaitę, maksimaliai galėjo trukti tik iki 15 min. Teismas nenustatė, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai stengęsis sukelti nepatogumus pareiškėjui ar kad pareiškėjas dėl privatumo naudojantis dušu būtų kreipęsis raštu į Vilniaus PN administraciją ar kitas institucijas su prašymais ar skundais. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybės, taip pat į tai, kad kitų pažeidimų nebuvo nustatyta, teismas darė išvadą, kad asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu šiuo atveju yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji atitiko teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. 28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

29. Pareiškėjas nurodo, kad jo kalinimo sąlygos Vilniaus PN buvo netinkamos, kadangi nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, neužtikrintos kitos tinkamos sąlygos, dėl ko pareiškėjas prašo priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

30. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, taikė teisės aktus, atsižvelgė į teismų praktiką ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia reikšmingų argumentų ar įrodymų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį už kalinimą Vilniaus pataisos namuose nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

32. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje pateiktus įrodymus, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad vertintu laikotarpiu atsakovo atstovas neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis dušu, tačiau reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pinigais atmetė.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su teismo sprendimu nesutinka, iš esmės nurodydamas, kad Vilniaus PN jo kalinimo sąlygos buvo nepriimtinos, privatumas buvo pažeistas.

34. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. Taip pat pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad, suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

36. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo sąlygomis Vilniaus PN. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų dėl pirmosios instancijos pritaikytos ieškinio senaties ir padarytų išvadų, kad pareiškėjui tekęs plotas, gyvenamųjų ir kitų patalpų įrengimas, higienos ir buities sąlygos iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus.

37. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, kuriomis remiantis reikėtų keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

38. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

39. Nors pareiškėjas, kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacine tvarka tikrinamas teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, įvertinti pareiškėjo argumentai dėl jo netenkinančių kalinimo sąlygų Vilniaus PN, priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas.

40. Tai, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas priėjo bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.

41. Dėl apeliacinio skundo teiginio, kad buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas besinaudojant dušu, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas šias pretenzijas pripažino pagrįstomis. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, tačiau, vien pertvarų duše neįrengimas, nors ir neužtikrina visiško privatumo, nėra pakankamas pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti (žr., pvz., 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1227-624/2020; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020; 2021 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-104-1062/2021).

42. Taigi konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus šiuo aspektu ir dėl to pripažinti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos, nebuvo jokio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo itin prastos, didžiąją dalį vertinto laikotarpio Vilniaus PN dušuose prausimosi vietos buvo atskirtos, pareiškėjas galėjo nusimaudyti duše ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, byloje taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN administraciją dėl blogų sąlygų duše ar su skundais, kad buvo stebimas pareigūnų, kitų asmenų. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, neblogindama apeliacinį skundą padavusio asmens padėties, šių argumentų iš pirmosios instancijos teismo sprendimo nešalina.

43. Nenustačius, kad dėl pirmosios instancijos teismo sprendime aptartų netinkamų bausmės atlikimo sąlygų, susijusių su privatumo duše neužtikrinimu nuo 2016 m. lapkričio 21 d. iki 2019 m. lapkričio 21 d. pareiškėjui kilo reikšmingos neigiamos pasekmės (byloje nėra objektyvių duomenų, kad pareiškėjas dėl minėtų netinkamų sąlygų būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją, sveikatos priežiūros tarnybą, psichologinę tarnybą ar kitus medikus ir jam nustatytas su tuo susijęs sveikatos pablogėjimas), pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, turėjo pagrindą išvadai, jog šiuo atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

44. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė