2016-11-24 Nr. AB-22165-3-61-3-05443-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

A. Tilindė

Administracinė byla Nr. eA-1432-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05443-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 4.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. P. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – E. Z. Č. ir G. K.) dėl sprendimų, įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja N. P. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) Širvintų skyriaus 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. 4433-(14.44.104.)-807 kaip nepagrįstą ir neteisėtą; 2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. liepos 18 d. įsakymo Nr. 2424-89 2.1 punktą, kuriuo patvirtintas Vilniaus apskrities Širvintų rajono Zibalų seniūnijos Kiauklių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto dalis dėl žemės sklypų, kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), suprojektavimo, nenustačius kelio servituto privažiuoti iki pareiškėjos N. P. žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)); 3) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 89-8372 dėl žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), suformavimo ir suteikimo G. K. ir Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. 89-6621 dėl žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), suformavimo ir suteikimo E. Z. Č. dalį, kuria nėra nustatytas kelio servitutas privažiuoti iki pareiškėjos N. P. žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)); 4) įpareigoti NŽT per žemės sklypus, kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nustatyti kelio servitutą privažiuoti iki pareiškėjos N. P. žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjos manymu, Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. liepos 18 d. įsakymo Nr. 2424-89 2.1 punkto, kuriuo patvirtintas Vilniaus apskrities Širvintų rajono Zibalų seniūnijos Kiauklių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, dalis dėl žemės sklypų, kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) (suteiktas G. K.) ir (duomenys neskelbtini) (suteiktas E. Z. Č.) suprojektavimo, nenustačius kelio servituto privažiuoti iki pareiškėjos žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra naikintinas, kaip prieštaraujantis Žemės reformos įstatymo 19 straipsnio 5 daliai, Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos nuostatoms, Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklėms (toliau – ir Taisyklės). Nurodė, kad apie Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. liepos 18 d. įsakymo Nr. 2424-89 ir sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimą, nenustačius pareiškėjai kelio servituto, ji sužinojo tiktai gavusi atsakovo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą, todėl senaties terminas skaičiuojamas nuo šio sprendimo gavimo dienos. Prašė, teismui pripažinus, kad skundo padavimo terminas buvo praleistas, pripažinti praleidimo priežastis svarbiomis ir terminą atnaujinti.

Atsakovas NŽT atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėja nepagrįstai prašo nustatyti kelio servitutą iš šiaurės vakarų pusės. Pareiškėjai buvo paaiškinta, kad kelio servitutą ji gali nustatyti sandoriu, o tarnaujančių žemės sklypų savininkams nesutikus, kreiptis į teismą Civilinio kodekso nustatyta tvarka.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu netenkino pareiškėjos prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir administracinės bylos dalį pagal pareiškėjos skundą dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. liepos 18 d. įsakymo Nr. 2424-89 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų patvirtinimo Širvintų rajone“ 2.1 punkto dalies, 2002 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Nr. 89-8372 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei G. K.“ dalies ir 2000 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. 89-6621 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui E. Z. Č.“ dalies panaikinimo nutraukė, likusią pareiškėjos skundo dalį atmetė.

Išanalizavęs ir apibendrinęs bylos faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėja dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. liepos 18 d. įsakymo Nr. 2424-89 2.1 punkto, 2002 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Nr. 89-8372 ir 2000 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. 89-6621 dalinio panaikinimo į teismą kreipėsi ženkliai praleidusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje nustatytus terminus, skaičiuotinus nuo turėjimo sužinoti apie šiuos aktus dienos. Todėl atsakovo atsiliepimo į skundą argumentus, kad pareiškėja praleido skundo padavimo terminą, teismas pripažino pagrįstais. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje, nesant objektyvių priežasčių, galimybės pareiškėjai apskųsti prieš 13-15 metų priimtus administracinius aktus, remiantis kuriais tretieji suinteresuoti asmenys įgijo nuosavybės teisę, suteikimas akivaizdžiai pažeistų susiklosčiusių teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principą. Todėl pareiškėjos prašymo teismas netenkino ir bylos dalį dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. liepos 18 d. įsakymo Nr. 2424-89 2.1 punkto, 2002 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Nr. 89-8372 ir 2000 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. 89-6621 dalinio panaikinimo nutraukė (ABTĮ 101 str. 7 p.).

Teismas taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju servitutas per trečiųjų suinteresuotų asmenų žemės sklypus, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), Žemės įstatyme ir Taisyklėse nurodytuose planavimo dokumentuose nėra numatytas. Kaip minėta, pareiškėjos siūlomas servitutas nėra numatytas ir žemės reformos žemėtvarkos projekte. Vadinasi, teismo vertinimu, atsakovui nebuvo ir nėra teisinio pagrindo pagal pareiškėjos prašymą administraciniu aktu nustatyti servituto. Todėl skundžiamas sprendimas, kuriuo atsakovas atsisakė nustatyti kelio servitutą administraciniu aktu ir nurodė, kad kelio servitutas šiuo atveju gali būti nustatomas tik sandoriu arba teismo sprendimu, pagrįstas ir teisėtas, priimtas tinkamai aiškinant ir taikant minėtus teisės norminius aktus, todėl teismas sprendė, kad pagrindo jį panaikinti nėra (ABTĮ 89 straipsnis). Atitinkamai, nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą per trečiųjų suinteresuotų asmenų sklypus nustatyti kelio servitutą, skirtą privažiuoti iki pareiškėjos žemės sklypo.

III. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tas pačias teisines ir faktines aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas pažeidžiant Žemės reformos įstatymo 19 straipsnio 5 dalį, Taisyklių 2.1 punktą. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, kada pareiškėja sužinojo apie aplinkybę, jog servitutas privažiuoti iki jos sklypo nėra nustatytas.

Atsakovas NŽT pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Širvintų skyriaus 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. 4433-(14.44.104.)-807, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos 2014 m. spalio 16 d. prašymą dėl kelio servituto nustatymo. Šiuo prašymu pareiškėja prašė atsakovo nustatyti kelio servitutą per trečiųjų suinteresuotų asmenų žemės sklypus (kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), tikslu privažiuoti iki jos žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)).

Ginčijamą sprendimą atsakovas grindė tuo, kad žemės sklypai (kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), priklauso nuosavybės teise tretiesiems suinteresuotiems asmenims, ir šiems žemės sklypams teisės aktų nustatyta nėra nustatytas pareiškėjos prašomas kelio servitutas, todėl šis servitutas gali būti nustatytas ne administracine tvarka, bet civiline teisine tvarka, t. y., arba pareiškėjai sudarius atitinkamą sutartį su šių žemės sklypų savininkais dėl kelio servituto nustatymo, arba teismo sprendimu.

Pareiškėja siekdama pagrįsti savo reikalavimą dėl kelio servituto nustatymo minėtiems žemės sklypams, taip pat prašo panaikinti ir Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. liepos 18 d. įsakymo Nr. 2424-89 2.1 punktą; Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 89-8372 ir Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 89-6621, kuriais buvo suprojektuoti, suformuoti bei suteikti nuosavybėn tretiesiems suinteresuotiems asmenims žemės sklypai (kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), nes šiems žemės sklypams nepagrįstai buvo nenustatytas pareiškėjos prašomas kelio servituto, dar šių sklypų suprojektavimo ir suformavimo metu.

Žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atsakovui yra suteikta teisė nustatyti kelio servitutus žemės sklypams tik administraciniu aktu. Pagal to paties straipsnio 2 dalies nuostatas atsakovas privačios žemės sklypams nustatyti kelio servitutus gali tik esant šioms sąlygoms: 1. kai pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti; arba 2. kai šie žemės sklypai yra konsoliduojami (pertvarkomi) pagal žemės konsolidacijos projektą.

Šis teisinis reglamentavimas nustato elgesio taisykles, t.y., apibrėžia šio teisinio santykio subjektų teisių ir pareigų apimtį bei ribas, kurias jie turi kelio servituto nustatymo privatiems žemės sklypams, srityje.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėja įgyja teisę, o atsakovui atsiranda pareiga nustatyti kelio servitutą minėtiems žemės sklypams, jei egzistuoja faktinės ir teisinės prielaidos tokiam servitutui nustatyti. Ir priešingai, jei tokių prielaidų nėra, tai pareiškėja neįgyja minėtos teisės, o atsakovui atsiranda sąlygos, o tuo pačiu ir pareiga netenkinti pareiškėjos prašymo dėl servituto nustatymo.

Byloje nustatyta, kad ginčo žemės sklypams pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus kelio servitutas, kokio pageidauja pareiškėja, nustatytas nėra ir nebuvo. Byloje taip pat nėra duomenų, kad šie žemės sklypai pagal žemės konsolidacijos projektą būtų konsoliduojami (pertvarkomi) ir pan.. Šių aplinkybių neginčija ir pareiškėja.

Visa tai lemia, kad atsakovo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimas, atsisakant administraciniu aktu nustatyti kelio servitutą ginčo žemės sklypams, o tuo pačiu tenkinti ir tokį pareiškėjos prašymą, atitiko teisės aktų reikalavimus.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėja praleido terminus teismine tvarka ginčyti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. liepos 18 d. įsakymo Nr. 2424-89 2.1 punktą; Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 89-8372 ir Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 89-6621, kurių (terminų) atnaujinti nėra pagrindo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2013 m. bandė inicijuoti procedūras, susijusiais su kelio servituto nustatymu minėtiems žemės sklypams. Šios procedūros metu pareiškėjai buvo išaiškinta, kad aptariamiems žemės sklypams teisės aktų nustatyta tvarka nėra nustatytas kelio servitutas, bei kad be šių žemės sklypų savininkų sutikimo, ar atitinkamo teismo sprendimo, nėra galimybės nustatyti tokio servituto. Be to, pareiškėjai 2013 m. spalio 10 d. raštu buvo išaiškinta, kad ji atsisakymą nustatyti kelio servitutą minėtiems žemės sklypams gali ginčyti teismine tvarka (b. l. 92-96).

Šios aplinkybės įrodo, kad pareiškėjai jau 2013 m. spalio 10 d. buvo žinoma, arba turėjo būti žinoma, kad projektuojant, suformuojant bei perduodant nuosavybėn žemės sklypus (kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) tretiesiems suinteresuotiems asmenims, teisės aktų nustatyta tvarka šiems žemės sklypams nebuvo nustatytas pareiškėjos prašomas kelio servitutas.

Iš bylos matyti ir tai, kad pareiškėjai nuosavybės teisės į žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo atkurtos 2001 m.. Šio žemės sklypo suformavimo dokumentai patvirtina, kad privažiavimas prie pareiškėjos sklypo buvo numatytas bendro naudojimo miško keliu 4 m. pločio ir projektuojamu 4 m. pločio pievų keliu iš rytų pusės, t. y., šiame dokumente buvo numatyti kiti privažiavimai, nei tie, dėl kurių pareiškėja kelia ginčą. Visa tai taip pat įrodo, kad pareiškėjai apie šioje byloje ginčijamas aplinkybes, susijusias su Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. liepos 18 d. įsakymo Nr. 2424-89 2.1 punkto; Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Nr. 89-8372 ir Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. 89-6621 teisėtumu, t. y., nebuvimu privažiavimo prie jos žemės sklypo per aptariamus žemės sklypus galėjo bei turėjo būti žinoma jau 2001 m., kai buvo jai atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)).

Iš bylos matyti, kad pareiškėja 2014 m. inicijavo pakartotinę procedūrą dėl to paties servituto nustatymo minėtiems žemės sklypams, į teismą teisminės gynybos, ginčydama minėtus sprendimus kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 17 d., praleisdama terminus nustatytus ABTĮ 33 straipsnyje.

Byloje aplinkybių, kurios patvirtintų buvus svarbias priežastis, nepriklausančias nuo pareiškėjos valios, ir sutrukdžiusias pareiškėjai laiku kreiptis į teismą teisminės gynybos, nenustatyta. Tokių aplinkybių nenurodo ir pareiškėja.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė neatnaujinti termino pareiškėjai ginčyti minėtiems sprendimams. Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais m motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos N. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas