A-552-2761-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-2761/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00222-20112-94

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 4.5; 11.6.2; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant atsakovo atstovei Linai Mikuckienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Utenos rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. V. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1-4), kurį patikslino (b. l. 27-30), kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Aplinkos ministerija) 2011 m. spalio 4 d. raštą Nr. (12-2)-D8-8891 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą patikslinti Utenos rajono savivaldybės valstybinės reikšmės miškų schemą, išbraukiant iš jos 2, 2111 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį šalia Kupiškio g., Utenoje (toliau – ir ginčo sklypas).

Skunde nurodė, kad ji, kaip G. Š. įstatyminė įpėdinė, 2011 m. balandžio 22 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į ginčo sklypą. Utenos apskrities viršininko administracijos 2010 m. gegužės 7 d. raštu Nr. (3.19)-10-146 buvo informuota, kad įregistravus žemės sklypą valstybės vardu, ši institucija kreipsis dėl valstybinio miškų kadastro duomenų pakeitimo ir šios teritorijos išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų sąrašo. Pareiškėja 2011 m. rugpjūčio 18 d. kreipėsi į atsakovą dėl valstybinio miškų kadastro duomenų pakeitimo, ir skundžiamu Sprendimu buvo informuota, kad ginčo sklypo išbraukti iš valstybinės reikšmės miškų plotų nėra pagrindo.

Pažymėjo, kad iš 2008 m. birželio 3 d. Valstybinės miškotvarkos tarnybos rašto Nr. 480, 2011 m. rugpjūčio 19 d. Valstybinės miškų tarnybos rašto Nr. 1500 bei Sprendimo matyti, kad ginčo sklypas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams, taigi, ir negali būti grąžintas natūra. Teigė, kad 1997 m. spalio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – ir Vyriausybė) nutarimu Nr. 1154 patvirtino valstybinės reikšmės miškų plotus , tačiau jame miestams priskirti valstybinės reikšmės miškų plotai atskirai nebuvo nurodyti.

Tai buvo padaryta tik 2004 m. lapkričio 3 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1370. Tačiau konkrečios miestams priskirtų valstybinės reikšmės miškų plotų schemos viešai paskelbtos nebuvo ir neaišku, kada jos buvo parengtos. Taigi, pareiškėjos nuomone, ginčo atveju svarbu ar faktiškai ginčo žemės sklype yra miškas, nes tam tikros teritorijos priskyrimas miškui nėra siejamas tik su įgaliotų valstybės institucijų valiniais sprendimais. Miško realumo faktas yra reikšmingas ginčijant miško ribas. Iš teismui pateikiamo nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, registro Nr. 44/368411, matyti, kad 2,2111 ha žemės sklypo tikslinė paskirtis yra kita (komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektams statyti ir eksploatuoti).

Jokių duomenų apie miško paskirties žemę šiame žemės sklype nėra. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį, visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Todėl pareiškėja mano, kad nuo pat ginčo žemės sklypo suformavimo buvo laikoma, kad dėl teritorijos gamtinių ypatumų, tradicinės žmonių veiklos ir socialinės bei ekonominės plėtros poreikio sąlygota pagrindinio žemės naudojimo kryptis, lemianti šios teritorijos planavimo ir žemės naudojimo sąlygas yra komercinės paskirties smulkaus verslo objektams statyti ir eksploatuoti.

Šie duomenys apie ginčo žemės paskirtį nėra nuginčyti iki šiol. Akivaizdu, kad tvarkant Miškų valstybės kadastrą į Nekilnojamojo turto registro duomenis atsižvelgta nebuvo, nors pagal Miškų valstybės kadastro nuostatų reikalavimus (38.2 punktas) tai yra privalu. Kadangi Miškų valstybės kadastras tvarkomas naudojantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, akivaizdu, kad Miškų valstybės kadastro duomenys negali prieštarauti Nekilnojamojo turto registro duomenims. Pareiškėjai, kaip privačiam asmeniui, negali tekti neigiamos Nekilnojamojo turto registro ir Miškų valstybės kadastro duomenų neatitikimo pasekmės. Tvirtino, kad 2008 m. spalio 30 d.

Utenos rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. TS-276 buvo patvirtintas Utenos miesto bendrasis planas. Iki šio norminio akto patvirtinimo galiojo 1993 m. liepos 20 d. Utenos rajono valdybos potvarkiu Nr. 562v patvirtintas Utenos miesto bendrasis planas. Nei viename iš šių dokumentų miško plotai ginčo žemės sklype nėra numatyti. Priešingai, pagal 2008 m. spalio 30 d. Utenos miesto bendrąjį planą, 2,2111 ha žemės sklypas patenka į komercinės paskirties objektų, pramonės ir sandėliavimo bei infrastruktūros objektų teritoriją.

Taigi, Utenos rajono savivaldybės taryba kaip valstybinės žemės patikėtinė Utenos mieste nuosekliai laikosi pozicijos, kad ginčo teritorija nepagrįstai priskirta miesto miškui, nes ginčo žemės sklype auga menkaverčiai medžiai (baltalksnės drebulės ir beržai) ir karklų krūmai. Pareiškėjos nuomone, žemės sklypas nepagrįstai įtrauktas į valstybinės reikšmės miškų plotus ir dėl tos priežasties, kad ši teritorija niekada nebuvo naudojama kaip miško paskirties žemė. Iki nuosavybės teisių atkūrimo į šį žemės sklypą teritorija buvo apaugusi karklais ir naudojama kaip statybinių atliekų sąvartynas.

Kad ginčo žemė faktiškai neatitinka miškui keliamų reikalavimų patvirtina ir 2005 m. spalio 11 d. VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto raštas Nr. 28, kuriame teigiama, kad tokios menkos vertės miškas miesto teritorijoje yra netoleruotinas, 2008 m. gegužės 6 d. Utenos rajono savivaldybės mero raštas Nr. (3.17)-S-1066, kuriame nurodyta, kad ginčo sklype miško nėra, apie jį nėra duomenų ir taksoraštyje, 2008 m. kovo 31 d. Utenos rajono savivaldybės mero raštas Nr. (3.17)-S-810, 2011 m. lapkričio 11 d. Utenos rajono savivaldybės administracijos raštas Nr. (6.4)8-2825, taip pat 2011 m. gegužės 9 d.

Utenos miesto seniūnijos želdinių apsaugos ir priežiūros komisijos posėdžio protokolas Nr. 15.

Atsakovas Aplinkos ministerija su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos G. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 36-38) nurodė, kad 1999 m. buvo atlikta Utenos miesto miškų inventorizacija, pagal kurią Vyriausybė 2002 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 1651 „Dėl Alytaus, Klaipėdos, Marijampolės, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus apskričių miškų priskyrimo miškų grupėms“ patvirtino Utenos apskrities miškų priskyrimo miškų grupėms sąrašus, priskirdama Utenos miesto miškus miestų miškams. Remiantis minėtais duomenimis, Vyriausybė 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 patvirtino Utenos miesto valstybinės reikšmės miškų plotus, tarp jų ir tuos į kuriuos buvo atkurtos nuosavybės teisės G. V.. Ministerija 2005 m. balandžio 1 d. raštu Nr. (3-1)-D8-2561 kreipėsi į Panevėžio apygardos prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo užtikrinimo ir priimtų sprendimų atkurti nuosavybės teises į miestų miškus pagrįstumo. Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su prašymu panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 13-10518 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo G. Š.“. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2005 m. liepos 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-663-320/2005 minėtą UAVA sprendimą panaikino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. lakričio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A4-1724/2005 Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą. Panevėžio apygardos teismas 2009 m. balandžio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-128-425/2009 panaikino visus sandorius, sudarytus dėl žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypą grąžino valstybės nuosavybei. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. birželio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-144/2010 paliko nepakeistą šį Panevėžio apygardos teismo sprendimą.

Pareiškėjos nurodyta teritorija atitinka Miškų įstatyme nustatytus miško ir miško žemės reikalavimus, dalyje (0,2 ha) yra medynas, likusioje dalyje – kirtavietė, kuri susidarė neteisėtai iškirtus mišką. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime (byla 44/04-10/06) konstatavo, kad „nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai“, Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat pažymėjo, kad „nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių (kai Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė šį įstatymą)“. Žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti privačion nuosavybėn negalima. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas) 13 straipsnyje nustatyta, kad miškai yra išperkami valstybės ir į juos nuosavybės teisės neatkuriamos, jeigu jie yra priskirti valstybinės reikšmės miškams. Žemės sklypas, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), įsiteisėjusiais teismo sprendimais grąžintas Lietuvos valstybei, kaip išimtinė valstybės nuosavybė, todėl Sprendimu atsakovas jokių pareiškėjos teisių ar įstatymo saugomų interesų negalėjo pažeisti. Be to, miško buvimo faktas žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), konstatuotas įsiteisėjusiais teismo sprendimais, o pagal ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos rajono savivaldybės administracija su pareiškėjos G. V. skundu sutiko ir prašė jį tenkinti visiškai.

Atsiliepime į skundą (b. l. 70-71) nurodė, kad pagal tiek dabar galiojantį, tiek nuosavybės teisių atkūrimo metu galiojusį Utenos miesto teritorijos bendrąjį planą, žemės sklypas patenka į komercinės paskirties objektų, pramonės ir sandėliavimo bei infrastruktūros objektų teritoriją. Utenos rajono savivaldybės administracija 2011 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. (6.4)S-2825 apie tai informavo pareiškėją. Šioje teritorijoje turėtų dominuoti prekybos, paslaugų, pramogų, biurų, gyvenamieji pastatai. Miškai šioje teritorijoje nenumatyti. 2006 m. Utenos rajono savivaldybės administracija užsakė VĮ Valstybiniam miškotvarkos institutui atlikti Utenos miesto miškų inventorizaciją ir parengti patikslintą valstybinės reikšmės miškų ploto schemą. Atlikus inventorizaciją, schemoje buvo siūloma eliminuoti iš valstybinių miškų plotų visus plotus prie Kupiškio g., kaip neatitinkančius miško žemės reikalavimų, iš jų ir miško plotą, esantį ginčo žemės sklype. Visi kiti miškų plotai buvo eliminuoti iš valstybinių miškų plotų, tačiau miškas jau minėtame žemės sklype nebuvo išbrauktas iš valstybinių miškų sąrašų. Utenos rajono savivaldybės administracijos nuomone, Utenos miesto bendrojo plano sprendiniai turėtų būti realizuojami, o miškas, neatitinkantis miško reikalavimų, turėtų būti išbrauktas iš Valstybinės reikšmės miškų schemos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Teismas nustatė, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2005 m. liepos 21 d.sprendimu administracinėje byloje Nr. I-663-320-2005 nusprendė panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. 13-10518, kuriuo G. Š. (paveldėtoja – pareiškėja) atkurtos nuosavybės teisės į žemę, grąžinant natūra 2,2111 ha žemės sklypą Utenoje, Molėtų gatvėje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. lapkričio 22 d. nutartimi Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą. Šioje nutartyje teismas, be kita ko, konstatavo, kad į ginčo žemės sklypą patenka valstybinės reikšmės miškas. Nustatė, kad Panevėžio apygardos teismas 2009 m. balandžio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-128-425/2009 panaikino sandorius, sudarytus dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), ir žemės sklypą grąžino valstybės nuosavybei. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. birželio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-144/2010 paliko nepakeistą Panevėžio apygardos teismo 2009 m. balandžio 24 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-128-425/2009.

Pažymėjo, kad vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise išskyrus žemę, pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei. Laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta nuostata, kad miškai iš Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško parkams. Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkte reglamentuojama, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai ir Lietuvos Respublikai priklauso išimtine nuosavybės teise.

Pagal Aplinkos ministerijos nuostatus, patvirtintus Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 1138, Aplinkos ministerija, atlikdama miškų ūkio valstybinio valdymo funkcijas, rengia teisės aktų miškų ūkio klausimais, tarp jų ir dėl miškų plotų priskyrimo ar išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų, taip pat ir dėl miškų plotų priskyrimo miško parkams, projektus. Valstybinės reikšmės miškų plotų schemų rengimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), patvirtintas Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1369, nustato valstybinės reikšmės miškų plotų schemų rengimo, tikslinimo tvarką ir už tai atsakingas institucijas. Pagal Aprašo 2 punktą valstybinės reikšmės miškų plotų schemų rengimą ir tikslinimą organizuoja Aplinkos ministerija, o jų rengimą ir derinimą atlieka Valstybinė miškų tarnyba. Aprašo 13 punktas numato baigtinį šių schemų tikslinimo atvejų sąrašą.

Pareiškėja 2011 m. rugpjūčio 18 d. raštu prašė atsakovo inicijuoti 2,2111 ha žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0542-6662, esančio Molėtų g. Utenos mieste, žemės pakeitimą išbraukiant 1,2 ha miško ploto iš miško kadastro. Atsakovas skundžiamu sprendimu nurodė teisės aktus ir pranešė pareiškėjai, kad išbraukti iš valstybinės reikšmės miškų plotų miesto miškų nuosavybės teisių atkūrimui nėra pagrindo.

Teismas, nustatęs, kad 2,2111 ha žemės sklypo Utenos mieste dalis, t. y. apie 1,2 ha žemės, yra užimta valstybinės reikšmės mišku (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl nuosavybės teisės į šią žemės dalį negali būti atkuriamos; kad minėtame 1,2 ha žemės plote yra valstybinės reikšmės miškas, kas įrodyta anksčiau paminėtais teismo sprendimais, kurie yra įsiteisėję; remdamasis ištirtų rašytinių bylos įrodymų visuma, aptartų teisės normų sistemine analize ir vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovas, pirmosios instancijos teismo vertinimu, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl naikinti Sprendimą ir įpareigoti atsakovą patikslinti Utenos rajono savivaldybės valstybinės reikšmės miškų schemą, išbraukiant iš jos 2,2111 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį šalia Kupiškio g., Utenoje, skunde nurodytais ir kitais motyvais, vadovaujantis ABTĮ 89 straipsniu, naikinti nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Atmetus pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, jos prašymo priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, remiantis ABTĮ 44 straipsniu, teismas taip pat netenkino.

III. Pareiškėja G. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2012 m. balandžio 16 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliaciniame skunde pakartojo skunde išdėstytus argumentus ir papildomai nurodė, kad :

1. Pareiškėjos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl netinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, neatskleidė bylos esmės, nenustatė teisiškai reikšmingų faktų visumos, materialinės teisės normas taikė formaliai, išsamiai nenagrinėjo, ar ginčo žemės sklype esantis miškas atitinka visuomenei reikšmingo miško kriterijus, suformuluotus Kostitucinio Teismo doktrinoje. 2012 m. balandžio 12 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 pasisakė, kad byloje nenuginčyta aplinkybė, jog ginčo žemės sklypuose esantis mišku apaugęs žemės plotas atitinka įstatymų nustatytus miesto miškui keliamus reikalavimus. Vadinasi, ginčas dėl 2,2111 ha žemės sklypo, esančio Utenos mieste, atitikimo įstatymų nustatytiems miesto miškui keliamiems reikalavimams taip pat galimas ir nagrinėtinas teisme. Taigi šioje byloje buvo reikšminga nustatyti, ar faktiškai ginčo žemės sklype yra miškas, nes tam tikros teritorijos priskyrimas miškui nėra siejamas su įgaliotų valstybės institucijų valiniais sprendimais (žr., pvz., 2004 m. gegužės 29 d. Vyriausiojo administracinio teismo nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A14-499/2004, 2010 m. kovo 4 d. Vyriausiojo administracinio teismo nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A822-328/2010). Miško realumo faktas yra reikšmingas ginčijant miško ribas. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl esamos žemės sklypo būklės, nevertino, ar ginčo teritorija atitinka miško realumo kriterijus.

3. Pirmosios instancijos teismas taip pat nieko nepasisakė dėl nekilnojamojo turto registre numatytos ginčo žemės sklypo tikslinės paskirties , Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio taikymo. Miškų valstybės kadastro duomenys negali prieštarauti Nekilnojamojo turto registro duomenims,o pareiškėjai negali tekti neigiamos tokių duomenų neatitikimo pasekmės.

4. Pirmosios instancijos teismas nesvarstė ar augalai, šiuo metu esantys ginčo žemės sklype yra tiek reikšmingi visuomenei, kad pagal Kostitucinio Teismo išaiškinimus turi būti priskirti išimtinei valstybės nuosavybei. Utenos rajono savivaldybės taryba kaip valstybinės žemės patikėtinė Utenos mieste nuosekliai laikosi pozicijos, kad ginčo teritorija nepagrįstai priskirta miesto miškui, nes ginčo žemės sklype auga menkaverčiai medžiai (baltalksnės drebulės ir beržai) ir karklų krūmai, šis žemės plotas kaip išimtinė valstybės nuosavybė Utenos miestui nereikalingas, rekreacijai niekada nebuvo naudojamas ir nenumatytas naudoti ateityje, nepakeitus Utenos rajono savivaldybės valstybinės reikšmės miškų schemos šis plotas liks neprižiūrėtu, savaime apaugusia teritorija, iš visų pusių apsupta automobilių prekybos aikštelių.

7. Kad ginčo sklypas faktiškai neatitinka miškui keliamų reikalavimų pareiškėja siekė įrodyti rašytiniais įrodymais: 2005 m. sausio 11 d. VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto raštu Nr. 28, kuriame teigiama, kad tokios menkos vertės miškas miesto teritorijoje yra netoleruotinas, 2008 m. gegužės 6 d. Utenos rajono savivaldybės mero raštas Nr. (3.17)-S-1066, kuriame nurodyta, kad ginčo sklype miško nėra, apie jį nėra duomenų ir taksoraštyje, 2008 m. kovo 31 d. Utenos rajono savivaldybės mero raštu Nr. (3.17)-S-810, 2011 m. lapkričio 11 d. Utenos rajono savivaldybės administracijos raštu Nr. (6.4)S-2825, taip pat 2011 m. gruodžio 9 d. Utenos miesto seniūnijos želdinių apsaugos ir priežiūros komisijos posėdžio Nr. 15 protokolu. Nei dėl vieno iš šių įrodymų pirmosios instancijos teismas nepasisakė, jų nevertino.

Utenos rajono savivaldybės administracija atsiliepimu prašo apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepime pateikia argumentus, iš esmės identiškus pateiktiesiems atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui.

Aplinkos ministerija su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti atsiliepime nurodytais motyvais, kurie yra analogiški pateiktiesiems atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai atsiliepime nurodė, kad miško buvimo ginčo žemės sklype faktas konstatuotas įsiteisėjusiais teismo sprendimais, o pagal ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčas kilęs dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos rašto, kuriuo buvo atsisakyta išbraukti ginčo sklypą, į kurį pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises, iš valstybinės reikšmės miškų plotų schemos.

Byloje nustatyta, kad ginčo sklypas 2004 m. gruodžio 20 d. Utenos apskrities viršininko administracijos Nr. 13-10518 sprendimu buvo grąžintas, atkuriant nuosavybės teises natūra G. Š. (jos teisių paveldėtoja – pareiškėja G. V.). Prokuratūrai ėmus ginti viešąjį interesą, įsiteisėjusiais Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 21 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-663-320-2005 bei Panevėžio apygardos teismo 2009 m. balandžio 24 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-128-425/2009 buvo panaikintas minėtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir buvo panaikinti visi sandoriai, sudaryti dėl šio žemės sklypo, sklypas buvo grąžintas valstybės nuosavybėn. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. lapkričio 22 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A4-1724/2005, konstatavo, kad į ginčo žemės sklypą patenka valstybinės reikšmės miškas, kuris Lietuvos Respublikai priklauso išimtine nuosavybės teise. Šią faktinę aplinkybę patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai, tarp jų ir kai kurie iš pareiškėjos minimų apeliaciniame skunde. Utenos rajono savivaldybės mero 2008-03-31 bei administracijos direktoriaus 2011-12-13 raštuose pripažįstama, kad dalyje ginčo sklypo auga miškas, kita dalis apaugusi menkaverčiais želdiniais. Pagal ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta nuostata, kad miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti miestų miškams. Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkte reglamentuojama, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai ir Lietuvos Respublikai priklauso išimtine nuosavybės teise. Taigi pareiškėja neturi teisės atgauti natūra ginčo sklypo, tačiau jos nuosavybės teisės gali būti atkuriamos kitais teisės aktuose numatytais nuosavybės teisių atkūrimo būdais.

Pareiškėja, siekdama atkurti nuosavybės teises, pageidauja, kad ginčo sklypas būtų išbrauktas iš valstybinės reikšmės miškų plotų schemos ir pakeista jo paskirtis, tačiau pareiškėjos atvejis nepatenka į Valstybinės reikšmės miškų plotų schemų rengimo tvarkos aprašo 13 punkte numatytą baigtinį atvejų sąrašą – inventorizacijos metu nėra nustatyti valstybinės reikšmės miškų plotų ir jų ribų pokyčiai ar padarytos valstybinės reikšmės miškų plotų schemos rengimo klaidos; nėra detaliojo ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentų projektų, kurių sprendiniai numato miško žemę paversti kitomis naudmenomis; Nacionalinė žemės tarnyba nesikreipė dėl valstybinės reikšmės miškų plotų schemų patikslinimo. Vien tai, kad pareiškėja pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra į ginčo sklypą ir tai, kad Utenos rajono savivaldybė tokiam norui neprieštarauja, nėra pakankamas ir teisėtas pagrindas tikslinti valstybinių miškų plotų schemą, išbraukiant iš jos ginčo sklypą.

Ginčo sklype augančio miško sudėtis, vertingumas bei amžius nagrinėjamu atveju neturi esminės teisinės reikšmės, tačiau atsakant į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su miško buvimo ginčo sklype realumu, pažymėtina, kad 2005 metais asmenys, kuriems pareiškėja pardavė iki tol jos nuosavybėje buvusį ginčo sklypą, jame iškirto 237 baltalksnius, 3 beržus ir 3 drebules, kas taip pat įtakojo medžių kiekį šiame sklype, ir, atitinkamai, sumažino miško vertingumą.

Kiti apeliacinio skundo argumentai daugiau susiję su atsakovo veiksmų ekonominio ar socialinio tikslingumo vertinimu, tačiau pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Patikrinusi skundžiamą aktą šiuo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas veikė pagal Miškų įstatyme, Aplinkos ministerijos nuostatuose bei Apraše jam suteiktą kompetenciją, skundžiamas Sprendimas neprieštarauja Aplinkos ministerijos tikslams ir uždaviniams, atliekamoms funkcijoms, tarp kurių numatytas ir miškų ūkio valstybinis valdymas.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir vadovaujantis paminėtų teisės normų nuostatomis, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino Sprendimą teisėtu ir pagrįstu.

Išnagrinėjusi bylos medžiagą ir įvertinusi pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos G. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius