2017-02-21 Nr. AB-4322-3-61-3-00397-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-221-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00397-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 12.6.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI prie FM) 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą Nr. (23.25-08)-328-20706 (toliau – ir 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas).

Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 metais rugsėjo mėnesio pradžioje gavo laišką anglų kalba iš Norvegijos mokesčių biuro, kurio prasmės, būdamas paprastu darbininku, nelabai suprato, o 2014 metų lapkričio mėnesio viduryje gautu VMI prie FM raštu buvo informuotas, jog VMI prie FM gautas Norvegijos mokesčių surinkimo tarnybos prašymas išieškoti iš pareiškėjo 14 763,21 Lt mokesčių ir delspinigių skolą už 2012 metus. Prie minėto atsakovo rašto buvo pridėti 9 lapai, kurių tik du išversti į lietuvių kalbą, o kiti surašyti anglų kalba.

Pareiškėjo teigimu, iš lapų lietuvių kalba jis nesuprato nei kiek, nei už ką yra nesumokėjęs, tačiau VMI prie FM 2014 m. gruodžio 18 d. priėmė skundžiamą sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą. Pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. rugpjūčio mėn. – 2014 m. birželio mėn. dirbo pagal darbo sutartį UAB „Domsa“. Kartu su kitais šios bendrovės darbuotojais buvo siunčiamas į komandiruotes Norvegijoje dirbti statybos darbus. Darbo užmokestį mokėjo UAB „Domsa“, jokių darbo sutarčių ir pan. su kitomis įmonėmis nei Norvegijoje, nei Lietuvoje tuo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo sudaręs, todėl pareiškėjui neaišku, kokių mokesčių jis nesumokėjo, kodėl juos turėjo mokėti.

Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 5 straipsnio l dalį darbo įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai taikomi darbo santykiams Lietuvos teritorijoje, nepaisant to, ar darbuotojas dirba Lietuvoje, ar pagal darbdavio pavedimą užsienyje. Pareiškėjo teigimu, jis visada suprato, kad visus mokesčius, susijusius su jo darbo santykiais, sumoka darbdavys. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog turi kelis dokumentus, kuriuose nurodytos skirtingos mokesčių sumos, tačiau nei viename dokumente nenurodyta norimo išieškoti mokesčio kilmė.

Pareiškėjas pabrėžė, jog atsakovas priėmė skundžiamą sprendimą nesiaiškinęs jo pozicijos ginčo klausimu, nesuteikęs pareiškėjui galimybės pateikti savo paaiškinimus, nenustatęs, ar išieškomas mokestis patenka į Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutarties „Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo“ (toliau – ir Sutartis dėl pažeidimų išvengimo) ir taikymo sritį, taip pat neišsiaiškinęs mokestinės nepriemokos kilmės. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl savo padėties neturi galimybės ginčyti sprendimo Norvegijoje, tačiau, pareiškėjo nuomone, pagal Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės Sutarties dėl pažeidimų išvengimo 26 straipsnio l dalį jis ir būdamas Lietuvoje gali kreiptis su atitinkamu pareiškimu į Norvegijos mokesčių surinkimo tarnybą.

Pareiškėjo įsitikinimu, ginčijamas sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o tai prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 37–40) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad užsienio valstybių narių mokesčių administratorių (kompetentingų institucijų) prašymai dėl pagalbos išieškant mokestinės nepriemokas nagrinėjami ir vykdomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymu (toliau – ir Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymas, ir SPIMĮ), pagal kurį suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, kurių imamasi Lietuvos Respublikoje. Kadangi VMI prie FM gavo Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymą imtis išieškojimo priemonių iš pareiškėjo dėl 14 763,21 Lt (35 761 NOK) mokesčių ir delspinigių skolos, todėl VMI prie FM pagrįstai priėmė ginčijamą sprendimą. Atsakovas pabrėžė, jog jis ginčijamos skolos sumos pagrįstumo nenagrinėja, tai turėtų būti skundžiama vadovaujantis Norvegijos Karalystės įstatymais, pateikiant skundą Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarybai. Atsakovas teigė, jog skundžiamame sprendime yra nurodyta, kokiu pagrindu vykdomas išieškojimas, kartu su sprendimu pareiškėjui buvo pateikta į lietuvių kalbą išversta suvienodinto dokumento kopija, sprendime nurodytas sprendimo teisinis pagrindas bei apskundimo tvarka, sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu (b. l. 94–97) pareiškėjo skundą tenkino visiškai ir panaikino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą Nr. (23.25-08)-328-20706. Teismas įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pakartotinai išnagrinėti Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos pagalbos prašymą dėl mokesčių išieškojimo iš G. P.

Teismas konstatavo, kad ginčas kilęs dėl VMI prie FM 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. (23.25-08)-328-20706, kuriuo nuspręsta pagal užsienio valstybės prašymą išieškoti iš pareiškėjo 14 763,21 Lt mokesčio ir delspinigių sumą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas nustatė, kad Norvegijos mokesčių administracija 2014 m. spalio 21 d. kreipėsi į VMI prie FM su prašymu dėl pagalbos išieškant mokesčius iš pareiškėjo už 2012 metus – 35 761 NOK. VMI prie FM 2014 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-42316 pareiškėjas buvo informuotas apie minėtą Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymą su šiuo raštu atsiunčiant ir minėto prašymo kopiją ir jo grafų vertimą į lietuvių kalbą bei Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos pranešimo skolininkui dėl teisinio (priverstinio) skolos vykdymo kopiją. Šiuo raštu VMI prie FM, be kita ko, nurodė pareiškėjui, kad, jei jis per 30 dienų mokestinės prievolės neįvykdys, ji bus išieškoma. Be to, pareiškėjui paaiškinta, kad prašoma išieškoti skola gali būti užginčyta, vadovaujantis Norvegijos Karalystės įstatymais, pateikiant skundą Norvegijos Karalystės mokesčių sutrinkimo tarnybai, o šis VMI prie FM raštas gali būti skundžiamas Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai (toliau – ir VAGK) arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – ir VAAT). Pareiškėjas dėl skolos panaikinimo kreipėsi į VAGK, tačiau jo skundą buvo atsisakyta priimti. Kadangi pareiškėjas nurodytos skolos nesumokėjo, atsakovas, vykdydamas Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymą, skundžiamu 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. (23.25-08)-328-20706 nusprendė išieškoti iš pareiškėjo 14 763,21 Lt.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 28 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, kad centrinis mokesčių administratorius su užsienio valstybių mokesčių administracijomis (kompetentingomis institucijomis) bendradarbiauja tarptautinių sutarčių ar susitarimų pagrindu. Teismas nurodė, kad MAĮ 28 straipsnio 2 dalies 3 punktas, be kita ko, nustato, kad, jei kitaip nenumato tarptautinė sutartis ar susitarimas, pagalba užsienio valstybės mokesčių administracijai (kompetentingai institucijai) teikiama, jei užtikrinamas bendradarbiavimo abipusiškumas ir patenkinus kreipimąsi nebus pažeisti Lietuvos Respublikos ar jos asmenų teisėti interesai. Pagal Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės Sutarties dėl pažeidimų išvengimo 28 straipsnio 1–3 dalis, sutartį sudarančios šalys įsipareigoja teikti viena kitai pagalbą renkant nesumokėtus mokesčių mokėtojo mokesčius, kurių dydį galutinai nustato pagalbos prašymą pateikusios sutartį sudarančios šalies įstatymai. Kai sutartį sudaranti šalis prašo surinkti mokesčius, kurių surinkimui pritarė kita sutartį sudaranti šalis, tai ta kita sutartį sudaranti šalis renka šiuos mokesčius, vadovaudamasi savo mokesčių rinkimo įstatymais, ir renka juos taip, kaip mokesčius, kurie priklauso jai pačiai. Bet koks sutartį sudarančios šalies prašymas rinkti mokesčius pateikiamas kartu su tokiu pažymėjimu, kokio reikalauja tos šalies įstatymai, kad būtų galima galutinai nustatyti mokesčio mokėtojo nesumokėtų mokesčių dydį. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos institucija vykdo išieškojimą Lietuvos Respublikoje prašančiosios institucijos naudai gavusi prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje. Suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, kurių imamasi Lietuvos Respublikoje.

Teismas pažymėjo, kad pagal minėtą reglamentavimą suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą, tačiau tai nereiškia, jog tokiu atveju priimamas VMI prie FM sprendimas gali neatitikti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Teismas akcentavo, jog iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad juo buvo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo 14 763,21 Lt sumą, tačiau nenurodyta, kokios rūšies mokesčiams ši suma priskirtina. Be to, mokesčių administratorius ginčijamame sprendime nurodė, kad, priimdamas sprendimą, vadovaujasi Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės Sutartimi dėl pažeidimų išvengimo, tačiau nenurodė konkrečių šio teisės akto nuostatų.

Teismas taip pat pažymėjo, kad į Sutarties dėl pažeidimų išvengimo taikymo sritį patenka ne visi Norvegijoje mokėtini mokesčiai, tačiau byloje nėra duomenų, ar atsakovas vertino, ar prašomas išieškoti mokestis patenka į dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarties taikymo sritį, ši aplinkybė neatsispindi ir skundžiamame sprendime. Atsakovas pareiškėjui nėra pateikęs ir jokių kitų lietuvių kalba surašytų dokumentų, iš kurių būtų aišku, kokie mokesčiai yra išieškomi.

Teismas, įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, konstatavo, kad skundžiamas VMI prie FM sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o tai prieštarauja VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams.

Teismas atkreipė dėmesį, kad VMI prie FM yra gavusi 2015 m. birželio 25 d. Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymą sumažinti reikalavimą 11 847 NOK, t. y. šiuo metu prašoma išieškoti iš pareiškėjo mokesčių skola sudaro 23 914 NOK. Tuo metu skundžiamu sprendimu nurodoma išieškoti sumą, prilyginamą 35 761 NOK. Duomenų apie tai, kad VMI prie FM būtų pakeitusi skundžiamame sprendime nurodytą išieškomą sumą, nėra, taigi ši aplinkybė taip pat sudaro pagrindą teigti, jog VMI prie FM 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. (23.25-08)-328-20706 yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Teismas nusprendė, jog pareiškėjo skundas tenkinamas visiškai, t. y. VMI prie FM 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. (23.25-08)-328-20706 naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 3 p.). Tačiau tokiu atveju Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymas lieka iš esmės neišnagrinėtas, todėl atsakovas įpareigotas pakartotinai išnagrinėti Norvegijos mokesčių administracijos pagalbos prašymą dėl mokesčių išieškojimo iš pareiškėjo.

III. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliaciniu skundu (b. l. 100–103) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą panaikinti ir VMI prie FM 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. (23.25-08)-328-20706 palikti galioti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. VMI prie FM 2014 m. spalio 23 d. gavo Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos (toliau – ir Norvegijos Tarnyba) raštą išieškoti iš pareiškėjo 35 761 NOK. Mokesčių administratorius, priimdamas Norvegijos mokesčių surinkimo tarnybos prašymą pradėti iš pareiškėjo išieškoti mokesčius, neprivalėjo aiškintis, kokie veiksmai Norvegijoje buvo atlikti išieškant mokesčius, ir dėl kokių priežasčių mokesčių nebuvo galima išieškoti Norvegijoje. Pareiškėjui nebuvo suvaržyta jo teisė paduoti motyvuotą skundą, nesutinkant su Norvegijos Karalystės Tarnybos sprendimu dėl mokestinės nepriemokos. Pareiškėjas, kaip nurodo 2015 m. sausio 19 d. skunde, dar 2014 m. rugsėjo mėnesį buvo gavęs dokumentus iš Norvegijos Tarnybos (dokumentai buvo surašyti anglų kalba, todėl jis dokumentų prasmės nesuprato). Teisinių santykių dalyviai, įgyvendindami savo teises ir pareigas, privalo būti sąžiningi, aktyvūs, nepiktnaudžiauti savo įstatyminėmis ir procesinėmis teisėmis. Pareiškėjas nei gavęs dokumentus iš Norvegijos Tarnybos rugsėjo mėnesį, nei gavęs dokumentus iš VMI prie FM lapkričio mėnesį, nesirūpino ir aktyviai nesidomėjo dėl šių dokumentų turinio ar galimų teisinių pasekmių. Nesikreipė į VMI prie FM nurodytą kontaktinį asmenį, kad būtų papildomai išaiškintas Norvegijos Tarnybos dokumentų turinys. Iš pareiškėjui siųstų dokumentų spręstina, jog jis galėjo suprasti perduotų dokumentų dalyką ir pagrindą bei aktyviai ginti savo teises. Pareiškėjas gavo pakankamai informacijos, kad siekdamas apginti savo teises galėtų būti aktyvus ir tuoj pat kreiptis į Norvegijos Karalystės kompetentingas institucijas, bet jam suteikta teise nepasinaudojo (priešingų duomenų administracinėje byloje nėra). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam nebuvo suteikta galimybė suprasti perduotų dokumentų dalyko ir pagrindo bei ginti savo teises, taip pat, jog pareiškėjas nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nesuprato savo teisių.

2. Priimant sprendimą išieškoti nepriemoką pagal užsienio valstybės prašymą, pareiškėjo skola Norvegijos Tarnybai buvo 35 761 NOK. VMI prie FM 2015 m. liepos 3 d. gavo Norvegijos tarnybos raštą, kuriame nurodoma, kad skolos likutis yra 23 914 NOK. 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. (23.25-08)-328-20706 nebuvo pateiktas vykdymui antstoliui, nes 2015 m. sausio 27 d. VMI prie FM buvo informuota, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl sprendimo panaikinimo. Kadangi sprendimas nebuvo pateiktas vykdymui antstolių kontorai, todėl nebuvo juridinio pagrindo stabdyti sprendimo vykdymą ar keisti sumą. Šiuo metu, kol vyksta teisminiai ginčai, VMI prie FM nevykdo išieškojimo iš pareiškėjo turto pagal užsienio valstybės prašymą.

3. VMI prie FM yra biudžetinė ištaiga, veikianti teisės aktais suteiktų įgaliojimų ribose. Pagrindiniai mokesčių administratoriaus uždaviniai, funkcijos, teisės ir pareigos yra nustatyti MAĮ ir detalizuojami VMI prie FM nuostatuose. MAĮ 32 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta mokesčių administratoriaus pareiga vykdyti ne tik MAĮ, bet ir kituose įstatymuose bei jų lydimuose teisės aktuose nustatytas pareigas. MAĮ 34 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas) atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius.

Toks mokesčių administratoriaus sprendimas iš esmės yra administracinis sprendimas VAĮ 2 straipsnio 18 dalies prasme (viešojo administravimo institucijos valia, išreikšta administraciniame akte). Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimu administracinėje byloje Nr. A556-1273/2013, 2011 m. birželio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, kuriose LVAT pasisakyta ir dėl VAĮ 8 straipsnio nuostatų. VMI prie FM pažymi, kad teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką yra įtvirtinta MAĮ 33 straipsnio 8 punkte, todėl VMI prie FM viršininkas turėjo teisę priimti šioje byloje ginčijamą sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą mokestinę nepriemoką.

Šis sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnyje numatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, t. y. pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės yra motyvuotos, jame aiškiai suformuluotos nustatytos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, jis pasirašytas tinkamai įgalioto asmens. MAĮ 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios negu atitinkamų mokesčių įstatymuose apmokestinimo taisyklės, ir šios sutartys yra ratifikuotos, įsigaliojusios ir taikomos Lietuvos Respublikoje, tai viršenybę turi minėtose tarptautinėse sutartyse nustatytos taisyklės. VMI prie FM priimdama sprendimą veikė jai suteiktų įgaliojimų ribose, nepažeidė teisės aktų, stengėsi atsižvelgti į pareiškėjo interesus (buvo siunčiamas raštas ir informuota apie nepriemokos išieškojimą, buvo pasiūlyta kreiptis į Norvegijos Tarnybą, suteikiamas ilgesnis apskundimo laikotarpis).

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 110–112) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas pakartojo skundo argumentus ir papildomai nurodo:

1. Norvegijos mokesčių surinkimo tarnybos prašymas dėl mokesčių išieškojimo negali būti laikomas absoliučiai vykdomu. Mokesčių administratorius, priimdamas ginčo sprendimą, neatkreipė dėmesio ir nevertino, kad pačioje Sutartyje dėl pažeidimų išvengimo nurodyta, jog į taikymo sritį patenka ne visi Norvegijoje mokėtini mokesčiai. Tuo metu mokesčių administratorius šiuo aspektu gauto Norvegijos Karalystės prašymo visiškai nevertino, nors iš byloje esamų rašytinių įrodymų ir šiandien neaišku, kokius mokesčius pareiškėjas liko skolingas Norvegijos Karalystei. Teismo sprendime nuosekliai laikomasi ir nenukrypstama nuo LVAT praktikos nagrinėjant analogiško pobūdžio ginčus (LVAT 2014 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A438-179/2014). Pareiškėjui ir šiandien nėra iki galo aišku dėl priimto sprendimo, dėl kokių konkrečių mokesčių išieškojimo jis yra priimtas, kokie konkretūs išieškotinos mokesčių sumos nustatymo faktiniai ir teisiniai pagrindai. VMI prie FM sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų (LVAT administracinė byla Nr. A556-336/2011).

2. Pagrindas išieškojimui yra mokesčių administratoriaus priimtas sprendimas. Mokesčių administratoriui priimti ginčo sprendimą pagrindas buvo Norvegijos Karalystės prašymas. Tik mokesčių administratoriaus priimto sprendimo pagrindu pradedama išieškojimo procedūra. Mokesčių administratoriaus sprendime privalo būti nurodyta tiksli išieškoma suma, kuri yra svarbi asmeniui, iš kurio bus išieškomos sumos, ir antstoliui, kuris vykdys išieškojimą. Mokesčių mokėtojas turi teisę žinoti, kokia suma iš jo bus išieškoma. Mokesčių mokėtojas neturi būti priklausomas nuo kažkokių kitų veiksnių (mokesčių administratoriaus darbuotojų veiksmų), išskyrus priimto sprendimo jo atžvilgiu. Nepriklausomai nuo to, ar sprendimas perduotas vykdyti antstoliui, ar neperduotas, sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Viena iš sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo sąlygų – tikslus ir aiškus išieškomos sumos dydis. Tokiu atveju visiškai nesvarbu, ar sprendimas perduotas vykdyti antstoliui. Šiuo atveju mokesčių administratorius gauna Norvegijos Tarnybos pranešimą dėl išieškomos sumos sumažinimo, o VMI prie FM nesiima jokių veiksmų dėl sprendimo pakeitimo. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčijamam sprendimui priimti pagrindas buvo Norvegijos Karalystės prašymas. Gavus naują informaciją iš Norvegijos Karalystės, kas turi būti vertinama kaip priimto VMI prie FM sprendimo pagrindo pakeitimas – VMI prie FM nekeičia sprendimo. Tai gali sukelti visai kitokias pasekmes mokesčių mokėtojui, negu prašo pati Norvegijos Karalystė.

3. Pareiškėjas dabartiniu metu dirba Norvegijos įmonėje ir jam, pradėjus dirbti Norvegijoje, buvo nurodyta, kad jis turi nepriemokų Norvegijos Karalystei ir iš jo pajamų šios nepriemokos bus išskaičiuotos. Taip atsitikus, susidarytų situacija, kad VMI prie FM priimtas (ginčijamas) sprendimas ir tuo pačiu metu lygiagrečiai vykdomas nepriemokų išskaičiavimas iš pareiškėjo pajamų gaunamų Norvegijos Karalystėje. Tokia situacija suponuotų naujus pareiškėjo ginčus su VMI prie FM. Pareiškėjas negali būti priklausomas vien nuo to, ar VMI prie FM pateiks ginčijamą sprendimą vykdyti ar ne.

4. Atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimo metu pareiškėjas, atsižvelgiant į Norvegijos Karalystės mokesčių administravimo specifiką, dar neturi rašytinių įrodymų, ar iš jo dabar gaunamų pajamų Norvegijoje, Norvegijos Tarnyba išskaičiuos nepriemokas. Paaiškėjus, kad Norvegijos Tarnyba pati išskaičiuoja nepriemokas, pareiškėjas pateiks tai patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjas teismo prašo, kad būtų leista įrodymus pateikti iki apeliacinio skundo nagrinėjimo LVAT dienos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą panaikino, konstatavęs pastarojo neatitikimą VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, kas ir apibrėžia apeliacinės bylos nagrinėjimo ribas.

Tikrinanti bylą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad VMI, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 8 punktu, Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutartimi „Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo“ bei užsienio valstybės mokesčių surinkimo tarnybos pateiktu 2014 m. spalio 23 d. prašymu vykdyti reikalavimą, ir priėmė ginčijamą sprendimą. Bet ką tik paminėtame teisės akte tikrai nenurodė, kokiomis konkrečiomis Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutarties „Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo“ nuostatomis yra vadovaujamasi. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo tvirtinimas apie aptariamą aplinkybę, kaip pažeidimą, buvo visiškai pagrįstas, kaip ir pagrįstas teiginys, jog nėra aišku ir, kokios rūšies mokesčiams priskirtina nuspręsta išieškoti suma. Apie tai nieko neužsimenama nei pačiame 2014 m. gruodžio 18 d. akte, nei prie jo pridedamoje Prievolių ataskaitoje, o tai akivaizdžiai atėmė galimybę patikrinti mokesčių administratoriaus sprendimo teisėtumą nurodytais aspektais, todėl padaryta išvada dėl apskųsto VMI sprendimo neatitikimo VAĮ 8 straipsnio reikalavimams apeliacinės instancijos teismui tikrai nekelia abejonių.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pavyzdžiui, 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011 jau yra pažymėjęs, kad „Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus“ (pvz., žr. 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010), ko nesilaikyta.

Atsižvelgiant į įvardytas aplinkybes, formuojamą administracinę jurisprudenciją VAĮ 8 straipsnio aiškinimo bei taikymo aspektu, yra pakankamas pagrindas teiginiui, jog šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo atžvilgiu priimtas negatyvus 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas neleido pastarajam suprasti, dėl ko priimtas tokio pobūdžio teisės aktas bei, kokių galimų mokesčių plotmėje, o teismui paneigta galimybė patikrinti tokio dokumento teisėtumą ta apimtimi, kuri liečia nacionalinio teisinio vieneto (mokesčių administratoriaus) teises ir pareigas, vykdant užsienio valstybės mokesčių surinkimo tarnybos prašymą.

Kita vertus, kaip pakankamas pagrindas naikinti 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą pasitarnauja ir kitos aplinkybės:

VMI neneigia, kad priimant sprendimą išieškoti nepriemoką pagal užsienio valstybės prašymą, pareiškėjo skola Norvegijos Tarnybai buvo 35 761 NOK. VMI prie FM 2015 m. liepos 3 d. gavo Norvegijos tarnybos raštą, kuriame nurodoma, kad skolos likutis yra 23 914 NOK, bet jokios korektūros nesiėmė. Taigi palikus galioti 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą būtų išieškoma visiškai kitokia suma nei prašo užsienio valstybės mokesčių surinkimo tarnyba;

atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad pareiškėjas dabartiniu metu dirba Norvegijos įmonėje, t. y. šalyje, kuri kreipėsi į nacionalinį mokesčių administratorių, bet iš pareiškėjo darbo užmokesčio Norvegijos mokesčių administratorius nevykdo jokio išieškojimo.

Esant šioms aplinkybėms (VAĮ 8 straipsnio nesilaikymas), pasikeitusi prašoma išieškoti suma, pareiškėjo darbo aplinkybė šalyje, prašančioje išieškoti mokesčius, paneigia galimybę tenkinti apeliacinį skundą. Jo patenkinimas nebūtų nei teisėtas, nei teisingas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius