2016-03-08 Nr. AB-5333-3-61-3-04865-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-518-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04865-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 22

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. B. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas), 10 000 Eur (34 528 Lt) neturtinės žalos.

Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą kildina dėl netinkamų laikymo sąlygų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje nuo 2010 m. sausio 3 d. iki 2010 m. sausio 5 d. kaip įtariamasis, nuo 2010 m. sausio 5 d. iki 2010 m. sausio 21 d. atliekant administracinį areštą, nuo 2010 m. kovo 7 d. iki 2010 m. kovo 9 d., nuo 2010 m. kovo 14 d. iki 2010 m. kovo 16 d., nuo 2010 m. kovo 17 d. iki 2010 m. kovo 19 d., nuo 2010 m. balandžio 7 d. iki 2010 m. balandžio 9 d., nuo 2010 m. birželio 30 d. iki 2010 m. liepos 2 d., nuo 2013 m. liepos 7 d. iki 2013 m. liepos 8 d., nuo 2013 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. rugsėjo 19 d. kaip įtariamasis. Nurodė, kad dėl higienos normų neužtikrinimo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje jis kreipėsi į įvairias institucijas, tačiau iš jų gavo tik formalius atsakymus. Pažymėjo, kad nuo 2006 m. rugpjūčio 28 d. yra įtrauktas į Vilniaus priklausomybės ligų centro profilaktinę įskaitą, diagnozė: (duomenys neskelbtini), pripažino, kad yra narkomanas. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje jam nebuvo suteikta būtina neatidėliotina medicininė pagalba, kai po sulaikymo prasidėdavo abstinencijos priepuoliai. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2014 m. vasario 13 d. rašte Nr. 13-15(2.1.)-2-1853 nurodė, kad, atlikus patikrinimą, nustatyta, jog dirbtinė dieninė ir naktinė apšvieta Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kameroje Nr. 5, kurioje jis buvo laikomas 2013 m., neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 37:2009) reikalavimų, langas vėdinimui nepritaikytas, todėl jį kankino galvos skausmai, vargino nuolatinis pykinimas, kamerų ventiliacija nebuvo efektinga, nesant tinkamai įrengto sanitarinio mazgo, nuolat sklido nemalonūs kvapai, be to, sanitarinis mazgas neužtvertas, nebuvo elektros rozečių. Gyvenimas paminėtomis žeminančiomis sąlygomis padarė jo sveikatai neigiamą poveikį. Prašė atnaujinti senaties terminą dėl teisinio neišprusimo – nežinojo, kad jam gali būti suteikta nemokama teisinė pagalba, nežinojo, kad laikymą netinkamomis sąlygomis galima skųsti, prašant atlyginti neturtinę žalą.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 39–45) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir nurodė, kad Lietuvos higienos norma HN 37:2009 taikoma tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems policijos areštinių pastatams ir jų teritorijoms. Veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie Lietuvos higienos normos HN 37:2009 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje kamerų numeracija yra nuolat keičiama, tai yra vidinio areštinės darbo organizavimo dalis ir ji nesusijusi su konkrečių asmenų buvimu areštinėje, todėl tvirtinti, kad pareiškėjo nurodytas patikrinimas buvo atliktas būtent toje kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, nėra pagrindo.

Pareiškėjas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje buvo laikomas trumpą laiką, per 2010–2013 m. iš viso 30 parų, 1 valandą per parą jam būdavo sudaroma galimybė pasivaikščioti kieme. Buvimo areštinėje metu pareiškėjas buvo apžiūrimas medicinos darbuotojų, dirbančių Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje. Pareiškėjas jokių nusiskundimų, prašymų ar pretenzijų dėl savo sveikatos areštinės administracijai nereiškė, medikams nesiskundė. Areštinės sąlygų gerinimas tiesiogiai priklauso nuo valstybės tam tikslui skiriamų asignavimų.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės pastatas yra labai senas, tačiau pastato eksploatacija neuždrausta, pastatas tinkamas sulaikytiems asmenims laikyti. Gavus papildomą finansavimą patalpos periodiškai atnaujinamos. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę periodiškai tikrina Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba bei Vilniaus visuomenės sveikatos centras, gavus papildomą finansavimą šių tarnybų nustatyti trūkumai yra operatyviai šalinami. Pabrėžė, kad skunde nurodyti pareiškėjo teiginiai neatitinka tikrovės. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerose yra oro šalinimo sistema (ištraukiamoji ventiliacija), languose yra orlaidės, sanitarinių mazgų įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus.

Privatumo stoka yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Tvarka ir švara kamerose tiesiogiai priklauso nuo pačių laikomų kameroje asmenų ir jų pastangų siekiant užtikrinti švarą ir tvarką kameroje, jie yra aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Tai, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerose nėra rozečių, nėra teisės aktų pažeidimas. Areštinės sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnale užfiksuoti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvimo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje metu nuolat buvo apžiūrimas medicinos darbuotojų, jokių nusiskundimų dėl sveikatos neturėjo, abstinencijos priepuolių užfiksuota nebuvo, keliose vietose yra pažymėta, kad pareiškėjas linkęs simuliuoti apendicitą, tačiau jokių sveikatos sutrikimų nenustatyta.

Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų bei medicininių dokumentų apie galbūt patirtą moralinę žalą, emocinį sukrėtimą bei jo padarinius, o visi jo argumentai paremti asmenine nuomone bei subjektyviu aplinkybių vertinimu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, nulėmusiu patekimą į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę. Kartu pažymėjo, kad pareiškėjas į teismą ginti savo nurodytų teisės pažeidimų kreipėsi praėjus daugiau nei metams nuo buvimo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, todėl natūralu, kad per šį laikotarpį jo prisiminimai ir nuoskaudos dėl patirtų nepatogumų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje galėjo nublankti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 16 d. sprendimu (b. l. 81–84) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis nurodė patyręs Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje buvo laikomas nuo 2010 m. sausio 3 d. iki 2010 m. sausio 5 d., nuo 2010 m. sausio 5 d. iki 2010 m. sausio 21 d., nuo 2010 m. kovo 7 d. iki 2010 m. kovo 9 d., nuo 2010 m. kovo 14 d. iki 2010 m. kovo 16 d., nuo 2010 m. kovo 17 d. iki 2010 m. kovo 19 d., nuo 2010 m. balandžio 7 d. iki 2010 m. balandžio 9 d., nuo 2010 m. birželio 30 d. iki 2010 m. liepos 2 d., nuo 2013 m. liepos 7 d. iki 2013 m. liepos 8 d., nuo 2013 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. rugsėjo 19 d.

Teismas pažymėjo, jog, pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį, teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, jog asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, jog žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Teismas nustatė, kad atsakovas prašė taikyti trejų metų senaties terminą; pareiškėjas prašė atnaujinti senaties terminą dėl jo teisinio neišprusimo. Skundą teismui pareiškėjas surašė 2014 m. spalio 31 d., svarbių priežasčių, dėl kurių būtų galima atnaujinti senaties terminą, nenurodė, o jo nurodyta senaties termino atnaujinimo aplinkybė – teisinis neišprusimas, negali būti tinkama priežastimi terminui atnaujinti, kadangi kartu su skundu pareiškėjas yra pateikęs įvairių institucijų atsakymus į jo teiktus skundus, vadinasi, jam, kaip ir kiekvienam žmogui, yra žinomas netinkamų sąlygų skundimas, jis šia savo teise naudojosi, teikdamas skundus įvairioms institucijoms. Todėl, teismo nuomone, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas nuo 2011 m. spalio 31 d., konkrečiai dėl laikymo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje laikotarpiais nuo 2013 m. liepos 7 d. iki 2013 m. liepos 8 d. ir nuo 2013 m. rugsėjo 17 d. ir 2013 m. rugsėjo 19 d. Tokia teismo išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (2015 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-46-442/2015).

Teismas dėl pareiškėjo teiginio, jog Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje jam nebuvo suteikta būtina neatidėliotina medicininė pagalba, kai po sulaikymo prasidėdavo abstinencijos priepuoliai, pažymėjo, kad, pagal Areštinės sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnalo duomenis, pareiškėjas buvimo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje metu buvo apžiūrimas medicinos darbuotojų, jokių nusiskundimų dėl sveikatos neturėjo, sveikatos sutrikimų nustatyta nebuvo, abstinencijos priepuoliai neužfiksuoti. Vadinasi, pareiškėjas išdėstė nepagrįstus ir niekaip neįrodytus teiginius apie netinkamai teiktą jam medicininę pagalbą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje.

Teismas dėl pareiškėjo teiginio, jog Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerose nebuvo rozečių, pažymėjo, kad jų įrengimas areštinės kamerose teisės aktuose nėra įtvirtintas. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 7.20 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis giminaičių arba artimųjų perduotais nešiojamaisiais televizoriais (kurių įstrižainė ne didesnė kaip 41 cm) bei radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, virintuvais (esant tam būtinoms techninėms sąlygoms). Kadangi Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas patvirtino, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje rozečių nėra, vadinasi, nėra techninių sąlygų jomis naudotis, ir tai atitinka Taisyklių 7.20 punktą.

Teismas dėl pareiškėjo teiginio, jog Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje nebuvo užtikrintos higienos normos, pažymėjo, kad Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pagal turimus finansinius resursus, gavęs skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, atlieka Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerų remontą, kamerų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas. Abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais teismas neturėjo pagrindo.

Teismas nurodė, kad Taisyklių 9.2 punkte nustatyta, jog asmenys, laikomi policijos areštinėje, privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos užtikrinimu kamerose (policijos pareigūnų nurodymu eilės tvarka skiriamas atsakingas už kameroje esančios tvarkos palaikymą asmuo). Vadinasi, už kamerų švarą ir tvarką atsakingi patys joje laikomi asmenys, kuriems Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinė išduoda valymo inventorių.

Teismo vertinimu, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, oro šalinimo sistema (ištraukiamoji ventiliacija) atitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus, įtvirtinančius, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė).

Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Be to, Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2014 m. vasario 13 d. rašte Nr. 13-15(2.1.)-2-1853 nurodė, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kameroje Nr. 5 išmatuotas oro judėjimo greitis atitiko Lietuvos higienos normos HN 37:2009 reikalavimus. Tame pačiame rašte užfiksuoti dirbtinės dieninės ir naktinės apšvietos neatitikimai, lango nepritaikymas vėdinimui. Tačiau teismas pastebėjo, kad Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nurodė, jog Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje kamerų numeracija yra nuolat keičiama, tai yra vidinio areštinės darbo organizavimo dalis ir ji nesusijusi su konkrečių asmenų buvimu areštinėje, todėl tinkamai nustatyti, ar Vilniaus visuomenės sveikatos centras patikrinimą atliko toje kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, nėra galimybių.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 37:2009 23 punktą, policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas patvirtino, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje yra oro šalinimo sistema (ištraukiamoji ventiliacija), languose yra orlaidės. Kartu teismas pažymėjo ir tai, kad Lietuvos higienos normos HN 37:2009 2 punkte įtvirtinta, jog ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems policijos areštinių pastatams ir jų teritorijoms.

Veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Be to, Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nurodė, kad 1 valandą per parą pareiškėjui būdavo sudaroma galimybė pasivaikščioti kieme. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje buvo stengiamasi sudaryti kuo geresnes sąlygas laikomų asmenų laikymo kokybei. Tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad, kaip teisingai nurodė Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, pareiškėjo nurodyti patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, nulėmusiu patekimą į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę.

Teismas, įvertinęs tai, kad nėra įrodymų dėl netinkamų laikymo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje sąlygų, įrodymų, jog laikymo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai, atsižvelgiant į laikymo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje trukmę, į tai, kad patekimą į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę nulėmė paties pareiškėjo elgesys, nenustatytos neturtinės žalos atsiradimo sąlygos pareiškėjo atžvilgiu, konstatavo, kad pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 91–92) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimą ir patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje buvo laikomas nesilaikant higienos normų reikalavimų. Jis yra narkomanas, būnant areštinėje, prasidėdavo abstinencijos priepuoliai, tačiau niekas nekreipė dėmesio. Dėl netinkamo apšvietimo skaudėjo, ašarojo akys. Langas nepritaikytas vėdinimui, todėl kankino galvos skausmai, vargino nuolatinis pykinimas. Ventiliacija nebuvo efektinga, netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas. Laikymas tokiomis sąlygomis padarė neigiamą poveikį sveikatai, orumui. Prašo atnaujinti senaties terminą dėl teisinio neišprusimo – nežinojimo. Pareiškėjas vadovaujasi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 97–102) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir pagrįstai pritaikė ieškinio senatį apelianto reikalavimams. Apelianto nurodyta aplinkybė, dėl kurios jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo – teisinis neišprusimas, vertintina kaip subjektyvi, todėl negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Teismas išanalizavo pateiktus sveikatos priežiūros žurnalo duomenis ir padarė teisingas išvadas. Apeliantas neįrodė, kad medicininė pagalba Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje jam buvo teikiama netinkamai. Teismas tinkamai vertino įrodymus ir paaiškinimus, todėl priėjo prie teisingų išvadų, kad apelianto teiginiai dėl netinkamo apšvietimo yra nepagrįsti. Nėra pagrindo teigti, kad kameroje įrengta ventiliacija nebuvo efektinga. Apelianto teiginiai apie galvos skausmus ir pykinimą yra visiškai nepagrįsti. 2014 m. sausio 23 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centras patikrinimo metu nenustatė trūkumų, susijusių su kamerų švara ir tvarka, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamai įrengto tualeto ir nemalonaus kvapo sklidimo yra nepagrįsti. Pažymi, kad apeliantas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Apeliantas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje buvo trumpą laiką ir nėra įrodymų, kad jam dėl laikymo areštinėje sąlygų būtų sukeltos konkrečios pasekmės. Prašymas atlyginti žalą yra visiškai nepagrįstas pagal CK 6.245–6.255 bei 6.271 straipsnių prasmę. Apeliantas nepagrindė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, o prašoma atlyginti neturtinė žala prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucijos) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Sprendžiant Institucijų (šiuo atveju Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad atsakovo administracijos veiklos neteisėtumą pareiškėjas, be kita ko, grindžia nuorodomis į Lietuvos higienos normos HN 37:2009 reikalavimų nesilaikymą kameroje Nr. 5, kurioje jis buvo laikomas 2013 m., taip pat sieja su kitų jo laikymo pas atsakovą sąlygų netinkamumu.

Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šių pareiškėjo nusiskundimų pagrįstumo klausimą, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo pas atsakovą sąlygas ir kitus pareiškėjo nurodytus tariamai padarytus pažeidimus. Aiškindamasis pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą tais aspektais, ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą, ar šie pažeidimai gali būti laikomi pareiškėjo subjektyvių teisių pažeidimais ir ar CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu jie gali būti traktuojami kaip asmens kankinimas, žiaurus, nežmoniškas ar žeminantis jo orumą elgesys, kuris galėjo sukelti (sukėlė) pareiškėjui pinigais atlygintiną neturtinę žalą. Kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems faktinių bylos aplinkybių (byloje esančių įrodymų) įvertinimo kriterijams, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą (pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008) yra pasakęs, jog tam, kad būtų konstatuotas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimas, yra būtina nustatyti, kad konkrečioje situacijoje elgesyje su nuteistuoju buvo pasiektas minimalus žiaurumo laipsnis, kurį sąlygoja pats teisės akto pažeidimas bei tam tikrų aplinkybių visuma: tokio elgesio trukmė, jo pasekmės nuteistojo fizinei bei dvasinei būklei ir t. t. Nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismo padarytos išvados apie tai, kad CK 6.250 straipsnio saugomos vertybės pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos, kolegijos pripažintinos pagrįstomis. Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir jų nekartodama, pritaria šioms teismo išvadoms.

Atskirai kalbant apie pareiškėjo skundo reikalavimų vertinimą Konvencijos 3 straipsnio taikymo prasme, kolegija pažymi, kad, spręsdamas šį ginčą, be Konvencijos 3 straipsnyje nurodytų neleistino elgesio su žmogumi kriterijų (kankinimas, žiaurus, nežmoniškas ar orumą žeminantis elgesys), pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai taikė nacionalinės teisės aktų specialiai nustatytus asmens laikymo laisvės atėmimo vietose (atsakovo areštinėje) tinkamumo kriterijus. Pasisakydama dėl nurodytų teisės aktų (jų atskirų normų) tarpusavio sąsajos ir jų taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pirmiausia pažymi, jog Konvencijos ir paminėtos nacionalinės teisės normos (pirmosios instancijos teismo aptartos Taisyklių ir Lietuvos higienos normos HN 37:2009 normos) negali būti tarpusavyje supriešinamos ta prasme, kad formalus nacionalinių teisės normų laikymasis savaime paneigtų galimybę taikyti Konvencijos 3 straipsnį tuo atveju, jeigu, teismui įvertinus byloje surinktus įrodymus, būtų prieita prie išvados, kad tam tikras elgesys su žmogumi (šiuo atveju pareiškėju) turi Konvencijos 3 straipsnio draudžiamo elgesio požymius. Tačiau kartu pažymėtina, kad, spręsdamas Konvencijos 3 straipsnio laikymosi klausimus, teismas pirmiausia turi įvertinti tam tikro elgesio su žmogumi tinkamumą nacionalinės teisės, ypač teisės aktų, specialiai skirtų reglamentuoti nagrinėjamai bylai aktualius santykius, taikymo prasme. Tai yra būtina padaryti suponuojant, kad nacionalinės teisės leidėjai, priimdami tam tikrus teisės aktus, laikosi (privalo paisyti) šalyje būtinų taikyti tarptautinės teisės (kartu ir Konvencijos) pagrindinių nuostatų ir reikalavimų. Todėl teismui nustačius, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje buvo tinkamai laikomasi tam tikrų (byloje taikytinų) specialiųjų nacionalinės teisės normų, preziumuojama, kad buvo laikomasi ir tą teisės sritį reglamentuojančių tarptautinės teisės (Konvencijos) normų. Ir, priešingai, teismui nustačius, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje buvo pažeistos byloje taikytinos specialiosios nacionalinės teisės normos, galima preziumuoti, o, atsižvelgus į tokių pažeidimų mastą ir itin neigiamą pobūdį, – konstatuoti tam tikrų Konvencijos nuostatų pažeidimus.

Pasisakydama dėl faktinės byloje nagrinėjamos situacijos, kolegija pažymi, kad pareiškėjo buvimo atsakovo areštinėje laikotarpis susideda iš dviejų atskirų, daugiau negu trejų metų tarpusavyje atskirtų, laiko tarpų: nuo 2010 m. sausio 3 d. iki 2010 m. liepos 2 d. ir (po paminėtos ilgos pertraukos) nuo 2013 m. liepos 7 d. iki 2013 m. liepos 8 d. bei nuo 2013 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. rugsėjo 19 d. Esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtą pareiškėjo buvimo atsakovo areštinėje (daugiau negu trejų metų) pertrauką bei atsakovo prašymą taikyti šioje situacijoje trejų metų senaties terminą, kolegijos manymu, pagrįstai patenkino pastarąjį atsakovo prašymą ir pripažino bylai aktualiu tik pareiškėjo 4 dienų buvimo atsakovo areštinėje laikotarpį 2013 m. Toks sąlyginai trumpas pareiškėjo buvimo atsakovo areštinėje laikotarpis, nors ir nustačius tam tikrus (nežymius) nukrypimus nuo teisės aktų nustatytų reikalavimų dėl kamerų apšvietimo ir jų ventiliavimo, pirmiau aptarto Konvencijos 3 straipsnio taikymo požiūriu, negali būti vertinamas kaip šiame straipsnyje nurodytų nuostatų pažeidimas.

Taigi konstatuotina, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, motyvų, sudarančių pagrindą panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu ir 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė