A-261-2644-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A261-2644/2012

Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-02559-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Romualdai Klizienei,

atsakovo atstovei Eglei Latauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Senukų prekybos centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Senukų prekybos centras“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo arba pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Senukų prekybos centras“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) 2011 m. spalio 13 d. nutarimą Nr. ATK2-49/11 (toliau – ir Nutarimas), o, nustačius Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ, Įstatymas) pažeidimą, skirti mažesnę, nei Įstatyme nustatytas minimumas, baudą.

Skunde (b. l. 1-4) pareiškėjas paaiškino, kad Departamentas 2011 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. ATK2-49/11 skyrė UAB „Senukų prekybos centras“ ekonominę sankciją už AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 4, 7, 9, 11 punktų reikalavimų pažeidimą. Departamentas pareiškėjui 10 000 Lt baudą skyrė už tai, kad parduotuvėje, esančioje Ukmergės g. 244, Vilniuje, indų skyriuje, laikė ir pardavė prekes, skirtas alkoholiniams gėrimams gerti, su užrašais „Į sveikatą“, „Už Jūsų sveikatą ir Mūsų skrandį“, „Išgerkime už sveikatą tų, kurie ją dar turi“, „Išgerkime ant antros kojos, kad nešlubuotumėte“, „Tvarkingas žmogus išgeria iki dugno“, „Jaučiu pavojų, nes blaivėju“, „Išgerk stiklelį ir parodyk dugnelį“, kurie, Departamento vertinimu, pažeidžia Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 4, 7, 9, 11 punktų reikalavimus, t. y. sieja alkoholio vartojimą su fizinės būklės pagerėjimu, stimuliuojamosiomis, raminamosiomis ir kitomis gydomosiomis savybėmis, palankiai vaizduoja nesaikingą alkoholinių gėrimų vartojimą ar neigiamai atsiliepia apie abstinenciją ir saikingumą, pateikia neteisingą ir (ar) klaidinančią informaciją apie alkoholinius gėrimus.

Skunde nurodė, kad alkoholio reklama yra tam tikra informacija, tačiau ne kiekviena informacija gali būti laikytina reklama, nes reklama yra tokia informacija, kuri pateikiama ne šiaip sau, o siekiant daryti poveikį ir skatinti įsigyti bei vartoti alkoholio produktus. Sprendžiant, ar tam tikra informacija yra alkoholio reklama, kiekvienu atveju turi būti įvertintos visos turinčios reikšmės aplinkybės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje A143-213/2011).

Pažymėjo, kad Bendrovės veiklos pobūdis yra prekyba statybinėmis medžiagomis, vidaus apdailos prekėmis ir medžiagomis, įrankiais, technine įranga, smulkiais metalo dirbiniais, kiemui ir sodui skirtomis prekėmis ir gaminiais, sodo baldais, saugos, namų elektronikos prekėmis, buitiniais prietaisais, elektros, apšvietimo, sanitariniais, šildymo, santechnikos, oro kondicionavimo prietaisais, namų apyvokos prekėmis (tarp jų ir stalo indais), tačiau nevykdo didmeninės ir (ar) mažmeninės prekybos stipriaisiais alkoholiniais gėrimais, kurių vartojimui skirti aptariami stalo indai.

Nurodė, kad etiketėje prekės pavadinimas „Stikliukai degtinei 25 ml“ (lenkų k.), ant kurios nėra nurodyta konkreti alkoholinio gėrimo rūšis, vertinimas kaip konkrečios rūšies alkoholinio gėrimo (degtinės) nurodymas, skatinant įsigyti būtent šį gėrimą, yra visiškai neteisingas. Pareiškėjas stalo indų (stikliukų ir jų rinkinių) etiketėje lietuvių kalba buvo nurodęs prekės pavadinimą „Stikliukas“ be jokio konkrečios rūšies alkoholinio gėrimo etiketėje. Tai patvirtina prekių, gautų pagal EB PVM sąskaitą faktūrą Nr. FUE/000106/10, pateikiamos etiketės.

UAB „Senukų prekybos centras“ nesutiko su Departamento pozicija dėl frazėse pateiktos vaizdinės ir žodinės informacijos interpretacijos ir jos vertinimo. Pažymėjo, kad Departamentas neatsižvelgė į teksto turinį bei tikslą, būtent ironišką požiūrį į alkoholio vartojimą; jomis pašiepiamas alkoholį vartojantis asmuo, o piešiniai su sąmoningai iškraipytais būdingais bruožais vaizduoja antiherojų. Frazės vidutiniam vartotojui akivaizdžiai leidžia suprasti, jog išgėręs iki dugno jis tikrai nebus tvarkingas, padorus visuomenės narys, kad blaivėdamas neatsidurs pavojuje, o išgėręs – taps sveikas, nešlubuos, t. y. jos nesudaro pagrindo suprasti, kad informacija suteiks jam atitinkamų savybių, nurodytų Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 4, 7, 9 punktuose, ir kad jis šias frazes vienareikšmiškai vertins ir supras taip, kaip jas vertina Departamentas.

Pabrėžė, kad vidutinis vartotojas turi būti suvokiamas kaip vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius. Tokia vidutinio vartotojo samprata formuojama ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, kurioje vidutinis vartotojas laikomas pakankamai informuotu, protingai atidžiu ir apdairiu asmeniu, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-997/2008).

Pažymėjo, kad Bendrovės ant prekių pateikta informacija yra folkloro ar folklorui artimi tekstai. Trumpų pasakymų tikslas yra sukelti juoką, jais šaržuojami ar parodijuojami įvairūs gyvenimo reiškiniai; jie naudojami ne tik šnekamojoje kalboje, bet ir spaudoje, radijuje, televizijoje, reklamoje, internete. Frazė „Išgerk stiklelį ir parodyk dugnelį“ vartojama periodinių straipsnių pavadinimuose (V. Toleikis, V. V. Landsbergis). Greta jų gyvuoja ir savotiška patarlių atmaina – tradicinių patarlių perdirbiniai („Tvarkingas žmogus išgeria iki dugno“, „Išgerkime ant antros kojos, kad nešlubuotumėte“, „Išgerkime už sveikatą, tų kurie ją dar turi“, „Už Jūsų sveikatą ir Mūsų skrandį“), kuriems būdingas humoristinis pradas, siekiant suaktualinti vienokią ar kitokią idėją arba tiesiog norint sukelti sąmojo efektą.

Departamentas, pažeidimo tyrimo metu, siekdamas įvertinti ar prekės su vaizdiniais neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams, pateikė užklausimus šešioms institucijoms, buvo gauti du atsakymai, iš kurių buvo remiamasi vienu, kuriame nurodytas niekaip nemotyvuotas teiginys, jog užrašai yra žalingi vaikams ir jaunimui. Negavęs išvadų iš keturių institucijų, o iš gautų trijų tik vienai esant palankiai (nors ir nemotyvuotai), Departamentas informaciją ant stalo indų įvertino ir bylą išnagrinėjo neobjektyviai, o Nutarimą priėmė remdamasis prielaidomis.

Pažymėjo, kad Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, savo sprendimus turi grįsti nustatytais faktais, kuriuos patvirtina surinkti įrodymai. Darė išvadą, kad Departamento Nutarimas neatitinka jam keliamų reikalavimų. Departamentas nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais to, kad vidutinis vartotojas tokiame kontekste būtent taip suvoktų frazių „Į sveikatą“, „Už Jūsų sveikatą ir Mūsų skrandį“, „Išgerkime už sveikatą tų, kurie ją dar turi“ prasmę – tik vartojant alkoholinius gėrimus galima pasitaisyti, pasveikti, bus pasiekta normali organizmo būklė, sveikata, „Išgerkime ant antros kojos, kad nešlubuotumėte“ – pagerės jo sveikata, t. y. žmogus nustos šlubuoti, „Jaučiu pavojų, nes blaivėju“, „Tvarkingas žmogus išgeria iki dugno“, „Išgerk stiklelį ir parodyk dugnelį“ – kad tik nesaikingai vartodamas alkoholį, žmogus gali pritapti visuomenėje, išvengti gresiančios žalos ar nelaimės, t. y. visiškai nevertino pateiktos informacijos iš vidutinio vartotojo pozicijų.

Manė, kad pateikta informacija (frazės) negali daryti poveikio vartotojams renkantis ar įsigyjant konkretų gėrimą, t. y. joje nepateikta esminė informacija, kuri paskatino ar (ir) galėjo paskatinti vartotoją priimti sprendimą dėl konkretaus alkoholinio produkto įsigijimo, taip pat ja nepasiekiamas komercinis tikslas rinktis būtent reklamuojamą produktą (nes joks konkretus produktas nereklamuojamas), o pavaizduoti pajuokiamieji piešiniai su sąmoningai iškraipytais būdingais bruožais neformuoja palankaus įvaizdžio, skatinančio tiesiogiai ar netiesiogiai vartoti alkoholį, t. y. nėra alkoholio reklamos buvimo fakto.

Nurodė, kad informacija nėra neteisinga ar klaidinanti pagal Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 11 punktą, kadangi joje pateikiami pripažįstami ir suprantami smulkiosios tautosakos žanrui priskiriami tekstai su ironišku požiūriu į alkoholio vartojimą.

Tvirtino, kad Departamentas informaciją vertino subjektyviai, vien lingvistiniu aiškinimu interpretavo frazes, neatsižvelgė nei į humoristinį su potekste turinį, nei į tikslą, t. y. nevertino jų pareiškėjo paaiškinime nurodytu aspektu – kaip šnekos tautosakos žanrui priskiriamų frazių, taip pat nevertino, kaip Bendrovės pateiktą žodinę ir vaizdinę informaciją vertina vidutinis vartotojas ir kaip ji veikia tą vartotoją, todėl Departamento pateikta užrašų ir vaizdų interpretacija nėra teisinga ir pagrįsta, o Nutarimas naikintinas.

Pažymėjo, kad Departamentas, atsižvelgęs į nustatytą atsakomybę švelninančią aplinkybę – pareiškėjas netrukdė tyrimui, skyrė minimalią AKĮ 34 straipsnyje 6 dalyje numatytą 10 000 Lt baudą. Tuo atveju, jei Nutarime pateiktos išvados būtų pripažintos teisingomis, pareiškėjas nurodė aplinkybes, kurios turėtų būti papildomai vertinamos ir skiriama mažesnė, nei įstatyme nustatytas minimumas, piniginė bauda, būtent tai, kad UAB „Senukų prekybos centras“ ant stalo indų (stikliukų ir jų rinkinių) pateikta informacija nėra sukėlusi jokių žalingų pasekmių, nuostolių ar žalos asmenims, prekių su minėtais užrašais ir atvaizdais likučiai iš karto po patikrinimo buvo pašalinti, pareiškėjo atstovai laiku ir tinkamai teikė informaciją, Departamento reikalaujamus dokumentus, atvyko į paskirtą posėdį bei teikė paaiškinimus, jokių sunkinančių aplinkybių nenustatyta, žemutinė paskirtos sankcijos riba yra pakankamai griežta, be to, iki šiol labai jaučiamos ekonominės krizės pasekmės didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje statybinėmis medžiagomis.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 59-67) paaiškino, kad pareiškėjas įmonei priklausančioje parduotuvėje, Ukmergės g. 244, Vilnius, indų skyriuje laiko ir parduoda prekes, skirtas alkoholiniams gėrimams gerti. Prekės įsigytos iš gamintojo Glasmark Spółka z ograniczoną adpowiedzialnością pagal 2011 m. balandžio 29 d. EB PVM sąskaitą faktūrą Nr. FUE/000042/11 ir 2010 m. lapkričio 30 d. EB PVM sąskaitą faktūrą Nr. FUE/000106/10.

Tvirtino, kad pareiškėjas skunde pateikė subjektyvų byloje esančių aplinkybių ir faktų vertinimą, kadangi Departamento tyrimo metu nustatytas aplinkybes traktuoja kaip pažeidimo sudėties eliminavimo elementus. Tokią Bendrovės poziciją vertino kaip pasirinktą gynybinę poziciją, siekiant išvengti kilusios atsakomybės.

Pažymėjo, kad materialinės teisės normų, sietinų su pareiškėjo padaryto pažeidimo fakto nustatymu, teisingą taikymą taip pat nulemia sąvokos „alkoholio reklama“, pateiktos Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, aiškinimas. 2010 m. kovo 9 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime administracinėje byloje Nr. A143-395/2010, nurodė, kad aiškinant Įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostatą teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo metodu, aiškinimas turi būti siejamas su Įstatymo 1 straipsnyje nurodyta šio įstatymo paskirtimi, įstatymo tikslu – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1998 m. liepos 9 d. nutarime yra pažymėjęs, kad alkoholio gamybai, importui, prekybai ar kitokiam realizavimui yra reikalingas ypatingas valstybinio reguliavimo režimas; 2004 m. sausio 26 d. nutarime konstatavo, kad alkoholio vartojimas gali turėti neigiamų padarinių fizinei, psichologinei ir socialinei asmenų, jų grupių ar net visuomenės būklei.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. vasario 13 d. nutarime taip pat pažymėjo, kad Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos problemų klasifikacijos dešimtojoje redakcijoje yra nurodyta, kad alkoholis ir tabakas yra psichoaktyviosios medžiagos, kurios gali padaryti somatinę žalą, sukelti ūminę intoksikaciją, priklausomybės sindromą, kitus žmogaus psichikos ir elgesio sutrikimus. 1977 m. Europos Bendrijos (toliau – ir EB) Komisijos Sveikatos ir saugos direktorato, Pasaulinės sveikatos organizacijos ir Tarptautinės alkoholio ir narkomanijos tarybos sudaryta ekspertų grupė pateikė išvadas, kad dėl toksinio efekto, kurį alkoholiniai gėrimai sukelia, EB Komisija neturi jų vertinti kaip įprastų maisto produktų ar šiaip gėrimų. Komisija kiek įmanoma skubiau turėtų peržiūrėti savo veiklą ekonomikos srityje, kad sumažintų didžiulę alkoholio vartojimo žalą sveikatai ir socialinei gerovei.

Atsakovas tvirtino, kad kritiškai turėtų būti vertinami pareiškėjo argumentai, jog prekės etiketėje nėra nurodyta konkreti alkoholinio gėrimo rūšis, kad stalo indų etiketėje lietuvių kalba buvo nurodytas prekės pavadinimas „Stikliukas“. Pagal Lietuvių kalbos žodyno elektroninio varianto I leidimą adresu www.lkz.lt (toliau – ir LKŽ), žodis „bokalas“ reiškia didelė taurė, stiklas alui ir kt. gerti, žodis „stiklelis“ reiškia mažą stiklinį indelį vynui ir kitokiems gėrimams gerti, taurelė. Be to, nustatyta, kad be pareiškėjo minimos etiketės lietuvių kalba, ant 6 vienetų stikliukų rinkinio taip pat yra pateikta vartotojams laisvai prieinama etiketė, kurioje nurodomas prekės pavadinimas „Stikliukai degtinei 25 ml“ (lenkų k.), o tai vertintina kaip konkretaus alkoholinio gėrimo (degtinės) nurodymas, skatinant įsigyti būtent jį. Taigi, vertinant minėtas prekes, jų apipavidalinimą bei mastelį, vidutinio vartotojo pagrįstu supratimu yra skirti būtent stipriesiems alkoholiniams gėrimams gerti.

Kritiškai vertino Bendrovės argumentus, kad reklama, pateikta ant bokaliukų ir stikliukų, nepažeidžia Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 4, 7, 9 punktų, kadangi šie stalo indai pateikia ironišką požiūrį į alkoholio vartojimą, kad jomis pašiepiamas alkoholį vartojantis žmogus, vaizduojamas antiherojus. Pažymejo, kad egzistuojant stipriai alkoholizmo kultūrai, patraukliai, teigiamai pateikiamas alkoholinių gėrimų vartojimas yra itin žalingas, kadangi labai gerai įsimenamas. Patarlės yra neįtikėtinai gajus žanras ir ne visose viešosiose informavimo srityse jas galima vartoti. Nagrinėjamu atveju, UAB „Senukų prekybos centras“ argumentas, kad frazės pateikia ironišką požiūrį į alkoholio vartojimą vertintini kaip nepagrįsti, subjektyvūs ir gynybinio pobūdžio. Departamentas alkoholinių gėrimų reklamą vertino per vidutinio vartotojo suvokimo prizmę, t. y. stalo indų užrašus alkoholinių gėrimų reklamos kontekste, aiškinantis žodžių atskiras reikšmes ir jų visumą, siekiant nustatyti, kokią žinutę alkoholinio gėrimo reklamos davėjas nori paskleisti vartotojams.

Pažymėjo, kad alkoholio reklamos bylose tik visuma aplinkybių gali įrodyti esant pažeidimą. Tai yra pabrėžęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2009 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-433/2009; 2009 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-80/2009; 2005 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-502/2005). Aptariami užrašai ir vaizdai vartojami kaip bendros alkoholio reklamos dalys, nukreiptos į tą patį tikslą – formuoti palankų įvaizdį, skatinti įsigyti ir vartoti alkoholinius gėrimus.

Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyno elektroninį variantą, adresu http://www.lki.lt/dlkz/ (toliau – ir DLKŽ), žodis „fizinis“ reiškia susijusį su kūnu, žodis „pagerėti“ reiškia atsigauti, pasitaisyti, pasveikti, žodžiai „gydyti“, „gyti“ reiškia gyti, sveikti, taisytis. Pagal minėtą reklamą („Į sveikatą!“, „Už Jūsų sveikatą ir Mūsų skrandį“, „Išgerkime už sveikatą, tų kurie ją dar turi“, „Išgerkime ant antros kojos, kad nešlubuotumėte!“) būtent vartojant alkoholinius gėrimus, skatinama pasitaisyti, pasveikti, gyti. Pagal LKŽ, žodis „sveikata“ reiškia organizmo būklę, kai normaliai veikia visi organai, bendrą organizmo būklę; žodžių junginys „į sveikatą“ reiškia linkėjimas užgeriant, išgėrimas su linkėjimu būti sveikam, gyvuoti. Vertinant reklaminių užrašų „Į sveikatą!“, „Už Jūsų sveikatą ir Mūsų skrandį“, „Išgerkime už sveikatą, tų kurie ją dar turi“ visumą, galima daryti išvadą, kad tik vartojant alkoholinius gėrimus galima pasitaisyti, pasveikti, kad bus pasiekta normali organizmo būklė, sveikata. Pagal LKŽ žodis „šlubuoti“ reiškia būti šlubam, raišuoti, sutrikti, sunegaluoti (apie organų funkcijas). Vertinant reklaminio užrašo „Išgerkime ant antros kojos, kad nešlubuotumėte!“ visumą, galima daryti išvadą, kad tik vartojant alkoholinius gėrimus pagerės žmogaus sveikata, t. y. žmogus nustos negaluoti. Taigi, užrašai „Į sveikatą!“; „Už Jūsų sveikatą ir Mūsų skrandį“; „Išgerkime už sveikatą, tų kurie ją dar turi“, „Išgerkime ant antros kojos, kad nešlubuotumėte!“ sieja alkoholio vartojimą su fizinės būklės pagerėjimu, su gydomosiomis savybėmis, o tokią reklamą draudžia Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 4, 7 punktų reikalavimai.

Pagal LKŽ žodis „saikingas“ reiškia turintis saiką nuosaikus, santūrus. Pagal minėtą reklamą („Tvarkingas žmogus išgeria iki dugno“, „Jaučiu pavojų, nes blaivėju“, „Išgerk stiklelį ir parodyk dugnelį“) būtent nesaikingas alkoholinių gėrimų vartojimas yra pateikiamas palankiai, teigiamai. Pagal LKŽ žodis „tvarkingas“ reiškia, kuris laikosi nusistovėjusių veikimo, elgesio normų, padorus, taupus ir panašiai; žodžių junginys „iki dugno“ reiškia labai, labai daug, be galo. Vertinant reklaminio užrašo „Tvarkingas žmogus išgeria iki dugno“ visumą galima padaryti išvadą, kad tik nesaikingai, labai daug alkoholio išgėręs žmogus visuomenėje bus laikomas padoriu, priimtinu, nusistovėjusioms normoms paklūstančiu žmogumi. Užrašas „Išgerk stiklelį ir parodyk dugnelį“ suponuoja būtinybę išgerti visą įpiltą į stiklelį tūrį ir tai įrodyti patikrinant, ar matosi dugnelis. Pagal LKŽ žodis „pavojus“ reiškia gresiančią nelaimę, žalą; žodis „blaivus“ reiškia negirtas, kuris aiškaus galvojimo. Vertinant reklaminio užrašo „Jaučiu pavojų, nes blaivėju“ visumą, galima padaryti išvadą, kad būnant blaiviu, negirtu ir aiškaus galvojimo yra nelaimė, žala, kurios galima išvengti, vartojant alkoholinius gėrimus. Taigi, užrašai „Tvarkingas Žmogus išgeria iki dugno“, „Jaučiu pavojų, nes blaivėju“, „Išgerk stiklelį ir parodyk dugnelį“ palankiai vaizduoja nesaikingą alkoholinių gėrimų vartojimą. Teigiamas emocijas sukelia alkoholio vartojimas, kadangi tik nesaikingai vartojant alkoholinius gėrimus žmogus gali pritapti visuomenėje, išvengti gresiančios žalos ar nelaimės. Tokią reklamą draudžia Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 9 punktas.

Remiantis aukščiau nurodytu aiškinimu, nepagrįstu laikytinas Bendrovės teiginys, kad šios frazės vidutiniam vartotojui akivaizdžiai leidžia suprasti, jog išgėręs iki dugno jis tikrai nebus tvarkingas, padorus visuomenės narys, kad blaivėdamas neatsidurs pavojuje, o išgėręs – taps sveikas, nešlubuos, jog yra pašiepiamas alkoholį vartojantis asmuo. Pareiškėjas, atvirkščiai nei Departamento išsami analizė, nepateikė jokių argumentų savo teiginiams pagrįsti, iš jų niekaip negalima spręsti, kodėl UAB „Senukų prekybos centras“ mano, kad pateiktais užrašais yra pašiepiamas alkoholį vartojantis asmuo, dėl to laikytina išimtinai gynybinio pobūdžio.

Manė, kad atmestini yra ir pareiškėjo argumentai, jog pateikta informacija negali daryti poveikio vartotojams renkantis ar įsigyjant konkretų gėrimą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 29 straipsnyje vartojamas žodis „siejanti“ reiškia, kad nebūtinai šios savybės turi būti nurodytos tiesiogiai. Įstatymo 29 straipsnyje aptarti alkoholio reklamos draudimai nėra ir negali būti suformuluoti absoliučiai konkretiems pažeidimų atvejams; jie draudžia visų rūšių alkoholio reklamą, kuri „sietina“ su kai kuria veikla ar savybėmis, nurodytomis Įstatymo 29 straipsnyje. Šiame straipsnyje aptartų draudžiamų alkoholio reklamos sričių sąrašas parodo, kad yra draudžiamas bet koks palankaus įvaizdžio formavimas, tiesiogiai ar netiesiogiai skatinantis vartoti alkoholį apskritai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-700/1999).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra ne kartą pažymėjęs apie Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto draudimo absoliutų pobūdį (2010 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-395/2010), taip pat pabrėžęs, kad juo draudžiamas ne tik skatinimas vartoti konkrečius alkoholio produktus, tačiau ir bet koks palankaus įvaizdžio formavimas, tiesiogiai ar netiesiogiai skatinantis vartoti alkoholį apskritai (2009 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1160/2009).

Manė, kad pareiškėjo pateikti straipsniai turi būti vertinami kritiškai. Aplinkybė, kad pateiktų straipsnių antraštėje naudojamas ginčijamas užrašas nepanaikina Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 4, 7, 9 punktų reikalavimų pažeidimo. Minėtuose straipsniuose skaitytojas gali susipažinti su autoriaus straipsnio pavadinimu perteikiama mintimi. Tuo tarpu ant prekių pateikiama reklama su užrašais su aptartomis frazėmis formuojamas palankus alkoholinių gėrimų įvaizdis, vartotojui galintis tiesiogiai ar netiesiogiai formuoti nuomonę, kad tarp alkoholio vartojimo ir atitinkamų savybių (pokyčių) egzistuoja ryšys, t. y. skatinama vartoti alkoholinius gėrimus siūlant pasitaisyti, pasveikti, pasijusti geriau, taip pat nurodant, kad būnant blaiviu kyla nelaimė, tik vartojantis alkoholinius gėrimus žmogus bus laikomas tvarkingu, padoriu. Be to, V. Toleikis straipsnyje „Išgerk stiklelį ir parodyk dugnelį“ tik patvirtina egzistuojančią problemą apie nesaikingą alkoholinių gėrimų vartojimą, ypač tarp nepilnamečių (abiturientų), imasi juos mokyti gėrimo kultūros, pateikia šešias gėrimo taisykles, kurių laikantis galima išvengti stipraus girtumo. Straipsnyje V. Toleikis teigia: „drįstu tvirtinti, kad didžioji dauguma lietuvių gerti ligi šiol nemoka <..> galime prisiminti senųjų epochų Lietuvos bajorių degtinės gėrimo varžybas, visokius „išgerk stiklelį ir parodyk dugnelį“ <...> Tačiau čia irgi ne viskas sklandu, daug vulgarumo, užspaustų emocijų provokavimo“.

Kritiškai vertintina UAB „Senukų prekybos centras“ argumentas, kad informacija nėra neteisinga ar klaidinanti pagal Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 11 punktą, kadangi joje pateikiami pripažįstami ir suprantami smulkiosios tautosakos žanrui priskiriami tekstai su ironišku požiūriu į alkoholio vartojimą. Klaidinanti reklama – reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. vasario 13 d. nutarime yra pažymėjęs, kad informacijos laisvė reiškia ne tik teisę informuoti (t. y. skleisti informaciją), bet ir teisę gauti informaciją. <...> Taigi informacijai (įskaitant reklamą) taikytinas tiesos reikalavimas.

Aukščiau minėti užrašai kartu su vaizdinių pateikimu yra alkoholio reklama, pateikianti neteisingą ir klaidinančią informaciją apie alkoholinius gėrimus. Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad reklama turi būti teisinga. Vieni iš teisingos reklamos požymių yra numatyti Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose, kuriuose teigiama, jog sprendžiant ar reklama klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus; šiuo atveju: 1) reklamoje pateikiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo jos naudojimo metu; 2) reklamoje pateikiama informacija yra neišsami, jeigu praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti.

Pažymėjo, kad pateikti užrašai ir stilizuotas reklamos apipavidalinimas yra vertinamas ne per smulkiosios tautosakos prizmę, kaip nurodo pareiškėjas, o kokia informacija yra pateikiama apie alkoholinius gėrimus iš esmės. Darė išvadą, kad pateikiami užrašai ir vaizdai yra klaidinanti ir neteisinga reklama, kadangi negalima patvirtinti pateiktos informacijos, kad alkoholinių gėrimų vartojimas gerina fizinę ir psichinę būklę, kaip teisingos, kad vartojant alkoholinius gėrimus atpalaiduojama fizinė ir psichinė žmogaus sistema. Konstatuotina, kad ant aptartų indų pateikta reklaminė informacija yra neadekvati alkoholinio gėrimo poveikiui žmogaus organizmui. Minėta informacija, siejanti alkoholinių gėrimų vartojimą su fizinės būklės pagerėjimu, gydomosiomis savybėmis, palankiai vaizduoja nesaikingo alkoholinių gėrimų vartojimą, yra neteisinga ir klaidinanti Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 4, 7, 9 punktų prasme. Tokia informacija neatitinka teisingos reklamos reikalavimų.

Visuotinai pripažįstama, kad alkoholio vartojimas kenkia žmonių sveikatai. Bet kokio alkoholinio gėrimo kiekio patekimas į organizmą toksikologine prasme jau yra apsinuodijimas, alkoholis slopina visų audinių ir organų gyvybinius procesus, net mažos jo dozės mažina fizinį ir psichinį žmogaus pajėgumą, nekenksmingo alkoholio kiekio nėra. Tai patvirtino ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. sausio 26 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad alkoholio vartojimas gali turėti neigiamų padarinių fizinei, psichologinei ir socialinei asmenų, jų grupių ar net visuomenės būklei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad informacijoje nei karto neužsiminta apie alkoholio žalą sveikatai, tuo tarpu žalingas alkoholio poveikis žmogaus organizmui „yra visuotinai pripažintas faktas, todėl teiginiai, leidžiantys suprasti, kad alkoholio vartojimas turi minėtą teigiamą poveikį žmogaus savijautai, nuotaikai, fizinei būklei ir net gali padėti išspręsti tam tikras problemas, yra vertintini kaip klaidinanti reklama minėtų Įstatymo nuostatų prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822 -2716/2011).

Pažymėjo, kad Departamento darbuotojų surinkta medžiaga pagrindžia pareiškėjo padarytą administracinės teisės pažeidimą. Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies reikalavimas yra išreikštas imperatyvia teisės norma ir iš esmės nereikalauja, kad, nustatant Įstatymo pažeidimą, būtų atliekamos papildomos apklausos ar tyrimai. Departamento darbuotojai yra kompetentingi specialistai, kurie turi teisę ir pareigą tyrimo metu įvertinti galimą Įstatymo pažeidimą. Valstybė negali toleruoti ūkio subjekto veiksmų, kurie neužtikrina itin žalingos, neigiamą poveikį darančios informacijos apie alkoholinius gėrimus sklaidos, žinodami, kad viena ar kita informacija tikrai betarpiškai pasieks visuomenę.

Be to, Departamento poziciją tik patvirtina Vilniaus miesto savivaldybės administracijos švietimo departamento Vilniaus miesto psichologinės pedagoginės tarnybos direktorės Romos Vidos Pivorienės 2011 m. rugsėjo 9 d. raštas Nr. SD1-17-35 „Dėl prekių piešinių ir užrašų vertinimo“, kuriame sutinkama, kad užrašai ant prekių pateikia klaidingą informaciją apie alkoholinius gėrimus, taip pat prisideda prie neteisingos nuostatos į alkoholį ir sveikatos gyvensenos formavimo. R. V. Pivorienė pažymi, kad tokie užrašai labiausiai žalingi vaikams ir jaunimui.

Atsakovas nurodė, kad materialinės teisės normos, sietinos su pareiškėjo padaryto pažeidimo fakto nustatymu, teisingą taikymą nulemia tinkamo ūkio subjekto nustatymas. Ši nuostata yra specialus Įstatymo draudimas, taikomas visiems ūkio subjektams. Departamento darbuotojams 2011 m. birželio 20 d. patikrinimo metu pareiškėjo atstovų buvo pateikta licencija Nr. 37P verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, išduota 2006 m. rugsėjo 22 d. Asmenys, nuo kurių valios priklauso vartotojų galimybė prieinamai gauti draudžiamą alkoholinio reklamą, yra nurodytos Įstatymo nuostatos veikimo, o tuo pačiu numatytos už šios nuostatos pažeidimą atsakomybės tinkami subjektai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo iniciatyva laikė ir pardavė „bokaliukus“ ir „stikliukus“, tokiu būdu pažeidė Įstatymo reikalavimus.

Nurodytų užrašų turinys, siejantis minėtas savybes su alkoholio vartojimu, skatina informacijos vartotojus elgtis tam tikru būdu, įsigyti tam tikrus produktus ir juos vartoti, kas atitinka alkoholio reklamos apibrėžimą ir yra pripažintina draudžiama alkoholio reklama.

Pažymėjo, kad Departamento pozicija neprieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai (2011 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822 -2716/2011; 2011 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-213/2011; 2010 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-395/2010; 2009 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1160/2009; 2007 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-586/2007).

Tvirtino, kad Departamentas, priimdamas Nutarimą, vadovavosi teisingumo ir protingumo principais, skirta bauda yra individualizuota atsižvelgiant į lengvinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį. Departamentas savo kompetencijos ribose skyrė minimalią baudą, todėl nėra pagrindo teigti, kad skirta bauda yra per didelė padarytam pažeidimui. Nutarime konstatuota, kad įmonė Įstatymo pažeidimo nustatymui ir tyrimui nekliudė, pažeidimą padarė pirmą kartą, tai vertintina kaip lengvinanti aplinkybė skiriant baudą – baudos dydį mažinant nuo baudos vidurkio link minimumo. Departamento duomenimis, pareiškėjo bendroji metinė 2010 m. apyvarta buvo 776 495 123 Lt., todėl baudos mažinimas neatitiktų paskirtos ekonominės sankcijos paskirties. Be to, UAB „Senukų prekybos centras“ yra vienas didžiausių ir seniai įkurtas ūkio subjektas, kurio priklausančiose parduotuvėse lankosi visų amžiaus asmenų grupės, ypač nepilnamečiai, šiuo atveju formuojantis palankų alkoholinių gėrimo vartojimo įvaizdį. Manė, kad negali būti laikomas pagrįstu pareiškėjo argumentas, kad alkoholio reklama nėra sukėlusi jokių žalingų pasekmių, kadangi nustatyti buvus Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies pažeidimą, užtenka nustatyti faktą, nelaukiant kol atsiras žalingi padariniai. Skirta ekonominė sankcija nelaikytina akivaizdžiai neteisinga, atsižvelgiant į tai, kokias vertybes saugo Įstatymas ir ypač teisės normos, kurių pagrindu skirta ginčijama ekonominė sankcija.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Senukų prekybos centras“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas padarė išvadą, kad Departamentas alkoholinių gėrimų reklamą per vidutinio vartotojo suvokimo prizmę vertino teisingai. Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, laikoma, jog vartotojai susidaro nuomonę apie reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą, reklamos išsamumą ir reklamos pateikimo būdą ar formą ir priima tokius sprendimus, kurių galima tikėtis iš vidutinio vartotojo. Remiantis Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalimi, vidutinis vartotojas turi būti suvokiamas kaip vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius. Tokia vidutinio vartotojo samprata formuojama ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje (1998 m. liepos 16 d. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimas GUT Springenheine (C-210/96, Rink., p. I-004657)) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-997/2008; 2011 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2716/2011). Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, protingai atidus ir apdairus vartotojas neturėtų būti tapatinamas su įtariu bei nepasitikinčiu reklamos davėjo skleidžiama informacija vartotoju (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-997/2008).

Teismas konstatavo, kad visi Nutarime nurodyti pažeidimai nustatyti pagrįstai, jie Nutarime yra pagrįsti ir aiškinami teisingai, teisingai aiškinamos ir teisės aktų nuostatos, dėl to, kas laikytina reklama, kas laikytina klaidinančia reklama, todėl teismas sutiko su visais Nutarimo motyvais ir pažeidimų teisiniu kvalifikavimu.

Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies reikalavimas yra išreikštas imperatyvia teisės norma ir iš esmės nereikalauja, kad nustatant Įstatymo pažeidimą, būtų atliekamos papildomos apklausos ar tyrimai. Departamento darbuotojai yra kompetentingi specialistai, kurie turi teisę ir pareigą tyrimo metu įvertinti galimą AKĮ pažeidimą, todėl pareiškėjo teiginys, kad Departamentas, negavęs atsakymų iš keturių institucijų, o iš gautų nepagrįstai rėmėsi tik viena jam palankia išvada, atmestas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgiant į skundžiamo Nutarimo turinį ir jo esmę, padaryta išvada, kad pareiškėjo skundo argumentai, jog Nutarime nėra nustatyta, kodėl pateikta informacija yra neteisinga ir klaidinanti, laikyti visiškai nepagrįstais. Nutarime kiekvienu atveju paaiškinta, kodėl reklama yra klaidinanti, kaip būtent dėl nurodytų aplinkybių ji gali paveikti vartotojų ekonominį elgesį.

Pareiškėjas nurodė, kad nevykdo didmeninės ir (ar) mažmeninės prekybos stipriaisiais alkoholiniais gėrimais, tačiau UAB „Senukų prekybos centras“ savo iniciatyva laikė ir pardavė minėtas prekes, t. y. pateikė draudžiamą alkoholio reklamą ir tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimus. Be to, departamento darbuotojas 2011 m. birželio 20 d. patikrinimo metu nustatė, kad UAB „Senukų prekybos centras“ turi mažmeninės prekybos licenciją prekiauti alkoholiniais gėrimais (b. l. 75), todėl teismas darė išvadą, kad stikliukų ir bokaliukų pardavimas turi tiesioginę sąsają su licencija verstis alkoholinių gėrimų mažmenine prekyba.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jų teisinis įvertinimas patvirtino, kad nagrinėjamu atveju yra abu draudžiamos reklamos elementai: pareiškėjo paskleistomis frazėmis siekiama daryti poveikį vartotojų pasirinkimui ir nurodytos frazės yra susijusios su pareiškėjo komercine veikla. Informacijos pateikimas ant pareiškėjo indų, skyriuje laikomų ir parduodamų prekių, yra viešai skleidžiama informacija, o pripažintos draudžiama alkoholio reklamos pateikimas yra draudžiamas ir už jį gali būti taikomos ekonominės sankcijos pagal Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymą.

Pagal Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 6 dalį už šio įstatymo 29 straipsnio reikalavimų nesilaikymą juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai bei atstovybės baudžiami nuo dešimties tūkstančių litų iki penkiasdešimties tūkstančių litų bauda. Konkretus skiriamos baudos dydis nustatomas atsižvelgus į šio įstatymo 34 straipsnio 8 ir 9 dalyse nurodytas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Įstatymo 34 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas arba didinimas motyvuojamas institucijos, skiriančios baudą už šiame įstatyme nustatytų reikalavimų nesilaikymą, nutarime. Šiuo atveju UAB „Senukų prekybos centras“ už minėto pažeidimo padarymą buvo skirta minimalaus dydžio – 10 000 Lt bauda, nes buvo atsižvelgta į pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y. kad Bendrovė pažeidimo nustatymui ir tyrimui netrukdė, pažeidimą padarė pirmą kartą. Teismas sutiko ir su Departamento išvada, kad pareiškėjo teiginys, jog nagrinėjamu atveju neatsirado žalingų pasekmių, neturi reikšmės skiriant nuobaudą. Byloje taikytini įstatymai, reglamentuojantys reklamos draudimo pažeidimo kvalifikavimą, jokių pasekmių nereikalauja, kadangi minėto pažeidimo sudėtis teisės doktrinoje vadinama formaliąja pažeidimo sudėtimi, kurios konstatavimui jokios pasekmės reikšmės neturi. Įstatymas draudžia tokį elgesį patį savaime dėl to, jog įstatymų leidėjas pripažino, kad toks elgesys sukelia visuomenei neigiamas pasekmes.

Jokių išimtinių aplinkybių, kodėl būtina skirti mažesnę piniginę baudą nei Įstatymo 34 straipsnio 2, 3, 4, 5 ir 6 dalyse nustatytos minimalios piniginės baudos, Bendrovė teismui nenurodė, teisme tokios aplinkybės taip pat nebuvo nustatytos. Pareiškėjo pozicija, kad jo pateikta informacija nėra neteisinga ar klaidinanti, nes joje pateikiami pripažįstami ir suprantami smulkiosios tautosakos žanrui priskiriami tekstai su ironišku požiūriu į alkoholio vartojimą ir kad vidutinis vartotojas gali tokią informaciją įvertinti kritiškai ir ja netikėti, leido teismui daryti išvadą, kad UAB „Senukų prekybos centras“ iš esmės draudžiamos veiklos neatsisako, nesuvokia, kad tokia veikla yra prieštaraujanti įstatymo nuostatoms. Todėl darė išvadą, kad paskirta minimali 10 000 Lt piniginė bauda Bendrovei nėra per didelė, ji proporcinga padarytam pažeidimui ir teisinga, todėl, teismo vertinimu, dar mažinti baudą nėra jokio pagrindo. Be to, UAB „Senukų prekybos centras“ nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog nurodyta baudos suma pareiškėjui yra nepakeliama finansinė našta.

III. Pareiškėjas UAB „Senukų prekybos centras“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą.

Apeliaciniame skunde (b. l. 145-149) iš esmės nurodomi tie patys argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodoma, kad:

1. Departamento Nutarime pateikta vaizdinės ir žodinės informacijos interpretacija nėra teisinga ir pagrįsta, nes Departamentas pagal žodyną išnagrinėjo lingvistinę atskirų frazių žodžių reikšmę, bet neatsižvelgė į frazių pateikimo formą ir būdą ir visiškai nepagrįstai priežastiniu ryšiu susiejo frazes „Į sveikatą“, „Už Jūsų sveikatą ir mūsų skrandį“, „Išgerkime už sveikatą tų, kurie ją dar turi“, „Išgerkime ant antros kojos, kad nešlubuotumėte“ su alkoholio vartojimu ir tokiomis pozityviomis emocijomis kaip fizinės būklės pagerėjimu, stimuliuojamosiomis, raminamosiomis ir kitomis gydomosiomis savybėmis (AKĮ 29 str. 1 d. 4, 7 p.), o frazes „Tvarkingas žmogus išgeria iki dugno“, „Jaučiu pavojų, nes blaivėju“, „Išgerk stiklelį ir parodyk dugnelį“ – su nesaikingu alkoholinių gėrimų vartojimu (AKĮ 29 str. 1 d. 9 p.).

2. Teismas nepasisakė ir netyrė pareiškėjo pateiktų į bylą – doc. D. Zaikauskienės straipsnio „Nauji metai – nauji lapai. Šiuolaikinės patarlių raidos tendencijos“, taip pat įrodymų iš Lietuvių kultūros šaltinių elektroninio sąvado ir nevertino kaip ginčo teiginius interpretavo pareiškėjas, t. y., kad ant stalo indų (stikliukų ir jų rinkinių) pateiktos frazės ir pavaizduoti pajuokiamieji piešiniai su sąmoningai iškraipytais būdingais bruožais neformuoja palankaus įvaizdžio, skatinančio tiesiogiai ar netiesiogiai vartoti alkoholį. Informacija (frazės) yra folkloro ar folklorui artimi tekstai. Departamentas, Nutarime išdėstydamas nuo konteksto visiškai atsietą lingvistinę atskirų frazių žodžių reikšmę, neobjektyviai ir neteisingai interpretavo frazių tekstus ir vaizdus, priskirdamas jiems reikšmes, kurių informacijoje ant stalo indų (stikliukų ir jų rinkinių) de facto net nėra.

3. Teismas sutiko su Departamento pozicija, jog vertinant informaciją svarbus eilinio vartotojo požiūris, frazių vertinimas vidutinio vartotojo akimis, tačiau visiškai nevertino ginčo teiginių iš vidutinio vartotojo pozicijų, o Departamentas alkoholinių gėrimų reklamą vertino ne per vidutinio vartotojo suvokimo prizmę, o aiškinantis žodžių atskiras reikšmes pagal lietuvių kalbos žodyną, siekiant nustatyti, kokią žinutę alkoholinio gėrimo reklamos davėjas nori paskleisti vartotojams. Šiuo atveju nei Departamentas, nei teismas nevertino ir neanalizavo, kokias asociacijas ginčo teiginiai sukeltų vartotojui, ir todėl objektyviai nenustatė, kad informacijoje kandžiai, pajuokiamai, su aštria ironija, pašiepimu vartojamos frazės tiesiogiai sieja alkoholio vartojimą su teigiamu poveikiu, kad būtent taip, kaip vaizdinę ir žodinę informaciją vertina Departamentas, ją suvoktų ir vidutinis vartotojas ir kaip tokie teiginiai galėjo paveikti vartotojo ekonominį elgesį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. A444-2198/2011).

Vidutinis vartotojas neturi tam tikros srities ekspertui būdingų žinių (juo labiau nevertina frazių reikšmės pažodžiui, pasitelkęs žodyną), bet paprastai vartotojas turi pakankamai žinių ir reikiamos patirties, kad galėtų suvokti, jog ant bokaliuko su ąsele pateiktas stilizuotas, pašiepiantis tam tikrų žmogaus veido bruožų piešinys su butelį laikančia ranka ir stilizuotas, pašiepiantis geriančio iš butelio žmogaus veido piešinys, po piešiniu pateiktas užrašas „Į sveikatą“, niekaip nesusijęs su fizinės būklės pagerėjimu ar gydomosiomis savybėmis.

Remiantis vartotojo supratimu, šie užrašai yra fragmentas liaudies dainos, patarlės ir/ar priežodžių, kurie visuotinai žinomi ir naudojami liaudies žodinėje tradicijoje. Visiškai akivaizdu, kad joks informuotas, protingai atidus ir apdairus žmogus minėtų žodinės tradicijos elementų (be kita ko Departamentas pripažino, jog patarlės yra gajus žanras) ir pašiepiančių piešinių, kuriais vaizduojami neigiami visuomenės gyvenimo reiškiniai, žmogaus ydos, negali suvokti taip, neva alkoholio produktai ir jų vartojimas suteiks jam atitinkamų pageidaujamų savybių, pagerins jo sveikatą, garantuos socialinę sėkmę, gerins fizinę būklę, žmogus nustos šlubuoti, juos vartodamas jis taps tvarkingas, padorus, o jeigu bus blaivus – jam kils grėsmė.

4. AKĮ 29 straipsnio 1 dalyje aptarti alkoholio reklamos draudimai nėra ir negali būti suformuluoti konkretiems pažeidimų atvejams. Kiekvienu atveju turi būti tiriami neatsiejamai vienas nuo kito abu reklamos elementai, įvertinant visas turinčias reikšmės aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 21 d. nutartis byloje Nr. A822-1079/2011). Teismas netyrė ir nevertino pareiškėjo į bylą pateiktos stalo indų (stikliukų ir jų rinkinių), gautų pagal EB PVM sąskaitą faktūrą Nr. FUE/000106/10, kainų etiketės lietuvių kalba, kurioje buvo nurodęs prekės pavadinimą „Stikliukas“ be jokios konkrečios rūšies alkoholinio gėrimo etiketėje ir padarė neteisingą išvadą, jog stikliukų ir bokaliukų pardavimas turi tiesioginę sąsają su licencija verstis alkoholinių gėrimų mažmenine prekyba. Prekių etiketės, ant kurių net nebuvo nurodyta konkreti alkoholinio gėrimo rūšis, nesuteikia pagrindo tai vertinti kaip konkrečios rūšies alkoholinio gėrimo (degtinės) nurodymą, kuriuo skatinama įsigyti būtent šį alkoholinį gėrimą (degtinę), kaip tai įvertino Departamentas. Pareiškėjas, prekiaudamas statybinėmis medžiagomis, vidaus apdailos prekėmis ir medžiagomis, įrankiais, buitine technika, sodui-daržui skirtomis prekėmis, namų apyvokos prekėmis, nėra suinteresuotas alkoholio produktų pardavimo skatinimu, nes nevykdo prekybos stipriaisiais alkoholiniais gėrimais, o pateikta informacija ant stalo indų neatneša materialinės naudos įmonei. Atsižvelgiant į tai, ant indų esantys užrašai nelaikytini alkoholio reklama.

5. Pareiškėjas į bylą pateikė Ekspertų grupės prie žurnalistų etikos inspektoriaus išvadą, kurioje konstatuojama, kad negalima teigti, jog prekių piešiniai ir užrašuose paskelbta informacija skatina alkoholio vartojimą, tačiau dėl šios išvados teismas nepasisakė ir jos nevertino. Teismas taip pat nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus, kad Departamentas, negavęs atsakymų iš keturių institucijų, o iš gautų rėmėsi tik viena, jam palankia. Tačiau pats Departamentas tyrimo metu, siekdamas įvertinti, ar prekės su vaizdiniais neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams, išsiuntė užklausas (įskaitant ir užklausą Žurnalistų etikos inspektoriui). Tai reiškia, kad Departamento darbuotojai negalėjo besąlygiškai ir vienareikšmiškai nustatyti, ar žodinė ir vaizdinė informacija yra draudžiama alkoholio reklama. Pažymėtina, kad byloje esanti doc. dr. A. Laurinavičiaus išvada, kurioje nurodoma, kad negalima vienareikšmiškai teigti, jog aptariami užrašai ant stalo indų prieštarauja įstatymo nuostatoms, nes tai yra žodinėje tradicijoje vartojami posakiai, bei Ekspertų grupės prie žurnalistų etikos inspektoriaus išvada, kurioje konstatuota, jog prekių piešiniuose paskelbta informacija pateikiama humoristine forma, o užrašai neskatina vartoti alkoholio produktus, nebuvo palankios Departamentui, todėl ir nevertintos. Teismas į tai neatsižvelgė ir nevertino aplinkybių, jog doc. dr. A. Laurinavičiaus ir Ekspertų grupės prie žurnalistų etikos inspektoriaus raštai yra nešališka nuomonė.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 165-171) nurodomi tie patys argumentai, kaip ir atsiliepime pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodoma, kad:

1. Kritiškai vertintini pareiškėjo teiginiai, kad jis nevykdo prekybos stipriaisiais alkoholiniais gėrimai, o pateikta informacija ant stalo indų jam neatneša materialinės naudos. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo paskleistomis frazėmis siekiama daryti poveikį vartotojų pasirinkimui ir nurodytos frazės yra susijusios su pareiškėjo komercine nauda. Informacijos pateikimas ant pareiškėjo indų skyriuje laikomų ir parduodamų prekių yra viešai skleidžiama informacija, o pripažintos draudžiama alkoholio reklamos pateikimas yra draudžiamas ir už jį gali būti taikomos ekonominės sankcijos. Taigi, pareiškėjas už padarytus Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 4, 7, 9, 11 punktų reikalavimų pažeidimus yra tinkamas atsakomybėn traukiamas ūkio subjektas.

2. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad „šis Nutarimo paaiškinimas pagrindžia visų nagrinėjamų frazių neatitikimą tiesios reikalavimui. Alkoholio poveikis žmogaus organizmui gali būti vertinamas tik kaip neigiamas jo sveikatai“. Pateiktose frazėse esančia informacija, siekiama daryti poveikį vartotojų pasirinkimams, susijusiems su alkoholio produktų vartojimu. Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnyje vartojamas žodis „siejanti“ reiškia, kad nebūtinai šios savybės turi būti nurodytos tiesiogiai. Šiame straipsnyje aptarti alkoholio reklamos draudimai nėra ir negali būti suformuluoti absoliučiai konkretiems pažeidimų atvejams; jie draudžia visų rūšių alkoholio reklamą, kuri „sietina“ su kai kuria veikla ar savybėmis, nurodytomis Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnyje. Šiame straipsnyje aptartų draudžiamų alkoholio reklamos sričių sąrašas parodo, kad yra draudžiamas bet koks palankaus įvaizdžio formavimas, tiesiogiai ar netiesiogiai skatinantis vartoti alkoholį apskritai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-700/1999).

3. Aplinkybė, kad pareiškėjas laikosi kitokio požiūrio į ginčo dalyką (frazėse pateikta informacija parodo ironišką požiūrį į alkoholio vartojimą, kad jomis pašiepiamas alkoholį vartojantis asmuo) nei Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, savaime dar nereiškia, kad teismo sprendimas yra naikintinas. Pateiktos frazės ir stilizuotas reklamos apipavidalinimas yra vertinamas pagal tai, kokia informacija yra pateikiama apie alkoholinius gėrimus iš esmės. Pabrėžtina, kad vidutinis vartotojas reklamą vertina pagal tai, ką reklamoje akivaizdžiai mato ir supranta, bei kokias momentines asociacijas jam kelia matomi vaizdiniai. Šiuo atveju, vidutiniam vartotojui yra palikta interpretacijos laisvė, kuri konkrečiam asmeniui (jų grupei) tiesiogiai ar netiesiogiai yra siejama su alkoholio vartojimu. Pati ironija, kuria remiasi pareiškėjas, ginčo frazėse taip pat nėra pakankamai aiškiai atskleista ir tai sudaro akivaizdžias prielaidas dviprasmiškam reklamos interpretavimui. Be to, frazėse, anot pareiškėjo, naudojama ironija, nepanaikina Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo sudėties. Valstybė negali toleruoti ūkio subjekto veiksmų, kurie neužtikrina itin žalingos, neigiamą poveikį darančios informacijos apie alkoholinius gėrimus sklaidos, žinodami, kad viena ar kita informacija tikrai betarpiškai pasiekia asmenį. Akcentuotina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, kada ne tik konkrečios frazės, bet ir jų visuma su papildomais tą reklamą sustiprinančias vaizdais, yra pripažįstama kaip pažeidžianti Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A52-987/2009; byloje Nr. A502-1062/2009; 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A261-1020/2009; 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A502-1062/2009). Taigi, Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimui nustatyti užtenka, kad pačios frazės būtų palankios ir skatinančios vartoti alkoholinius gėrimus, net neišskiriant konkrečios frazės, todėl atmestini pareiškėjo teiginiai, kad frazės dėl savo šmaikštumo atspindi ironišką požiūrį į alkoholio vartojimą, kad jomis pašiepiamas alkoholį vartojantis asmuo.

4. Patarlės itin gajus žanras ir ne visose viešosiose informavimo srityse jas galima naudoti. Pareiškėjas nenurodė nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde jokių argumentų savo teiginiams pagrįsti, kad ant stalo indų pateiktos visuotinai žinomos ir suprantamos frazės, iš kurių jokiomis aplinkybėmis negalima padaryti išvados, kad nesaikingai, labai daug alkoholio išgėręs žmogus visuomenėje būtų laikomas padoriu, priimtinu, nusistovėjusioms normoms paklūstančiu žmogumi ir kt. Akivaizdu, kad Apeliantas bet kokiomis priemonėmis siekia išvengti jam gresiančios atsakomybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2011 m. spalio 13 d. nutarimo, kuriuo UAB „Senukų prekybos centras“ paskirta 10 000 litų bauda už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 4, 7, 9 ir 11 punktų pažeidimus. Šiuo nutarimu draudžiama alkoholio reklama pripažinta ant pareiškėjo parduotuvėje, indų skyriuje, laikytų ir parduotų prekių, skirtų alkoholiniams gėrimams gerti, esantys atitinkami užrašai: „Į sveikatą“, „Už Jūsų sveikatą ir Mūsų skrandį“, „Išgerkime už sveikatą tų, kurie ją dar turi“, „Išgerkime ant antros kojos, kad nešlubuotumėte“, „Tvarkingas žmogus išgeria iki dugno“, „Jaučiu pavojų, nes blaivėju“, „Išgerk stiklelį ir parodyk dugnelį“.

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde ginčija šių užrašų reklaminį pobūdį ir nesutinka su jam skirta ekonomine sankcija.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo (1997 m. vasario 13 d. ir 2004 m. sausio 26 d. nutarimus) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (žr., pavyzdžiui, 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje A63-1586/2008; 2009 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1160/2009, 2009 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1003/2009, 2010 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-395/2010, 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-717/2010) praktiką ir aiškindama Alkoholio kontrolės įstatyme pateiktą alkoholio reklamos sąvoką lingvistiniu, sisteminiu ir teleologiniu (atsižvelgiant į minėto įstatymo 1 straipsnyje nurodytą įstatymo paskirtį ir 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą „alkoholio kontrolės“ sąvoką) metodais, konstatuoja, kad alkoholio reklamos sąvoką sudaro du elementai: informacijos, skatinančios įsigyti ar vartoti alkoholio produktus, skleidimas, ir tokios informacijos sąsajos su įmonių komercine, ūkine ir finansine veikla. Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, jog vertinant, ar tam tikra informacija yra alkoholio reklama, turi būti nustatyta, ar atitinkama informacija siekiama daryti poveikį vartotojų pasirinkimui, susijusiam su alkoholio produktų vartojimu (žr., pavyzdžiui, 2004 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-604/2004). Aiškindamas AKĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą alkoholio reklamos draudimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs apie jame įtvirtinto draudimo absoliutų pobūdį (žr., pavyzdžiui, 2010 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-395/2010), taip pat pabrėžęs, kad juo draudžiamas ne tik skatinimas vartoti konkrečius alkoholio produktus, tačiau ir bet koks palankaus įvaizdžio formavimas, tiesiogiai ar netiesiogiai skatinantis vartoti alkoholį apskritai (žr., pavyzdžiui, 2009 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1160/2009). Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatant, ar konkrečiu atveju ginčo teiginiai sudaro alkoholio reklamą, reikia atsižvelgti į šių teiginių pateikimo būdą ir formą, jų galimą poveikį vartotojui, t. y. kaip šiuos teiginius galėjo suprasti vidutinis vartotojas.

Vidutinio vartotojo samprata pateikiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pagal kurią vidutinis vartotojas suprantamas kaip tam tikras standartas, hipotetinis visų vartotojų (ar tam tikros vartotojų grupės) vidurkis, kuriuo remiantis vertinama, ar pateikta informacija, atsižvelgiant į jos turinį bei pateikimo aplinkybes, gali klaidinti vidutinį vartotoją ir paveikti jo ekonominį elgesį. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje „vidutinis vartotojas“ bendrąja prasme reiškia protingai gerai informuotą, protingai atidų ir apdairų vartotoją (1998 m. liepos 16 d. sprendimas Gut Springenheide and Tusky C-210/96, Rink. p. I-4657, 31 punktas; 2000 m. sausio 13 d. sprendimas Estee Lauder C-220/98, Rink. p. I-117, 27 punktas; 2001 m. spalio 25 d. Sprendimas Toshiba Europe C-112/99, Rink. p. I-7945, 52 punktas; 2002 m. spalio 24 d. sprendimas Linhart C-99/01, Rink. p. I-9375, 31 punktas; 2003 m. balandžio 8 d. sprendimas P. A. C-44/01, Rink. p. I-3095, 55 punktas; kt.). Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje vidutinis vartotojas apibrėžiamas kaip vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius. Vidutinio vartotojo atidumo laipsnis konkrečiomis prekių ar paslaugų savybėmis gali būti skirtingas, atsižvelgiant į tam tikras prekių ar paslaugų rūšis ar kategorijas, tačiau ekonominis vidutinio vartotojo elgesys paprastai siejamas su bendru įspūdžiu apie prekę ar paslaugą, jos savybes, kainą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartyje civilinėje byloje V. P. v. UAB „Tez Tour“, Nr. 3K-3-201/2010). Vidutinio vartotojo samprata taip pat pateikiama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis byloje Nr. A556-997/2008).

Teisėjų kolegija sutinka tiek su pirmosios instancijos teismo, tiek su atsakovo pozicija, kad ant pareiškėjo parduodamų indų (konkrečiai – stikliukų ir bokaliukų) pateiktos frazės yra reklama, kadangi jos skatina vartotojus pirkti ir vartoti alkoholinius gėrimus apskritai. Nors nei ant pačių indų, nei ant šių indų etikečių nėra nurodoma konkreti alkoholinio gėrimo rūšis, tačiau iš indų rūšies – stikliukai, bokaliukai, akivaizdu, kad jie skirti tik tam tikros rūšies alkoholiniams gėrimams gerti. Be to, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas 2011 m. birželio 20 d. patikrinimo metu nustatė, kad UAB „Senukų prekybos centras“ turi mažmeninės prekybos licenciją prekiauti alkoholiniais gėrimais (b. l. 75), todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad stikliukų ir bokaliukų pardavimas turi tiesioginę sąsają su licencija verstis alkoholinių gėrimų mažmenine prekyba.

Taip pat akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog ginčo frazėmis formuojamas palankus alkoholinių gėrimų įvaizdis. Pateikti užrašai ir stilizuotas reklamos apipavidalinimas negali būti vertinamas per tautosakos prizmę, o turi būti vertinamas pagal tai, kokia informacija yra pateikiama apie alkoholinius gėrimus iš esmės. Ant pareiškėjo parduodamų indų esančia žodine informacija siekiama daryti poveikį vartotojų pasirinkimams, susijusiems su alkoholio produktų vartojimu, skatinama pirkti alkoholinius gėrimus, kadangi neva jie suteikia atitinkamų pageidaujamų savybių, pagerina sveikatą, garantuoja socialinę sėkmę, gerina fizinę būklę, taip pat nurodant, kad tik vartojantis alkoholinius gėrimus žmogus laikomas tvarkingu, padoriu, būnant blaiviu kyla nelaimės. Tai akivaizdu iš pačių vartojamų frazių:

„Į sveikatą“, „Už Jūsų sveikatą ir Mūsų skrandį“, „Išgerkime už sveikatą tų, kurie ją dar turi“, „Išgerkime ant antros kojos, kad nešlubuotumėte“, „Tvarkingas žmogus išgeria iki dugno“, „Jaučiu pavojų, nes blaivėju“, „Išgerk stiklelį ir parodyk dugnelį“, todėl jos laikytinos draudžiama reklama Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies prasme. Taip pat pažymėtina, kad 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1924/2006 dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą, kuris pagal šio reglamento 1 straipsnio 2 dalį yra taikomas teiginiams apie maistingumą ir sveikatingumą, skelbiamiems maisto produktų, skirtų galutiniam vartotojui, komerciniuose pranešimuose – ženklinime, pateikime ar reklamoje (pagal 2002 m. sausio 28 d.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002 nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras, 2 straipsnį maisto produktams priskiriami taip pat ir alkoholio produktai), 4 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas daugiau kaip 1,2 tūrio proc. alkoholio turintiems gėrimams pateikti teiginius apie sveikatingumą. Šis draudimas taikomas, nepaisant šių teiginių mokslinio pagrįstumo bei aplinkybių, kad tokius teiginius vartojantys maisto verslo operatoriai gali ir sugeba juos pagrįsti.

Pagal šio reglamento 2 straipsnio 2 dalies 5 punktą „teiginys apie sveikatingumą“ – teiginys, kuriuo tiesiogiai ar netiesiogiai teigiama ar užsimenama, kad esama ryšio tarp maisto produkto kategorijos, maisto produkto ar vienos jo sudedamųjų dalių ir sveikatos. Teisėjų kolegija pastebi, kad AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 7 punktu draudžiama reklama, apimanti informaciją apie alkoholio vartojimo sąsają su stimuliuojančiomis, raminančiomis ir kitomis gydomosiomis savybėmis, iš esmės atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1924/2006 4 straipsnio 3 dalimi draudžiamą reklamą, apimančią teiginius apie sveikatingumą.

Todėl darytina išvada, kad tokios frazės kaip „Į sveikatą“, „Už Jūsų sveikatą ir Mūsų skrandį“, „Išgerkime už sveikatą tų, kurie ją dar turi“, „Išgerkime ant antros kojos, kad nešlubuotumėte“ yra ir teiginiai apie sveikatingumą 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1924/2006 prasme.

Pagal Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalį klaidinanti reklama – reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. Reklamos įstatymo 5 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, laikoma, kad vartotojai susidaro nuomonę apie reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą, reklamos išsamumą ir reklamos pateikimo būdą ar formą ir priima tokius sprendimus, kurių galima tikėtis iš vidutinio vartotojo.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika protingai atidus ir apdairus vartotojas neturėtų būti tapatinamas su įtariu, kaip teigia pareiškėjas, bei nepasitikinčiu reklamos davėjo skleidžiama informacija vartotoju (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-997/2008). Tai, kad, pareiškėjo manymu, ant jo parduodamų indų esantys užrašai yra humoristinio pobūdžio, reiškia ironišką bei pašiepiantį požiūrį į alkoholį vartojantį žmogų, nepatvirtina to, kad vidutinis vartotojas būtent taip ir suvokia šių užrašų prasmę.

Kaip minėta, ekonominis vidutinio vartotojo elgesys paprastai siejamas su bendru įspūdžiu apie prekę ar paslaugą, jos savybes, kainą ir panašiai, o ne su tam tikra prekių ar paslaugų rūšimi ar kategorija. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos atliktu faktinių bylos aplinkybių vertinimu iš vidutinio vartotojo pozicijos ir padaryta išvada, kad kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, laikoma, jog vartotojai susidaro nuomonę apie reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą, reklamos išsamumą ir reklamos pateikimo būdą ar formą.

Taip pat teisėjų kolegija pritaria atsakovo pozicijai, kad vidutinis vartotojas reklamą vertina pagal tai, ką reklamoje akivaizdžiai mato ir supranta, bei kokias momentines asociacijas jam kelia matomi vaizdiniai. Pati ironija, kuria remiasi pareiškėjas, ginčo frazėse nėra pakankamai aiškiai atskleista ir tai sudaro akivaizdžias prielaidas dviprasmiškam reklamos interpretavimui. Kadangi ant minėtų prekių pateikta informacija yra neadekvati alkoholinio gėrimo poveikiui žmogaus organizmui (visais atvejais alkoholis sukelia neigiamas pasekmes žmogaus organizmui), sutinkama su pirmosios instancijos padaryta išvada, kad minėta reklama, siejanti alkoholinių gėrimų vartojimą su fizinės būklės pagerėjimo, gydomosiomis savybėmis, palankiai vaizduojanti nesaikingą alkoholinių gėrimų vartojimą, yra neteisinga ir klaidinanti Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 11 punkto prasme.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl kai kurių jo pateiktų įrodymų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 konstatavo, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių nuostatų nepažeidė. Teismas priimtą sprendimą tinkamai argumentavo ir pagrindė įrodymais, teisingai kvalifikavo ginčo santykius.

Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pareiškėjo pateiktas doc. D. Zaikauskienės straipsnis „Nauji metai – nauji lapai“ (b. l. 24-33) nėra aktualus ginčo atveju, kadangi jis yra mokslinis darbas, skirtas pristatyti specifinį vaizdingųjų posakių porūšį – tradicinių patarlių perdirbinius, antipatarles, aptarti jų kūrimo ir funkcionavimo sferas, nustatyti esmines ypatybes bei išskirti struktūrinius kūrimo modelius. Pabrėžtina, kad šiame moksliniame darbe tiriami perdirbti patarlių posakiai, tačiau ant pareiškėjo parduodamų indų pateikti užrašai nėra tikrųjų tautosakos patarlių perdirbiniai. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjo pateikta Ekspertų grupės prie žurnalistų etikos inspektoriaus išvada (b. l. 23) taip pat nepanaikina Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo sudėties pareiškėjo veikoje, kadangi šioje išvadoje tirtas tik užrašų poveikis nepilnamečiams bei nurodoma, kad pareiškėjo prekių piešiniuose paskelbta informacija nepriskirtina neigiamą poveikį būtent nepilnamečiams darančios informacijos kategorijai. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas skundžiamu nutarimu pareiškėjui inkriminavo Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 4, 7, 9, 11 punktų reikalavimų pažeidimus ir neinkriminavo pažeidimo, draudžiančio reklamuoti alkoholį reklamoje skirtoje vaikams ir paaugliams iki 18 metų. Todėl alkoholio reklamos galimas poveikis nepilnamečiams šioje byloje nevertinamas.

Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 sprendimas byloje Helle v. Finland). Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjo skundo motyvų, kurie yra atkartoti ir apeliaciniame skunde, detaliai jų nevertina.

Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Senukų prekybos centras“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas