2017-03-20 Nr. AB-6528-3-61-3-02175-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-350-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02175-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2015 m. balandžio 15 d. elektroniniu paštu gautas pareiškėjo V. J. (toliau – ir pareiškėjas) skundas (I t., b. l. 1–12), kuriame prašoma: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir Valstybės saugumo departamentas, ir VSD) 2015 m. kovo 18 d. aktą Nr. 18-2063; 2) įpareigoti VSD iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. kovo 5 d. prašymą bei atsakyti į jį teisės aktų nustatyta tvarka.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2015 m. kovo 5 d. pateikė prašymą Valstybės saugumo departamentui, kuriame prašė pateikti dokumentus ir/ar atlikti veiksmus pagal pareiškėjo prašymą VSD, nurodė 2010–2011 metų dokumentus (pareiškėjo prašymai VSD ir VSD atsakymai), kurių nuorašus prašė pateikti. Teigė, kad VSD nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė pateikti jo prašymo 1–4, 9–11 punktuose prašomą informaciją. Pareiškėjo teigimu, VSD nepagrįstai mano, kad pareiškėjas prašė atlikti nusikalstamų veikų tyrimą. VSD turėjo atlikti tyrimą Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento įstatymo (toliau – ir Valstybės saugumo departamento įstatymas) pagrindu, kuriame numatyta, kad VSD tiria, analizuoja ir prognozuoja visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su valstybės saugumu. Todėl VSD nepagrįstai atsisakė teikti pareiškėjui jo prašomą informaciją. Paaiškino, kad VSD pažeidė Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4, 17 straipsnių nuostatas. Šio ginčo dalykas – tik tai, ar pareiškėjo prašymas tinkamai išnagrinėtas. Pareiškėjas nurodė, kad VSD atsisakymas tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymus, suteikti informaciją, turėjo pasekmes, nes policijos pareigūnai, prokurorai ir teisėjai pareiškėjui sufabrikavo politines baudžiamąsias bylas. Pareiškėjo teigimu, dėl to buvo pažeisti tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija), tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) reikalavimai, Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą nuostatos, kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento įstatymo nuostatos, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento statuto patvirtinimo įstatymo nuostatos.

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 38–39) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad 2015 m. kovo 5 d. gavo elektroniniu paštu pareiškėjo prašymą. Prašymo turinys nebuvo aiškus, todėl 2015 m. kovo 13 d. pareiškėjui tuo pačiu elektroninio pašto adresu išsiųstas prašymas patikslinti informaciją. 2015 m. kovo 15 d. iš pareiškėjo gautas pakartotinis prašymas registruoti 2015 m. kovo 5 d. prašymą ir pridėtas minėtas prašymas. Pareiškėjas prašė pateikti nurodytų dokumentų tinkamai patvirtintas kopijas bei atliktų tyrimų medžiagą. 2015 m. kovo 18 d. VSD, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, ir VAĮ) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo subjektuose taisyklių nuostatomis, pareiškėjui pateikė atsakymą, kuris, atsakovo nuomone, atitinka VSD įgaliojimus ir yra teisėtas. Nurodė, kad pareiškėjas disponuoja dokumentais, kuriuos prašė pateikti, nes visi pareiškėjo nurodomi dokumentai yra jo paties prašymai adresuoti VSD ir VSD atsakymai pareiškėjui. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2011 m. birželio 27 d. buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. I-2403-426/2011, į kurią pareiškėjas pats teikė prašomų dokumentų kopijas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimu (I t., b. l. 61–64) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas įpareigojo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentą išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. kovo 5 d. prašymo dalį dėl informacijos ir dokumentų nuorašų pateikimo bei atsakyti į šią prašymo dalį teisės aktų nustatyta tvarka. Kitą reikalavimą atmetė.

Teismas konstatavo, jog pareiškėjas ginčija VSD 2015 m. kovo 18 d. raštą Nr. 18-2063 dėl 2015 m. kovo 5 prašymo, nes, pareiškėjo manymu, šiuo raštu netinkamai išnagrinėtas pareiškėjo 2015 m. kovo 5 d. prašymas VSD, pareiškėjui nepateikti jo prašomi dokumentai, be to, pareiškėjas mano, kad VSD privalėjo atlikti tyrimą dėl pareiškėjo nurodytų pareigūnų. Pareiškėjo 2015 m. kovo 5 d. prašyme išvardinami dokumentai, kurių nuorašus jis prašo jam pateikti, taip pat prašoma išaiškinti, ar pareiškėjo nurodomas policijos pareigūnas yra VSD bendradarbis ar agentas, ar turi leidimą dirbti su slapta informacija, taip pat pareiškėjas rašte nurodo jo įtarimus dėl jame minimo policijos pareigūno veiklos ir prašo pateikti informaciją apie nurodytų prašyme atvejų tyrimą VSD. Skundžiamame VSD atsakyme informuojama, kad VSD, kaip žvalgybos institucijos, kompetencija apibrėžta Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatyme ir VSD nėra įgaliotas atlikti galimų nusikalstamų veikų tyrimų. Nurodyta, kad jeigu pareiškėjas turi duomenų apie galimas nusikalstamas veikas, jis turėtų kreiptis į teisėsaugos institucijas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Nustatyta, kad VSD elektroniniu paštu siekė išsiaiškinti pareiškėjo prašymo esmę, tačiau pareiškėjas prašė įregistruoti jo 2015 m. kovo 5 d. prašymą ir jį išnagrinėti, atlikti veiksmus teisės aktų nustatyta tvarka.

Teismas nurodė, kad nagrinėjant šią bylą nėra pagrindo vertinti, ar pagrįstas buvo pareiškėjo prašymas pateikti jam jo paties ankstesnių prašymų ir VSD atsakymų nuorašus, nes VSD atsakyme nėra nurodyta, kaip išsprendžiami pareiškėjo prašymai pateikti jo nurodytų dokumentų nuorašus. Teismas atsižvelgė į atsakovo nurodomą anksčiau išnagrinėtą administracinę bylą, kurioje Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 27 d. priėmė sprendimą (administracinė byla Nr. I-2403-426/2011), kuris įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2011 m. gruodžio 15 d. priėmus nutartį (administracinė byla Nr. A492-3570/2011), kuria atmestas V.

J. apeliacinis skundas. Susipažinus teismų informacinėje sistemoje su nurodytais dokumentais, nustatyta, kad ginčas vyko dėl Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 2011 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. (756)-18-287 bei įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2011 m. vasario 12 d. prašymą, t. y. 2011 m. vasario 12 d. pareiškėjo prašymas VSD vadovui, kaip ir aiškina atsakovo atstovas, pareiškėjui galėjo būti žinomas ir turimas, tačiau apie tai nepasakyta šioje byloje skundžiamame rašte, todėl neaišku, ar tai tas pats dokumentas.

Kiti 2015 m. kovo 5 d. pareiškėjo nurodomi raštai, kurių nuorašų pareiškėjas prašo, nurodytuose teismų sprendimuose nėra minimi, dėl jų nepasisakyta ir VSD atsakyme pareiškėjui. Nagrinėjamu atveju atsakovas skundžiamame sprendime nurodė pareiškėjui, kad vadovaujasi Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsniu. VAĮ 14 straipsnyje nurodyta, kad asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles. Nurodyta, kad skundai dėl viešojo administravimo subjektų veiksmų, neveikimo ar sprendimų nagrinėjami VAĮ trečiajame skirsnyje nustatyta tvarka, kiti asmenų skundai nagrinėjami atskirų rūšių skundų ir pranešimų nagrinėjimą reglamentuojančių įstatymų nustatytais terminais ir tvarka.

Šio straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu. Atsakovo atstovas teismui nenurodė, kad minėta 2011 m. administracinė byla buvo tuo pačiu klausimu, tai nenurodyta ir skundžiamame atsakyme. Įvertinus pareiškėjo 2015 m. kovo 5 d. prašymo 1–4 punktus, daroma išvada, kad juose prašoma pateikti konkrečių dokumentų nuorašus, nurodoma į kokią baudžiamąją bylą pareiškėjas nori tuos dokumentus pateikti.

Atsisakymas tenkinti tokį prašymą turėjo būti grindžiamas ne Viešojo administravimo įstatymo, o Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymu. Neturint pagrindo atsisakyti teikti dokumentų nuorašus, jų pateikimo klausimas turėjo būti sprendžiamas vadovaujantis nurodytu įstatymu. Nors VSD ir prašė pareiškėjo patikslinti prašymą, tačiau, įvertinus prašymo turinį, teismas padarė išvadą, kad pirmieji 4 prašymai dėl dokumentų nuorašų pateikimo buvo visiškai aiškūs ir dėl jų teikimo ar neteikimo pasisakyti atsakyme pareiškėjui buvo galimybė.

Taip pat yra aiškus 10-as prašymas pranešti, ar asmuo yra VSD bendradarbis. Atsisakymas teikti tokią informaciją taip pat turi būti grindžiamas Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatomis, šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje išvardinami atvejai, kai įstatymas netaikomas, įstatyme numatyti ir kiti atvejai (7 str., 12 str., 15 str., 16 str.). Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad įstaigos privalo teikti pareiškėjams informaciją, atsisakyti suteikti informaciją galima šio įstatymo nustatyta tvarka, nustatyta, kad įstaigos teikia informaciją pareiškėjams įstaigoje tvarkomais dokumentais, informacijos rinkmenomis arba jų dalimis.

Informacijos teikimo principai nustatyti įstatymo 4 straipsnyje. Nurodyto įstatymo 12 straipsnis reglamentuoja prašymo pateikimą, šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog įstaiga gali kreiptis į pareiškėją, kad šis patikslintų prašymą, padeda jam išaiškindama, kokios informacijos prašyme nepakanka ir kur ją gauti, išaiškina netikslumus ir kaip juos pašalinti. Atsisakymo teikti informaciją tvarka nustatyta šio įstatymo 16 straipsnyje. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir faktines aplinkybes, į VSD 2015 m. kovo 18 d. atsakymą, padaryta išvada, kad šis atsakymas yra tik iš dalies teisėtas ir pagrįstas.

Atsakyme pagrįstai nurodoma, kad VSD nėra įgaliotas atlikti galimų nusikalstamų veikų tyrimą, nurodyta, kur pareiškėjui dėl to reikėtų kreiptis. Pareiškėjui šios aplinkybės jau turėjo būti gerai žinomos iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. gruodžio 15 d. nutarties (administracinė byla Nr. A492-3570/2011), kuria išnagrinėtas pareiškėjo apeliacinis skundas. Nutartyje detaliai analizuota VSD paskirtis, funkcijos, kompetencija, pasakyta, kad VSD įstatymai nenumatė teisės atlikti nusikaltimų ir teisės pažeidimų tyrimo.

Tačiau VSD neišsprendė pareiškėjo prašymo pateikti prašomų dokumentų nuorašus (tenkinti ar netenkinti), todėl teismas konstatavo, kad dalis pareiškėjo 2015 m. kovo 5 d. prašymo, kurį priimti nebuvo atsisakyta, nebuvo išnagrinėta, kas prieštarauja Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintoms asmenų teisėms. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, padaryta išvada, kad skundžiamas VSD raštas yra teisėtas ir pagrįstas, tačiau juo ne visa apimtimi išnagrinėtas pareiškėjo prašymas.

Todėl pirmasis skundo reikalavimas panaikinti skundžiamą aktą netenkintas. Tačiau 2-asis pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Valstybės saugumo departamentą išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. kovo 5 d. prašymą iš dalies tenkintas, įpareigojant išnagrinėti tik šio prašymo dalį, kurioje prašoma suteikti informaciją pateikiant dokumentų nuorašus.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (I t., b. l. 67–78) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo skundas, ir priimti naują sprendimą; priteisti iš atsakovo 42 Eur bylinėjimosi išlaidų už sumokėtus žyminius mokesčius. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras sistemingai „nesupranta“ susijusių pareiškėjo skundų ir juos nagrinėti atsisako, todėl nurodytos nusikalstamos veikos prieš pareiškėjo ir valstybės saugumą yra VSD atsakomybės bei įgaliojimų srityje.

2. Teismas sprendime iš esmės nenagrinėjo ir nepasisakė dėl pareiškėjo prašymo atsakovui 5–9, 11 punktų, nepagrįstai nenustatė, kad šie prašymai yra lygiai tokie pat aiškūs, kaip ir 1–4, 10 punktai, todėl nepagrįstai ir neteisėtai pareiškėjo 2-ąjį reikalavimą tenkino tik iš dalies, net nenurodant prašymo punktų. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalies, 5 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 1 punkto, 6, 7, 81, 86 straipsnių, 87 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 4 dalies, 89 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktų, 2 dalies nuostatas. Teismas aprašomojoje sprendimo dalyje nenurodė konkrečių pareiškėjo reikalavimų pagrindo ir jų aplinkybių – tuo teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 4 dalies nuostatas. Teismas neatsakė į visus atsakovui pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tuo teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies nuostatas. Teismas rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje neteisėtai nenurodė teismo išlaidų paskirstymo. Tuo teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 5 dalies nuostatas.

3. Teismas sprendime nepagrįstai ir neteisėtai nenustatė, jog VSD pareiškėjo 2015 m. kovo 5 d. prašymo teisės aktų nustatyta tvarka net neužregistravo. Tuo teismas pažeidė ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai netenkino pareiškėjo skundo 1-ojo reikalavimo – skundą patenkinti ir VSD 2015 m. kovo 18 d. aktą Nr. 18-2063 panaikinti. Teismas padarė išvadą, kad dalis pareiškėjo 2015 m. kovo 5 d. prašymo, kurį priimti buvo neatsisakyta, nebuvo išnagrinėta, todėl teismo išvada, jog skundžiamas aktas yra teisėtas ir pagrįstas, yra neteisėta bei nepagrįsta. Tuo faktiniu pagrindu VSD 2015 m. kovo 18 d. aktas Nr. 18-2063, kaip pareiškėjui teisines pasekmes turintis administracinis sprendimas atsisakyti atlikti veiksmus, naikintinas.

4. Teismas neigia LVAT įsiteisėjusios 2011 m. gruodžio 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A492-3570/2011 teiginius, teisiškai bei faktais nepagrindė šių teiginių neigimo, nes Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijos pašalinimas iš trečiųjų asmenų administracinėje byloje Nr. A492-3570/2011 pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2403-426/2011 yra įsiteisėjęs, o tai patvirtina, kad atsakovo 2015 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. 18-2063 atsisakant atlikti veiksmus ir suteikti informaciją teiginys „kreipkitės į teisėsaugos institucijas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso tvarka“ yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas nepagrįstai nenustatė, kad pareiškėjas prašė jam pateikti su administracine byla Nr. I-2403-426/2011 susijusią informaciją, kurios pareiškėjas administracinėje byloje Nr. I-2403-426/2011 iš VSD nebuvo nei prašęs, nei gavęs (LVAT 2011 m. gruodžio 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A492-3570/2011 7 psl.). Todėl VSD 2015 kovo 18 d. aktas Nr. 18-2063 naikintinas visas, skundas tenkintinas visose dalyse be išimčių.

5. VSD 2015 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 18-2063 neatsakyta nei į vieną 2015 m. kovo 5 d. prašymo punktą, prašymas iš esmės paliktas nenagrinėtas.

6. Teismas nepagrįstai nenagrinėjo, kad atsakovas savo tinklalapyje skelbia klaidingus teiginius.

7. Teismo sprendime nepagrįstai nenustatyta, kad 2011 m. vasario 1 d. įsigaliojo Valstybės saugumo departamento įstatymo 8 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymas, pagal kurį Valstybės saugumo departamento įstatymo 8 straipsnio 5 punktas, 19 straipsnio 3 ir 4 punktai pripažinti netekusiais galios. VSD privalėjo tirti ir atskleisti Lietuvos valstybei priešišką nusikalstamo susivienijimo veiką bei pareiškėjui pateikti prašomą teisiškai reikšmingą informaciją, t. y. iš esmės spręsti pareiškėjo 2015 m. kovo 5 d. prašyme, ypač jo 5–9, 11 punktuose, nurodytus klausimus.

8. Teismas neteisėtai netyrė pareiškėjo 2015 m. kovo 5 d. prašymo 9 punkto reikalavimo teisėtumo ir pagrįstumo – pateikti tinkamai patvirtintą dokumentų / medžiagos nuorašą dėl išaiškinimo pareiškėjui apie VSD taikomų jo laisvių ir teisių apribojimo teisinius pagrindus. Tuo teismas pažeidė Valstybės saugumo departamento įstatymo 5 straipsnio nuostatas.

9. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai bylą nagrinėjo pareiškėjui nepranešus apie teismo posėdžio vietą ir laiką, nepateikė įrodymų, kad apie teismo posėdį paskelbė viešai, pareiškėjui neleido VSD atstovui užduoti klausimų – pažeidė ABTĮ 78, 80 straipsnių nuostatas.

10. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai neišreikalavo į bylą politinių baudžiamųjų genocido bylų Nr. 1-576-738/2015, Nr. 1-23-749/2015 medžiagos – pažeidė ABTĮ 80, 81 straipsnių nuostatas. Šios medžiagos patvirtina bylai svarbias aplinkybes, patvirtinančias, jog VSD vykdo antikonstitucinę veiklą.

11. Teismas siekia piktnaudžiauti apelianto teises pažeidžiančia apeliacinės instancijos teismo praktika nagrinėjant pareiškėjo apeliacinius skundus, kai LVAT teisėjų kolegija, faktiškai neatsižvelgdama į svarbius ar esminius, pagrindinius apelianto apeliacinio skundo argumentus, nutartyse nagrinėjant apelianto apeliacinius skundus pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste. Tokiu būdu LVAT sudaro sąlygas sau ir pirmosios instancijos teismams netirti teismo posėdyje ištirtų bei netirtų įrodymų visumos, o išsirinkti tik tuos argumentus / įrodymus, kuriuos LVAT ar pirmosios instancijos teismai turi laiko, nori ar yra pajėgūs nagrinėti bei atmesti (LVAT 2014 m. kovo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-158/2014). Tokia teismų praktika prieštarauja Konstitucijos įžangos, 3, 5, 6, 7, 29, 30, 33, 109, 111, 112 straipsnių nuostatoms ir atitinka teismų su ypatingais įgaliojimais bruožus. Pareiškėjas LVAT prašo netaikyti antikonstitucinės aprašytos teismų praktikos.

Atsakovas VSD atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 125–126) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime tinkamai išaiškino, kad paminėtas VSD atsakymas pareiškėjui yra teisėtas ir pagrįstas, tačiau juo ne visa apimtimi išnagrinėtas pareiškėjo prašymas. Teismas pagrįstai įpareigojo VSD išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. kovo 5 d. prašymo dalį dėl informacijos ir dokumentų nuorašų pateikimo, nors, kaip buvo paminėta ir atsiliepime nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pareiškėjas disponuoja dokumentais, kuriuos prašė pateikti 2015 m. kovo 5 d. prašyme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Tikrinamoje byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 2015 m. kovo 18 d. akto Nr. 18-2063 „Dėl 2015 m. kovo 5 d. prašymo“, kuriuo pareiškėjas informuojamas apie tai, kad VSD, kaip žvalgybos institucijos, kompetencija apibrėžta Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatyme ir VSD nėra įgaliotas atlikti galimų nusikalstamų veikų tyrimų, bei įpareigojimo VSD iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. kovo 5 d. prašymą bei atsakyti į jį teisės aktų nustatyta tvarka teisėtumo ir pagrįstumo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas įpareigojo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentą išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. kovo 5 d. prašymo dalį dėl informacijos ir dokumentų nuorašų pateikimo bei atsakyti į šią prašymo dalį teisės aktų nustatyta tvarka. Kitą reikalavimą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo 2015 m. kovo 5 d. prašyme suformuluotus reikalavimus ir prašomos pateikti informacijos turinį bei išnagrinėjęs atsakovo pateiktą atsakymą, vertino, kad VSD neišsprendė pareiškėjo prašymo pateikti prašomų dokumentų nuorašus (tenkinti ar netenkinti), todėl dalis pareiškėjo 2015 m. kovo 5 d. prašymo, kurį priimti nebuvo atsisakyta, nebuvo išnagrinėta, kas prieštarauja Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintoms asmenų teisėms. Teismas nurodė, kad pareiškėjo 2015 m. kovo 5 d. prašymo 1–4 punktai dėl dokumentų nuorašų pateikimo bei prašymo 10 punktas dėl atitinkamos informacijos teikimo buvo visiškai aiškūs ir dėl informacijos ir dokumentų nuorašų pateikimo pasisakyti atsakyme pareiškėjui buvo galimybė. Teismas taip pat konstatavo, kad atsakyme pagrįstai nurodoma, jog VSD nėra įgaliotas atlikti galimų nusikalstamų veikų tyrimą, nurodyta, kur pareiškėjui dėl to reikėtų kreiptis.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų vertinimu, bei ginčo santykių kvalifikavimu, todėl iš naujo jų nekartodamas tik papildo teismo sprendimo motyvus, pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas pareiškėjo skundas.

Pareiškėjas apeliacinį skundą, be kita ko, grindžia tuo, kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai bylą išnagrinėjo pareiškėjui nepranešus apie teismo posėdžio vietą ir laiką, nepateikė įrodymų, jog apie teismo posėdį paskelbė viešai, pareiškėjui neleido VSD atstovui užduoti klausimų. Tuo teismas pažeidė ABTĮ 78, 80 straipsnių nuostatas.

Dėl šių apeliacinio skundo argumentų pažymėtina, kad ABTĮ 78 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tuomet, kai proceso šalims apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešo paskelbimo būdu, o ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Nesant minėtų duomenų, bylos nagrinėjimas privalomai atidedamas.

Vilniaus apygardos administracinio teismo išsiųstas teismo šaukimas patvirtina, kad pareiškėjas apie teismo posėdį, įvyksiantį 2015 m. lapkričio 25 d. 10 val., buvo informuojamas šaukimu pareiškėjo skunde nurodytu adresu, tačiau pareiškėjas teismo šaukimo neatsiėmė pašte (I t., b. l. 49). Todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 16 d. nutartimi (I t., b. l. 52–53) nutarė apie posėdžio laiką ir vietą pranešti viešo paskelbimo būdu. Šios aplinkybės sudarė pagrindą teismui bylą nagrinėti nedalyvaujant pareiškėjui, nes pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, kai būtina išreikalauti naujus įrodymus arba kai šalims reikia laiko deryboms dėl taikos sutarties sudarymo ir kitais reikiamais atvejais. Šių sąlygų byloje nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą nedalyvaujant pareiškėjui, jo teisių nepažeidė.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad teismas skundžiamame sprendime iš esmės nenagrinėjo ir nepasisakė dėl pareiškėjo 2015 m. kovo 5 d. prašyme 5–9, 11 punktuose suformuluotų reikalavimų. Teismas neatsakė į visus atsakovui pareikštus pagrindinius reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, 2011 m. vasario 1 d. įsigaliojo Valstybės saugumo departamento įstatymo 8 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymas, pagal kurį Valstybės saugumo departamento įstatymo 8 straipsnio 5 punktas, 19 straipsnio 3 ir 4 punktai pripažinti netekusiais galios. VSD privalėjo tirti ir atskleisti Lietuvos valstybei priešišką nusikalstamo susivienijimo veiką bei pareiškėjui pateikti prašomą teisiškai reikšmingą informaciją, t. y. iš esmės spręsti pareiškėjo 2015 m. kovo 5 d. prašyme, ypač jo 5–9, 11 punktuose, nurodytus klausimus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus motyvus, pabrėžia, kad teismas 2015 m. gruodžio 15 d. sprendime tinkamai vertino pareiškėjo prašymo atsakovui VSD pateikimo aplinkybes, skundžiamo akto turinį, VSD paskirtį, funkcijas, kompetenciją, konstatuodamas, jog VSD nėra įgaliotas atlikti galimų nusikalstamų veikų tyrimą. Tai, kad teismas tenkino ne visus pareiškėjo skundo reikalavimus, negalima teigti, jog pastarasis (apeliantas) nepasinaudojo teise į teisminę gynybą. Juk pareiškėjo skundas buvo priimtas, išnagrinėtas laikantis nustatytų reikalavimų, priimtas tikrinamas apeliacine tvarka procesinis sprendimas, kuriuo vienas iš pareiškėjo reikalavimų – įpareigoti Valstybės saugumo departamentą išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. kovo 5 d. prašymą – iš dalies patenkintas.

Iš pareiškėjo 2015 m. kovo 5 d. prašymo turinio matyti, kad jis prašymu, be kita ko, siekia, jog atsakovas atliktų šiame prašyme pareiškėjo nurodytų pareigūnų galimų nusikalstamų veikų tyrimą.

Atmestinas pareiškėjo skundo argumentas, kad VSD turėjo atlikti tyrimą Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento įstatymo pagrindu. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Valstybės saugumo departamentas, gavęs pareiškėjo 2015 m. kovo 5 d. prašymą, turėjo teisę atlikti tik tuos veiksmus, kuriuos jam atlikti numatė veiksmų atlikimo metu galioję teisės aktai. Pareiškėjo 2015 m. kovo 5 d. prašymo pateikimo metu ir atsakymo į jį pateikimo metu Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento įstatymas, be kita ko, ir pareiškėjo apeliaciniame skunde minimi – Valstybės saugumo departamento įstatymo 8 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymas, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento statuto patvirtinimo įstatymas, buvo pripažinti netekusiais galios (2012 m. spalio 17 d. Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XI-2289 4 str.). Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo nauja redakcija įsigaliojo 2013 m. sausio 1 d.

Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas – Lietuvos Respublikos Seimui ir Respublikos Prezidentui atskaitinga valstybės institucija, Lietuvos Respublikoje vykdo žvalgybos institucijų veiklą (Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo (redakcija, galiojusi skundžiamo akto priėmimo metu) 8 str. 1 d. 1 p.). Pagrindinis žvalgybos institucijų veiklos tikslas – stiprinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, renkant informaciją apie rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, pateikiant ją nacionalinį saugumą užtikrinančioms institucijoms ir šalinant šiuos rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes (Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo 6 str.).

Įvertinus Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatyme nustatytus žvalgybos institucijų veiklos teisinius pagrindus, uždavinius, veiklos sritis ir principus, konstatuotina, kad VSD skundžiamame 2015 m. kovo 18 d. akte Nr. 18-2063 pagrįstai nurodė, jog VSD, kaip žvalgybos institucijos, kompetencija apibrėžta Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatyme ir VSD nėra įgaliotas atlikti pareiškėjo prašyme nurodytų galimų nusikalstamų veikų tyrimų. Nenustačius, kad teisės aktais tokių veiksmų atlikimas yra priskirtas Valstybės saugumo departamentui, nėra pagrindo ir konstatuoti, jog atsakovas privalėjo atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys paneigia pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino tam tikrų aplinkybių ar nenagrinėjo skundo argumentų. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas sprendime neprivalo pasisakyti dėl pareiškėjo ir kitų proceso dalyvių kiekvieno argumento. Įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą (ABTĮ 87 str. 4 d.) nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai išsiaiškinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai įvertinęs byloje surinktus faktinius duomenis, skundžiamame sprendime išsamiai, teisingai ir pagrįstai atsakė į visus pareiškėjo skunde išdėstytus esminius argumentus, o ginčui aktualias materialines teisės normas aiškino ir taikė tinkamai. Teismo sprendimas atitinka esminius šiam procesiniam dokumentui nustatytus reikalavimus (ABTĮ 86, 87 str.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad yra piktnaudžiaujama Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika neatsakant į visus pareiškėjo argumentus. Atsakant į šį apeliacinio skundo argumentą, pažymėtina, kad teismų sistema yra skirta realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus ir ja neturi būti naudojamasi nepagrįstai ir vien formaliam bylinėjimuisi. Iš pareiškėjo pateikto apeliacinio skundo akivaizdu, kad jame yra daug deklaratyvaus pobūdžio, nerišlių teiginių, perteklinių aplinkybių, nesusijusių su ginčo dalyku. Todėl aplinkybių, nesusijusių su konkrečioje byloje gintinomis asmens teisėmis, nagrinėjimas, prieštarautų proceso operatyvumo principui (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 5 straipsnis), leistų proceso dalyviams piktnaudžiauti teisminės gynybos teise ir administraciniu procesu.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas pateikia daug argumentų ir aplinkybių, kurie nėra susiję su šia administracine byla, jie neturi reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija šių argumentų nevertina.

Atmestini ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su proceso teisės nuostatų pažeidimais – teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje neteisėtai nenurodė teismo išlaidų paskirstymo.

Pagal ABTĮ (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 45 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui prašymo dėl išlaidų atlyginimo nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesprendė išlaidų atlyginimo klausimo.

Dėl išdėstytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažintinas teisėtu, pagrįstu bei teisingu. Jo naikinimui ar keitimui pagrindų nėra.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu taip pat prašo priteisti iš atsakovo 42 Eur bylinėjimosi išlaidų už sumokėtus žyminius mokesčius.

Pagal ABTĮ 44 straipsnio 2 dalį, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti sumokėtą žyminį mokestį.

Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, pareiškėjas neturi teisės į išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Dėl pareiškėjo apeliaciniame pareikšto prašymo priteisti žyminį mokestį, sumokėtą už skundą pirmosios instancijos teismui, pažymėtina, kad, vadovaujantis LVAT suformuota praktika, prašymai dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo nagrinėtini apeliacinės instancijos teisme, o prašymus dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, sprendžia pirmosios instancijos teismas (LVAT 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1245/2012; 2011 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-2390/2011). Todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl išlaidų, kurios yra susijusios su bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius