2019-01-09 Nr. AB-1084-3-61-3-03525-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-153-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03525-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 29.2; 29.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos prašymą pareiškėjai I. B. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra, atsakovė) kreipėsi į teismą su prašymu, kuriuo prašė panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. 3R-291(AG-228/04-2016).

2. Agentūra nurodė, kad nesutinka su VAGK sprendimo dalimi, kuria nutarta panaikinti dalį Agentūros 2016 m. balandžio 6 d. sprendimo „Dėl mokėtinos išmokos sumos ir taikomų sankcijų“ Nr. BR6-785134 (toliau – ir Sprendimas) dėl nepakankamo valdoje išlaikytų gyvūnų skaičiaus ir jų neišlaikymo valdoje nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. Pažymėjo, kad pareiškėja nesilaikė reikalavimo ūkinius gyvūnus, registruotus individualiai, išlaikyti valdoje (valdytojo ir (ar) partnerio) nuo birželio 1 d. iki rugpjūčio 1 d., todėl parama einamaisiais metais pareiškėjai sumažinta 50 proc. Sankcija pritaikyta vadovaujantis valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (toliau – ir Centras) Ūkinių gyvūnų registro duomenimis, pagal kuriuos pareiškėjos 2014 metais (nuo birželio 1 d. iki rugpjūčio 1 d.) sutartinių gyvulių (toliau – ir SG) skaičius valdoje buvo lygus 0 ir nedengė pareiškėjos deklaruotų pievų ir ganyklų plotų. Ūkinius gyvūnus savo vardu pareiškėja užregistravo tik 2014 m. birželio 4 d., o iki šios datos jie priklausė ne pareiškėjai, o jos sutuoktiniui V. B. (V. B.), kuris nėra įregistruotas pareiškėjos valdos Nr. (duomenys neskelbtini) partneriu, todėl minėto asmens ūkiniai gyvūnai negali būti laikomi pareiškėjos valdos ūkiniais gyvūnais. Pareiškėja ūkinį gyvūną turėjo įsiregistruoti savo valdoje dar iki 2014 m. birželio 1 d., neatsižvelgiant į tai, kokia tai buvo savaitės diena, nes tai galima daryti ir elektroniniu būdu, fiziškai nevykstant į Centrą.

3. Pareiškėja I. B. atsiliepime į Agentūros prašymą prašė remtis skunde VAGK išdėstytais motyvais, o Agentūros prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Papildomai nurodė, kad teisės aktuose ūkininkams nėra įtvirtinta prievolė gyvulius registruoti internetu. Pareiškėja internetu naudotis nemoka, negeba savarankiškai rasti tinkamų pažymų ir jas užpildyti. Nagrinėjamu atveju pareiškėja pirmą kartą kaip ūkininkė deklaravo plotą ir gyvulius, todėl dėl trijų dienų paklaidos gyvuliams registruoti jai pritaikyta sankcija yra neproporcinga.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 13 d. sprendimu Agentūros prašymą atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėja 2014 m. birželio 11 d. Agentūrai pateikė 2014 metų paraišką, kurioje deklaravo 17,19 ha žemės ūkio naudmenų; Agentūra 2016 m. balandžio 6 d. Sprendimu Nr. BR6-785134 „Dėl mokėtinos išmokos sumos ir taikomų sankcijų“ pareiškėjai skyrė 1 451,68 Eur galutinę paramos sumą, nurodė, kad toje pačioje srityje nustatytas geros aplinkosaugos ir agrarinės būklės reikalavimo dėl ūkinių gyvūnų laikymo nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. nesilaikymo atvejis, todėl parama einamaisiais metais sumažinta 50 proc.; pareiškėja Agentūrai pateikė 2016 m. gegužės 17 d. prašymą, kuriame nurodė, kad iš partnerio (vyro) V. B. vardu registruotus gyvulius 2014 m. birželio 4 d. perrašė savo vardu, taigi reikalavimai nebuvo pažeisti; Agentūra 2016 m. birželio 14 d. raštu pareiškėją informavo, kad sankcija pritaikyta vadovaujantis Ūkinių gyvūnų registro duomenimis, pagal kuriuos 2014 metais (nuo birželio 1 d. iki rugpjūčio 1 d.) SG skaičius valdoje buvo lygus 0 ir nedengė pareiškėjos deklaruotų pievų ir ganyklų plotų, ūkinius gyvūnus pareiškėja savo vardu užregistravo 2014 m. birželio 4 d., o iki šios datos jie priklausė V. B., kuris nėra Ūkinių valdų registre įregistruotas pareiškėjos valdos partneris, todėl jo gyvūnai negali būti laikomi pareiškėjos valdos gyvūnais; pareiškėja 2016 m. liepos 18 d. su skundu kreipėsi į VAGK, prašė panaikinti Agentūros Sprendimą ir 2016 m. birželio 14 d. raštą, sankcijas pagal 2014 metų paraišką pripažinti neteisėtai pritaikytomis ir įpareigoti Agentūrą jas panaikinti bei išmokėti neišmokėtą paramos sumą; VAGK 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. 3R-291(AG-228/04-2016) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, panaikino Agentūros Sprendimo dalį, kuria pareiškėjai pagal 2014 metų paraišką skirta sankcija dėl ūkinių gyvulių nelaikymo deklaruotose pievose nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d., ir įpareigojo Agentūrą dėl to priimti naują sprendimą.

6. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog šioje administracinėje byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, tiesiog Agentūra vertino, kad pareiškėja ūkinius galvijus laikė nuo 2014 m. birželio 4 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d., o VAGK sprendė, kad ir nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2014 m. birželio 3 d. pareiškėja tikėtinai laikė galvijus, priklausiusius V. B. (priklausiusius ir jo sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise). Teismas sutiko su tokiu VAGK faktinių aplinkybių vertinimu, pripažino jį pagrįstu ir protingu bei sprendė, kad naikinti skundžiamą VAGK sprendimą nėra pagrindo.

III. 7. Atsakovas Agentūra apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir Agentūros prašymą tenkinti.

8. Apeliaciniame skunde Agentūra nurodo, kad pareiškėja, siekdama gauti išmoką už gyvulius 2014 metais privalėjo laikytis teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir ūkinius gyvūnus išlaikyti įstatyme nurodytu laikotarpiu. Teikdama 2014 m. birželio 11 d. paraišką ir žinodama, kad reikalavimo dėl ūkinių gyvūnų laikymo nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. objektyviai įvykdyti negalės, nes ūkinius gyvūnus perregistravo praleidusi terminą, t. y. 2014 m. birželio 4 d., o ne 2014 m. birželio 1 d., pareiškėja elgėsi nesąžiningai. Agentūra, administruodama paraiškas, teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus santykius, visiems pareiškėjams taiko vienodai, todėl nesutiktina su Vilniaus apygardos administracinio teismo nuomone, jog Agentūra, patikrinusi Centro teikiamus registrų duomenis ir nustačiusi pažeidimų, netinkamai pritaikė sankciją pareiškėjos 2014 metų paraiškai. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad teisės aktai nenustato išimtinių Agentūros teisių dėl SG vieneto ir išlaikymo laikotarpio skaičiavimo.

9. Pareiškėja I. B. atsiliepime į Agentūros apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

10. Pareiškėja nurodo, kad terminas užregistruoti gyvulius jos vardu trimis dienomis buvo praleistas dėl pačios Agentūros kaltės, t. y. dėl to, kad Agentūra delsė pateikti sprendimą dėl 2013 metais jos sutuoktinio V. B. deklaruotų žemės ūkio naudmenų bei joms taikomų sankcijų. Nujausdama, kad vyrui gali būti skirta sankcija, pareiškėja pirmą kartą deklaravo naudmenas savo vardu. Paraiškos pateikimo dieną gyvuliai jau buvo užregistruoti pareiškėjos vardu, o pagal tuo metu galiojusių Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-171 patvirtintų Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 33.7 punktą, kilus neaiškumui, gyvuliai gali būti perskaičiuoti. Ginčo ūkiniai gyvūnai (1 juodmargė karvė, telyčaitė ir buliukas) yra bendra jungtinė pareiškėjos ir jo sutuoktinio V. B. nuosavybė, buvo ganomi pareiškėjos deklaruotose pievose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Agentūros Sprendimo dalies, kuria pareiškėjai pritaikyta tiesioginių išmokų sankcija už reikalavimo dėl ūkinių gyvūnų laikymo nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. nesilaikymą, teisėtumo ir pagrįstumo. Dėl kitų Agentūros Sprendimu pareiškėjai pritaikytų sankcijų ir apskaičiuotų išmokų ginčo byloje nėra, todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

12. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad, nors pareiškėja galvijus savo vardu Ūkinių gyvūnų registre įregistravo tik 2014 m. birželio 4 d., o nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2014 m. birželio 3 d. šie galvijai Ūkinių gyvūnų registre buvo įregistruoti pareiškėjos sutuoktinio V. B. vardu, galvijai pareiškėjai ir jos sutuoktiniui priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, darė išvadą, jog faktiškai pareiškėja galvijus laikė nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d.

13. Agentūra apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, teigia, kad pareiškėja, siekdama gauti išmoką 2014 metais privalėjo laikytis teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir ūkinius gyvūnus išlaikyti įstatyme nurodytu laikotarpiu. Agentūrai nesuteikti įgaliojimai administruojant paraiškas ir mokant paramą netaikyti teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos Agentūros argumentus vertina kritiškai.

14. Ginčo sankcija pareiškėjai pritaikyta skaičiuojant tiesiogines išmokas už 2014 metais deklaruotas žemės ūkio naudmenas. Šių išmokų administravimą bei reikalavimus išmokoms gauti reglamentuoja Taisyklės, kurių (2014 m. kovo 20 d. įsakymo Nr. 3D-161 redakcija, galiojusi nuo 2014 m. kovo 22 d. iki 2014 m. rugpjūčio 21 d.) 9 punkte nustatyta, kad pareiškėjas privalo laikytis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 3D-327 patvirtinto Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų aprašo reikalavimų. Šio aprašo 7 punkte nustatyta, kad pareiškėjai, deklaruojantys pievas ir ganyklas („Ganyklos (pievos) iki 5 m.“ (išskyrus Ekologinio ūkininkavimo programą iki 2011 m.) ir „Daugiametės ganyklos (pievos) 5 m. ir daugiau“ (išskyrus Ekologinio ūkininkavimo programą iki 2011 m.), „Natūralių ir pusiau natūralių pievų tvarkymas (nuo 2012 m.)“, „Programa „Rizikos“ vandens telkinių būklės gerinimas“ (nuo 2012 m.)“, „Ganyklos (pievos) iki 5 m. (Ekologinio ūkininkavimo programa (nuo 2012 m.))“ ir „Daugiametės ganyklos (pievos) 5 m. ir daugiau (Ekologinio ūkininkavimo programa (nuo 2012 m.))“), turi laikyti ūkinius gyvūnus, registruotus Ūkinių gyvūnų registre, o 1 deklaruojamų pievų ir ganyklų hektarui, už kurį prašoma tiesioginių išmokų, tenkantis ūkinių gyvūnų skaičius 2014 metais turi sudaryti ne mažiau kaip 0,3 SG pagal šio įsakymo priede pateiktą Gyvūnų perskaičiavimo į sutartinius gyvulius lentelę. Ūkiniai gyvūnai, registruoti individualiai, turi būti išlaikyti valdoje (valdytojo ir (ar) partnerio) nuo birželio 1 d. iki rugpjūčio 1 d.

15. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėja ginčui aktualiu laikotarpiu turėjo reikalingą gyvulių skaičių (karvę, telyčaitę ir buliuką – 1,5 SG), tačiau nustatytu terminu jų nebuvo savo vardu užregistravusi Ūkinių gyvūnų registre. Iš byloje esančių Centro duomenų matyti, jog formaliai pareiškėja ūkinius gyvūnus pradėjo laikyti nuo 2014 m. birželio 4 d., nors, kaip minėta, ūkiniai gyvūnai pareiškėjos valdoje turėjo būti registruoti nuo 2014 m. birželio 1 d.

16. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad formalus pažeidimas savaime nesuponuoja sankcijos taikymo. Šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas, todėl turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio disputo atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai (žr., pvz., 2007 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-773/2007).

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju yra susiklosčiusi būtent tokia situacija – pareiškėja teisės aktais nustatytu laikotarpiu laikė ūkinius gyvūnus ūkyje, tačiau nebuvo laiku įvykdžiusi pareigos gyvūnus užregistruoti Ūkinių gyvūnų registre. Vis dėlto šią pareigą, nors ir pavėluotai, įvykdė: duomenis apie galvijų perregistravimą savo vardu Ūkinių gyvūnų registrui pateikė 2014 m. birželio 3 d., duomenys registre pakeisti 2014 m. birželio 4 d. (VAGK bylos Nr. AG-228/04-2016 t. I, b. l. 166–170). Pareiškėjos padarytas pažeidimas nėra sunkus ir vienareikšmiškai lemiantis sankcijos taikymą. Nors nediskutuotina, kad pažeidimas nagrinėjamu atveju buvo padarytas, tačiau jo negalima laikyti esminiu bei besąlygiškai suponuojančiu sprendimą palikti galioti pareiškėjai dėl to pritaikytą sankciją. Aptariamame ginče prioritetas teiktinas teisingumui, t. y. teisingo, o ne formalaus sprendimo priėmimui. Žemės ūkio veikla, gyvulininkystė pakankamai sudėtinga žmogaus veikla, reikalaujanti daug laiko, kantrybės, derinimosi prie gamtos sąlygų, todėl daro įtaką asmens, užsiimančio šiomis veiklomis, planams. Akivaizdu, kad tokios veiklos vykdymo metu pirmenybė atiduodama tiesioginiam darbiniam – ūkiniam procesui ūkyje, o formalieji aspektai yra ne retai atidedami, nenumatant galinčių kilti neigiamų pasekmių. Tai nėra toleruotina, tačiau kiekviena situacija yra skirtinga ir vertintina pagal konkrečias aplinkybes, kurios nagrinėjamoje situacijoje lemia palankaus sprendimo priėmimą pareiškėjos atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1163/2014).

18. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino ginčo santykius reguliuojančius teisės aktus bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką iš esmės panašiose bylose. Todėl Agentūros apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė