A-556-622-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-622/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00216-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 9.3.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams Audriui Raipai, advokatei Daliai Stakvilevičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Arnelita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Arnelita“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Panevėžio apskrities VMI) 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (11.1-78)-SA-48 patvirtino nurodymus pareiškėjui sumokėti 63 084 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 23 276 Lt PVM delspinigių, 25 404 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio (toliau – ir FAPM) nuo įmonės pajamų, 10 940 Lt FAPM delspinigių ir skyrė jam 18 925 Lt PVM baudą bei 7 621 Lt FAPM baudą.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2010 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. 69-94 patvirtino Panevėžio apskrities VMI 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. (11.1-78)-SA-48.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija), išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2010 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. S-180(7-119/2010) panaikino VMI prie FM 2010 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. 69-94.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimu paliko galioti Mokestinių ginčų komisijos 2010 m. liepos 16 d. sprendimą Nr. S-180(7-119/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo panaikino Mokestinių ginčų komisijos 2010 m. liepos 16 d. sprendimą Nr. S-180 (7-119/2010) ir perdavė mokestinę bylą Mokestinių ginčų komisijai nagrinėti iš naujo.

Mokestinių ginčų komisija, išnagrinėjusi mokestinę bylą, 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. S-282(7-119/2010) patvirtino VMI prie FM 2010 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. 69-94.

Pareiškėjas UAB „Arnelita“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-5), kurį patikslino (b. l. 33-37), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. S-282(7-119/2010), VMI prie FM 2010 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. 69-94 ir Panevėžio apskrities VMI 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. (11.1-78)-SA-48 bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratoriai nepagrįstai vadovavosi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – ir FNTT) 2009 m. kovo 12 d. specialisto išvadoje Nr. 5-2/31 nustatytomis aplinkybėmis, jog UAB „Robenta“ realios ūkinės komercinė veiklos nevykdė, veiklai vykdyti materialinių ir darbo resursų neturėjo, o pareiškėjas, priimdamas UAB „Robenta“ PVM sąskaitas faktūras ir įtraukdamas į apskaitą neįvykusias operacijas, sudarė sąlygas neteisingai PVM atskaitai (už 2001 m. ir 2004 m. deklaravo tariamų pirkimų už 63 084,48 Lt PVM), be to, tariamų pirkimų (be PVM) sumą įtraukė į įmonės sąnaudas ir leidžiamus atskaitymus (už 2001 m.

– 105 850 Lt, už 2002 m. – 244 619 Lt). Pažymėjo, jog Kauno miesto apylinkės prokuratūra 2009 m. gruodžio 31 d. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą atskiroje dalyje dėl A. R., kuriame buvo pažymėta, jog negauta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad A. R. įmonė „Arnelita“ nebūtų įsigijusi prekių, nebūtų atlikti darbai bei suteiktos paslaugos, kurių pirkimas buvo įformintas iš UAB „Robenta“ bei kad A. R. IĮ savininkui būtų žinoma, kad prekės ir paslaugos gaunamos ne iš UAB „Robenta“. Pareiškėjas yra patvirtinęs, jog jam buvo suteiktos reikiamos paslaugos, atlikti remonto ir patalpų griovimo darbai.

Dėl pareiškėjo teisės žinoti ir sąžiningumo nurodė, jog pareiškėjas yra juridinis asmuo, vystantis verslą, bendradarbiaujantis su ne viena kompanija, be to, su UAB „Robenta“ niekada nekilo jokių ginčų, nes visos paslaugos buvo suteiktos bei darbai atlikti laiku. Todėl mokesčių administratorius neteisingai konstatavo, kad pareiškėjas į atskaitą įtraukė PVM sumą, žinodamas (turėdamas žinoti), kad jo ūkinės operacijos partneris PVM į biudžetą nesumokės. Dėl Mokestinių ginčų komisijos argumento, jog pareiškėjui buvo teikiamos labai skirtingų rūšių paslaugos, pastebėjo, kad teisės aktai nedraudžia ūkio subjektui vykdyti skirtingas veiklas.

Pareiškėjas prekiauja įvairiomis santechnikos prekėmis bei tvirtinimo detalėmis, savo pirkėjams įvairiose šalyse ir siūlo kokybiškas, atitinkančias europinius standartus sertifikuotas prekes, taip pat dalyvauja parodose, todėl ir buvo reikalinga reklaminė medžiaga informuojanti pirkėjus. Be to, pareiškėjas, plėsdamas veiklą, įsigijo patalpas, kuriose buvo reikalingi remonto, griovimo darbai. Tačiau vien ta aplinkybė, jog UAB „Robenta“ siūlė suteikti skirtingo pobūdžio paslaugas, negalėjo būti vertinama įtartinai, nes tarp pareiškėjo ir UAB „Robenta“ nebuvo susitarimo dėl to, kad UAB „Robenta“ negali samdyti kitų asmenų paslaugų teikimui.

Tvirtino, kad taip pat negalėjo žinoti apie UAB „Robenta“ turimą darbo jėgą. Pažymėjo, jog pareiškėjas pats kreipėsi į mokesčių administratorių dėl informacijos apie „nepatikimas“ bendroves bei į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą su užklausimu dėl apie bet kurioje įmonėje dirbančių asmenų skaičiaus, todėl manė, kad toks elgesys negalėjo būti traktuojamas kaip nesąžiningas, nes pareiškėjas savarankiškai ėmėsi pakankamų veiksmų įsitikinti UAB „Robenta“ teisėtumu.

Atsakovas VMI prie FM su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 76-80).

Atsakovas nurodė, kad VMI prie FM pagrįstai pareiškėjui neleido į PVM atskaitą įtraukti UAB „Robenta“ vardu 2001-2002 m. išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų sumų, nes po pakartotinio patikrinimo buvo surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėjo vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose įformintos ūkinės operacijos tarp pareiškėjo ir UAB „Robenta“ realiai neįvyko. Tuo remiantis buvo konstatuota, kad pagal minėtas sąskaitas faktūras pareiškėjas neturi teisės į PVM atskaitą ir sąnaudų pripažinimą.

Teigė, kad Panevėžio apskrities VMI pareiškėjo pakartotinį patikrinimą atliko pagal FNTT ūkinės finansinės veiklos tyrimo Kauno apskrities skyriaus pateiktą 2009 m. kovo 12 d. specialisto išvadą Nr. 5-2/31, kuria remiantis buvo nustatyta, jog pareiškėjas įformino reklamos paslaugų, statybos remonto darbų bei santechnikos prekių įsigijimą iš UAB „Robenta“, tačiau UAB „Robenta“ realios ūkinės komercinės veiklos nevykdė, nes veiklai vykdyti materialinių ir darbo resursų neturėjo. Pareiškėjas su UAB „Robenta“ 2001 m. liepos 7 d. pasirašė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (vėliau, pareiškėjo teigimu, buvo sudaryta dar viena (duomenys neskelbtini) sutartis, bet ji neišliko) dėl reklamos paslaugų įsigijimo, tačiau nei darbų apimtys, nei paslaugų turinys nebuvo aptarti sutartyje ar papildomame sąraše. Tuo pagrindu buvo išrašytos sąskaitos faktūros, kurių sumos atvaizduotos pareiškėjo apskaitos registruose, tačiau kaip konstatuota specialisto išvadoje, nors pareiškėjo savininkas ir buhalterė paaiškino apie reklaminių bukletų ir skrajučių platinimą parodose, tačiau įrodymų apie tai nepateikė.

Įrodymų, kad kitų klientų atsiradimą sąlygojo būtent pagamintų skrajučių platinimas, pateikta nebuvo, be to, UAB „Robenta“ neturėjo darbo pajamų resursų darbams atlikti, nes 1998-2003 m. bendrovėje buvo įdarbinti ir apdrausti socialiniu draudimu tik 3 asmenys, kurie ikiteisminės tyrimo medžiagos apklausos protokoluose patvirtino faktą, kad realiai UAB „Robenta“ jokios veiklos nevykdė, o minėti asmenys tik pasirašinėdavo ant dokumentų. Pažymėjo, kad pareiškėjo papildomai pateiktas su prekių nuotraukomis pažymėtas aplankas storais viršeliais ir atvirutė neįrodo, kad šiuos gaminius pagamino būtent UAB „Robenta“ ar jos užsakymu kitas ūkio subjektas.

Taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas su UAB „Robenta“ buvo sudaręs sutartį dėl remonto darbų atlikimo, tačiau sutarties ir darbų sąmatos pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjas 2002 m. rugsėjo 2 d. pasirašė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria UAB „Robenta“ įsipareigojo atlikti patalpų griovimo darbus, tačiau sutartyje darbų apimtys ir vieta nenurodyta, o sąmata darbų vertei nustatyti nesudaryta. Be to, 2002 m. rugsėjo 17 d. atliktų darbų priėmimo akte ir 2002 m. rugsėjo 17 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. GDB 7120648 patalpų griovimo darbai nedetalizuoti, objekto adresas nenurodytas, nėra šiam objektui sudarytos detalios sąmatos, kurioje būtų nurodyta, kokios ir kokia apimtimi reikia technikos, medžiagų, darbo jėgos nurodytiems darbams atlikti. 2002 m. spalio 24 d.

PVM sąskaitoje faktūroje Nr. GDB 7120653 bei 2002 m. spalio 24 d. atliktų darbų priėmimo akte taip pat nedetalizuotos išlaidos, darbų sąrašas, kiekis, nėra pažymos apie atliktų darbų vertę. Tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, kad UAB „Robenta“ nuo 2002 m. gegužės 6 d. iki 2002 m. gegužės 22 d. pareiškėjui išrašė PVM sąskaitas faktūras už prekes, kurių vertė 63 452,65 Lt, pareiškėjas šias prekes apskaitė pirktų prekių ir paslaugų registre, tačiau iš 151 pavadinimo prekių nurodytų sąskaitose faktūrose 141 atveju pareiškėjas prekes pardavė pigiau negu pirko, o 21 pavadinimo prekių per 2002 m. pareiškėjas nepardavė.

Pažymėjo, kad Panevėžio apskrities VMI patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas įformino prekių ir paslaugų pirkimus iš UAB „Robenta“, kuri realiai ūkinės finansinės veiklos nevykdė, nes neturėjo būtinos gamybinės bazės ir specialistų darbams atlikti, o taip pat faktiškai nepirko prekių, darbų ir paslaugų iš tiekėjų – UAB „Givira“ ir UAB „Quercus bona“, todėl negalėjo perparduoti ir nepardavė šių prekių bei paslaugų pareiškėjui. Atlikus tyrimą dėl UAB „Givira“ taip pat buvo nustatyta, kad bendrovė ūkinės veiklos nevykdė, be to, bendrovės direktorė taip pat paaiškino, kad ja buvo pasinaudota įregistruojant įmonę kaip PVM mokėtoja.

Pabrėžė, kad Kauno apskrities VMI 2004 m. vasario 10 d. patikrinimo akte Nr. 81-02-10-741 buvo nustatyta, jog UAB „Robenta“ 1998-2003 metais buvo įforminusi bendrovės apskaitos registruose prekių, paslaugų ir darbų įsigijimą iš įmonių, įsteigtų neteisėtai pasinaudojus asmenų pamestais dokumentais, arba iš įmonių, kurios buvo įkurtos pasinaudojant statytiniais asmenimis, kurie nieko nežino apie įmonės veiklą, ir pan. Pažymėjo, jog remdamasi Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 10 straipsniu, o nuo 2002 m. sausio 1 d. minėto įstatymo 13 straipsniu, Panevėžio apskrities VMI nurodytų įmonių išrašytas PVM sąskaitas faktūras dėl jose atvaizduotų neįvykusių ūkinių operacijų pagrįstai pripažino neturinčiomis juridinės galios.

Todėl buvo pagrįstai konstatuota, kad UAB „Robenta“ pardavimo dokumentai, išrašyti pareiškėjo prekėms, darbams bei paslaugoms, kurių pirkimas (įsigijimas) pagrįstas neturinčiais juridinės galios dokumentais, vadovaujantis Buhalterinės apskaitos įstatymu pripažintini neturinčiais juridinės galios.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 16 d. sprendimu (b. l. 100-109) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 64 ir 80 straipsniuose įtvirtintas reglamentavimas patvirtina, jog net ir visus formaliuosius teisės aktų nustatytus reikalavimus atitinkančios PVM sąskaitos faktūros nesuteikia mokesčių mokėtojui teisės atskaityti pirkimo PVM. Sprendžiant teisės į PVM atskaitą klausimą, lemiamą reikšmę turi tikrasis ūkinės operacijos turinys, o ne jos įforminimas atitinkamais buhalterinės apskaitos dokumentais. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2004 m. spalio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-355/2004 ir iš Mokestinių ginčų komisijos bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu į PVM atskaitą įtraukė 6 308 Lt pirkimo PVM ir leidžiamiems atskaitymams priskyrė 105 580 Lt sąnaudas pagal UAB „Robenta“ vardu išrašytas 20 PVM sąskaitų faktūrų už reklamos, remonto paslaugų ir santechnikos įsigijimą.

Mokesčių administratorius nustatęs, kad UAB „Robenta“ vardu išrašytose sąskaitose faktūrose įformintos ūkinės operacijos realiai neįvyko, minėtų sąskaitų faktūrų nelaikė ūkinės operacijos realumą įrodančiais dokumentais. Panevėžio apskrities VMI pakartotinį pareiškėjo patikrinimą atliko pagal FNTT ūkinės finansinės veiklos tyrimo Kauno apskrities skyriaus pateiktą 2009 m. kovo 12 d. specialisto išvadą Nr. 5-2/31 dėl A. R. individualios įmonės „Arnelita“ ūkinės finansinės veiklos tyrimų rezultatų ir nustatė, kad pareiškėjas įformino reklamos paslaugų, statybos remonto darbų bei santechnikos prekių įsigijimą iš UAB „Robenta“, tačiau buvo nustatyta, kad ši bendrovė realios ūkinės komercinės veiklos nevykdė, todėl pareiškėjui minėtų paslaugų negalėjo suteikti ar prekių parduoti, nes veiklai vykdyti realių materialinių ir darbo resursų neturėjo.

Teismas pažymėjo, kad LVAT yra pripažinęs, jog pagal Mokesčių administravimo įstatymo 72 straipsnio nuostatas mokesčių administratorius turi teisę remtis FNTT dokumentais, apskaičiuoti pareiškėjo nesumokėtus mokesčius bei delspinigius ir skirti jam baudas. Konstatavo, kad mokesčių administratoriaus patikrinimo metu nustatytas aplinkybes patvirtina Mokestinių ginčų komisijos byloje Nr. 6.11-05 (7-119/2010) esantys įrodymai, todėl padarė išvadą, kad mokesčių administratorius išsamiai ištyrė visas aplinkybes ir įvertinęs surinktus faktus ir paaiškinimus priėmė pagrįstą išvadą, kad UAB „Robenta“ pareiškėjui realiai reklamos remonto paslaugų ir santechnikos prekių neteikė, o ginčo PVM sąskaitose faktūrose atvaizduotos ūkinės operacijos realiai neįvyko.

Pabrėžė, kad pareiškėjas jokių įrodymų, patvirtinančių ūkinių operacijų realumą ir paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytą faktinę padėtį, nepateikė. Nurodė LVAT plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartį ir nusprendė, jog atsižvelgiant į tai, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2001 iki 2002 metų leidžiamus atskaitymus nepagrįstai pagrindė UAB „Robenta“ vardu išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, kurios laikytinos neturinčiomis juridinės galios, nes jose atvaizduotos ūkinės operacijos neįvyko arba neįvyko tomis aplinkybėmis, kurios nurodytos apskaitos dokumentuose, mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjui neleido į PVM atskaitą įtraukti UAB „Robenta“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose išskirtos 63 084 Lt pirkimo PVM sumos ir sąnaudomis priskirti 105 580 Lt išlaidų sumos.

Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjo nesąžiningas elgesys savo buhalterinėje apskaitoje atvaizduojant realiai neįvykusias ar neįvykusias apskaitos dokumentuose nurodytomis sąlygomis ūkines operacijas su UAB „Robenta“ ir tokiu būdu nesąžiningai pretenduojant į pirkimo PVM atskaitą bei sąnaudų pripažinimą yra įrodytas. Teismo vertinimu, Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2009 m. gruodžio 31 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą A. R. atžvilgiu, nesurinkus pakankamai duomenų, nėra reikšmingas mokestinės atsakomybės naštos taikymui pagal Mokesčių administravimo įstatymą (esant toms pačioms faktinėms aplinkybėms, savo esme ir tikslais, baudžiamoji, administracinė, mokestinė atsakomybė yra savarankiškos atsakomybės rūšys).

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad skundžiami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 113-117) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti bei iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Be argumentų, nurodytų skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas papildomai pabrėžia, kad nežinojo ir negalėjo žinoti apie UAB „Robenta“ neteisėtą veiklą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino 2012 m. vasario 15 d. VMI prie FM rašto „Dėl informacijos apie mokesčių mokėtoją skleidimo“, kuriame aiškiai nurodoma, jog duomenys apie mokesčių mokėtojų atliekamus PVM mokėjimus ir sumokėtas įmokas nėra skelbiami, taip pat 2012 m. sausio 31 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos rašto „Dėl informacijos pateikimo apie įmonių darbuotojus“. Teigia, kad valstybė numato pareigą mokesčių mokėtojui mokėti mokesčius, domėtis teisės aktais ir kontrahentų veikla, turimais resursais, tačiau informacijos neteikia. Pareiškėjas negalėjo sužinoti apie UAB „Robenta“, nes darbus ji atliko kokybiškai ir laiku, pats veiklos pobūdis nekėlė jokių įtarimų, sąskaitos buvo išrašomos, o gauti informacijos iš institucijų apie bendrovės darbuotojus ir mokamus mokesčius į biudžetą neturėjo teisės. Pareiškėjo elgesys negali būti laikomas nesąžiningu, nes pareiškėjas ėmėsi pakankamai veiksmų, kad įsitikinti UAB „Robenta“ teisėtumu.

Atsakovas su (b. l. 139-143) pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Šios administracinės bylos nagrinėjimo objektas iš esmės – pareiškėjo (apelianto) teisė į PVM atskaitą, kuri buvo paneigta mokesčių administratoriaus dėl, pastarojo nuomone, neįvykusių ūkinių operacijų tarp pareiškėjo (apelianto) ir UAB „Robenta“. UAB „Arnelita“ tvirtino priešingai – ūkinės operacijos įvyko.

Vadinasi, administracinėje byloje iš principo nėra disputo dėl aktualaus teisinio reguliavimo aiškinimo bei taikymo ginčo santykiams, o teisės į PVM atskaitą realizavimas ar paneigimas neatsietinas nuo įrodymų vertinimo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, jog įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendra įrodinėjimo taisyklė, kuri suponuoja išvadą apie vienodą proceso šalių teisę bei pareigą teikti įrodymus. Ji, šiuo atveju, neatsiejama nuo Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalies, kur pasisakyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Tuo tarpu mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą, nepakanka apsiriboti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų, kontraargumentų teikimu. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokius leistinus įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. Čia taip pat pastebėtina, kad tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimti sprendimai (bendrine prasme) administracinėse bylose Nr. A11–648/2003, Nr. A1-203/2005, Nr. A17-301/2007).

Tokios aplinkybės, kaip: UAB „Robenta“ neturėjimas ūkinei veiklai vykdyti materialinių ir darbo resursų, 2001 m. liepos 7 d. sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) dėl reklamos paslaugų įsigijimo esminiai trūkumai (darbų apimtys, paslaugų turinys neaptarti sutartyje ar papildomame sąraše), nebuvimas įrodymų apie reklaminių bukletų ir skrajučių platinimą parodose, faktinių duomenų nepateikimas apie padidėjusį klientų skaičių reklamos dėka, UAB „Robenta“ laikotarpiu nuo 1998 m. iki 2003 m. įdarbinimas ir apdraudimas socialiniu draudimu tik 3 asmenų, kurie ikiteisminės tyrimo medžiagos apklausos protokoluose parodė, kad realiai UAB „Robenta“ jokios veiklos nevykdė, o minėti asmenys tik pasirašinėdavo ant dokumentų, pareiškėjo (apelianto) su UAB „Robenta“ neva sudarytos sutarties dėl remonto darbų atlikimo nepateikimas, 2002 m. rugsėjo 2 d. sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) trūkumai (sutartyje darbų apimtys ir vieta nenurodyta, o sąmata darbų vertei nustatyti nesudaryta), 2002 m. rugsėjo 17 d. atliktų darbų priėmimo akte ir 2002 m. rugsėjo 17 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. GDB 7120648 patalpų griovimo darbų nedetalizavimas, objekto adreso nenurodymas, šiam objektui nesudarymas detalios sąmatos, kurioje būtų nurodyta, kokios ir kokia apimtimi reikia technikos, medžiagų, darbo jėgos nurodytiems darbams atlikti, nedatalizavimas 2002 m. spalio 24 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. GDB 7120653 bei 2002 m. spalio 24 d. atliktų darbų priėmimo akte išlaidų, darbų, jų kiekio, patikrinimas bendrovių UAB „Givira“ ir UAB „Quercus bona“ ir iš čia padarytos išvados (UAB „Givira“ ūkinės veiklos nevykdė, be to, bendrovės direktorė paaiškino, kad ja buvo pasinaudota įregistruojant įmonę kaip PVM mokėtoja), Kauno apskrities VMI 2004 m. vasario 10 d. patikrinimo akte Nr. 81-02-10-741 konstatavimas apie UAB „Robenta“ 1998-2003 metais įforminimą bendrovės apskaitos registruose prekių, paslaugų ir darbų įsigijimą iš įmonių, įsteigtų neteisėtai pasinaudojus asmenų pamestais dokumentais, arba iš įmonių, kurios buvo įkurtos pasinaudojant statytiniais asmenimis, kurie nieko nežino apie įmonės veiklą, leidžia tvirtinti, kad mokesčių administratorius visiškai pagrindė savo poziciją.

Tuo tarpu mokesčių mokėtojas neįvardijo bei nepridėjo prie bylos tokių faktinių duomenų, kuriais remiantis būtų galima paneigti atsakovo pagrįstą įrodymais sprendimą. Pareiškėjo (apelianto) užimta pozicija grįsta paaiškinimais, samprotavimais, kuriems paremti tinkamų įrodymų nėra. Tvirtinimas apie nežinojimą dėl kontrahento nesąžiningumo nėra šios bylos įrodinėjimo dalykas. Juk mokesčių administratorius ūkines operacijas paneigė ir, kaip teisingai pirmosios instancijos teismas pažymėjo, tai padarė visiškai pagrįstai. Tuo tarpu sąžiningumo aplinkybė, remiantis Europos Teisingumo Teismo praktika (2006 m. liepos 6 d. sprendimas sujungtose bylose Axel Kittle ir Recolta Recycling (C 439/04 ir C 440/04), 50, 52 p.; 2006 m. liepos 6 d. sprendimas sujungtose bylose Axel Kittle, Recolta Recycling (C-439/04, C-440/04), 55 p.; 2004 m. kovo 3 d. sprendimas byloje Transport Service (C-395/02), 26 p.; 2000 m. birželio 8 d. sprendimas byloje Midland Bank (C-98/98), 29 p.; 2003 m. lapkričio 27 d. sprendimas byloje Zita Modes (C-497/01), 37 p.) įrodinėta tik tuo atveju, kai ūkinės operacijos realiai įvyko, nors ir ne tarp tų subjektų, kurie atvaizduoti PVM sąskaitose - faktūrose.

Dėl išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija teigia, kad mokesčių administratorius teisėtai bei pagrįstai įpareigojo pareiškėją sumokėti pridėtinės vertės mokestį bei fizinių asmenų pajamų mokestį, o kartu ir su šiais mokesčiais susijusias sumas, dėl ko apeliacinis skundas netenkintinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o UAB „Arnelita“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius