2021-10-27 Nr. AB-22825-3-61-3-01379-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2128-789/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01379-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 22.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovei Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK, atsakovas) 2020 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. KS-42 „Dėl J. M.“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su VTEK Sprendimu, kuriuo jis pripažintas pažeidusiu Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatas.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra Pakruojo rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) tarybos narys, Savivaldybės tarybos Ekonomikos ir finansų komiteto (toliau – ir komitetas) (duomenys neskelbtini), taip pat yra akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Meresta“ (toliau – ir Bendrovė) (duomenys neskelbtini). Būdamas Bendrovės (duomenys neskelbtini), pasirašė ir Savivaldybei pateikė 2019 m. rugpjūčio 9 d. raštą, kuriuo Bendrovė prašė inicijuoti Pakruojo rajono Rozalimo miško parko specialiojo plano tikslinimą. Savivaldybės administracijos direktorius 2019 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu pritarė Bendrovės iniciatyvai, Savivaldybės administracija parengė Savivaldybės tarybos sprendimo „Dėl leidimo keisti vietovės lygmens Pakruojo rajono Rozalimo miško parko specialųjį planą ir planavimo tikslų nustatymo“ projektą (toliau – ir sprendimo projektas). Savivaldybės mero 2019 m. rugpjūčio 16 d. potvarkiu buvo sudaryta preliminari 2019 m. rugpjūčio 29 d. Savivaldybės tarybos posėdžio darbotvarkė, kurios 15 klausimu buvo įrašytas minėto sprendimo projekto svarstymas. Paskelbus preliminarią Savivaldybės tarybos posėdžio darbotvarkę, rajono bendruomenės atstovai surengė susitikimą, kuriame išreiškė siekį išsaugoti dalį Rozalimo miško parko. Pareiškėjas, reaguodamas į tai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekse (toliau – ir Elgesio kodeksas) numatytais valstybės politikų elgesio principais, 2019 m. rugpjūčio 20 d. vykusiame Savivaldybės tarybos Ekonomikos ir finansų komiteto posėdyje, būdamas šio komiteto (duomenys neskelbtini), pristatė posėdžio darbotvarkę ir iškart pasiūlė iš jos išbraukti 15 klausimą, kuriuo buvo įrašytas minėto sprendimo projekto svarstymas. Pareiškėjas pats balsavo už 15 klausimo išbraukimą. Keturiais balsais prieš du buvo nutarta iš posėdžio darbotvarkės išbraukti 15 klausimą.

4. Savivaldybės tarybos 2019 m. rugpjūčio 29 d. posėdžio darbotvarkėje 15 klausimu buvo įtrauktas ir minėtas sprendimo projektas. Prieš darbotvarkės patvirtinimą Savivaldybės tarybos Vietinio ūkio, kaimo ir aplinkos komitetas pateikė pasiūlymą išbraukti 15 klausimą iš darbotvarkės. Prieš balsuojant dėl šio darbotvarkės pakeitimo pareiškėjas nurodė, kad jo atstovaujama Bendrovė yra viena iš sprendimo projekto iniciatorių, todėl paprašė leisti nusišalinti. Dėl šio prašymo buvo balsuojama ir prašymas dėl nusišalinimo buvo patenkintas. Pareiškėjo nuomone, nurodytas sprendimo projektas nei Ekonomikos ir finansų komiteto posėdyje, nei Savivaldybės tarybos posėdyje nebuvo svarstomas, aptariamas, analizuojamas ar nagrinėjamas jokia forma, atitinkamai dėl jo nebuvo priimtas joks sprendimas.

5. Pareiškėjas nurodė, kad Savivaldybės tarybos Etikos komisija, atlikusi tyrimą, pripažino, jog pareiškėjas teisės aktų nepažeidė, tačiau VTEK skundžiamu Sprendimu pripažino, kad pareiškėjas, Bendrovės vardu teikęs Savivaldybei prašymą inicijuoti Pakruojo rajono Rozalimo miško parko specialiojo plano tikslinimą (toliau – ir prašymas), pažeidė Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatas, o Savivaldybės Ekonomikos ir finansų komiteto 2019 m. rugpjūčio 20 d. posėdyje pasiūlęs iš darbotvarkės išbraukti klausimą dėl Bendrovės prašymu parengto Sprendimo projekto ir už tai balsavęs, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

6. Pareiškėjo nuomone, Sprendime neteisingai aiškinamas atstovavimo pagal įstatymą institutas ir nepagrįstai nustatytas Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies pažeidimas. Motyvai, susiję su fizinių asmenų atstovavimu pagal įstatymą, šiuo atveju yra neaktualūs, nes jis atstovavo juridiniam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įmonės vadovas yra įmonės valdymo organas ir atstovas pagal įstatymą veikti įmonės vardu ir jai atstovauti santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Šią išvadą taip pat patvirtina ir įstatymų nuostatos. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 55 straipsnyje nustatyta, jog bylas juridinių asmenų vardu teisme veda jų vienasmeniai valdymo organai, o įstatymuose ir steigimo dokumentuose nustatyta tvarka – kitų organų nariai ir dalyviai fiziniai asmenys, veikiantys pagal įstatymuose ir steigimo dokumentuose jiems suteiktas teises ir pareigas; šiais atvejais laikoma, kad bylą veda pats juridinis asmuo. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 47 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bylas juridinių asmenų vardu gali vesti institucijų, įstaigų, tarnybų, įmonių, organizacijų vadovai, o įstatymuose ir steigimo dokumentuose nustatyta tvarka – ir kiti darbuotojai ar valstybės tarnautojai, veikiantys pagal įstatymuose, kituose teisės aktuose ir steigimo dokumentuose jiems suteiktas teises ir pareigas. Taigi visais atvejais įmonės vadovas per se (savaime) yra atstovas pagal įstatymą. Galimos išimtys iš šios taisyklės nepaneigia pačios bendrosios taisyklės. Todėl šiuo atveju Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatytas ribojimas pareiškėjui netaikytinas.

7. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas Sprendimu pažeidė Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 6 straipsnio 3 dalį ir iš esmės paneigė juridinio asmens planavimo iniciatyvos teisę. Įstatymai ir kiti teisės aktai nenustato savivaldybės tarybos nariams teisės kreiptis į savivaldybę ar savivaldybės administraciją su tam tikru klausimu, prašymu, paklausimu ribojimo. Be to, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 91 straipsnis nustato pareigų, kurios nesuderinamos su Savivaldybės tarybos nario pareigomis, sąrašą, tačiau pareiškėjo einamos (duomenys neskelbtini) pareigos Bendrovėje nepatenka į minėtą sąrašą, todėl yra suderinamos su Savivaldybės tarybos nario pareigomis. Pripažinimas, kad pareiškėjas, Bendrovės vardu pateikdamas Savivaldybei prašymą inicijuoti specialiojo plano tikslinimą, pažeidė Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatas, reiškia, jog VTEK draudžia tą daryti ir laiko tokį elgesį neatitinkančiu įstatymų. Tokiu būdu nepagrįstai apribojama Bendrovės, kuriai atstovauja pareiškėjas kaip (duomenys neskelbtini), TPĮ 6 straipsnio 3 dalyje nustatyta planavimo iniciatyvos teisė.

8. Pareiškėjas nurodė, kad neatliko jokių įstatymų draudžiamų veiksmų, ėmėsi priemonių galimam interesų konfliktui išvengti, o VTEK neįrodė, jog jis tokių priemonių nesiėmė. Pareiškėjas aiškiai, nedviprasmiškai ir motyvuotai paprašė leisti nusišalinti nuo 2019 m. rugpjūčio 29 d. Savivaldybės tarybos posėdyje iškelto pasiūlymo išbraukti 15 klausimą iš darbotvarkės, šis prašymas buvo patenkintas, todėl pareiškėjas nepadarė jokio pažeidimo. Tuo tarpu VTEK vertino, kad jo elgesys 2019 m. rugpjūčio 29 d. Savivaldybės tarybos posėdyje ir 2019 m. rugpjūčio 20 d. Ekonomikos ir finansų komiteto posėdyje buvo nenuoseklus ir prieštaringas, nes 2019 m. rugpjūčio 29 d. tarybos posėdyje jis nusišalino nuo klausimo dėl 15 darbotvarkės klausimo išbraukimo, o 2019 m. rugpjūčio 20 d. komiteto posėdžio pradžioje pasiūlė išbraukti iš darbotvarkės 15 klausimą dėl Sprendimo projekto svarstymo. Tačiau siūlymas išbraukti iš darbotvarkės ir nesvarstyti ginčo klausimo negali būti vertinamas kitaip, kaip tik pozityvus siekis galimo interesų konflikto pašalinimo prasme. Sistemiškai aiškinant įstatymų nuostatas negalima laikyti viešųjų ir privačių interesų pažeidimu vien pareiškėjo veiksmo Bendrovės vardu pateikiant prašymą Savivaldybei. Be to, Ekonomikos ir finansų komiteto 2019 m. rugpjūčio 20 d. posėdyje sprendimo projektas dėl atitinkamų specialiojo plano pakeitimų nebuvo svarstomas ir nebuvo priiminėjamas, nes pats pareiškėjas pasiūlė šį klausimą išbraukti iš darbotvarkės, t. y. posėdyje buvo svarstomas ne 15 darbotvarkės klausimas dėl sprendimo projekto, o klausimas dėl 15 darbotvarkės klausimo išbraukimo iš darbotvarkės, tai savo turiniu yra skirtingi dalykai. Pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 20 d. komiteto posėdyje pasiūlė išbraukti iš darbotvarkės 15 klausimą, siekdamas bendruomenės išreikštos nuomonės įgyvendinimo, taip pat siekdamas išvengti galimo interesų konflikto. Šią poziciją aiškiai patvirtina ir pareiškėjo elgesys po 2019 m. rugpjūčio 20 d. komiteto posėdžio. 2019 m. rugpjūčio 29 d. Savivaldybės tarybos posėdyje pareiškėjas aiškiai nurodė, kad jo atstovaujama Bendrovė yra viena iš sprendimo projekto iniciatorių ir paprašė leisti nusišalinti. Pareiškėjas nerengė, nesvarstė ir nepriėmė jokio sprendimo dėl paties sprendimo projekto.

9. Pareiškėjas teigė, kad VTEK Sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas, nemotyvuotas, neatitinka Įstatymo ir TPĮ nuostatų, priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymas (toliau – ir VTEKĮ) 29 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 2 punkto ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, todėl naikintinas.

10. Atsakovas VTEK atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

11. Dėl atstovavimo instituto aiškinimo atsakovas nurodė, kad pareiškėjo argumentai, kad jis, būdamas Bendrovės (duomenys neskelbtini), veikė kaip atstovas pagal įstatymą, yra nepagrįsti. Bendrovės interesų atstovavimas veikiant pagal Lietuvos Respublikos uždarųjų akcinių bendrovių įstatymo, CPK ar ABTĮ juridinio asmens vadovui suteiktas teises šiuo atveju nelaikytinas atstovavimu pagal Įstatymą. Sprendime nurodyta, kad atstovo pagal įstatymą sąvoka, kuria VTEK vadovavosi priimdama Sprendimą, yra aiškiai apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekse (toliau – ir CK) ir CPK, kurie atstovavimą pagal įstatymą apibrėžia kaip nepilnamečio arba dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčio savarankiškai pasinaudoti savo teisėmis ar ginti savo interesų teisės aktų nustatytais būdais asmens atstovą, veikiantį tokio atstovaujamojo asmens naudai (tėvai, globėjai, rūpintojai), t. y. toks atstovavimas siejamas išimtinai su fizinių, ne juridinių asmenų atstovavimu. Todėl pareiškėjo veiksmuose pagrįstai nustatytas Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimas.

12. Dėl juridinio asmens planavimo iniciatyvos teisės Atsakovas nurodė, kad Sprendime pabrėžiama, jog, teikiant šį vertinimą, nėra kvestionuojama ir nesiekiama riboti juridinių asmenų, tarp jų ir Bendrovės, teisės vykdyti savo veiklą bei kreiptis su prašymais į valstybės ar savivaldybių institucijas ir įstaigas. Tačiau VTEK, kaip Įstatymo nuostatų įgyvendinimo priežiūrą ir kontrolę atliekanti institucija, atkreipė dėmesį, kad valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, įgyvendindamas savo teises ir eidamas tarnybines pareigas, privalo laikytis Įstatymo nuostatų. Pareiškėjas galėjo įgyvendinti Bendrovės planavimo iniciatyvos teisę, nepažeisdamas Įstatymo nuostatų, pasinaudodamas Įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, leidžiančia taikyti minėto atstovavimo ribojimo išimtį – kiekvienu konkrečiu atveju ją gali taikyti atitinkamos institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas. Sprendimas apie išimties taikymą turi būti paskelbtas viešai. Tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Savivaldybės merą ar Savivaldybės tarybą dėl išimties atstovauti Bendrovei Savivaldybėje taikymo.

13. Atsakovo teigimu, priešingai, nei teigia pareiškėjas, jo veiksmai, siūlant išbraukti iš komiteto darbotvarkės ir nesvarstyti sprendimo projekto, neįrodo, kad jais buvo siekiama būtent interesų konflikto pašalinimo, nes siūlymas išbraukti iš darbotvarkės klausimą dėl Bendrovės prašymo gali būti sąlygojamas įvairių veiksnių. Savivaldybės tarybos Etikos komisijos 2019 m. spalio 21 d. sprendime Nr. 7, kuriam VTEK nepritarė ir įpareigojo pakartotinai įvertinti pareiškėjo veiksmų atitiktį Įstatymo nuostatoms, nurodyta, kad pareiškėjas žodžiu pripažino, jog nusižengė. Be to, ginčo klausimo išbraukimas iš komiteto darbotvarkės dar nereiškia, kad yra apskritai atsisakoma šį klausimą nagrinėti. Jis gali būti svarstomas kitame posėdyje. Atsakovas vertino kritiškai pareiškėjo poziciją, kad jis, reaguodamas į visuomenės interesą išsaugoti Rozalimo miško parko vientisumą ir veikdamas bendruomenės labui, komiteto posėdžio pradžioje pasiūlė išbraukti iš posėdžio darbotvarkės sprendimo projektą ir už tai pats balsavo. Norint, kad sprendimo projektas daugiau nebūtų nagrinėjamas, pakaktų, kad Bendrovė būtų atsiėmusi savo Savivaldybei teiktą prašymą, kurio pagrindu ir buvo teikiamas svarstyti sprendimo projektas.

14. Kaip matyti iš pareiškėjo skundo turinio, jis pats pripažįsta, kad, komiteto posėdyje sprendžiant klausimą dėl sprendimo projekto išbraukimo iš darbotvarkės, jis nenusišalino, tačiau, jo nuomone, jis atliko kitus, nusišalinimo tikslą atitinkančius veiksmus. VTEK pabrėžė, kad valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo turi pareigą elgtis taip, jog jo veiksmai visuomenės viešosios nuomonės požiūriu nekeltų jokių abejonių dėl galimų asmeninio suinteresuotumo prielaidų. Įstatymų leidėjas aiškiai apibrėžė, kokių priemonių ir kokia tvarka privaloma imtis tokioje galimo interesų konflikto situacijoje – aktyviais ir aiškiai išreikštais veiksmais nusišalinti (pareikšti nusišalinimą) nuo atitinkamų sprendimų rengimo, svarstymo, priėmimo ir nedalyvauti šiose procedūrose. Pareiškėjas neįvykdė prievolės nusišalinti nuo jam interesų konfliktą keliančio darbotvarkės klausimo bet kokio svarstymo, aptarimo ar siūlymo jį tiesiog išbraukti iš darbotvarkės. Todėl VTEK vertino, kad toks pareiškėjo elgesys, lyginant su pareiškėjo veiksmais komiteto posėdyje, kai jis nusišalino, buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl ir nebuvo vertinami vienodai.

15. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog tiek Savivaldybės tarybos, tiek ir komiteto posėdžiuose buvo balsuojama dėl sprendimo projekto išbraukimo iš šių posėdžių darbotvarkių. Abiejuose posėdžiuose sprendimo projektas nebuvo nagrinėjamas iš esmės (svarstomas, analizuojamas bei priimtas). Tačiau vienu atveju pareiškėjas nusišalino (Savivaldybės tarybos posėdyje), o kitu – (komiteto posėdyje) nenusišalino ir pasiūlė išbraukti ginčytiną klausimą iš darbotvarkės bei už tai balsavo. Valstybinėje tarnyboje dirbantiems asmenims Įstatymas draudžia dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Pareiškėjas negalėjo dalyvauti jokiose sprendimo projektui rengti, svarstyti bei priimti būtinose procedūrose, įskaitant ir išbraukimą iš komiteto darbotvarkės, už kurį, be kita ko, taip pat buvo priimamas sprendimas balsuojant.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

17. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, vadovaudamasis TPĮ 6 straipsniu, Bendrovės vardu 2019 m. rugpjūčio 9 d. Savivaldybės administracijos direktorei pateikė prašymą inicijuoti Pakruojo rajono Rozalimo miško parko specialiojo plano tikslinimą. Prašyme nurodyta, jog Bendrovė finansuos šių darbų atlikimą. Savivaldybės administracijos direktorius 2019 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. AV-537 „Dėl pritarimo iniciatyvai keisti vietovės lygmens Rozalimo miško parko specialųjį planą“ pritarė Bendrovės iniciatyvai keisti specialųjį planą, numatant pakeisti miško parko ribas ir sumažinti apie 8,8 ha parko plotą pagal priedą. Savivaldybės taryba parengė sprendimo „Dėl leidimo keisti vietovės lygmens Pakruojo rajono Rozalimo miško parko specialųjį planą ir planavimo tikslų nustatymo“ projektą ir įtraukė jį į darbotvarkę. Iš 2019 m. rugpjūčio 20 d. Savivaldybės tarybos Ekonomikos ir finansų komiteto posėdžio protokolo teismas nustatė, kad pareiškėjas, kuris yra komiteto (duomenys neskelbtini), pristatė posėdžio darbotvarkę ir pasiūlė 15 klausimą („Dėl leidimo keisti vietovės lygmens Pakruojo rajono Rozalimo miško parko specialųjį planą ir planavimo tikslų nustatymo“) išbraukti iš posėdžio darbotvarkės. Savivaldybės tarybos 2019 m. rugpjūčio 29 d. posėdžio protokole nurodyta, jog prieš balsuojant dėl darbotvarkės pakeitimo iš darbotvarkės išbraukiant 15 klausimą, pareiškėjas paprašė nusišalinti, kadangi jo atstovaujama Bendrovė yra viena iš Tarybos sprendimo projekto iniciatorių, prašymas buvo priimtas, nurodyta, jog klausimas tiesiogiai susijęs su Tarybos nario privačiais interesais.

18. Teismas nustatė, kad Savivaldybės tarybos Etikos komisija 2019 m. spalio 21 d. priėmė sprendimą Nr. 7 „Dėl J. M.“, kuriuo nusprendė pripažinti, kad pareiškėjas nepažeidė Įstatymo 11 straipsnio 1–2 dalių nuostatų. Šio sprendimo dalyje „J. M. paaiškinimas“ nurodyta, kad pareiškėjas žodžiu pripažino, jog nusižengė. Etikos komisija nurodė, kad nors pareiškėjas prieš pradedant klausimo aptarimą komiteto posėdyje neinformavo komiteto narių apie esamą situaciją, nenurodė konkrečių aplinkybių, raštu arba žodžiu nepareiškė nusišalinimo, pareiškėjo suinteresuotumas yra grindžiamas prielaidomis, o dalyvavimas priimant sprendimą dėl sprendimo projekto išbraukimo iš darbotvarkės ir balsavimas už tai nepadarė jokios realios žalos, nesukėlė jokių padarinių.

19. VTEK nesutiko su Savivaldybės tarybos Etikos komisijos sprendimu ir 2019 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. S-4032-(1.5) „Dėl Etikos komisijos priimto sprendimo“ pavedė pakartotinai atlikti tyrimą ir įvertinti pareiškėjo elgesį. Savivaldybės tarybos Etikos komisija 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimu „Dėl J. M.“ pakartotinai pripažino, kad pareiškėjas Įstatymo nuostatų nepažeidė. VTEK 2019 m. gruodžio 20 d. raštu Nr. S-4517-(1.5) „Dėl Etikos komisijos priimto sprendimo“ Savivaldybės tarybos Etikos komisijai nurodė, kad sprendime atliktas pareiškėjo elgesio teisinis įvertinimas neatitinka Įstatymo nuostatų, todėl pati VTEK nusprendė atlikti tyrimą ir priimti sprendimą. Apie pradėta tyrimą VTEK pareiškėją informavo 2019 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. S-4499-(1.2) „Informacija apie pradėtą tyrimą“, o pareiškėjas 2020 m. sausio 8 d. raštu pateikė paaiškinimus.

20. Atsakovas, įvertinęs visas aplinkybes, Išvadoje nurodytus argumentus, 2020 m. kovo 12 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo pripažino, kad pareiškėjas, Bendrovės vardu 2019 m. rugpjūčio 9 d. teikęs Savivaldybei prašymą, pažeidė Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatas, bei Savivaldybės tarybos Ekonomikos ir finansų komiteto 2019 m. rugpjūčio 20 d. posėdyje pasiūlęs iš darbotvarkės išbraukti klausimą dėl Bendrovės prašymu parengto sprendimo projekto ir už tai balsavęs, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 11 straipsnio 1–2 dalių nuostatas.

21. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo (bylai aktuali redakcija, galiojusi Sprendimo priėmimo metu – nuo 2020 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 2 punkto, 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 4 straipsnio 3 dalies, 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 3 dalies 1 ir 2 punktų, 4 dalies nuostatomis. Atkreipė dėmesį, kad aktualioje Įstatymo redakcijoje (galiojančioje nuo 2020 m. liepos 11 d.) šios nuostatos nepasikeitė. Pareiškėjo veiksmų atlikimo metu (2019 metais) galiojusios Įstatymo redakcijos (nuo 2018 m. sausio 1 d.) 12 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, jog asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, negali atstovauti privačioms grupėms ar asmenims ir ginti jų interesų valstybės ar savivaldybių institucijose, išskyrus atvejus, kai jis veikia kaip atstovas pagal įstatymą. Skundų ir pareiškimų nagrinėjimas, tyrimas ir svarstymas nelaikomas atstovavimu privačioms grupėms ar asmenims. To paties straipsnio 3 dalyje buvo nurodyta, jog šio straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytų apribojimų išimtis konkrečiu atveju gali nustatyti atitinkamos institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas. Sprendimas apie išimties taikymą turi būti viešai paskelbtas.

22. Įvertinęs Įstatymo redakcijas, teismas nurodė, kad pareiškėjo veiksmų, kuriuos vertino VTEK, atlikimo metu galiojo Įstatymo redakcija, kurioje buvo nurodyta, jog valstybės tarnautojas negalėjo atstovauti privačioms grupėms ar asmenims ir ginti jų interesų valstybės ar savivaldybių institucijose, išskyrus atvejus, kai jis veikė kaip atstovas pagal įstatymą. Tačiau vėlesnėse redakcijose (galiojusioje VTEK Sprendimo priėmimo metu ir šiuo metu galiojančioje), teismo vertinimu, įstatymų leidėjas itin aiškiai pateikė savo valią, sukonkretindamas aptariamą išimtį, kad Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nurodytas apribojimas netaikomas, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo veikia kaip fizinio asmens atstovas pagal įstatymą (vaiko tėvas (įtėvis), motina (įmotė), vaiko globėjas (rūpintojas) arba įstatymų nustatyta tvarka teismo paskirtas pilnamečio asmens globėjas (rūpintojas).

Vėlesnėse Įstatymo redakcijose įstatymų leidėjas išaiškino, jog šioje normoje vartojama sąvoka „atstovas pagal įstatymą“ suprantama taip, kaip ją apibrėžia CK ir CPK. Be to, pačioje normoje yra išvardinti asmenys, kuriems galima atstovauti, t. y. kuriems atstovaujant yra taikoma minima išimtis. Teismas sprendė, kad įstatymų leidėjas išaiškino savo valią dėl aptariamos išimties, todėl nagrinėjamu atveju ir pareiškėjo veiksmų padarymo metu galiojusios Įstatymo redakcijos nuostatas būtina vertinti šių aplinkybių kontekste.

Teismo vertinimu, įstatymų leidėjas nesiekė kitaip sureguliuoti esamus atstovavimo pagal įstatymą santykius, tačiau jis siekė patikslinti ir sukonkretinti tikrąjį įstatymų leidėjo ketinimą dėl subjektų, kurių interesams valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys negali atstovauti valstybės ar savivaldybių institucijose (tai aiškiai matyti iš 2019 m. birželio 27 d. Įstatymo Nr. XIII-2274 aiškinamojo rašto) rato. Tai leidžia padaryti išvadą dėl įstatymų leidėjo tikrosios valios, kuri buvo įtvirtinta Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies redakcijoje, galiojusioje nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., t. y. išimtis dėl draudimo atstovauti turi būti taikoma, jeigu atstovaujama pagal įstatymą tik fiziniam asmeniui (nepilnamečiui ir pan.).

Teismas nurodė, kad jeigu minėta nuostata būtų aiškinama kitaip, t. y. išimtis taikoma ir tiems asmenims, dirbantiems valstybės tarnyboje, kurie atstovauja juridiniams asmenims, kuriuose užima vadovo pareigas, būtų iškreiptas paties teisinio reguliavimo tikslas ir logika, būtų sudaromos prielaidos asmenims piktnaudžiauti teise. Būtų nelogiška teigti, kad juridiniam asmeniui atstovaujančio vadovo, kuris yra ir asmuo, dirbantis valstybės tarnyboje, galimybės patekti į interesų konfliktą yra mažesnės, negu asmens, dirbančio valstybės tarnyboje ir atstovaujančio juridiniam asmeniui kitais pagrindais, pvz., pagal pavedimą ir pan.

23. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes bei ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, kadangi negalėjo pasinaudoti išimtimi, nes jis Įstatymo prasme ir taikymo kontekste nelaikytinas atstovu pagal įstatymą.

24. Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad VTEK paneigė juridinio asmens planavimo iniciatyvos teisę, teismas pažymėjo, jog VTEK nagrinėjo pareiškėjo veiksmus Įstatymo kontekste ir nekvestionavo bei nesiekė riboti juridinių asmenų teisės vykdyti savo veiklą. Aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 91 straipsnyje (Pareigos, nesuderinamos su savivaldybės tarybos nario pareigomis, ir išrinkto savivaldybės tarybos nario mandato netekimas) nenurodyta, jog pareiškėjo užimamos pareigos trukdo būti savivaldybės tarybos nariu, nereiškia, jog pareiškėjas neprivalo laikytis Įstatymo reikalavimų. Teismo vertinimu, jeigu pareiškėjo pareigos būtų įrašytos aptariamame straipsnyje, jis apskritai negalėtų būti Savivaldybės tarybos nariu. Pareiškėjas, būdamas Bendrovės (duomenys neskelbtini), negali atlikti veiksmų, kurių pagrindu susidarytų net šališkumo regimybė.

25. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis neatliko teisės aktų pažeidimų, ėmėsi priemonių interesų konfliktui išvengti, teismas nurodė, jog Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas, Savivaldybės tarybos Ekonomikos ir finansų komiteto 2019 m. rugpjūčio 20 d. posėdyje pasiūlęs iš darbotvarkės išbraukti klausimą dėl Bendrovės prašymu parengto sprendimo projekto ir už tai balsavęs, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1–2 dalių nuostatas.

26. Teismas vertino, kad pareiškėjas jokia forma negalėjo dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimo projektą. Pareiškėjas turėjo nusišalinti nuo klausimo svarstymo, o ne jį šalinti iš darbotvarkės, ypač atsižvelgus į tai, jog pats balsavo už minėto klausimo pašalinimą iš darbotvarkės, tokiu būdu parodydamas savo poziciją svarstomu klausimu. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjo veiksmai yra nenuoseklūs, kadangi 2019 m. rugpjūčio 29 d. Savivaldybės tarybos posėdyje pareiškėjas nusišalino nuo to paties klausimo (jo išbraukimo iš darbotvarkės) sprendimo. Savivaldybės tarybos Etikos komisijos 2019 m. spalio 21 d. sprendime Nr. 7, kuriam VTEK nepritarė ir įpareigojo pakartotinai įvertinti pareiškėjo veiksmų atitiktį Įstatymo nuostatoms, nurodyta, jog pareiškėjas žodžiu pripažino, kad nusižengė.

27. Teismas konstatavo, kad VTEK Sprendimas yra teisėtas, motyvuotas ir pagrįstas, jame išdėstytos ir tinkamai įvertintos visos reikšmingos aplinkybės, pateiktas teisinis jų vertinimas, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti pareiškėjo nurodytais argumentais. Netenkinęs skundo, teismas netenkino ir pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 28. Pareiškėjas J. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

29. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais, nurodytais skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas formaliai atmetė pareiškėjo argumentus ir iš esmės visiškai palaikė VTEK poziciją bei skundžiamo Sprendimo motyvus.

30. Pareiškėjas teigia, kad VTEK skundžiamame Sprendime bei pirmosios instancijos teismo sprendime neteisingai aiškinamas atstovavimo pagal įstatymą institutas ir pareiškėjo veiksmuose nepagrįstai nustatytas Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies pažeidimas. VTEK ir teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas, Bendrovės vardu kreipdamasis į Savivaldybę ir prašydamas inicijuoti teritorijos planavimo dokumentų keitimą, neveikė kaip Bendrovės atstovas pagal įstatymą, todėl jam taikomi Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti ribojimai. Aiškinimai, susiję su fizinių asmenų atstovavimu pagal įstatymą, šiuo atveju yra visiškai neaktualūs, kadangi pareiškėjas atstovavo juridiniam asmeniui.

31. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime neatsižvelgė į skunde paminėtą aktualią kasacinio teismo praktiką ir aktualų teisinį reglamentavimą, jais nesirėmė, o vietoje to vertino visiškai nesusijusią teismų praktiką dėl fizinių asmenų atstovavimo ir tuo grindė atitinkamus sprendimo motyvus. Toks teismo sprendimas negali būti laikomas motyvuotu, pagrįstu ir teisėtu.

32. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai rėmėsi neaktualia (naujesne) Įstatymo redakcija, kuri jokiu būdu negali būti taikoma šioje byloje (VTEK 2019 m. kovo 12 d. sprendime pati akcentavo, kad taikytina ginčo veiksmų metu galiojusi Įstatymo redakcija). Taikant pareiškėjo atžvilgiu jau po ginčo veiksmų atlikimo įsigaliojusią Įstatymo redakciją, jo teisinė padėtis nepagrįstai pabloginama, o tai pažeidžia lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principą. Taigi Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatytas ribojimas pareiškėjui neturėjo būti taikomas. VTEK Sprendimo ir teismo sprendimo išvados yra nepagrįstos, neteisėtos ir nemotyvuotos, neatitinka Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatos turinio ir atstovo pagal įstatymą instituto aiškinimo teismų praktikoje, šiurkščiai pažeidžia lex retro non agit principą.

33. Pareiškėjas teigia, kad VTEK Sprendimu pažeidė TPĮ 6 straipsnio 3 dalį, iš esmės paneigė juridinio asmens planavimo iniciatyvos teisę, o teismas sprendimu neištaisė šio pažeidimo, jį iš esmės ignoravo, tik deklaratyviai nurodydamas, kad teismui nekyla abejonių, jog VTEK nagrinėjo pareiškėjo veiksmus Įstatymo kontekste ir nekvestionavo bei nesiekė riboti juridinių asmenų teisės vykdyti savo veiklą.

34. Nors VTEK Sprendime nurodyta, kad VTEK nekvestionuoja ir nesiekia riboti juridinių asmenų, tarp jų ir AB „Meresta“, kuriai vadovauja pareiškėjas, teisės vykdyti savo veiklą bei su prašymais kreiptis į valstybės ar savivaldybių institucijas ir įstaigas, tačiau būtent tai savo Sprendimu ir padarė – VTEK pripažinimas, kad pareiškėjas, Bendrovės vardu pateikdamas Savivaldybei prašymą inicijuoti specialiojo plano tikslinimą, pažeidė Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatas, reiškia, jog VTEK draudžia tai daryti ir laiko tokį elgesį neatitinkančiu įstatymų. Teismas šio pažeidimo taip pat neištaisė ir nepašalino. Tokiu būdu AB „Meresta“, kuriai atstovauja pareiškėjas, buvo nepagrįstai apribota TPĮ 6 straipsnio 3 dalyje nustatyta planavimo iniciatyvos teisė. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad vien Bendrovės prašymo pateikimas savivaldybei pažeistų Įstatymo ar kitų įstatymų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas sprendime nenustatė tokių pasekmių ir jų nemotyvavo.

35. Pareiškėjas nurodo, kad teismas sprendime neteisingai vertino, jog jis nesiėmė tinkamų veiksmų interesų konfliktui pašalinti. Pareiškėjas neatliko jokių įstatymais draudžiamų veiksmų, ėmėsi priemonių galimam interesų konfliktui išvengti, o VTEK neįrodė, jog jis tokių priemonių nesiėmė. Pareiškėjas aiškiai, nedviprasmiškai ir motyvuotai paprašė leisti nusišalinti nuo 2019 m. rugpjūčio 29 d. Savivaldybės tarybos posėdyje iškelto pasiūlymo išbraukti 15 klausimą iš darbotvarkės, šis jo prašymas buvo patenkintas, todėl jis nepadarė jokio pažeidimo. Tuo tarpu VTEK ir teismas vertino, kad jo elgesys 2019 m. rugpjūčio 29 d. Savivaldybės tarybos posėdyje ir 2019 m. rugpjūčio 20 d. Ekonomikos ir finansų komiteto posėdyje buvo nenuoseklus ir prieštaringas, nes 2019 m. rugpjūčio 29 d. tarybos posėdyje jis nusišalino nuo klausimo dėl 15 darbotvarkės klausimo išbraukimo svarstymo, o 2019 m. rugpjūčio 20 d. komiteto posėdžio pradžioje pasiūlė išbraukti iš darbotvarkės 15 klausimą dėl sprendimo projekto svarstymo. Pareiškėjo įsitikinimu, VTEK ir teismo sprendimų motyvai neturi jokios esminės reikšmės ir nepatvirtina jokio teisės aktų pažeidimo, nes esminis momentas yra tai, jog, 2019 m. rugpjūčio 20 d. komiteto posėdžio pradžioje pareiškėjui pasiūlius išbraukti iš darbotvarkės 15 klausimą dėl sprendimo projekto svarstymo, tai ir buvo padaryta, ir dėl to sprendimo projektas posėdyje nebuvo svarstomas. Pareiškėjo veiksmas siūlant išbraukti iš darbotvarkės ir nesvarstyti ginčo klausimo, negali būti vertinamas kitaip, kaip tik pozityvus siekis pašalinti galimą interesų konfliktą.

36. Pareiškėjas nurodo, kad iš VTEK 2020 m. kovo 12 d. sprendime nurodytose Įstatymo 2 straipsnio 2-4 dalių, 11 straipsnio 1-2 dalių, Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 10 dalies nuostatose numatyti apribojimai yra susiję su asmens dalyvavimu rengiant, svarstant, priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą, tačiau pareiškėjas tokių veiksmų neatliko. Sistemiškai aiškinant minėtas įstatymų nuostatas, vien pareiškėjo veiksmo Bendrovės vardu pateikiant prašymą Savivaldybei negalima laikyti viešųjų ir privačių interesų pažeidimu.

37. Savivaldybės Ekonomikos ir finansų komiteto 2019 m. rugpjūčio 20 d. posėdyje sprendimo nebuvo svarstomas ir nebuvo priiminėjamas projektas dėl atitinkamų specialiojo plano pakeitimų, nes pats pareiškėjas pasiūlė šį klausimą išbraukti iš darbotvarkės, t. y. posėdyje buvo svarstomas ne 15 darbotvarkės klausimas dėl sprendimo projekto, o klausimas dėl 15 darbotvarkės klausimo išbraukimo iš darbotvarkės, tai savo turiniu yra skirtingi dalykai. Pareiškėjas nerengė, nesvarstė ir nepriėmė jokio sprendimo dėl paties sprendimo projekto, todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo vertinti, kad jis minėtame posėdyje pažeidė kokius nors susijusių teisės aktų reikalavimus.

38. Pareiškėjo teigimu, priemonių ir veiksmų interesų konfliktui pašalinti tikslas yra tai, kad atitinkamas asmuo nerengtų, nesvarstytų ir nepriiminėtų interesų konfliktą galinčių sukelti sprendimų. Šiuo atveju to buvo išvengta aktyviais, sąžiningais ir nesavanaudiškais veiksmais. Pirmosios instancijos teismas sprendime šių argumentų nepaneigė, tačiau jais nesivadovavo ir priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą.

39. Pareiškėjas nurodo, kad VTEK Sprendimas taip pat neatitinka Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies ir VAĮ 3 straipsnio 2 punkto, 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, todėl turėjo būti panaikintas vien tuo pagrindu.

40. Atsakovas VTEK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

41. Atsakovas nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais argumentais. Vertina kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad teismo ir VTEK sprendimuose padaryta nepagrista išvada, kad pareiškėjas, jo vadovaujamos Bendrovės vardu kreipdamasis į Savivaldybę ir prašydamas inicijuoti teritorijos planavimo dokumentų keitimą, neveikė kaip Bendrovės atstovas pagal įstatymą, todėl jam taikomi Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti ribojimai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje minimas atstovavimas pagal įstatymą siejamas išimtinai tik su atitinkamai fizinių asmenų (ir tik tų, kurie savarankiškai negeba pasinaudoti savo teisėmis ir ginti savo interesų) atstovavimu ir nesiejamas su vadovo atstovavimu juridiniams asmenims, nes jeigu minėta atstovavimo pagal įstatymą sąvoka būtų aiškinama taip, kaip ją aiškina pareiškėjas, būtų iškreiptas paties teisinio reguliavimo tikslas, paskirtis ir logika.

42. Atstovais pagal įstatymą laikytini tik tėvai, globėjai, rūpintojai. Atstovavimas pagal įstatymą yra išskirtinis, kadangi yra susijęs su tokiomis situacijomis, kai atstovavimo santykiai atsiranda nepriklausomai nuo atstovaujamojo ir atstovaujančiojo valios (pvz., tėvai atstovauja nepilnamečiams vaikams nepriklausomai nuo jų pačių ir jų vaikų norų / nenorų, kitaip sakant, Įstatymas tai besąlygiškai įpareigoja). Atstovas pagal įstatymą nuo šios pareigos nusišalinti negali, nes jis besąlygiškai įpareigotas kažkam atstovauti (pvz., savo vaikui), tuo tarpu visi kiti atstovai gali nusišalinti arba būti nušalinami, juos galima skilti į pareigas arba neskirti ir pan. Todėl Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje numatytos išimties taikymas kitokio pobūdžio atstovams, kaip pavyzdžiui, įmonių, asociacijų ar kitų juridinių asmenų vadovams (net jeigu jie ir paminėti (įpareigoti) kituose įstatymuose (pvz., Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme)), paneigtų Įstatymo tikslus ir esmę, būtų nelogiški bei neproporcingi, nes juridiniai asmenys, lyginant su fiziniais asmenis, turėtų nepalyginamai daugiau atstovimo galimybių ir šios Įstatymo nuostatos būtų taikomos tik žemesnes nei vadovo pareigas einantiems asmenims.

43. Atsakovas nesutinka ir su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais dėl juridinio asmens planavimo iniciatyvos teisės, kadangi VTEK Sprendime labai aiškiai pabrėžė, kad VTEK nekvestionuoja ir nesiekia riboti juridinių asmenų, taip jų ir Bendrovės, kuriai vadovauja pareiškėjas, teisės vykdyti savo veiklą bei su prašymais kreiptis į valstybės ar savivaldybių institucijos ir įstaigas, taip pat ir į įstaigą, kurioje dirba pats pareiškėjas. Tačiau pareiškėjas yra ne tik Bendrovės (duomenys neskelbtini), bet ir Savivaldybės tarybos narys, t. y. valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, kuriam visa apimtimi galioja Įstatymo nustatytos prievolės, draudimai ir apribojimai. Nepažeisdamas Įstatymo nuostatų, pareiškėjas juridinio asmens planavimo iniciatyvos teisę galėjo įgyvendinti pasinaudodamas Įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, leidžiančia taikyti minėto atstovavimo ribojimo išimtį. Tačiau tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Savivaldybės merą ar Savivaldybės tarybą dėl išimties atstovauti Bendrovei Savivaldybėje taikymo. Be to, pareiškėjas juridinio asmens planavimo iniciatyvos teise galėjo pasinaudoti ne tik vadovaudamasis Įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, bet ir įgaliodamas kitą Bendrovės darbuotoją kreiptis su šiuo prašymu į Savivaldybę.

44. Atsakovas palaiko pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytus argumentus dėl pareiškėjo nusišalinimo. Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad pareiškėjo veiksmas, siūlant išbraukti iš komiteto darbotvarkės ir nesvarstyti sprendimo projekto, galimo interesų konflikto pašalinimo prasme negali būti vertinamas kitaip kaip tik pozityvus siekis. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, jo veiksmai neįrodo, kad jais buvo siekiama būtent interesų konflikto pašalinimo, nes siūlymas išbraukti iš darbotvarkės klausimą dėl Bendrovės prašymu parengto sprendimo projekto gali būti sąlygojamas įvairių veiksnių. Sprendimo projekto išbraukimas iš darbotvarkės dar nereiškia, kad apskritai atsisakoma šį klausimą nagrinėti. Jis gali būti svarstomas kitame posėdyje. Todėl atsakovas kritiškai vertina pareiškėjo gynybinę poziciją, kad jis, atsakingai reaguodamas į visuomenės interesą išsaugoti Rozalimo miško parko vientisumą ir veikdamas bendruomenės labui, posėdžio pradžioje pasiūlė išbraukti iš posėdžio darbotvarkės sprendimo projektą ir už tai pats balsavo.

45. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad tiek Savivaldybės tarybos, tiek ir komiteto posėdžiuose buvo balsuojama dėl sprendimo projekto išbraukimo iš šių posėdžių darbotvarkių. Abiejuose posėdžiuose sprendimo projektas nebuvo nagrinėjamas iš esmės (svarstomas, analizuojamas, nagrinėjamas bei priimtas). Tačiau vienu atveju pareiškėjas nusišalino, o kitu atveju – nenusišalino, o pasiūlė išbraukti ginčytiną klausimą iš darbotvarkės ir už tai balsavo. Valstybinėje tarnyboje dirbančius asmenis Įstatymas įpareigoja teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų net abejonių, jog toks konfliktas yra (Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tokiems asmenims Įstatymas draudžia dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (11 straipsnio 1 dalis). Taigi pareiškėjas negalėjo dalyvauti jokiose sprendimo projektui rengti, svarstyti bei priimti būtinose procedūrose, įskaitant ir klausimo išbraukimą iš komiteto posėdžio darbotvarkės, dėl kurio, be kita ko, taip pat buvo priimamas sprendimas balsuojant ir pats pareiškėjas dalyvavo jį priimant, t. y. balsavo.

46. Vykdydama tyrimą, VTEK tinkamai informavo pareiškėją apie tyrimo dalyką, sudarė visas galimybes pateikti paaiškinimą, susipažinti su byla, dalyvauti VTEK posėdyje, kai buvo svarstoma jo elgesio atitiktis Įstatymo nuostatoms. Nėra ginčo dėl VTEK tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių. Argumentai ir motyvai, kuriais vadovaudamasi VTEK priėmė sprendimą, aiškiai išdėstyti skundžiamame VTEK Sprendime. Pareiškėjui nesutinkant tik dėl jo elgesio teisinio vertinimo, nėra jokio pagrindo teigti, kad VTEK Sprendimas yra neteisėtas, nemotyvuotas bei nepagrįstas objektyvais duomenimis (faktais).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 47. Byloje kilęs ginčas dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2020 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. KS-42 „Dėl J. M.“, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 11 straipsnio 1 ir 2 dalies ir 12 straipsnio 2 dalies nuostatas.

48. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad VTEK pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo nuostatas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

49. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad VTEK Sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas, nemotyvuotas, neatitinka Įstatymo ir TPĮ nuostatų, priimtas pažeidžiant VTEKĮ 29 straipsnio 1 dalies, VAĮ 3 straipsnio 2 punkto ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

50. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

51. Byloje nustatyta, kad VTEK Sprendime nurodytus Įstatymo pažeidimus pareiškėjas padarė eidamas Pakruojo rajono savivaldybės tarybos nario ir Savivaldybės tarybos Ekonomikos ir finansų komiteto nario pareigas. Tuo metu pareiškėjas taip pat buvo AB „Meresta“ (duomenys neskelbtini).

52. Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimas pareiškėjui inkriminuotas už tai, kad jis 2019 m. rugpjūčio 9 d. Bendrovės vardu Savivaldybės administracijos direktorei pateikė prašymą inicijuoti Pakruojo rajono Rozalimo miško parko specialiojo plano tikslinimą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, kadangi negalėjo pasinaudoti išimtimi, nes jis Įstatymo prasme ir taikymo kontekste nelaikytinas atstovu pagal įstatymą.

53. Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d.) 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad 12 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, jog asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, negali atstovauti privačioms grupėms ar asmenims ir ginti jų interesus valstybės ar savivaldybių institucijose, išskyrus atvejus, kai jis veikia kaip atstovas pagal įstatymą; skundų ir pareiškimų nagrinėjimas, tyrimas ir svarstymas nelaikomas atstovavimu privačioms grupėms ar asmenims. To paties straipsnio 3 dalyje, be kita ko, buvo nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje išvardytų apribojimų išimtis konkrečiu atveju gali nustatyti atitinkamos institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas; sprendimas apie išimties taikymą turi būti viešai paskelbtas.

54. Atstovavimu pagal įstatymą pripažįstamas atstovavimas, kurio pagrindas nustatytas įstatyme, t. y. tokio atstovavimo įgaliojimų apimtį lemia ne juridinio asmens pagal pavedimą išduotas įgaliojimas, o įstatymas. Atstovas pagal įstatymą veikia be atskiro įgaliojimo ar pavedimo sutarties ir turi visas atstovaujamojo juridinio asmens procesines teises bei pareigas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-219/2020 16–17 punktus).

55. Pažymėtina, kad, pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2019 m. liepos 21 d. iki 2020 m. sausio 1 d.) 19 straipsnio 6 dalį, bendrovės santykiuose su kitais asmenimis bendrovės vardu vienvaldiškai veikia bendrovės vadovas. Pareiškėjas, teikdamas prašymą Savivaldybės administracijos direktorei, veikė kaip Bendrovės ((duomenys neskelbtini)). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas veikė kaip Bendrovės atstovas pagal įstatymą. Be to, pažymėtina tai, kad pareiškėjas Bendrovės vardu pateikė prašymą inicijuoti Pakruojo rajono Rozalimo miško parko specialiojo plano tikslinimą. Šis prašymas nelaikytinas skundu ar pareiškimu, kurio nagrinėjimas, tyrimas ir svarstymas, pagal Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatas, negalėtų būti laikomas atstovavimu privačioms grupėms ar asmenims.

56. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 12 straipsnio 2 dalį.

57. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1–2 dalių nuostatų pažeidimas pareiškėjui inkriminuotas už tai, kad jis Savivaldybės tarybos Ekonomikos ir finansų komiteto 2019 m. rugpjūčio 20 d. posėdyje pasiūlė iš darbotvarkės išbraukti klausimą dėl Bendrovės prašymu parengto sprendimo projekto ir už tai balsavo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas jokia forma negalėjo dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimo projektą, jis turėjo nusišalinti nuo klausimo svarstymo, o ne jį šalinti iš darbotvarkės.

58. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo institucijos vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą arba kolegialią valstybės ar savivaldybės instituciją, kurios nariu jis yra, ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, apie esamą interesų konfliktą, pareikšti apie nusišalinimą ir jokia forma nedalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą (Įstatymo 11 str. 2 d.).

59. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šio pobūdžio bylas, nuosekliai laikosi pozicijos, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo tikslai yra prevenciniai, o tam, kad konstatuoti, jog asmuo pažeidė šį Įstatymą, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius bei įrodyti, jog asmuo nesiėmė Įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti. Asmuo privalo elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja interesų konfliktas. Konfliktą kelia asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas. Todėl valstybės tarnautojas, priimdamas sprendimus, privalo vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas Įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta šio įstatymo paskirtimi, kuria siekiama įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261–3154/2011; 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662–2728/2012; 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-518/2013; 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2044/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1009/2014; 2020 m. vasario 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-376-629/2020 ir kt.).

60. Vertinant, ar buvo pažeista Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnyje įtvirtintomis taisyklėmis, būtina išsiaiškinti tik tą faktinę aplinkybę, ar pareiškėjas dalyvavo rengiant, svarstant, priimant ar kitaip paveikiant sprendimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2312/2011; 2011 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-2861/2011; 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012; 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-518/2013 ir kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, tai reiškia, kad Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad jis neįvykdė Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (žr., pvz., 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-844/07; 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2312/2011; 2011 m. spalio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-3330/2011; 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012; 2013 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-998/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra nurodęs, jog nėra reikšminga, ar priimtas sprendimas yra naudingas, nes net ir nenaudingas sprendimas asmeniui gali sukelti interesų konfliktą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261 -3154/2011; 2012 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556 -30/2012 ir kt.).

61. Byloje nustatyta, kad 2019 m. rugpjūčio 20 d. vykusiame Savivaldybės tarybos Ekonomikos ir finansų komiteto posėdyje pareiškėjas pristatė posėdžio darbotvarkę, pasiūlė iš jos išbraukti 15 klausimą, kuriuo buvo įrašytas sprendimo projekto, parengto pagal pareiškėjo Bendrovės vardu pateiktą prašymą, svarstymas, balsavo už šio klausimo išbraukimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjas turėjo nusišalinti nuo klausimo svarstymo, o ne jį šalinti iš darbotvarkės, ypač atsižvelgus į tai, jog jis pats balsavo už minėto klausimo pašalinimą iš darbotvarkės, tokiu būdu parodydamas savo poziciją svarstomu klausimu. Tai, kad nagrinėjamu atveju klausimas nebuvo sprendžiamas iš esmės (sprendimo projektas nebuvo svarstomas), nereiškia, kad pareiškėjas, nepareiškęs nusišalinimo, galėjo dalyvauti sprendžiant bet kokį klausimą, be kita ko, klausimą dėl klausimo išbraukimo iš darbotvarkės, susijusį su sprendimo projektu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nesiėmė pakankamų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui išvengti.

62. Teisėjų kolegija sutinka su kitomis pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir jų detaliai nebekartoja. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

63. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria VTEK Sprendimo 1 punktas pripažintas teisėtu ir pagrįstu, panaikinama ir ši pareiškėjo skundo dalis tenkinama, kita pirmosios instancijos teismo dalis paliekama nepakeista.

64. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

65. Pareiškėjas skundu ir apeliaciniu skundu iš esmės siekia, kad būtų panaikintas VTEK Sprendimas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad, nors šiuo atveju pareiškėjo skundas ir apeliacinis skundas tenkinami iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas panaikinant VTEK 2020 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. KS-42 „Dėl J. M.“ 1 punktą, kuriame pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatas, tačiau nėra pagrindo vertinti, jog galutinis sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, t. y. nagrinėjamu atveju pareiškėjo materialinis teisinis reikalavimas iš esmės yra atmestas, todėl prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 6 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo J. M. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2020 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. KS-42 „Dėl J. M.“ 1 punktą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 6 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė