21ca5dfc-8cdf-4530-a1bb-9fd7e5682386 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

?Administracinė byla NrAdministracinė byla Nr. eI3-1091-872/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03401-2019-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 12.10; 12.14; 55.1.3 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS SPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. kovo 31 d. Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Fausta Vitkienė, dalyvaujant pareiÅ¡kėjos atstovams G. B., D. P., advokatui Arvydui Aranauskui, vieÅ¡ame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjos G. B. įmonės „Rengmė“ skundÄ atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Å iaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.  Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ ,  n u s t a t ė:  G. B. įmonė „Rengmė“ (toliau – ir įmonė, pareiÅ¡kėja) kreipėsi į teismÄ su skundu, praÅ¡ydama:

1) pajamų mokesčiui, delspinigiams ir baudai, kurie pareiÅ¡kėjai G. B. įmonei „Rengmė“ apskaičiuoti nuo iÅ¡mokėtų palÅ«kanų pagal 2009-2012 m., taikyti senaties terminÄ ir toje dalyje panaikinti Å iaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Å iaulių AVMI) 2019 m. birželio 25 d. sprendimÄ Nr. (44.1.) FR0682-155 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“;

2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – VMI) 2019 m. rugpjūčio 21 d. sprendimÄ Nr. 69-78 Dėl G. B. įmonės „Rengmė“;

3) priteisti patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. PareiÅ¡kėja nurodė, jog Å iaulių AVMI atliko mokestinį patikrinimÄ ir 2019 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. (44.1.) FR0682-155 patvirtino patikrinimo aktÄ ir nurodė pareiÅ¡kėjai sumokėti 201 013,67 Eur pelno mokesčio (toliau – PM), apskaičiavo 74 313,61 Eur PM delspinigių bei skyrė 20 101 Eur PM baudÄ . VMI prie FM 2019 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu patvirtino Inspekcijos sprendimÄ . PareiÅ¡kėja nesutinka su mokesčių administratoriaus vertinimu, jog pareiÅ¡kėjos pateiktos paskolų sutartys neatitinka Civilinio kodekso nustatytos paskolų sutarties sampratos esmės, kad paskolų sutartys sudarytos formaliai, be to, paskolų suraÅ¡ymas - nėra paskolų suteikimas.

Taip pat nesutinka su vertinimu, jog įformintoms paskolų sutartims nėra pinigų perdavimo momento (paskolų sutartyse nurodytos pinigų sumos realiai tÄ dienÄ nebuvo perduotos, t. y. nebuvo įneÅ¡tos nei į pareiÅ¡kėjo kasÄ , nei į atsiskaitomÄ jÄ sÄ skaitÄ banke), paskolos notariÅ¡kai nepatvirtintos, iÅ¡ fizinio asmens G. B. asmeninės sÄ skaitos banke pinigai nebuvo pervesti, o buvo įneÅ¡ami grynaisiais per AB SEB banko bankomatÄ . Paskolos, nuo kurių apskaičiuotos palÅ«kanos, nebuvo įneÅ¡tos į pareiÅ¡kėjo kasÄ ir nepervestos į banko sÄ skaitÄ iÅ¡ G.

B. asmeninės sÄ skaitos. PareiÅ¡kėja teigia, kad individualios įmonės turtas yra neatskiriamas nuo įmonės savininko asmeninio turto, vadovaujantis Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo (toliau – IĮĮ) 8 straipsnio 2 dalimi. Teigia, jog negalioja atskirtumo principas, nes individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo. Be to, mokesčius reglamentuojantys teisės aktai nedraudžia individualios įmonės savininkui paskirstytojo (likutinio) pelno sÄ skaita suteikti individualiai įmonei paskolÄ .

Taip pat pareiÅ¡kėja nurodo, kad septynios paskolos sutartys buvo pasiraÅ¡ytos dviejų Å¡alių, įmonė buvo suplanavusi plėtrÄ , kuri buvo tiesiogiai susijusi su įmonės veikla, t. y., buvo iÅ¡vystyta Å¡aldytuvų bazė, kurioje laikoma Å¡aldyta produkcija. PaaiÅ¡kina, jog įmonė savininkui lėšas iÅ¡mokėdavo, kurios buvo surinktos iÅ¡ prekybos taÅ¡kų, padengus veiklos sÄ naudas ir sumokėjus privalomus mokesčius (iÅ¡mokamÄ darbo užmokestį, apmokėjimÄ už G. B. nuomos iÅ¡mokas už nuomojamÄ nekilnojamÄ jį turtÄ ir automobilių nuomÄ , iÅ¡mokamas savininko lėšas) ir likusieji pinigai grynais iÅ¡imami ir apskaitomi buhalterinėje sÄ skaitoje Nr. 4486 „Kitos mokėtinos sumos“ bei perduodami G.

B.. Nurodo, kad savininko įnaÅ¡ai, surinkti iÅ¡ prekybos taÅ¡kų ir atskaičius visus reikiamus mokėjimus, taip pat pridėjus savininko nuosavų lėšų, įneÅ¡ti per SEB bankomatÄ ir apskaitomi sÄ skaitoje Nr. 4486, kaip įmonės skola savininkui. Be to, G. B. 2019 m. gegužės 3 d. kreipėsi į VMI su paklausimu, ar gali įmonės savininkas kartu su sutuoktine individualios įmonės likutinį pelnÄ po apmokestinimo iÅ¡ buhalterinės sÄ skaitos Nr. 341 (nepaskirstytas įmonės pelnas) suformuoti paskolÄ Ä¯monei ilgalaikėms investicijoms, taikant CK 6.870 str. 1 d. ar kitÄ CK straipsnį.

VMI 2019 m. gegužės 22 d. atsakyme nurodyta, kad mokesčius reglamentuojantys teisės aktai nedraudžia individualios įmonės savininkui paskirstytojo (likutinio) pelno sÄ skaita suteikti individualiai įmonei paskolÄ bei pažymėta, kad individualios įmonės savininko pajamos iÅ¡ paskirstytojo pelno, kurios įforminamos kaip individualios įmonės savininko paskola individualiai įmonei, turi bÅ«ti deklaruojamos ir apmokestinamos Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčių įstatymo nustatyta tvarka.

Nurodo, kad G. B. papildomai 2019 m. liepos 4 d. kreipėsi į VMI su klausimu, ar tuo atveju, kai individualios įmonės savininkas įneÅ¡a pinigus į individualios įmonės banko sÄ skaitÄ kaip savininko įnaÅ¡us (buhalterinis įnaÅ¡as D2710 banko sÄ skaita, K4486 skola savininkui), galima negrÄ Å¾intÄ individualios įmonės skolÄ savininkui performinti į paskolÄ su palÅ«kanomis ilgalaikėms investicijoms. Nurodo, kad VMI, atsakydama į šį klausimÄ , paaiÅ¡kino, kad nurodytu atveju, individualios įmonės perduoti savininko piniginiai įnaÅ¡ai (apskaityti kaip skola savininkui) galėtų bÅ«ti perkvalifikuoti į suteiktÄ paskolÄ , kai toks sandoris įforminamas sutartimi, atitinkančia novacijos sampratÄ bei CK nustatytus reikalavimus.

Tuo remdamasi pareiÅ¡kėja teigia, kad savininkas turėjo teisę iÅ¡ paskirstytojo (likutinio) pelno, papildomai pridedant dar ir savo Å¡eimos lėšų, kurios buvo apskaitytos buhalterinėje sÄ skaitoje Nr. 4486, suteikti pareiÅ¡kėjai paskolas su palÅ«kanomis ilgalaikėms investicijoms. Pažymi, jog įmonės savininkas G. B. nuo gautų palÅ«kanų yra sumokėjęs 15 proc. gyventojų pajamų mokestį, todėl delspinigiai ir bauda už mokesčių vengimÄ pareiÅ¡kėjai paskirta nepagrįstai.

Teismo posėdyje pareiÅ¡kėjos atstovai palaikė skunde iÅ¡dėstytus argumentus ir prašė skundÄ tenkinti. Atsakovė VMI su pareiÅ¡kėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. PaaiÅ¡kino, jog mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiÅ¡kėja pateikė 7 paskolų sutartis, pagal kurias įmonės savininkas G. B. pareiÅ¡kėjai suteikė paskolų: 2009 metais – 3 sutartys – viso 9 000 000 Lt sumai; 2010 metais – 1 000 000 Lt; 2011 metais – 1 000 000 Lt; 2013 metais – 2 000 000 Lt; 2014 metais – 1 000 000 Lt.

IÅ¡ viso įforminta paskolų 14 000 000 Lt arba 4 054 680 Eur sumai, kurios tikrinamuoju laikotarpiu nebuvo grÄ Å¾intos. Nustatyta, kad pagal Å¡ias sutartis pareiÅ¡kėja kasmet apskaičiavo sutartyse numatytas 7 procentų metines palÅ«kanas, kurias priskyrė leidžiamiems atskaitymams. Visose sutartyse numatyta, kad paskolos davėjas įsipareigoja sutartyje numatytÄ pinigų sumÄ pinigais paskolos pasiraÅ¡ymo dienÄ perduoti paskolos gavėjui. Tačiau mokestinio patikrinimo metu pagal buhalterinės apskaitos duomenis nustatyta, kad įformintos paskolos pareiÅ¡kėjai paskolų sutarčių sudarymo momentu nebuvo perduotos nei grynaisiais pinigais, nei banko pavedimais pervestos į pareiÅ¡kėjos sÄ skaitas, o metų eigoje, pareiÅ¡kėjai trÅ«kstant apyvartinių lėšų, buvo daromi savininko įnaÅ¡ai.

Vėliau, t. y. kitų metų pradžioje, įforminamos paskolų sutartys iÅ¡ padarytų įnašų į AB SEB banko bankomatÄ sumos. Patikrinimo metu konstatuota, kad pareiÅ¡kėjos pateiktos įformintos paskolų sutartys neatitinka Civilinio kodekso nustatytos paskolų sutarties sampratos esmės bei vertinta, kad paskolų sutartys sudarytos formaliai, vien paskolų sutarčių suraÅ¡ymas nėra paskolų suteikimas. Nustatyta, kad įformintoms paskolų sutartims nėra pinigų perdavimo momento (paskolų sutartyse nurodytos pinigų sumos realiai tÄ dienÄ nebuvo perduotos, t. y. nebuvo įneÅ¡tos nei į pareiÅ¡kėjos kasÄ , nei į atsiskaitomÄ jÄ kasÄ banke), paskolos sutartys notariÅ¡kai netvirtintos, iÅ¡ fizinio asmens G.

B. asmeninės sÄ skaitos banke pinigai nebuvo pervesti, o kaip nurodė G. B., buvo neÅ¡ami grynaisiais per AB SEB banko bankomatÄ . G. B. nurodo paskirtį „Įmonės apyvartinių lėšų didinimui“, bet ne paskolos suteikimas. Pagal surinktus duomenis matyti, kad G. B. į sÄ skaitas banke įneÅ¡a piniginių lėšų daugiau, nei jų suprekiauta. Ä®naÅ¡ams į bankÄ iÅ¡ kasos iÅ¡duodami „atsiskaitytinai“ G. B. į sÄ skaitÄ Nr. 4486, o iÅ¡ sÄ skaitos G. B. įneÅ¡a į bankus ir atlieka kitus mokėjimus grynaisiais.

Nustatyta, kad įformintų paskolų pinigų perdavimo momento nėra. Paskolos, nuo kurių apskaičiuotos palÅ«kanos, nebuvo įneÅ¡tos į pareiÅ¡kėjos kasÄ ir nepervestos į banko sÄ skaitÄ iÅ¡ G. B. asmeninės sÄ skaitos. Nustačius, kad faktiÅ¡kai paskolos pareiÅ¡kėjai nebuvo suteiktos, patikrinimo akte konstatuota, kad pareiÅ¡kėja, priskaičiuotas 1 338 048 Eur palÅ«kanas priskirdama leidžiamiems atskaitymams, pažeidė PMÄ® 17 straipsnio 1 dalies nuostatas. Vadovaujantis PMÄ® 17 str. 1 d. bei įvertinus visas sandorių įforminimo aplinkybes, mokesčių administratorius padarė iÅ¡vadÄ , kad pareiÅ¡kėja, įformindama paskolų sandorius, neveikė kaip vienetas, vykdantis komercinę veiklÄ , kuria siekiama pajamų ar kitos ekonominės naudos PMÄ® prasme, o veikė iÅ¡imtinai siekdamas tikslų, susijusių su savininko interesais bei jo ekonomine nauda.

TokiÄ iÅ¡vadÄ patvirtina Å¡io mokestinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės:

1) sprendimÄ Ä¯forminti paskolas priėmė pareiÅ¡kėjo savininkas;

2) nustatyta, kad paskolos realiai nebuvo suteiktos – paskolos suformuotos formaliai iš apyvartinių lėšų, nebuvo paskolų įnešimo momento, paskolos neatitinka paskolų sudarymo ir vykdymo aplinkybių;

3) pareiškėjo savininko sprendimas suformuoti paskolos sutartis nebuvo ekonomiškai naudingas ir finansiškai pagrįstas, nes per laikotarpį nuo 2009 m. iki 2016 m. palūkanų priskirta leidžiamiems atskaitymams 1 338 048 Eur;

4) finansiniai įsipareigojimai pareiškėjo savininkui nesusiję su pareiškėjo ekonomine nauda, nes palūkanos apskaičiuotos nuo formaliai sudarytų paskolų sutarčių, kurios suformuotos iš pareiškėjo apyvartinių lėšų ir susiję su pareiškėjo savininko interesais. VMI, atsakydama į pareiškėjo teiginį, jog individualios įmonės turtas laikytinas individualios įmonės savininko turtu (neegzistuoja atskirtumo principas) pažymi, jog pagal IĮĮ 2, 3, 6 str. nuostatas individuali įmonė yra juridinis asmuo, o jos steigėjas bei savininkas yra fizinis asmuo, t.y. individuali įmonė ir jos savininkas, kaip subjektai yra netapatūs. Skirtingai yra reglamentuojami ir jų apmokestinimo bei kiti civiliniai teisiniai santykiai.

Individuali įmonė kaip juridinis asmuo yra pelno mokesčio mokėtojas, o Å¡ios įmonės savininkas, kaip fizinis asmuo, yra gyventojų pajamų mokesčio mokėtojas (PMÄ® 3 str., GPMÄ® 3 str.). Atsakydama į pareiÅ¡kėjos skundo argumentÄ , kad Inspekcija pažeidė MAÄ® 68 str. įtvirtintÄ senaties terminÄ , atsakovė pažymi, jog pareiÅ¡kėja pagal buhalterinę pažymÄ apskaitė 2008 – 2011 m. likutinio pelno iÅ¡mokėjimÄ G. B., viso 1 038 689 Lt. Pateiktoje pažymoje FR0471 pareiÅ¡kėja deklaravo iÅ¡mokėtų iÅ¡mokų iÅ¡ likutinio pelno (27 iÅ¡mokos kodu) 1 218 698 Lt (180 000 Lt daugiau), tačiau faktiÅ¡kai pinigų neiÅ¡mokėjo.

PareiÅ¡kėjas minėtas iÅ¡mokas apskaitė kaip kreditorinį įsiskolinimÄ G. B. sÄ skaitoje Nr. 4486, vėliau jį iÅ¡kėlė į sÄ skaitos Nr. 305 (savininko įnaÅ¡ai) kreditÄ . PareiÅ¡kėja nesudarė konkrečios paskolos sutarties dėl 1 218 698 Lt likutinio pelno iÅ¡mokėjimo, neiÅ¡mokėtas iÅ¡mokas apskaitoje apskaito kaip įsiskolinimÄ savininkui, o ne kaip suteiktÄ paskolÄ , todėl neturi pagrindo nuo neiÅ¡mokėtos sumos skaičiuoti palÅ«kanas ir jas priskirti leidžiamiems atskaitymams.

Taigi, pareiÅ¡kėja neįrodė patirtų sÄ naudų realumo ir priskirtinumo leidžiamiems atskaitymams. Teismas k o n s t a t u o j a: Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2019 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo Nr. 69-78 ir Å iaulių AVMI 2019 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. (44.1.) FR0682-155 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“. Bylos duomenimis nustatyta, kad VMI atliko pareiÅ¡kėjos PVM ir PM apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo į biudžetÄ teisingumo patikrinimÄ už laikotarpį:

PVM – nuo 2012-01-01 iki 2016-12-31 ir nuo 2017-04-01 iki 2017-09-30, PM – nuo 2012-01-01 iki 2016-12-31 ir 2019-04-19 surašė patikrinimo aktÄ Nr. (44.1.) FR0680-132 (toliau – Patikrinimo aktas). Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiÅ¡kėja pažeidė PM 17 str. 1 d. nuostatas, leidžiamiems atskaitymams neteisėtai priskyrė: 1) 2047 Eur automobilio remonto iÅ¡laidas, kurios buvo kompensuotos draudimo bendrovės; 2) 1 338 047 Eur priskaičiuotas palÅ«kanų sumas nuo formaliai suformuotų paskolų (dėl Å¡io pažeidimo papildomai apskaičiuota 200 706 Eur PM už 2012-2016 metus).

Taigi, pagal Patikrinimo aktÄ pareiÅ¡kėjai apskaičiuota papildomai mokėtina 201 013 Eur PM suma. Inspekcija 2019-06-25 sprendimu Nr. (44.1.) FR0682-155 patvirtino Patikrinimo aktÄ ir nurodė pareiÅ¡kėjai sumokėti 201 013,67 Eur PM, apskaičiavo 74 313,61 Eur PM delspinigių bei skyrė 20 101 Eur PM baudÄ . VMI 2019-01-18 sprendimu Nr. 68-10 patvirtino Inspekcijos sprendimÄ . PareiÅ¡kėja nesutinka su mokesčių administratoriaus vertinimu, jog pareiÅ¡kėjos pateiktos paskolų sutartys neatitinka Civilinio kodekso nustatytos paskolų sutarties sampratos esmės. Teigia, kad mokesčių administratorius klaidingai vertina, kad visi grynieji pinigai, surinkti iÅ¡ prekybos vietų ir iÅ¡mokėti pareiÅ¡kėjos savininkui G.

B. yra apyvartinės lėšos. Tvirtina, jog individualios įmonės turtas yra neatskiriamas nuo įmonės savininko asmeninio turto, o G. B. yra sumokėjęs nuo gautų palūkanų 15 proc. gyventojų pajamų mokestį. Taigi, ginčas tarp šalių vyksta dėl pareiškėjai papildomai apskaičiuoto PM ir su juo susijusių sumų nustačius, kad 1 338 047 Eur priskaičiuotas palūkanų sumas nuo formaliai suformuotų paskolų pareiškėja nepagrįstai įtraukė į leidžiamus atskaitymus, pažeisdama PMĮ 17 str. 1 d. nuostatas.

Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiÅ¡kėja pateikė septynias paskolų sutartis, pagal kurias įmonės savininkas G. B. kartu su sutuoktine R. B. pareiÅ¡kėjai suteikė paskolų: 2009 metais - 3 sutartys – viso 9 000 000 Lt sumai; 2010 metais – 1 000 000 Lt; 2011 metais – 1 000 000 Lt; 2013 metais – 2 000 000 Lt; 2014 metais – 1 000 000 Lt. IÅ¡ viso įforminta paskolų 14 000 000 Lt arba 4 054 680 Eur sumai, kurios tikrinamuoju laikotarpiu nebuvo grÄ Å¾intos (e. b. t. 1, b. l. 120-140).

Nustatyta, kad pagal Å¡ias sutartis pareiÅ¡kėja kasmet apskaičiavo sutartyse numatytas 7 procentų metines palÅ«kanas, kurias priskyrė leidžiamiems atskaitymams. Visose sutartyse (1.1. punktas) numatyta, kad paskolos davėjas įsipareigoja sutartyje numatytÄ pinigų sumÄ pinigais paskolos pasiraÅ¡ymo dienÄ perduoti paskolos gavėjui. Tačiau mokestinio patikrinimo metu pagal buhalterinės apskaitos duomenis nustatyta, kad įformintos paskolos pareiÅ¡kėjai paskolų sutarčių sudarymo momentu nebuvo perduotos nei grynaisiais pinigais, nei banko pavedimais pervestos į pareiÅ¡kėjos sÄ skaitas, o metų eigoje, pareiÅ¡kėjai trÅ«kstant apyvartinių lėšų, buvo daromi savininko įnaÅ¡ai.

Vėliau, t. y. kitų metų pradžioje, įforminamos paskolų sutartys iÅ¡ padarytų įnašų į AB SEB banko bankomatÄ sumos. Pagal pareiÅ¡kėjos pateiktas palÅ«kanų priskaičiavimo pažymas nustatyta, kad G. B. apskaičiuota palÅ«kanų: 2012 m. – 770 000 Lt, 2013 m. – 910 000 Lt., 2014 m. 980 000 Lt., 2015 m. ir 2016 m. – po 283 828 Eur. Mokestinio patikrinimo metu konstatuota, jog G. B. perduoti grynieji pinigai, kurie apskaityti buhalterinėje sÄ skaitoje Nr. 4486, yra visuose prekybos taÅ¡kuose suprekiautos piniginės lėšos, kitos rÅ«Å¡ies įnašų, įneÅ¡tų į pareiÅ¡kėjo kasÄ , nėra (e. b. t. 1, b. l. 80).

Vadovaujantis PMÄ® 17 str. 1 d. bei įvertinus visas sandorių įforminimo aplinkybes, mokesčių administratorius padarė iÅ¡vadÄ , kad pareiÅ¡kėja, įformindama paskolų sandorius, neveikė kaip vienetas, vykdantis komercinę veiklÄ , kuria siekiama pajamų ar kitos ekonominės naudos PMÄ® prasme, o veikė iÅ¡imtinai siekdamas tikslų, susijusių su savininko interesais bei jo ekonomine nauda. TokiÄ iÅ¡vadÄ mokesčių administratorius padarė remdamasis mokestinio patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis:

1) sprendimÄ Ä¯forminti paskolas priėmė pareiÅ¡kėjo savininkas;

2) nustatyta, kad paskolos realiai nebuvo suteiktos – paskolos suformuotos formaliai iš apyvartinių lėšų, nebuvo paskolų įnešimo momento, paskolos neatitinka paskolų sudarymo ir vykdymo aplinkybių;

3) pareiškėjo savininko sprendimas suformuoti paskolos sutartis nebuvo ekonomiškai naudingas ir finansiškai pagrįstas, nes per laikotarpį nuo 2009 m. iki 2016 m. palūkanų priskirta leidžiamiems atskaitymams 1 338 048 Eur;

4) finansiniai įsipareigojimai pareiškėjo savininkui nesusiję su pareiškėjo ekonomine nauda, nes palūkanos apskaičiuotos nuo formaliai sudarytų paskolų sutarčių, kurios suformuotos iš pareiškėjo apyvartinių lėšų ir susiję su pareiškėjo savininko interesais. Nustačius, kad faktiškai paskolos pareiškėjai nebuvo suteiktos, patikrinimo akte konstatuota, kad pareiškėja, priskaičiuotas 1 338 048 Eur palūkanas priskirdama leidžiamiems atskaitymams, pažeidė PMĮ 17 str. 1 d. nuostatas.

Pažymėtina, jog PMÄ® yra imperatyviu reguliavimo metodu pagrįstas mokestinius teisinius santykius PM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje reguliuojantis teisės aktas, todėl, ar mokesčių mokėtojo patirtos sÄ naudos priskirtinos leidžiamiems atskaitymams, spręstina, atsižvelgiant į Å¡io teisės akto reikalavimus. PMÄ® 11 str. 1 d. nustatyta, kad apskaičiuojant Lietuvos vieneto apmokestinamÄ jį pelnÄ , jeigu Å¡is straipsnis nenustato ko kita, iÅ¡ pajamų:

1) atimamos neapmokestinamosios pajamos;

2) atskaitomi leidžiami atskaitymai, 3) atskaitomi ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai. Vadovaujantis PMÄ® 17 str. 1 d. leidžiami atskaitymai yra visos faktiÅ¡kai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sÄ naudos, bÅ«tinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti, jeigu Å¡is įstatymas nenustato ko kita. PMÄ® 2 straipsnyje Å¡ios sÄ vokos paaiÅ¡kintos: „pajamos – visos iÅ¡ Lietuvos ir ne Lietuvos Å¡altinių uždirbtos ir (arba) gautos visų rÅ«Å¡ių pajamos pinigais ir (arba) ne pinigais“ (PMÄ® 2 str. 24 d.).

„sÄ naudos – visos iÅ¡laidos, patirtos uždirbant pajamas“ (PMÄ® 2 str. 31 d.); „veikla – bet kokio pobÅ«džio komercinė arba gamybinė veikla, kuria siekiama gauti ir (arba) uždirbti pajamų ar kokios kitos ekonominės naudos“ (PMÄ® 2 str. 40 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiÅ¡kindamas PMÄ® 17 str. 1 d. nuostatas, yra nurodęs, kad leidžiamais atskaitymais, iÅ¡skyrus Å¡iame įstatyme numatytas iÅ¡imtis (atskirus atvejus), pripažįstamos tik tokios vieneto sÄ naudos, kurios atitinka Å¡ias turinčias egzistuoti kartu (kumuliatyvines sÄ lygas:

1) vieneto sÄ naudos turi bÅ«ti faktiÅ¡kai patirtos;

2) sÄ naudos patirtos vienetui vykdant komercinę ar gamybinę savo veiklÄ ;

3) komercine ar gamybine veikla, kuriÄ vykdant patiriamos sÄ naudos, vienetas siekia gauti ir (arba) uždirbti pajamų ar kokios kitos ekonominės naudos;

4) sÄ naudos turi bÅ«ti įprastinės veiklai, kuriÄ vykdant vienetas jas patiria;

5) sÄ naudos turi bÅ«ti vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti (LVAT iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos 2015-06-16 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1409-602/2015, 2019-07-21 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1607-575/2019). Taigi, sÄ naudos gali bÅ«ti pripažintos leidžiamais atskaitymais tik nustačius sÄ naudų ryšį su vieneto komercine ar gamybine veikla (jos dalimi), kuria siekiama pajamų ar kitokios ekonominės naudos, t. y. turi bÅ«ti betarpiÅ¡kas ryÅ¡ys tarp pajamų ir sÄ naudų, nepriklausomai nuo to, ar pajamos yra gaunamos.

PMÄ® 7 straipsnyje taip pat įtvirtinta, jog pajamos ir sÄ naudos pripažįstamos pagal pajamų ir sÄ naudų kaupimo bei kitus buhalterinę apskaitÄ reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytus apskaitos principus, iÅ¡skyrus atvejus, kai pagal Å¡io skyriaus nuostatas pajamos gali bÅ«ti pripažįstamos taikant pinigų apskaitos principÄ , ir Å¡io straipsnio nuostatas. Vienas iÅ¡ Å¡ių principų yra pareiÅ¡kėjos principas, kuris mokestiniuose teisiniuose santykiuose identifikuoja tokius elementus, kaip mokesčių mokėtojas ir mokesčio objektas (tai yra kas ir nuo ko turi mokėti pelno mokestį).

Taikant šį apskaitos principÄ kartu su PMÄ® 17 str. įtvirtintais sÄ naudų priskyrimo leidžiamiems atskaitymams kriterijais, turi bÅ«ti laikomasi pozicijos, jog anksčiau aptartų kriterijų buvimas / nebuvimas yra įvertinamas konkretaus Å«kio vieneto, pretenduojančio sÄ naudas priskirti leidžiamiems atskaitymams aspektu. PMÄ® 17 straipsnyje nustatytais sÄ naudų priskyrimo leidžiamiems atskaitymams kriterijais įstatymų leidėjas siekė suteikti teisę mokesčių mokėtojui leidžiamiems atskaitymams priskirti vykdant Å«kinę – komercinę veiklÄ realiai patirtas sÄ naudas, tačiau tik tokias, kurios bÅ«tinos pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti, todėl Å«kio subjekto sÄ naudų atitikimas jam, turi bÅ«ti grindžiamas kartu su kitais kriterijais.

SÄ naudų patyrimo bÅ«tinumas yra siejamas su ekonominės naudos gavimu, t.y. sÄ naudų bÅ«tinumas ir ekonominės naudos gavimas turi turėti priežastinį ryšį, dėl kurio neturi kilti abejonių. Atitinkamai ekonominė nauda PMÄ® prasme turi bÅ«ti suprantama, kaip nauda, kuriÄ dėl patirtų bÅ«tent vienetui bÅ«tinų sÄ naudų gavo vienetas, siekiantis patirtas sÄ naudas priskirti leidžiamiems atskaitymams. Pagal Civilinio kodekso (toliau - ir CK) 6.870 straipsnio 1 dalies nuostatas paskolos sutartimi viena Å¡alis (paskolos davėjas) perduoda kitos Å¡alies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rÅ«Å¡ies požymiais apibÅ«dintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grÄ Å¾inti paskolos davėjui tokiÄ pat pinigų sumÄ (paskolos sumÄ ) arba tokį pat kiekį tokios pat rÅ«Å¡ies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palÅ«kanas, jeigu sutartis nenumato ko kita.

Pagal CK 6.870 straipsnio 2 dalies paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų perdavimo arba daiktų perdavimo momento, pagal CK 6.870 straipsnio 3 dalies paskolos gavėjas tampa jam perduotų daiktų (pinigų) savininku. Nuo daiktų perdavimo momento paskolos gavėjui tenka daiktų atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika. Be to, CK 6.873 straipsnio 1 dalis numato, jog paskolos gavėjas privalo grÄ Å¾inti gautÄ paskolÄ paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. PareiÅ¡kėjos savininkas G.

B. 2017-12-08 paaiÅ¡kinime mokesčių administratoriui bei teismo posėdyje teigė, jog siekiant efektingesnės įmonės veiklos ir didesnės apyvartos jis su sutuoktine nusprendė papildomai paskolinti apyvartinių lėšų didinimui asmenines lėšas su tuo metu patvirtintomis LB komercinėmis palÅ«kanomis. Visus paskolintus pinigus įnešė į įmonės sÄ skaitÄ per AB SEB banko bankomatÄ , tuo pačiu užpildydamas pažymas apie paskolos suteikimo faktÄ . <...> Sutartyje numatytos palÅ«kanos buvo iÅ¡mokėtos per kasos iÅ¡laidų orderius su įraÅ¡u – „atsiskaitytinai“.

PareiÅ¡kėjos teigimu, mokesčius reglamentuojantys teisės aktai nedraudžia individualios įmonės savininkui paskirstytojo (likutinio) pelno sÄ skaita suteikti individualiai įmonei paskolÄ . Pažymi, jog 2019-05-03 pareiÅ¡kėjos savininkas kreipėsi į VMI su paklausimu, ar gali individualios įmonės savininkas su sutuoktine individualios įmonės likutinį pelnÄ po apmokestinimo iÅ¡ buhalterinės sÄ skaitos 341 (nepaskirstytas pelnas) suformuoti paskolÄ Ä¯monei ilgalaikėms investicijoms, taikant Civilinio kodekso 6.870 straipsnio 1 dalį ar kitÄ CK straipsnį (e. b. t. 1, b. l., 91-93).

VMI atsakyme nurodyta, kad mokesčius reglamentuojantys teisės aktai nedraudžia individualios įmonės savininkui paskirstytojo (likutinio) pelno sÄ skaita suteikti individualiai įmonei paskolÄ bei pažymėta, jog individualios įmonės savininko pajamos iÅ¡ paskirstytojo pelno, kurios įforminamos kaip individualios įmonės savininko paskola individualiai įmonei, turi bÅ«ti deklaruojamos ir apmokestinamos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nustatyta tvarka. Be to, 2019-07-04 pareiÅ¡kėjos savininkas papildomai kreipėsi į VMI su klausimu, ar tuo atveju, kai individualios įmonės savininkas įneÅ¡a pinigus į individualios įmonės banko sÄ skaitÄ kaip savininko įnaÅ¡us, galima negrÄ Å¾intÄ individualios įmonės skolÄ savininkui performinti į paskolÄ su palÅ«kanomis ilgalaikėms investicijoms (e. b. t. 1, b. l., 77-76).

VMI atsakydama į šį klausimÄ , paaiÅ¡kino, jog tuo atveju, kai individualios įmonės perduoti savininko piniginiai įnaÅ¡ai (apskaityti kaip skola savininkui) galėtų bÅ«ti perkvalifikuoti į suteiktÄ paskolÄ , kai toks sandoris įforminamas sutartimi, atitinkančia novacijos sampratÄ bei CK nustatytus reikalavimus. Remdamasi Å¡iais VMI iÅ¡aiÅ¡kinimais pareiÅ¡kėja teigia, jog pareiÅ¡kėjos savininkas turėjo teisę iÅ¡ paskirstytojo (likutinio) pelno, papildomai pridedant dar ir savo Å¡eimos lėšų, kurios buvo apskaitytos buhalterinėje sÄ skaitoje Nr. 4486, suteikti pareiÅ¡kėjai paskolas su palÅ«kanomis ilgalaikėms investicijoms.

Atkreiptinas dėmesys, jog VMI 2019-07-12 atsakyme Nr. RM-21484, paaiÅ¡kino, jog paklausime minimu atveju, kai individualios įmonės savininkas suteikia įmonei paskolÄ , numatydamas palÅ«kanų mokėjimÄ , tai Å¡iuo atveju įmonė, apskaičiuodama apmokestinamÄ jį pelnÄ , iÅ¡mokėtas susijusiam asmeniui (savininkui) palÅ«kanų iÅ¡laidas galėtų priskirti leidžiamiems atskaitymams tik tuo atveju, jeigu bÅ«tų tenkinami PMÄ® 40 straipsnio 1 dalies reikalavimai, t. y. palÅ«kanų norma atitiktų tikrÄ jÄ rinkos kainÄ bei patirtos iÅ¡laidos bÅ«tų susijusios su įmonės pajamų uždirbimu (PMÄ® 17 str. 1 d.).

IÅ¡ mokestinio patikrinimo byloje esančių duomenų (e. b. t. 1, b. l. 20, 92) nustatyta, jog mokesčių administratorius nekvestionuoja tokios mokesčių mokėtojo teisės (t. .y. individualios įmonės savininkui paskirstytojo (likutinio) pelno sÄ skaita suteikti individualiai įmonei paskolÄ ), tačiau vertina, ar pareiÅ¡kėjos patirtos (apskaitytos) palÅ«kanų sÄ naudos yra susijusios su pareiÅ¡kėjos komercine veikla, kuria siekiama pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Nustatyta, jog iÅ¡ viso buvo įforminta paskolų 14 000 000 Lt arba 4 054 680 Eur sumai, kurios tikrinamuoju laikotarpiu nebuvo grÄ Å¾intos (e. b. t. 1, b. l. 120-143).

Sutarčių, suraÅ¡ytų 2009-2011 m. paskutinė pratęsimo data 2017-02-02. Paskolos sutartis Nr. 2013-01 įforminta 2013-01-04, pratęsta 2018-02-04, paskolos sutartis Nr. 2014-01, įforminta 2014-01-03, pratęsta 2019-02-04. Visos sutartys pratęstos tomis pačiomis sÄ lygomis, to paties turinio, notarine tvarka nepatvirtintos. Mokesčių administratorius nustatė, jog asmeninės G. B. piniginės lėšos – savininko įnaÅ¡ai įmonės buhalterinėje apskaitoje atskirai nebuvo apskaitomi, savininko įnaÅ¡ai neatvaizduoti nei kasos, nei banko operacijose.

Asmeninės savininko piniginės lėšos į įmonės banko sÄ skaitas pateko kartu su įmonės uždirbtomis pajamomis, surinktomis iÅ¡ visų prekybos taÅ¡kų grynaisiais pinigais ir kitų pirkėjų į kasÄ sumokėtų grynųjų pinigų, kuriuos į bankÄ Ä¯nešė pats įmonės savininkas ir vadovas G. B., pasinaudodamas įmonei iÅ¡duotomis prijungtinėmis kortelėmis grynuosius įmokėjo į įmonės banko sÄ skaitÄ , naudodamasis AB SEB banko bankomatais (e. b. t. 1, b. l. 120).

Mokestinio patikrinimo metu taip pat nustatyta, jog pareiÅ¡kėja pagal buhalterinę pažymÄ apskaitė 2008 - 2011 m. likutinio pelno iÅ¡mokėjimÄ G. B., viso 1 038 689 Lt. Pateiktoje pažymoje FR0471 pareiÅ¡kėja deklaravo iÅ¡mokėtų iÅ¡mokų ir likutinio pelno 1 218 698 Lt (180 000 Lt daugiau), tačiau faktiÅ¡kai pinigų neiÅ¡mokėjo. PareiÅ¡kėja minėtas iÅ¡mokas apskaitė kaip kreditorinį įsiskolinimÄ G. B. sÄ skaitoje Nr. 4486, vėliau jį iÅ¡kėlė į sÄ skaitos Nr. 305 (savininko įnaÅ¡ai) kreditÄ .

Taigi, mokesčių administratorius nustatė, jog pareiÅ¡kėja su savininku nesudarė konkrečios paskolos sutarties dėl 1 218 698 Lt likutinio pelno iÅ¡mokėjimo, o neiÅ¡mokėtas iÅ¡mokas apskaitoje apskaitė kaip įsiskolinimÄ savininkui, t. y. ne kaip suteiktÄ paskolÄ . Byloje nustatyta, jog analogiÅ¡kai buvo suraÅ¡omos visos paskolų sutartys, įformintos nuo 2009 metų (e. b. t. 1, b. l. 83-100). PareiÅ¡kėja skunde teigia, jog individualios įmonės turtas yra neatskiriamas nuo įmonės savininko asmeninio turto, o G.

B. jau yra sumokėjęs nuo gautų palūkanų 15 proc. GPM. Pažymėtina, jog pagal Individualių įmonių įstatymo nuostatas individuali įmonė yra juridinis asmuo, o jos steigėjas bei savininkas yra fizinis asmuo (2, 3, 6 str.), tai yra, individuali įmonė ir jos savininkas, kaip subjektai yra netapatūs. Skirtingai yra reglamentuojami ir jų apmokestinimo bei kiti civiliniai teisiniai santykiai. Individuali įmonė kaip juridinis asmuo yra pelno mokėtojas, o šios įmonės savininkas kaip fizinis asmuo yra gyventojų pajamų mokesčio mokėtojas (Pelno mokesčio įstatymo 3 str., Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 3 str.).

Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse taip pat nustatyta, kad turtas individualiai įmonei priklauso nuosavybės teise. Individualios įmonės turtas yra individualios įmonės nuosavybėn perduotas individualios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas, taip pat turtas, įgytas individualios įmonės vardu. Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, jog turtas įgytas individualios įmonės vardu nuosavybės teise priklauso šiai įmonei, o ne jos savininkui (LVAT 2019-07-10 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1233-438/2019).

Atkreiptinas dėmesys, jog patirtų sÄ naudų realumÄ ir priskirtinumÄ leidžiamiems atskaitymams turi pagrįsti mokesčių mokėtojas. Tačiau nagrinėjamu atveju mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad paskolos nebuvo suteiktos, o suformuotos iÅ¡ pareiÅ¡kėjos apyvartinių lėšų (pareiÅ¡kėjos pinigai, gauti iÅ¡ visų prekybos vietų). Pažymėtina, jog PMÄ® 2 str. 24 d. apibrėžia, jog pajamos yra visos iÅ¡ Lietuvos ir ne Lietuvos Å¡altinių uždirbtos ir (arba) gautos visų rÅ«Å¡ių pajamos pinigais ir (arba) ne pinigais, tuo tarpu pareiÅ¡kėja siekia suformuoti paskolinius santykius, kurių pagrindu bÅ«tų skaičiuojamos palÅ«kanos ir palÅ«kanų suma įtraukiama į leidžiamus atskaitymus, ko pasekmė – mokėtino PM sumažinimas (e. b. t. 1, b. l. 16-17).

Nagrinėjamu atveju iÅ¡ byloje pateiktų metinių pajamų deklaracijų GPM308, nustatyta, jog G. B. didžiausiÄ metinių pajamų dalį sudaro palÅ«kanos už suteiktas paskolas įmonei, taigi, teismas sutinka su Inspekcijos iÅ¡vada, jog pareiÅ¡kėjos savininkas, gaudamas didžiÄ jÄ pajamų dalį palÅ«kanų pavidalu, yra suinteresuotas paskolų iÅ¡ įmonės nesusigrÄ Å¾inti, jų grÄ Å¾inimo terminus pastoviai pratęsdamas nuo 2009 metų, suraÅ¡ant priedus prie paskolų sutarčių.

Nors individualiai įmonei taikomas supaprastintas buhalterijos vedimas, tačiau tai nepaneigia pareiškėjos pareigos mokėti PM / kitus privalomus mokesčius ir individualios įmonės uždirbtos pajamos / turtas nėra tapatinamas su individualios įmonės savininkui priklausančiomis lėšomis. Taigi, teismas sutinka su mokesčių administratoriaus vertinimu, jog aplinkybė, kad pareiškėjos savininkas deklaravo gautas palūkanas bei išmokas iš likutinio pelno, nesuteikia teisės pareiškėjai pagal dirbtinai suformuotas paskolų sutartis skaičiuoti palūkanas ir jas priskirti leidžiamiems atskaitymams.

Dėl pareiÅ¡kėjos teiginio, jog paskolų sutartys tarp pareiÅ¡kėjos ir G. B. bei jo sutuoktinės yra galiojančios, nenuginčytos civiline tvarka, pastebėtina, jog LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog mokesčių administratorius, prieÅ¡ nustatydamas mokesčio bazę, neprivalo nuginčyti sandorių civiline tvarka (žr. pvz., LVAT 2004-08-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A10-686/2004). Nei mokesčių administratorius, nei bylÄ nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iÅ¡ to kylančių civilinių teisinių pasekmių (pvz., sandorių vykdymo), o vertina pagal tokį sandorį susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais (žr., pvz., LVAT 2010-12-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1853/2010).

Nagrinėjamu atveju, mokesčių administratorius nustatęs, kad įneÅ¡ti grynieji pinigai per AB SEB banko bankomatÄ Ä¯ pareiÅ¡kėjos atsiskaitomÄ jÄ sÄ skaitÄ buvo įmonės apyvartinės lėšos, nevertino paskolų sutarčių kaip realiai sudarytų, nes nustatytos faktinės aplinkybės suponuoja prieÅ¡ingÄ iÅ¡vadÄ ir pati pareiÅ¡kėja neginčija fakto, kad yra įneÅ¡amos surinktos lėšos iÅ¡ veiklos vietų, tik Å¡ias lėšas vertina skirtingai nei Inspekcija, ir teigia, jog tai G.

B. asmeninės nuosavybės teise priklausančios lėšos, tačiau Å¡is argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Apibendrinant tai, kas iÅ¡dėstyta, darytina iÅ¡vada, jog mokesčių administratorius pagrįstai vertino, kad pareiÅ¡kėja, įformindama paskolų sandorius, neveikė kaip vienetas vykdantis komercinę veiklÄ , kuria siekiama pajamų ir ar kitos ekonominės naudos PMÄ® prasme, o veikė iÅ¡imtinai siekdamas tikslų, susijusių su savininko interesais bei jo ekonomine nauda. PareiÅ¡kėja teigia, jog Inspekcija pažeidė MAÄ® 68 straipsnyje įtvirtintÄ senaties terminÄ .

MAÄ® 68 straipsnio 1 dalis (akto redakcija, galiojusi nuo 2019 01 02 iki 2019 07 30) numatė, jeigu kitaip nenustatyta Å¡iame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.Byloje esantys duomenys patvirtina, jog mokestinis patikrinimas pradėtas 2017-12-15 ir baigtas 2019-04-19, suraÅ¡ius patikrinimo aktÄ Nr. (44.1.) FR0680-132 (e. b. t. 1, b. l. 83-100).

Tikrintas mokesčių laikotarpis: PVM už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2016-12-31 ir nuo 2017-04-01 iki 2017-09-30; pelno mokestis už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2016-12-31. Pagal įmonės pateiktas palūkanų priskaičiavimo pažymas nustatyta, jog G. B. apskaičiuota palūkanų – 2012 m. – 770 000 Lt, 2013 m. – 910 000 Lt, 2014 m. – 980 000 Lt, 2015 m. ir 2016 m. – po 283 828 Eur (e. b. t. 1, b. l. 91-92). Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, jog mokesčių administratorius mokestį apskaičiavo už einamuosius (2017 m.) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus (2012 – 2016 m.), todėl darytina išvada, kad Inspekcija nepažeidė MAĮ 68 straipsnyje įtvirtinto senaties termino, o pareiškėjos teiginys dėl senaties termino pažeidimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, remdamasis Å¡iame sprendime iÅ¡dėstytais motyvais, teismas daro iÅ¡vadÄ , kad tiek Å iaulių AVMI, tiek VMI sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl tenkinti pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ ir juos naikinti nėra pagrindo (ABTÄ® 91 str.). Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartÄ akcentuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieÅ¡ Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieÅ¡ SuomijÄ ;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, n u s p r e n d ž i a :  PareiÅ¡kėjos G. B. įmonės „Rengmė“ skundÄ atmesti. Sprendimas apeliacine tvarka per trisdeÅ¡imt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundÄ paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ .

 Teisėja Fausta Vitkienė