2015-12-22 Nr. BB-5269-1-52-1-01131-2010-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-618-489/2015

Teisminio proceso Nr. 1-52-1-01131-2010-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.29.1;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Eligijaus Gladučio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. kasacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 12 d. nuosprendžio.

Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. nuosprendžiu V. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 176 straipsnio 1 dalį 50 MGL dydžio (6500 Lt, t. y. 1882 Eur) bauda, 300 straipsnio 1 dalį 40 MGL dydžio (5200 Lt, t. y. 1506 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir galutinė bausmė paskirta 70 MGL dydžio (9100 Lt, t. y. 2635 Eur) bauda.

Visiškai patenkinus civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo priteista iš civilinio atsakovo UAB „M.“ nukentėjusiajam H. K. 1922,87 Lt (556,9 Eur); iš dalies patenkinus civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteista iš UAB „M.“ nukentėjusiajam H. K. 40 000 Lt (11 584,8 Eur).

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 12 d. nuosprendžiu panaikinta Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. nuosprendžio dalis, kuria V. S. nuteistas pagal BK 176 straipsnio 1 dalį, ir priimtas naujas nuosprendis:

V. S. pagal BK 176 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas); vadovaujantis BPK 303 straipsnio 6 dalimi, byla perduota prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti; panaikinta nuosprendžio dalis dėl subendrintos bausmės panaikinta. Nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio ir, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktu, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo H. K. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmestas; panaikinta nuosprendžio dalis dėl advokato pagalbos išlaidų priteisimo iš V. S..

Likusi nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. S. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo, nes dirbdamas UAB „M.“ direktoriumi, siekdamas išvengti atsakomybės dėl nelaimingo atsitikimo darbe, kai buvo sužalotas H. K., 2010 m. spalio 21 d. Varėnos r., (duomenys neskelbtini) suklastojo:

2010 m. spalio 20 d. UAB „M.“ darbo sutartį Nr. 38 su J. B., ją perrašydamas ir nepagrįstai nurodydamas jos punktuose Nr. 14, 15, kad darbo sutartis įsigalioja nuo 2010 m. spalio 21 d. ir darbuotojas pradeda dirbti 2010 m. spalio 21 d.;

UAB „M.“ 2010 m. spalio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštį, nepagrįstai nurodydamas, kad spalio 19, 20 d. J. B., H. K. ir J. S. neatvyko į darbą administracijai leidus (ND), J. B. nedirbo 2010 m. spalio 20 d., o dirbo 7 valandas 2010 m. spalio 22 d., ir šiuos žinomai suklastotus dokumentus – sutartį ir darbo laiko apskaitos žiniaraštį – panaudojo pateikdamas po 2010 m. spalio 22 d. Valstybinei darbo inspekcijai, Varėnos rajono apylinkės teismui, Alytaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir kitoms institucijoms;

2010 m. spalio 19 d. UAB „M.“ direktoriaus įsakymą Nr. P-20/10 dėl poilsio dienos suteikimo miško pjovėjui J. S. ir pagalbiniam darbininkui J. B., jį surašydamas atgaline data bei patvirtindamas savo parašu ir nepagrįstai nurodydamas, kad suteikia J. S. ir J. B. poilsio dieną 2010 m. spalio 19 d. ir įpareigoja pradėti darbą 2010 m. spalio 20 d.;

2010 m. spalio 20 d. UAB „M.“ direktoriaus įsakymą Nr. P-22/10 dėl poilsio dienos suteikimo miško pjovėjui J. S. ir pagalbiniam darbininkui J. B., jį surašydamas atgaline data bei patvirtindamas savo parašu ir nepagrįstai nurodydamas, kad suteikia J. S. ir J. B. poilsio dieną 2010 m. spalio 20 d. ir įpareigoja pradėti darbą 2010 m. spalio 21 d.;

2010 m. spalio 18 d. UAB „M.“ direktoriaus įsakymą Nr. P-19/10 dėl neatvykimo į darbą administracijos leidimu, jį surašydamas atgaline data bei patvirtindamas savo parašu ir nepagrįstai nurodydamas, kad suteikia H. K. laisvas dienas administracijos leidimu nuo 2010 m. spalio 19 d. iki 2010 m. spalio 20 d. įskaitytinai ir įpareigoja darbų vadovą E. P. paimti pasiaiškinimą dėl nebuvimo darbe spalio 18 d.;

2010 m. spalio 18 d. UAB „M.“ direktoriaus įsakymą Nr. P-18/10 dėl H. K. šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, jį surašydamas atgaline data bei patvirtindamas savo parašu ir nepagrįstai nurodydamas, kad įsako žymėti pravaikštas ir nemokėti darbo užmokesčio pagalbiniam darbininkui H. K. už neatvykimo į darbą dienas, ir šiuos žinomai suklastotus dokumentus – UAB „M.“ direktoriaus įsakymus – panaudojo pateikdamas po 2010 m. spalio 22 d. kaip tikrus Valstybinei darbo inspekcijai, Varėnos rajono apylinkės teismui, Alytaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir kitoms institucijoms.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu V. S. pagal BK 176 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Nuteistasis V. S. kasaciniu skundu prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 12 d. nuosprendžio dalį, kuria palikta nepakeista ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, ir bylą jam nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20 straipsnio) pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasatorius teigia, kad jis nuosekliai aiškino, jog niekam neįsakė kirsti Ž. k. esančio miško, nes sutartis dėl miško kirtimo buvo pasirašyta tik 2010 m. spalio 29 d., nevertė darbininkų rašyti prašymų dėl laisvadienių, neliepė lyjant dirbti miške. Miško kirtimas įvykio vietoje vyko E. P. iniciatyva, kuris po įvykio pateikė miško pjovėjų prašymus dėl laisvų dienų ir, vengdamas atsakomybės, įkalbėjo juos įvykio aplinkybes nurodyti sau palankia linkme. Šių kasatoriaus parodymų abiejų instancijų teismai tinkamai neįvertino visų įvykio aplinkybių išsamaus ir nešališko ištyrimo kontekste, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo įvykio aplinkybes, neįvertino svarbių aplinkybių, savo išvadas grindė deklaratyviais teiginiais. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo teiginiais, kad gindamasis nuo pareikšto kaltinimo bei siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybėn asmuo neatskleis tikrųjų įvykio aplinkybių, ir su kritišku liudytojos J. S. parodymų įvertinimu. Šis teismas nelaikė objektyviais liudytojo J. B. parodymų, o liudytojų J. S. ir J. B. parodymus vertino kaip prieštaraujančius byloje esantiems įrodymams, tačiau, pasak kasatoriaus, konkrečių prieštaravimų nuosprendyje neišdėstė. Be to, apeliacinės instancijos teismas, selektyvios atrankos būdu remdamasis liudytojų E. P., D. P., J. S., J. B., Z. R. parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme, liečiančiais kaltinime pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nurodytas aplinkybes, nevertindamas šių liudytojų parodymų nuoseklumo ir kaitos, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Kasatorius, remdamasis kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-42/2006, 2K-44/2006 pateiktais išaiškinimais, teigia, kad abiejų instancijų teismai neįvertino tos aplinkybės, jog E. P. ir J. S. tuoj po įvykio duoti parodymai nebuvo tapatūs jų teisme duotiems parodymams, nes ikiteisminio tyrimo metu šie liudytojai apie prašymų dėl laisvų dienų suteikimo rašymą kitoje vietoje neminėjo. Iš šių liudytojų pirminių parodymų matyti, kad būtent E. P. iniciatyva miške buvo rašomi tokie prašymai, kasatoriui nedalyvaujant. Nukentėjusysis H. K. teisme patvirtino, kad E. P. jam miške pasakė, jog „atvykus greitajai pagalbai turintis sakyti, kad nedirbęs, o grybaudamas ėjęs ir paslydęs“, o liudytojas J. B. nurodė, kad E. P. jį instruktavęs miške. Iš liudytojų Z. R., E. P., D. P., J. S., J. B. parodymų matyti, kad E. P. darė esminę įtaką jiems duodant paaiškinimus, rašant prašymus įvykio vietoje. Pateikiant tariamai netikrą H. K. prašymą aktyvų vaidmenį atliko D. P.. Pasak kasatoriaus, teismai šių liudytojų parodymų patikimumo vertinimui reikšmingų aplinkybių nesvarstė.

Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teisingai nurodyta, jog svarbu atsižvelgti į tą aplinkybę, kad pats įmonės direktorius V. S. nevykdavo į kirtavietes ir apie vykdomų darbų pobūdį, jų pavojingumą jam nebuvo žinoma ir kad tai patvirtino įmonės darbuotojai E. P. ir J. S.. Papildant šią išvadą, kasatoriaus manymu, būtina atsižvelgti į tai, kad E. P. buvo įdarbintas medienos pramonės ruošos – gamybos vadovu, o J. S. – miško ruošos darbų vadovu, kurie pagal savo pareiginius nuostatus vykdė atitinkamas organizacines, kontrolės, darbų saugos funkcijas atliekant miško ruošos darbus. Be to, nukentėjusysis, liudytojai E. P., J. S., J. B. nurodė, kad būtent E. P. juos atvežė į įvykio vietą, su jais bendravo po įvykio, prašė rašyti pareiškimus dėl laisvadienių. Pasak kasatoriaus, bylos duomenys, vertinant jų kilmę ir kaitą neizoliuotai vieną nuo kito, leidžia padaryti išvadą, kad E. P. ir J. S., kaip atsakingi už miško ruošos darbų eigą ir saugą, slėpė nuo kasatoriaus tikrąsias įvykio aplinkybes, o iškilus klausimui dėl atitinkamos atsakomybės už įvykio padarinius, atsakomybę peradresavo jam, duodami neteisingus parodymus. Kasatorius teigia, kad visi kaltinime nurodyti UAB „M.“ dokumentai buvo surašyti remiantis atitinkamais J. B., J. S., J. B., H. K. prašymais, kuriuos UAB „M.“ administracijai pateikė E. P., slėpdamas tikrąsias nelaimingo atsitikimo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad apie įvykį iš įvairių šaltinių buvo gaunama skirtinga informacija. Dėl to kasatorius neturėjo pagrindo abejoti E. P. jam pateiktais kitų asmenų rašytiniais prašymais bei kita informacija ir neturėjo tikslo suklastoti nurodytų dokumentų, taigi jo padarytoje veikoje nėra tiesioginės tyčios. Esant tokioms aplinkybėms nėra pakankamo pagrindo teigti, kad kasatoriaus veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, sudėtis.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Alinskas atsiliepimu į nuteistojo V. S. kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokuroras nurodo, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai ir prašymas yra nepagrįsti. Kasatorius, pateikdamas savo įvykių, įrodymų vertinimo interpretaciją, iš esmės skundžia teismų sprendimų pagrįstumą, daugiausia pakartodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, susijusius su jo pripažinimu kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, dėl kurių pasisakė apeliacinės instancijos teismas, paaiškindamas, kodėl jie atmetami, pateikdamas tinkamai motyvuotas išvadas dėl ginčijamų bylos įrodymų vertinimo. Kasatorius, neigdamas kaltę dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo, remiasi asmeniniu bylos aplinkybių vertinimu, samprotavimais apie galbūt kitų asmenų (E. P., D. P.) padarytą nusikalstamą veiką, turinčią BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių. Tai neatitinka kasacijos pagrindų, nes įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių nustatymas, jų neigimas, nesutikimas su atliktų įrodymų vertinimu, kuris nepalankus kasatoriui, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas. Atsižvelgiant į tai, kasacinio skundo teiginiai dėl neva neteisingai nustatytų aplinkybių, kaltės neigimo, nesutikimo su įrodymų įvertinimu paliktini nenagrinėti.

Prokuroras teigia, kad, priešingai nei tvirtina kasatorius, baudžiamosios bylos medžiaga nesudaro pagrindo manyti, jog nagrinėjant bylą buvo pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis. Bylą nagrinėję teismai tinkamai ištyrė bei patikrino visas esmines bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aprašytos visos teismo nustatytos įrodinėjimo dalyką sudarančios aplinkybės, nurodyti įrodymų vertinimo motyvai. Iš bylos įrodymų matyti, kad kasatoriaus tyčia nuo pat sužinojimo apie įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe, kurio metu sužalotas nukentėjusysis H.

K., buvo nukreipta išvengti, jam, kaip UAB „M.“ direktoriui, gręsiančios baudžiamosios atsakomybės. Nors kasatorius viso proceso metu neigė klastojęs dokumentus ir kad nukentėjusysis 2010 m. spalio 20 d. įvykio vietoje buvo su jo, kaip darbdavio, žinia, tačiau, pasak prokuroro, tokie nuteistojo aiškinimai motyvuotai paneigti tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų (Z. R. , J. S., J. B., E. P., D. P.) parodymais. Prokuroro manymu, kasatoriaus kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymių pagrindė minėtų liudytojų nurodytos aplinkybės, kad nuteistojo veiksmai siekiant išvengti bet kokių neigiamų padarinių prasidėjo dar įvykio vietoje (miške), kai, iškvietus greitąją medicinos pagalbą, nuteistojo nurodymu ji buvo atšaukta, po to vėl ją iškvietus buvo nurodyta medikams sakyti netikras įvykio aplinkybes, Alytaus ligoninėje buvo prašoma nukentėjusiojo H.

K. pasirašyti prašymą, kad spalio 20 d. jis yra paėmęs laisvą nuo darbo dieną. Padaryta pagrįsta išvada, kad nuteistasis, veikdamas vieninga tyčia, atliko tęstinius veiksmus, surašydamas tikrovės neatitinkančius faktus ir taip suklastodamas dokumentus, turėdamas tikslą jų pagrindu įrodyti, kad nelaimingas atsitikimas nebuvo susijęs su nukentėjusiojo darbiniais santykiais UAB „M.“, ir šiuos suklastotus dokumentus pateikė oficialioms valstybinėms įstaigoms ir institucijoms. Prokuroras pritaria teismo išvadai, kad minėtų liudytojų parodymai buvo iš esmės nuoseklūs ir nėra aplinkybių, leidžiančių manyti, jog šie liudytojai yra suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti V.

S. BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymu. Be to, liudytojų dėstomas aplinkybes objektyviai patvirtino ir byloje esanti rašytinė medžiaga. Bylos duomenys paneigia kasatoriaus nurodytas aplinkybes, kad jis panaudojo dokumentus nežinodamas, jog jų turinys neatitinka tikrovės. Teismai tinkamai nustatė veikos faktines aplinkybes ir teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą pripažindami, kad nuteistojo veika atitinka BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį.

Nuteistojo V. S. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

Atsižvelgiant į šiuos išaiškinimus, kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tačiau kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teismų instancija, iš naujo nustatinėjanti aplinkybes, vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo ir patikimumo aspektais. Tokio pobūdžio vertinimai susiję su nuosprendžio pagrįstumo tikrinimu ir nesudaro kasacinės bylos nagrinėjimo dalyko.

Taigi kasacinio skundo teiginiai, kuriais kvestionuojamos atskiros teismų išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu nuteistojo kaltei nustatyti, prašoma, atsižvelgiant į kai kurias aplinkybes, atskirus asmenų parodymus, jų pagrindu daryti kitokias išvadas dėl žemesnės instancijos teismų sprendimų atitikties bylos aplinkybėms, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius kasacinių skundų teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimais ir BK 300 straipsnio 1 dalies taikymu

Kasatoriaus nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, teigdamas, kad jo veiksmuose nenustatyta tiesioginė tyčia, ir tai argumentuoja neatitinkančiu BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų bylos įrodymų įvertinimu.

Nagrinėjamoje byloje skundžiami teismų sprendimai vertintini tuo aspektu, ar teismai nepadarė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Minėtų BPK nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus atitinka; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014). Tačiau, remiantis kasacinio skundo argumentais, tokio pobūdžio BPK pažeidimų kolegija neįžvelgia.

Pasak kasatoriaus, abiejų instancijų teismai nepagrįstai nesirėmė nuosekliais jo parodymais (kad jis nedavė nurodymo kirsti Ž. k. esančio miško, nevertė bendrovės darbuotojų rašyti prašymų dėl laisvų dienų suteikimo, kaltinime nurodytų dokumentų neklastojo, o jie buvo surašyti remiantis E. P. jam po nukentėjusiojo sužalojimo pateiktais atitinkamais darbuotojų prašymais), nors tokius jo parodymus patvirtina liudytojai J. S. ir J. B., tačiau vadovavosi kitų liudytojų parodymais, neįvertino, kad E. P. ir J. S. parodymai, duoti tuoj po įvykio ir vėliau teisme, keitėsi.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šis teismas UAB „M.“ direktoriaus V. S. pasirašytų ir kaltinime nurodytų bendrovės dokumentų sukūrimo bei panaudojimo aplinkybes, šios bendrovės darbuotojų prašymų dėl poilsio dienų suteikimo atsiradimo aplinkybes nustatė teismo posėdyje išsamiai ir nešališkai ištyręs byloje surinktus įrodymus, įvertinęs jų visetą, palyginęs teisėtais būdais iš skirtingų šaltinių gautus duomenis, pateikęs motyvus, kuriais iš jų remiasi darydamas išvadas dėl įrodytomis pripažintinų aplinkybių, o kuriuos atmeta. Teismas rėmėsi tuometinio nukentėjusiojo H. K., liudytojų E. P., J. S., J. B., Z. R., D. P., A. Ž. parodymais, policijos pareigūno, tyrėjo R. Lažaunyko tarnybiniu pranešimu, Varėnos rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 25 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.1-34-445/2011 ir kita rašytine bylos medžiaga. Teisiamojo posėdžio protokolas patvirtina, kad teismas ištyrė ir nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui bei akistatų metu, ir, priešingai nei tvirtina kasatorius, nenustatė esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir teismo posėdyje šių asmenų duotų parodymų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai paneigė nuteistojo tvirtinimą, kad V. S. darbo sutartyje su J. B., darbo apskaitos žiniaraščiuose ir atskiruose įsakymuose nurodė jam žinomą ir tikrovę atitinkančią informaciją. Šis teismas išdėstė, kokia bylos medžiaga ir kokios byloje nustatytos faktinės aplinkybės paneigia kaltinime nurodytuose UAB „M.“ dokumentuose įtvirtintas, neva 2010 m spalio 20 d. vykusias, su atskirų šios bendrovės darbuotojų darbine veikla susijusias aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas, naujame nuosprendyje atsakydamas į nuteistojo V. S. apeliacinį skundą, išdėstė esminių šiame skunde iškeltų prieštaravimų dėl šio asmens nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atmetimo motyvus. Šis teismas, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, nuteistojo apeliacinį skundą ir jo nurodytas dokumentų sukūrimo bendrovėje aplinkybes, atmetė konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados dėl to, kad UAB „M.“ dokumentuose 2010 m. spalio 21 d. buvo įtvirtinti tikrovėje neįvykę faktai, pagrįstos ir teisingos. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis, nes jos motyvuotos, pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Tokios išvados padarytos: 1) dar kartą įvertinus abiejų teismų teismo posėdyje ištirtus įrodymus; 2) nurodžius, kokios konkrečios aplinkybės konkrečiuose UAB „M.“ direktoriaus pasirašytuose dokumentuose nėra tikros; 3) išnagrinėjus liudytojo J. B. parodymus, duotus viso proceso metu, ir pateikus jų įvertinimą; 4) išnagrinėjus liudytojų J. S., E. P., Z. R., D. P. parodymus, kitą bylos medžiagą ir išdėsčius argumentus, kodėl UAB „M.“ direktoriaus įsakymuose Nr. P-20/10, P-22/10, P-19/10, P-18/10 kaltinamojo V. S. iniciatyva sąmoningai nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija; 5) nurodžius motyvus, kodėl liudytojo J. B. parodymus teismas nelaiko objektyviais ir jais nesiremia kaip duomenimis, patvirtinančiais V. S. pateiktą įvykių versiją; 6) įvertinus V. S. parodymų reikšmę nustatant bylos aplinkybes.

Teismų praktikoje tikro dokumento suklastojimas – tai kaltininko veiksmai, kuriais fizinėmis pastangomis, įvairia technika pakeičiama dokumente užfiksuota informacija (keičiamas dokumento ar jo dalies tekstas, datos, klastojami parašai, nuotraukos ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-527/2006, 2K-500/2005) arba teisinga informacija pakeičiama panaudojus intelektines pastangas (įrašomi į tikrą dokumentą melagingi įrašai, kiti tikrovės neatitinkantys duomenys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2008, 2K-607/2007). Tokiais atvejais kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti kaltininko tiesioginę tyčią, kad jis suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, supranta, kad suklastoja ir panaudoja suklastotą dokumentą, kuris gali sukelti teisinius padarinius, ir tai atlieka sąmoningai, nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltinamo asmens parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t.

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad jo veiksmuose nenustatyta tiesioginė tyčia. Abiejų instancijų teismai, įvertinę V. S. atliktus veiksmus, jų pobūdį, aplinkybes, lėmusias UAB „M.“ dokumentų sukūrimą, siekiamą rezultatą, pagrįstai pripažino, kad tiek įrašydamas neteisingus duomenis į 2010 m. spalio 20 d. darbo sutartį Nr. 38 bei 2010 m. spalio mėn. darbo apskaitos žiniaraštį, tiek atgaline data surašydamas UAB „M.“ direktoriaus įsakymus Nr. P-18/10, P-19/10, P-20/10, P-22/10, kuriuose nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, ir šiuos dokumentus pateikdamas valstybinėms institucijoms, jis suvokė pavojingą savo veikos pobūdį, suprato, kad klastoja dokumentus, kurie sukelia teisinius padarinius, bei juos panaudoja, ir nori taip veikti.

Patikrinusi teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, kolegija sprendžia, kad nagrinėjant bylą teismuose esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų nepadaryta, visos reikšmingos bylai aplinkybės išnagrinėtos, V. S. priimto apkaltinamojo nuosprendžio dalis pagrįsta įrodymais, atitinkančiais įstatymų reikalavimus.

Byloje įrodytomis pripažintomis aplinkybėmis nustačius, kad V. S. suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo, šio nuteistojo padarytai veikai BK 300 straipsnio 1 dalis pritaikyta tinkamai.

Dėl viso to, kas pirmiau išdėstyta, kasacinio skundo argumentai neduoda pagrindo nustatyti kasaciniame skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurių reikėtų teismų sprendimus naikinti ir bylą nutraukti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. S. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Aldona Rakauskienė

Tomas Šeškauskas